Sveiki.
Mėgstu rašyti fanfic'us. Pirmąjį parašiau būdama ~12 metų "Žiedų valdovo" tema. Na žinoma dabar paskaičius ima juokas kokių nesąmonių sugebėjau prikurti. Aišku to naivios mažos mergaitės kūrinėlio čia nedėsiu. Vietoj jo pasidalinsiu su jumis savo naujausiuoju Fanfic'u, pagrįstu Naruto anime. Tikiuosi jums patiks ;D Perskaityti visą pirmą skyrių bus tikras iššūkis. Ačiū tiems, kas visgi pasiryš tai padaryti
p.s. paaiškinimus rasite gale.
p.s.s. jei rasite klaidų, prašau praneškite. Norisi gi tobulėti ;D. Be to, su džiaugsmu priimsiu patarimus dėl skyrybos, nes tai mano silpnoji vieta.
I. Skyrius Pabaigos pradžia
Dažniausiai tyliame požemio koridoriuje pasigirdo žingsniai. Tamsa, kuri eilinę dieną krito ant akmeninių grindų ir sienų, nebebuvo tokia baugi. Dviejų tamsių figūrų kojos greitai žengė vėsiu akmeniniu grindų paviršiumi tikslo link.
Du žmonės, vilkintys juodus apsiaustus, be sustojimų laviravo klaidžiais koridoriais. Tai buvo jų teritorija...jų irštva, kurią jie pažinojo kaip savo penkis pirštus. Kaip ir patys savininkai, ši vieta buvo tamsi, niūri, išsiurbianti visas teigiamas emocijas ir paverčianti jos baime ir pasišlykštejimu.
Vyrai trumpam stabtelėjo deglų apšviestoje vietoje. Kiekvienas iš jų per petį buvo persimetęs po sunkų nešulį, tikriausiai nuovargis ir sustirę raumenys nuo nešulių svorio buvo šios pertraukos priežastis. Netrukus vienas iš jų atsainiai mostelėjo ranka ir kolegos vėl pradėjo monotonišką žingsniavimą, kol nykius koridorius pakeitė erdvus ir tuščias kambarys.
Priešingai nei visa kita šitam pastate, kambario sienos buvo lygiai nutinkuotos. Be durų, esančių priešais du ramybės drumstėjus, kambaryje daugiau nieko nebuvo. Vienas iš vyrų sujudėjo ir iš užančio išsitraukė didžiulį varinį žiedą, ant kurio buvo sumauti įvairaus dydžio,formos ir spalvos raktai. Nė akimirkos nedvejodamas jis išrinko reikiamą ilgą plieninį raktą ir žengė prie tamsių dvivėrių durų. Netrukus užraktas trakštelėjo patvirtindamas, kad durys sėkmingai atrakintos. Buvo galima eiti toliau. Abu žmogystos pakraipė pečius, kad sunkūs nešuliai gultų patogiau ant išvargusių raumenų ir įžengė pro duris.
Už durų buvo siauras kambarėlis su žemyn vedančiais laiptais. Šalia raktininko žingsniuojantis vyras nekantriai koselėjo, bet balsu nepasakė nieko. Ši vieta nepatiko netgi patiems pastato šeimininkams.Leidžiantis giliau į požemį, oras ilgainiui tapo drėgnas ir koktus. Iš kažkur sklido sukrešėjusio kraujo kvapas.
Kai laiptai pasibaigė ir žemė po kojomis vėl pasidarė lygi, vyrai susižvalgė, bet nepratarę nei žodžio žengė toliau. Per visą tą laiką, nei vienas iš jų nekalbėjo.
Tikslas buvo arti...
