Puslapis 8 iš 12 PirmasPirmas ... 678910 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 113 iki 128 iš 184

Kronikos

  1. #113
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    6 diena (1)

    -išlenda iš po žemių-

    vaje, tik pažiūrėkit, kas čia xD kaži, man įdomu, ar daug žmonių grįš skaityt... o dar ir angliškas reiks pratęst... ėch, nėr gyvenimo...

    mmm... jeigu siužetas truputį pamirštas, gal paskaitykit prieš tai buvusius kelis skyrius... darkart atsiprašau. čia dėl to, kad aš labai tingėjau verst. angliškas originalas sustojo spalio mėn. kai pradėjau rašyt sasuhiną, ties kokia 10 diena... nu tai galit taip paskaičiuot kiek vertimui medžiagos turiu dar... -spiria sau-

    anyways, enjoy~

    please comment?



    P.S. Šis skyrius ir tolimesni kartais išeis su "iliustracijom", kurias nupiešė labai faina mergaitė vardu Sheila iš Indonezijos. Jinai irgi skaito Kronikas kitam forume tik angliškai xD. Kuo toliau, tuo tos iliustracijos bus sudėtingesnės... įdomu, ar jinai grįš skaityt Kronikų, kai atnaujinsiu ir angliškas...






    Kronikos

    6 diena (1)


    Kažkas minkšta. Prie mano nosies kažkas minkšta. Ir vis baksnoja. Antakiai susiraukia. Per anksti, dar bent kelias minutes. Per anksti...

    – Mina~ - TAS balsas. – Mina~ - darkart kažkas švelniai bumbtelėjo man į veidą. – Kelk, laikas keltis, Mina~...

    Suniurzgiau ir apsiverčiau ant kito šono, sukišdamas nosį į čiužinį, kuris buvo užtiestas ir ant balno, tarnavusio man už pagalvę. Girdėjau prislopintus balsus ir spragsintį laužą, ir laužomas šakas. Ir tada man vėl minkštai bumbtelėjo veidan, ir jau maniau, spirsiu Hyungui į jo neįkainojamą veidą, jei jis nesiliaus, nes:



    a) svarbiausia iš visų jam buvo jo veidas;
    b ) mano pėda tikrai galėjo pasiekti jo galvą.


    Tad suskaičiavau iki trijų ir nusprendžiau atsimerkti, kol vėl kas minkštai nebakstelėjo veidan. Buvau pasirengęs susidurti akis į akį su žiurkėnu, tačiau, kai galiausiai atmerkiau akis, pamačiau dvi didžiules šnerves ir tamsų minkštą snukį su balta dėme. Pažvelgęs aukštyn išplėčiau akis, nes virš šnervių ir ilgo snukio žibėjo didžiulės rudos akys bei tankūs juodi karčiai. Į regėjimo lauką įsispraudė dar vienas veidas. Žiurkėnas ir arklys susispaudė drauge.





    – Matai? – Hyungas prispaudė skruostą arkliui prie galvos. – Net ir Soni nori, kad atsikeltum^^ - jis sušiaušė kumelės karčius ir paskui ta pačia ranka plekštelėjo man per skruostą.

    – Ugh, - atsisėdau laikydamasis už galvos ir Soni greitai atsitraukė. Ji netgi trumpai žvingtelėjo paėmus aukštą natą. Apsidairiau.

    Labai rytietiškai atrodantis Hyungas nusliūkino atgal prie laužo, kur Èlion laužė šakas ir kišo jas laužan. Ji pakėlė nuo darbo akis ir pasveikino mane su šypsena veide.

    – Labas rytas, Čangminai, - ištarė ji.

    – Wabwy... – mano kalbos aparatas iš ryto veikė apgailėtinai.

    – Labą rytą, Čangminai, - iš miško išniro Junho su pilnu glėbiu sausų šakų.

    – O, rimtasis, pabudai, - staiga pasukau galvą kairėn, patempdamas visus raumenis, kad pamatyčiau iš kitos pusės su katilu vandens pareinančią Keriveną.


    Vėl kažką suniurnėjau ir pasitryniau veidą, bandydamas atsikratyti paskutinių miego liekanų. Va tau ir likimo ironija – man įduota kumelė Soni buvo vienintelis arklys, kuris stovėjo greta savo raitelio. Ji dykinėjo greta mano gulto, o kiti arkliai tvarkingai ir klusniai buvo susirinkę aplink vieną medį kažkur už Džiunsu ir Jučiono, kurie... ruošė pusryčius? O_____O

    Šventas šūde, Jučionas nemoka gamint. Gal jis pamanė, jog buvimas elfu pagerina ir maisto gamybos įgūdžius? Hmpf, tikiuosi, jog Hyungas pajėgs išgelbėti tą anų dviejų privirtą košę.

    Rytas vis dar buvo ankstyvas, nes dangus buvo ganėtinai pablyškęs su vos matomu mėlynu atspalviu. Man iš dešinės dunksojo tamsūs medžiai ir, jeigu Soni būtų pajudėjusi, būčiau galėjęs matyti daugiau. Kita vertus, man iš kairės atsivėrė toji maisto ruošimo scena, kur Kerivena su Junho kabino virš laužo katilą, o Hyungas instruktavo Jučioną ir Džiunsu. Kaži, kur Legolasas. Visai netoliese girdėjau tekantį vandenį, tačiau daugiau jokie keisti garsai ausų nepasiekė.

    Jučionas su Hyungu ėmė ginčytis korėjietiškai, negalėdami nuspręst, kiek į pusryčius dėti pupelių tyrės (iš kur, po galais, jie gavo pupelių tyrės? O.o), o man neprasprūdo pro akis, kad Kerivena atidžiai jų klausosi. Atrodė, tarsi ji stengiasi iššifruoti korėjiečių kalbą. Èlion irgi susidomėjo tuo kivirču.

    – Dėl ko jie ginčijasi? – ji smalsiai žvilgtelėjo į mane ir Junho.

    – Dėl vieno ingrediento, - mandagiai paaiškino Junho, pritūpdamas greta jos; jo apsiaustas užklojo žemę apink jį.

    – Hyu— Džedžiungas nori daugiau prieskonių, o Jučionas norėtų ko nors švelnesnio, - pakilau ir nuvilkau kojas laužo link.

    – Jo, Džedžiungui žiauriai patinka aštrūs patiekalai, - įsiterpė Džiunsu, palikdamas šulės princus ginčytis vienus, - jis – ne žmogus.

    – Na, jis ir nėra žmogus, - šyptelėjo jam Èlion, - juk jis – elfas, tiesa?

    – O... teisyyyyyyyybė^^;; - Džiunsu sumišęs pasikasė pakaušį.

    Rimtai, šitas bičas beviltiškas. --____--"

    – Betgi tai juokinga, - Èlion numetė ant žemės šakeles, - negi jie negali paragaut ir nuspręst, kas skaniau?

    Džiunsu, Junho ir aš priblokšti susižvalgėm. Kerivena paniekinamai prunkštelėjo.

    – Vyrai, - burbtelėjo ji.

    – Ne, rimtai, - Èlion pavartė akis ir nuropojo prie Hyungo ir Jučiono, - ei, - ji bakstelėjo Hyungui į petį, bet jis buvo pernelyg įsijautęs į tą ginčą, kad pastebėtų už jo stovinčią merginą, - atsiprašau, pone Džedžiungai, - kostelėjo ji.

    Jinjjaro, Yucheon-ah, nan... – Hyungas nutilo sakinio vidury ir žvilgtelėjo sau per petį, vos nesugūrindamas Èlion į veidą savo nosies. – Mian~! – jis staiga atsitraukė, parvirsdamas ant Jučiono, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdamas neišpilti sriubos ar troškinio pavyzdžio, kurį laikė rankose.

    – Hyungai! – Jučionas bandė išlįsti iš po tos kaulų krūvos.

    – Atsiprašau, nenorėjau jūsų išgąsdinti, - Èlion tikrai gailėjosi, - che che, žinau, kad iš tam tikro kampo mano veidas atrodo baisiai, tai daugiau taip nedarysiu...

    – Absurdas... – Kerivena burbtelėjo greta manęs.

    – ... tačiau gal galėčiau paragauti jūsų ruošiamo maisto? – Èlion ištraukė Jučioną iš jo kalėjimo ir Hyungas atsisėdo. – Regis, judu negalite apsispręsti, tad gal jums reiktų nešališkos nuomonės?

    Hyungas pažvelgė į ją, paskui į dubenėlį rankose, paskui vėl į Èlion ir galiausiai ištiesė į ją ranką. Ji sučiaupė lūpas, žiūrėdama į tą pliurzą ir į visa tai įgrūstą šaukštą.

    – Mmm... – ji kilstelėjo rankas, kurios buvo beveik juodos nuo nuodėgulių ir pelenų, ir apgailestaudama šyptelėjo. Galų gale, ji gi dirbo prie laužo.

    – O ne... – Jučionas užsidengė rankomis veidą. Hyungas nejaukiai pasimuistė.

    – Gerai, - atsiduso jis, panardino šaukštą giliai į tą košę ir pasiūlė Èlion gumulą pliurzos.

    Ji pasilenkė ir truputį paragavo.

    Heok~! – cyptelėjo Džiunsu ir krumpliais užsidengė burną. – Jis ją maitina~! – jis man niuktelėjo.

    – Matau, Džiunsuja... – paslėpiau veidą delnuose, o kai vėl pakėliau akis, Hyungas jau buvo sumaitinęs Èlion ir kitos košės pavyzdį.

