Puslapis 9 iš 12 PirmasPirmas ... 7891011 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 129 iki 144 iš 184

Kronikos

  1. #129
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14

    Love

    Dieve, kaip faina!!!! Ačiū ačiū ačiū!!!

    *overjoy* *dies*
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  2. #130
    Naujokas fuzzy_frogy avataras
    Įstojimo data
    2008 12 19
    Vietovė
    Vilniaus pelke
    Įrašai
    4
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    ne istorija o šedevras taip ir toliau ir jei imanoma dazniau

  3. #131
    INTErestinG...
    Sidzuka avataras
    Įstojimo data
    2007 07 12
    Vietovė
    Ten, kur tik man patinka
    Įrašai
    18
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Èlion sukikeno. Kerivena šiek tiek pasimuistė ir ištarė:


    – O kodėl manai, kad mes netrenktume atgal?




    O________O"
    Mamyt~!





    Kai sita perskaiciau nuvirtau nuo kedes!


    Pagaliau prisikeliau is numirusiuju, nes atsirado new, ir vel nepakartojama, Kroniku dalis!
    Pasaulis priklauso tiems, kas jo nusipelne. Gauk savo!

  4. #132
    #22 .zero. avataras
    Įstojimo data
    2009 03 16
    Vietovė
    Ignalina
    Įrašai
    20
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Puiku, nepakartojama, Eglaya talentas, tegu dazniau tokius dalykelius ideda

  5. #133
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    aiktunamo!!!! nerealu nors gal ai nu zodziu be zodziu aciuuuuuuuuuuu labaiiiiiiii tauuuuuu

    please, wake up to reality...

  6. #134
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Tai ką, laukiam naujų!

  7. #135
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    gerai..... DDDDDDDDDDDAAAAAAAAAAAARRRRRRRRRRRRRRRR norisi DDDDDDDDDDDDAAAAAAAAARRRRRRRRRRRR!!!!!!!!!!! nebegaliu, ech tos patvirkusios mergos..... ir kaip musu miegotojams seksis toliau??? zinai??? ne? prasau...... idek ka nors!!!!!

    please, wake up to reality...

  8. #136
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Pakentėkit truputį, gerai? Man reikėjo kursinį rašyt, tai truputį buvau atitrūkus nuo visko. Šį savaitgalį būtinai išversiu ir įdėsiu

  9. #137
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    yey!!!!! as isgelbeta!!!!! aciu ir kas tuos kursinius sugalvojo? nu bet vistiek sekmes su tuo daiktu(kursiniu)

    please, wake up to reality...

  10. #138
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    7 diena (1)

    lol, na, kursiniai yra neatskiriama studentiško gyvenimo dalis. kad ir ką bestudijuotum, juos vis tiek reikia rašyt. anksčiau ar vėliau bet kuriuo atveju, kursinis geriau negu bakalaurinis x.x

    na, šiaip ar taip.. va, kai ėjau ištraukt šitą skyrių iš angliško forumo (nes iš mano word'o geriau netraukt, ten daugiau negu 200 psl ir mano senas laptopas pakimba kone kiekvienąkart, kai bandau tą failą atidaryt xD). ėch, kokia nostalgija šitas skyrius. aš jį iš tiesų parašiau daugiau negu prieš metus (mat aš kronikas rašau angliškai), ir galėjau pasipraktikuot savo vertimą toliau. che che.. tai pat įdedu sheilos iliustraciją... kuo toliau, tuo jos tik gerės... įdomu, ar jinai ir toliau skaitys ir pieš, kai angliškos chronicles grįš iš hiatus... T.T nerašiau jau nuo spalio... nu gal... -sigh-

    anyways, enjoy and comment please





    Kronikos
    7 diena (1)


    Džiunsu praspraudė galvą pro tankias šakas ir jo akys greitai sušaudė kairėn ir dešinėn. Jis stengėsi kaip galėdamas geriau išnaudoti periferinį regos lauką, mat negalėjo sukioti kaklo.

    – Gerai, - pasakė darkart kelis kartus pažiūrėjęs kairėn, dešinėn, aukštyn ir žemyn, - viskas tvarkoj, galim eit... ūūf~ - jis šovė lauk iš krūmo, kai Jučionas paspyrė jam į užpakalį, ir Džiunsu šovė viršun kaip iš patrankos.