Antram požemio aukšte koridoriai buvo kitokie. Daugybė celių rikiavosi viena paskui kitą, nepalikdamos abejonių, kad čia kalėjimas. Juodoms figūroms einant slidžiu akmeniniu grindiniu, iš kai kurių vienučių pasigirdo pagalbos šauksmai, dejonės. Ignoruodami tuos nemalonius garsus jie pasuko dar vienu koridoriumi į dešinę ir nelauktai sustojo prie vienos iš celių durų. Vyras, turintis raktus, sukrutėjo prie durų jas atrakindamas. Vienas po kito jie sumetė savo nešulius ant akmeninių kameros grindų. Pajutę žemę po savimi, nešuliai sujudėjo. Tai buvo žmonės.
Vyras, stovintis už raktininko, nusijuokė iš to apgailėtino reginio. Jo piktas juokas nuaidėjo šaltomis kalėjimo sienomis.
-Ir nudvėskit čia,-piktą juoką pakeitė šaltas, bejausmis raktininko balsas. Durys su jėga buvo užtrenktos ir užrakintos. Ant celės grindų gulintys žmonės išgirdo keistai vibruojantį garsą, kuris nepaliko abejonės. Durys buvo užantspauduotos.
Kai nebebuvo girdėti net žingsnių ir įsitvyrojo tyla, naujieji kameros okupantai susižvalgė. Laukia ilgos dienos...
Celė, kaip ir visa kita pastate, buvo akmeninė. Erdvi, stačiakampio formos patalpa buvo daugiau nei pakankama dviem belaisviams. Nors visas kalėjimas buvo požemyje, iš kažkur sklido šilta šviesa, kuri apšvietė koridorius. Celėse šviesos šaltinio nebuvo, tad teko tenkintis pro grotuotą langelį medinėse duryse patenkančia šviesa.
Kurį laiką ant žemės pratysojusi figūra pakilo ir viltingai priėjo prie durų išbandyti jų tvirtumą. Tai buvo maždaug dvidešimties metų jaunuolis. Savo ilgais liaunais pirštais jis perbraukė durų paviršių, tarsi ieškodamas įskilimų ar natūralių medžio rievių. Kelis kartus jo riešas sustojo, lyg pirštai būtų kažką užčiuopę, tačiau surasti ką nors, kas suteiktų vilties, nebuvo įmanoma.
Neradęs nieko durų paviršiuje, vaikinas įrėmė dešinį petį į medinį paviršių ir mėgino išlaužti.
Žinoma, to nepakako. Neprarasdamas vilties jis stipriai įsitvėrė langelio grotų, bet visos jo pastangos kažką padaryti buvo šuniui ant uodegos. Liko tik plyšiai tarp sienų ir durų, bet jie buvo per siauri.
-Nieko nebus, durys užantspauduotos,- pasigirdo tylus jaunos merginos balsas. Vaikinas atsisuko su nuostaba veide ir pamatė ją sėdinčią viduryje kameros. Atrodė, kad ji susižeidė ranką, kai buvo šiurkščiai numesta ant nelygaus akmeninio grindinio.
-Taip, žinau,-stengdamasis nuslėpti nuostabą, kad jo kambariokė- mergina, tarė jaunuolis,-Na, bet pabandyti verta.
Jauna kunoichi* linktelėjo ir apsidairė, lyg tikėdamasi pamatyti ką nors be nuobodaus akmens.
Sėsdamasis ant grindų priešais ją, vaikinas prisistatė:
-Beje,aš Ueshima Tsuyoshi's.- stengėsi išgauti kuo malonesnį toną, kiek tik buvo įmanoma tokioj situacijoj,-Aš iš Rūko miesto Vandens šalyje.
Mergina nusišypsojo keista šypsena ir savo ruožtu atsakė:
- Sasayaki Amaya,-ji pasitaisė kaktos protektorių, ant kurio puikavosi Konohos simbolis. Tsuyoshi's pamatęs šitą gestą linktelėjo.
Celė buvo tuščia. Čia su kaliniais buvo elgiamasi kaip su gyvuliais, todėl nebuvo lovų. Vienintelis kameros privalumas - atskirtas nuo visos patalpos tualetas. Į jį patekti buvo galima prasispraudus pro nedidelį plyšį tarp celę ir koridorių skiriančios ir statmenai ją kertančios sienos.
Bendra lemtimi besidalinantys belaisviai daugiau nesišnekėjo. Tsuyoshi'o veide atsispindėjo neigiamos mintys, tačiau atrodė, kad jis kažką įtemptai galvoja. Amaya trynė užgautą ranką.
-Vadinasi, mes pasmerkti,- po penkiolikos minučių tylos prakalbo vaikinas.
-Atrodo,-tepasakė Amaya.
Padorų pokalbį užmegzti buvo sunku, be to tam nebuvo reikalo. Kas žino, kiek laiko jie dalinsis viena cele.Tačiau abu kaliniai dalinosi keista nuojauta, kad kažkas įvyks. Sunkų jausmą tik susitiprino tyla. Galima sakyti, ji net siutino.
Staiga viskas pasirodė taip absurdiška. Dar prieš kelias valandas Amaya su savo komandos nariais vykdė misiją prie Ugnies šalies sienos, kai staiga viskas pakrypo netikėta linkme.
Nelaimei visi komandos nariai buvo išsiskirstę ir ėjo atokiai vienas nuo kito, todėl pagrobimas buvo ypač lengvas. Amaya bandė prisiminti detales.
Ji žingsniavo mišku ir dairėsi nieko nesitikėdama. Joks kitas garsas, neskaitant jos pačios žingsnių traškinamų samanų, nedrumstė ramybės. Misija truko ilgas valandas, mergina buvo pavargusi, jos nindzės juslės susilpnėjusios. Ji buvo arti tos ribos, kai kūnas pradeda nebeklausyti savo šeimininko. Svajodama apie lovą savo kambaryje, ji pajuto kažką stovintį už nugaros. Prieš netekdama sąmonės, kunoichi spėjo pamatyti juodą raudoną apsiaustą.
-Akatsuki,-piktai leptelėjo ji daugiau sau, nei kaimynui. Tačiau to užteko, kad Tsuyoshi'is suklustų.
-Nesuprantu, kokio velnio aš jiem reikalingas. -garsiai pagalvojo jis,- Ne jų stilius grobti žmones.
-Už tai nužudytųjų skaičiumi gali pasigirti,- niūriai pridėjo Amaya.
Akatsuki grupuotės pavadinimas buvo žymus tarp visų šalių, net ir tų, kurios buvo per mažos, kad įsirengtų brangiai kainuojančius nindzių miestelius. Šitų tetoristų juodi darbeliai, kaip maras, nepraleido nei vienos šeimos.
Tiek Amaya, tiek Tsuyoshi'is svarstė, kaip pasibaigs jų gyvenimai šitoje skylėje. Gyviems ištrūkti iš Akatsuki gniaužtų buvo praktiškai neįmanoma. Dabar buvo pats laikas priimti likimą tokį koks jis buvo. Ateityje buvo galima įžvelgti tik kankinimus ir mirtį. Vilčiai vietos buvo mažai.
Maždaug po valandos koridoriuje pasigirdo žingsnių ir juos nulydinčių dejonių garsai. Ėjo vienas žmogus. Jo batai buvo kaustyti, todėl kiekvienas žingsnis sukeldavo aštrų gausmą, aidintį begalinėmis kalėjimo sienomis. Visi garsai dingo, žmogui prisiartinus prie Amayos ir Tsuyoshi'io kameros durų. Tylą po kelių akimirkų išardė raktų barškėjimas. Spyna sunkiai trakšelėjo ir durims atsivėrus, kaliniai pamatė tamsų žmogaus siluetą.
-Jums pasisekė, galbūt sulauksit galo dar šiandien. Sekite paskui mane,- jo balsas išdavė stiprų nepasitenkinimą.- Ir jokių gudrybių, pabėgti neįmanoma.
Abu celės okupantai sunkiai pakilo ir, neištarę nei žodžio, nusekė atjėjūną. Tai ką jis pasakė buvo tikra tiesa. Ją skaudžiai patvirtino Chakrą** reguliuojantys antrankiai, uždėti ant abiejų belaisvių riešų. Jų paskirtis pasirūpinti, kad Chakros sankaupos žmogaus oraganizme neviršytų reikalingo kiekio pagrindinėms funkcijoms palaikyti. Vaikščiojimui to pakako, bet apie Ninjutsu *** techniką negalėjo būti nė kalbos. Kaliniai pasmerkti ir dabar keliauja tiesiai liūtui į nasrus.
Raktininkas stumte įstūmė juos į reikiamą kambarį ir mikliai, stengdamasis nesukelti bereikalingų garsų, išsinešdino. Neįprastai šiltą patalpą okupavo trys žmonės. Tsuyoshi'is, Amaya ir, kaip buvo galima suprasti, Akatsuki vadas.
Nepaisant beviltiškos situacijos, Amaya apžiūrėjo kambarį. Tokia jau Sasayaki klano narių dalia - atkreipti dėmesį kad ir į mažiausias smulkmenas. Primiausiai merginos dėmesį atkreipė akmeninėje sienoje iškaltas langas. Pro jį sklido aklina nakties tamsa. Vos vos girdėjosi vėjo šnaresys medžiuose. Stalas, prie kurio sėdėjo keistai atrodantis žmogus, buvo nuklotas ritinėliais ir atskirais popiergaliais. Ant kairio stalo kampo buvo pastatytą masyvi žvakidė, laikanti tris žvakes. Jų nedidelės liepsnelės kartkartėmis suboluodavo pagautos nežymaus skersvėjo. Kambaryje dar buvo didelis židinys, kuris buvo pagrindinis apšvietimo šaltinis. Nuo tiriančio Amayos žvilgsnio nepaspruko ir nedidelė, gražiai išraižyta medinė spinta, pastatyta prie sienos su langeliu.
Akatsuki vado ranka sušnarino keletą stalą nuklojusių lapų, bet mergina neišdrįso pakelti akių. Dabar jos žvilgsnį prikaustė akmeninės grindys.
-Nagi nagi,- netrukus pasigirdo šaltas, bejausmis balsas,- į mano tinklą pateko žymusis Rūko ANBU**** narys ir Konohos Sasayaki klano atstovė. Nuostabu,-jo žodžius buvo galima apibūdinti kaip turgaus prekeivio, kuris ką tik nusipirko gerų bulvių maišą.
Belaisviai sukruto išgirdę pernelyg tikslius savo apibūdinimus. Vadas perbėgo juos veriančiu žvilgsniu.
-Tu,- jo žvilgsnis buvo prikaustęs Tsuyoshi'į,-Eime su manimi, -tarė atsistodamas nuo gražios medinės kėdės su atlošu. Abu jie dingo iš kambario.
Amaya liko viena, nedrįsdama pajudėti iš vietos. Ji galėjo bandyti bėgti, bet tai ją pastatytų į dar blogesnę situaciją nei dabar, jei tai dar įmanoma. Beto, faktas, kad už durų stovi sargas, nesuteikė vilties. Mergina sudrebėjo, puikiai suprasdama, kad ne iš šalčio. Vien pagalvojus, kad Tsuyoshi'į išsivedė tas...(ji nerado tinkamų žodžių apibūdinti tam žmogui) privertė jos raumenis nekontroliuojamai drebėti. Velnias žino, kas atsitiks žmogui, kuris su ja dalinosi ne tik kamera, bet ir likimu. Ji tikriausiai jo niekada nebepamatys.
Praėjo dešimt minučių, o Amayai atrodė kad dešimt valandų prastovėjo ant bejausmio akmeninio grindinio. Durys atsivėrė ir ji išgirdo dviejų žmonių keliamus garsus. Ji nežinojo kas jie, nes už jokius pinigus nebūtų drįsusi atsisukti. Po akimirkos, neišleidęs nei vieno garso, ją praėjo teroristų grupuotės vadas. Jis tingiai įsitaisė ant kėdės. Amaya iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti dėmesio į jai už nugaros stovinčios būtybės žudikišką žvilgsnį, nukreiptą į jos nugarą.
-Sasayaki klano atstovė puikus laimikis. - pasigirdo ledinis vado balsas.- Tu tikriausiai turi naudingos informacijos. Juk ne veltui tavo klanas už ją atsakingas.
Mergina nieko neatsakė ir stengėsi neišsiduoti, kad buvo priblokšta. Sasayaki klano darbas ypač slaptas: iššifruoti įvairius laiškelius, atkoduoti užkoduotą informaciją, paskirstyti Konohą užplūdusią informaciją į tinkamą visuomenei išgirsti ir ypač slaptą. Žodžiu,viskas, kas buvo susiję su informacijos gavimu, perdavimu ir saugiu laikymu buvo Sasayaki klano pareiga. Didžioji dalis Konohos gyventojų nežinojo kokia tikroji šio klano paskirtis. Išgirsti tokią pastabą iš užsieniečio buvo smūgis žemiau juostos.
Nesulaukęs atsakymo, Akatsuki vadas paragino:
-Jei pasakysi viską, ką noriu žinoti, kunoichi, galbūt paleisiu tave gyvą.
Amaya supyko. Akivaizdžiai jis laiko ją žemesniu padaru ir tikisi, kad ji patikės tuščiais pažadais.
-Jūs ir aš, abu gerai žinome, kad tai neįmanoma,-išdrįso atkirsti, nenuleisdama žvilgsnio nuo jo akių. Šitie žodžiai sukėlė abejingą šypseną neįprastai baltame vado veide. Šitam žmogui nerūpėjo niekas, tik jo absurdiškas tikslas. Iš šio pasaulio pasitrauks viena ar dvi gyvybės, koks gi skirtumas? Jo planų tai nepakeis. O truputis informacijos atrodė viliojamai.
-Net jei ką nors žinočiau,- be dvejonės atsakė mergina,- Nieko nesakyčiau.- Dabar ji žaidė pokerį su baisiausiu žmogumi nindzių pasaulyje. Užstatas jos gyvybė ir orumas. Ji išloš viską, arbą praloš gyvybę. Tai buvo taip paprasta.
-Melas,- šaltai nutraukė jis, tačiau dešinioji jo ranka padarė bereikšmį judesį. Amayai to pakako, kad žengtų dar vieną žingsnį.
-Žinoma, labai gudru pagrobti silpniausią klano narį, tačiau to neužteks pergudrauti Sasayakius,-neslėpdama ironijos balse, išdėstė kunoichi. Ji puikiai suprato, kad žaidžia su ugnimi, bet galbūt jai pavyks išlošti šiek tiek laiko viskam įvertinti ir pasverti pabėgimo galimybes. Viskas, kas įvyko per pastarąją valandą, jai suteikė kruopelytę vilties ir ji nesiruošė jos lengvai paleisti.- Manote, jie mane prileidžia prie informacijos?
-Mergšė nieko nežino, vade,- pasigirdo kandus šniokščiantis balsas iš už Amayos nugaros,- leiskite man ją nudėti.
-Aš nedaviau tau leidimo kalbėti,ar ne, Kisame?-neatitraukdamas akių nuo belaisvės, pasakė lyderis. - Būtum naudingesnis, jei užčiauptum srėbtuvę.
Mergina sudrebėjo išgirdusi tą vardą. Ji žinojo apie Hoshigaki Kisame. Jis buvo šaltakraujis žudikas, pasižymintis dideliu chakros kiekiu ir antžmogiška fizine jėga. Nors prieš susidėdamas su Akatsuki gyveno Rūko mieste, jo vardas buvo nuskambėjęs ir Konohoje. Jis tapo ypač žinomas, kai po mėginimo pagrobti devynuodegį Jinchuuriki Naruto, jo kompanjonas Uchiha Itachi sunkiai sužeidė vieną žymiausių Konohos elitinių nindzių Hatake Kakashi. Po minėto įvykio Jouninas***** ilgai neatsikėlė iš ligoninės lovos. Laimei šiurpioji porelė taip ir nepasiekė tikslo. Hatake Kakashi ir dar kelių žymių shinobių dėka, Naruto išliko sveikas ir gyvas.
Vadas dar kartą perliejo Amayą jau pažįstamu tiriančiu žvilgsniu ir pamatęs, kad ji neketina pasiduoti, pažvelgė į vyrą stovintį už jos.
-Nuvesk ją atgal į jos celę ir pasirūpink, kad negautų maisto dvi dienas. Gal tada jai atsiriš liežuvis.
Pergalė. Amaya nudžiugo, bet nei vienas jos veido raumuo to neišdavė. Vadinasi, po dviejų dienų ją vėl čia atves, eidama ji pasistengs kuo daugiau sužinoti apie šią vietą ir išsiaiškinti jos silpnąsias vietas. Dar ne viskas prarasta. Vilties yra.
Stovėti ir galvoti nebuvo kada. Mergina pajuto kaip stiprūs pirštai sugniaužia jos palaidinės apykaklę ir šiurščiai išsitempia ją, lyg kokią bejausmę lėlę. Dabar ji stovėjo koridoriuje, šalia jos įspūdingo ūgio žmogus, jei galima taip pavadinti šitą būtybę. Su žmogumi jis dalinosi tik keturiomis galūnėmis, stovėsena ir kažkuo, ką paprastai mes linkę vadinti veidu. Visa kita buvo rykliškos prigimties, ką puikiai atspindėjo jo vardas******. Jo veidą iškraipė kandi šypsena.
-Pakliuvai į vado pinkles, mergše.- gerkliniu balsu pasakė jis,-Kitą kartą geriau jo nenuvilk. Įdomu kas tau nutiks, jei nuvilsi.- baigęs sakinį jis nusijuokė. Tik tokiam kaip jis toks dalykas gali pasirodyti juokingas.
Nelaukdamas, kol mergina ką nors atsakys, Kisame čiupo jos rankovę ir su gyvuliška jėga pradėjo traukti.
-Paleisk, aš pati galiu eiti!,-piktai suriko Amaya ir pabandė ištraukti rankovę iš jo gniaužtų.
Kisame sustojo. Atsisuko į ją ir pasilenkė taip, kad jo veidas būtų viename aukštyje kaip ir jos. Atrodė, kad tuoj tuoj jis trenkas jai į veidą taip, kad ji be vargo nulėks per visą koridorių ir skausmingai trenksis į sieną.
-Nesiardyk taip, mergiote.- jo tamsus žvilgsnis nė akimirkai nepaleido mergaitės akių.- Jei būtų mano valia, seniai gulėtum negyva. Nesuprantu, kam vadui tokios blusos kaip tu reikia. Kam terliotis su tokiu beverčiu padaru?
Iš jo nasrų dvokė žuvimi. Amaya susiraukė, kai ją pavadino beverte, bet giliai širdyje ji žinojo, kad tai tiesa.
Nesiruošdamas daugiau švaistyti savo brangaus laiko, Kisame pagriebė ją, kaip paprastą maišą su pirkiniais ir, persimetęs per petį, pradėjo eiti. Tai buvo visai kas kita, palyginus su žmogumi, kuris ją nešė prieš tai. Šitas padaras buvo labai aukštas ir raumeningas. Amaya šokčiojo su kiekvienu jo gremėzdišku žingsniu, lyg būtų pliušinė. Nepaisant jo fizinės jėgos, mergina pajuto kad jo visas kūnas šiek tiek įsitempęs. Matyt, ant žemės jis nesijautė taip gerai kaip vandenyje. Buvo baisu net svarstyti, koks jis būtų šalia vandens telkinio.
Kad ir kaip būtų nemalonu būti nešamai ant tokio padaro pečių, Sasayaki nedrįso ištarti nei pusės žodžio. Šitas žmogus buvo pavojingas. Na, visi Akatsuki pavojingi, bet šitas...Tada, kai ji mėgino ištrūkti iš jo gniaužtų, atrodė, kad jis nė akimirkos nesudvejotų prieš ją užmušdamas. Kol kas vado žodis jį sulaikė. Tačiau įsakymai gali būti nustumti į šalį, jei jo žvėriški instinktai paimtų viršų. Protingiausia būtų nebandyti jo kantrybės.
Kai Kisame įžengė į Amayai jau pažįstamus kalėjimo koridorius, ji įtempė visus penkis jutimus. Be sunkių jos nešančio vyro žingsnių, nepavyko nieko išgirsti. Net kiti belaisviai tylėjo. Nuo jo sklido noras nusukti kažkam sprandą. Nepajusti tokios agresijos buvo sunku.
Visame kalėjime mergina nepamatė daugiau nei vieno Akatsuki. Ar tai reiškia, kad niekas nesaugo kalinių? Galbūt užantspauduotos durys ir chakrą reguliuojantys antrankiai buvo pakankamos priemonės sulaikyti kalinius celėse. Vienintelis žmogus, kurį, be Kisamės, kalėjime pamatė mergina, buvo raktininkas, kuris stovėjo šalia jos celės durų, ir, kaip pasirodė iš jo reakcijos, laukė, kol jie pasirodys. Vos tik jis pamatė galingą Kisamės stotą, sugraibė reikiamą raktą ir atrakino duris.
Kai raktininkas atidarė duris, Amaya antrą kartą per vieną dieną buvo be gailesčio nutrenkta ant akmeninių grindų. Durys užsitrenkė, vos tik mergina palietė žemę. Nei akimirkos nelaukdama, ji pašoko ant kojų, ignoruodama skausmą, kūrį sukėlė sunkus trinktelėjimas į akmenis ir prisispaudė prie medinių durų, kad spėtų ką nors nugirsti.
-Pasirūpink, kad mergšė negautų valgyti dvi dienas. Vado įsakymai,- išgirdo palaipsniui tolstantį Kisamės balsą. Nors buvo girdėti, kad raktininkas kažką atsako, žodžių išskirti nepavyko. Vėl įsitvyrojo tyla.
Mergina nusisuko nuo durų ir vos nešoktelėjo pamačiusi kampe sėdintį Tsuyoshi'į. Vis dėlto, jam pavyko išgyventi.
-Abu išlikome gyvi,-išgirdo malonų vaikino balsą, kuris buvo atgaiva jos ausims, po šiurkščių Kisamės žodžių.-Tai -gera naujiena.
Amaya nieko neatsakė, bet pasistengė kuo žaismingiau nusišypsoti. Dabar ji pirmą kartą įsižiūrėjo į savo kaimyną. Jis vilkėjo ANBU kostiumą. Kaip ankščiau ji nepastebėjo tokio dalyko? Matyt, tada nebuvo reikalo. Jo veidas buvo jaunas ir lygus. Juodi plaukai nerūpestingai gulėjo ant šviesios kaktos. Akių spalvos mergina neįžiūrėjo. Jis sėdėjo per toli, kad tokiame apšvietime pavyktų išskirti tokias detales. Atrodė, kad jis nebuvo toks lengvas laimikis kaip ji. Jo drabužiai buvo apiplyšę, viena rankovė nutraukta. Rankos buvo nusėtos nežymiomis žaizdomis. Vis dėlto jis ANBU narys. Net Akatsuki grupuotei ANBU buvo pakankamai pavojingi. Bet jei jis buvo užkluptas vienas, tada jam nebuvo vilties pasipriešinti.
-Tsuyoshi-San,- prabilo mergina, - noriu kai ką...
-Oi ne,-nutraukė ją jaunuolis,- tau nereikia manęs vadinti taip oficialiai. Juk nuo dabar mes kambariokai.
-A, taip. Noriu kai ką aptarti, Yoshi-kun,- nedrąsiai ištarė Amaya, bet, kai pamatė Tsuyoshį energingai linktelint, tęsė toliau:- Mane paliko gyvą tik todėl, kad, jų manymu, turiu naudingos informacijos. Aš galiu šiek tiek su jais pažaisti ir išlošti truputį laiko. Per tą laiką turime sugalvoti būdą, kaip iš čia ištrūkti.
-Kaip tai įmanoma?
-Kai mane nešė tas...-ji paieškojo tinkamo žodžio apibūdinti Kisamei,- rykliažmogis, pastebėjau, kad kalėjimas visai nesaugomas. Raktininkas čia buvo tik todėl, kad atrakintų celės duris. Nemanau, kad jis čia ilgai užsibūna. O jei netyčia pasipainiotų, tai mes dviese jį kaip nors sudorotume. Jis neatrodo toks stiprus.
-Aha...-nutęsė Yoshis,- bet tu pamiršti vieną labai svarbų dalyką,- jis pakėlė dešinę ranką parodydamas antrankį.
-Na taip, chakros beveik neturime. Reikia surasti būdą kaip atsikratyti tų prakeiktų antrankių.
Sasayaki pasinėrė į apmąstymus. Įdomu, ar suspės jie susigražinti pilnas chakros sankaupas, kol Akatsuki vadui ji atrodys naudinga. Ilgai blefuoti ji negalėjo. Ankščiau ar vėliau jis supras, kad ji nieko nežino. O tada...jos dienos suskaičiuotos. Mirtis stovėjo jai už nugaros, bet iki jos dar tolimas kelias. Kas žino, kokius baisius kankinimus teks patirti, kai Akatsuki bandys iš jos išgauti, tai ko ji nežino.
Tai buvo tik pradžia. Pabaigos pradžia.
PAAIŠKINIMAI:
*Kunoichi- moteriškos lyties nindzė.
** Chakra (tariasi Čakra) energija, kurią naudoja nindzės kovos technikoms atlikti
***Ninjutsu (Nin nindzė, jutsu įgūdis, sugebėjimas)- tai įvarių technikų, kurios naudoja chakrą jas atliekant, apibūdinimas.
****ANBU- specialus elitinių nindzių burys, kurį turi kiekvienas nindzių miestelis. Į ANBU sąrašus patenka tik patys stipriausi ir talentingiausi shinobiai
*****Jinchuuriki- tai žmogus, kuriame yra užanstpauduotas nesuvokiamai stiprus monstras (šiuo atvėju Naruto. Hatake Kakashi Naruto mokytojas, pagarsėjas kaip Copy ninja. Jis yra labai žymus Konohos shinobis.
******Kisame iš Japonų kalbos išvertus reiškia ryklys
Ačiū kad skaitėte
Jei kam nors patiko ir laukia tęsinio, praneškit. Būtinai įdėsiu antrą skyrių.
Atsakyti cituojant
Idomiai cia... Viso perskaityt nesugebejau, bet is to kiek perskaiciau tai matosi, kad fanfic tikrai Narutiskas... 
Siaip tikrai idomiai sugalvota padaryti fanfic apie anime kuris jau yra sukurtas... 
Mėgstami