    – Mm... – ji perbraukė liežuviu per dantis. – Man regis, pirmas skanesnis, - ji pakilo, palikdama Hyungą sėdėti su dubenėliu pliurzos rankose, - aštrus maistas nėra toks jau blogas, - šyptelėjo ji, artėdama prie mūsų, - aš, tarkim, negaliu gyvent be rūgštaus, tai...- ji pritūpė ir įmetė į laužą kelias šakeles.

    – Ką tu sakai, marinate, - Kerivena pavartė akis ir sušiaušė Èlion plaukus, - einu, patikrinsiu arklius. Eikš, padėsi, karių grupės avari, - ji stumtelėjo alkūne Junho ir jis, tarsi paklusnus leitenantas, nusekė paskui savo kapitoną.

    – O aš geriau eisiu ir pažiūrėsiu, kaip ten Hyungas, - pareiškiau nusitempdamas drauge Džiunsu.

    – 재중, 괜찮아? – Jučionas papurtė Hyungą už peties. Mūsų virėjas tarsi pritrenktas spoksojo į dubenėlį rankose.

    – Džedžiung-hjongai?

    – Hyungai? – ranka pamojau jam priešais akis.

    – Ji... jai... – sušnarpštė jis. – Jai... – jis pakėlė galvą ir nužvelgė mus visus su ašaromis savo elniuko akyse. – Jai patiko mano maistas~!


















    Reikia liautis dėl jo nerimauti.

    – Beje, kur Legolasas? – paklausiau savo hjongų.

    – Išėjo apsižvalgyt, gal yra orkų ar kažkas tokio, - gūžtelėjo Jučionas.


    ...



    Orkų? Ką praleidau?

    – Maniau, jog visi orkai buvo išnaikinti sugriovus Mordorą? – atsisukau į Èlion su pasibaisėjimo kupina išraiška veide.

    – Jie gyvena labai labai toli, bet yra visai neblogai informuoti, - sau po nosim tarstelėjo Kerivena, stovėdama už Hyungo arklio.

    – Daugelis jų buvo išnaikinti kritus Sauronui, - Èlion atsistojo ir purvinais pirštais susiėmė už smakro, - tačiau šie miškai aplink Anduino upę yra labai tankūs ir dar nuo to meto, kai buvo sunaikintas Izengardas, aplink nuolat bastosi mažos Uruk-hajų grupuotės, tęsdamos partizaninį karą.

    – Partizaninį kartą, - tyliai nusijuokė Kerivena ir patapšnojo savo sartį, - tik tu gali pavartoti tokią frazę, - ji priėjo prie Èlion, lyžtelėjo nykštį ir nuvalė tamsią dėmę draugei nuo smakro.






    =______=




    – Gerai, dabar aš visai pasimečiau, - Jučionas pačiupo Hyungą už peties.

    – Galbūt elfų seilės turi valomųjų muilo savybių, - Džiunsu patraukė pečiais ir mums nusišypsojo.







    --_____--"





    – Tai gal pats ir išmėgink,- įgrūdau vieną murziną dubenėlį Džiunsu į rankas ir palikau juos ten būt. Smegenys vis dar buvo šiek tiek apmusiję, nes mane pažadino arklys. Fu. Pasitryniau veidą ir įsispoksojau į miško gilumą – nors nebebijojau tamsos taip kaip anksčiau, jos apsuptas vis dar jaučiausi nejaukiai. Ypač, kai tarp šakų ir medžių kamienų, kažkas blykčiojo.

    Sumirksėjau ir įsižiūrėjau atidžiau, nes tas blykčiojimas vis dažnėjo. Tyliai sušlamėjo lapai ir į mūsų stovyklavietę išniro Legolasas. Regis, jis nemiegojo jau keletą valandų. Ant peties kabėjo lankas ir strėlinė, o jo apranga buvo žalia kaip ir jį supantis miškas, kas darė jį sąlyginai visiškai nematomą, jeigu nekalbėsim apie jo šviesius plaukus.

    – Tu kaip tik laiku, mano mielas, - pasveikino jį Kerivena, - avarų valdovas tuojau mus pavaišins ypatingais pusryčiais.

    – Būdamas vyriausias iš mūsų jis nusipelno šiek tiek pagarbos, negana to, jam priklauso ūkis, kuriame anądien mus visus priglaudė, - man už nugaros sušnibždėjo Junho, - bet ar nemanai, jog viso to truputį per daug, kai jį nuolatos vadina valdovu ir princu?

    – Va dabar šneki žmoniškai, - patapšnojau Junho per petį, kai Èlion įdavė man pusryčių porciją, - ko gero, jis vis dar neišaugo iš to mokyklos princo režimo.

    – Nes, jei jis princas, tai tuomet kas aš? – svarstė Junho. – Karališkosios sargybos kapitonas?










    – O tai aš tada kas? – nuėjau atgal prie savo gulto ir šleptelėjau ant balno. – Karališkasis patarėjas mokslo klausimais?

    Junho nusijuokė ir prisėdo greta manęs.

    – Greičiau jau karališkasis įpėdinis...

    Vos nepaspringau pusryčiais. Negi tikrai toks atrodžiau? Jei taip, tai, ko gero, elgiausi taip pat kvailai kaip ir Hyungas x___x.

    – Viskas ramu? – išgirdau sakant Keriveną, kai jį padavė Legolasui pusryčius ir prisėdo šalia Èlion.

    – Gali kilti bėdų, - Legolasas nurijo pirmą šaukštą košės, nė nemėgindamas tikrinti maisto kilmės, - panašu, jog du priešiški Uruk-hajų būriai Anduino aukštupyje kovoja dėl įtakos zonų. Už kelių mylių nuo čia radau visiškai nuniokotą Rohano stovyklavietę.

    – Rohano...? – Èlion pakėlė akis. – Likusių gyvų yra?

    – Jei kas ir išsigelbėjo, tai jie greičiausiai jau atsitraukė į Rohano lygumas, - valgė Legolasas, - tačiau manau, jog tikimybė sutikti Uruk-hajus yra labai didelė, jei keliausim pro Rohano tarpeklį.

    – Galėtumėme su jais ir susiremti, - mąsliai pareiškė Kerivena, - tačiau tai būtų pernelyg didelė prabanga ir mes sugaištumėme daugiau laiko negu reikia.

    – Galime keliauti upės vaga aukštyn iki Lotlorieno, - pasiūlė Legolasas, - netoli nuo čia, mūsų slaptavietėje yra keletas valčių.

    – O kaip tuomet žirgai? – pasiteiravo Junho.

    – Alagosas juos gali nuvesti pro Rohaną ir klajoklių žemes iki pat Rivendelo, čia nieko tokio, - pasakė Èlion.

    Kerivena nuleido galvą, mąsliai knibinėdama savo porciją. Šiaip tikimybė sutikti visą gaują šleikščių kraugerių manęs visai neviliojo, tad tikėjausi, jog mūsų labiau patyrę pažįstami padarys taip, kad vis dėlto su orkais tiktis neteks.

    – Jei kas nutiktų, turėsime pasidalyti į dvi grupes po keturis, - galiausiai ištarė Kerivena, - tuomet daug greičiau judėtume, - ji pakilo ir nusviedė savo tuščią dubenėlį Hyungui sterblėn, - ačiū už pusryčius. Paskubėkite, turime paleisti arklius, surasti valtis ir iki vidudienio jau irtis aukštyn upe.

    – Dėkui, - Legolasas irgi padavė Hyungui savo dubenėlį, - buvo skanu, - jis nuėjo pakuoti mūsų daiktų.

    Jučionas, Džiunsu ir aš drauge sutartinai nuskubėjom prie Hyungo, tarsi kas būtų mostelėjęs burtų lazdele. Džedžiungas tiesiog spoksojo į tris tuščius dubenėlius sterblėj, kramtydamas savo plastiką primenančias lūpas.

    – Džedžiungi...

    – Džedžiung-hjongai...

    – Hyungai... valtys, - uždėjau jam ant peties ranką, - ar sugebėsi?

    Jis staiga pakėlė į mane akis ir šįkart jo rūškana mina buvo ne apgailėtina, o ryžtinga.

    – Tai aišku, kad sugebėsiu, - jis pagriebė mane už marškinių ir prisitraukė arčiau. Velnias, jau pernelyg daug kartų esu matęs savo atspindį tose tamsiose akyse. Žiauriai nemalonu~! >O<

    – Iškęsiu viską arba aš ne Kim Džedžiungas iš Ilsano! – jis mane kaip reikiant papurtė.

    – Hyungai, tigi metei šulę, gal jau pamiršai? Dabar turėtum būt ketvirto kurso studentas~!





    ŠLIOPT~




    O.o

    Apsižvalgėm. Už mūsų dulkėtom rankom stovėjo Èlion. Laužas užgeso, kai ant jo buvo užpilta geras kibiras žemių.

    – Eime, - pasakė ji.

    -------------------------------------------------------------------------------------------------------


    ŽODYNĖLIS




    * Jinjjaro, Yucheon-ah, nan... – Rimtai, Jučionai, aš...

    * Mian~! – atsiprašau

    * 재중, 괜찮아? – JAEJOONG KWAENCHANA? – Džedžiungai, viskas gerai?

  2. #114
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14

    Love

    buvo verta laukt! pamačius vos neapalpau iš laimės! Ačiū, kad stengiesi!
    – Hyungai... valtys, - uždėjau jam ant peties ranką, - ar sugebėsi?

    Jis staiga pakėlė į mane akis ir šįkart jo rūškana mina buvo ne apgailėtina, o ryžtinga.

