Puslapis 7 iš 12 PirmasPirmas ... 56789 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 97 iki 112 iš 184

Kronikos

  1. #97
    Chaoso dainius
    greysandman avataras
    Įstojimo data
    2008 01 02
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    71
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    eglaya,
    tavo kurinys vertas aukso ir 12 is 10 ivertinimo.
    BUTINAI kurk toliau ir dek kitiems zmonems skaityti
    ACIU!!!
    juodas teisingas keistuolis

  2. #98
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    5 diena (4)

    T.T Matot ašaras? Matot? T.T Visų pirma, labai ačiū, kad vis dar skaitot. Ilgą neatnaujinimą galima paaiškinti sesija, darbu, nervais dėl studentų mainų ir pan., bet galiu pasakyt, kad net originalo nerašiau nieko naujo beveik mėnesį (o šiaip naują pranešimą duodu kas savaitę), taigi... ko gero, tai vasaros letargas. Negana to, versti į lietuvių kalbą gan sunku, nes visiškai neįsivaizduoju, kaip skamba lietuvių vaikinų kalba... (apart keiksmažodžių ir visokių rusizmų). Pernelyg ilgai su užsieniečiais forume bendrauju...

    -duoda naują skyrių užuot plepėjus-





    Kronikos
    5 diena (4)


    Elfų nekamuoja rytinis vangumas. Šitai supratau vos tik išlindęs į dienos šviesą prie įėjimo į biblioteką. Hyungas tikrai neatrodė užsimiegojęs, o kadangi savo paties burnoj nejaučiau rytinės bjaurasties, tai padariau išvadą, kad ir pats turėjau gerai atrodyt. Aišku, jeigu imtumėmės vadovautis logika, galėtumėm manyt, jog negalėjau apie savo išvaizdą spręsti pagal Hyungą, tiesa? Nes, kaip mes visi žinom, Hyungas visuomet atrodo gerai.

    CHA! Va čia ir kabliukas – Hyungas buvo vienas iš tų, kurie iš ryto dažnai turėdavo didelius maišus po akimis. Trūkumų turėjo net ir tobula pono Sutelkite Visą Savo Dėmesį į Mane išvaizda. Jis vis dar inkštė, kad jaučiasi nereikšmingas. Nu, suprantu, kad Kerivena šiek tiek persistengė pavadindama jį naminiu gyvūnėliu, bet, ko gero, ji buvo dėl ko nors žiauriai susierzinus.



    >.<" OK, čia tai jau tikrai nukrypom į šalį. *atsuka smegenų vingio minties juostą atgal* Tai kurgi mes sustojom? Taigi, elfams nebūtina iš ryto praustis! Valio!
    ...
    Bet pala, man patinka rytinis dušas. T^T Ir ar čia išvis galima kur nors nusiprausti po dušu? Jeigu reiks praustis ežere ar upėj, tai čia tikrų tikriausias andwae. Ta prasme, manęs tai dideli vandens telkiniai visai negąsdina, bet kai kurie žmonės...

    Atsirėmiau į didžiulę gynybinę akmeninę sieną, kuri supo tą Minas Tirito aukštą, kuriame stovėjo biblioteka. Pati siena buvo kaip tik žemiau mano pažastų, o nelygūs akmenys netikėtai visai neblogai kasė mano sustingusią nugarą. Pažvelgiau aukštyn į giedrą ryto dangų ir giliai įkvėpiau. Užuodžiau tolumoje kažką degant. Užuodžiau kepamą jautieną ir kažkur šiame dideliame mieste arklidėse kratomus šiaudus. Galva buvo pilna įvairiausių jutimų. Nors oras buvo tyras ir švarus kaip Hyungo kaime, čia nebuvo taip... negyva.

    Yaaaah~ kokia graži vieta, nee? Min-a~?

    Taigi žinoma. Kaipgi galėjau pamiršti? Žvilgtelėjau kairėn. Savaime suprantama, Hyungas jau buvo užsikabarojęs ant sienos. Jis sėdėjo laimingas ant viršaus ir mojo pro šalį einantiems žmonėms, skubantiems į viršutines ar apatines Minas Tirito pakopas. Jeigu būtų galėjęs, jis ir kojom būtų mataravęs.

    – LABĄ RYTĄ~ - jis išsišiepė ir pamojavo krūvai jaunų merginų, žengiančių taku žemyn. Jos tik prisidengė burnas ir kikendamos paspartino žingsnį.

    – Tu nesikeiti, ką? – burbtelėjau, akimis sekdamas keliu žemyn skubančių merginų figūras.

    – O ką, negalima žmonių pasveikint? – tiesiog galėjau įsivaizduoti, kaip jis nuoširdžiai man šypso, bet nieko neatsakiau, nes ta nedidelė merginų grupė išsibarstė, kuomet kai kas, einantis viršun tvirtu ir greitu žingsniu, tarsi pjautuvu jas perskrodė. Merginos tiesiog nusilenkė tam kai kam ir nuskubėjo žemyn, dingdamos man iš akiračio.

    O tas kai kas vis dar žengė pirmyn. Tai buvo Kerivena. Ji žiūrėjo sau po kojom ir atrodė gana susimąsčiusi. Dabar, kai ji mūsų nestebėjo ir kai žingsniavo ryškioj dienos šviesoj, pagaliau galėjau tinkamai ją apžiūrėti. Ji tikrai buvo labiau panaši į karį, o ne į taurią damą, turint omeny jai ant klubo kabantį kardą ir tamsiai žalią, kartkartėmis plazdantį, apsiaustą. Ant kairio peties ji nešėsi juodą odinį maišą. Elfė tik pasitaisė krepšio petnešą ir ėjo toliau. Velnias, nepaisant jos ugningo būdo, turėjau pripažinti, kad vis dėlto ji buvo graži. Sena, bet graži.



    ='.'=




    Ajumma.








    Galiausiai Kerivena pakėlė akis ir pamatė mus. Ji sučiaupė lūpas ir pasisuko tiesiai į mudu. Pajutau, kaip greta manęs Hyungas nejaukiai pasimuistė. Kerivena ėjo tylėdama ir sustojo, kai tarp jos ir mudviejų liko mažiau nei metras. Ji tik nužvelgė mus, atsiduso ir atsitūpė, nusiimdama maišą nuo peties. Paskui jį atidarė ir įkišo ranką gilyn. Jos kalavijo smaigalys braižė grindinį.

    Galiausiai ji ištraukė du į tamsiai žalius lapus suvyniotus paketus ir vieną didelį molinį butelį. Ji atsistojo, įgrūdo mažesnį ryšulį man į rankas ir ištiesė ranką į Hyungą, laikydama didesnį ryšulį ir spoksodama į grindinį, nė neketindama žvilgtelėti į jo nustebusias akis.

    – Kas čia? – nekaltai paklausė jis.

    – Jūsų pusryčiai, - sumurmėjo Kerivena, įsispitrijusi sau į kojų pirštus. Ši scena priminė shoujo anime, o ne Žiedų valdovą, dievaži.

    – Kodėl mano didesni negu Mino? – nustebęs kalbėjo Hyungas.

    – Tai atsiprašymo ženklas, - ji galų gale pakėlė į jį akis, - buvau pernelyg šiurkšti. Prašau man atleisti.




    O____o




    Stebėjau viską priblokštas. Reikėjo nemažų valios pastangų, kad nenukartų žandikaulis. Hyungas kelias sekundes žiūrėjo į ją tylėdamas, o paskui taip švelniai nusišypsojo, kad tai buvo pirmas kartas, kai jo besišypsantis veidas nepriminė burunduko. Ji pasilenkė priekin ir skimbtelėjo auskarai jo kairėj ausy.

    – Atsiprašymas priimtas, - pasakė jis, imdamas iš jos ryšulį, - bet nereikia šitaip parintis. Aš taip lengvai neįsižeidžiu, be to, - jis palinko prie manęs, imdamas man iš rankų paketėlį ir įbrukdamas savo ryšulį, - mūsų jauniausiasis valgo daugiausiai, negaliu šito nepaisyti, - *smile‘as*.

    Stebeilijausi į didesnįjį ryšulį, jausdamasis taip, tarsi kas būtų nuknisęs mano liežuvį. Mano pirštai nejučia ėmė plėšyti lapus, į kuriuos tas paketas buvo įvyniotas. Nujaučiau, kad ten rasiu Lembaso duoną, tačiau pusryčiai buvo pats svarbiausias dienos valgis ir jokiu būdu negalėjau jo praleisti. Įsikišau į burną pirmą saldžios duonos gabalą (jis tiesiog tirpo burnoj) ir ėmiau klausytis dviejų vyresniųjų pokalbio.

    – Kur Jučionas, Džiunsu ir Junho? – maumodamas duoną paklausė Hyungas. – Maniau, jog eisi jų atvesti.

    – Ne, aš...¬ – Kerivena atsirėmė į sieną ir dabar Hyungas iš abiejų pusių buvo įrėmintas dviejų žmonių. – Pakeliui susitikau Legolasą ir jis nuėjo jų pakviesti, - ji kalbėjo tarsi negyva.

    – Kas nors nutiko? – Hyungas stuktelėjo pėda man į petį ir supratau, kad tai jo būdas pasakyti: „Paduok man vandens, jaunyli“. – Tarp tavęs ir to bičo Legolaso?




    ='.'=




    „Tarp tavęs ir to bičo Legolaso.“ Jėzau, jo paklausius, gali pamanyt, jog šnekama apie mokyklos laikų romaną. =___=;;


    – Kodėl taip manai? – Kerivena pakėlė į jį akis.

    Hyungas patraukė pečiais.

    – Nežinau. Tiesiog mano puiki vidinė nuovoka.

    – Pagyrūnas, - išsišiepė Kerivena. Jos žodžiai 100% atitiko mano mintis. – Na, ko gero, Èlion yra iš dalies teisi, ta mažutė, - elfė sukryžiavo ant krūtinės rankas ir įsispoksojo kažkur į tolį. – Tas vaikis tiek kartų bandė prašyti mano rankos, kad jau pamiršau skaičių.


    Šįkart man rimtai atvipo žiauna.


    – Ir kiekvieną kartą, kai jis tai daro, jis sugalvoja vis labiau neįtikėtiną priežastį, tuo mane nustebindamas, - atrodė, kad ją kažkas įjungė ir ji nebepajėgė liautis kalbėjus, - šįkart jis pasiūlė kaip įmanoma greičiau išvykti į Nemariąsias Žemes, bet tai absurdiška. Aš negaliu tiesiog jos palikti ir išvykti; tas vaikis visai nesupranta, apie ką kalba.



    ='.'=




    – Ir tu mum tai pasakoji, neeeeeeeeeeeees... – mudu su Hyungu suvapaliojom unisonu.

    Kerivena staiga sugrįžo į realybę ir dukart sumirksėjo. Manau, ji tik dabar suprato, jog mes ten irgi buvom nuo pat pradžių. Ji atsiduso i pasitrynė kaktą.

    – Nes judu esate nepažįstami, - pasakė ji.

    – Ir? – vėl unisonas.

    – Ir kartais nepažįstamajam apie tai lengviau pasakoti negu artimajam, - ji silpnai šyptelėjo, - tik... pasilaikykite tai sau, gerai?

    – 알겠습니다, - sumurmėjo Hyungas, spausdamas delnuose vandens butelį.

    Kerivena kilstelėjo antakį, pakreipė galvą ir nieko neatsakė. Ji tik šyptelėjo pati sau ir galiausiai nudūrė akis žemyn.



    – Oi! Jūs jau čia! – išgirdau žvalų balsą ir pakėliau akis nuo savo maisto.



    O__________O



    Pamačiau mūsų link artėjančius karį ir jo meilužę. Ėė... *papurto galvą* Tai yra... Ten buvo Junho ir... Èlion. Eik-Tu-Peklon, ten buvo Èlion? *mirksi*


    Pilka suknelė ir susitaršę plaukai buvo dingę. Dabar jos plaukai buvo sušukuoti ir tvarkingai krito žemyn, o prie smilkinių kybančios dvi kaselės darė ją labiau panašią į elfą negu į žmogų. Dabar ir jos drabužiai buvo panašesni į Kerivenos. Tik. Tik, jeigu tik gerai pamenu, jos drabužiai buvo visai juodi – gondorietiški. Galiu lažintis, kad ant jos apsiausto buvo išsiuvinėtas tas sidabrinis Gondoro medis. Ji ir kardą turėjo. Kas per... pasirengę pulti ir niokoti ar kaip?

    – Ji gal kokio karališko kraujo? – išgirdau save sakant. – Jos namas pakankamai didelis, o dabar šitai...

    – Jos tėvas yra Numenoro žmonių palikuonis, kaip ir daugelis Minas Tirito kilmingųjų, - šypsodamasi atsakė Kerivena ir pamojavo mūsų link einančiai draugei, - nors ką ji veikia su vienu iš jūsų, šito aš nesuprantu, - ji puolė priekin, siekdama išgelbėti Èlion nuo bet kokio sunkaus nusikaltimo, kurį galėtų iškrėsti Junho.

    Jo, kurgi ne. Tas veikėjas buvo toks sąžiningas, kad... kad... Nu ir ką jis šiaip blogo galėtų jai padaryt? Rimtai.

    Tačiau, matydamas laimingą ir šnekią Èlion su besišypsančiu Junho, akinančiu visus ir viską aplinkui, staiga supratau. Ne, akivaizdžią tiesą, kad jie gerai atrodo drauge, mano nekaltas ir naivus protas praleido pro pirštus. Taigi, sarkazmas liejasi per kraštus. O jeigu rimtai, tai aš įsisąmoninau, jiedu abudu vilki kelioninius drabužius. Jo, netgi Junho buvo nebe su vakarykščiais drabužiais. Ko gero, Kerivenos namas Minas Tirite irgi buvo gerai prikimštas drabužių.

    Vadinasi tai, jog jie vilki kelioninius drabužius, reiškia, kad mes greičiausiai ne už ilgo paliksim Minas Tiritą. Tai taip pat reiškė, kad Èlion viską (įskaitant ir arklius) parengė labai greitai ir, ko gero, ji nekantravo kuo greičiau iš čia išsinešdint.

    Pala truputį... OCH-TU-K... ARKLIAI!! X_X

    Stebėjau, kaip Kerivena prieina prie jų ir su jais pasisveikina, o paskui žvilgtelėjau į Hyungą, kuris irgi akylai stebėjo sceną priešais. Tačiau jo išraiška buvo kitokia. Galiu prisiekti, jog man ant veido buvo parašyta: SIAUBAS. Kita vertus Hyungas atrodė tarsi žaibo trenktas. Jis nušoko nuo tvoros, pačiupo viena ranka man už peties, o kitą prisidėjo prie krūtinės ten, kur atseit turėjo būti jo širdis.

    – Min-a, - prabilo jis labai rimtu balsu, - man atrodo, įsimylėjau...

    – Junho-hjongą? – atsainiai paklausiau. – Jau seniai žinau, labai viskas akivaizdu...




    – Ne, - sušnypštė jis šaudydamas akim į mūsų link einančią trijulę, - turiu omeny tą bibliotekininkę.



    TAUKŠT~!!










    – Ai~ už ką? T.T – su ašaromis akyse Hyungas griebėsi už galvos, ką tik sunkiai nukentėjusios nuo mano branduolinio teisingumo smūgio kumščiu.

    – NESVAIK! Visą laiką nervinai Keriveną, o dabar staiga atsiranda „jausmai“ Èlion? Patikėjau! Palik gerą mergaitę ramybėj!

    – 왜? – jis papūtė lūpas. – 나 또 착하니까요...






    ----------------------------------------------------------------------------------



    ŽODYNĖLIS

    * ANDWAE - Ne. Negalima. (kor.)

    * AJUMMA – Teta, tetulytė (kor.)

    * 알겠습니다 - ALGESSEUMNIDA - Supratau. Bus padaryta (kor.)

    * Sidabrinis Gondoro medis - a.k.a. Baltasis Minas Tirito medis (priminimas apie prarastąjį Numenorą). Jau anksčiau buvo paaiškinta (ir parodyta) kas yra Gondoras, Minas Tiritas ir Numenoras. Galų gale, jeigu esate LOTR fanai, turėtumėt žinot Taigi, Baltasis Medis yra LABAI svarbus Mintas Tirito ir karališkosios giminės simbolis. Niujorkas turi Laisvės Statulą. Paryžius turi Eifelio bokštą. Minas Tiritas turi Baltąjį Medį. Jis vaizduojamas ant vėliavų ir Gondorų karių šarvų.





    * 왜?” <...> “나 또 착하니까요... - WAE? <...> NA DDO CHAKHANIKKAYO... - Kodėl? <...> Aš irgi geras...







    LABAI LABAI ATSIPRAŠAU, KAD PASKUTINĖ EILUTĖ PARAŠYTA KORĖJIETIŠKAI, BET NORĖJAU SUTEIKTI ŠIAI FRAZEI ŠIEK TIEK AUTENTIKOS:
    Džedžiungas mano, kad jis yra geras berniukas <-- click
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2008-08-19, 00:28

  3. #99
    the One and Only~
    Vik avataras
    Įstojimo data
    2008 02 20
    Vietovė
    Alytus
    Įrašai
    51
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    oh.
    jau buvau pasiilgus tavo kronikų.
    vienu metu net bandžiau skaityt angliškai.
    bet kadangi esu tokia lopė tai nepagaunų angliškų bajerių, niekaip.
    TToTT

  4. #100
    Chaoso dainius
    greysandman avataras
    Įstojimo data
    2008 01 02
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    71
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    pagaliau!!!
    pagaliau sulaukem naujo skyriaus
    ir su kiekvienu skyrium knyga visa darosi idomesne
    erglaja tau
    juodas teisingas keistuolis

  5. #101
    Chaoso dainius
    greysandman avataras
    Įstojimo data
    2008 01 02
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    71
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    eglaya!!!!
    kur dingo pratesimai ?
    juk zadejai
    juodas teisingas keistuolis

  6. #102
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    5 diena (5)

    Atsiprašau, atsiprašau. Aš dabar Korėjoj, net originalo nepratęsiau dar T.T
    Rytuose kažkaip galva ne taip veikia, bet va, einu atsidarysiu wordą ir išversiu kitą skyrių...


    EDIT----

    Nu va





    Kronikos
    5 diena (5)


    – Elkis gražiai, - jaučiausi tarsi auklėčiau mažą vaiką.

    Hyungas užsimerkė ir, bandydamas save suvaldyt, giliai įkvėpė. Vienintelis dalykas, kurio trūko šiam meditaciniam vaizdeliui, buvo tam tikra rankų padėtis ir žodelis „Om“.

    Galiausiai Kerivena, Junho ir Èlion priėjo prie mūsų, ir meldžiau, kad tik Hyungas neleptelėtų ko nors gėdingo, nes, tiesą pasakius, mane labiau jaudino mūsų būsima kelionė, o ne Hyungo meilės reikalai. Nu rimtai. Merga vožia jam knyga per galvą ir jis ją įsižiūri? Dėl Dievo meilės, man reikia daugiau įrodymų, kad tuo patikėčiau.

    – Sveiki dar kartą, - Èlion perbraukė pirštais sau per plaukus ir mandagiai nusišypsojo.

    – Labą rytą, - Junho-hjongas vos vėl mūsų neapakino.

    Kerivena burbtelėjo kažką neaiškaus į taktą su Hyungu ir kad aš būčiau žinojęs, jog ten kažkas jau vyksta.

    ***

    Stumtelėtos durys atsidarė ir priešais akis iškilo tik du nustebę veidai prie pietų (arba šiuo atveju – pusryčių) stalo erdvaus kambario vidury.

    – Labą rytą? – burbtelėjo Jučionas pilna burna Lembaso duonos, spoksodamas į įsibrovėlį savo plačiomis akimis.

    – Labas rytas, - Legolasas įėjo vidun, žvalgydamasis aplinkui, tarsi laukdamas kol iš kokio tamsaus kampo iššoks pokštininkas arba pabaisa orkas.

    Kadangi blodinas nieko daugiau nepasakė, Džiunsu ir Jučionas čiaumojo toliau. Regis, jų visai netrikdė elfo baikštumas. O galbūt jie buvo pernelyg pripratę prie Čangmino paranojos ir įtarumo, kad dabar imtų kreipti dėmesį į šiek tiek lengvesnės formos maniją.

    – Kur trečias? – paklausė Legolasas, prieidamas prie pat jų ir atsiremdamas į stalą.

    – Gmmm, - Džiunsu paspringo elfų duona, - trečias? Au! – jis susiraukė, kai Jučionas įspyrė jam po stalu.

    – Jis turi omeny Junho, babaisa tu, - Jučionas pavartė akis.

    Legolasas buvo priblokštas, kai Džiunsu, užuot įsižeidęs, ėmė kvatotis užvertęs galvą. Jučionas tiesiog patenkintas atsilošė į kėdę ir kramsnojo toliau, klausydamasis užkrečiančio Džiunsu juoko.

    – Junho išėjo visai neseniai, - paprastai pasakė Jučionas, žiūrėdamas Legolasui tiesiai į akis, - manau, turėjai susitikti jį pakeliui į čia... na, nebent jeigu kaip ir anąkart nukritai tiesiai iš dangaus, - Jučionas išsišiepė, kai Legolasas kilstelėjo antakį, - jau laikas vykti?

    – Manau, Kerivena lydės jus visą kelią iki Grafystės, - atsiduso Legolasas, spoksodamas į stalo paviršių, - jie renkasi prie bibliotekos... ar jūs tikri, kad trečias ras kelią vienas? Jis gali pasiklysti.

    – Aš to bičo gerai nepažįstu, bet... – Jučionas pasirąžė ir pakilo nuo kėdės. – Turint omeny jo biografiją, manau, jog jis kuo puikiausiai moka orientuotis nepažįstamose vietovėse.

    – Jūs jos nepažįstat, bet keliaujate su juo taip toli nuo namų? – Legolasas nepatikliai į jį pažvelgė, kai Jučionas be jokių ceremonijų nužingsniavo iki drabužių spintos, stovinčios pačiame kambario gale.

    – Tėvų ir draugų nepasirinksi, - pareiškė Jučionas ir atidarė spintą, - nors anas malonus ir visai tvarkingas čiuvas, tad aš nesiskundžiu, - jis patraukė pečiais, - taigi, mačiau, kaip jis iš šitos spintos ištraukė visai neblogus skudurus, 어디야? - jis įropojo į erdvią spintą ir, galima sakyti, joje pradingo.

    – Ei, Jučiona~ prigriebk ir man kokius, ok? – Džiunsu pakilo nuo stalo, valydamasis į kelnes rankas.

    – Geeerai~ - pasigirdo užslopintas atsakymas.

    – Avarai tikrai išsivystė savotiškai, - sau po nosim sumurmėjo Legolasas.

    – Džiunsuja~ Gaudyk! – iš spintos krūva drabužių šovė tiesiai į Džiunsu ir jis vos neparvirto aukštielninkas.

    – UAaa~ - Džiunsu šlumštelėjo ant stalo pilnu glėbiu drabužių, kurie beveik uždengė jo veidą, - ei, - jis pabandė iškišti nosį į laisvę, - beje, - kai pagaliau jo nosis išsivadavo iš medžiaginio kalėjimo, jis atsisuko į Legolasą, - o tu irgi su mumis varysi? Ta prasme, sakei, kad Kerivena mus lydės, o pats atėjai čia, tai galvoju... – Džiunsu bandė knistis po savo smegenis ieškodamas kitokių svetimos kalbos žodžių, nes kartais jo duomenų bazė tiesiog užsiblokuodavo ir jokie angliški žodžiai nebeateidavo į galvą. Jokie.

    – Taip, suprantu, ką nori pasakyti, - Legolasas kilstelėjo ranką, palengvindamas Džiunsu dalią, - ir taip, aš irgi „varysiu“ su jumis.

    – O tada... kaip tavo geriausias draugas? – Jučionas išropojo iš spintos su nauju drabužių asortimentu ir pažvelgė į Džiunsu, - paskubėk ir renkis, laikas – pinigai, - eidamas pro šalį, jis niuktelėjo futbolininkui klubu.

    – A, gerai, supratau, - Džiunsu klusniai padėjo drabužius ant stalo ir nusivilko marškinius. Legolasas įsispoksojo į tuojau besirengsiantį Jučioną.

    – Mano geriausias draugas? – perklausė blondinas.

    – Jo, nykštukas Gimlis, - Jučionas labiau domėjosi tamsiais kelioniniais drabužiais negu Žalialapių girios princu, - Kerivena vakar apie jį užsiminė.

    – T-taip, bet ji nesakė, kad jis – nykštukas, - Legolasas įtariai nužvelgė Jučioną. – Iš kur tu...?

    – Aš – aiškiaregys, - Jučionas gūžtelėjo ir prisėdo ant kėdės, kad persimautų vakarykštį pilką triko į ganėtinai apsmukusias ir pakankamai juodas kelnes.

    – Ir dar labai keistai kalbantis, - Legolasas sukryžiavo ant krūtinės rankas, nužiūrėdamas du keistai atrodančius elfus, kurie rengėsi taip greitai, tarsi nuo to priklausytų jų gyvybės.

    – O! Matai? – Džiunsu išpūtė akis ir parodė pirštu į Jučioną, sėdintį kitoje stalo pusėje. – Sakiau, kad tu keistas, bet neeeeeeeee... garhsušis aktorius nenorėjo tuo tikėti, oi ne, ne, ne... – vaikinas papūtė lūpas, delnais lygindamas naujųjų tamsių marškinių klostes.

    – Užsičiaupk, Džiunsuja, - Jučionas pavartė akis, - tau jau tiek kartų buvo trenkta galvon futbolo kamuoliu, kad tavo IQ sumažėjo iki 31.

    – Ka--? Aš? Užsičiaupt? – nekaltą Džiunsu veidą nušvietė nuostaba. – Negi tu nežinai, kiek daug turiu pasakyt?

    – Taigi, žinau, dėl to ir sakau, susičiaupk. Visada reikia laukti kelias valandas, kol išsteni ką nors aiškaus.

    – Ja, ei, klausyk... ne mano kaltė, kad turiu tik vieną burną, o temų pokalbiui – tiek daug...

    – Jeigu kam įdomi mano kukli nuomonė, tau ir vienos burnos per akis...

    – A ne? Pažiūrėkit, kas kalba, Ponas Riebale, - Džiunsu liovėsi rengęsis ir pamosikavo rankomis, greičiausiai imituodamas sceną iš kurio nors Jučiono filmo, - Negi nežinai, kaip tave myliu? – suulbėjo jis. ¬Čagija, tu tarsi mane nunešanti jūra... gwah~ - Džiunsu buvo nutildytas poros, jam tiesiai į veidą atskriejusių, kelnių.

    – Džiunsu, netriukšmauk, - pasakė Jučionas.


    Visą tą laiką Legolas žiūrėjo tai į Džiunsu, tai į Jučioną, sekdamas jų ginčą. Jo akys šokinėjo nuo vieno avaro (kaip jam atrodė) veido prie kito, tarsi jis būtų sekęs stalo teniso mačą. Iš pradžių jis stovėjo it netekęs žado, paskui ėmė masažuoti sau smilkinius. Jam atrodė, kad jis visam šitam jau per senas. Tuomet jis staiga pagalvojo, kiek tiem dviem elfams metų ir ar avarams reikia daug daugiau laiko subręsti.

    – Man nemalonu nutraukti jūsų pokalbį, - jis galiausiai kostelėjo, - tačiau mums derėtų eitų. Dabar.

    – Taigi žinoma, - linktelėjo Jučionas, griebdamas nuo stalo obuolį ir traukdamas prie durų, - paskubėk, kvanka.

    – Einu, ojiisan, - nekaltai švilptelėjo Džiunsu ir nušlepsėjo pro ganėtinai sutrikusį Legolasą.




    ***




    Ir vėl ėjome pažįstamais takais. Po kelių posūkių kairėn ir dešinėn galiausiai suvokiau, jog žingsniavome Èlion namų link. O tai buvo ganėtinai keistas faktas, turint omeny, jog tuomet, kai pirmą kartą ten buvom, dvaro teritorijoje nepastebėjau jokių arklidžių. Kita vertus, kai pirmą kartą pamačiau jos namus, tuomet buvo naktis ir mano smegenys nedirbo visu pajėgumu dėl maisto stygiaus. Taigi, mmm... Kažką būsiu praleidęs.

    Jaučiausi tarsi paliktas nuošaly. Ne dėl to, jog kentėjau nuo Hyung genotipo bacilos ir norėjau sulaukti daugiau dėmesio, bet tiesiog aš, na... Gerai, gerai, Hyungas ir aš vis dar buvom vieninteliai apsirėdę vakarykščiais drabužiais. Pakeliui susitikom Jučioną, Džiunsu ir Legolasą ir netgi jie atrodė kitaip. Tiesą pasakius, Legolasas elgėsi ganėtinai keistai. Būtum galėjęs pagalvoti, kad jis ką tik gerokai gavo per galvą. Reikės vėliau paklausti tų dundukų, ką tokio jie jam pasakė, kad dabar tas elfas toks sutrikęs.

    Tai buvo keistas karavanas. Kerivena su Èlion pačiame priekyje rodė kelią. Joms už nugarų žingsniavo Legolasas. Hyungas ir Junho, kuris „netyčia“ susitiko Èlion Minas Tirito gatvėse ir atėjo su ja pas mus, sparčiai žengė paskui blondiną. Tiksliai nežinau kodėl, kad man tikrai patiko tas kareivis, kuris šleptelėjo į Hyungo ryžių lauką. Suprantu, jog spręsti apie žmogų pasikliaujant pirmu įspūdžiu ir nuojauta prilygsta prietarams, tačiau dėl savo džiugaus elgesio jis atrodė patikimas. Visiška Hyungo priešingybė. Tas tik ir dirsčiojo iš padilbų į visus jį supančius žmones.

    O duetas man už nugaros ginčijosi kaip ir visada. Kartais stebėdavausi, kaip jie gali išlikti tokie geri draugai, nes, tiesą pasakius, jie nuolatos pakišdavo vienas kitam kiaulę ir šaipydavosi vienas iš kito. Galbūt tai buvo kažkoks specialus draugystės užmezgimo ir stiprinimo metodas, skirtas žmonėms, gimusiems tais pačiais metais kaip ir jie, 몰라요. Šiam pasauly yra dalykų, apie kuriuos nieko nenutuokiu ir, kas svarbiausia, nutuokti NENORIU.

    – Tai sakai, susitikai ją pakeliui, - išgirdau Hyungą burbuliuojant ir pakėliau akis, vydamas šalin niekam nereikalingas mintis.

    – Ė? Prašau? Man sakei? – Junho smalsiai pažvelgė į jį.

    Hyungas nudilgė jį žvilgsniu ir papūtęs lūpas žingsniavo toliau, spoksodamas sau po kojom ir spardydamas mažus akmenukus.

    – Ir ji tau nevožė? – murmėjo jis toliau.

    – Kalbi apie Èlion? – sumirksėjo Junho. – Ne, nevožė. O kodėl turėtų? – jis staiga nusišypsojo. – Aš gi nepavadinau jos blondine.

    – Hmpf... – Hyungas nusuko akis šalin ir beeidamas susidėjo sau už nugaros rankas.


    Dieve tu brangus, visas tas reikalas su įsimylėjusiu Hyungu jau darėsi juokingas, galėjai pamanyti, kad jis pavydi.


    – Jėzau Marija, tu ką, pavydi? – Junho šelmiškai išsišiepė.

    – Visai NE, - atsakė Hyungas neįprastai žemu balsu, pasislėpė už savo beprotiškai ilgų plaukų sienos ir paspartino žingsnį, - gi žinai, aš turiu kardą, - nei iš šio nei iš to leptelėjo jis.


    Jam tikrai su smegenom negerai, ar jis tik apsimeta?


    – Ir? – nustebęs sumirksėjo Junho. – Ar bent jau moki juo naudotis?


    – Galbūt ir moku, - Hyungas narsiai kilstelėjo smakrą.



    Labai negražu taip sakyt, tačiau garbės žodis, viskas atrodė taip, tarsi hobitas elfui grasintų. xD Nors Hyungas buvo panašus į kilmingą vaikiną iš Goguryeo dinastijos laikų, Junho daug geriau sekėsi išlaikyti tiesų ir tvirtą stotą.



    – Tu man grasini ar ką, nes, tiesą pasakius, nelabai suprantu, kas tau nepatinka? Juk jau atsiprašiau už tai, kad sugadinau tavo pasėlius, juk atsiprašiau, ne? – Junho veido išraiška sakė, kad jis sutrikęs, tačiau iš balso tono galėjai spręsti, kad jis lygiai tiek pat pralinksmintas.

    – A--, - Hyungas tiesiog įsispoksojo į jį, ir galėjau prisiekti, kad tiesiog mačiau, kaip ištuštėjo jo galva, - M, taip, atsiprašei.

    Junho irgi spoksojo išpūtęs akis. Tada jis nusišypsojo. Ir dar plačiau išsišiepė. Kol galiausiai ėmė juoktis. Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau jį juokiantis. Nežinau, kodėl, tačiau mūsų keistuolis Hyungas jam pasirodė labai juokingas.

    – Nu, bet tu nieko sau, ką? – kareivis ir toliau sau kikeno, užsitarnaudamas sumišusių žvilgtelėjimų bangą iš Džedžiungo Didžiojo.

    – Velnias, - iš kairės pusės prie manęs artėjo Džiunsu. Pasirodo, jis su Jučionu irgi stebėjo priešais mane vykstantį spektaklį. – Galėčiau prisiekt, kad jau esu kažkur anksčiau tą kareivį matęs.

    – Statau du prieš vieną, kad tavo IQ-31 smegenys ir vėl krečia tau pokštus, Džiusuja, - Jučionas ėjo man iš dešinės, - geriau žiūrėk į vaizdą priešais.

    – O kam? – nustebęs žvilgtelėjau į jį. – Argi dar nepakankamai prisižiūrėjai Džedžiungo keistenybių?

    – Ne, nu tu pamiršk jį nors trumpam, gerai? 진짜, 창민… Negali be jo gyvent, ar ką? – Jučionas pavartė akis ir jau norėjau jam vožtelt, bet gi negalėjau suluošinti mūsų tautos pasididžiavimo, tad nusprendžiau paklausyti, ką jis norėjo pasakyti, - Turėjau omeny, patį priekį. Merginas...







    Pirmą kartą per kokias dešimt minučių pagaliau sutelkiau dėmesį į mums kelią rodančius žmones. Ir pasijutau taip, tarsi man kas būtų spyręs į paširdžius. Nors tiksliai nežinau kodėl, nes viskas, ką pamačiau... na, Kerivena ir Èlion paprasčiausiai kalbėjosi, tačiau... Kerivena šypsojosi. Ne šiaip sau kreivais vypsniais. Tikrai šypsojosi. Ir atvirai juokėsi. Netgi Legolasas ganėtinai įtariai į jas žvalgėsi. Velnias, ta elfė greta Èlion buvo visiškai kitas žmogus (vaizdingai šnekant).

    Bibliotekininkė kažką pasakė ir elfė užvertusi galvą nusikvatojo. Ji netgi pasirėmė Èlion ant peties, nes kitu atveju, manyč, jai būtų reikėję griebtis už pilvo, kad tas nesprogtų. Èlion irgi kikeno, tačiau greičiausiai dėl pernelyg audringos Kerivenos reakcijos. Galiausiai Kerivena apkabino Èlion per pečius ir pabandė sušiaušti jai plaukus. Dabar jau visi į jas spoksojo.

    Èlion ištrūko iš Kerivenos gniaužtų ir patapšnojo jai per nugarą, kone priversdama elfę prarasti pusiausvyrą. Kerivena prunkštelėjo, apsivijo viena ranka Èlion per liemenį ir jos abi toliau žengė priekin, čiauškėdamos apie kažką visiškai nereikšminga.







    Mes sustojom. Mes paprasčiausiai sustojom. Smilkiniuose pajutau kažką pulsuojant. Netgi Hyungas su Junho atsisuko atgal į mus išpūtę akis. Legolas tiesiog vilko kojas į priekį, paslėpęs veidą delnuose.

    – Kodėl vyrai visuomet taip susijaudina, pamatę dvi draugiškai viena su kita besielgiančias merginas?

    Vos nešoktelėjau, išgirdęs tą balsą. Mes atsisukom kairėn ir ten, pastato, kuris priminė bakalėją, tarpdury stovėjo mus bestebinti Lórien.

    --------------------------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS

    * 어디야 – EODIYA - Kur~

    * Čagija – Chagya - Brangute

    * Ojiisan - Senis

    * 몰라요 – MOLLAYO – Nežinau.

    * 진짜, 창민… - JINJJA, CHANGMIN... – Rimtai, Čangminai...
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2008-09-21, 05:02 Priežastis: atmintis šlubuoja

  7. #103
    the One and Only~
    Vik avataras
    Įstojimo data
    2008 02 20
    Vietovė
    Alytus
    Įrašai
    51
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    yay!!!
    nauja dalis.
    aš tave myliu Eglaya.
    tu dievas.
    taip laukiau.
    skaičiau kokias 15-20 minučių, o atrodo kad per 2 minutes perskaičiau.
    noriu dar~
    xDDD

  8. #104
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    5 diena (6)

    Nu ką... vietoj namų darbų darau šitą....

    Šįkart labai ilgas skyrius. Kantrybės.





    Kronikos
    5 diena (6)


    – Daba prisimenu! – Džiunsu spragtelėjo pirštais ir kone įvarė Jučionui infarktą, mat jis labai netikėtai šūktelėjo.

    – Kas yra, Džiunsuja? – sušvokštė Jučionas, griebdamasis už širdies.

    – Jos man kaip ir primena Kseną ir Gabrielę... kaip sakot? – jis nužvelgė mus visus, o paskui pasisuko į Keriveną ir Èlion.















    Tai buvo gana vaikiškas požiūris, bet turėjau sutikti, kad ryšio jame buvo. Iš dalies. =__=;;

    Stovėjom Èlion šeimos dvaro vidiniame kieme. Čia buvo didžiulės arklidės ir daugybė kitokių priestatų, kurie gražiu ratu supo pagrindinį pastatą. Esmė tame, jog norėdami patekti į vidinį kiemą ir arklides, turėjom praeiti pro didžiulį žaliuojantį sodą ir, kaip ant delno aišku, teko ir vėl ištverti spoksojimo dozę, o kai kurios merginos mums praėjus net pametė ant akmenimis grįsto takelio savo krepšius.

    Lórien ėjo su mumis. Ji visą kelią plepėjo su Džiunsu ir ji tikrai buvo įsitikinusi, jog šįkart liksim vakarienės. Rimtai. Vargšelė, man širdis neleido pasakyti jai tiesos.

    Kai atėjom prie arklidžių, jau radom septynis pabalnotus arklius, viskas buvo paruošta kelionei. Neverta nė sakyti, kad Legolasą kone ištiko įsiūčio priepuolis, kai jis suvokė, kad Èlion neįtraukė jo į keleivių sąrašą. Che che, gerai, truputį per daug dramatizuoju. Tiesą pasakius, negaliu įsivaizduoti įsiutusio Legolaso, jis toks... susitvardęs. Dėl to jis tarsi tarp kitko užklausė Kerivenos: „Gal kartais pamiršai draugei pasakyti, kad ir aš vykstu kartu?“

    Èlion tiesiog pliaukštelėjo sau per kaktą ir paprašė arklininkų pabalnoti dar vieną žirgą. Tačiau būtent to sakinio vidury ji nutilo, atsisukusi į Hyungą ir mane. Buvo ganėtinai keista, nes ji tikrai mus nužiūrėjo nuo galvų iki kojų pirštų galų, tarsi bandydama įvertinti. Atvirai kalbant, jaučiausi labai nepatogiai, nes mane vertino drauge su Hyungu. Nu rimtai, ką bendra mes galėtumėm turėt, kad būtų galima taip...

    – ... ir porą tvirtų uniformų šiems ponams, - ištarė ji rimtam arklininkui.

    Ė? Aiiiiiii, tigi rimtai, Hyungas ir aš vis dar vilkėjom Kerivenos mum duotus drabužius. Taigi, kol jie ten balnojo arklį Legolasui, Hyungą ir mane nusivedė į tolimiausią centrinio pastato sparną ir mes turėjom persirengti kelių tarnų, atsakingų už aprangą, prižiūrimi. Turiu pasakyti viena. Tarp tų tarnų buvo kelios moterys, tačiau AČIŪ DIEVUI jos nekvykė, nealpo ir nerijo mūsų akimis. Koks palengvėjimas.

    Tačiau Hyungas buvo aprengtas gondorietiškais šarvais, o aš gavau tik apsiaustą. Kas per velnias? Sidabrinis Gondoro medis ryškiai blizgėjo jam ant krūtinės, o visos kitos jo aprangos detalės buvo visiškai juodos. Gal jiems tikrai buvo pasakyta, kad jis – mūsų vadas, kaip kad Kerivena neteisingai spėjo anądien?

    Palikau jį besistaipantį priešais veidrodį, begalvojantį, ką čia daryti su tais ryškiai per ilgais plaukais. Būtent tuomet, kai vėl išlindau į dienos šviesą, Džiunsu apdovanojo mus savo pastebėjimu apie tai, jog Kerivena ir Èlion primena Kseną ir Gabrielę.

    – Kas jos tokios? – paklausė Lórien, atsikąsdama obuolio (rimtai, iš kur ji traukia tuos vaisius? O.o)

    – Mmm... veikėjos iš tokios pasakos, - įsikišo Jučionas, neleisdamas Džiunsu daugiau ko nors leptelėti, - pasaka buvo sukurta mūsų žemės vakaruose ir ji ganėtinai žinoma, nes...

    Bla, bla, bla, lia, lia, lia... nė girdėti to nenoriu. Ir žinojau, kad Jučionas neprišnekės nesąmonių, todėl pasitraukiau nuo jų ir priėjau prie Kerivenos ir Junho. Tiedu stebėjo Èlion ir Legolasą, kurie buvo tiesiog lipte prilipę prie aštunto arklio. Legolasas tikrino, ar visi varsčiai teisingai užveržti ir ar balnas pakankamai geras, o Èlion tiesiog laikė tą bėrį už vadelių ir... kalbėjo su juo.





    O____o






    Arklys kinktelėjo galva aukštyn ir žemyn, sulaukdamas įtaraus Legolaso žvilgsnio, kuris stovėjo arkliui visai prie pat užpakalio. Tačiau Èlion lygiai taip pat perdėtai kinktelėjo galva. Galiausiai ji kilstelėjo smakrą ir papūtė lūpas. Arklys tiesiog palenkė kaklą ir stuktelėjo savo didžiuliu snukiu jai į veidą.




    – Fuui, - išsprūdo man iš lūpų, negalėjau susitvardyt. Staiga burnoj pajutau kažką šlykštaus *žiaukčioja*.

    – Visas tvarkoj, Čangminai, - Junho pasisuko į mane, akinančiai šypsodamasis, - arklio nosis švelni ir minkšta.

    Ė? Mane šiurpas nukrėtė ne dėl to. Minkšta ar ne, ten gi vis tiek arklys. Arklys tik ką ją pabučiavo! Kai Kerivena atsiduso, mano veidą vis dar buvo perkreipusi pasibaisėjimo kupina mina.

    – Jeigu aš kam ir pavydžiu, tai arkliams, - pareiškė ji.

    – Ė? – mudu su Junho burbtelėjom unisonu.

    – Žiūrėkite, - Kerivena parodė į sceną priešais mus.

    Tarp jau pabalnotų arklių stovėjo vienas visiškai juodas žirgas. Pamatęs bėrį priekabiaujant prie Èlion, juodasis arklys sužvengė, savarankiškai atsiskyrė nuo grupės ir įrisnojo tarp Èlion ir Legolasui skirto žirgo. Èlion nusijuokė ir apkabino juodį per kaklą. Tas tik suprunkštė ir nustūmė Èlion nuo savo gentainio.

    O.o Arkliai pešasi dėl mergos, žmonių rasės mergos. DABAR tai jau viską būsiu matęs.

    – Beje, - Kerivena ištraukė mane iš mano pasibaisėjimo fazės, - leisk pasakyti, kad nauji drabužiai tau tinka daug geriau negu tos atgyvenos, kurias daviau jums savo namuose, - ji išsišiepė ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, įvertindama mano juodus aulinius batus, juodas kelnes, juodus marškinius, liemenę ir apsiaustą su ant jo išsiuvinėtu sidabriniu Gondoro medžiu. Dėl Dievo meilės, aš netgi kardą turėjau. Jie davė MAN kardą. *prunkščia*

    – A, dėkui, - linktelėjau, kai ji priėjo arčiau.

    – Bet tave plaukams jie nepadarė nieko, ar ne? – ji ištiesė ranką ir sušiaušė man plaukus. Kas per... ji mano, kad aš jos jaunesnysis brolis, ar kaip? – A, ir kurgi jūsų keistuolis princas? Kodėl jis dar negrįžo?

    – Jis... ė? Pala, sakai princas? KĄ? Tu jiems pasakei, kad jis – princas?! Tai va, kodėl jie davė jam šarvus! – parodžiau į ją išpūtęs akis.

    – Aš nieko nesakiau, - Kerivena patraukė pečiais ir šelmiškai šyptelėjo.

    – Jie patys padarė tokią išvadą, - Junho žvilgtelėjo per petį atgal į vietos šeimyną, bėgiojančią pirmyn ir atgal su įvairiausiais rakandais, kuriuos reikėjo pritvirtinti prie arklių.

    – Kodėl? – manyč, mano apatinis žandikaulis nukaro ligi žemės.

    – Dėl to, kaip jis vaikšto ir jo laikysenos, - Junho pridėjo smilių sau prie lūpų, įtemptai mąstydamas, - a! Ir aišku, dėl jo plaukų, nes, kadangi mes visi esam trumpų plaukų – labiau primenam sargybinius. Ir žinai, kaip jis visuomet atsijungia ir svajoja apie belenką, manau, jog tokie bruožai iš dalies gali būti priskiriami karališkai šeimai. Negana to, mes čia esam svetimšaliai ir jo žodis dažnai atrodo visa lemiantis. A,- Junho trinktelėjo kumščiu sau į kairįjį delną, - ir jis tikrai krinta į akį.











    Tas kareivis tikrai turėjo košės smegeninėj. Maniau, kad jis visai nieko, bet šiek tiek naivus ir neryžtingas, tačiau jis visą tą laiką stebėjo Hyungą ir... *gurkt* tai reiškia, kad jis stebi mus visus. *paranoja*

    – O tu tikrai klastingas tipas, ką? Ijashik~ – atsisukau ir pamačiau mūsų link žengiantį Hyungą.



    O___________O





    Ką, po kipšais, jis pasidarė savo plaukam? Maniau, kad tos tarnaitės padarys jam tipišką elfišką šukuosena su mažom kasytėm prie smilkinių ir jis pataps panašus į Elrondą Jaunesnįjį, bet, tigi aišku, argi Hyungas galėtų atsisakyti savo kirpčiukų? Nesvarbu, kokio ilgio buvo jo plaukai – ilgi ar trumpi, jis visuomet turėdavo kirpčiukus. Tai tarytum buvo jo talismanas.

    Taigi visiškai suprantama, kad jis paliko savo kirpčius, bet sugriebė gerą gabalą savo gaurų ir susirišo juos ant pakaušio. Su tais šarvais ir drauge atsineštu kalaviju (šalutinė pastaba: jeigu tuo metu, kai dėžutė mus perkėlė čionais, mes visi būtume prie jos lietęsi, ar irgi turėtumėm senovinius kardus?) IR DAR tokia šukuosena jis buvo panašus į karalių iš klestinčių Goguryeo karalystės laikų.





    ...





    ...





    AISH, JINJJA~!!! >O<





    Saldi mamos sriubyte ir rafinuota kimpabo įvairove! Tas bičas tikrai žinojo kaip iki maksimumo išnaudoti savo drapanų privalumus. Esmė ne tame, kad jis gaudavo pačius geriausius drabužius, nea, tiesiog jo turimi drabužiai visuomet geriausiai atitikdavo jo stilių... net ir dabar. Hyungas buvo labai lieknas, tačiau su tais šarvais atrodė dvigubai didesnis ir dvigubai oresnis. Iš dalies tai buvo gerai, nes, kai pagalvoji, kadangi dalis šarvų buvo tuščiaviduriai, tai, jeigu kas būtų mus puolęs ar šovęs strėle į Hyungą, ginklas pataikytų į tuščią vietą, nes tas kaulų maišas neužpildė viso šarvų karkaso... xD

    *kost* gerai, man ro, kad jau imu nutolti nuo temos ir dar priedo imu nervintis. Beje, ar prieš išvykstant jie mus pamaitins?



    – KĄ?! – krūptelėjau nuo baisaus klyksmo. – IŠVYKSTI?!



    Atitraukiau dėmesį nuo Hyungo ir žvilgtelėjau atgal į arklių karaliją, kur Lórien purtė Èlion, sugriebusi ją už liemenės. Juodasis arklys įtariai stebėjo jaunesniosios sesers veiksmus.

    – Kas vyksta? – paklausė prie mūsų priėję Jučionas ir Džiunsu. Džiunsu laikė pusiau sugniaužtus kumščius sau prie burnos, o jo veršelio akys žibėjo tarsi gripo ištiktos. O Jučionas smalsiai dirsčiojo į sceną priešais.

    – Ša... – Kerivena juos nutildė, kai prie mūsų prisijungė Legolasas, drauge atsitempęs ir savo arklį. Mes stebėjom.

    – Žinoma, kad išvykstu, - Èlion švelniai nusišypsojo ir paglostė juodojo žirgo kaklą, - kodėl, tavo manymu, ir Alagosas pabalnotas, ką?

    – Nežinau, gal Kerivenai... bet tu negali išvykti!! – Lórien ir vėl papurtė Èlion, o juodasis žirgas Alagosas žemai suurzgė (O.o nė nemaniau, kad arkliai sugeba išleisti tokius garsus).

    – Ir kodėl gi ne? Jau pranešiau apie tai mamai, ji nieko prieš.

    – Bet jeigu tavęs nebus, - Lórien susiėmė už galvos ir ėmė dramatizuoti, - mama sutelks visą dėmesį į mane ir ar bent įsivaizduoji, ką ji padarys su tuo ilgu sąrašu jaunikių, kuriuos tu atstūmei? KĄ?!

    Èlion pavartė akis ir prunkštelėjo. Ji apsisuko, kad galėtų užsėsti ant arklio.

    – Nepamiršk bibliotekos, - bibliotekininkė pačiupo už balno gugos ir lengvai liuoktelėjo balnan.

    – O ką? – sumišo Lórien.

    – Tau reikės ją prižiūrėti, - pareiškė Èlion, - kadangi žinai kiekvieną jos kampą...

    – Ką?! Nė už ką! – pakraupo Lórien. – Visą dieną kiurksot tarp tų dulkių?! Aš...

    – Juk ir taip ten nuolatos kiurksai, ar ne? – pertraukė ją Èlion ir stuktelėjo arkliui kulnais, kad tas eitų pirmyn. – Nemanyk, kad nežinau. Kaip šauksi, taip atsilieps, Lórien. Kažkodėl manęs tai nepaklausei, kai prašiau TAVĘS neišvykti. O dabar, kaip suprantu, privalau liautis ir atsisakyti šios progos bent kartą per daugybę metų iš čia ištrūkti, - ji sustabdė žirgą ir atsisuko į seserį, - galvok galva, Lor. Biblioteka yra didelė vieta su daugybe tamsių nišų, kurios tobulai tinka įtariems ir nešvariems darbeliams. Kol ja rūpinsies, niekas nedrįs tavęs nė pirštu paliesti, nebent pati to panorėsi. Garbės žodis, aš juk grįšiu, tik nemėgink man ko nors padegt! Na~! – Èlion paragino savo žirgą ir tas juodas monstras prarisnojo pro mus.

    Lórien paliko stovėti vienui viena kiemo vidury. Aplink ją lakstė vištos. Kerivena priėjo prie paauglės ir uždėjo ranką jai ant siauro peties.

    – Elkis gražiai, vaike, - pasakė elfė, - ir nesijaudink. Juk žinai, kad tavo sesuo nemoka meluoti. Aš ja pasirūpinsiu ir ji TIKRAI grįš namo.

    – Mm, - linktelėjo Lórien.

    – Tuomet viskas tvarkoje, - Kerivena irgi linktelėjo ir šyptelėjo. Ji apsisuko ir mus visus nužvelgė. – Ant arklių, vyrai! Nė nenutuokiat, kaip greitai ta bibliotekininkė moka joti, - ji praėjo pro mus ir užsikorė ant vieno aukšto sarčio.

    Ė? Tai jokių pietų? Viešpatie aukštielninkas, o dar ir ant arklio kabarotis reikia! Apsižvalgiau aplinkui.

    Kerivena ir Legolasas laiko nešvaistė. Jie jau sėdėjo ant arklių, kai Džiunsu laimingai kvykdamas nulėkė vieno obuolmušio link. Nužingsniavau drauge su juo ir supratau galiausiai bestovįs akis į akį su vienu dideliu, aukštu juodbėriu.

    – La, - sušvokščiau ir neryžtingai paglosčiau jo galvą, tiesiog bandydamas įsitinkinti, jog gyvulys nejaučia man neapykantos ar kažko panašaus.

    – Ji vardu Soni, - vienas iš arklininkų įdavė man į rankas vadeles ir padrąsinančiai nusišypsojo.

    – Dėkoju, - nenoriai jas sugniaužiau.

    Nuostabu, moteriškos lyties arklys tokiu pat vardu kaip ir elektronikos prekių konglomeratas. Žvilgtelėjau kairėn, kur Džiunsu kaip tik siekė balno gugos.

    – Ar bent jau moki joti, Džiusuja? – įkišau kairę pėdą į balnakilpę, pašokau ir kažkaip sugebėjau įsitaisyti balnan. Mano arklys, tai yra, Soni pasuko galvą dešinėn, tarsi bandydama įsitikinti ar tas niekam tikęs raitelis jaučiasi gerai ten jai ant nugaros, tačiau tikrai negalėjau kuo nors skųstis, nors ant arklio sėdėjau pirmąkart gyvenime.

    – A, joti moku, - visai pamiršau apie Džiunsu, kuris atsakė man iš dešinės, - turėjau šiokios tokios praktikos Europoj, kuomet žaidžiau už Borussia, - jis plykstelėjo savo nekalta šypsena ir liuoktelėjo balnan.








    O.o




    Junho tai tikrai mokėjo joti. Jo kaštonas lengva risčia atskriejo prie mūsų ir jis sustojo man iš kairės.

    – Neatrodai labai laimingas, - Junho nužvelgė mano kumelę ir mane patį, - ar tikrai sugebėsi?

    – Ai, tikiuosi, kad mano elfiškas kraujas padės išsisukti ir iš šios situacijos, - burbtelėjau.

    – Čangminas – genijus, jis ką nors sugalvos, - išgirdau Jučioną sakant, kai jis atjojo prie mūsų ant balto eržilo. --___--'' Taigi žinoma, princas PRIVALĖJO būti ant balto eržilo. Jeigu tik atmintis manęs neapgauna ir jeigu galima pasitikėti plakatais ant mano seserų kambario sienų, tuomet viename iš savo filmų Jučionas TIKRAI jojo ant balto arklio. Jo personažas norėjo padaryti įspūdį merginai, ar kažkas panašaus.

    Na, kaip ten bebūtų, Jučionas įspraudė savo arklį tarp manęs ir Džiunsu. Tai jau ėmė panešėti į tam tikrą rikiuotę. Dabar tik betrūko Hyungo tarp Jučiono ir manęs. O ar Hyungas mokėjo joti? Na, tikriausiai nereikia atgaivinti visų mūsų atminties ir priminti, kad jis tik nemokėjo iškepti pyrago. Taigi...

    – Mina~, svarbiausia tarsi rikošetu atšokti kas antrą žingsnį žirgui bėgant risčia ir pernelyg netrauk į save vadelių, - didysis wangja-nim išdygo tarp Jučiono ir manęs ant sarčio su didžiule balta žvaigžde ant kaktos, - arklį iš esmės reikia valdyti kojomis. Bet pernelyg nesidarbuok pentinais. Juk skauda, supranti, - jis pažvelgė į mane švelniai šypsodamasis. Velnias, jis tikrai atrodė kaip tvirtovės siuzerenas T^T.

    – Oi! Avarai!! – Kerivena ir Legolasas jau buvo prie vartų. – Jūs vykstate, ar ne?

    NE~!! – mums visiems išsprūdo tas pats atsakymas, kuriam vertimo nereikėjo, kad ir kaip keistai jis būtų skambėjęs. Spustelėjau Soni keliais ir mes pajudėjom.






    AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA~!!! Per greitai, per greitai. Ai, mano užpakalis, užpakalis. Aaaaaaaaaaa~!!

    Vis dėlto sugebėjau užkonservuoti paniką viduj, tačiau, vos tik prisivijom Èlion lygumose netoli Minas Tirito, įgavom nemažą pagreitį ir kiek įmanydami greičiau pasukom į šiaurės rytus. Taip nutiko todėl, kad tempą diktavo Èlion ir, po paraliais, ta bibliotekininkė tikrai mokėjo joti. Ir labai greitai. O gal čia kaltas buvo jos arklys A-kaip-jis-ten, kurio galvoje nebuvo užprogramuotas žodis „lėtai“.

    Vėjas glostė man veidą ir mane tiesiog užliejo už miesto tvyrantis grynas oras ir saulės šviesa. Mus supo žalios lygumos, mums už nugarų stūksojo didžiulė Minas Tirito uola, o toli rytuose dunksojo tamsūs kalnai. Ko gero, tai buvo taip vadinamos Mordoro žemės. Bet mes traukėm visai ne ten. Mūsų tikslas buvo Grafystė, hobitų žemė, kurią turėjom pasiekti ant arklių.

    Nors jojimas nebuvo toks jau blogas dalykas, kaip kad maniau iš pradžių. Tiesiog reikėjo prisitaikyti prie arklio ritmo ir pernelyg netampyti už vadelių (Hyungas buvo teisus). Ko gero, ta kumelė Soni buvo visai protinga.

    Mane pasiekė dar vienas Džiunsu „NESVEIKAI“. Jo obuolmušis buvo ganėtinai žaismingas ir gyvybingas. Cha, staiga panorau sužinot, ar Hyungo arklys buvo toks pat pamaiva, kaip ir tas padaras jam ant nugaros...

    Pasigirdo žvengimas ir aš akimirksniu persijungiau į pavojaus režimą. Èlion, Legolasas ir Kerivena, kurie jojo mūsų grupės priekyje, iškart sustojo. Mes irgi.

    – Kas nutiko? – Junho nujojo prie jų ir paklausė sunerimęs.

    – Kas ten? – paklausė Èlion rodydama toli į priekį. Juodasis žirgas tik papurtė galvą, jo dar net nebuvo išpylęs prakaitas.

    – Raiteliai, - atsakė Legolasas nė neprisimerkęs žvelgdamas į tolį.

    – Juodais šarvais, - Jučionas pavarė savo arklį pirmyn.

    – Ar jie kartais ne su baltom vėliavom? – prisidengiau akis nuo akinančių saulės spindulių.

    – Negali būt... – žioptelėjo Èlion. Visi atsisukom į ją. Pamačiau, kad Kerivena silpnai šypteli. – Negali Būt!! Na! – Èlion paragina A... kuo jis ten vardu ir nušuoliavo karių pulko link, kuris artėjo prie mūsų.

    Po to viskas ėjosi labai greitai. Mes nulėkėm paskui ją ir beveik susidūrėm su pulku, nes ir jie, ir mes jojom labai greitai. Tačiau, kai Èlion sustabdė savo eržilą, priversdama jį stotis piestu, vyras pačiais įmantriausiais šarvais kilstelėjo ranką ir visas pulkas žvilgančiais gondorietiškais šarvais (na, tai bent jau buvo ne priešų armija) sustojo akimirksniu. Žvangtelėjo kardai, ietys ir skydai.

    Èlion sutvardė savo velnišką arklį ir mes išsirikiavom už jos. Vyras gražia uniforma nusiėmė šalmą ir nusišypsojo, žvelgdamas į bibliotekininkę. Jam, ko gero, buvo kiek daugiau nei 40 metų, jis turėjo pečius siekiančius juodus plaukus ir skaisčiai mėlynas akis. Jo veidą dengė tamsūs šeriai. Èlion išsišiepė nuo ausies ligi ausies, nušoko nuo žirgo ir pasileido, kaip man atrodė, to Gondoro pulko kapitono link.

    – Teti~! – sušuko ji ir užšoko ant žiauriai šarvais apkarstyto arklio, tiesiai tam vyrui į glėbį.

    Jis nusijuokė ir perbraukė savo smakru jai per kaktą.

    – Aaaaa~! Nereikia! Trijų dienų barzda! Trijų dienų barzda! – sušuko Èlion besijuokdama.





    O___o





    – Na, regis jog ypatingasis karališkasis batalionas sėkmingai įvykdė užduotį ir grįžta namo nė nenukentėjęs, - ištarė Legolasas, nužvelgdamas karius ir sulaukdamas keleto pagarbių linktelėjimų.

    – Aragornas bus labai patenkintas, - linktelėjo Kerivena. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į Èlion, kuri juokėsi ir glėbesčiavosi su tuo vidutinio amžiau vyriškiu ant karinio arklio, tačiau ji tikrai nebuvo susirūpinusi.

    – K-kas tas senis? – paklausė Hyungas išpūstom akim.

    – A, tai ypatingojo karališkojo pulko kapitonas, - Kerivena žvilgtelėjo į mus, - jis – Èlion tėvas.

    – ĖĖĖĖĖ????!!! – žioptelėjom mes. Visi penki. Tiesiog... nežinau... jiedu taip elgėsi, kad... =___=;;

    – Regis, ją ir jos tėvą sieja labai geri santykiai, - pasakiau, stengdamasis tai išdėstyti kaip įmanoma neutraliau.

    – Galbūt jos tėvas ir ne visiškai ją supranta, - Kerivena pažvelgė tiesiai į mane, - tačiau jis pripažįsta jųdviejų skirtumus ir visuomet ją palaiko, kad ir kas benutiktų. Dėl to Èlion myli jį nepaisydama visų jo trūkumų.

    – Trūkumų? – smalsiai paklausiau. Kerivena kilstelėjo antakį.

    – Žmonės nėra tobuli, - ji pažvelgė į Hyungą, - elfai irgi, turiu pridurti.

    – Ei, - Hyungas papūtė lūpas, - ko tu visuomet prie manęs kabinėjiesi, ką?

    – Nesikabinėju, - Kerivena nekaltai nusuko akis.

    – Ot ir kabinėjies, - Hyungas atkakliai laikėsi savo, - tu ką tik SPOKSOJAI į mane tai sakydama!

    Kerivena atsiduso.

    – Gerai, puiku. Ieškojau tau priekabių. Patenkintas?

    – Cha, cha. Matai? Teisybė, - Hyungas išsišiepė patenkintas savimi, - vadinasi, aš tau patinku.

    – Prašau?! – atšovė Legolasas.

    – Nekreipk į jį dėmesio, Legolasai, mano mielas, jis truputį keistas, - Kerivena nekvaršino sau galvos dėl mūsų Hyungo.

    – Keistas는 무슨, - burbtelėjo jis.

    Dėl šio nedidelio spektaklio nė nepastebėjau, kaip Èlion vėl atsidūrė balnan ir pulkas prajojo pro mus. Èlion tėvas ir Kerivena linktelėjo vienas kitam ir man pasirodė, kad jis tarytum patikėjo elfei savo dukters globą. Jaučiausi, tarsi stebėčiau ištrauką iš istorinės dramos, tačiau viskas vyko labai greitai ir po to mes toliau šuoliavom į šiaurės rytus.

    Iš tiesų tai buvo ganėtinai nuobodu. Dėl elfų ištvermės ir Èlion jojimo įgūdžių bei arklių jėgos pailsėti sustojom tik prieš pat saulėlydį. Pasiekėm nedidelį mišką, kuris plytėjo ant abiejų Anduino krantų ir Kerivena paliepė įkurti stovyklavietę rytiniame krante.

    Buvau alkanas kaip vilkas ir vis tiek buvau priverstas eiti atnešti kibirą vandens. Arba, tiksliau pasakius – dubenį vandens, nes Kerivenos krepšy tebuvo vienintelis nedidukas dubenėlis. Galbūt elfai tikrai galėjo išgyventi labai skurdžiomis sąlygomis, tačiau vos tik Hyungas pamatė tą dubenį (nes, savaime aišku, jis patapo atsakingas už maisto ruošą), jis įdavė man jį surūgęs ir tarstelėjo: „Jie tikrai nesuvokia tavo galimybių, Mina~ Atsinešk tiek vandens, kiek tau riekia.“

    Tai štai, dabar bridau per mišką upės link, o man iš paskos sekė Džiunsu, nes jis nusprendė pailsėti nuo Jučiono užgauliojimų.

    Išlindom į proskyną, kuri pasirodė besanti nedidukas smėlingas skardis tiesiai priešais upės vagą. Jis buvo apšviestas besileidžiančios saulės spindulių. Raudoni, oranžiniai ir spindintys geltoni atspalviai nutvieskė miško medžius, smėlį ir... Junho.

    Mudu su Džiunsu susižvalgėm ir priėjom arčiau. Junho stovėjo tiesus, sukryžiavęs rankas. Jo apsiaustas lengvai pleveno pagautas vakaro vėjuko. Jis stebėjo kažką ten apačioj prie upės vagos.

    – Junho-hjongai? – jis krūptelėjo man prabilus ir apsisuko. – Ką čia veiki? Maniau, ėjai parnešti malkų?

    – A... tiesiog mėgavausi vaizdu, - atsakė išsiblaškęs Junho ir pasitraukė nuo uolos krašto, - jau eisiu, - jis abiem mum linktelėjo ir pasišalino.

    – Galiu PRISIEKT, kad jau būsiu kažkur anksčiau jį sutikęs, - Džiunsu nutaisė rimtą miną ir paglostė sau smakrą, bet tai tikrai nelipo jam prie veido. Jis susiraukė ir ėmė įtemptai mąstyti.

    – Pasiknisk po savo smegenis, Džiusuja, gal pavyks prisiminti, - patapšnojau jam per nugarą ir pažvelgiau žemyn į upės krantą, galvodamas kaip čia geriausiai būtų nusikapstyti iki apačios. Tačiau ten pamačiau kai ką, kas vienai sekundei man iš galvos privertė pradingti visas mintis alei vienos.

    Èlion ir jos A... kaip jį ten vaikščiojo pakrante pirmyn ir atgal. Galiausiai ji stabtelėjo ir paglostė žirgui kaklą. Nemačiau jos veido ir negalėjo įžiūrėti nė menkiausių bruožų. Dėl tiesioginės saulės šviesos žirgas ir mergina tebuvo du tamsūs siluetai, tačiau vieną mažytę sekundę man toptelėjo, kad ta paprasta mergina buvo nežemiška. Labiau negu visi Viduržemio elfai kartu sudėjus.

    – Esu TIKRAS, kad jau esu kažkur jį matęs, - tarsi užstrigusi plokštelė kartojo Džiunsu.






    ----------------------------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS

    * Ijashik~ - Šunsnukis (kor.)

    * JINJJA - Rimtai (kor.)

    * NE~!! - TAIP~!! (kor.). xD Rimtai, korėjietiškai "taip" yra "ne" arba "ye". xD

    * Alagosas – Vėjo audra (sindarų k.).

    * Wangja-nim - Princas, Jo didenybė (kor.).

    * Keistas는 무슨 - keistas neun museun... labai sunku išverst, maždaug "keistas, kurgi ne..."


    Nuotrauka su arkliu iš trishvanderberg@DevArt^^

    O dėl Džedžiungo plaukų, jis pasidarė daugmaž tokią šukuoseną:


  9. #105
    the One and Only~
    Vik avataras
    Įstojimo data
    2008 02 20
    Vietovė
    Alytus
    Įrašai
    51
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA~!!! Per greitai, per greitai. Ai, mano užpakalis, užpakalis. Aaaaaaaaaaa~!!
    – Aaaaa~! Nereikia! Trijų dienų barzda! Trijų dienų barzda! – sušuko Èlion besijuokdama.
    xDDD
    dievaži, patiko, geras skyrius.
    lauksim dar.^O^

  10. #106
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    haa... Tikrai labai įdomu!!!! Žiedų valdovas, visgi, viena iš mano mėgstamiausių knygų, tai tikrai labai smagu skaityti ^^.
    Man labai patinka kad karts nuo karto įdedi kokių nuotraukyčių, taip faina!!!
    Iš dalies tai aš jiems pavydžiu kad jie nusikėlė ten... Atsimenu kaip grauždavau ŽV knygas (kiekvieną dalį esu perskaičius bent po 4 kartus tai tikrai) taaaaip norėdavau ten atsidurti Ir dar arkliai... haaa... visada norėjau mokėti joti... gaila ant arklio sėdėjau tik porą kartų gyvenime
    Laukiu tęsinuko !!

  11. #107
    Naujokas gerika avataras
    Įstojimo data
    2008 10 08
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    9
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    안녕~ 나 왔어 ^..^V ㅋㅋㅋ

    Nu ir keista lietuviškuose forumuose lankytis *žiopso į keistus buttons pavadinimus*
    Nusikopijavau viską į word'ą ir į telefoną. Skaitysim nuobodžiose paskaitose ir krizensim, kad visi aplinkui spoksotų kaip į nesveiką <..<;;
    Tuoj čia mane atgal į DBSKmaniją įtrauksi... o aš jau pasveikus buvau :dizzy:
    Kiek jau spėjau perskaityt, tai super įdomu. DBSK fanfic lietuviškai... nu aš apie tai net sapnuot nesapnavau.

    Palinkėsim įkvėpimo rašyt sėdint "mielajam" Sehwawon rusy lol
    Hwaiting~!!!

  12. #108
    Push The Limits

    Rikka avataras
    Įstojimo data
    2008 07 12
    Vietovė
    Radviliškis
    Įrašai
    102
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13

    Thumbs up

    Nu va... pirmas mano perskaitytas fan ficas. kazkodel niekada nemegau ju skaityti, O taviski paemiau ir perskaiciau. patiko. laukiu tolimesniu

  13. #109
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    Pamenu... (2)

    Dėkui, welcome, ir ačiū labai, kad skaitot <3
    Tarp viso to SasuHina uragano, įmetu dar vieną Kronikų skyrių. Jeigu pasiseks, rytoj vėl pamatysiu DBSK


    Ir Erika, kaip sakė viena taivanietė iš mano korėjiečių klasės - "you're never too old for idols" xD.

    ooh, Rikka, tu iš Radviliškio? Aš irgi~^^ Nu, bent jau baigiau ten mokyklą (o šiaip tai aš iš kaimo netol rdv x])



    Šitas skyrius yra antras iš prisiminimų serijos. Kadangi pirmasis buvo labai seniai, tai atgaivinsiu truputį atmintį:
    Paskutinis skyrius iš "Pamenu" serijos buvo apie tai, kaip Princų duetas verčia mergaites be proto seilėtis, kaip Džedžiungas pasiskolino iš Čangmino iPod'ą, kaip Džiunsu yra nerealiai mielas ir apie tai, kaip... jie ruošiasi repetuoti? O.o







    Kronikos
    PAMENU... (2)


    – Ei, palauk! Palauk, Čangmina~!

    Paauglys stabtelėjo koridoriaus vidury ir apsisukęs pamatė link jo bėgantį, išsišiepusį veidą. Čangminas palaukė, kol Ilsano vidurinės futbolo komandos kapitonas jį prisivijo ir paskui tik pasitaisė mokyklinio krepšio petnešą sau ant peties prieš eidamas toliau. Lėtai ir nenoriai.

    – Fu~! – Džiunsu atodūsio diapazonas svyravo nuo labai aukšto iki ganėtinai žemo. – Jau maniau, kad pavėluosiu, - jis vis dar stengėsi atgauti kvapą, vaikinukas tvarkėsi mokyklinę uniformą. Jis, ko gero, užsimetė ją paskubomis, nes marškiniai vis dar netvarkingai kyšojo išsidraikę į visas puses. – Treneris nenorėjo paleisti, kol nesumušiau dešimt baudinių iš eilės, o paskui dar turėjau palįst po dušu ir... – sušvokštė jis.

    – Aha... – Čangminas burbtelėjo išsiblaškęs.

    – Tu... tau visai neįdomu, a ne? – Džiunsu šypsena išnyko.

    – Aha...






    Nors sutrikusio Džiunsu vaizdas buvo ganėtinai juokingas, Čangminas pasijuto labai bjauriai, nes, galų gale, Džiunsu buvo visai nekaltas dėl jo subjurusios nuotaikos. Jau nekalbant apie tai, jog Kim Džiunsu (kad ir koks varginantis jis bebūtų) šioje niūrioje Ilsano vidurinės aplinkoje buvo saulės spindulėlis. Pamokos jau buvo pasibaigusios ir mokykla buvo beveik tuščia išskyrus keletą persidirbančių mokytojų, po pamokų paliktus mokinius ir valytojas. Du jauni vaikinukai penktadienio vakarą šlepsėjo koridoriumi mokyklos aktų salės link.

    – Klausyk, Džiunsu-hjongai, atsiprašau, - Čangminas pasitrynė kaktą ir žvilgtelėjo dešinėn į vienuoliktoką, - šiandien tiesiog nekokia nuotaika.

    – Nepyk, bet tu visuomet blogos nuotaikos, - Džiunsu ir vėl išsišiepė, jis baigė tvarkytis marškinius ir dabar vargo su kaklaraiščiu, - vos tik kalba pasisuka apie Džedžiung-hjongą, tavo nuotaika iškart krenta į minusą.

    – Mmm... galbūt mūsų energetiniai laukai nedera, - patraukė pečiais Čangminas.

    – xD eu-kyang-kyang* - Džiunsu plyšo juokais, - jo, kurgi ne. Padaryk sau paslaugą ir pripažink tiesą, Čangmina. Tu ir Džedžiung-hjongas turit daug daugiau bendra negu tau atrodo.

    Čangminas pabandė užmušti Džiunsu žvilgsniu.

    – Rimtai, - toliau malė liežuviu Džiunsu, - jeigu jau taip negali jo pakęst, tai kodėl sutikai dainuoti šitoj grupėj, ką?

    Čangminas panarino galą, pripažindamas pralaimėjimą. Jis nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą.

    – e-a-ir-ko... – burbtelėjo jis.

    – Ė? Atsiprašau, nelabai išgirdau, - Džiunsu palinko arčiau.

    – Jis mane papirko, - garsiau ištarė Čangminas.

    Heok! – Džiunsu atšoko nuo Čangmino. – Eik tu sau~! – cyptelėjo jis. – Gerietis Šim Čangminas buvo papirktas? Ką jis tau pasiūlė?

    – Naujausią Kingdom Hearts versiją.

    – *žagt* - Džiunsu griebėsi už širdies. – Betgi jis dar net oficialiai neišleistas! Oho, vadinasi Džedžiung-hjongui tikrai reikia tavo pagalbos, taip taip, - linktelėjo Džiunsu, kai jiedu galiausiai priėjo aktų salės duris.

    – Jo, bėda tame, kas tas poreikis ne abipusis, - bambėjo Čangminas, stumtelėdamas duris.

    Liūdnai pagarsėjęs Ilsano princų duetas jau buvo ten. Džedžiungas ir Jučionas sėdėjo ant scenos mataruodami kojomis. Jie krapštinėjosi su garso aparatūra ir tvarkė mikrofonus. Kai Čangminas ir Džiunsu leidosi tarpu tarp kėdžių eilių žemyn, Jučionas nušoko žemėn ir nubėgo prie vieno iš garsiakalbių patikrinti, ar visi laidai sujungti teisingai.

    – Vienas, du, trys, - Džedžiungas pasakė į rankoje laikytą mikrofoną, - bandau, bandau, vienas, vienas, - jo pagarsintas balsas nuaidėjo per visą salę.

    – Pamėgink bytboksą,- pasiūlė Jučionas ir kilstelėjo ranką, sveikindamas Čangminą bei Džiunsu, kurie padėjo savo kuprines ant kėdžių pirmoje eilėje ir nuėjo prie dviejų, visiškai įnikusių į garso aparatūrą, hjongų.

    Čangminas suraukė nosį, kai Džedžiungas ėmė mušti ritmą balsu. Jo jautrioms ausims to buvo per daug.

    – Vis dar reikia suderint dešinę ir kairę kolonkę!! – Jučionas perrėkė triukšmą.

    – Tvarka, - Džedžiungas padėjo mikrofoną ir ėmė raustis po savo švarko kišenes, - Annyeong, judu, - jis pamojo Čangminui ir Džiunsu, vis dar kažko ieškodamas, - Aha~ - jis galiausiai ištraukė mini diską, - ateikit čia, - jis mostelėjo jaunesniems berniukams ir įkišo mini diską į grotuvą, kuris jau buvo sujungtas su garso kolonėlėmis, - taigi... – jis suplojo, tačiau pastebėjęs, kad trūksta vieno žmogaus, atsisuko atgal, - Jučiona~ jau baigei?

    – Jo, - Jučionas nušoko nuo didžiulio dešinio garsiakalbio ir nuskubėjo prie grupės, - viskas.

    – Ok, tai va, - atsikrenkštė Džedžiungas, - turim H.O.T. 행복 fonogramą ir turiu natas su a kapela aranžuote Kalnų šaltiniui.

    – 옹달샘? – laimingas išsišiepė Džiunsu.

    – ONG DAL SAEM? – iš netikėtumo Čangminui sutrūkčiojo kairė akis. – Tigi čia vaikų daina!

    Džedžiungas atsiduso, panarino galvą ir paskui pakėlė akis į Čangminą.

    – Mina~ kiek tau metų? – paklausė.

    – 15, - iškart atsakė Čangminas.

    – Būtent – 15, o ne 51. Ir tu puikiai žinai, kad tavo metų mergaitės svaičioja apie mielą ir nekaltą gražuolį princą, kuris nebijo parodyti savo švelnios ir meilios pusės. Būtent dėl to mums ir reikia Kalnų šaltinio. Aš sunkiai įsipaišau į mielo berniuko įvaizdį, bet jums trims problemų kilt neturėtų.

    – O.o‘‘ O tu ištyrei auditoriją, ką? – Džiunsu įsistebeilijo į Džedžiungą su pagarbia baime.

    – Taigi privalu. Galų gale, jeigu pavyks, gali būt, jog tapsim kitos kartos H.O.T., - Džedžiungas patraukė pečiais.

    – Jo, kurgi ne, - paniekinamai prunkštelėjo Čangminas ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

    – Su tokiu požiūriu mums tikrai nepavyks, - pastebėjo Jučionas.

    – Jo... tai va, Mina, nesipraink. Mūsų meilučiai buvo Jusu tada, - paskelbė Džedžiungas.

    – Jusu? – paklausė trys nustebę balsai.

    – Jučionas + Džiunsu, ko čia nesuprast, - gūžtelėjo Džedžiungas.



    O____o





    =___=




    – Gerai, nuostabu, - Čangminas nusileido viena trečiąja, - o tai kaip tuomet Laimė? Ta daina tokia saldi, kad mane vemt verčia.

    – Nu jau, nu jau, Mina~ manai, kad apie tai nepagalvojau? – Džedžiungas atrodė įsižeidęs. – Nu rimtai, nuna tai dainai padarė visiškai naują aranžuotę su trupučiu R‘n‘B, viskas bus gerai!^^

    – Kuri nuna? – Čangminas įtariai primerkė akis.

    – Džimin-nuna, - lyg tarp kitko pareiškė Džedžiungas.

    – A, - Čangminui, regis pritrūko žodžių. Tarytum „Džimin-nuna“ būtų buvęs stebuklingas žodis, privertęs jį paklusti visu 100%.

    – Jo, tai va, Jučiona~, ar padarei natų kopijas? – Džedžiungas pasisuko į Jučioną, kai pagaliau buvo susitvarkyta su Čangminu.

    – Jo, natos mano kuprinėj, - linktelėjo Jučionas, - Džiunsu, stovi arčiausiai. Nueik ir paimk, - jis parodė į juodą D&G kuprinę, gulinčią ant kėdės pirmoje eilėje, greta purvu apdrabstytos Džiunsu tašės.

    Džiunsu linktelėjo ir nuėjo be jokių kaprizų. Jis atsegė kuprinę ir pažvelgė vidun.

    – Och, tu kū--! – sušuko jis.


    O____o



    Jučionas apmaudžiai trinktelėjo sau per kaktą.

    – Džiun-su! – Jučionas šūktelėjo kiekvieną skiemenį atskirai, pavargusiu, priekaištų kupinu balsu.

    – Ne, ta prasme, och tu kur jos? Kur natos? – Džiunsu, išpūstom akim, parodė į kuprinę.

    Čangminas ėmė masažuotis smilkinius, ir šįkart buvo Džedžiungo eilė apmaudžiai trinktelėti sau pačiam per kaktą.

    – Jučiona~ tik nesakyk, kad ir VĖL flirtavai su ta motera iš kopijavimo aparatų skyriaus, - pasakė jis.

    – Mmm... – Jučionas išsiblaškęs žaidė su savo pirštais. – Atsiprašau?


    -___-"


    – Nu, nieko tokio, galim improvizuoti, - atsiduso Džedžiungas.

    – A, beje, - Čangminas, regis, pabudo iš transo, - atiduok mano iPod‘ą, - jis ištiesė ranką į Džedžiungą.

    Džedžiungas kiek papūtęs lūpas įsispoksojo į savo dongsengo delną. Jučionas apsimetė, kad jis šiuo metu yra kažkur kitur. Džiunsu vėl prisijungė prie draugų, sudomintas besivystančios scenos.

    – Nu? – pareikalavo Čangminas.

    – Ah... T-a ŠITA... – Džedžiungas nenoriai įkišo ranką į džinsų kišenę ir ištraukė pilkšvą iPod‘ą, kuris kadaise buvo baltas. Atrodė, kad jo ekranas turėjo ne du, tačiau penkis sluoksnius. Džedžiungas nedrįso pažvelgti Čangminui į akis.

    – EIK TU PEKLON! – Čangminas šokiruotas pagriebė savo muzikos grotuvą ir atidžiai jį apžiūrėjo. – Kas atsitiko? – jis pabandė jį įjungti. – Ne... neįsijungia! – ji pažvelgė į Džedžiungą; jo nekaltoje sieloje augo noras žudyti.

    – Atsiprašau, jis įkrito į vandenį... – Džedžiungas nerangiai perbraukė pėda per grindis.

    – Įkrito į... Hyungai~! – dabar jau ir Čangminui atėjo eilė išlieti apmaudą. – Kaip—tu--- juk--- jame buvo per penkis tūkstančius dainų! Sugriovei kokį... 80% mano gyvenimo. Ar bent jau bandei išsaugoti duomenis? – paklaiko Čangminas.

    – Mmm... atminties kortelė išėjo šaibom, sorry, - Džedžiungas dar žemiau panarino galvą ir tikrai atrodė atgailaujantis.

    – Viešpatie aukštielninkas, - Čangis pasikasė žandą ir žvilgtelėjo į jau mirusį iPod‘ą, - kaip, po galais, tai nutiko? Tu negali įlįsti į vandenį, negali pakęst didelių vandens telkinių. Nusinešei jį į dušą, ar ką?

    – Ėė... buvau jį įsikišęs į užpakalinę džinsų kišenę ir... nu tipo... jis įkrito į mokyklos tuliką...







    Jučionas trinktelėjo sau per kaktą, Džiunsu ir Čangminas negalėdami tuo patikėti įsistebeilijo į Džedžiungą. Kažkas su šituo paaiškinimu buvo netaip.

    – De... kch... – Čangminas bandė išspausti bent žodį. – Gerai~! – jis užsimerkė ir pabandė nusiraminti. – Manau, jog galima tuo patikėti, nes mano sesės šitaip sugadino jau ne vieną telefoną ir ne du, bet... Hyungai! Tu gi – bičas! Ką, po galais, tu da... – Čangminas staiga nutilo.


    O.o


    Kažkas jo galvoje spragtelėjo. Jis taip pat atsižvelgė į tai, jog Pak Jučionas buvo paslėpęs savo veidą delnuose, vadinasi – jis irgi turėjo žinoti tikrąją priežastį ir jo manymu, ji turėjo būti mažų mažiausiai kvaila per visą pilvą.

    – Ne... – Čangminas aiktelėjo ir Džedžiungas smalsiai pakėlė akis. Jo blyškūs skruostai buvo išmušti vos pastebimo raudonio. – Tik nesakyk, kad ir vėl mergų tulike laižeisi su Go Junha.

    – V-visai ne~! – žagtelėjo Džedžiungas, neaiški rožinė jam ant veido pavirto į labai ryškią raudoną, nudažiusią jo veidą nuo kaktos iki pat ausų galiukų.

    – Jis paraudo, kaip faina~ xD – cyptelėjo Džiunsu. Net Jučionas negalėjo susilaikyti nesukikenęs. Džedžiungas paslėpė veidą delnuose.

    – Turėtum žinoti, kad Junha-ši kitą mėnesį išvažiuoja į Japoniją, nes žmonės iš įrašų kompanijos susidomėjo jos demo juosta. Taigi ji bandys tapti J-pop atlikėja, - Čangminas paskutinįkart žvilgtelėjo į savo išprievartautą iPod‘ą ir sukišo jį į savo mokyklinio švarko kišenę, - neturėtum pernelyg ko nors iš jos tikėtis...

    – Iš kur tu visa tai žinai O.o ? – Jučionas nustebęs pažvelgė į Čangminą, tarsi jis būtų pamatęs šį vaikinuką visai kitoj šviesoj. Kažkodėl Pak Jučiono žodyne žodžių junginys Čangminas + mergos neegzistavo, o štai čia tas bičas taip be jokio vargo kalbėjo apie mergičką, kurią Džedžiung-hjongas jau senų seniausiai buvo įsižiūrėjęs.

    – Jinai – mano klasiokė, pamiršai gal? – Čangminas kilstelėjo antakius.

    Atsakymas nebuvo ištartas, nes salės durys cyptelėjo atsiverdamos ir keturi vaikinukai išsigandę pažvelgė atgal. Vidun įsilinko kelios mergaitės ir atsisėdo paskutinėje eilėje. Čangminas atpažino pusę iš jų – jos buvo iš tos pačios grupės, kuri anądien bandė jį suvystyt mokyklos valgykloj.

    - Mmm... oppa, - vyriausia jų sukaupė visą drąsą ir kreipėsi į vis dar pomidoro raudonumo Džedžiungą, - ar galėtumėm stebėti jūsų repeticiją? Mes netriukšmausim.

    - Jo, oppa, ar jos gali stebėt repeticiją? – Čangminas atsisuko į Džedžiungą, kilstelėdamas antakius.

    Džedžiungas tik kažką neaiškiai sumurmėjo ir paslėpė vis dar degantį veidą delnuose.

    ------------------------------------------------------------------------





    * eu-kyang-kayng

    * 행복 - HAENGBOK – Laimė

    * H.O.T. – ko gero, garsiausia visų laikų Korėjos berniukų grupė (1996 – 2001). Nors, dabar galėčiau ginčytis, jog DBSK juos gerokai pranoko savo gabaritais...

    ONG DAL SAEM a.k.a. Kalnų šaltinis (atliktas tų pačių DBSK x] )

  14. #110
    Naujokas Evute avataras
    Įstojimo data
    2008 12 07
    Vietovė
    Lietuva
    Įrašai
    5
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    wow Puiku! Dar! dar!

  15. #111
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Sveiki visi, kas vis dar skaitot Kronikas Kaip jau tikriausiai pastebėjot, pratęsimai truputį... šlubuoja. Taip yra dėl to, kad dabar "rašau" kitą darbą, kurį galima rasti tam pačiam šito forumo puslapy (arba "click" ant antro mano parašo paveiksliuko).

    Anyways, jeigu dar nežinot, tai vos tik baigsiu su SasuHina, iškart imsiuosi toliau Kronikų, nes jau ir pati pasiilgau Čangmino ir visų kitų... netgi desktopą ant kompo pasikeičiau xD



    Čia, apylaisviai išvertus daugmaž taip:

    Jaejoong: Kronikos... kur?! TT_TT
    Changmin: Hyung, aš ir pasiilgau, bet dabar Eglė-san rašo kitą istoriją...
    Jaejoong: Eglė baka~! Fui, nemėgstu! >O<
    Changmin: --.--;;
    Eglė: >w<

    >.>'' Jo, einu iš proto...

  16. #112
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14

    Love

    Jau pavargau laukt...
    Paskutinį kartą taisė inge : 2008-12-30, 18:10
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  17. Puslapis 7 iš 12 PirmasPirmas ... 56789 ... PaskutinisPaskutinis

    Bookmarks

    Rašymo leidimai

    • Jūs negalite rašyti naujas gijas
    • Jūs negalite rašyti atsakymus
    • Jūs negalite prisegti failų priedus
    • Jūs negalite keisti savo įrašus
    •