    Po kelių akimirkų jis nusileido į lapų krūvą veidu žemyn. Junho, Legolasas ir Jučionas apsidairė išėję iš tankumyno. Jau buvo po vidudienio ir greitai turėjo būti visa para, kai jie atsiskyrė nuo savo bendražygių. Kol kas jie nebuvo aptikę nieko įtartina ir lėtai, tačiau saugiai, keliavo tolyn į šiaurę, sekdami Anduino vaga.

    Medžiai darėsi vis didesni ir keistesni. Junho atrodė, kad juos kažkas stebi. Jis tvirtai sugniaužė kalavijo rankeną ir nužingsniavo tolyn paskui Legolasą, aplenkdamas Džiunsu, kuris gulėjo išsiskėtęs ant žemės.

    – Ir kodėl tai padarei, blemba? – jis suinkštė stodamasis ir braukdamas šalin prie drabužių prilipusius lapus. Jis pasitikrino, ar visos kūno dalys vietos ir, kai jo rankos nusileido jam ant užpakalio, jis atsiduso iš palengvėjimo.

    – Kad judėtum, - Jučionas patapšnojo Džiunsu per petį ir nuskubėjo paskui Junho.

    – Ja, - Džiunsu reakcija nesiskundė ir greitai prisijungė prie visos grupės, - tai, kad kažkada mane aplenkei sprinte, dar nereiškia, ka aš lėts. Gi žinai, ka galiu bėgt labai greitai, - jis sukryžiavo rankas, purkšteldamas tarsi mažas vaikas.

    Jučionas pavartė akis ir nė nebesivargino kalbėti angliškai.


    – Džiunsu, jeigu aš tave myliu, dar nereiškia, kad taikstysiuos su tavo kiekviena kvaila pastaba, - jis įspėjo korėjietiškai.

    – A ne, o tai, labai indomu, ką be manęs darytum, a? – ir Džiunsu pratrūko korėjietiška greitakalbe. – Univere per paskaitas mirtum iš nuobodulio ir...

    – Bent jau man nereiktų aiškint visko, ko tu...




    Junho trinktelėjo sau per kaktą ir pavargęs atsiduso. Kai tiedu šitaip riejosi (nors jis ir suprato, kad tai buvo vienas iš būdų, kuriais reiškėsi jų draugystė), juos visus keturis laisvai galėjo atrasti be kuris gera klausa pasižymintis priešas. Miškas nebebuvo toks tankus kaip anksčiau. Tuo taku, kuriuo dabar jie visi žengė, laisvai būtų galėjęs prajoti raitelių būrys. Ir nors dabar nebeliko prieblandos, kai juos užplūdo saulės šviesa ir šiluma, Junho jautėsi padėtas ant sidabrinės lėkštutės ir visiškai neapsaugotas. Ką ir bekalbėti, kad žemės reljefas nebebuvo plokščias. Jie atsidūrė kalvotame miške ir Junho atrodė, kad bet kas galėjo pasislėpti už tų kalvų iš kairės ir dešinės, ruošdamas jiems pasalą.

    – Aš per daug galvoju... – jis tyliai sumurmėjo, eidamas Legolasui iš dešinės, pasirengęs atremti bet kokį jo pusėn atskriesiantį smūgį.



    Porelė jiems už nugaros nenustojo pliekęsi. Dar blogiau – jiedu ėmė laidyti juokelius ir žvengė tarsi išprotėję. Džiunsu balsas skambėjo tarsi bažnyčios varpai ir, ko gero, jis buvo girdėti mylios spinduliu aplinkui. Pridėk prie visko aukštą ir kvailą Jučiono kikenimą, ir išeina nuostabi simfonija.

    Keista, tačiau Junho pyktis dėl tokio vaikiško elgesio visai nekilo. Iš tiesų jis buvo visai nieko prieš, kad jie sau ten žviegtų tarsi skerdžiami. Jis tiesiog... iš dalies... jautėsi kaltas, kad įvėlė visus šiuos žmonės į šitą betvarkę. Nors mažytis balselis smegenų kertelėje jam aiškino, kad tai Džedžiungas atidarė Dėžutę, bet jam neišėjo suversti jam kaltės. Nei jam, nei tam vargšui graužikui, kuris žiauriai išgąsdino buvusį blondiną ūkininką. Galų gale tai juk jis nusileido į Kim Džedžiungo ryžių lauką. Tai jis paėmė dėžutę iš naikintuvo. Tai jis neleido savo porininkui parduoti dėžutės priešingai barikadų pusei.