    – Tai aišku, kad sugebėsiu, - jis pagriebė mane už marškinių ir prisitraukė arčiau. Velnias, jau pernelyg daug kartų esu matęs savo atspindį tose tamsiose akyse. Žiauriai nemalonu~! >O<

    – Iškęsiu viską arba aš ne Kim Džedžiungas iš Ilsano! – jis mane kaip reikiant papurtė.

    – Hyungai, tigi metei šulę, gal jau pamiršai? Dabar turėtum būt ketvirto kurso studentas~!
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  3. #115
    Naujokas fuzzy_frogy avataras
    Įstojimo data
    2008 12 19
    Vietovė
    Vilniaus pelke
    Įrašai
    4
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    ilgai lauktos ir pagaliau sulauktos kronikos kaip saunu kad prisiminei ir sia skilti

  4. #116
    Ami ugnieska avataras
    Įstojimo data
    2009 01 12
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    49
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Eglaya norejau paklausti ar Tavo kronikas galeciau paplatint savo draugem zinoma tavo vardu ir y kitus intiko psl tikrai nedesiu nes joms labai patiko mano pasakojimai apie tavo kronikas ir uzsimane paskaityt taj db laukiu tavo atsakymo
    Beje pagaliau dasivijau jus wisus iki galo Lb man patinka wiskazz
    Paskutinį kartą taisė ugnieska : 2009-01-29, 16:30

  5. #117
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Vėl pavargau laukt...
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  6. #118
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    wow... unrealllllllllllll.......... tu pavarai zmogau....... as suzaveta......... neitiketina nenori isleist knygos per klaida? jei taip padarysi as tavo knyga nusipirkciau pati pirma....... unreallllllllllll............

    please, wake up to reality...

  7. #119
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    6 diena (2)

    Labai atsiprašau, kad vėluoju, bet prasidėjo naujas semestras ir man ten univere dabar kelia visokias užtvaras ir nesąmones... visokie kursiniai bla bla ir pan. (boring -.-) nekenčiu rašymo. Ta prasme akademinio, jokios laisvės. Fe.

    Be to, šis skyrius pakankamai ilgas, tai ilgiau užtrukau versdama...

    ugnieska, rodyk draugams į sveikatą. vis tiek tokio rimtesnio copyright'o nėra, nes čia fanfic. xD

    soshite, na, knygą tai jau seniai noriu parašyt, bet taip niekuomet rimtai ir neprisėdu... dabar va, Azonoj auginuos skaitytojų kartą, sakau, jeigu kada ką išleisiu, reikės čia reklamuotis, gal bent penkias kopijas nupirks kas nors D







    Važiuojam. (pridedu Sheilos iliustracijas. Truputį neatitinka šukuosenos ir drabužiai, bet labai faini piešiniai )





    Kronikos
    6 diena (2)


    Balnus ir visą įrangą turėjom nutempti iki pat elfų slėptuvės. Nelabai supratau, kaip po to būtume galėję joti ant arklių be balnų, bet, ko gero, Kerivena buvo ką nors sugalvojusi. Sakau Kerivena, nes Legolasas tikrai nebuvo mūsų lyderis. Jis buvo panašesnis į talismaną. Suprantu, jog toks požiūris gana žiaurus, bet tokia jau mano natūra xD.

    Viena iš jautresnių scenų, kurią šįryt turėjau garbės stebėti, buvo arklių paleidimas. Garbės žodis, tasai juodas arklys Alagosas paprasčiausiai nenorėjo niekur eiti, bet Èlion jam kažką pasakė, pakasė sprandą ir pliaukštelėjo jam per užpakalį. Po to ans pabėgo. Buvo nerealu, kai visi kiti arkliai iškart nušuoliavo paskui jį. Jie kirto upę, atsikapstė į vakarinį krantą ir greitai pradingo kitoj pusėj tarp medžių. Kai užsimečiau balną sau ant dešinio peties, išgirdau Džiunsu klausiant Èlion, ar ji tikrai buvo įsitikinusi, kad arkliai atras kelią per mišką.

    Jį nuramino vienas paprastas „Taip“.

    Keliaudami slėptuvės link pernelyg nesišnekėjom. Galvoje maišėsi galybė minčių ir bandžiau pačiupti ir gerai išmėsinėti bent kelias. Visų pirma tai buvo jau šeštoji mano pavasario atostogų diena. Tai reiškė, kad iki paskaitų pradžios buvo belikusi tik viena diena ir nors univeras – ne šulė, tikrai nenorėjau praleidinėt paskaitų. Kita vertus, iš kur galėjau žinot, kad viena minutė čia buvo lygi vienai minutei namuose? O jeigu čia praleisti keli metai prilygo vos vienai sekundei namuose? Turint omeny, jog čia buvau elfas, pastarasis variantas buvo labiau tikėtinas ir visai priimtinas.

    Nors man ramybės nedavė tai, jog čia vis dar buvo likę galybė paslapčių ir nežinomų faktų, kurie neleido man užbaigti dėlioti visos mozaikos. O paslapčių sprendimas nebuvo mano arkliukas. Man geriau sekėsi vertinti duotus faktus ir daryti logiškas išvadas. Ir aš nesigiriu!

    Prieš pasiekdami slėptuvę mes, judėdami palei upę aukštupio link, perėjome nemažą miško gabalą. Mūsų tempas buvo gana greitas. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip Èlion sugebėjo paspėti su mumis. Man nelabai gerai sekasi skaičiuoti mylias ir kilometrus, tačiau, ko gero nuo vakar, kai palikome Minas Tiritą, sukorėme mažiausiai 300 kilometrų. Mes pralėkėme pro Anduino ir dar kažkokios upės santaką, kuri buvo panaši į deltą. Tikrai neturėjau laiko grožėtis Viduržemio peizažu, nes mes bėgom ir skubėjom. Ir tik tuomet, kai praėjome pro dvi didžiules aukštas uolas, stovinčias abiejuose upės krantuose, pagaliau šiek tiek sulėtinome tempą ir Legolasas ėmė rodyti kelią.

    Tik po kurio laiko suvokiau, kad tos milžiniškos uolos, kurias turėjom apeiti, buvo dvi didžiulės šiauriečių karalių skulptūros. Tuomet prisiminiau, kad esu matęs kažką panašaus viename iš Žiedų valdovo filmų ir čia pagalvojau: kodėl čia viskas buvo taip panašu į filmus? Ar Peteris Jacksonas ir jo dekoracijų prodiuseris taip tiksliai atkūrė aprašymus knygose? O gal aš tiesiog ėjau iš proto? Rinkčiausi pastarąjį variantą. Rimtai, kuo daugiau apie tai galvojau, tuo dažniau mintyse atsitrenkdavau į aklavietes.

    Stebėjau plačią ir ramią upę, kuomet Legolasas, Junho ir Jučionas atitempė sau ant pečių tris valtis. Galbūt Hyungas ir Džiunsu gailėjosi jiems nepadėję, tačiau aš sąžinės priekaištų nejaučiau. Juk tai buvo elfų valtys ir jos turėjo būti pakankamai lengvos. Negana to, Èlion nešė daugiau irklų negu Kerivena, tai va. Mano atgailai nebuvo vietos.

    Legolasas įstūmė pirmąją į kanoją panašią valtį vandenin ir įsitaisė pirmagaly. Jis atsisuko į mus ir surado akimis Keriveną, tyliai jos laukdamas, tačiau...

    – Kažkam reikia prižiūrėti šituos avarus, - Kerivena patraukė pečiais ir apgailestaudama šyptelėjo. Ji taukštelėjo Junho per nugarą. – Eik su juo, Džiong Junho.

    Oho, tai buvo pirmas kartas, kuomet ji pavadino jį vardu. Stebėjau, kaip jis įsiropštė į valtį, pagriebė irklą ir nusiyrė drauge su Legolasu priešais upe aukštyn. Beje, pati upės tėkmė buvo labai lėta ir rami.

    – Judu, - Kerivena švystelėjo irklus Jučionui ir Džiunsu, - plauksite su manim, - kai Džiunsu laimingas pagavo savo irklą, ji atsisuko į Èlion ir mane, - tau teks prižiūrėti virėją ir galvočių, - pasakė ji ir įsmeigė akis į mane, - nujaučiu, kad jūsų Kim Džedžiungas linkęs į nelaimes, tad turėsi padėti Èlion ir jį pasaugoti...

    – Nuna!! Kur man sėdėt: prieky ar gale?! – Džiunsu pamojo Kerivenai irklu. Jo akyse spindėjo žvaigždės. Jučionas pasislėpė už savo irklo ir nušlepsėjo valties link.

    – Spręsk pats, - Kerivena vos galėjo suturėti šypseną, kai ji stumtelėjo jų valtį į vandenį. Džiunsu jau tupėjo joje, - Gerai, juokingas, turėsi paaiškinti, kas ta „nuna“, - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau, o po to Jučionas įšoko į laivagalį ir užgulė savo irklą.

    Hyungas stovėjo ant upės kranto, vanduo beveik siekė jo pėdas, o jis spoksojo žemyn, pridėjęs smilių sau prie lūpų. Jis atrodė susimąstęs ir sunerimęs. A, va čia užtinkame dar vieną natūralią princų dueto fobiją. Jiedu daugmaž vienas kitą atsvėrė. Kaip jau minėjau anksčiau, Pak Jučionas žiauriai bijojo aukščio. Ir nors aukštose vietose jis nubaldavo blyškiau už švariausią paklodę, jis kažkaip sugebėjo prislopinti tą fobiją dėl savo karjeros ir dėl šventos ramybės (t.y. viename iš savo filmų šokinėjo su guma, o va vakar jojo arkliu). Na, o Hyungas... che che xD

    Hyungas bijojo vandens. Ne taip smarkiai, kad negalėtų maudytis vonioje. Iš tiesų tai, girdėjau kartą jį sakant, kad jam patinka tas jausmas, kai vanduo teka kūnu ir jam taip pat patinka, kaip žiba jo oda, kai jis prausiasi po dušu (DIEVE TU BRANGUS, narcizas =___=), tačiau dideli vandens telkiniai ji surakindavo. Jis negalėdavo pajudėt. Dėl Dievo meilės, jis netgi nemokėjo plaukti. Be jokios pagalbos iš šalies jis galėjo lengvai nuskęst net ir plaukimo baseine. Jo, pyrago kepimas nebuvo vienintelis dalykas, kurio Hyungui reikėjo mokytis. Tiesiog jis dažnai labai patogiai šį nereikšmingą faktą pamiršdavo.

    Pasigirdo menkas brūžinimo garsas ir apsisukau pažiūrėti, kas ten taip... Èlion stūmė valtį į vandenį. Labai trumpai dirstelėjau į upę ir pamačiau, jog Legolasas su Junho jau buvo ganėtinai atitrūkę, tai mintyse sau įspyriau ir nuskubėjau padėti Èlion dorotis su mūsų laivu.

    – A, ačiū, - ji išsitiesė ir šypsodama padavė man irklą, o paskui patraukė kelias susivėlusias sruogas sau nuo veido, - gal gali pasakyti savo hjongui, kad jis liptų į pirmagalį? Jis atrodo truputį apspangęs, - atsiduso ji ir pačiupo savo irklą. Jos kakta buvo lengvai išmušta prakaito ir smulkios pilkšvai rusvų plaukų sruogos lipo jai prie odos. Tuomet pagaliau suvokiau, kaip sunku jai buvo neatsilikti nuo mūsų diktuojamo tempo ir bėgti drauge su mumis. Nors nė karto negirdėjau jos švokščiant. Jos kvėpavimas buvo pastovus ir kiek sunkiau, ko gero, buvo tik jos bibliotekos dulkių prisigėrusiam organizmui.

    – Hyungai, - uždėjau ranką jam ant peties, jis netgi krūptelėjo, - Hyungai, laikas judėt.

    Jis atsisuko ir žvilgtelėjo į mane nieko nesuvokiančiomis veršiuko akimis.

    – Ką?

    – Lipk į valtį, - pasakiau, o Èlion mandagiai įdavė jam irklą.

    – A, gerai... – jis sunkiai nurijo seiles ir nusverdėjo į mūsų kanoją.

    – Nežiūrėk žemyn, - sušnibždėjau jau už nugaros, prieš įsitaisydamas laivagalyje.

    Èlion atsisėdo tarp manęs ir Hyungo ir parodė man, kad metas atsistumti nuo kranto. Panardinau savo juokingą irklą į seklius upės kranto vandenis ir iš visų jėgų stumtelėjau. Valtis šovė priekin (O___O" tikriausiai, turėjau daugiau raumenų masės, negu įsivaizdavau) ir Èlion ėmė irkluoti. Netgi Hyungas šiek tiek judino rankas. Valtį irklavau pirmą kartą gyvenime, tačiau, ko gero Èlion įgūdžių dėka, gan greitai sugebėjom pasivyti Keriveną ir tuos du priplaukėlius.

    Legolasas ir Junho vis dar yrėsi pirmi priešais srovę, o mes plaukėme išsidėstę šitaip – mūsų valtis vidury, o Kerivena stebėjo mus iš užnugario. Kadangi yrėmės prieš srovę, negalėjom atsipalaiduoti, nors šioje upės vietoje srovė buvo labai lėta. Yris kairėj, yris dešinėj, mes stūmėmės pirmyn tyliai ir susikaupę. Galėjau girdėti pokalbių nuotrupas iš Legolaso ir Junho valties, girdėjau kvailą ir linksmą juoką sau už nugaros ir žinojau, kodėl mūsų vežėčios buvo tokios tylios. Aš tylėjau dėl to, kad visą dėmesį buvau sutelkęs į irklavimą. Nu rimtai, nėra taip lengva irtis, ypač, kai tai darai pirmą kartą. Pradedančiojo sėkmės negalima priimti už gryną pinigą.

    Antra, Èlion tylėjo, nes buvo pavargusi. Mačiau tik jos nugarą ir ant pečių išsidraikiusius plaukus, tačiau mano galva, jai reikėjo karštos vonios ar kažko panašaus. Ta prasme, nuo jos nesklido blogas kvapas, nesupraskit manęs klaidingai, jai ta vonia būtų pravertusi rekreaciniais tikslais.

    Negana to Hyungas tylėjo, nes tikrai nesijautė jaukiai, apsuptas trijų šimtų metrų pločio upės. Nors, reikia pripažinti, kad jam sekėsi visai neblogai. Be to, jo irklavimas padėjo mums stabiliai stumtis pirmyn.

    Nesekiau laiko, po galais, nė neturėjau jokio laikrodžio T.T Tai nežinau, ar labai ilgai yrėmės prieš srovę, tačiau Kerivena buvo minėjusi, kad norėtų pasiekti slėptuvę dar prieš pusiaudienį. Tarkim taip ir padarėm. Ir dabar saulė švietė mums iš dešinės, beveik pasislėpusi už medžių, o amžinai mėlynas dangus buvo nusidažęs raudona ir oranžine spalva. Mano skrandis urzgė. Tikriausiai vakarienės metaus jau buvo praėjęs. Varge, elfams tikrai nereikėjo daug valgyt, ką? Svarsčiau, kodėl mes plaukėm upės viduriu ir visai neartėjom prie kranto – jie tikrai neketino sustoti pavakarieniauti ar tiesiog šitaip draudėsi nuo uruk-hajų grėsmės?

    Mano irklavimas patapo mechaniškas ir nukoriau galvą žemyn, spoksodamas sau į kelius ir galvodamas apie šį bei tą. Mūsų valtis susvyravo ir pamaniau, jog susidūrėme su dar viena povandenine srove (arba su kokiu nors milžinišku vandens padaru?), ir visai nesivarginau patikrinti savo hipotezių. Rimtai, maisto trūkumas sumažino mano dėmesio apimtis, tad...

    – Atsisėk, - išgirdau Èlion sakant ir pamačiau, kaip jos irklas paniro į tamsius vandenis. Pakėliau akis ir pamačiau virš jos iškilusį Hyungą. Ką, po velnių, jis bandė iškrėsti?

    – Ei! – kažkas šūktelėjo man už nugaros ir atsisukau į garso šaltinį: Kerivena iš savo valties grūmojo mums kumščiu. – Ką tas trenkas bando padaryti?! Sėskis, tu kvanka!!

    O____o" Ji pernelyg greitai perėmė naują žodyną. Jučiono ir Džiunsu kompanijoje praleistas laikas jai tikrai neišėjo į naudą.

    – Norėjau pamatyti geresnį vaizdą, - Hyungas papūtė lūpas, - bet kadangi pavadinai mane kvanka, tai dabar TIKRAI nesisėsiu.

    – Pamatyti geresnį vaizdą atsukdamas nugarą į tai, kas jam priešaky, - sau po nosim sumurmėjo Èlion, - oho, jisai toks ypatingas egzempliorius, ką?

    Nuna, tu net neįsivaizduoji, kaip tiksliai pataikei. Aš tai išvis dar pridėčiau, kad jam visai stogas nuvažiavo. v_v

    – Hyungai, šitaip savo baimių neįveiksi, - papurčiau galvą, bandymas ištiesinti mūsų valties traketoriją.

    – Nesąmonės, - Hyungas pamosavo dešine ranka, - kliedi, Mina~

    ACH, MAT KAIP? *sutrūkčioja akis*

    – Sere Džedžiungai, prašau atsisėsti, jūs siūbuojate valtį, - griežtai pasakė Èlion.

    – Sere Džedžiungai... – jis mąsliai suėmė sau už smakro, - man visai patinka, - išsišiepė jis.

    *atodūsis*

    Èlion suurzgė ir panarino galvą. Ko gero, ji buvo pernelyg pavargusi, kad tuo užsiimtų.

    – Jeigu tuojau pat neatsisėsi, nekreipsiu dėmesio į tai, jog esi elfas, ir aš tau vošiu, - pagrasino ji.

    – Nekreipsiu... – jis staiga pasiuto. – Kas tu per žmogus?! Rasistė?!!

    Jam pratrūkus valtis pavojingai susvyravo ir tada...






    *PLIŪKŠT*






    Pirmas smegenų užfiksuotas dalykas buvo man į burną ir šnerves besiveržiantis vanduo. Šalta nebuvo, bet apsiaustas ir sunkūs batai traukė mane žemyn. Visur aplink save girdėjau gurguliuojantį vandenį. Krūtinę suspaudė panika ir akys pačios plačiai atsivėrė. Aplinkui buvo žalsva, matėsi keli oranžiniai štrichai. Mosikavau rankomis, bandydamas pasiekti tą šviesą viršuje. Po kelių gurkšnių vandens ir labai garsaus pavojaus signalo galvoje, mano kojos stipriai pasispyrė ir tos žiauriai sunkios rankos išsitiesė į viršų kažko siekdamos; ir po kelių akimirkų mano plaučiai prisipildė šviežio oro gurkšniu.

    Kosėjau taip smarkiai, kad dar kiek ir būčiau iškosėjęs visą gerklę. Nesąmoningai apsikabinau kažką, kas vėliau paaiškėjo besanti mūsų apvirtusi kanoja.

    – Čangminai! – kažkas tvirtai pačiupo mane už peties. – Čangminai, viskas tvarkoj? – pažvelgiau dešinėn ir priešais akis iškilo labai susiliejęs Èlion portretas. Akys tikriausiai nekaip reagavo į vandenį. Užsimerkiau ir papurčiau galvą, vis dar be proto kosėdamas, o tada vėl atmerkiau perštinčias akis. Èlion vėl patapo normali, jos plaukai buvo stabiliai prilipę jai prie skalpo, bet tai buvo ta pati bibliotekininkė.

    – Čangmin-ši! – iš kitos valties netoliese atsklido dar vienas riksmas. Tai buvo Junho ir Legolasas. Velnias, žiauriai gėlė šnerves. Tarytum būčiau patraukęs ne vandens, o ugnies.

    – Paimkit jį! – Èlion staiga užplūdo nauja energijos banga ir pasijutau stumiamas prie vyrų valdomos valties.

    – Nagi, Čangmin-ši, - Junho ištiesė man ranką ir aš kaip galėdamas aukščiau kilstelėjau savąją. Jis mane pačiupo ir jiedu abu su Legolasu įkėlė mane į savo valtį. Visai neturėjau laiko svarstyti, kaip jiedu šio proceso metu neapvertė savo valties.

    – Kur Džedžiungas?! – pasigirdo sunerimęs šūksnis, kai ranka perbraukiau savo šlapius plaukus ir iškosėjau iš plaučių paskutinį gurkšnį vandens (tikiuosi). Trečiojoje valtyje ant kojų buvo pašokęs Jučionas ir baimės kupinomis akimis žvalgėsi aplinkui į vandens paviršių.

    – Tas kaprizų maišas! – kone sustugo Kerivena, kai Džiunsu cyptelėdamas užsidengė ranka burną. – Kur jis?!!

    – *kost* - bandžiau kalbėti, bet iš burnos išsiveržė tik kosulys. – Jis... Hyungas nemoka plaukti~! – galiausiai sukrenkščiau.

    – KĄ~?! – drauge atsiliepė Kerivena su Èlion. Viena negalėjo tuo patikėti, kita pastebimai sunerimo. Bibliotekininkė vis dar plūduriavo vandens paviršiuje.

    – Irkitės vakarinio kranto link, - staiga pasakė ji Legolasui, o tada giliai įkvėpė ir pradingo tamsiame upės vandenyje.

    – Ką? Ne, Èlion, palauk! – Kerivena vos iš valties neišvirto, tačiau Džiunsu sugebėjo ją sulaikyti.

    Pulsas smarkiai daužėsi man smilkiniuose. Akys buvo nukreiptos į vandens paviršių, kur paskutinį kartą mačiau Èlion prieš jai pradingstant, ir pirmąkart gyvenime tas šunsnukis Hyungas privertė mane dėl jo jaudintis. Tas jausmas man visai nepatiko.

    – Legolasai, Junho, vakarinis krantas, dabar! – staiga įsakė Kerivena. – Pamėginkite įkurti stovyklavietę, greitai!

    – Bus padaryta! – visai prie pat manęs šūktelėjo Legolasas ir išgirdau, kaip man už nugaros Junho pačiupo savo irklą. Tačiau aš vis dar spoksojau į vandenis. Èlion pernelyg ilgai buvo pradingusi.

    Valtis, kurioje buvau, iškart šovė kranto link ir tada staiga pasigirdo šliūkštelėjimas. Pirma išgirdau atodūsį, o paskui pamačiau Èlion, plūduriuojančią su tamsiu nejudančios masės ryšuliu jai ant kairiojo peties.

    – Džedžiungi~!

    – Džedžiung-hjongai!!!

    Jučiono ir Džiunsu šūksmai tik dar labiau privertė susitraukti mano skrandį.

    – Èli—

    – Jo šarvai buvo žiauriai sunkūs!! >< - taškydamasi aplinkui Èlion nutraukė Kerivenos šūksnį, bandydama išsilaikyti vandens paviršiuje. Ji buvo pikta. Vos nepasikabinau ant valties borto, kad galėčiau matyti, kas ten dedasi, nes mes labai greitai artėjom kranto link.

    – Turėjau juos nuimt! –suriko Èlion, mesdama kažką Džiunsu. – Nors šitą išsaugojau, - kai Džiunsu sugavo pailgą daiktą, suvokiau, jog tai buvo Hyungo kalavijas.

    – Griebk valtį! – įsakė Keriveną, kai Èlion ištiesė ranką jų kanojos krašto link. – Džiunsu, mesk tą kardą ir griebkis irklo! Kaip tas kaprizų maišas?

    – Ne per geriausiai! – Èlion įsikibo borto. – Paskubėkit!

    – Varyk, Džiunsuja~! – Jučionas panardino savo irklą į vandenį.

    Kai mūsų kanoja atsitrenkė į krantą, vis dar buvo ganėtinai apsvaigęs. Kojinės, kelnės, marškiniai ir visa kita, ką turėjau ant savęs, prilipo man prie odos ir ėmė žiauriai niežėt. Man ūžė smilkiniuose ir svarsčiau, ar kas nors turi taip netyčia buteliuką aspirino.

    – Nagi, Čangminai, - kažkas pačiupo, pakėlė ir ištraukė mane iš valties. Ilgi ir tvirti pirštais sučiupo mane už pažastų ir pakėlė mane tarsi būčiau buvęs kokių dvejų metų kūdikis. – Turim ištraukti tave iš drabužių, nes kitaip iškart peršalsi, - Junho pasodino mane ant kranto, o Legolasas iš valties paėmė jų kuprines.

    Beveik iškart po to, kai man buvo nuvilkta liemenė, marškiniai ir nutrauktos kojinės, antroji valtis įsirėžė į krantą. Pakėliau akis, tikėdamasis pamatyti į mane žvelgiantį ir iš manęs besišaipantį Hyungą su ta burunduko šypsena veide, bet pamačiau tik kaip Èlion per tamsų smėlį velka kūną. Koks lengvas turėjo būti Hyungas (net su visais peršlapusiais drabužiais), jeigu jį lengvai galėti patempti mergina? Na, ji nebuvo labai smulki, bet...

    Èlion buvo greitesnė už Keriveną, Džiunsu ir Jučioną. Ji numetė Hyungą aukštielninką ant smėlio ir susmuko ant kelių greta jo, giliai kvėpuodama. Atsistojau laikydamasis už Junho ir priėjau arčiau tos gluminančios scenos, nekreipdamas dėmesio į tai, kad basomis stovėjau ant badančios žemės.

    Vaizdelis buvo ganėtinai ironiškas. Kiaurai peršlapęs Kim Džedžiungas su ilgais, prie jo spindinčios odos limpančiais šlapiais plaukais – tai, ko gero, buvo trokštamiausias ir dar visoks kitoks –ausias paveikslas anais Ilsano vidurinės laikais. Dabar tai būtų buvę juokinga, jeigu tik nebūtų buvę taip baisu. Hyungas buvo toks išblyškęs, kad jo oda buvo netgi pamėlusi. Jo lūpos buvo įgavusios stiprų violetinį atspalvį.

    Visi tarsi hienos apspito jo nejundantį kūną.

    – Džedžiungai!

    – Kaip jis?

    Eomeona, ar jis gyvas? T^T

    – Èlion, atsitrauk...

    Tačiau Èlion neatsitraukė. Ji nubraukė jam nuo veido kelias šlapias sruogas ir pridėjo ausį jam prie nosies, o paskui prie krūtinės, apgraibomis suimdama jo baltus marškinius. Tuomet ji pakėlė akis, nusivalydama vis dar jos nosimi ir skruostais tekantį vandenį.

    – Širdis dar plaka, bet jis nekvėpuoja, - pasakė ji ir įsispoksojo į Keriveną. Ne sunerimusi, o maldaudama.

    – O... o ne... – Kerivena priešais save sumosikavo rankomis, tarytum visu 100% atmesdama Èlion pasiūlymą. – Ne, nė negalvok apie tai. Aš atsisakau. Pati jį ištraukei, pati ir daryk...

    – Ką? Apie ką jos čia? – Džiunsu kumštelėjo Jučionui, tačiau aš, regis, jau truputį nujaučiau, apie ką jos čia, nes Èlion apmaudžiai suniurnėjo ir pataisė Hyungo galvos padėtį, kiek aukščiau kilstelėdama jo smakrą.

    – Oooo, bus įdomu, - Jučionas piktdžiugiškai patrynė rankas ir užsitarnavo žudikišką žvilgsnį iš Kerivenos. Jis pasislėpė už Džiunsu.

    Stebėjau, kaip Èlion praveria Hyungui burną ir, kol dar nespėjau susigaudyti, ji pasilenkė ir jį pabučiavo.














    Nu, OK. Tai nebuvo bučinys. Ji tipo taip kvėpavo jam į burną ir tarytum darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau vis tiek jaučiausi trikdomas tai stebėdamas. Nežinau, kodėl AŠ sutrikau, bet vis tiek. Pasijutai tarsi vaikas, atradęs savo tėvų miegamajame prezervatyvų. Kaip dvylikametis, netyčia atkodavęs kabelinį porno kanalą...

    Èlion atsitraukė ir vėl pridėjo ausį jam prie krūtinės. Hyungas nerodė jokių pagerėjimo ženklų. Tad ji pasilenkė ir padarė tai darkart. =___= Mačiau, kaip pakilo jo krūtinė, tačiau neatrodė, kad tai jis pats kvėpuotų. Kai mergina ir vėl atsitraukė, jos smilkiny jau ėmė tvinkčioti kraujagyslė. Jai ėmė trūkti kantrybė. Turint omeny šią situaciją, tai buvo keista – juk paprastai tokiu atveju žmonės prarastų viltį, imtų verkti ir šaukti, o ji, matai, supyko.

    – KVĖPUOK, IDIOTE TU~!! – suriko ji ir staiga trinktelėjo Hyungui kumščiu į krūtinę.






    O____________O







    Galit tikėt, galit net, bet jis atsigavo ir ėmė žiauriai kosėti. Pasigirdo keistas gargaliavimas ir jam iš burnos išsiveržė nemažas tūris vandens.

    – Varge... – Èlion vėl prie jo pripuolė ir pasuko jo galvą kairėn, kad jis lengvai galėtų viską iškosėti.

    – Ačiū Dievui... – Džiunsu su palengvėjimu šleptelėjo ant žemės ir net nepajuto, kaip jo užpakalis atsitrenkė į kietą smėlį.

    – Nuostabu.. – Èlion pavartė akis, vis dar laikydama Hyungo galvą, kol jis kosėjo vandenį stipriai užmerkęs akis. – Tiek daug elfų aplinkui, o tai teko daryti man...

    – Nebūk tokia nedraugiška, mano miela, - dabar, kai pavojus praėjo, Kerivena kalbėjo knibinėdama savo panages, - nemalonu pripažinti, tačiau jis – visai nieko pažiūrėti. Ir galų gale, buvai arčiausiai jo, - ji kilstelėjo antakius.

    – Kche, - Èlion išleido kažkokį piktą garsą ir vėl sutelkė dėmesį į Hyungą, kuris liovėsi kosėjęs ir sunkiai kvėpavo, bandydamas atgauti sveiką protą.

    Ji vėl atsuko jo galvą į pradinę padėtį ir vis dar laikė jį už žandikaulio, ieškodama kokių nors pašalinių padarinių. Hyungas pagaliau vos vos pramerkė akis ir pirmas dalykas, kurį jis pamatė buvo kiaurai peršlapusi, jį atidžiai stebinti mėlynakė mergina, kurios plaukai lipo jai prie kaktos ir skruostų. Jis ištiesė ranką ir palietė jai skruostą, tačiau Èlion pačiupo jo ranką ir stipriai ją spustelėjo, ko gero, bandydama jį užtikrinti, kad jis vis dar buvo gyvas, ar kažkas panašaus. Hyungas tiesiog įkvėpė ir sušvokštė:

    - 아름다운…











    =____=" Durnius.

    Galbūt kažkas slypėjo jo balse ir tai nereikalavo jokio vertimo, tačiau Èlion veidas akimirką sustingo, o tada ji paleido jo ranką ir galvą, leisdama jai atsitrenkti į žemę.

    – Durnius, - burbtelėjo ji, atsistojo ir nutrepsėjo pro mus šalin. Jos peršlapę batai žliugsėjo. – Tas trikdantis elfas man skolingas durklą~! Taip jam ir pasakykit! – ji pamosikavo rankomis ir nė neatsisukdama nuėjo tiesiai į mišką.

    – Kur eini, jaunoji ledi? – Kerivena įrėmė į klubus rankas tarsi valdinga matrona.

    – Parinkti malkų! – pasigirdo suirzęs atsakymas, nes mes daugiau nebegalėjom jos matyti.

    – Tu! – Kerivena atsisuko į Junho ir jis pažvelgė kaip tik laiku, kad sugautų į jį mestą krepšį. – Eik paskui ir priversk ją atsikratyti tų šlapių jos dėvimų drabužių.

    – Klausau, ponia, - Junho, ko gero, buvo labai patenkintas, galėdamas dingti iš epicentro taško. Jis nuskubėjo paskui Èlion ir pradingo už medžių. Legolasas ir Kerivena ėmė traukti iš krepšių mūsų daiktus ir aš galiausiai pritūpiau greta Hyungo, kuriam jau buvo skiriamas perdėtas Jučiono ir Džiunsu dėmesys.

    – Oi, *kost* Mina~ - Džedžiungas pačiupo mane už rankos, kai Džiunsu padėjo jam atsisėsti. – Atsiprašau, pamiršau, kad tu beveik nemoki plaukti, - jis tikrai labai apgailestavo, tačiau man galva neišnešė.

    – Aš? – vos jam netrenkiau, garbės žodis. – Tu vos nepaskendai, bukaproti! Pamiršai, kad ir TU nemoki plaukti?

    – Jo, tavo laimė, kad Èlion – tokia gera plaukikė, - Jučionas paplekšnojo jam per nugarą, - ji tave ištraukė ir netgi prikėlė antram gyvenimui.

    – Jo, nors nustebau pamatęs, kad jinai moka dirbtinį kvėpavimą, - Džiunsu pritūpė šalia manęs ir pažvelgė Hyungui tiesiai į akis.

    – Ką tokį? – Hyungas atrodė taip, tarsi ką tik būtų gavęs galvon iš beisbolo lazdos.

    – Dirbtinį kvėpavimą,- pakartojo Jučionas, - Nu žinai... – jis uždėjo dešinę ranką ant kairės ir pavaizdavo, kad pumpuoja krūtinę.

    – Taip, širdies plaučių atgaivinimas, - nusišypsojo Džiunsu kilstelėjęs smilių, - tai, kuomet kvėpuoji kam nors į burną ir kelis kartus spaudai jo krūtinę, norėdamas vėl priversti jį kvėpuoti ir jo širdį plakti po to, kai ji buvo sustojusi.









    O_____________O






    *nukara žandikaulis*







    Įsispoksojom į Džiunsu, kuris mums skaitė paskaitą apie pirmąją pagalbą.

    – Bet, kadangi tavo širdis vis dar plakė, tai ji tik vėl privertė tave kvėpuoti^^ - jis patenkintas užbaigė gražbyliauti.

    – Tai, nori pasakyt... – Hyungas parodė į save plačiai išplėtęs akis, kai Jučionas vėpsojo į Džiunsu sakydamas „Kada spėjai visa tai išmokt?!“

    – Tai, nori pasakyt... – vis dar žiopčiojo Hyungas tarytum jam būtų išniręs žandikaulis. – Ta prasme... burna į burną? – jo akys išsiplėtė visais 300% ir jis staiga užsidengė ranka burną. – O tu Dieve, kokia gėda!!! >O< - jo melsvas veidas atgijo nusidažęs švelnia rožine spalva.





    – Kerivena sakė, kad Èlion turėjo tai padaryti, nes ji buvo arčiausiai tavęs, - Jučionas pasakė lyg tarp kitko ir atsegė ant peties turėtą kuprinę, ieškodamas sausų drabužių tarsi žiurkė peršlapusiam Hyungui.

    – Jo, ir ji turėjo nuvilkti tau šarvus, nes jie buvo per sunkūs ir kitaip ji nebūtų galėjusi tavęs ištraukti, - toliau tarškėjo Džiunsu, - tai dabar tavo šarvai ilsisi kažkur upės dugne. Bet tave išgelbėjo. Išgelbėjo pana, bet... nors nežinau, ar čia taip jau ir blogai, kai tave gelbėja pana, sakyčiau, mano manymu, tai netgi gana romantiš—

    – Nesvarbu, - nutraukė jį Hyungas knisdamasis maiše drauge su Jučionu, - bent jau gerai, kad tai nebuvo Legolasas.

    -----------------------------------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS


    * 아름다운… - AREUMDAUN – gražu
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-02-09, 20:23 Priežastis: typo

  8. #120
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Ghash Eglaya tu geriausia! aš ir vėl juokiausi tavo dėka ;3
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  9. #121
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Klausimukas, kodėj JJ blondinė? Juk tapus elfu jo plaukai lyg ir vėl pajuodavo...
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  10. #122
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Tigi sakiau, kad iliustracijų detalės neatitinka kūrinio detalių. Šukuosenos ir drabužiai visai ne tokie. Bet ta pati dvasia. ^^

  11. #123
    INTErestinG...
    Sidzuka avataras
    Įstojimo data
    2007 07 12
    Vietovė
    Ten, kur tik man patinka
    Įrašai
    18
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    O kada bus dar nauju daliu?
    Zinok, kad labai liudna kai Kroniku ner kaip skaityt... T_T

    P.S.O ta smile'a tai nuo taves nukopinau (chi chi chi *trina rankas*)
    Pasaulis priklauso tiems, kas jo nusipelne. Gauk savo!

  12. #124
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Bus. Tiesiog aš pirma noriu padirbėti dar prie SasuHina tęsinio (taip sakant). Be to, pastarąją savaitę galva plyšo nuo protinių dantų (kam jie išvis reikalingi nesuprantu), tai net galvot nesinorėjo...

    Bet aš jau verčiu verčiu

    P.S. kokį smile'ą? o.o

  13. #125
    INTErestinG...
    Sidzuka avataras
    Įstojimo data
    2007 07 12
    Vietovė
    Ten, kur tik man patinka
    Įrašai
    18
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Nu, tipo, ta "T_T"

    P.S. Uzjauciam del dantu ir irgi nesuprantam kuriu galu ju ten reik
    Pasaulis priklauso tiems, kas jo nusipelne. Gauk savo!

  14. #126
    back forever
    Olasas avataras
    Įstojimo data
    2009 02 27
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    360
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    18
    Nu tu cia pavarai..... Neblogai varai gal rasytoju tapt noretum???? xD

    Spoileris:

  15. #127
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Na, Eglaya, greičiau!!!
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  16. #128
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Rašytoja? Nu visai nieko būtų... Bet man retai kada įkvėpimo užtenka originaliem dalykam... ^^;;

    Sheilos paveiksliukai įdėti ^o^






    Kronikos
    6 diena (3)


    Junho skynėsi pro tankius medžius ir krūmus, klausydamasis visko aplinkui. Jis turėjo pripažinti, kad elfų ausys buvo labai naudingas daiktas, ir jis girdėjo tai, apie ką anksčiau būtų galėjęs tik pasvajoti. Jis žengė į priekį su maišais rankose, be garso eidamas ant iš lapų, šakelių, žolės ir samanų nuausto žemės kilimo. Ir tai nebuvo elfo ypatybė. Jis ėjo tyliai kaip katinas, nes taip buvo išmokytas.

    Karys stabtelėjo ir įsiklausė. Iš dešinės sklido vos girdimas garsas. Jis pasisuko ties trečia valanda, šiek tiek gunktelėjo ir nuskubėjo traškesio link.

    Prasibrovęs pro kelis tankius krūmus ir mažus medelius, jis atsidūrė mažoje proskynoje. Ją dengė keista pilkšvai žalsva žolė, šen bei ten mėtėsi auksiniai lapai, ir jam tai pasirodė keista, nes dabar čia turėjo būti pavasaris. Na, jis bent jau taip išmąstė turėdamas omeny dienos ilgumą ir saulės padėtį. Šiaip ar taip, bet kokios spekuliacijos apie metų laikus jam iškart išgaravo iš galvos, kai proskynos vidury jis pamatė šlapią padarą, renkanti laužui tinkamas šakeles. Jis švelniai šyptelėjo. Ji tikrai rinko medieną.

    Junho išėjo į proskyną ir tylutėliai prie jos prisiartino, galvodamas, kada jis pagaliau galėtų pareikšti apie savo pasirodymą. Jis buvo už maždaug penkių metrų nuo jos, kai Èlion liovėsi rinkusi nuo žemės mažas šakeles ir kilstelėjo permirkusią galvą.

    – Tai ji tave atsiuntė, ką? – paklausė ji stodamasi su šakomis rankose.

    – Ei, - Junho sustojo ir lėtai linktelėjo,- taip, išgirdai mane?

    – Taip, mano rega nėra tobula, tad klausa kaip ir... atsveria tai, ko trūksta, - ji priėjo arčiau, - skaitymas prieblandoje kenkia akims, - ji linktelėjo ir šyptelėjo.

    – M, - jis linktelėjo grynai iš įpročio ir žvilgtelėjo į maišus savo rankose, - Kerivena sakė, kad turėtum persirengti, - jis ištiesė jai vieną maišą, - gali peršalti, - pridėjo ir eilutę nuo savęs.

    Èlion sučiaupė lūpas ir staiga suvokė, kad prisikapstė prie dilemos – padėt šakas ant žemės ir persirengt, ar nepasinaudot persirengimo galimybe ir grįžt į stovyklavietę su malkom. Galiausiai ji tiesiog numetė šakas ant žemės ir pačiupo drabužių maišą.

    – Dėkui, - pasakė ji pakeldama į jį akis. Jis pažvelgė į ją ir tą akimirką pasijuto kažkaip nejaukiai.

    – Ėėė... aš nežiūrėsiu, - pasakė Junho ir nusisuko nuo jos. Èlion tyliai sukikeno, stebėdama jai priešais akis siūbuojantį apsiaustą.

    – Tarsi būtų į ką žiūrėti, - sumurmėjo ji, nusitraukdama batus, - vis dar turi išmokinti mane Hangeul, - garsiai ištarė ji, nusimaudama šlapias kojines.

    Junho išsišiepė, spoksodamas į medžio žievę priešais ir truputį gailėdamasis, kad elfai neturi pakaušy akių.

    – O tu turi išmokyti mano Tengvaro, - priminė jis.

    – Galbūt kai pasieksime Grafystę, - išgirdo jis.










    Pakabinau savo šlapias kelnes ant medžio šakos ir atsidusau. Vienas drabužių komplektas jau sugadintas. Negana to, Hyungas neteko savo šarvų, bet gal tai tik į gera. Man jau ir taip vėžį varė, kad visi jį laiko princu, taigi – jokių šarvų, jokio wangja.

    Ir jeigu jau prakalbom, Hyungas sėdėjo greta mūsų mažo lauželio apsitaisęs sausais drabužiais, apsikabinęs savo kalaviją, ir spoksojo į kažką tolumoje, ko gero, nesąmoningai ugnies skleidžiama šiluma džiovindamas savo ilgus karčius. Jis vis dar negalėjo atsigauti po to, kai sužinojo, kad Èlion padarė jam burna į burną, o jis tai pražiopsojo. M, jo. Hyungo logika, ką dar galėčiau pridurt?

    Kerivena ir Legolasas buvo pradingę. Jie tik užkūrė šį mažą lauželį, pasinaudoję viskuo, ką rado aplinkui ir netoli upės kranto, o paskui išėjo miškan paieškoti daugiau medienos. Tikrai vyliausi, kad drauge su šakomis jiedu parneštų ir kokį nors kitą laimikį, nes mano pilvas jau ėmėsi groti maršus, o jie man net elfų duonos nedavė. Garbės žodis.

    Neįtikėtina, tačiau Jučionas išėjo drauge su Kerivena ir Legolasu, nes jis norėjo „padėti ir ištyrinėti apylinkes“. Aha, ištyrinėti apylinkes, kurgi ne. Jis ko gero planavo iškaulyti iš Legolaso autografą ar kažkas tokio, nes, nepaisant to, jog nuolatos juokiasi iš Džiunsu idėjų, jis galiausiai pats paslapčia jas ir įgyvendina. Bent jau taip būdavo šulėj. Jėzau, sunku patikėt, kiek su mokykla susijusių prisiminimų per pastarąsias dienas užtvindė mano smegenis. Tarsi vėl viską iš naujo išgyvenčiau. Fu.

    Vis dėlto nors Džiunsu-hjongas buvo šiek tiek įkyrus ir šiek tiek nenuspėjamas, jis taip pat buvo ir naudingas, nes jis maloningai pasisiūlė pakabinti mūsų šlapius drabužius ant medžių šakų. Jis netgi padėjo man juos išgręžti, nes Hyungas tą akimirką buvo ne su mumis. Na, bent jau ne protiškai.

    Mes jau ketinom sėstis prie laužo ir laukti kitų, kai visas susijaudinęs ir išpūstom akim parvyko Jučionas.

    – Ė! – jis tiesiog parvirto ant manęs ir Džiunsu, stipriai mudu apglėbdamas. – Atspėkit, ką mačiau, ką mačiau! – jam žiauriai knietėjo išsipasakot.

    – Liv Tyler? ^O^ - laimingas spėjo Džiunsu.

    – Ee... – pažvelgiau į Jučiono ranką man ant peties. – O kur tavo malkos?

    – Mačiau, kaip Legolasas pabučiavo Keriveną! – jis papurtė mus laimingas, visiškai nekreipdamas dėmesio į mano klausimą. Ne, rimtai, kur malkos? Net jei jis tik apsimetinėjo, kad renka šakas, bent jau galėjo parnešti vieną kitą, kad paremtų savo paaiškinimą ar šiaip.

    Heok~! – Džiunsu cyptelėjo, užsidengdamas burną.


    Džedžiungas sumirksėjo ir pabudo iš savo miego atmerktomis akimis. – Rimtai? – jis įsistebeilijo į Jučioną.


    – Tep, - aktorius saldžiai išsiviepė, - jau ėjau atgal, bet tada stabtelėjau ir vėl nuėjau pas juos paklausti, gal man TIKRAI reikėtų parinkti tų šakų, ir tada pamačiau! – kažkodėl jo šypsnis buvo labai jau niekšiškas.

    – Ooo... ir kaip? Ir kaip? – Hyungas prišliaužė prie savo klasioko, ausis ir akis ištempęs. Dieve šventas...

    – Na, jis kaip ir pasilenkė arčiau ir... – Jučionas pažvelgė į jį. – Ją pabučiavo. Taip paprastai.

    – Taip paprastai? – Hyungas atrodė nusivylęs. – Ir jokio grabinėjimosi ar glėbesčiavimosi? Jokio liežuvio, nieko?





    OMG, ir aš tikrai turiu klausytis tokio DVIEJŲ VYRŲ pokalbio... =___=





    – Žinau~! – Jučionas švystelėjo į viršų rankas. – Aš tipo galvoju, bičas, kokia pana! Varyk tiktai~!

    – Tai gal tu pats pamėgink pavaryt, ką? – nustūmiau jo ranką sau nuo peties.

    – Ar tau galvoj pasimaišė? – Jučionas pažvelgė į mane, tarsi būčiau ką tik pabėgęs iš beprotnamio. – Čiuvas, aš dar truputį pagyventi noriu...

    – Ar Kerivena čia?! – neturėjau progos atsakyti, nes išgirdom sunerimusį šūksnį. Pažvelgiau kairėn ir pamačiau mūsų pusėn einančią Èlion su Junho. Jis nešė jos šlapius drabužius, o ji... cha! Matot? Ji nebuvo kvaila! JI TURĖJO krūvą šakų rankose, kad turėtų kuo pateisinti tai, kad anksčiau taip staigiai išnešė mieles... nu gerai, dabar tai jau tikrai einu iš proto. v.v"

    – Aš čia, kas nutiko? – mes dar nebuvom spėję nė burnų pravert, kai iš kitos pusės prisiartino Kerivena ir Legolasas, nešdami glėbius šakų ir... HOMG, šviežios miesos! TAIP!! T^T

    – Radom uruk-hajų pėdsakus, - pasakė Èlion ir pagal tai, kaip pasikeitė Kerivenos veido išraiška supratau, kad šiąnakt vakarienės negausiu TT__TT.

    – Ką? – elfė numetė šakas ant žemės. – Kiek? Turiu tai pamatyti... – ji jau ketino lėkti į ten, iš kur buvo atėję Èlion su Junho, tačiau Junho jai pastojo kelią.

    – Nėra reikalo, - pasakė jis žvelgdamas žemyn į ją, - pėdsakai buvo maždaug dienos senumo. Jie keliavo su mažai mantos ir greitai į šiaurės vakarus. Būry maždaug dvidešimt.

    Hyungas, Jučionas, Džiunsu ir aš susižvalgėm, o mūsų lūpos suapvalėjo į labai gražias „ooo“.

    – Tu... – Kerivena pasimetusi žvelgė į Džiong Junho. – Kas tu... kas esi avarų žemėse?

    – Karys, - linktelėjo jis.

    – Aišku... – mąsliai ištarė ji, nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų, paskui staiga atsisukdama į mūsų stovyklavietę. – Gerai, vadinasi viskas keičiasi. Nenoriu rizikuoti ir susitikti su būriu Uruk-hajų. Per daug triukšmo, - ji atsisuko į Legolasą, - tuomet turėsime keliauti per Lorieną, norėjau vykti į šiaurę iki pat Senojo Miško Kelio, bet...

    – Suprantu, - linktelėjo Legolasas, - tuomet aš kirsiu upę ir eisiu į priekį kitu krantu, kad galėtumėme apsaugoti didesnę teritoriją, - jis paėmė savo lanką, patikrino strėlinę ir jau ketino stumtelėti vandenin vieną iš valčių. Tyliai atsistojau ir pradėjau rinktis daiktus.Aish, nu ir kankynė.

    – Palauk, pasiimk su savim kelis iš jų, - Kerivena sustabdė jį, o aš sustingau su savo drėgnais marškiniais rankose ir atsisukau į Keriveną, kuri mus visus labai akylai nužiūrinėjo. – Džiunsu, Jučionai, Yunho. Jūs trys. Džedžiungas aiškiai bijo vandens, o Čangminas gali būti visai naudingas.

    – Esi tuo įsitikinusi? – šiek tiek sunerimęs paklausė Legolasas.

    Jo, grynai. Jinai išsiunčia pačius geriausius. Kas, jeigu pakeliui sutiksim tų Uruk-hajų? Ta prasme, aš neabejoju Kerivenos įgūdžiais kovoje, tačiau Èlion – bibliotekininkė, aš – zubryla, o Hyungas... na... jisai Hyungas.

    – Nesijaudink, - Kerivena patikino Legolasą ir paplekšnojo jam per petį, tačiau jis neatrodė įtikintas, - žinau, ką darau, - šyptelėjo ji, - keliaukite, ir nepamirškite – jokio laužo.




    ***




    Jokio laužo, vadinasi – jokios šviesos, jokios šilumos, jokio maisto. X___X Kai Legolasas persikėlė į kitą upės krantą (Džiunsu kone apsiašarojo, nes jis tikrai manė, jog gali būti, kad daugiau niekuomet mūsų nebepamatys), mes susirinkom savo daiktus ir patraukėm per mišką į šiaurę.



    Jaučiau tarp mūsų tvyrančią įtampą, kai mes tyliai ir kaip įmanydami greičiau stūmėmės pirmyn. Sustojom tik tuomet, kai buvo visiškai sutemę, o aukštai danguj kabojo jaunas mėnulis. Įsikūrėm ant mažos kalvos, apsuptos senų medžių ir kelių didelių riedulių, tarsi čia kadaise būtų buvusi kažkokių ritualų vieta. Kerivena mums visiems padalino elfų duonos (na, bent jau palaikė man gyvybę *gūžt*) ir paliepė eiti miegoti, nes rytoj vėl reikės „skubėti“.

    Nors iškilo šiokių tokių sunkumų. Hyungas jautėsi ne per geriausiai. Jį nuolat krėtė šiurpuliai, jis čiaudėjo ir galėjau tik daryti išvadą, kad tas linksmas pasimurkdymas upėje nepraėjo be pasekmių. Aišku, dėl to kentėjo jo trys kompanionai, tai yra, Kerivena, Èlion ir aš. Vis to priežastis? Na, mes gi negalėjom užkurti laužo, tiesa? Nes tokiu atveju priešas iškart būtų mus pastebėjęs. Negana to, elfai buvo „žvaigždžių vaikai“, vadinasi, naktinis gyvenimas mums turėjo būti visiškai įprastas. Tačiau. Nebuvo laužo – nebuvo šilumos, o Hyungas drebėjo kaip želė. Dėl to, kad jis nepasigautų kokio nors elfiško gripo, ar dar ko nors, mes galiausiai atidavėme jam savo antklodes ir visus šiltus drabužius, ir tas niekšas iškart užparpė kaip kūdikis, vos tik Èlion ir aš apkamšėme jį jo gulte.









    *kost*




    Ir vat dėl to viskas baigėsi tuo, kad atsidūriau vienam gulte tarp Èlion ir Kerivenos. Dalinomės viena antklode ir spoksojom į žvaigždes. Skamba gal ir romantiškai, bet patikėkit manim, čia nieko romantiško. Jaučiausi žiauriai keistai ir nepatogiai, ir jau po kokių penkių minučių apsimečiau bemiegantis, nes negalėjau žiūrėt, kaip jos guli greta manęs.

    – Atrodai suglumusi, - išgirdau Èlion kalbančią man iš dešinės. Suvokiau, kad tie žodžiai buvo skirti Kerivenai. Dievaži, negi jos tikrai patikėjo, kad jau miegu? O.o

    – Jis ir vėl tai padarė, - man iš kairės atsiliepė Kerivena.

    – Ir kur čia bėda, Kerivena, - Èlion pajudėjo po antklode, - jis - toks geras elfas.


    – Oi, tik nereikia, tarsi jis tau labai patiktų, - nusišaipė Kerivena.




    – Gerai, jis gal ir ne pats puikiausias vyras, bet vis tiek labai geras elfas.

    – Vaike, jis nori, kad vykčiau į Nemariąsias Žemes, - atsiduso Kerivena.

    – Ir? Juk ir IŠVYKSI anksčiau ar vėliau.

    – Nežinau... įsipareigojimas veda į tiek daug įvairiausių kompromisų...





    Èlion caktelėjo liežuviu ir tiesiog mačiau kaip ji pavartė akis.



    – Gyvenimas su kažkuo VISUOMET veda į galybę KOMPROMISŲ, - ji pabrėžė paskutinį žodį, - net aš tai žinau.

    – Tiesiog... kodėl vyras negali būti toks paprastas gražus daiktas lovoje, kuris tik tave sušildo? – reikėjo gerokai pasistengti, kad nežagtelėčiau jai visa tai pasakius. Hyungas sukrankė savo guoly ir miegodamas pasisuko ant kito šono.


    – Kerivena, vyras – ne daiktas, - Èlion buvo pavargus ir nepatikli, - jis gi ne bejausmis. Jis – ne lovos šildytojas, kurį gali naudoti kada panorėjus.

    – O, tikrai? – Kerivenos balse pasigirdo sukta gaidelė. – O tai ką mes čia dabar darome?




    Atsimerkiau kaip bitės įgeltas.




    – Tai – visai kas kita, mes tausojame kūno šilumą, nes vienas trenktas elfas nusprendė pasipliuškenti vidury Anduino. Aa... Vos tik pasieksim Grafystę, reikės išmokyti jį plaukti...

    – Bet kuriuo atveju tai,- kažkas šleptelėjo man ant kairės kojos,- aš vadinu lovos šildymu,- tai buvo Kerivenos koja. Po perkūnais, ką jinai daro???!!! O______O"






    – Aš tai vadinu išnaudojimu, - Èlion čiurna apsivijo aplink kitą mano koją. Mamyt~!! Kas čia vyksta?!! O______< Taip Tolkieno merginos nesielgia.






    Ir tuomet man dašuto. Tai lapės! Širdis ėmė trankytis krūtinėje. Jos žinojo, kad nemiegu!! >O<





    – Bet kuriuo atveju, negali neigti, kad šitaip daug šilčiau, - Kerivena įsitaisė man ant peties.

    – Koks skirtumas, - Èlion prisislinko arčiau ir apkabino mane per krūtinę, - nepaliksiu visko tau vienai.




    Negerai. Negerai. Nuo pirštų galų kažkas ūžtelėjo visu greičiu viršum iki kiekvieno kūno kapiliaro. Mano kaktą išmušė prakaitas. GA-JAAAAAAAAAAA~!! Daugiau nebeištversiu.




    – Ėė... mergos? – prabilau visiškai sugadindamas savo priedangą (nors man ro, nuo pat pradžių nebuvo jokios priedangos). – Žinot, aš kalbu per miegus. Ir mušuos, ir spardaus, jeigu ką nors sapnuoju, - o tas buvo teisybė. Kartą mokyklos laikais teko nakvot pas Hyungą ir miegodamas pramušiau skylę jo kartoninėj sienos pertvaroj. Rytą jisai visiškai pakvaišo.






    Èlion sukikeno. Kerivena šiek tiek pasimuistė ir ištarė:


    – O kodėl manai, kad mes netrenktume atgal?




    O________O"
    Mamyt~!
    --------------------------------------------------------------------------------------------

    • wangja – princas
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-04-06, 20:07

Puslapis 8 iš 12 PirmasPirmas ... 678910 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •