Aš kaip ir nesupratau ką tas fanfiction reiškia, tipo kaip savo kūryba? Ar kažkas konkrečiau?
Jei tinka bet kas tai pagalvojau... kodėl gi ne, mestelsiu vieną kitą gal savo kūrinėlį.
Damn, bet įtariu, kad čia ne į tema bus + dabar jau 3 para su nemiga tai darau kas šauną į galva. Kai baigsiu postą eisiu parūkyt.
So here it is:
Šventos sąjungos su tariama siela, bei tariamom iliuzijom
Ant nelemto šalto miesto,
Ant vėsios žolės nutvieksto,
Žibintų vaiskiai šviesto
Skruosto meilės, mano vilčiai
Krito sruoga jos plaukų...
Ir kodėl tada aš vienas,
Bet ne vienišas esu
Sakė man verti draugai,
Bet nežino mano skonio,
Nei tikėjimo karolių.
Gal tuomet ir buvo žodis,
Ar tikėjimas manęs,
Manimi?
Ar tikriausiai apsišoviau
Leisdamas širdin mintis,
Kad visur buvau kaip saulė,
Kaip karalius šio Pasaulio.
Taip sėdėjom ant vėsios,
Medžio slepiamos žolės.
Griaudėjo stiprus žmogus,
Ar jis vertas būt žmogum.
Tad nusprendžiau kaip rykštė,
Juodulio esmės dermė,
Spardyt debesis mintim,
Tik jau buvo per vėlu.
Ėjom link laiptelių vingių,
Ant tamsaus dangaus skliautų,
Nes turėjau nesuvokiant
Žodžių pasakyt skaudžių.
- Ei tik nerūkyk, nutrenks žaibas. (ne aš)
- Jis trenks tiesiai į cigaretę? (aš)
- Taip ir tada bus negerai, mane ir nutrenks, nes šalia manęs sėdi. (ne aš)
- O juk aplink mus daug metalinių turėklų, jei į vieną trenktų tai mus greičiau pasiektų ir būtų turbūt nelabai gerai. (aš)
- Taip... turbūt. (ne aš)
Kažkur toli norėjom eit
(Gal į bromas ar bažnyčias).
Ar vertėtų duoti ženklą,
Kad kiekvieną žodį
Puikiai suprantu,
Bet neverta išsiduoti,
Nes neliks man pramogų.
Saulė temdė man akis
Juodulys švarias širdis.
- Gražus dangus. Einam į šviesos pusę. (ne aš)
- Ne, nemėgstu šviesos, juk negalima eit į šviesą tunelio gale. Be to, saulė gadina akis. (aš)
- Na gerai, tada einam kur tu nori. (ne aš)
Veriantys tamsos spygliai
Šildė sielą atlaidžiai,
Nes sapnų valdovas gyvas,
Surakins košmarų gijas.
- Aš niekad nesapnuoju gražių sapnų, na gal tik kartais, bet tai būna tik ypatingom progom. (aš)
- Man baigėsi nemiga. (ne aš)
- Insomnia. (aš)
- Kaip? (ne aš)
- Insomnia nemiga. (aš)
- Aišku. (ne aš)
- Man nemiga. (aš)
Kenčiantis tris paras.
Pražūtingas apėjimas
Mano valios ir rūstybės
Mano valdžios atėmimas.
- Aš tave suprantu. (ne aš)
- Nė velnio. (aš)
- Aš tave tikrai suprantu. (ne aš)
- Niekad manęs nesuprasi. (aš)
Išduoti savo kilmę silpna,
Kankint grubu ir neskoninga,
O dėl to versti širdį plakt...
O čia jau dvasinis smurtas.
Rodyk visiems kaip kitų nejauti,
Meluok jiems savo ironija,
Cinizmu ir apatija,
Apsieisi su vienatvės euforija.
- Kartą vienas draugas pamatė kaip bendrauju su žmogumi nusijuokė iš manęs ir paklausė kodėl apsimetinėju, kad jis žino kaip aš elgtis turiu ir taip nesielgiu, kad negaliu taip elgtis. Jis man įrodinėjo ką aš turiu daryt, nes jis pažįsta mane. Jis manęs nepažįsta. Nė vienas žmogus manęs negali vadint pažįstamu. (aš)
Atsakyti cituojant
Iskart matosi kuris moka kurti, o kuris ne (as nemoku 
) Bardakai, puikus kuriniai: Kaikurie salti, kaikuriu visiskai nesupratau, bet cia nepirmas kartas 
Iš taves nieko "šiaip sau" nesitikėjau tai tik gali pasidžiaugti geru darbu 
Mėgstami