    – Jūsų kalba labai gyvai skamba, - pastebėjo Legolasas, žvilgtelėdamas į Junho, aiškiai turėdamas omeny anuos du jiems už nugarų.

    – O... – Junho pakėlė akis, grįždamas į realybę. – Na, galbūt ji taip skamba, nes aniedu taip šneka... Atsiprašau, jeigu jie tave vargina, - pasakė jis, - suprantu, kad šitaip niekas nesielgia, kai pavojus arti, tačiau, ko gero, jiedu dar neišaugo iš savo protinės paauglystės...


    – Ką--? Paauglystės? – Jučionas liovėsi ėdęs Džiunsu, laikydamas jo galvą sau po pažastim, staigiai pakeldamas akis. – Junho-hjongai, man 21!

    – Dvidešimt vieneri? – Legolasas atsisuko nustebęs. – Ganėtinai mažai... kaip elfui.

    – Šimtai, - įsikišo Junho stabtelėdamas, - jam – dvidešimt vienas šimtas. Du tūkstančiai šimtas, - jis dėbtelėjo į Jučioną akivaizdžiai liepdamas paremti jo sukurptą teoriją.

    – Teisyyyyyyybė, - Jučionas trinktelėjo sau per kaktą, šiek tiek šokiruotas grėsmės sklindančios nuo Junho, kuris šiaip būdavo toks ramus ir pastovus, - dvidešimt vienas šimtas, - jis paleido Džiunsu ir jau buvo beaiškinąs toliau, kai jo dešinė ranka staiga pagriebė jam prie liemens kabantį kalaviją ir akimirksniu kilstelėjo jį į akių lygį...




    ... atmušdama į Jučioną paleistą strėlę.










    – WAAA~!! – Džiunsu atšoko nuo Jučiono, kai strėlė, nepasiekusi savo taikinio, nukrito ant žemės. – JĖZUS MARIJA!! Nieko sau refleksai, Jučionai!!



    Jučionas spoksojo į Džiunsu ir pats negalėdamas patikėti, kad jo kūnas veikė taip žaibiškai. Jam atvipo žiauna ir jis stovėjo ten sau priblokštas netikėtos situacijos.

    – Slėpkitės!! – suriaumojo Junho, pargriaudamas Jučioną ir Džiunsu, kai Legolasas ėmė laidyti strėles į kažką, kas norėjo jiems pakenkti. Junho tvirtai sugniaužė savo kalaviją ir, pačiupęs Jučioną jam už apykaklės, nuvilko jį ant nedidelės kalvos jiems iš kairės. Džiunsu greitai pagriebė visas kuprines, mat jos visos liko gulėti ant žemės po to, kai jie parvirto, ir nieko negaišdamas nuskubėjo paskui juos.

    – Tai - Uruk-hajai!! – suriko Legolasas atsitraukdamas.



    Vos tik Jučionas buvo saugiai atremtas į medį, Junho atsisuko ir juos pamatęs iškart pajuto nesvietišką pasibjaurėjimą. Jų link slinko šeši dideli ir bjaurūs padarai, kurie bandė išvengti Legolaso strėlių, atmušdami jas savo skydais. Net ir žmogaus akys būtų gebėjusios pastebėti jų bjaurumą, tačiau dabar Junho buvo apdovanotas (arba prakeiktas) elfo rega, ir jis aiškiai matė tas dideles, deformuotas būtybes, skubančias jų link. Jų masyvūs ir raumeningi kūnai buvo aptempti purvinai tamsia ir pilka oda. Dideliems, aštriems ir žiauriai purviniems dantims nebūtų galėjusi padėti nė pati geriausia balinanti pasta. Plačiose nosyse žiojėjo didelės šnervės. Nors iš tiesų tos kūno dalys net nepriminė nosių. Daugelis jų priminė tiesiog dvi juodas gyvatės šnerves. Kažkodėl vieną akimirką Junho pagalvojo, kad jie visi atrodo kaip dideli, bjaurūs, peraugę voldemortai.

    Kai kurie uruk-hajai bėgo su perskeltais šalmais ant galvų, kitiems už šalmus tarnavo jų ilgi riebaluoti plaukai. Jie buvo apsiginklavę strėlėmis, kuokomis ir kardais, o jų šarvai buvo tokios pat spalvos kaip ir jų oda, tad jie priminė didelius purvo kalnus.

    – Ir viskas? – Junho išgirdo Džiunsu sakant, kai jis atsistojo greta, nužvelgdamas jiems prieš akis atsiveriančią panoramą. – Tik šeši? O tai kur kiti? Tik nesakyk, kad jie kitoje upės pusėje... – jis išsigandęs užsidengė burną.

    Tačiau aštri Junho klausa jam aiškiai leido suprasti, kad tai – dar tikrai ne viskas. Nors jie stovėjo ant kalvos, o Legolasas vis dar plūkėsi laidydamas strėles į Uruk-hajus natūraliai susiformavusioje įduboje, kas dėjosi už tos kalvos priešais, jie matyti negalėjo. Velnias, Junho staiga panoro būti aukštesnis.


    Heok! – jo ausis pasiekė aiktelėjimas ir jis atsisuko kaip tik tuomet, kai Džiunsu trinktelėjo sau per kaktą, pribėgo prie artimiausio medžio, šoko tiesiai ant kamieno ir... užsikabarojo viršun tarsi labai vikrus mažas meškiukas.



    – Visai... protingai, - sumurmėjo Junho eidamas prie medžio drauge su Jučionu, kuris, regis, jau buvo atsigavęs ir visiškai sukaupęs dėmesį į dabartinę situaciją, - Legolasai! Čionai! – sušuko Yunho, leisdamas Legolasui suprasti, kad jis kuo greičiau privalo atsirasti ant kalvos.


    Išgirdęs Junho šūksnį, Legolas tūptelėjo, išvengdamas dar vienos į jį paleistos strėlės. Atsisukęs jis pamatė į medį kopiantį Džiunsu. Susidūręs su tokiu keistu elgesiu šviesiaplaukis elfas kilstelėjo antakį ir nusprendė paskubėti, kad pasiektų kalvą, kol tie patobulinti orkai neįsiveržė į įdubą. Bet kuriuo atveju kautis be Gimlio buvo ganėtinai nuobodu. Neturėdamas su kuo varžytis, jis jau pamiršo nukautų priešų skaičių. Tad jis apsisuko ant kulno ir nėrė pas tuos tris avarus.

    – OK, truputį nekas, - sušuko Džiunsu, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ant šakos, - nemažai jų lekia pas mus, o ten toliau yra jų stovyklavietė su dar daugiau babausių!

    – Na, tuomet bent jau Džedžiungas, Čangmina ir merginos su jais nesusitiks, - ištarė Jučionas, žvelgdamas į Junho.

    – Tikiuos, jog tu teisus, - atsiduso jis, - kiek ten jų?! – suriko jis pakeldamas akis į Džiunsu.

    – Mmm... – Džiunsu atsispyrė pagundai skaičiuoti ant pirštų, bandydamas atgauti pusiausvyrą, tvirtai apglėbdamas medžio kamieną, - ateina mažiausiai dvidešimt. Stovykloj daug daugiau.

    – Vadinasi, tiesiog turėsime pašalinti juos visus, - pareiškė Legolasas, galiausiai prie jų prisijungdamas.

    – Gerai, Džiunsu, gali leistis žemėn!


    – AA~!! – cyptelėjo Džiunsu, kai šaka, ant kurios stovėjo, iš tiesų pokštelėjo ir jis nusirito žemyn, tačiau dėl naujai įgytos elfiškos pusiausvyros, jis tvarkingai nusileido ant kojų tarsi katinas. – Oba, geras, - jis vėl pasitikrino, ar visos kūno dalys vietoj.

    – Gerai,- tarė Junho traukdamas iš makščių kalaviją ir sviesdamas griežtą žvilgsnį į Legolasą, - einu. Pridenkit mane.


    Legolasas linktelėjo, dėdamas į lanką dar vieną strėlę, ir Junho jau buvo belekiąs žemyn, kai Jučionas uždėjo ranką bendražygiui ant peties.


    – Aš ir, - rimtai pareiškė jis.

    – Tikrai? – paklausė Junho. – Čia tau ne filmas.

    – Jučiona... – Džiunsu susirūpinęs atsistojo greta draugo.

    – Ei... – Jučionas žvilgtelėjo į draugelį ir kvailai išsiviepė. – Geri refleksai, pameni?

    – Tai ką tada man daryt? Ką daryt MAN? – Džiunsu sugniaužė kumščius.

    – Lieki čia su Legolasu ir saugais strėlių, - pareiškė Jučionas, kai Junho šovė į priekį pasakęs vieną vienintelį Kaja~!



    Kai jiedu bėgo kalva žemyn plaikstydamiesi apsiaustais, Džiunsu girdėjo Jučioną sakant „Gal čia ir ne filmas, bet kadaise man visai gerai sekėsi taekwondo~!“ Ir nespėjo pirmosios Uruk-hajų gretos jų pasiekti, kai trys priešininkai krito negyvi, pakirsti Legolaso strėlių. Junho puolė pirmyn, prasiverždamas pro du Uruk-hajus, sukdamasis aplinkui tarsi vijurkas, spirdamas, durdamas, trenkdamas ir vengdamas į jį nukreiptų kuokų. Jučionas tiesiog pašoko aukštyn, kone praskriedamas virš dviejų Uruk-hajų, pakeliui perrėždamas jų gerkles, ir nuskubėjo tolyn visiškai įsitraukęs į pradėtą darbą.

    Jeigu kraujas ir ginklai būtų butaforiniai kaip filmavimo aikštelėj, pamanė jis. Iš tiesų tai būtų visai linksma.




    Džiunsu akys šaudė pirmyn ir atgal, kai jis bandė suskaičiuoti visus kirčius, pjūvius ir paleistas strėles. Jis vos galėjo sužiūrėti, ką ten išdarinėjo Junho ir Jučionas. Jie visiškai paskendo toje riaumojančioje ir rėkiančioje pilkumoje. Džiunsu skrandis skausmingai susitraukė ir jam tai nepatiko. Jį apėmė nerimas. Jis atsitraukė, kai Legolasas paleido dar vieną strėlių seriją (anas dirbo kaip Kalašnikovo automatas), ir pakeliui į kažką įsipainiojo jo dešinė pėda. Nespėjęs laiku susigaudyti, jis parvirto aukštielninkas, o jų kuprinių turinys išsibarstė visur aplinkui.

    Legolasas nė neatsisuko. Džiunsu atsiduso atsisėdamas ir apsižvalgydamas. Iš jų kuprinių iškrito duona, peiliai, antklodės ir juodi rutuliai.



    ...




    Ara? Sumirksėjo Džiunsu. Juodi rutuliai? Jis nuropojo pro elfų duonos maišus juodų rutulių, išriedėjusių iš Legolaso kuprinės, link. Jie buvo maždaug sugniaužto kumščio dydžio, tobulos sferos formos, juodi ir, Džiunsu papurtė vieną sau prie pat ausies – ko gero tuščiaviduriai. Jis taip pat pastebėjo po trumpą tvirtą siūlą, pritvirtintą prie kiekvieno rutulio. Džiunsu giliai įkvėpė. Jo ausis pasiekė kovos garsai ir jis staigiai atsisuko į Legolasą.

    – Ei?! Ar juose yra parako? – paklausė jis kilstelėdamas ranką su rutuliu delne ir stodamasis pats.

    – Ko? – Legolasas greitosiomis atsisuko į jį prieš iššaudamas dar vieną strėlę. Strėlinėje jos nyko siaubingu tempu.

    – Tipo... sprogmenų. Kaip bomba, - Džiunsu galvojo, kaip čia geriau viską paaiškinti, - nu tipo, ar šitie daro BUM, kai juos uždegi?

    – Taip! Kodėl klausi?

    – Ar labai galingi?

    – Vienas gali išnešti į orą dviaukštį namą. O ką? Ką ketini daryti? – Legolasui baigėsi strėlės ir jis išsitraukė dailų elfišką kalaviją, pasirengęs lėkti kalva žemyn pas Jučioną ir Junho.

    – Su šitais galėtumėm pakelt į orą visą uruk-hajų stovyklą, - pareiškė Džiunsu, kišdamas rutulius Legolasui į akis, - ir jie nebegalėtų prisijungti prie tų, kurie ten kalasi dabar apačioj.

    – Mes pro juos neprasibrausime, - apgailestaudamas ištarė Legolasas, - o be katapulto taip toli tų sprogmenų nenumesime, šiuo metu niekaip negalėtume jų apeiti ir užpulti jų stovyklavietę...




    Džiunsu išsišiepė.



    – Kaip man juos padegti?







    Junho nusimetė nuo pečių dar vieną padurtą uruk-hajų ir pažvelgė kairėn, kur Legolasas kovėsi su trim žmogėdrom iškart. Jučionas praslydo pro praskėstas priešininko kojas, sužeisdamas jį (ar tai) labai jautrioj vietoj. Kai uruk-hajus pardribo ir Jučionas pakilo ant kojų, jis sustojo greta Junho ir taip pat žvilgtelėjo į Legolasą, kuris kaip tik pasiuntė du priešininkus į kitą karalystę.


    – Tu... čia... – žioptelėjo Jučionas, - Kur Džiunsu?! – jis išsigandęs apsižvalgė aplinkui.

    Legolasas laisva ranka parodė atgal į kalvą, tuo pat metu nudurdamas trečią uruk-hajų.

    – Jis kai ką sumąstė, - pasakė blondinas.

    – Ką? Džiunsu? Sumąstė? – bejėgiškai žioptelėjo Jučionas, kai Junho puolė kitą jiems grasinančią pabaisų grupę. – Džiunsu? – vėl tarstelėjo Jučionas, sutelkdamas dėmesį į kalvą. Džiunsu nusliuogė iš medžio žemyn (kada, po galais, jis spėjo vėl ten užsikabaroti?) ir paėmė kažką į rankas.


    – Che che, - sukikeno Džiunsu, uždegdamas dagtį keistu elfišku, Legolaso jam įduotu, prietaisu ir padėdamas juodą rutulį ant žemės. Jam prireikė darkart įsiropšti medin, kad tiksliai nustatytų uruk-hajų stovyklavietės vietą ir atstumą nuo savęs iki jos.

    Jis paėjo kelis žingsnius atgal, leisdamas tvirtam siūlui įsidegti ir kaip reikiant pašnypšti, ir pakėlė akis, tikrindamas, ar kartais kokie nors medžiai jam nieko neužstoja. O jei ir užstoja, jam reikėjo sugalvoti kaip apeiti kliūtį.

    – Tvarka! – suriko Džiunsu sugniauždamas kumščius. – Kim Junsu Aja Aja Fighting~!!

    Junho sustingo chaoso vidury ir atsisuko atgal, kad pamatytų Džiunsu bėgantį kalvos skardžio link.


    – Ką, po galais, jis daro? – kareivis primerkė akis.


    – PAREINA~!!! – futbolininkas suriko visa gerkle, o jo balsas užlūžo kažkur per vidurį šūksnio.




    Ir BAC, jis paspyrė mažą juodą rutulį ir tas praskriejo aukštai virš daubos, virš jo bendražygių ir priešų galvų, tolyn į kitą miškingo slėnio pusę. Legolasas, Jučionas ir Junho kiek sutrikę susižvalgė, o po to sekė labai garsus ir galingas...





    BŪM~!!













    – Va taip, po velnių!! FEJERVERKAI!! – cyptelėjo Džiunsu šokinėdamas aukštyn ir žemyn, mosikuodamas rankom.



    Junho išsišiepė išgirdęs panikos pilnus šūksnius kitoje kalvos pusėje.



    – 한번, 준수!! 단 한번!! – energingai šūktelėjo jis ir toliau kalėsi su naujai užplūdusia energijos banga, kai Jučionas iš esmės praskrido jam virš galvos, puldamas vieną iš vis dar likusių uruk-hajų.


    Kai suveikė ir antras Džiunsu spyris, trys vyrai dauboje jau buvo beveik susitvarkę su jiems patikėta užduotim. Džiunsu laimingas sugrūdo likusius bombų rutulius į kuprinę, pačiupo visus jų daiktus ir nuskubėjo žemyn prisidėti prie draugų.


    – Ar jūs visi tvarkoj? – jis šokinėjo per pakeliui išsimėčiusius uruk-hajų lavonus. – Ar jūs visi tva— heok~...

    – Džiunsu, nerealiai! – Jučionas pačiupo draugą į glėbį su ašaromis akyse, nutraukdamas Džiunsu greitakalbę. – Tu – mano Hero~!

    – Ėė... – Džiunsu šiek tiek atsitraukė. – Gerai, tamsta seiliau, manau, esmę pagavau. Tu ir pats ne skystas, - jis nužvelgė juodu uruk-hajų krauju aplipusį Jučiono kalaviją.

    – Ai, nieko čia tokio, - Jučionas dramatiškai pamojavo ranka, vis dar stengdamasis nuryti ašaras.

    – Taip, Džiunsu, - Junho priėjo arčiau ir patapšnojo jauniausią dabartinės jų grupės narį per petį, - gražiai padirbėta. Ir kaip sugalvojai?

    – Nu, aš nesu futbolininkas tik taip, šiaip sau, - droviai nusijuokė Džiunsu, kasydamasis sau pakaušį.

    – Gerai padirbėta, - pagyrė Legolasas, imdamas iš Džiunsu savo krepšį, - dabar reikia susirinkti strėles ir pažiūrėti, kas ten liko iš jų stovyklavietės. Tai suris nemažai laiko, - pasakė jis nužvelgdamas juos tris, - tačiau dabar bent jau žinom, kad Kerivena ir kiti beveik neturi galimybių susidurti su kitais uruk-hajais.


    Jie visi linktelėjo ir išsibarstė po mūšio lauką parinkti strėlių Legolaso strėlinei.



    – Siaubas, - atsiduso Džiunsu traukdamas strėlę iš uruk-hajaus kojos, - kažin, kaip kitiems daba sekasi. Čangminas tikriausiai skundžiasi, kad nėra maisto, o Džedžiung-hjongas stengiasi jį nuraminti.


    Jučionas plyšo juokais.



    – Nuraminti? Džedžiungas ramina Čangminą? Tu tikras, kad šneki apie tuos pačius Džedžiungą ir Čangminą? – jis patapšnojo Džiunsu per petį. – Bičas, ten du bachūrai ir dvi panos. Manau, ir taip aišku, ką jie daro... – jis nutilo pajutęs jo nugarą svilinančią ugnį.




    Jučionas atsisuko atgal ir pamatė Legolasą, nutaikiusį į jį savo lazerinį žvilgsnį, ir Junho, spoksantį ir negalintį patikėsi savo ausimis.


    – Aš tik pagalvojau, - Jučionas gindamasis kilstelėjo rankas. – Tik viena mintelė... – jis vėl sutelkė dėmesį į tai, ką darė iki šiol, t.y. traukė strėlę iš uruk-hajaus kaukolės. – Fuuu...

    – Mintys kartais patampa tikrove... – Džiunsu išgirdo Junho murmant ir sustingo bevalydamas rankose laikytą strėlę. Jam atvipo žiauna. Džiunsu išsitiesė ir išpūtęs akis parodė pirštu į Junho.



    – Džiong Junho!!!! – suriko jis.




    ...










    Visi įtariai nužvelgė Džiunsu, o Junho netgi sumirksėjo.

    – Teisybė. Toks... mano vardas, - ištarė jis.

    – Ne, ne, ne~! – Džiunsu karštligiškai sumosikavo rankomis, atmesdamas jo atsakymą. – Turiu omeny... DŽIONG JUNHO~!!!



    Junho suraukė antakius ir jo smegenys pamažu ėmė dirbti.


    ----------------------------------------------------------------------------------


    Žodynėlis

    Kaja – Varom~

    • 한번, 준수!! 단 한번!! – HANBEON, JUNSU!! DAN HANBEON!! – Darkart, Džiunsu!! Dar vienąkart!!

  11. #139
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    dahhhh cia tai geras!!!!!! dziunsu kietas diedas.... mes kazkuo panasus.... nerealu eglaya taip ir toliau!!! arigato

    please, wake up to reality...

  12. #140
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14

    Love

    Ačiū, kad suteikei mums garbę ^__^''
    Patinka man šitos tavo „Rašliavos“

  13. #141
    Krentanti Aukštyn
    Latika avataras
    Įstojimo data
    2009 04 15
    Vietovė
    Nu ten... netoli jūros =D
    Įrašai
    59
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    geras cia patiko, laikiu kitu tesiniu Saunuole Eglaya
    P.S. patrauke mane ant DBSK muzikos

  14. #142
    back forever
    Olasas avataras
    Įstojimo data
    2009 02 27
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    360
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    18
    pagaliau pamačiau kad "nauja diena" tavo pasakojime prasidėjo ;DDD laukiam tesinio ;D galiu pasakyt tik vieną žodį : ARIGATO! kad rašai

    Spoileris:

  15. #143
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Kada gi dar gausim???
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  16. #144
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Kai man baigsis sesija.

Puslapis 9 iš 12 PirmasPirmas ... 7891011 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •