Puslapis 4 iš 4 PirmasPirmas ... 234
Rezultatai 49 iki 55 iš 55

Bardakas

  1. #49
    Žmogus Ne




    Bardakas avataras
    Įstojimo data
    2005 09 22
    Vietovė
    Kurokawa/VAK
    Įrašai
    1.635
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    80
    Šiandien tvarkiau visus kompiuterio dokumentus, kurie išmėtyti visur /visaip, ir atradau seniau rašytą nedidelį minčių kratinį kuris čia gal net labai tiktų į fan-fiction, žinant, kad man labiau patinka labiau shizinės istorijos su įdomiai išplėtota mintim, tai šekit nedidelis apsakymas kuris daugiau į nieką neišsirutuliavo. Akmuo į mano daržą visuomet laukiamas, bet tik su konkrečia išsamia kritika

    * * *

    Gyvenimas lydėjo mano žingsnius kaip ir dažną žmogų, be jokių išskirtinių, antgamtinių privalumų, kurie svajonėse būtų suteikę daug įstabių nuotykių ir nutikimų. Kiekvieną dieną bent kartą būdavo, sumastai trumpą istoriją kurioje it Pasaulio dievas gali padaryti viską. Bet žinoma tai tik kelios svajos paįvairinant pilką dieną, dažniausiai važiuojant autobusu.

    „O kas šiandien kaži bus“, nerimtai pagalvojau eidamas susitikt su keliais senais gerais draugais. Aišku, bus alus ir išsidirbinėjimai, gal gražios merginos ir flirtas kuris dėl per didelio girtumo nenueis iki sekso, o čia dar ta dilema – ar tai gerai ar blogai? Vienaip ar kitaip einant pamiškės keliuku, link nežinia kokio baro, naktį, tokios mintys bent kiek pagyvina nejaukią vienatvės atmosferą, kuri nesikuklinant pasakius baugina. Ir galbūt viskas būtų buvę gerai, jei ne ilgas šnarėjimas krūmuose, kuris sukaustė kojas ir nukreipė stingstantį žvilgsnį link jų. Normalus žmogus eitų ir praeitų, bet jaučiau, lyg kažkas kviestų prieit, o sumišimas virto į paranoją skatinančią smalsumą.
    Maža mergaitė išlindo ir man nusišypsojo. Ji dėvėjo stereotipinius baltus naktinukus padengtus keista, persišviečiančia plėve; jos plaukai it švieste švietė balta spalva, o akys maišėsi tarp vandenyno mėlio ir rūko pilkumos; jai gal buvo 8 metai ir ji man šypsojosi. Vaiko žvilgsnis glumino ir gąsdino, nors norėčiau pridurti, kad jaučiau keistas simpatijas šiam padarui. „Na mergyt, ką gi tu čia veiki? Sušalsi gi. Žinai kur gyveni? Nuvesiu namo“, originalumu nepasižymėjau, bet tai buvo vieninteliai žodžiai kuriuos tuo metu galėjau ištarti, žinoma, atsakymo nesulaukiau, tad bandžiau save įtikinti, kad viskas ką čia dariau ir pamačiau buvo tik haliucinacija ir ėjau toliau savo keliais, bet tik apsisukus mergaitė įsikniubo man į megztinį ir kažką sušnabždėjo, o galiausiai čiupo už rankos. Tą akimirką kai ji palietė mano odą atsitiko dalykai kurių neįmanoma suvokt. Protas rodėsi perėjo klinikinę mirtį ir šuolis per žydrą laiko tunelį sugniaužė kvapą, ten nebuvo oro, bet plaučiai ir taip neegzistavo, viskas tirpo, ir nors jaučiau, kad skrieju ta žydryne, savo kūno nemačiau. Protas šokinėjo tarp egzistencinių klausimų ir visiško nudurnėjimo, kol galų gale viskas sustojo. Į akis švietė ryški šviesa, o aplinkui buvo matyt siluetai kurie į burną kišo vamzdelius, jaučiau kaip venos perkemšamos adatom su laidais, kad per visą kūną vyksta pjaustymas ir organų nuėmimas, kad kažkas į akį beda keistus laikiklius kurie ją išstumia lauk, o vyrukas stovinti prie pakaušio narsto smegenis. Klausimams nebebuvo jau vietos po išgyventų atakų, tačiau keisčiausia, kad nors jausdamasis blaivas, skausmo visai nejaučiau ir išėmus abi akis aš užmigau.
    Pabudau Vilkaviškyje, prie šonu paverstos senos valties. Nesupratau kaip aš čia atsiradau, bet mano sąmonėje vis dar tupėjo mintys apie įvykius kurie atrodė daugiau kaip sapnas negu tikrovė, bet bandant užduot sau sudėtingesnį klausimą, galvoje vis suskambėdavo aštrus varpo dūžis. Bandydamas nekvaršint sau galvos: kodėl čia esu, nuslinkau link autobusų stoties vis atsukdamas žvilgsnį į savo šešėlį.
    Maybe on Earth, Maybe in the Future

    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

  2. #50
    Paraamnestical
    RayYuka avataras
    Įstojimo data
    2009 11 02
    Vietovė
    Kiot
    Įrašai
    220
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Po to sakinio kai mergaitė palietė jo oda man vis sunkiau sekėsi suprasti ką jis ten jautė ir kas jam ten dėjosi. Pabaigoje pamaniau, kad jį veikiausiai buvo pagrobę ateiviai.(Juk taip ir buvo tiesa?) Ir tiesa, kūrinys yra visai be minties ir be paprasčiausio ryšio...
    Geriau siaubinga pabaiga, nei siaubas be pabaigos.

  3. Ačiū Bardakas dėkojo
  4. #51
    Žmogus Ne




    Bardakas avataras
    Įstojimo data
    2005 09 22
    Vietovė
    Kurokawa/VAK
    Įrašai
    1.635
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    80
    Mhm, sutinku, kad tikriausiai sunku buvo suprast. Visiškas absurdas.
    Kiek pamenu tai turėjo būt kažkur 5 lapų noveletė, kurios nebaigiau, nes tiesiog nepatiko kaip pradėjau anuomet ją rašyt. O įmečiau tik dėl savi-nostalgijos, kuria buvau labai apsipatenkinęs tądien.
    p.s. nėra čia jokių ateivių ;]
    Maybe on Earth, Maybe in the Future

    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

  5. #52
    ką tu?
    Aivaras avataras
    Įstojimo data
    2008 09 10
    Vietovė
    Žalias kalnas
    Įrašai
    497
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    32
    turi gyslele mano manymu, stilius geras. tik labai norėčiau pamatyt kaip mūsų lietuvių mokytoja Meilė Svegždaitė apipiltų kritika visą šitą xDD Niekad gero žodžio iš jos neišgirsi tik "debilai, durnesni už penktokus" hehe, keep on.

  6. Ačiū Bardakas dėkojo
  7. #53
    Žmogus Ne




    Bardakas avataras
    Įstojimo data
    2005 09 22
    Vietovė
    Kurokawa/VAK
    Įrašai
    1.635
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    80
    Šiek tiek gėda rašyt tokią rašliavą, bet vis dėl to pasidalinsiu he he. Praeitą naktį sapnavau sapną kuris labai įkvėpė tai parašyt, bet nebaigiau rašymo, nes pabodo greit, ne mano stilius, tačiau jei kam įdomu bus galėsiu pratęst. Iškart įspėju viską stengiausi kuo labiau suspaust ir pagreitint, nes tiesiog nebuvo laiko išsiplėst iki begalybės ir kadangi neketinu daryt iš to rimto ilgo veikalo kaip kai kurie rašytojai čia mėgsta, tai tiek ir bus, visada laukiu pastabų, ypač dėl gramatikos ir stiliaus klaidų, nes šioj srity apsileidęs kaip velnias:

    ***

    Vaikai žaidę mokyklos kieme karą šiek tiek mane erzino, tiesiog tai atrodė nenormalu, matant kaip artėja dangus rožiniais žaibais, o debesų pūkas ėda pastatus lyg čia jie būtų ne vietoj. Nemačiau nė vieno žmogaus kuris reaguotu į šias anomalijas ir net tuo metu kai šis fenomenas pradėjo ryti žmones, niekas nesukluso. Mmm... tas saldus šizofrenijos jausmas, ar tik ne sapnais būsiu apsikrėtęs? Gan logiška situacija, pažįstant šį jausmą geriausias būdas pabusti būtų šokt į tą debesų ir žaibų maišalynę ir pabust, bet gal pasidžiaukim dar šiuo siurrealistiniu pasauliu, kodėl gi ne, nedažnai pamatysi mizantropiško jausmo pergales, „O taip, skriskit į uraganą ir pavirskit mėsos koše“. Širdį glostė šie vaizdai, bet galų gale, parimęs į medį pajaučiau, kad keliauju į tos mėsmalės sūkurį ir aš.

    Ne viskas taip paprasta kaip pradžioj atrodė. Nagi turėjau ir pabust ir pajaust pagalvės šilumą ir atklotų pėdų vėsumą. Bet tokių dalykų nebuvo, tai tebuvau aš, visame gražume, aprėdytas džinsais, marškinėliais ir švarku, visai kaip ir turėčiau atrodyt išėjęs į miestą. Deja, miestas čia anei Vilnius anei Kaunas. Viskas kas sukrito į šį pasaulį yra kiek kitaip nei „Kanzase“. Aš atjaunėjau gal bent 4 metais, net barzdos ant veido nebebuvo, o tai jau šiek tiek džiugino, taip pat turėjau eiti į mokyklą, šis faktas glumino, nes nemačiau jame logikos ir net neketinau elgtis taip kaip aplinkiniai galėjo tikėtis. Mačiau bėgančius per mūsų miesto griuvėsius vaikus į mokyklėlę ir jie rodės nieko nė nepajuto, rodos taip ir turėtų būti, tačiau nei praeiviai, kurių klausiau ką jie mato ir žino, nei aplinka, kuri bandė parodyt, jog tai yra visų namai, manęs neįtikino. Vienaip ar kitaip nutariau konstatuot, kad viskas ką aš čia matau ir kur esu yra paralelinis pasaulis, neįprastai pakeitęs visų žmonių psichiką, jiems suprantant tik šį pasaulį kaip tikrą. Vienas Dievas težino kam to reikėjo ir kodėl taip yra ir dar svarbiau, kodėl suprantu šį pasaulį kaip netikrą tik aš. Vėl gimsta teorijos dėl sapnų, tačiau pirmą kart suklydęs nebenorėjau daugiau gilintis į tai, tiesiog nusprendžiau apsidairyt.

    Viena kas man patiko, kad šis pasaulis buvo chaotiškas, pastatytas ant griuvėsių liekanų, tačiau keliai rodos buvo presuoti senom plytom, stogų danga ir pan. Namai, nors ir apgriuvę, bet vis dėl to dvelkia sena architektūra, kartais man net nepažįstama lietuviškajai, dangus turėjo daugiau vandenyno mėlio nei giedros žydrynės ar pilko apsiniaukimo. Gatvės čia siauros ir staigiai išplatėjančios, tačiau jokio transporto nemačiau, tiesą sakant nemačiau išvis jokio mašinų, ir sakant mašinų turiu omeny jokių mašininių aparatų, bet iš gatvės žibintų matyti, kad elektra vedama (beje, žibintai čia tokie, kokie prieš ~15 metų dar stovėjo ir švietė ne tik Kauno senamiesty, bet ir daugelyje kitų miestų – grožis). Iš susidariusio įspūdžio šiek tiek pradėjau suvogt, kad pasaulis kiek nostalgiškas man, šiek tiek artimas ir šiltas. Dar ką pastebėjau, kad žmonės čia nešiojasi aparatus primenančius nešiojamus kompiuterinius žaidimus (psp, ds, t.t.). Žmonėms kurie neturi mašinų kiek keistoka nešiotis tokius dalykus.

    Keliaujant viršun viena gatve užtikau senstelėjusią moterį žuvies kioske:
    - Atsiprašau, kiek pas jus žuvis kainuoja? – mandagiai paklausiau.
    - Aš čia žuvies neparduodu, – kytrai atsikirto moteriškė – kodėl jums ponas pasirodė, kad aš čia pardavinėju žuvį?
    - Na, visų pirma ant kiosko parašyta „Žuvis“, bet vienaip ar kitaip nenorėjau pasakyt nieko įžeidžiančio ar nemalonaus, tiesą sakant aš net neketinau žuvies pirkti, o tik maloniau pasišnekučiuot, kadangi esu turistas ir nebuvau šiam mieste, bei nežinau kas čia vyksta. Gal keletą užuominų ar miesto paslapčių norėtumėt man papasakot?
    Moteris kiek suglumo ir neaiškiai murmėjo sau panosėj, tada pati išsitraukė tokį aparatą kaip daugelis žmonių nešiojosi:
    - Jūs ponuli šiek tiek nevietoj atidūrėt, ane? – vėlgi su keista šypsena į mane žiūrėjo ir kreipėsi – Ar tikrai nesuprantat ką čia veikiat? Aš čia esu seniai ir mačiau daug kvailų žmonių, tačiau kodėl toks jaunas gražus vyriškis kaip tamsta lankotės tokiose vietose? Keisčiausia, kad jūs nieko vertas, o gaila, gal kiek pralobus būčiau ant gražesnių krūtų, cha cha...
    Matėsi, kad moteriškė šneka retoriškai, tad nė į vieną jos klausimą ar pastabą neturėjau pagrindo atsakinėt, žinoma iškilo kiek daugiau klausimų, tačiau nespėjau jų užduot per jos tęsiamas pastabas ir mintis:
    - Tai va gražuoli, sunkiai tu čia pritapsi būdamas toks skurdžius ir nereikalingas visuomenėj. Bet gaila man tavęs, manau ankščiau ar vėliau net valkata pavogtų iš tavęs kokią detalę, viena tam, kad naujos odos lopinėlį galėtų įsigyt ar plaukų kuokštą susiadyt į pakaušį. Aš tau padėsiu, jei tik klausysi manęs, nes žinok aš dar turiu proto daugiau nei kiekvienas jauniklis čia lakstantis ir nesuprantantis šio pasaulio dilemų. Bet tu manau greitai suvogsi, kad grožio čia nėra ir geriau nebūtum svajojęs net apie žmonių prakeiksmus ir kaži ką. Ateik, turiu tau dovanų.
    Skubindamas pasakyt, bent žodį nusekiau jai iš paskos, tačiau nespėjau nė garso išleist iš burnos. Nusivedė ji mane į savo kiosko rusiuką ir pati dingo už kažkokių užuolaidų. Po kokio pusvalandžio laukimo išlindo jauna moteris su tuo „psp“ kurį visi nešiojasi:
    - Imk vaikine, gyvenime reikės tau žinot kurios detalės geriausios.
    - Jūs žuvų pardavėja? – tiesmukai paklausiau ir tik po to susiprotėjau, kad nesąmones šneku.
    - Taip... Aš ta pati žuvų pardavėja, o tu kvailas.
    Moteris kuri atrodė kaip senė čia išlindo kaip jaunatviška moteris, kiek seksuali netgi. Pradžioj pamaniau, kad sąmonės perkėlimas čia ar kažkas, bet ji viską greit ir paprastai paaiškino. Šioj paralelėj didžiausias džiaugsmas ir laimės garantas yra detalės, viskas sukasi apie jas. Detales gali surinkt iš bet ko, dažniausiai tai yra žmogaus kūnas, nes jo pilna visur ir visada. Visuomenės sluoksnių nėra, šeimų taipogi. Mokyklos ir visuomeninės įstaigos tik pretekstas gyvent ir slėpt savo kūno mėsa nuo kitų, nes tie kas išlenda į gatves greitai gali būt paimti ir išrinkti iki mažiausių gabaliukų. Man labai nepaaiškinamas dalykas buvo, kaip vyksta detalių keitimo procesas ir kaip žmogus lieka gyvas. Moteris man paaiškino, kad viskas yra natūralu ir tiesiog išrinkti save dalimis natūralus procesas, keisti savo kūną yra ant tiek įprasta, kad aš buvau įvertintas kaip nulis – mėsa kuri nė karto nekeista ir palikta ramybėje supūna greičiau ir ėda smegenis, vienintelį nekeičiamą šaltinį. Taip pat be mėsos galima keisti ir geležį, kurios bent truputis yra kiekviename ir geležis yra brangesnė nei mėsa. Jei ketinu likti gyvas, turiu tapt tokiu pačiu maitėdžiu kaip visas šis pasaulis ir ieškot svetimų detalių...
    Maybe on Earth, Maybe in the Future

    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

  8. Ačiū pinokio dėkojo
  9. #54
    Super mega ultra rašytojas

    Zx-Shade avataras
    Įstojimo data
    2009 03 14
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    892
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    39
    Visai nieko, suskaiciau iki galo. Patiko. Tik, kad pradzioje, man kazkaip atrode biski per daug tu "moksliniu zodziu"
    Paskutinį kartą taisė Zx-Shade : 2010-05-02, 00:07

  10. Ačiū Bardakas dėkojo
  11. #55
    AZ rėmėjas



    Augis24 avataras
    Įstojimo data
    2009 03 29
    Vietovė
    Tokyo
    Įrašai
    919
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Tinklaraščio įrašai
    11
    Reputacija
    32
    Hm... Skaitinejau kelius fanfiction. Vieni buvo istorijos, kiti- eilerasciai, treti, tiesiog paprasciausi esamu istoriju perkurimai ir kazkaip stabtelejau ties Bardako komentarais. Juose budavo ir kritikos ir gero zodzio. Ir pagalvojau, kad esu mates ir jo fanfiction gija, kurios nesu skaites, todel siandien perskaiciau bent jau didele dali visu kuriniu ir pasakysiu taip: nesu nei kazkoks didelis skaitovas, nei zinau begale autoriu ar galiu pasigirti savo ziniomis ar sugebejimais sioje srityje, bet man patiko Jo rasomi dalykai. Ir, arba man pasivaideno, arba Bardakai, esi ganetinai detalus (kas, kiek pastebejau, susilauke ir neigiamos kritikos), o tai man labiausiai ir patiko, nors nevisur pasireiksdavo tas Tavo detalumas. Kaip jau auksciau kazkas minejo, tikrai turi gyslele tam. Ir butu gan idomu paskaityti dar Tavo kurineliu.
    Spoileris:
    O dabar mano megiamiausia komentaro dalis: Haters gonna die.
    Kam isvis cia taip reikia sneketi? (Kalbu apie zeo) Kazkokia smarkia gyvenimo nuoskauda yra susijusi su Bardaku ar pavydas, na, bet manau, kad cia jau labai asmeniska ir nesikisiu. O apskritai kalbant, juk zmogus pasidalino savo kuryba su visais ir reikia dabar moderatoriu isdergt, nes prisiminem senas nuoskaudas del istrintu komentaru. Parase tai ka norejo, skaite tie, kurie norejau ir rami galva, bet niekuomet neuzsibaigia viskas tuo vien todel, kad galbut, mums, Lietuviams yra iauge i krauja tokie dalykai, kad reikia uzsipulti zmogu vietoj to, kad geriau pasakyti teigiamu dalyku ar siokios tokios kritikos, kuri pradetu tobuleti jam. Nu aisku, rodom savo "tolerancija". Esme tame, kad geriau patylet, nei kazka pasakyt, bet kas is siu zodziu, jeigu visi esam proto bokstai. Taigi Bardakai, toliau kurk, rodyk visa tai Mums ir mes skaitysim, komentuosim ir kritikuosim. O del zmoniu su neigiamom emocijom, go have some tea and be happy.
    Tai va, issiliejau ir dabar einu toliau skaityt

  12. Ačiū Bardakas dėkojo
Puslapis 4 iš 4 PirmasPirmas ... 234

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •