Puslapis 10 iš 12 PirmasPirmas ... 89101112 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 145 iki 160 iš 189

Naruto FanFIc

  1. #145
    Ufonautė
    Karolina1515 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 13
    Vietovė
    Saulės sistema
    Įrašai
    57
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    o smagu pagaliau sulaukt bent kokių žinių

  2. #146
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Zinau naujieji metai tik prasidejo, todel nutariau tau Nakviša nusiust si ta Paveiksliuka ir paprasyt, kad nepamirstum musu, nes mes tavo darbu labai laukiam.

    Spoileris:
    smile

  3. #147
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Mačiau, kad Nakviša vėl neseniai buvo forume, tai žinok, mes tikrai neužmiršom ir vis dar laukiam. Itachi no koto... hoshiiiiiii~

    <3

  4. #148
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16

    Milijoną metų lauktas 11 skyrius :P

    Sveiki!!!

    Pls pls pls, ateliskit kad taip užsilaginau
    Pastaruoju metu buvau užsiėmusi ne tik mokslais, bet ir apskritai... na, galima sakyti, daug visko dėjosi mano gyvenime Dabar jau viskas gerai, susitvarkiau.
    Tiesą sakant esu ir dabar baisiai užsėmusi, ir darbams nesimato galo, bet, galvojau, kad gana tęsti reikalą ir, pats laikas būtų griebti jautį už ragų ir pagaliau parašyti skyrių. Dar kartą atsiprašau kad tiek laiko užtrukau...
    Kažkaip keista vėl rašyti... lyg būčiau pradėjusi rašyt kažką naujo
    O kolkas, šekit :



    11 Skyrius
    „Nerimas ir abejonės“

    Pasaulis buvo tuščia nyki dykynė, kuri tęsėsi nesuskaičiuojamus kilometrus į visas keturias puses. Nesimatė nei medžių, nei krūmokšnių. Nebuvo matyti netgi sudžiūvusių žolių... Tarsi žemė niekada nebūtų turėjusi gebėjimo suteikti augalams prieglobsčio. Grindinys plytėjo nualintas ir suskilinėjęs, ištroškęs vandens, kurio nė lašo čia nebuvo jau daugybę metų, amžių, tūkstantmečių... Aplink negalėjai matyti nė menkiausios užuominos, kad čia išvis kada nors būta drėgmės.

    Dangus – tamsus ir bespalvis, daugiau panešėjo į klampią ir neišbrendamą pelkę, nei į bekraštę bevandenę jūrą, baltomis debesų bangomis- atrodė pavojingai arti žemės, lyg grasindamas kiekvieną minutę užvirsti visu savo nematomu ir neapčiuopiamu svoriu. Retsykiais pro šalį praslinkdavo silpnas, vos juntamas begarsis vėjas.

    Amaja stovėjo viduryje nebūties. Jos akys neužfiksavo spalvų, ausys neaptiko nei vieno garso. Pasukusi galvą į dešinę, ji matę tokį patį vaizdą kaip ir kairėje. Žiūrėdama tiesiai ji matė už nugaros esančio pasaulio atspindį. Ji galėjo bėgti bet kuria kryptimi valandų valandas ir atsidurti vietoje, identiškoje pradiniui buvimo taškui. Ji suvokė tai nepajudinusi nė vieno raumens. Šiame pasaulyje bet koks veiksmas neturėjo reikšmės. Nebuvo nei padarinio, nei pasekmės.

    Egzistavo tik nesikeičiantis horizontas...



    Sasajaki užmerkė akis ir, staiga, jos besvorį kūną užgriuvo sunkiai pakeliamas skausmas: galvą sopėjo taip, tarsi ji būtų skilusi į mažiausiai tris dalis, galūnes traukte traukė žemyn, lyg visas kūno kraujagysles būtų užtvindžiusi kažkokia nuodinga materija. Be erzinančiai cypiančio zvimbimo Amaja negalėjo išskirti jokio kito garso. Visą smegenų dėmesį buvo okupavęs skausmas. Ji nepajėgė atskirti laiko nuo erdvės, suvokti savo pačios minčių.

    Po ilgas valandas trukusių kelių akimirkų, jos kūnas pagaliau atgavo gebėjimą jausti kažką daugiau nei skausmą. Organizmas pradėjo suvokti Žemėje egzistuojančius dėsnius. Amaja ir vėl galėjo aiškiai atskirti savo kūną nuo erdvės. Ausis draskantis zvimbimas sušvelnėjo ir užleido vietą kitiems garsas, kurių, smegenys vis dar negalėjo tinkamai apdoroti.

    Pabudusi iš, rodosi, tūkstantmečius trukusio miego, kunoiči pabandė atmerkti akis, lyg pamiršusi, kaip tas veiksmas daromas. Suprato, kad tai, kol kas, neįmanoma, vokams prasiskyrus vos milimetrą. Netiesioginė saulės skleidžiama šviesa, kad ir neryški, dabar atrodė nesuvokiamai akinanti.
    Kai visi jutimai pamažu pradėjo veikti įprastu rėžimu, medikė suvokė savo padėti: ji buvo susilenkusi ties pusiauju, maždaug, dvidešimties laipsnių kampu, kojos ir rankos laisvai mataravo veikiamos gravitacijos, į nuleistą galvą tekėjo kraujas. Visas kūnas lingavo pirmyn atgal, tarsi bangose pasiklydęs plūduras. Ir tik dabar, po savimi pajutusi kažką kieto ir nepatogaus, Amaja pradėjo suvokti kodėl.

    -Bose, kunoiči bunda. – medikės ausis pasiekė nemalonaus balso tariami žodžiai.

    -Pagaliau! Mesk ją ant žemės.

    Po akimirkos nebūties, Sasajaki pajuto po savimi tvirtą pagrindą. Jos kūnas, ant žemės gulėjo nejudrus ir suglebęs, tarsi smėlio pripildytas medžiaginis maišas. Amaja vėl pabandė atsimerkti.

    Aitriai baltame (matyt, dangaus), fone, kunoiči sugebėjo išskirti arčiau esančias juodas dėmes, kurios, tikriausiai buvo ją pagrobusių šinobių siluetai, ir nutolusius pilkus, ją supančius šešėlius, kurie, Amaja beveik neabejojo, iš tiesų buvo medžiai. Su kiekvienu mirktelėjimu, ji pradėjo suprasti vis daugiau ir daugiau detalių, siluetai įgavo žmonėms būdingus bruožus. Spalvos išryškėjo. Medikės ašarotos akys pagaliau prie šviesos prisitaikė tiek, kad matytų veidus. Dabar ji aiškiai suprato gulinti vidury miško, ant žemės, apsupta penkių, virš jos pasilenkusių, šinobių. Vienas jų, stovintis Amajai iš dešinės, masažavo kairį petį.

    - Judinkis, jei nori išgyventi iki rytojaus, kunoiči. – Krenkštelėjo, jau prieš tai girdėto balso savininkas – nuožmiai atrodantis skustagalvis.

    Mergina gulėjo kaip gulėjusi. Šiek tiek žemiau šonkaulių pajutusi stiprų spyrį, mergina pajuto didesnę motyvaciją judėti. Ji bandė stotis. Vertikalią poziciją įgavo po gana ilgai trukusių lėtų ir nevalyvų pastangų - kūnas vis dar plyšo skausmu. Kunoiči kvėpavo skausmingai - kiekvienas kvėptelėjimas buvo nepastovus ir greitas, tarsi ant kranto negailestingai išmestos žuvies, kiekvieną akimirką visa esybe suvokiančios artėjančią mirtį.

    -Greičiau! – nusipjovė tas pats nekantrus skustagalvis.

    Šinobis, kuris dar neseniai ją nešė persimetęs per petį, priėjo arčiau. Iš krepšio išsitraukęs kažkokį keistą geležinį prietaisą, kažką ant jo paspaudė ir ištiesė rankas Amajos galvos link. Jo pirštai stabtelėjo, šinobiui pamatančius prieš kelias dienas Kisamės gniaužtų paliktas mėlynes. Dar akimirka ir Sasajaki and savo kaklo pajuto šaltą metalą.

    „Kvailiai, galvoja kad metalas mane sustabdys...“ – Amajos galvoje sukirbėjo piktdžiugiška mintis.- „Palauksiu tinkamos akimirkos ir jų pačių žaisliukas taps ginklu ir bus panaudotas prieš juos...“

    Šešių, įskaitant ir Amają, žmonių vilkstinė pajudėjo į priekį. Kunoiči ėjo sunkiai, pati neatpažindama savo eisenos, tačiau tai jai nesutrukdė kurti planų. Ji buvo per daug išsekusi, kad galėtų sukurti kokią nors įtikinančią iliuziją, ypač, kai Gendžiutsu nebuvo jos stiprioji sritis. Apie kovą negalėjo būti nė kalbos - ji nesugebėjo prieš juos laimėti turėdama dešimt kartų daugiau energijos nei dabar, (tiesa, neaiškių šinobių skaičius buvo ženkliai sumažėjęs, tačiau pergalės šansai vis tiek atrodė pavojingai arti nulio) tad vienintelė jos viltis buvo staigus ir netikėtas pabėgimas. Jei viskas klostysis pagal jos planą, dar parai nesibaigus ji bus toli nuo čia... ir vėl laisva...

    Laisva...?

    Tas žodis, net mintyse skambėjo kukliai ir neįtikinamai... Jau daugiau kaip mėnesį, Amaja buvo Akatsuki belaisvė. Dabar, nežinia kaip, ji sugebėjo papulti šitiem kraujo ištroškusiems Slaptojo Akmens šinobiams į nagus.... Nesvarbu iš kokios pusės žiūrėtum į jos situaciją, vilties grįžti į ankstesnįjį gyvenimą buvo mažai. Be to, visa tai galėjo būti kažkokia kvaila ir neskoninga vyresniojo Učihos išdaiga... Todėl ji negalėjo būti tikra, kad visas Akatsuki reikalas liko užnugary.


    Nors ir giliai nugrimzdusi mintyse, Sasajaki akylai stebėjo kiekvieną ją pagrobusių šinobių judesį. Kažkas jų elgesyje kėlė nerimą: net ir turėdami belaisvę, jie nekreipė į ją dėmesio, ir, kažkodėl, net nedvejodami žingsniavo jos priešakyje, palikę ją tykiai kiūtinti jiems už nugarų. Ji negalėjo suprasti kodėl... Tokiu būdu ji galėjo nesunkiai pasprukti, tačiau, viskas buvo per daug įtartina, kad Amaja leistų sau būti užkabintai ant kabliuko.

    Jos savijauta sparčiai gerėjo, kojos nebebuvo tokios sustingę ir sumedėję, zvimbimas galutinai paliko jos ausis. Tačiau, su kiekvienu žingsniu ji jautėsi vis labiau ir labiau pavargusi. Prieš keletą minučių ji bandė įtikinti save, kad pasivaikščiojimas gryname ore privalo gražinti minimalią dalį jėgų, bet, deja, viskas buvo priešingai.

    Kunoiči atsiliko nuo šinobių grupės, tačiau tai nesutrukdė jiems toliau laidyti nešvankius juokelius. Kažkas kaklo srityje stipriai truktelėjo. Visu kūnu nuvilnijo keistos energijos gniužulas. Jausmas įtartinai priminė elektros srovę...

    Amaja suprato... tai antkaklio darbas. Tikriausiai jis buvo pritvirtintas stipriu čakros siūlu prie vieno iš tų šinobių. Net ir norėdama ji negalėjo atsilikti... Būtent dėl to, pagrobėjai nekvaršino sau galvos belaisvės prižiūrėjimu. Buvo šis tas daugiau... Antkaklis siurbė jos energiją- iš pavogtos čakros nutiesdamas tarp Amajos ir šinobių, stipresnius už bet kokią grandinę, pančius. Mergina buvo tarsi prie būdos pririštas šunėkas...

    Dabar ir pabėgimas rodėsi neįmanoma užduotis. Mintimis perbėgo šiurpinantis klausimas: kas bus toliau? Tiesą sakant, Sasajaki bijojo apie tai galvoti.

    Žingsniuodama suminkštėjusiu nuo lietaus miško grindiniu, Amaja bandė prisiminti kaip čia atsidūrė. Ji nežinojo kiek laiko buvo praradusi sąmone. Dievaži, ji net nežinojo ar buvo toje pačioje šalyje. Dabar ji pajėgė suprasti vieną vienintelį dalyką. Itačis ją paliko. Išnaudojo jos nepatyrimą, žaidė ne tik jos mintimis, bet ir jausmais. O tada, numetė šalin lyg atsibodusį žaislą.

    Viena jos pusė žinojo nuo pat pradžių, kad ji yra tik naujas žaisliukas Itačio rankose. Tačiau kita pusė karštligiškai ieškojo kažko daugiau... kažkokios paslėptos tiesos, kuri slypėjo už tų pavojingų akių. Amaja net nežinojo, ar ta tiesa išvis ten buvo. Ji tiesiog turėjo savybę tikėti, kad visi žmonės yra vienodai pajėgūs daryti tiek gerus, tiek blogus darbus.

    Viena dabar buvo aišku – Učiha nenusipelnė atleidimo.

    Kunoiči pajuto kaip akyse norom nenorom pradėjo tvenktis ašaros. Ką ji padarė, kad nusipelnytų tokio likimo? Situacija buvo beviltiška, kad ir kokiu kampu į ją pažiūrėtum. Negi daugiau niekada ji nebepamatys gimtųjų Konohos gatvių? Nebeišgirs širdžiai mielų šeimos narių balsų? Nejau viskas baigta? Taip paprastai?...

    Sasajaki papurtė galvą. Nevalia pasiduoti juodoms mintims. Vilties yra... Stebuklai egzistuoja...

    -... viena iš Akatsuki...

    Netyčiom išgirdusi neapykantą keliantį žodį, Amaja įtempė ausis.

    -Cha cha cha.- Nugriaudėjo juoku vienas šinobių.- Šita buvo gana silpna. Nesuprantu ką ji veikia su ta grupuote.

    - Aha! Girdėjau, kad ten visi nežmogiškai stiprūs. Bet, matyt, tai buvo tik gandai...

    - Būtent! Kito paaiškinimo nėra, jei tokia kunoiči galėjo patekti į Akatsuki.

    - Bet, bose, esu įsitikinęs, kad mano džiutsu tada buvo aptikusi du šinobius, o ne vieną... Tai man kelia nerimą.

    - Tavo džiutsu suklydo! Cha cha cha... Jei jų būtų buvę du, šita mergužėlė būtų sulaukusi pagalbos... Arba, jos kompanionas, kad ir kas jis bebūtų, tikras bailys ir paliko ją kapstytis vieną. Akatsuki mat...
    Verčiau jau būtų suklydusi ta technika... Tada Amaja nebūtų taip išduota...

    -Ei, kunoiči! – atsuko savo kokčią fizionomiją „vadas“. – Ar su tavim buvo dar kas nors?
    Net nepagalvojusi, Sasajaki vikriai papurtė galvą, pati nesuprasdama, kodėl dangsto ją išdavusį „kompanioną“. Bet gal taip geriau...



    Amaja nukorė galvą žemyn. Jai vis dar maudė didžiąją dalį kūno, tačiau, grynas oras ir šiokia tokia mankšta veikė kaip vaistai. Skausmas atlėgo, tačiau nuovargis stiprėjo... Ji nebuvo tikra kiek dar pajėgs atlaikyti, bet be kovos nežadėjo pasiduoti.

    Supratusi, kad ir vėl ima atsilikti, Sasajaki iš visų jėgų paspartino žingsnį. Šinobiai toliau juokėsi ir svaidė keiksmažodžius... Net Kisamė nebuvo toks koktus...

    Na gerai... gal jis ir yra toks koktus, bet jis toks ir atrodo, o šitie...

    Amaja tokio tipo žmonių nemėgo labiausiai. Pašlemėkų, kurie laiko save pasaulio centru, nors realybėje yra tik šutvė chuliganų. Jei būtų tekę kautis su jais vienas prieš vieną, mergina žinojo, kad būtų laimėjusi. Jai buvo gėda pripažinti, kad prakišo tokiems kaip jie...

    Ji norėjo išlaisvinti tą klyksmą, paslėptą giliai jos krūtinėje, tačiau negalėjo sau to leisti. Negalėjo leisti nieko, išskyrus norą išgyventi. Tik tiek jai dabar reikėjo... Iškentėti šiandieną rytojaus vardan. Naktis tamsiausia prieš pat aušrą.

    Šinobiai ėjo be pertraukų iki pat sutemų. Susiradę patogią vietą stovyklai, jie išskleidė palapines ir užkūrė laužą. Amaja susmuko prie medžio, šiek tiek nuo visko atokiau. Net ir sėdint blauzdos virpėjo ir galva svaigo... Bet buvo dar ir tas prakeiktas antkaklis. Tačiau Sasajaki žinojo – dabar arba niekada. Tereikia sulaukti tinkamo momento. Vilties dar yra...

    - Ei tu, Akatsuki atmata! – išgirdo „vado“ balsą Amaja, bet nieko neatsakė. Jie tiesiog nebuvo verti paskutinių jos jėgos dalelių.

    Vėl pradėjo lyti. Kunoiči pakėlė akis į dangų ir prisimerkė prisiminusi Itačio, stovinčio lietuje, vaizdą. Tada jis atrodė toks kerintis, danguje besitrankant ugningoms žaibo gyvatėlėms. Lietaus lašai krito ant jo juodų plaukų, blyškaus veido, tvirtų pečių. Mintyse jis atrodė toks gyvas, beveik apčiuopiamas. Miražas grakščiai pasuko savo galvą. Jo lūpas išrietė šypsnis... Bedugnis onikso žvilgsnis įsistebeilijo į nefritines Amajos akis.

    -Ar tu girdi, kas tau sakoma, šliundra?- iliuziją išsklaidė alkoholiu trenkiantis vado siluetas.
    Perkreiptas „vado“ snukis buvo taip arti, kad tai suvokusi Sasajaki krūptelėjo ne tiek iš netikėtumo, kiek iš pasišlykštėjimo.

    -Man atrodo, kad jai trūksta kelių varžtelių.- pamakalavo pirštu ties smilkiniu, netoliese stovintis šinobis.

    -Nėra skirtumo. Moteris ir be kelių varžtelių yra moteris. – išsišiepė „vadas“. Jam trūko dviejų dantų.

    -Bet mums reikia ją pristatyti gyvą.- Abejojo pakalikas.

    -O kas sakė kad ji mirs? Cha cha cha...



    Amaja prarado žadą. Jie kalbėjo taip, tarsi jos čia išvis nebūtų. Kūną sudrebino pykčio sukeltas drebėjimas. Ką jiems reiškia žmogus? Gyvuliai...

    -Žiūrėk, ji dreba... cha cha cha, nežino kur dėtis iš baimės.- sukriokė „vadas“.
    Šito buvo gana. Įniršio užvaldyta Amaja stvėrė iš priešais stovinčio vado pašonės kunajų, ir be gailesčio suvarė į ištiestos į ją rankos petį. Nepasiekusi tikslo pašlemėko galūnė suglebo. Pasigirdo skausmo perkreiptas riksmas.

    Ant jos šoko greta stovintis šinobis, bet pasitraukusi iš jo kelio, Sasajaki pastvėrė dešinę jo ranką ir stipriai užlaužė už nugaros. Energijos suteikė kūną užliejusi adrenalino banga. Nutraukusi konfiskuotą savo medicinos krepšį nuo „vado“ liemens, Amaja liuoktelėjo ant medžio viršūnės.

    Sugriaudėjo. Lietus pradėjo stipriau pliaupti.

    Stovykloje besimalantys šinobiai atsisuko, nesuprasdami kas dedasi. Su pasiutusia jėga mestas kunajus prikalė vieno iš jų dilbį prie medžio. Kunoiči pasileido bėgti. Nesvarbu kur ir kaip. Reikėjo atsidurti kuo toliau nuo čia. Viskas vyko taip greitai, kad net ji pati nesuprato kas dedasi. Sąmonė aptemo. Kūnas judėjo pats.

    Nors šiuo metu to nejautė, Amajos kūną ir toliau apleido vis daugiau ir daugiau čakros. Adrenalino gūsis su savimi laikinai nusinešė nuovargį ir skausmą, bet nualintas kūnas neturėjo galimybės ilgai tverti tokios įtampos. Kažkokiu būdu reikėjo atsikratyti antkaklio, antraip galimybė pasprukti pražus.
    Kunoiči ištraukė iš savo krepšio kelis šurikenus ir metė juos ją besivejančių šinobių link. Toliau bėgdama ji išgirdo atmušto metalo sukeltą žvangtelėjimą. Nei akimirkai nepamiršusi savo medicinos ir chemijos žinių, Amaja rankinėje apčiuopė mažą bet svarbų buteliuką ir nieko nelaukdama tėškė jį į žemę , priešininkams po kojų. Didelis viduje buvusio tirpalo kiekis, ištrūkęs iš stiklinio kalėjimo akimirksniu sureagavo su deguonimi ir į aplinką paskleidė blyškius, aitriai trenkiančius ir akis deginančius garus.

    Negalėdama patikėti, kad šis jos triukas suveikė, Amaja bėgo toliau. Adrenalino suteikta energija išblėso, sugrįžo veriantis skausmas. Kunoiči suklupo . Nuo stovyklos buvo nutolusi nemažą gabalą, todėl antkaklis ją smaugte smaugė. Mergina dusdama priropojo prie greta esančio medžio ir atsišliejo į jo kamieną. Peršlapusi ir pervargusi, Sasajaki buvo apverktinoje situacijoje. Ji negalėjo nusiimti antkaklio, todėl toliau bėgti buvo nebeįmanoma. Net kvėpavimui vargiai užteko jėgų. Jos laikas suskaičiuotas. Velnias žino, ką dabar jai padarys slapto Akmens šinobiai, po tokio mėginimo pasprukti. Akyse aptemo ir Amaja dar kartą nugrimzdo į nebūtį.




    Hjūga stabtelėjo prie atokaus kaimelio vartų. Jis kovojo tarp noro pailsėti ir apieškoti dar keletą kvadratinių kilometrų. Jaunas Konohos Džiuninas žinojo, kad kare poilsis yra nemažiau svarbus nei pati kova, todėl pasuko miestelio link.

    Nepraėjo nei para nuo to laiko, kai Hjūga paliko Konohą, bet jo kūną jau kamavo nuovargis. Du mėnesius užsitęsusi A lygio misija ir viena bemiegė poilsio naktis padarė savo. Bet Nedžis nebūtų Nedžis, jei pasiduotų, juolab kai kalba ėjo apie Sasajaki Amają.

    Radęs padoresnės išvaizdos užeigą, jaunuolis įtempė ausis ir įėjo. Jei žmonės matė ką nors neįprasto, gandai visų pirma pradės sklisti tokiose vietose.

    Užeigoje sėdintys žmonės įžengus nelauktam svečiui, nemaloniai nuščiuvo ir akimis palydėjo šinobį iki prekystalio. Ninzdės čia reti svečiai... Išsirinkęs dvivietį stalelį kampe (kad galėtų niekieno netrukdomas stebėti visą patalpą ir tuo pačiu metu ramiai pailsėti), Nedžis išvadavo savo persitempusius pečius nuo sunkios kuprinės, padėjo ją ant vienos kedės ir atsisėdo ant kitos. Godžiai ištiesęs pavargusias koajas, jaunuolis pakraipė ir pamasažavo sopantį kaklą.

    Laukdamas vakarienės, Hjūga paėmė nuo stalelio vieną trikampio formos servetėlę ir pavartė ją rankose. Atlenktas gležnas popierius įgavo tobulo kvadrato formą. Kodėl Amaja dingo? Ji buvo save gerbianti Konohos kunoiči, išduoti savo miesto ji negalėjo net kraupiausiuose košmaruose, pasiklysti viduryje misijos ir nerasti kelio atgal – taip pat. Net, jei ir būtų taip nutikę, jos ieškoti keliskart ėjo ne tik jos komanda, bet ir gerai treniruota ieškojimo grupė. Jiems nepavyko rasti nė menkiausios užuominos apie paslaptingą jos dingimą. Gal Sasajaki nebuvo pavyzdingiausia nindzė, tačiau ji buvo mažų mažiausiai pajėgi, antraip nebūtų iš pirmo karto išlaikiusi čiuninų egzamino (kurį jam pačiam pavyko įveikti tik iš antro mėginimo). Be to, Amaja buvo viena perspektyviausių Nedžio kartos medikių, ji tikrai negalėjo tiesiog išgaruoti. Vienintelis likęs paaiškinimas – ji pagrobta.

    Bet kodėl?

    Servetėlės kvadratas virto gerve. Lankstyti origamį Hjūga mokėjo nuo akademijos laikų. Pakėlęs nedidelį paukštelį į savo akių lygį, Nedžis įsistebeilijo į grakščią popierinę galvą.
    Nebent kažkam rimtai prisireikė medikės... Bet jai viso labo šešiolika metų. Mokytis medicinos pradėjo būdama dvylikos, reiškia turėjo vos ketverių metų patirtį. Žinoma, per tiek laiko išmokti visko, kas susiję su žmogaus kūnu, net ir talentingiausiam nindzei, buvo praktiškai neįmanoma. Taigi, jei grobikams reikėjo mediko, protingiau būtų buvę susirasti daugiau patirties turintį šinibį.

    Vaikinas pastatė gervę ant staliuko, greta druskinės.

    Nebent... Nebent kaltininkai nuo pat pradžių žinojo, kad jos venomis teka ypatingas kraujas. Sasajakių klano kraujas.

    Galvoje malėsi per daug klausimų į kuriuos Nedžis nepajėgė surasti atsakymų. Sena užeigos savininkė padėjo priešais Hjūgą lėkštę kažkokio garuojančio marmalo, kuris turėjo būti sriuba. Nedžis suraukė nosį, bet paėmė šaukštą. Net ir tokia sriuba buvo geriau nei ilgai negendantis šaltas maistas, kurio buvo prikimšta jo kuprinė.

    Akivaizdu, kad pats Hjūgos apsilankymas buvo, tikriausiai, mėnesio įvykis šiame miestelyje, todėl jis prarado viltį rasti čia užuominų ar šiaip naudingos informacijos. Bet kadangi jau buvo čia, o už lango pradėjo ryškėti žvaigždės, Nedžis nusprendė pasilikti užeigoje pernakt ir išnaudoti galimybę padoriai išsimiegoti lovoje.

    Baigęs valgyti sriubą, kuri buvo žymiai skanesnė nei atrodė, Hjūga paliko kelias monetas ant stalo, nepamiršdamas ir arbatpinigių, ir užlipo į antrą aukštą. Suradęs savo kambarį, atrakino duris ir įžengęs vidun įjungė šviesą. Kambarys, mėlynais tapetais išklijuotomis sienomis buvo mažas, bet gana jaukus. Vienintelis dalykas kuris, atkreipė dėmesį, buvo susiraukšlėjusiu geltonu tapetu padengtas nedidelis sienos stačiakampis. Nedžiui nereikėjo ir Bjakugano, kad suprastų, kad taip paslėptas pelėsis.
    Šiltas dušo vanduo srovelėmis tekėjo pavargusiu veidu ir ilgais kavos spalvos plaukais. Hjūga palietė į voratinklį panašų randą ant dešiniojo peties... Randą, kuris iki gyvenimo galo primins tą lemtingą naktį ir Amają. Jis stipriai suspaudė petį, į odą susmigo nagai. Tas pažįstamas skausmas tik dar labiau ją priminė. Atitraukęs delną nuo rando, Nedžis pažvelgė į jį, tarsi jo paties ranka būtų dėl visko kalta. Sugniaužęs pirštus į kumštį, trenkė į plytelėmis dengtą dušo sieną.
    Kodėl...
    kodėl...
    KODĖL?!!!






    Amaja krūptelėjo ir atmerkė sunkius vokus. Kažkas buvo ne taip. Ji nesuprato kiek laiko buvo atsijungusi, bet buvo aišku, kad slapto Akmens šinobiai jau turėjo ją rasti. Bet štai ji sėdėjo atsirėmusi į medį, tankiai alsuodama, viena. Jos peršlapęs kūnas ir taip virpėjo, bet šaltas audros vėjas tik blogino situaciją. Kunoiči įsitvėrė kaklą veržiančio antkaklio ir mėgino jį pajudinti. Kad ir kas dabar vyko stovykloje, viskas tuoj pasibaigs. Medikę dusino ne tik antkaklis, bet ir nuojauta, kad tuoj tuoj atsitiks kažkas baisaus. Atrodė, kad kažkokia nematoma aura lėtai slinko jos link, pasiglemždama visa kas gyva savo kelyje. Iš paskutiniųjų klibindama šaltą kaklą kaustantį metalą, Amaja karštligiškai dairėsi, ieškodama objekto, kuris kėlė tą nežmonišką grėsmę.


    Staiga viskas liovėsi. Sasajaki paleido antkaklį ir įsiklausė. Be vėjo ir lietaus keliamų garsų ji galėjo girdėti tik savo pačios širdies plakimą. Daugiau nebuvo nieko. Tarsi ji būtų buvusi visiškai viena. Mergina atsiduso, supratusi, kad visa tai buvo jos pačios įaudrintos vaizduotės padariniai. Kvėpavimas nurimo ir stabilizavosi. Tikriausiai dėl to, kad pagaliau priprato prie antkaklio keliamų nepatogumų.
    Ji žinojo, kad bandyti sprukti dabar beprasmiška. Kunoiči net nebuvo tikra, kad pajėgtų atsistoti, ką jau kalbėti apie bėgimą. Amaja užsimerkė ir pakėlė veidą į lietų.

    „Nakties lietus... štai kas aš esu. Vanduo – mano stichija, naktis – mano paros metas. Dabar, matyt, tinkamiausia baigtis...“



    Ji lėtai atsimerkė ir tiesiai prieš save pamatė aukštą juodą figūrą. Ji negalėjo įžiūrėti detalių, vaizdas buvo apsiblausęs. Tačiau ilgas juodas apsiaustas, lygiai toks pats, kokį vilkėjo ji pati, ir nepamirštama stovėsena negalėjo priklausyti niekam kitam. Tai buvo JIS.
    Vienintelis likęs klausimas buvo, ar jis iš tiesų čia yra, ar čia, viso labo, dar viena jos pasąmonės sukurta iliuzija.

    Figūra sujudėjo ir, tais pačiais, savimi pasitikinčiais, žingsniais prisiartino prie Amajos.

    -Negirdžiu jo žingsnių... ir vėl iliuzija...

    Miražas pasilenkė virš medikės. Didžiąją dalį jo veido, kaip visada, dengė aukšta apsiausto apykaklė, tad kunoiči galėjo matyti tik neišskaitomas juodas akis.

    -Ar iliuzija gali padaryti šitaip?- išgirdo miražą sakant, Amaja. Jis ištiesę dešinę ranką, kurios bevardį pirštą puošė Akatsuki žiedas, su „ryškiai raudoną“ reiškiančiu simboliu.
    Maždaug dabar, kunoiči buvo nusiteikusi pamatyti, kaip miražas suvirpa ir išnyksta lietuje, tačiau vietoj to, ji pajuto šiltus pirštus sau ant skruosto.

    Iš medikės lūpų paspruko išgąsčio sukeltas atodūsis. Čia Jis... Čia tikrai Jis!

    -Net ir išsekinta ir praradusi jėgas, tu vis tiek spinduliuoji keistą šviesą... – Učihos šypsnį gerai paslėpė apykaklė.

    Šilta ranka pasitraukė nuo Amajos skruosto, ir, dabar drauge su kita ranka, sugriebusi jos liemenį, švelniai, lyg laikytų brangų ir lengvai dūžtantį krištolą, pastatė ją ant kojų.
    Gaudydama orą, Amaja atsistojo, bet, jos blauzdos pasiutusiai virpėjo, o kelius kažkas be gailesčio spaudė nematomomis replėmis. Pajutęs, kad be jo pagalbos kunoiči tikrai neišstovės, Itačis apglėbė ją kaire ranka, o laisvąja ranka palietė antkaklį ir jį apžiūrėjo.

    Pasiklydusi tarp savęs pačios ir nežmoniško įsiučio, Amaja tik stovėjo, nežinodama kaip elgtis.
    Učiha sutelkė čakros gumulėlį pirštų viršuje, ir kažką paknabinjo ties antkakliu. Netrukus metalas atsidarė. Itačis nuėmė tiek nelaimių sukėlusį daiktą nuo medikės kaklo, nusviedė jį kažkur į šalį ir susiraukė pamatęs mėlynes, paryškėjusias ne tik nuo nakties tamsos, bet ir nuo stiprių antkaklio gniaužtų. Keistos išraiškos kupinomis akimis jis atidžiau apžiūrėjo jos kaklą, švelniai liesdamas šaltą ir nuo lietaus drėgną odą.

    Kai antkaklio buvo nusikratyta, Amaja lengviau atsikvėpė, bet jos pyktis niekur nedingo.

    -Tu... Tu palikai mane ten! Neturi teisės manęs liesti! Patrauk rankas, Učiha! – piktai, kiek tik leido skaudanti gerklė, suriko Amaja.

    -Jei paleisčiau, neišstovėtum. – nė mažumėlės nenustebęs, atsakė Itačis. Jo ranka vis dar lietė kaklą, o akys toliau apžiūrinėjo mėlynes.

    -Na ir gerai! Niekas neprašė tavo pagalbos!- kunoiči nustūmė jo dešinę ranką sau nuo kaklo, ir atplėšė kairiąją nuo liemens. Praradęs atramą, merginos kūnas suvyravo. Išsekusios kojos neišlaikė ir Amaja susmuko ant žemės. Raumenys nevalingai virpėjo, o Sasajaki nesugebėjo užgniaužti drebulio.
    Akyse pradėjo telktis ašaros, bet jai niekas neberūpėjo. Ji norėjo dingti... nesvarbu kur... tik kuo toliau nuo čia.


    Vyresnysis Učiha ištiesė rankas ir vėl pamėgino pastatyti ją ant kojų. Medikė neturėjo jėgų priešintis. Šį kartą jis laikė ją tvirčiau. Amaja suvirpėjo pajutusi jo kūno šilumą, kuri, šiuo metu, atrodė tokia svaigi... tarsi rojaus kampelis žemėje...

    -Ar šitaip tu padėkoji savo išgelbėtojui?- su žaisminga gaidele balse, paklausė Itačis.

    -IŠGELBĖTOJUI?!!!- piktai suriko kunoiči, bet jos balsas nuskambėjo tyliau nei ji tikėjosi.- Koks tu išgelbėtojas? Visų pirma, tai tavo kaltė, kad mane išvis reikia gelbėti, o visų antra, koks išgelbėtojas apsireiškia tik tada, kai auka pati būna padariusi beveik visą darbą?

    -Turėjau įsitikinti ar tu verta išgelbėjimo.- šį kartą jo balsas skambėjo rimčiau, bet kažko jame trūko.
    Tai buvo paskutinis lašas Amajos kantrybės taurėje. Ji sutelkė paskutines jėgas ir pakėlusi ranką, užsimojo. Užsimojo, žinodama, kad jos delnas nepasieks tikslo, bet nepaisant to, ji norėjo tai padaryti.
    Ji norėjo, bent pamėginti...

    Visus kitus garsus nustelbė vienintelis, duslus, bet tuo pat metu kurtinančiai garsus medikės ausyse, antausio sukeltas garsas. Mergina susvyravusi atitraukė delną nuo Itačio skruosto.

    Kodėl jis manęs nesustabdė?? Kodėl neišvengė smugio?

    Sprendžiant iš dilgčiojimo delne, antausis turėjo būti gana skausmingas...

    Itačis atsuko į ją žvilgsnį. Ne, jis nebuvo piktas, nebuvo netgi suirzęs... Jo akys atrodė tokios pavargusios, lyg jų savininkas ant pečių būtų nešęs viso pasaulio naštą.

    Akimirkai išmušta iš vėžių netikėto vaizdo, Amaja nesileido apgaunama.

    -Kas tu per žmogus, Učiha?!

    -...

    Jis tylėjo, bet Sasajaki ir nesitikėjo gauti atsakymą.
    Staiga baimė supurtė jos kūną. Ką tik, neišlaikiusi visko viduje, ji išliejo visą susikaupusį įniršį ant... ant Učihos Itačio, vieno stipriausių visų laikų Konohos šinobių... Akatsuki grupuotės nario, S-klasės nusikaltėlio...

    Ji stovėjo šaltakraujo žudiko glėbyje...



    Po kurio laiko, kai Amajos pyktis atvėso, Itačis apsisuko, ir, prilaikydamas, kad ji vėl nesusmuktų, užsikėlė ant nugaros. Jam pašokus į orą, Sasajaki pasijuto lyg skristų. Kunoiči pasijuto neįprastai gerai, lyg jo nugara būtų skirta jai. Tarsi jis būtų gimęs šioj žemėje su genuose užkoduota žinia, kad vieną dieną jam teks šitaip ją nešti.

    Jis buvo toks svaiginančiai šiltas.

    Ir jis jos sugrįžo. Kad ir kas nutiko praeityje, jis grįžo.

    -Učiha? – išgirdo save sakant Amaja.

    -Mm?

    -Ačiū...

    Sasajaki tvirčiau įsikibo jo pečių ir užmerkė akis. Stebuklas įvyko...

    Tiesą sakant, netgi du.



    _________________________
    BONUS TIME!!!


    na va... rašiau pusę nakties ir beveik visą dieną... Kodėl nemoku greičiau?? Būtų kur kas mažiau problemų, jei sugebėčiau rašyti greičiau...

    Staigmena nr. 1. :
    Spoileris:



    Čia iliustracija/ fan artas mano fanficui, kurį nupiešė mano kawaii Robbu-chan. Sry, kad dedu neatsiklausus, bet juk taip jėga!!! Taip džiaugiuosi šituo piešiniu... ačiū ~hug.

    Staigmena nr. 2.
    Spoileris:



    O čia lapas iš mano juodrasčio. Kai vėl po ilgo laiko jį atverčiau (vakar naktį), radau piešinį kurį buvau visiškai pamiršus Lol, Nedžis atrodo kaip su suknele
    O kairėj pusėj mano raštas... Tiesą sakant, čia dar labai tvarkingai rašyta, kituose puslapiuose buvo labai daug pribraukyta, net man pačiai sunku buvo suprast kas vyksta
    tai va... pamaniau kad jums turėtų būti įdomu pamatyti :P

    P.S. Antrą kart neperskaičiau, tai sorry jei rasit milijoną rašybos, skyrybos ir logikos klaidų. Patikrinsiu vėliau
    Paskutinį kartą taisė Nakviša : 2009-03-23, 23:39

  5. #149
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    LOL, primena laikus, kai aš viską į sąsiuvinį rašydavau... xD Khhhhh~ ir aš noriu iliustracijų T.T

    Aaaaaaaaanyways, žinai, kodėl man patinka tavo darbai? Nes labai išsamūs. Tarkim, pas mane yra l daug elipsių, kurios iš tiesų lietuviams problemų nesukuria, tačiau va, išverčiau SasuHina į anglų k., įdėjau į ff.net ir pasirodė komentarų, kad viskas nepaaiškinta (anglakalbiai yra l. tingūs skaitytojai, jiems reikia VISKĄ paaiškint x.x). Tai va, o tamstos rašiniuose tokių beprasmybių ir viskas labai aiškiai ir tiksliai nusakyta. ^^

    Argh, yah~ Itači - jokio nepilnamečių tvirkinimo, tu!!! Khhh~ Nesąžininga taip, Nakviša, rimtai. Neji vs. Itachi T___T Gyvenime neišsirinkčiau, o čia jaučiu pagrindinei personažei dar didesnės kančios.

    Beje, režimas rašomas su e, o įsiūtis su ū ilgąja. Ir šiek tiek per daug kablelių pridėliota, bet overall l. faina.

    (ir sorry, kad mano fan-fic'e pasirodė tamstos idėjos... aš gi nenukopinau... tiesiog, great minds think alike x])
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-03-23, 23:26 Priežastis: 500th post!! ^O^

  6. #150
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Negaliu patiket pagaliau sulaukiau tavo darbo, didelis dekui. Taip ir galvojau, kad musu nepamirsi

  7. #151
    Ufonautė
    Karolina1515 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 13
    Vietovė
    Saulės sistema
    Įrašai
    57
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Na ką aš galiu pasakyti ..... tu lobis Nakviša, tikras lobis Net neisivaizduoji kaip aš laukiau šito skyriaus mintyse buvau prisikūrus visiokių tesinio variantų, bet tau kaip visada pavyko mane nustebinti Man belieka tikėtis , kad daugiau nebebus tokių ilgų tarpų tarp skyrių....

  8. #152
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Lol, pasistengsiu taip nelagint...
    Ačiū kad skaitot ir likot su manim nes maniau, kad visi mano fanai bus pabėgę
    Ir joa... istorijos dar daug daug daug liko... dar kokia dvidešimt skyrių aš kaip visad prikuriu visko į priekį milijonais, bet negaliu sugalvot kas vyks šiuo metu . Kai turėsiu daugiau laisvesnio laiko prisėsiu ir parašysiu.
    Tikėkimės neįgris nei jums nei man

  9. #153
    Sūrio mėgėja Karamele avataras
    Įstojimo data
    2009 01 20
    Vietovė
    Žemės planeta
    Įrašai
    14
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Perskaičiau visutėlaičiai viską . Labai patiko ir laukiu tęsinių.
    Gal kas galėtų pabalsuot? Būčiau dėkinga. (^.^)

    http://www.tautovezis.lt/index.php?id=708

  10. #154
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16

    12 Skyrius

    Okei... Šį kartą pasistengiau greičiau pradžiuginti (?) jus nauju skyrium. Šį kartą neliečiau sąsiuvinio, tiesiai rašiau į kompą, todėl gali būti šiek tiek nukentėjusi kokybė ir ilgis. bet nusprendžiau kad taip bus greičiau ir iš dalies geriau... tobulinsiu savo rašymą gal...

    Žinau, kad ir vėl nepavyko taip greitai parašyti kaip tikėjausi, bet Vėlykų atostogoms buvau parlėkus Lietuvėlėn, todėl neturėjau daug laiko. Dabar, grįžus atgal į U.K. ir džiaugsmingai atsikračius visų darbų ir deadline'ų galėjau pagaliau prisėsti ir kažką sukurpti...
    And there you have it :



    12 Skyrius „Nykstančių pėdų pavymui“

    -Nedžis ką???- sušuko Lee nužvelgdamas Ten-Ten, kuri akivaizdžiai buvo prieš savo valią išvilkta iš lovos. Apie tai bylojo kančios perkreipta fizionomija, kurią Lee ypač dažnai matydavo pastarosios misijos rytais, kai užsispyrėlis jų komandos vadas spirte išspirdavo juodu iš miegmaišių, bei susitaršę palaidi plaukai – juos ilgametė draugė visad tvarkingai susirišdavo į kuodukus.

    -Taip, Lee, išgirdai teisingai.- suniurzgėjo Ten-Ten.- Hinata pati matė Nedžį išeinantį, ar ne, Hinata?
    Ten-Ten pasisuko į Hinatą, droviai stoviniuojančią jai iš dešinės. Hjūga linktelėjo.

    -O varge...- Lee užsidengė akis delnu. Prieš keletą minučių jis dar ramiai, nieko neįtardamas snūduriavo išsiilgtoje lovoje, kai netikėtai, lyg perlietas lediniu vandeniu, jis pabudo išgirdęs pažįstamą, nenustygstantį beldimą duryse. Jam net nespėjus tinkamai atidaryti durų, uždususi komandos draugė berte išbėrė pasakojimą, kaip Nedžis paliko namus ir išsiruošė gelbėti Amajos.

    -Tam bičui atsilaisvino keli varžteliai.- Atsidusęs plačiau atidarė duris Lee, vilkintis žalia pižama, mažai kuo besiskiriančia nuo jo įprastinės, tragiškai pagarsėjusios aprangos. Mandagiai palaukęs, kol viešnios įeis pro duris, vaikinas uždarė duris ir nužingsniavo į svetainę jų pavymui.-Nors, tiesą sakant, baiminausi, kad jis nesugalvotų ko nors panašaus... Vis dėlto nusprendžiau, kad jis protingesnis ir nesileis į kelią visko neapgalvojęs. Pasirodo ir jis gali būti karštakošis.- nelinksmai šyptelėjo Lee.- Gyveni ir mokaisi.

    -Aš irgi nemaniau, kad jis galėtų tiesiog imti ir pabėgti...-įsitaisiusi ant sofos, pasirėmė smakrą Ten-Ten.

    -Kai pamačiau Nedžį ryte, jis atrodė, kaip visada pasitikintis savo jėgomis... – įsiterpė Hinata.- Esu tikra, kad jis turi šiokį tokį planą. Šiaip ar taip, viskam apgalvoti jis turėjo visą naktį. Žinant jo sugebėjimus, tai nenuostabu. Judu turėtumėt tai žinoti, geriau nei bet kas kitas...

    Lee ir Ten-Ten vienu metu linktelėjo.

    -Tai...-ilgą tylą pirmasis pertraukė Lee.-Ką darysim?

    -Bet kodėl jis išėjo nieko niekam nepasakęs?- nekreipdama dėmesio į Lee žodžius, garsiai pagalvojo Ten-Ten.- Hm...

    -Ar tikrai jis niekam nepranešė?- atlošęs galvą į lubas pasakė Lee. Trijulė akimirkai sustingo ir susižvalgė.

    -Tsunadė-sama!- sušuko visi trys vienu metu.


    ~*~

    Amaja skendo aklinoje tamsoje. Tačiau, kitaip, nei įprasta tamsa, kurią patirti ji buvo įpratusi, ši atrodė visiškai priešinga. Be malonaus ugnelės rusenimo, ausų nedrumstė joks kitas garsas. Tokios nuostabios ramybės mergina dar nebuvo išgyvenusi. Ši tyla neslėgė, nedrumstė proto ir neskatino nykių juodų minčių. Ji atgaivino...

    Lėtai skęstantį kūną gaubė šiluma. Sasajaki nedrįso pajudinti nė menkiausio raumenėlio, būkštaudama, kad išsiilgtas dangiškas pojūtis negrįžtamai pasitrauks. Atrodė, kad Amaja pamažu grimzta į minkštą sniego pusnį... Tik ši pusnis buvo beveik nuodėmingai šilta.

    Mergina jau kuris laikas nemiegojo, tačiau nedrįso atmerkti akių. Norėjo dar ilgėliau pasilikti toje ramybės būsenoje, nedrumsčiama aplinkinio pasaulio problemų. Dar šiek tiek...

    Išganingą tylą sudraskė šiurkštus uždaromų medinių durų cyptelėjimas ir kažkieno kojų sukelti lėti grindlenčių girgždesiai. Po akimirkos girgždesiai nutilo ir juos pakeitė į ugnį metamų malkų barškėjimas. Vėl įsivyravo tyla, tik dabar buvo juntamas kito žmogaus buvimas.

    Amaja atmerkė akis. Ji gulėjo plačioje medinėje lovoje, ant šienu grūsto čiužino, kažkokiame nedideliame kambaryje, mažučiais langais, kuriuos dengė paprastutės užuolaidos. Buvo nesunku suvokti, kad tai buvo kažkokio ūkininkaičio ar miškininko rankų darbo trobelė, suręsta iš dailiai nulakuotų rąstų. Kambarys buvo gausiai apstatytas, matyt, to paties žmogaus pagamintais baldais. Nuo spintelės, pakabintos virš lovos kojūgalio tyso džiūstančiais drabužiais apkabinėta virvė, pririšta ant kitoje kambario pusėje pastatytos drabužių spintos. Sasajaki atpažino savo pačios juodai raudoną apsiaustą, tamsiai violetinius marškinėlius ir juodas kelnes, kabančias ant virvės. Ji pasuko galvą dešinėn ir pamatė priešais židinį pasilenkusį tamsų siluetą. Figūros veidą apšvietė šilta virpančios ugnies šviesa. Viduryje kambario stovėjo nedidelis apvalus stalelis su dvejomis kėdėmis, iš kurių vienos atkaltė blokavo pasilenkusio Itačio vaizdą. Amaja vėl atsisuko į padžiautus drabužius. Jos vyzdžiai staiga išsiplėtė ir susitraukė į mažyčius taškelius. Persigandusi mergina stipriai sugriebė antklodę ir pamatė nepažįstamų, baltai raudonų languotų marškinių rankogalį. Šiek tiek kilstelėjusi šiltą apklotą įsitikino, kad ji vilki niekur prieš tai nematytus marškinius.

    Išgirdęs bendražygės sukeltus šlamesius, Itačis atsisuko.

    -O... pagaliau pabudai. Labas rytas.- vyptelėjo Učiha- O gal derėtų sakyti Labas vakaras?

    Amaja pajuto kaip juos skruostai pradeda kaisti.

    -... mano drabužiai...-šiaip ne taip išmekeno ji.-...ar...

    Itačis tylėjo, tada, sumetęs ką ji norėjo pasakyti, pabaigė klausimą:

    -Ar aš tave perrengiau?- jei būtų išdrįsusi žvilgtelėti jo pusėn, mergina būtų pamačiusi ironišką šypsnį Učihos veide. – Iš tiesų, taip.

    Itačis atsisuko į židinį ir žarstekliu pajudino rusojančias malkas. Sasajaki tylėjo ir jautė kaip jos skruostai vis labiau ir labiau kaista. Ji stipriau sugriebė antklodės kraštą, lyg tai kažkaip stebuklingai pakeistų faktą, kad... kad tas nevidonas savo rankomis nuvilko nuo jos šlapius drabužius ir aprengė kitais.

    Atrėmęs geležinį įrankį į sieną, vaikinas atsisuko į Amają ir pamatė piktai spitrijantį jos žvilgsnį. Akimirkai išmuštas iš vėžių, Itačis prunkštelėjo.

    -O ką siūlai man daryti? Palikti tave su permirkusiais drabužiais, kad susirgtum plaučių uždegimu? Na jau ne. Kokia nauda iš medikės, kuriai pačiai reikalingas gydymas? Mes turim misiją, atsimeni?
    Kunoiči dar labiau susiraukė ir nusisuko į langą. Įsistebeilijo laukan pro užuolaidose paliktą plyšį.

    - Aš tau neatleisiu jei tu padarei kažką nedoro...

    Dabar susiraukė Učiha.

    - Manai, kad aš pasinaudočiau sąmonę praradusia moterim?- tokio griežto Itačio balso, medikė dar nebuvo girdėjusi.- Kuo tu mane laikai, Sasajaki?

    -Žmogum, savo rankomis išskerdusiu savo paties šeimą.- Išgirdęs tuos žodžius Itačis sustingo. Net ir norėdamas negalėjo išskaityti Amajos veido. Ji buvo nusisukusi, tarsi ši tema jai pačiai būtų skausminga.

    Učiha lėtai priėjo prie stalo ir pasukęs kėdę, kuri dar neseniai Amajos akims užstojo daugiau nei pusę jo figūros, atsisėdo atsisukęs į gulinčią kunoiči. Valandėlę trobelėje mirė visi garsai.

    -Taigi tu žinojai...- Itačio balsas buvo visiškai pasikeitęs. Nesigirdėjo nei sarkazmo, nei pykčio. Tik tas pats šaltumas, kuris trumpam buvo nugalėtas...nežinia ar paties Itačio, ar Amajos.

    -Žinoma.- atsakė Sasajaki, iki šiol sąmoningai vengusi apie tai kalbėti.- Konohoje retas žmogus nežino tos istorijos.

    -Aišku...

    Kunoiči įsidrąsino vėl į jį žvilgtelėti. Učiha tyliai sėdėjo, atrėmęs išbalusį veidą į sunertas rankas. Jo akys stebeilijo kažkur žemyn, bet nieko nematė. Amaja dar nebuvo mačiusi jo tokioje stadijoje. Jis atrodė sugniuždytas ir sutryptas. Keisčiausia buvo tai, kad jis net nemėgino to paslėpti, arba neturėjo tam jėgų...

    O gal Amajos akys pradėjo matyti kažką daugiau...

    - Visi laiko tave pabaisa.- mėgino pagerinti situaciją medikė.- Aš irgi taip pat maniau... bet sutikusi tave, nebegaliu būti tuo tikra. Išsiaiškinau tik vieną- tavyje slypi kažkas daugiau, nei tu leidi suprasti kitiems. Kas žino... gal tu turėjai savo priežasčių...

    Amaja nebuvo tikra, kad jos žodžiai pasiekė Itačį. Jo akys vis dar žiūrėjo į tą patį tašką nieko nematančiu žvilgsniu.

    Nusprendusi, kad geriau palikti jį ramybėje, medikė atsiklojo ir mėgino stotis.

    -Tavo vietoje to nedaryčiau.- ramiai, lyg nieko rimto nebūtų nutikę, įspėjo Učiha. Jo veidas atgavo įprastinę spalvą.

    Mergina netrukus suprato, kodėl buvo įspėta. Jos kūnas dar nebuvo visiškai atsigavęs. Kol gulėjo, nejautė silpnumo, bet vos pakilusi Amaja suprato, kad nieko nebus. Skausmingai grįžusi į pradinę padėtį, Sasajaki susiraukusi apčiupinėjo kaklą. Daugiausiai skausmo sklido būtent iš jo. Mintyse keiksnodama save, kad nesusitvarkė mėlynių, kai turėjo progą, ji bandė išsiaiškinti, kaip geriausia būtų gydyti sužeidimą. Mėlynės nebuvo pagrindinė problema, bet jos anaiptol nepadėjo.

    -Ghe ghem.- kostelėjo Itačis, kad atkreiptų jos dėmesį.- Nei akimirkai negali atsipalaiduoti, kol kas nors sužeistas, ar ne? Medikė iki grabo lentos...

    Amaja kaltai šyptelėjo ir šiek tiek nustebo, pamačiusi Itačį šalia savęs.

    -Gali atsisėsti? – paklausė jis, pasiruošęs pataisyti pagalves, kad ji galėtų patogiai atsiremti.

    Sasajaki kilstelėjo antakį:

    -Galima nedalyvauti tavo šiurpiame senelių namų spektaklyje? Dievaži, slaugytojos vaidmuo tau tikrai netinka...

    -Matau, jautiesi neblogai.- šyptelėjo Učiha ir ištiesė į ją padėklą su dubenėliu garuojančios sriubos, dviem riekelėm padžiūvusios duonos ir stikline vandens.

    Mergina klausiamai pažvelgė į onikso juodumo akis.

    -Nebijok, neužnuodyta- kandžiai vyptelėjo šinobis.

    -Nematau prasmės, kodėl turėtum mane nuodyti... jei norėtum, kad mirčiau, jau seniausiai būčiau anapus... esmė ne tame...

    -Tai ar paimsi, ar ne? Sriuba šąla.

    Amaja sugriebė padėklo kraštus ir šiaip ne taip sugebėjo jį nuleisti sau ant kelių, neišlaisčiusi daug sriubos ir vandens. Rankos vis dar buvo silpnos...

    Itačis stebėjo medikės pastangas drebančia ranka pasemti sriubos.

    -Duokš.- neapsikentęs paėmė šaukštą iš virpančio gniaužto.

    -Ei...-bandė prieštarauti Amaja, bet Učiha jau laikė dubenėlį ir ištiesė garuojančio skysčio pilną šaukštą į kunoiči.

    -Ne... aš negaliu taip valgyti... liaukis.- droviai papurtė galvą mergina.

    -Tada nori, kad pati valgydama pusę sriubos išlaistytum ant savęs, nepalikdama man kito pasirinkimo, kaip vėl tave perrengti?-kandžiai pastebėjo Itačis.

    -Gerai jau gerai... supratau... –pasidavė Amaja, ir nurijo pirmąjį šaukštą sriubos. Buvo gera jausti, kaip sriuba sušildo perdžiūvusį gomurį. -Prėska...

    Sasajaki šyptelėjo pirmą kart išgirdusi Itačį nusijuokiant.


    ~*~

    Vakarop Nedžis pasiekė Pabaigos slėnį, kur puikavosi dvi stulbinančio dydžio Učihos Madaros ir pirmojo Hokagės skulptūros. Ši vieta dar labiau priminė Amają... net jei čia jis pats ir nebuvo, kai Naruto bandė sugrąžinti Sasukei sveiką protą tą lemtingą vakarą.

    Hjūga atsiduso. Neturėjo nė menkiausio supratimo kur ieškoti toliau... Apie pagrobimą jis neišsiaiškino daugiau nieko, nei žinojo palikdamas Konohą. Optimizmas, kuris dar neseniai šildė širdį, dabar kažkur pražuvo. Jis nusimetė kuprinę nuo pečių ir apimtas nevilties atsisėdo ant drėgnos žemės. Heroizmo kupinos mintys išgaravo, suvokus skaudžią realybę. Pasaulis nėra toks paprastas, kokį vaizduoja pasakose... Princas dažniausiai be jokių problemų sudoroja drakoną ir išgelbėja princesę iš bokšto... Deja, Nedžis nebuvo tas princas, kuris nuo pat pradžių žino kur rasti bokštą ir kaip nukauti drakoną. Realybėje viskas buvo daug sudėtingiau.

    -Po velnių, ką aš darau?-paklausė savęs, nežinodamas atsakymo.

    Nedžis atsegė kuprinę ir susirado ryžių paplotėlį. Šiaip jie būna gan skanūs, bet ne tada, kai juos valgai kasdien ištisus mėnesius. Pajutęs iki kaulų smegenų įgrisusį skonį, Hjūga susiraukė. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis dėjo šitą šlamštą į burna, buvo didelis angliavandenių kiekis. Deja, juo skrandžio ilgam nuraminti negali, bet bent jau gauni nemažą kiekį energijos.

    Kramsnodamas traškų paplotėlį, džioninas iš mažos kuprinės kišenėlės išėmė žemėlapį, užsilikusį nuo praeitos užduoties. Pabaigos slėnio apylinkes pažinojo gerai, bet reikėjo nuspręsti kur eiti toliau. Pridėjęs pirštą toje vietoje, kur, maždaug, dingo Amaja, Nedžis pradėjo svarstyti.

    Sukramsnojęs dar vieną paplotėlį, Hjūga sulankstė žemėlapį ir įdėjo atgal į vietą. Atsistojo ir užsimetė kuprinę ant pečių. Nusprendęs, kad išmintingiausia pirma ieškoti šalyse, kurios buvo priešiškos Konohai, Nedžis patraukė šiaurės vakarų kryptimi, Ivos, Žemės šalies sostinės, link.
    Nevilčiai nebuvo laiko...


    ~*~

    Tsunadė atrėmė smakrą į sunertus pirštus ir įsistebeilijo į tris atėjūnus. Visi jie atrodė gana savotiškai... Ten-Ten buvo vargiai įmanoma atpažinti su palaidais plaukais ir nuvargusiu žvilgsniu, Lee bliūdeliu kirpti plaukai nebuvo tokie įkyriai blizgantys, kaip visada, o ir veidas nebuvo kupinas to amžino optimizmo. Mažiausiai pasikeitusi buvo Hinata. Ji stovėjo tiesiai ir gracingai, kaip visada. Vienintelis ženklas, rodantis, kad įvyko kažkas rimta, buvo jos prie šonų nuleistos į kumščius sugniaužtos rankos.

    Penktoji atsiduso. Ji nuoširdžiai nežinojo ką daryti. Dar neseniai ją iš miego prižadino keistu užsidegimu spinduliuojantis Hjūga Nedžis, sakydamas, kad jo komandos nariai jam bus tik našta, o dabar, tie patys komandos nariai stovėjo jos kabinete ir varstė ją maldaujančiais žvilgsniais. Prisidėjo dar ir Hinata. Tsunadė pasigailėjo išsiuntusi Šizunę su keletu darbelių... Dabar jos realistiškas požiūris būtų labai pravertęs.

    -Nedžis prašė jūsų į šį reikalą nevelti. – po ilgos tylos kuo rimčiausiai pasakė moteris. – Duokite man priežastį, kodėl turėčiau tą pažadą sulaužyti?

    -Jūs gi jį puikiai pažįstate, Tsunade-sama.- išpoškino Lee.- Jis niekada taip nesielgia. NIEKADA. Akivaizdu, kad dabar jam susisuko smegeninė ir, manau, tik mes galim ją atsukti.

    - Be to, mes tikrai nebūsime jam našta.- prisidėjo ir Ten-Ten.- Kvailys pats nesupranta kas jam gerai! Mes juk šitiek metų kartu atlikinėjam misijas, visi puikiai išmanom vienas kito galimybes ir sugebėjimus. Žinom jo trūkumus ir galim juos kompensuoti savo technikomis.

    -Ir antras Bjakuganas tikrai nepamaišys.- pridūrė Hinata.

    Tsunadė kurį laiką tyrė trijulę.

    -Tiesa, jūs esate puikiai susigyvenusi komanda.- negalėjo paneigti penktoji.- O Hinata tikriausiai, geriau nei kas kitas supranta pusbrolį. Jie kartu augo toje pačioje šeimoje ir dalinosi tokiomis pačiomis problemomis. Bjakuganas nemaža našta...
    Hjūga nežymiai linktelėjo.

    -Lee ir Ten-Ten, jūs ką tik grįžot iš ilgos ir varginančios misijos. Buvau numačiusi jums bent porą savaičių atostogų.- Tsunadė tiriamai suraukė antakius ir perliejo juos griežtu gintaro spalvos žvilgsniu.- Jūs tikriausiai pervargę.

    -Pervargę? Turint tokį komandos lyderį, nuovargis tampa rutina.- šyptelėjo Lee.

    -Taikliai pastebėta.- nusijuokė penktoji hokagė ir atidariusi stalčių ėmė kažko ieškoti. Radusi kažkokį popieriaus lapą, pasidėjo jį ant stalo ir tarp stalą nuklojusių knygų, neužpildytų blankų ir segtuvų susirado tušinuką ir kažką paskrebeno. – Jei staiga dingsta daugiau nei vienas žmogus ir dar iš tos pačios komandos, turiu tai užregistruoti... jūs niekuo prieš, jei tai pavadinsiu A kategorijos misija?

    Trijulė džiugiai susižvalgė.

    -Jeigu ką, pasakykit Nedžiui, kad buvau per daug užsimiegojusi, kad atsiminčiau savo pažadą jam, gerai? – mirktelėjo ji. – Tiesą sakant, aš pati svarsčiau kaip čia pasiilgus su tuo jaunuoliu, sprendimas pats pasibeldė į mano duris. Taigi- krenkštelėjo penktoji,- savo tikslą žinote. Belieka palinkėti jums sėkmės.

    -Ačiū, jūs nepakartojama!- padėkojo Ten-Ten.

    -Gal galit pasufleruoti, kur link patraukė Nedžis?- nepraradusi blaivaus mąstymo, susigriebė Hinata.

    -Šito ir aš nežinau.- nelinksmai šyptelėjo Tsunadė.- Bet jūsų vietoje, pirmiausia patikrinčiau Amajos dingimo vietoje.

    -Parveskit juos abu.- daugiau prašydama, nei liepdama pasakė penktoji.- Sutarta?

    -Sutarta. - pažadėjo trys jauni šinobiai. Trijulė pasisuko eiti... Priešakyje laukia ilgas kelias.

    *********

    Lol, kuo toliau viskas durniau darosi... Tiesą sakant, pradžioje net neplanavau tos Hinatos, Lee ir Ten-Ten istorijos. Ir atsiprašau jei su jais iškilo šiek tiek neaiškumų... šitą visą reikalą turėjau aprašyt praeitam skyriuje, kad laikas gautųsi logiškai, nes dabar biški susimakalavo... Nes Nedžis dabar egzistuoja viena diena vėliau nei vargšeliai jo draugeliai. bet kadangi 11 skyrius ir taip buvo ilgesnis nei tikėjausi, nusprendžiau šitą reikalą nukelti į 12. Tą vienos dienos skirtumą kaip nors ištaisysiu vėliau...
    O kolkas, comment please???

    Ai, ir jei matot kokių klaidų, rėžkit nesidrovėkit

  11. Ačiū Karolina1515 dėkojo
  12. #155
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Jai rimtai tai man labiau patiko kai tu i sasiuvini rasiai, o paskui dar pakoreguodavai savo darba. Nes sitame darbe man truko daugiau vaizdisko aprasymo. Ir dar daugiau truko Amajos ir Itacio. Nors suprantu visko vienu karu neaprepsi. Labai Lauksiu sekancio tavo skyriaus.

  13. #156
    back forever
    Olasas avataras
    Įstojimo data
    2009 02 27
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    360
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    18
    sis skyrius neatrode toks idomus kaip praeiti... bet vistiek saunuole! laukiu kito skyriaus ;D

    Spoileris:

  14. #157
    Ufonautė
    Karolina1515 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 13
    Vietovė
    Saulės sistema
    Įrašai
    57
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Nesuprantu kas ten kam užkliuvo. Man viskas atrodo gerai .
    Perskaičiau skyrių 2 kartus, bet klaidų neradau.Na nebent skyriaus pavadinimą biški kitaip būčiau rašius (bet čia gi ne klaida?).
    Na ir žinoma - laukiu nesulaukiu sekančio skyriaus x)

  15. #158
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Uwaaaa~ dėkui už komentarus!!! Jie taip širdį glosto! Tikrai! Drąsiai rašykit viską ką manot, nieko neslėpkit, okei?? Man tikrai labai įdomu sužinoti, ką žmonės mano.

    Bagy> Kitąkart rašysiu pirma į sąsiuvinį... Žinau, man dar kolkas nelemta tiesiai rašyt į kompą, nes negaliu visko deramai apgalvot. Bet jei rašau į sąsiuvinį, vienam skyriui parašyt prireikia dviejų dienų, kai rašant tiesiai į wordą, vieną dienelę sutaupau ... lol.

    Olasas> taip, žinau kad šitas skyrius gan neįdomus, nes praktiškai niekas nevyksta... O dar ypač visi tie Nedžio chebros reikalai... gal rimtai reiktų apie juos rašyt mažiau?

    Karolina1515> Ech... tu mano, manyč, didžiausia fanė ačiū tau Bet, tiesą sakant, mano manymu Bagy ir Olasas teisūs Šitas skyrius tikrai nėra vienas geriausių :P... Na, tikėkimės kiti skyriai bus geresni... nes jei taip nuoširdžiai sakant, tai artimiausiuose skyriuose nebus tiek daug veiksmo kiek prieš tai, nebent sugalvosiu ką nors ekspromtu.

    Žodžiu, myliu jus, ačiū kad skaitot ir komentuojat!! Taip ir norisi bėgt rašyt 13 skyriaus

  16. #159
    Egzošysto-tama
    Robbu-chan avataras
    Įstojimo data
    2008 08 30
    Vietovė
    lol
    Įrašai
    49
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    taigis tataigis, man brangioji aniki

    tikėjausi ilgėlesnio skyriaus .. klaidas paredaguosiu ryt, nes šian jau tingiu ir tau tuomet atsiųsiu (nes vis gi, šį kartą šiokių tokių menkų skyrybos ir stiliaus klaidelių buvo, jos nemaišo, bet, kaip sakant, tobulumui ribų nėra..)

    ir tikrai, kažkaip labai jau mažai Amayos buvo, o Nejio šaikos per daug. nes , tarkim kai kurios vietos tikrai per daug ištęstos. pavyzdžiui,
    "-Kai pamačiau Nedžį ryte, jis atrodė, kaip visada pasitikintis savo jėgomis... – įsiterpė Hinata.- Esu tikra, kad jis turi šiokį tokį planą. Šiaip ar taip, viskam apgalvoti jis turėjo visą naktį. Žinant jo sugebėjimus, tai nenuostabu. Judu turėtumėt tai žinoti, geriau nei bet kas kitas...
    Lee ir Ten-Ten vienu metu linktelėjo.
    -Tai...-ilgą tylą pirmasis pertraukė Lee.-Ką darysim?
    -Bet kodėl jis išėjo nieko niekam nepasakęs?- nekreipdama dėmesio į Lee žodžius, garsiai pagalvojo Ten-Ten.- Hm...
    -Ar tikrai jis niekam nepranešė?- atlošęs galvą į lubas pasakė Lee. Trijulė akimirkai sustingo ir susižvalgė."

    šitai tikrai buvo galima parašyti trumpiau ir viskas atrodo ištęsta. ta dalis, su amayos ir Itachio pokalbiu, viskas ok, neturiu per daug prie ko prikibt, bet va.. taip ir norėjos šitą vietą kuo greičiau perskaityt ir, next nes būna, kad kartais patikusias vietas aš net kelis kartus persiskaitau, bet va, su šita vieta taip nebuvo nu aišku, nieko čia tokio blogo nepadarei, tik menkas pastebėjimas, su kuriuom aš belenkaip išsiplėčiau lol

    va, nes, je chapteris trumpas, tokių pokalbių turi būt kuo mažiau, kad nenukryptų dėmesys..

    ir va, saulute mano, pasigedau taviškių aprašymų, jie būdavo gana išsamūs, o daba jie taip sutrumpėjo sutrumpėjo ...

    ir lol, šitas sakinys yra legendinis šito skyriaus sakinys, tikrai "-Galima nedalyvauti tavo šiurpiame senelių namų spektaklyje? Dievaži, slaugytojos vaidmuo tau tikrai netinka..."...ech, įdomiai čia išmąstė taviškiai smegenuočiai

    kas dar.. amaya, džiugu, kad ji vis daugiau įgauna charakterio savybių, kad nėra tik plokščias šabloninis veikėjas, bet va...hmm, kaip čia pasakus, norėtųsi jos ryškesnių bruožų. tarkim, jei manęs paklaustų, kokia yra amaya..ką aš į tai atsakyčiau? juk kiekvienas žmogus turi išskirtinesnį bruožą, charakterio ypatumą ir tt.. būtų smagu, jei labiau pavystytum kokią jos savybę, kuri vis labiau atsiskleistų, galų gale, juk ji yra personažas, tai galima hiperbolizuot, norint suteikt daugiau gyvumo ir pagilinant įspūdį.
    dėl itachio. smagu matyt taviškes jo intrpretacijas. tik per daug nenutolk nuo jo pagrindiniojo "aš'..na, vis viena, atsižvelgiant į visas jo gyvenimo aplinkybes, tai jo tas "atšiaurumas" labai jam pritinka, per daug nepadaryk jo tokio šilto palik to jo paslaptingumo va...

    užteks čia man pliurpt, nes dar nusivažiuosiu po truputuką į pievas
    Paskutinį kartą taisė Robbu-chan : 2009-05-09, 00:14

  17. #160
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Va čia tai superinis Postas!!!! Daugiau tokių komentarų, tikrai man labai labai L.A.B.A.I. pagelbėsit jei tokius nors karts nuo karto rašysit!!!! Ačiū, aniki, tu nepakartojama~

    Aprašymų, tiesą sakant, ir aš pati pasigedau. Bandžiau labai jų nekišt čia, nes su tais aprašymais irgi problemos, žmonės skundžiasi kad tik aplinką aprašinėju, o veiksmo kaip ir nelieka... bet vėlgi, šitam čape nebuvo nei veiksmo nei aprašymų, tik pokalbiai...

    Dar kartą ačiū už nuostabų komentarą!!!

    Dėl Itačio aš irgi pritariu! Bet visad vienodai jį aprašinėt atsibosta. Norisi kažko daugiau jam duoti, ne tik tą jo amžiną šaltumą visur kišti... bet kita vertus jis toks ir yra Nukrypau per daug šiame skyriui, tikrai... Ir dėl Amajos pritariu. Jau net turiu šiokią tokią idėją kuria linkme ją galėčiau vystyti.
    Ir taip, aš Nedžio chebros irgi nekenčiu nerašysiu apie juos nieko kokius du skyrius!

Puslapis 10 iš 12 PirmasPirmas ... 89101112 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •