Puslapis 6 iš 12 PirmasPirmas ... 45678 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 81 iki 96 iš 184

Kronikos

  1. #81
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    OMG, sorry sorry, kad taip vėluoju T^T viskas yra parašyta. Originalas anglų kalba jau ties aštunta diena yra. Tik reikia išversti... v.v'' Nieko, kai atnaujinsiu, duosiu du skyrius iškart, ok?

  2. #82
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Citata Autorius Eglaya Žiūrėti skelbimus
    OMG, sorry sorry, kad taip vėluoju T^T viskas yra parašyta. Originalas anglų kalba jau ties aštunta diena yra. Tik reikia išversti... v.v
    nu as tj jau nebeislaukiau ir perskaiciau angliskai ka esi parasius ir nesinori db skaityt lt ... ech silpnavalis as

  3. #83
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    -gasp- ir nepakomentavai??? DDDD: shame on you T.T

  4. #84
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Citata Autorius Eglaya Žiūrėti skelbimus
    -gasp- ir nepakomentavai??? DDDD: shame on you T.T
    nu sorry bet kad ten tiek duok prikomentawe yra tj nemaniau kad i eilini praise'sinimo posta kas nors atkreips demesi . Ir as wisa ka angliskai parasius esi isiprintinau nes man per kompa sunkei skaitosi ..

  5. #85
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Aigo... kiekvienas commentas yra aukso vertės... -eina verst-

  6. #86
    "Umi no Suna" Dark
    radament666 avataras
    Įstojimo data
    2007 02 18
    Vietovė
    Klaipėda
    Įrašai
    182
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Zinom kad sunku versti is anglu, bet mes nenustosim zysti kol neatsirast nauja dalis
    juokauju.
    Priklauso Klaipėdos Japonų Animacijos Klubui

  7. #87
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    5 diena (1)

    Jjang~ penkta diena kitą skyrių turėčiau įdėti rytoj





    Kronikos
    5 diena (1)


    Mus išskirstė po visą Minas Tiritą tarsi kokį krovinį. Ta prasme, gi negalėjom miegot bibliotekoj – nebūtų buvę patogu, ką ir bekalbėti apie tai, jog Èlion būtų mus nugalabijusi, nes tuo metu ji buvo labai nestabilios būsenos. Tačiau, ko gero, turėčiau apie viską pradėti nuo pradžių.

    Ar ką nors esat girdėję apie Peregriną Tuką? Kas nors? Na, jeigu nesat, tai kaip jums ne gėda. Netgi tie, kurie nėra skaitę ar žiūrėję Žiedų valdovo, turėtų žinot tą vardą. Žinot, kaip kiekvienoj istorijoj yra toks nereikšmingas, visus nervinantis niekšelis, kuris visus veda iš proto savo žodžiais arba poelgiais? Nu, mūsų atveju mes turim Hyungą, tačiau šiame pasaulyje egzistavo Peregrinas Tukas.

    Jis buvo hobitas, kuriam buvo suteiktas Gondoro riterio titulas. Paprastai tariant, Minas Tiritas buvo tipo kaip Gondoro sostinė, tad nenuostabu, jog čia mes aptikome jo šiukšlių. Tačiau vien pats faktas, kad bibliotekoje liko jo pėdsakų, buvo gana šokiruojantis. Ta prasme, aš niekuomet nebūčiau patikėjęs, kad Peregrinas (arba Pipinas) leistų laiką bibliotekoj.

    Neįtikėtina. Taip pasakė ir Kerivena. Man neliko daryti nieko kita tik su ja sutikti. Èlion buvo priblokšta. Ji tiesiog pasibaisėjo, jog kažkas įsilaužė į jos prieglobstį ir pasisavino labai svarbią jo dalį be jos žinios. Ir tas kažkas buvo Pipinas Tukas. Tas pats hobitas, kurį ji akylai prižiūrėdavo kiekvieno jo vizito bibliotekon metu. Nes, matot, nors jam ir nelabai patiko knygos ir senovės archyvas, tas padaras buvo beprotiškai smalsus. Žinot, kaip kai kurie maži vaikai eina kiaurai pro viską, griebia, čiumpa, tyrinėja daiktus, paskui šveičia juos žemėn ir vėl siekia kito grobio... *nusipurto* Na, sprendžiant iš Èlion apibūdinimo, Peregrinas Tukas buvo lygiai toks pat. Nors aš ir įtariau, kad jos sudaryta charakteristika buvo šiek tiek šališka, tačiau kita vertus, kas gi nebūtų šališkas jo atžvilgiu?

    – Nenoriu nė galvot apie tai, kur tas lapas yra dabar, - suaimanavo Èlion, vesdama mus siauromis Minas Tirito gatvėmis tolyn. Ji turėjo mus apnakvindyt.

    Ir sakydamas „MUS“, turiu omeny Hyungą ir save. --__--" Tiesiog stačiai juokinga. Žinot, kiek anksčiau sakiau, jog mus išparceliavo tarsi krovinį po visą Minas Tiritą? Nu tai va:

    Šitam mieste Kerivena turėjo nedidelį namelį, tačiau ji jau prieš amžius amžinuosius buvo pakviesta pusryčių pas karalių Eleserą ir šįkart Legolasas įtikino ją kvietimą priimti. Teisingai, Legolasas pasirodė bibliotekoj tuomet, kai laikrodžiai išmušė vidurnaktį (ir taip, aš viską dramatizuoju), ir pasičiupęs išsivedė Keriveną, palikdamas mus su jos nurodymais.

    Taigi, kadangi Kerivenos namas stūksojo kažkur mieste ir jame galėjo apsinakvot tik 3 žmonės, tai chebra nusprendė, kad Kerivenos svetingumu – nors jos pačios namie ir nebus – mėgausis Junho, Džiunsu ir Jučionas. Ir, aišku kaip dieną, mane suporavo su Hyungu ir pagal planą mums teko nakvoti Èlion namuose, nes jos tėvas buvo išvykęs į kažkokią žvalgybinę misiją ar kažkas tokio, o jos motina visuomet mielai svečiams demonstruodavo savo rohaniškus papročius. Ką ir bekalbėti, šia idėja Lórien buvo tiesiog pakerėta.

    Ji kvyktelėjo, vos tik išgirdusi visus mūsų sprendimus, ir išrūko iš bibliotekos, norėdama informuoti savo motiną apie gresiančią elfų invaziją. v.v Mano smegenys nelabai pernešė Hyungą ir Lórien vienam kambary. Jeigu ne Èlion, tai, ko gero, būčiau išprotėjęs. Šiuo atveju, manyč, jos funkcija buvo panaši į Junho mūsų gaujoje. Ji buvo sveiko proto tvirtovė. Na, iki tam tikro lygio. Nes vos tik ji supykdavo, pasidarydavo žiauriai baisi. Visai kaip tada, kai perlaužė liniuotę į dvi dalis.

    – Tiesą pasakius, kai ko nesuprantu, - pasikasiau galvą, tamsioj nakty eidamas paskui ją, - jei, kaip minėjai, Peregrinas yra toks tinginys, tai kaip jis išvis atsidūrė TAME bibliotekos skyriuje? Juk ten tik knygos elfų kalba.

    – Jis – kvailas Tukas, tas tiesa, - Èlion pasikasė nosį ir pasuko kairėn, - tačiau jis visuomet žavėjosi elfais. Galbūt tenai jis tiesiog bandė patenkinti savo smalsumą ir staiga jam baigėsi popierius tabakui, - trakštelėjo jos krumpliai, kai ji sugniaužė kumštį.

    – Arba jis tiesiog ieškojo gražių paveiksliukų, - gūžtelėjo Hyungas.

    Mudu su Èlion sustojom ir įsispoksojom į jį, besivelkantį mums iš paskos. Danguj kybojo pilnatis ir dėl ant jo krentančios sidabrinės šviesos Hyungas atrodė dar blyškesnis negu paprastai. Ta prasme, net Èlion ir aš atrodėm tarsi šmėklos, klaidžiojančios tarp aukštų šio fantastiško miesto sienų ir bokštų, tačiau Hyungas nebuvo PANAŠUS į vaiduoklį, jis buvo TIKRAS vaiduoklis.

    – Ką? – jis nužvelgė mane, po to Èlion, ir paskui jo akys vėl apsistojo ties manim. – Na, vaikams juk patinka knygos su piešinukais, kuriuos reikia nuspalvoti ir kurie iškyla, kai atsiverti reikiamą puslapį. O kai nemoki skaityti, tau visuomet įdomiau varyti iliustruotą knygą, negu vien gryną tekstą...

    =‘.‘=

    Blemba, nesinori pripažinti, bet jis iš tiesų kalbėjo logiškai.

    – Bet kuriuo atveju, jis arba išplėšė lapą tam, kad suvyniotų į jį savo tabaką, arba rado labai gražų piešinį ir nusprendė pasilikti jį sau, - linktelėjo Èlion ir pasisuko eiti, tačiau tuomet, šiek tiek padvejojusi, vėl atsigręžė į Hyungą, - mmm... – ji nuleido galvą, negalėdama pažvelgti jam į akis (kas yra visiškai suprantama, jo juk toks visa persmelkiantis žvilgsnis). – Dėl to karto, kai, - ji priėjo arčiau ir droviai knibinėjo sau pirštus,- sviedžiau į tave knygą... tai labai atsiprašau.. tiesiog nebevadink manęs daugiau blondine, gerai? – ji pažvelgė į jį.

    Hyung sučiaupė lūpas, veizėdamas į kažką Èlion virš galvos, ir vieną akimirką jau maniau, kad jis pasakys, jog viskas yra gerai ir nesijaudink, bet aš juk turėjau susiprotėt. Juk jau metų metus kariauju su jo nepakenčiamomis replikomis. Aish...

    – Pamiršk, - jis nežymiai patapšnojo jai per galvą ir Èlion krūptelėjo iš netikėtumo, - nors šioj akinančioj mėnesienoj atrodai šviesesnė negu aš kažkada buvau, man labiau patinka tamsiaplaukės, hmm, - jis linktelėjo su išpuikusia šypsena veide ir nuėjo tolyn, palikdamas merginą visiškai sumišusią.

    Ji spoksojo į jo tolstantį siluetą šiek tiek pravėrusi burną ir suraukusi antakius. Galiausiai ji pakreipė galvą ir pažvelgė į mane. Jos akys švietė klausimas.

    – Atsiprašau, kad klausiau, - prabilo ji pašnibždomis, - bet ar jis TIKRAI elfas?

    Nu va, jeigu ji būtų paklausiusi, ar Hyungas TIKRAI žmogus, tai būčiau atsakęs, kad jis iš tiesų yra marsietis, kurį tėvai paliko Žemėj, kad kas nors jį įsivaikintų, tačiau kadangi jis dabar nebebuvo žmogus, tai galbūt (tiesiog galbūt) buvimas elfu galėjo kažkaip paaiškinti tą jos keistą elgesį.

    ...

    Ai, ką aš čia paistau? Jis visuomet taip elgiasi.

    – Baisiausiai persiprašau dėl nepakenčiamo savo hjongo elgesio, - žemai nusilenkiau.

    – Hjongo? – smalsiai paklausė Èlion, kai vėl pamažu ėmėm slinkti pirmyn.

    – Mmm... šitaip mūsų kalboje jaunesnis vyras kreipiasi į vyresnį. Tai kaip ir reiškia „vyresnis brolis“.

    Èlion linktelėjo patenkinta mano atsakymu ir nuo tos akimirkos mes toliau žygiavom tylėdami.

    Iš tiesų tai nežinojo, kokią pakopą Minas Tirito hierarchijoje užima jos tėvas, tačiau kadangi Lórien jau anksčiau išpliurpė, kad „jos vyresnioji sesuo turėjo ištekėti sulaukusi penkiolikos metų amžiaus, kaip ir visos kilmingos merginos“, tai aš padariau išvadą, kad jų šeimyna nebuvo mažas šio milžiniško feodalinio mechanizmo sraigtelis. Ir, kai mes pagaliau priėjom jų namus, aš visiškai įsitikinau, jog mano teorija teisinga.

    Visų pirma Èlion namas stovėjo trečiajame Minas Tirito rate. Tai reiškė, kad jis buvo aukščiau už biblioteką, netoli nuo Karališkųjų rūmų. Galbūt iš manęs šaipėsi sidabrinė mėnulio šviesa, tačiau, kai sustojome priešais didelius baltus vartus, man pasirodė, kad čia viskas pagaminta iš marmuro. Balto, skaistaus marmuro. Arba čia galėjo būti paprasčiausi baltai nudažyti akmenys, tačiau bet kuriuo atveju, čia turėjo būti bent šiek tiek marmuro, nes kitaip dvaras nebūtų taip prabangiai atrodęs.

    Didžiulę teritoriją su erdviu kiemu ir trijų aukštų namu supo aukšta balta tvora. Kai pamačiau tą namą, iškart pagalvojau, kodėl gi ji nepriėmė visų mūsų penkių, tačiau, ko gero, tai buvo susiję su vietos papročiais ar dar kuo nors, kas neleido moterims įsileisti į savo namus daug vyrų, kuomet šeimos galvos nėra namuose.

    Buvau pavargęs, alkanas ir... pavargęs. x___x Šiandienos įvykių užteko visai savaitei. Pala, jau po vidurnakčio. Va, kodėl mes nusprendėm pirma šiek tiek pailsėti, o rytoj imtis to reikalo dėl Peregrino Tuko. Tad, kai pamačiau šią gražią architektūrą su dideliu, jaukiai atrodančių šiauriečių namu, kurio beveik kiekviename fasado lange degė šviesa, mano kojos staiga pasidarė tarsi švininės. Už vieną šiltą, minkštą ir patogią lovą būčiau galėjęs atiduoti pusę karalystės. Va tau ir elfų atsparumas pasaulio nelaimėms, ką?

    Namo durys staiga trankiai atsivėrė ir laukan išlėkė Lórien, smarkiai mosikuodama rankomis.

    – Nu, pagaliau! – priekaištingai suriko ji. – Maistas šąla! Ko taip ilgai užtrukot? – ji dėbtelėjo į Èlion, įrėmusi į šonas rankas.

    – Jūs eikit vidun, - Èlion silpnai šypsodamasi mostelėjo į šiltą ir šviesų koridorių, - mano motina visuomet mielai pasitinka elfus.

    – O kaipgi tu? – paklausiau jau būdamas viena koja viduje, stovėdamas ant slenksčio. Hyungas buvo čia pat šalia manęs, pusė jo veido buvo apšviesta dirbtinės šviesos, kita pusė skendėjo šešėliuose.

    Èlion tiesiog patraukė pečiais ir nusišypsojo.

    – Vis dar turiu darbų bibliotekoje.

    – Pala... ką? – Hyungas sustingo žengęs vos vieną žingsnį ir atsisuko į ją, negalėdamas patikėti savo ausimis. – Jau po vidurnakčio, - pareiškė jis taip, tarsi tai būtų buvusi pati svariausia priežastis likti namie.

    – Aš jau suaugusi, galiu savimi pasirūpinti, labai jums dėkoju, - linktelėjo Èlion, nors aš jutau iš kiekvienos jos kūno ląstelės sklindantį sarkazmą, - jūs turėtumėte ilsėtis; diena buvo ilga ir sunki.

    – Jo, rimtai, - pajutau, kaip trūktelėjo mano ranka ir pažvelgiau žemyn – Lórien traukė mane vidun su labai užsispyrusia išraiška veide, - Ji visuomet leidžia ten ištisas naktis, pamirškit ją.

    – Bet mes negalim likti, jeigu nėra namų šeimininko, - Hyungas papurtė galvą ir Èlion pažvelgė į jį klausimų pilnomis akimis.

    – Juk girdėjot, ką pasakė, pamirškit mane, - visai be jokio jausmo pareiškė Èlion, apsisuko ant kulno ir greitai nuėjo per kiemą, ir netrukus dingo už kitos vartų pusės.

    Aš žvilgtelėjau į Hyungą. Jis pakėlė akis į mane. Mudu staiga abu linktelėjom ir drauge šleptelėjom sėdom ant laiptų į to didžiulio namo prieangį.

    – ĖĖĖĖĖĖĖĖĖ???!! – galėjau prisiekt, kad mums už nugarų Lórien akys ant kaktos iššoko. – Ką gi jūs darot?!

    – Mes palauksim, kol tavo sesuo grįš namo, - kilniai pareiškė Hyungas ir tvirtai susisupo į savo tamsiai raudoną apsiaustą.

    – Pfff, vyrai, - suirzusi burbtelėjo mergaitė ir uždarė paskui savo duris.

    – Khe, vis dėlto jos visos visur vienodos, - Hyungas palingavo galva ir pakėlė akis į žvaigždėtą dangų. Jo sidabrinės šviesos apšviestas profilis su ilgais plaukais, smailiomis ausimis ir ta juokinga kumpa nosimi atrodė gana paslaptingai.



    – Kas? – buvau pernelyg pavargęs, kad dar svarstyčiau, ar diskusija su juo tokiu paros metu yra žalinga sveikatai.

    – Moterys.

    – Pfe.

    – Būtent.

    – Jeigu jau prakalbom, tai kodėl pasakei Èlion, kad tau labiau patinka tamsiaplaukės? – šita prieš tai vykusio pokalbio detalė nedavė man ramybės.

    – Kaip suprast? – Hyungas pakėlė žiauriai mieguistą galvą.

    – Tau visai nerūpi plaukų spalva. Vos tik sutinki kokią paną, tuojau spoksai į jos rankas, ir viskas.

    Jis veizėjo į mane su tuščia išraiška veide, mirkčiodamas tarsi idiotas kiek pravira burna.

    Yaaaaaaah~ Min-ah~ – jis patapšnojo man per nugarą. – Tu tikrai pažįsti mane geriau, negu aš galvojau.

    Dievaži. Tuojau imsiu kopijuoti Lórien, bet galų gale, juk reikia pažinti savo priešą. Dėl to...

    – Ir kokios jos?
    – Kas?

    – Èlion rankos...

    – Mažos ir šiek tiek pageltusios nuo viso to darbo su knygomis.

    – Tai tu vis dėlto ją NUŽIŪRĖJAI, - kreivai išsišiepiau.

    – Hmpf, - Hyungas išleido labai keistą garsą, paslėpė rankas po savo mantija ir vėl persijungė į tą sifu režimą, šitaip pareikšdamas, jog mūsų pokalbis baigtas.

    Sėdėjom ten kurį laiką. Pamažu didžiajame name užgeso beveik visos šviesos ir liko tik du apšviesti langai. Laikrodžio neturėjau ir jau nebemokėjau sekti laiko, tačiau maždaug po kokios valandos vėl pasirodė baisiai burbanti Lórien su obuolių krepšiu rankose. Man jos buvo šiek tiek gaila. Ta prasme, mes juk nenorėjom įžeisti jų svetingumo. Tiesiog be Èlion kažkaip viskas neatrodė gerai. Be Èlion mes negalėjom prisiversti apmąstyti tolimesnių planų. Aš išvis nebegalėjau sukurpti nė pačių paprasčiausių minčių. Tiesiog troškau užversti kojas ir parpti visą amžinybę.

    Kai iš krepšio paėmiau trečią obuolį, Hyungas pakilo ir, nieko nesakęs, nušlepsėjo iki vartų. Ašai pačiupau krepšį ir nusekiau paskui jį, žinodamas, kad jis traukia atgal į biblioteką. Galų gale net ir Hyungo kantrybė turėjo ribas. Mes klajojom po tamsias ir niūrias Minas Tirito gatves, stengdamiesi atsekti jau kadaise nueitą kelią iki bibliotekos. Pasiklydom gal kartą ar du. Bet Hyungas turėjo tokią savybę, kad jis visuomet žinojo, kur padarė klaidingą posūkį. Ko gero, tam tikrais atvejais jo galva nebuvo tuščia kaip puodynė.

    Sprendžiant iš žvaigždžių ir mano sunkios galvos, biblioteką pasiekėm maždaug antrą valandą nakties. Uždarėm paskui save tas milžiniškas duris ir dar kartą apsižvalgėm po beribę, knygomis nukrautą, erdvę. Hyungas paėmė iš mano krepšio vieną obuolį ir mostelėjo savo beprotiškai ilga rankove kairėn, aiškiai nurodydamas, jog turėčiau eiti ir apsižvalgyti kairiajame bibliotekos flange. Aš tiesiog linktelėjau ir nuėjau tolyn, nes buvau pernelyg nuvargęs, kad pajėgčiau ginčytis ir, šiaip ar taip, tokiu paros metu jis elgėsi pakankamai žmoniškai. Galbūt miego trūkumas jį veikė teigiamai. *užsirašo mintyse pastabą*

    Į Èlion atsitrenkiau trečiajame kairiojo sparno flange. Ji nešėsi krūvą knygų, tvarkė kokią lentyną ar šiaip ką nors. Laimė, nei jos knygos, nei mano obuoliai neparpuolė ant grindų, tačiau ji labai nustebo mane matydama.

    – Ką tu čia veiki? – ji padėjo knygas ant žemės greta artimiausios lentynos ir pasitrynė apspangusias akis.

    – Negalėjom vakarieniauti be tavęs, - ištariau atsiprašydamas, piešdamas apskritimus ant grindų su savo pėda.

    – Negalėjom? – ji kilstelėjo antakį ir jos veide šmėkštelėjo supratimas. – O, ne. Tik nesakyk, kad ir tavo Hyungas čia...

    – Taip, jis čia...

    Èlion atsiduso ir panardino veidą į savo delnus.

    – Jūs turėtumėte ilsėtis, - sumurmėjo ji ir pakėlė akis. Jos žvilgsnis klajojo aplinkui, tarsi ji bandė išskirti ar suvokti kažką, ko pati negalėjo apsakyti. – Čangminai, - galiausiai prabilo ji, - pasakyk man, ką mato elfo akys?

    – Prašau?

    – Šviesa, ar yra koks pokytis šviesos kiekyje, - ji pažvelgė į mane ir, galėjau prisiekti, kad ji laukė kažkokios teorijos patvirtinimo.

    Sunkiai nurijau įstrigusias seiles ir greitai apsižvalgiau aplinkui. Biblioteka vis dar buvo ryškiai apšviesta kaip ir prieš kelias valandas ir iš pradžių nepastebėjau jokio skirtumo, tačiau iš dešiniojo sparno sklido kažkokia anomalija. Atrodė, kad ten šviesa ryškesnė ir, aišku, jeigu ne mano elfo akys, tikrai nebūčiau galėjęs pajusti skirtumo. Kita vertus, Èlion kažką pastebėjo be jokio išskirtinio regos pojūčio.

    – Stipresnė dešiniajame sparne, - pasakiau.

    – Taip ir maniau, - linktelėjo Èlion ir nuskubėjo koridoriumi tolyn, o aš vilkausi jai iš paskos. Mano obuolių krepšys buvo jau beveik tuščias.

    Nelabai nustebau pamatęs, jog ir vėl atsidūrėm ovaliam kambary su knygų lentynomis vietoj sienų (arba dar kitaip vadinamame Lindono skyriuje). Vienintelė skirtinga detalė buvo Hyungas išsidrėbęs skersai grindų, miegantis su knyga vietoj pagalvės.

    Jo ilgos juodos plaukų sruogos draikėsi jam ant pečių ir ant grindų, sau ant pečių tarsi kokią antklodę jis buvo užsimetęs savo apsiaustą, o jo kairysis skruostas buvo prilipęs prie knygos puslapio. Miegojo jis šiek tiek papūstom, tom savo į plastiką panašiom, lūpom. Èlion pritūpė greta jo ir nusišypsojo, bandydama nesijuokti.

    – Jis iš tiesų visai gražus, kai miega, - sukikeno ji.

    Ha... =‘.‘= Pala, pala... STOP & REWIND. Iš tiesų? Visai? Kas per...?

    – Pala, o t-tau jis šiaip visai neatrodo gražus? – paklausiau išpūtęs akis. Tai buvo visai netikėta. Ta prasme, Hyungas paprastai sukeldavo KITOKIĄ moterų reakciją.

    – Na, tiesą pasakius, - Èlion pasikasė galvą, atrodydama šiek tiek prasikaltusi, - iš pat pradžių pamaniau, kad jis atrodo toks juokingas. Mano sesuo vartoja tokį žodį, aš net nežinau, ar galima jį įtraukti į žodynus, bet... manau, šioje situacijoje jis tiktų, mmm... kvanka?

    =‘.‘=

    BWAAAAAAAAAAAHAHA~!

    Myliu šitą nuną~! xD

    – Ar nereikėtų jo pažadinti? Juk knyga... – parodžiau į Hyungo „pagalvę“.

    – Manau, jog viskas tvarkoj, galų gale, jis labai pavargo, - gūžtelėjo Èlion, - ta knyga nelabai svarbi, ten tiesiog pasakų bendrąja kalba rinkinys. Jis greičiausiai rado ją ant mano stalo. Nemanau, kad jis ją sugadins, - ji šyptelėjo, - juk jis dabar ant jos nesiseilėja.

    – Bet...

    – Viskas gerai, - ji linktelėjo ir nuėjo prie savo stalo, - dabar jau per vėlu eiti atgal, - iš vieno iš stalčių ji ištraukė didžiulę antklodę, o nuo paties stalo paėmė popieriaus lapą su plunksna, - per tris sales į pietus nuo čia turi nedidelį kambarėlį. Ten yra dvi lovos ir viskas, ko reiktų padoriam pernakvojimui,- ji padavė man lapą su plunksną, o pati apklojo Hyungą, - palik jam raštelį, - ji atsisuko į mane, jį apkamšydama, - jis turėtų mus susirasti į ryto...

    – Tau tikrai patinka čia leisti laiką, tiesa? – tyliai sumurmėjau, pasilenkdamas virš stalo ir galvodamas, ką čia reiktų parašyti tam miegmaišiui.

    – Taip, man čia patinka labiau negu namie, - Èlion smalsiai žvilgčiojo man per petį, kol aš pakeverzojau šį bei tą korėjietiškai.



    Hyungai,

    Èlion sako, kad ji turi kambarį trys salės į pietus nuo čia (kad ir kur tie pietūs yr), tai, kai pabusi... JEIGU pabusi... >.>‘‘ rasi mus ten.

    Nuostabu, iš tikro. Išėjai surasti merginos, o galiausiai užmigai su pasakų knyga vietoj pagalvės. Ir nenoriu girdėt jokių pasiteisinimų apie tai, koks įdomus buvo tos knygos turinys. Blah. Perskaitai? BLAH~!

    Sugrįžk iš mirusių. Nes mums vis dar reikia pagalvot apie Peregriną Tuką. Labos nakties ar labą rytą. Jokio skirtumo.

    Minas~

    -------------------------------------------------------------------------------------------------


    Bus daugiau... (obviously xD)

    Sorry dėl typo. Pataisysiu rytoj... <3

  8. #88
    Followkata Toushifollow

    Kleopso avataras
    Įstojimo data
    2008 04 01
    Vietovė
    Kns
    Įrašai
    237
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    27
    Nu va, atrodo tik trumpam uzmeciau aki, o dabar teks keliaut i pirma puslapi. Atrodo nusimato daug malonaus darbo

  9. #89
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Citata Autorius Eglaya Žiūrėti skelbimus
    Jjang~ penkta diena kitą skyrių turėčiau įdėti rytoj
    tj kur tas zadietasis skyrius ? jau kjp ir daugiau nei sawaitele weluoji

  10. #90
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Sorry, as dabar Kuboj, tai tikrai neidesiu.

    Vos tik grisiu, issimiegosiu, ir isversiu, ir idesiu. Promise

    <3

  11. #91
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    5 diena (2)

    1) Gali pasirodyti, kad aš propaguoju yaoi, bet aš niekuomet nesu už atvirą shounen-ai. Kai kuriuos epizodus iš šio skyrių geriau galėtų suprasti nebent TVXQ fanai. Galų gale, jaunimas dar ne taip žaidžia.

    2) Mokyklą baigiau labai seniai ir tikrai nežinau, koks slengas dabar populiarus, labai persiprašau. Aš galiu pavaryt nebent filologų slengų, kuris sunkiai suprantamas normaliems žmonėms XD




    važiuojam~


    Kronikos
    5 diena (2)



    Junho apsižvalgė po mažą kambarį ir atsisuko į kitus du su spindinčia šypsena veide.

    – Manau, jog tiks, - patenkintas pareiškė jis ir užsiropštė į viršutinį dviaukštės lovos aukštą.

    Kambarys buvo idealaus kvadrato formos vos su vienu langu ir dviem lovom. Jau anksčiau minėta dviaukšte, kuri stovėjo prie dešinės sienos, jeigu nupasakotume kambario išvaizdą iš perspektyvos žmogaus, stovinčio prie durų, ir plačia bei patogia lova, pristumta prie kairės sienos. Kambarys nebuvo apšviestas, tačiau pro langą sklindančios mėnulio šviesos užteko, kad 6 elfų akys matytų taip pat gerai kaip ir dienos metu.

    – Grynai kaip Spartoj, ne? – prabilo Jučionas, žvalgydamas aplinkui su nepatiklia išraiška veide. Džiunsu įslinko į kambarį čia pat draugui už nugaros, smalsiai žvalgydamasis kairėn ir dešinėn. Galiausiai jis sustojo priešais dviaukštę lovą, o Jučionas tyrinėjo platų baldą kairėje.

    – Visai kaip vaikystėj, - Džiunsu laimingas nužvelgė dviaukštę, - nors ana visai neprimena, kaip tu sakai, „Spartos“, - jis pavaizdavo kabutes, šaipydamasis iš Jučiono, - jeigu kam rūpi mano nuomonė, tai ana lova visai prabangi, turint omeny šį amžių ir... šiaip.


    Junho dirstelėjo į du keistus elfus pro savo antro aukšto kamputį. Regis, tiedu jau rengėsi ginčytis.

    – Ė... chebra? – karys pakėlė ranką, tarytum norėdamas gauti leidimą prabilti.

    – Tu iškalbus kaip visuomet, Džiunsu-ja, - gūžtelėjo Jučionas ir staiga iš visų jėgų šleptelėjo į plačiąją lovą, - Gerai~! *ŠLEPT* Tuomet renkuosi šitą... – jis patapšnojo antklodę ir apsikabino pagalvę, bandydamas įsitaisyti kuo patogiau. Nors jis atsigulė viena atmerkta akim, stebėdamas Džiunsu ir laukdamas, ką tas ketina daryti.


    Džiunsu papūtė lūpas. Ir atsisuko į dviaukštę lovą. Jis susitiko su į jį spoksančiomis, tamsiomis Junho akimis. Džiunsu nebuvo patenkintas.

    – Ką? – Junho užsitraukė antklodę iki pat smakro, pasirengęs gintis iš paskutiniųjų.

    – Nesąžininga, - atsiduso Džiunsu, - aš norėjau miegot viršuj.

    – O ne, prasideda, - sumurmėjo Jučionas ir pasislėpė po antklode, - geriau jau jam nusileisk, Junho, nes kitaip jisai zys visą naktį, - iš po antklodės atsklido žemas, prislopintas niurnėjimas.

    – Dėl Dievo meilės, - Junho atsisėdo, - jei tik dėl to būsi laimingas...

    – Ir noriu, kad apačioj miegotų Jučionas, - Džiunsu sukryžiavo ant krūtinės rankas.

    Junho sustingo jau benulipąs nuo antro lovos aukšto.

    – Prašau? – sumirksėjo jis.


    – Nu jau ne! – iš po antklodės pasirodė Jučiono galva. – Aš miegu čia.

    – Nu i gèrai! – Džiunsu švystelėjo į viršų rankas ir staigiai pasisuko į savo draugą. – Tai pasitrauk, aš ateinu.


    Akimirką kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Junho įsispoksojo į du bičus priešais jį. Vienas stovėjo su tyra ir nekalta išraiška veide, o kitas buvo visiškai pasibaisėjęs.


    – Ne, po velnių!! – suriko Jučionas išpūstomis akimis, rodydamas pirštu į Džiunsu. – Nesiartink. Su tavim nemiegosiu! Mes ne antroj klasėj!! Tu spardais miegodams!!

    – Tuomet ateik į apatinį gultą, - Džiunsu parodė į dviaukštę lovą sau už nugaros, ir kilstelėjo smakrą, pasirengęs priimti bet kokį iššūkį.

    – Po tavim irgi nemiegosiu! – suriko Jučionas kaip akis išdegęs.

    – Kodė neeeee~?

    – ... tu naktį nudribsi žemėn!

    – Ė... atleiskit, kad kišuosi, - Junho pasikasė galvą, - bet jei jis iškris miegodamas, tai nudribs ant grindų...

    – Tame ir esmė! – Jučionas nusispardė visus savo užklotus, iššoko iš lovos ir stojo akis į akį priešais Džiunsu. – Kadangi jis nudribtų ant grindų, jis pernelyg tingėtų vėl lipt į viršutinį aukštą, taigi jisai automatiškai įropotų į mano gultą ir dėl to aš ten nemiegosiu, aišku? – jis įsistebeilijo į Džiunsu savo piktomis šuniuko akimis.

    – Nu davaaa-aa-aa-aai! – Džiunsu ėmė šokinėti aukštyn žemyn, tarsi darželinukas. – Nebūk zanūda! *papučia lūpas*


    O_____o


    – Bičas, jis negali bet tavęs gyvent, ar tiesiog ši vieta neigiamai veikia jos smegenis? – Junho, pusiau šokiruotas, pusiau pralinksmintas, nužvelgė šokinėjantį Džiunsu.

    – Cho, gerai būtų, - Jučionas pavartė akis, - jis visuomet toks.

    – Tai, ką ketini daryti? – Junho kilstelėjo antakius ir Jučionas galėjo tai aiškiai matyti dėl tiesiog rentgeniškos elfo regos. Jis atsiduso.

    – Negaliu patikėt, kad tai sakau, bet... – aktorius baikščiai pakėlė akis, tarytum tikėdamasis audringos reakcijos. – Keičiamės.

    – Eik tu sau! – Džiunsu balsas lūžo, o jo veidą nušvietė labai platus šypsnis.

    – O.o – Junho irgi negalėjo tuo patikėti. – Tu rimtai? – jis, šiaip ar taip, vis tiek nusileido nuo viršutinio lovos aukšto.

    – Negaliu patikėt, kad tai darai! – cyptelėjo Džiunsu ir nulėkė pro Junho dviaukštės lovos link. – Dėkui, čiuvas! – jis patapšnojo kareiviui per petį ir užšoko ar, tiksliau sakant, stebėtinai judriai UŽSKRIEJO į viršutinį gultą.

    Priblokštas Junho pagriebė savo apsiaustą, kuris jau slydo jam nuo pečių, dėl to Džiunsu tapšnojimo.

    – Ką tu sakai, - burbtelėjo Jučionas, tempdamas save dviaukštės lovos link, - man reikia miego, ir jeigu nebūčiau su viskuo sutikęs, jis būtų inkštęs visą naktį, - jis pasilenkė ir atsisėdo ant apatinio gulto. Vaikinas pakėlė akis į Junho. – Ir kaip tau tokia situacija?

    – Būta ir blogiau, - patraukė pečiais Junho ir atsisėdo ant plačiosios lovos, kurioj vis dar jautėsi Jučiono šiluma, - ar tu visuomet taikstaisi su jo keistenybėmis? – jis paklausė aktoriaus, apsikamšydamas švelniais patalais.

    – Tai aišku, kad taikstosi! – nuo viršutinio gulto čirptelėjo Džiunsu, kai jis gulėjo, matėsi tik jo mažos nosies galiukas. – Be manęs jam būtų žiauriai nuobodu! ^__^

    – Džiunsu-ja, užsičiaupk, - pertarė jį Jučionas ir pasisuko veidu į Junho, stengdamasis patogiai įsitaisyti dviaukštės lovos gulte. – Deja, taikstytis tenka, - pasakė jis žemu aksominiu balsu, - bet, matai, su juo visai linksma, taigi verta. Džiunsu net pačius rimčiausius dalykus paverčia juokingais.

    – Jo, nes aš genijus.


    ='.'=



    xD



    Jučionui atrodė, kad nuo kikenimo jam sprogs pilvas. Netgi Junho sunkiai sekėsi tramdyti šypseną.

    – Ką yra? – nekaltai paklausė Džiunsu. Jučionas vis dar voljavo (=Voliojosi Ant Lovos Juokdamasis). – Ką tokio pasakiau?

    – Daba supranti? – Jučionas nusivalė ištryškusią ašarą.

    – Jo, - tyliai nusijuokė Junho, priglusdamas prie minkštos pagalvės.

    – Kaaaaaaaaas? – jeigu tik būtų galėjęs, Džiunsu būtų įspyręs Jučionui į blauzdą, deja, draugas gulėjo vienu aukštu žemiau.

    – Džiunsu-ja, - galiausiai aktorius susitvardė, - vienintelis iš mūsų, kurį būtų galima pavadinti genijumi, yra greičiausiai Čangminas. Juk žinai, koks jisai proto bokštas. Džedžiungas... jis irgi turi košės galvoj... pavadinkim jį anti-genijum, bet jau tu...

    – Bet aš ESU genijus, - įtikinėjo Džiunsu, - aš – futbolo genijus...

    – A... – akimirką Jučionui pritrūko žodžių.

    – Gal jau užraukim, gerai? – Junho suprato, kad čia nebus nė galo, nė krašto, jeigu jis neįsikiš. – Rytoj bus sunku.

    – Jo, teisybė, - pritarė Jučionas. – Labos.

    – Labanakt.

    – Labanaktiiiiiiiis~




    Po 10 minučių

    *zzzzzzzzzzzzzzzzzzz*

    *pasisuka* *pasikaso* *pasisuka*

    *verčiasi*


    - WAAAA~!!


    *BULDINKŠT!!!*


    – Ai... T^T


    -__-"


    *šlept šlept*


    *bakst bakst*


    – Ko?

    – Pasislink. *šnabždesys*

    – Nyk iš čia!


    *stumt stumt*

    – Liaukis!


    *STUMT~!*

    *TAUKŠT!*


    – Ai! >.<


    *slinkt slinkt* *glust glust*


    – Che che... ^^


    *poreikis žudyti auga~*



    *kairėj pusėj*:
    - Kukukukukekekekekekeke... xD

    *juokiasi*


    --______--"






    Uch... nu ir sapnas...

    Pamažu atsimerkiau ir atidžiai apsižvalgiau aplinkui. Pamačiau blankiai apšviestą patalpą ir kelias sekundes, negalėjau suvokti, kur esąs. Tuomet maždaug už kelių pėdų nuo savęs pastebėjau kupetą pilkšvai rudų plaukų ir parėjo viskas. Dėžutė, Tolkieno pasaulis, trenkti elfai, biblioteka, Peregrinas Tukas, tuščias skrandis...

    =___=

    Atsisėdau. Slaptasis Èlion kambarys (jeigu jį taip galima pavadinti) turėjo tokias pats aukštas lubas, kaip ir pati biblioteka, jis irgi buvo pilnas knygų. Vajė, kaip nustebau. Èlion vis dar miegojo. Ji gulėjo išsitiesusi ant apskurusios sofos, jos veidas buvo sulindęs į pagalvę. Kažkodėl ji atrodė bemaž juokingai ir kvailai, bet tą mintį paleidau vėjais, nes savo pažįstamų sąraše turėjau dar didesnį kvanką.

    Kambary iš viso buvo viena lova ir sofa, ant kurios dabar kaip tik miegojo Èlion. Iš tiesų tai, aš kone reikalavau, kad ji gultųsi į lovą, bet ji, ko gero, norėjo pavaizduoti labai dėmesingą ir nesavanaudę šeimininkę, todėl ji tiesiog šleptelėjo ant sofos ir mestelėjo man keletą antklodžių sakydama: „Prašom su manim nesiginčyti.“ Neverta nė sakyti, jog turėjau su tuo sutikti, nes kitu atveju Hyungas, ko gero, nebūtų buvęs vienintelis, kurį išjungė stora knyga.

    Ir jei jau prakalbom apie knygas, mane jos jau pradėjo slėgti. Ta prasme, aš nesu prieš knygas. Galų gale, juk ėmiau nuo jų priklausyti vos tik pradėjau lankyti mokyklą, bet čia jų buvo tiesiog per daug. Lentynos nuo grindų iki pat lubų buvo prikištos visokiausių knygų ir tarp jų nebuvo nė mažiausio tarpelio. Tikrai galėjai žavėtis jų kiekybe, nes, kaip mes visi žinom, kiekybė yra viskas, tačiau kita vertus, biblioteka be kompų buvo smertis. Administravimas ir sisteminimas turėjo užtrukti metų metus. Reikės paklausti Èlion, ar ji tikrai čia dirba vienui viena. Juk šita vieta milžiniška. Ne šiaip sau milžiniška, bet MILŽINIŠKAI milžiniška.

    Pakilau ir pasirąžiau. Galvojau, ar Hyungas jau atsikėlęs. Galbūt jis šlaistosi pasiklydęs bibliotekos platybėse, bandydamas surasti kelią į pietus. Che che, visai neblogas vaizdelis xD. Galbūt reikėtų jo paieškoti? Dėl visa pikta.

    Pasisukau durų link ir pamačiau į mane spoksančią Keriveną. Ji buvo atsirėmusi į staktą, stovėjo sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Aš atsidusau iš palengvėjimo, nes jos žvilgsnis nebuvo ironiškas ar įtarus. Ji nenužvelgė manęs įnoringomis akimis, o Hyungas taigi tapdavo jos auka kiekvieną minutę. Pasitaršiau plaukus, apsimesdamas, jog mano pirštai buvo pats geriausias šepetys, pasitaisiau šiek tiek susiraukšlėjusius drabužius ir pasipuošiau ta mandagia šypsena, kuria garsėjau mokyklos laikais.

    – Labas rytas, - nusilenkiau.

    Kerivena kilstelėjo antakį ir šyptelėjo.

    – Labas rytas, - ji vos vos linktelėjo, - ji ir vėl užsispyrė miegoti bibliotekoje? – elfė smakru parodė į atsijungusią Èlion figūrą.

    – Mmm... – mano apatinė lūpa sutrūkčiojo, kai galvojau, kaip čia geriau viską suformulavus anglų kalba. – Ji nuvedė mus į savo namus, bet paskui vėl išėjo į biblioteką ir mes grįžom jos ieškodami.

    – Mes?

    – Taip, - linktelėjau, - aš ir Hyu— Džedžiungas.

    – Taigi žinoma, - ji linktelėjo kokius tris kartus, - ir kurgi JIS?

    – Palikom jį miegantį Lindono skyriuj, - priėjau arčiau jos, - vos tik pabus, turėtų ateit čia.

    – Nebūčiau tuo tokia tikra, - šyptelėjo Kerivena, - jis panašus į tokį, kuris labai lengvai pasiklysta.

    – Tai ką tuomet siūlot? Eit jo ieškot?

    – Kodėl gi ne? – jis patraukė pečiais vis dar stovėdama sukryžiavusi rankas. – Nedidelis kivirčas iš pat ryto man visai praverstų.

    – Na, o kaipgi... – atsisukau atgal į Èlion, kuri vis dar kietai miegojo. Nuo tada, kai pirmąkart į ją pažvelgiau ji nė nekrustelėjo.

    – Palik ją, - Kerivena jau pasisuko eiti, - ji niekuomet gerai neišsimiega. Pats laikas jai pailsėti.

    Tai pasakiusi elfė pradingo koridoriuje ir man nebeliko daryti niekas kita, tik sekti paskui ją. Taigi paspartinau žingsnį ir greitai išlindau į erdvų koridorių. Man pasirodė keista, kad biblioteka buvo taip ryškiai apšviesta. Ta prasme, ar deglai ir žibintai galėjo taip degti be perstojo 24 valandas per parą? Keista. Galiausiai pasivijau Keriveną ir nusprendžiau pradėti pokalbį saugia tema.

    – Mm, atsiprašau, bet kas uždega juos visus? – pakėliau akis ir apsižvalgiau, vildamasis, jog Kerivena supras mano klausimą be tolimesnių aiškinimų.

    – Karalienė Arvena, - atsakė ji, tiesia nugara žengdama koridorium tolyn.


    ='.'=


    – Ė?

    Kažkodėl elfų karalienės, sklandančios po biblioteką su deglu rankose, vaizdelis neatrodė labai tikėtinas.

    – Žmonės tai vadina elfų magija, bet tu gi žinai, kas tai yra iš tikrųjų, - ji pažvelgė į mane atlaidžiai šypsodamasi.

    – A.

    Iš tikrųjų tai neturėjau nė žalio supratimo, apie ką ji čia.

    – Tai, kaip praėjo pusryčiai rūmuose? – pakeičiau temą, nes anksti rytą eiti bibliotekos koridoriumi visiškoje tyloje buvo gana nejauku.


    ='.'=



    잠깐

    Jeigu jau prakalbom... kaip, po galais, man pavyko vakar naktį visiškoj tamsoj pereiti visą Minas Tiritą ir neprileist į kelnes? O.o Nu, OK, gal kiek per vaizdingai pasakyta, bet vis tiek. Kur dingo mano tamsos baimė? Ar tai, jog dabar esu elfas, su tuo susiję? Nes, žinot, elfus vadino žvaigždžių vaikais ir visa kita. Hmm, visai įdomu. Taip įdomu, kad net neišgirdau Kerivenos atsakymo.

    – Čangminai!

    – A? O, taip, kur mes sustojom? – sugrįžau į realybę ir pamačiau Keriveną, žiūrinčią į mane su keista išraiška veide.

    – Trečiajame koridoriuje, šalia Gondoro kronikų. Dabar suksime kairėn ir greitai atsirasime Lindono skyriuje, - rūpestingai atraportavo Kerivena, tarsi šnekėtų su penkių metų vaiku.

    -___-"

    Labai juokinga. Nesuprantu, kodėl ji visą dieną koliojosi su Hyungu. Jie tiesiog skirti vienas kitam. Su tokiu humoro jausmu. Kita vertus, Hyungas turėtų stiprų konkurentą. Jei tai, ką sakė Èlion, yra tiesa, ir jeigu Legolas tikrai yra Kerivenos vaikinas... xD Vajergau, mane prajuokina vien mintis, kad Hyungui tektų grumtis su Legolasu. Ką ir bekalbėti apie tai, jog Kerivena greičiau vožtelėtų Hyungui tiesiai į veidą ir sulaužytų jam nosį, užuot ėjusi su juo į pasimatymą.

    ...

    Ar jie iš viso čia eina į pasimatymus? Neturiu nė žalio supratimo.

    Taigi, vos tik pasukom kairėn, prisiminiau kai ką, kas buvo tikrai svarbu ir rimta. Tipo, be juokų rimta.

    – Tai... kaip ten dėl Peregrino Tuko?

    – Jis, ko gero, vis dar turi tą knygos puslapį, kurio jums reikia. Ir jeigu jis jį turi, sakau, jums reikėtų atsiimti puslapį asmeniškai, - rūsčiai atsakė Kerivena. Oi, jai nelabai patiko Peregrinas Tukas, ką?

    – Taip, bet kaip mes patys rasim tą hobitą? Juk hobitai... jie... – buvom visai prie pat Lindono skyriaus, kai, nurodydamas dydį, pritraukiau smilių ir nykštį vienas kito. – Miniatiūriniai.

    – Ir kas tau sakė, kad jūs būsite išleisti vieni? – išsišiepė Kerivena. – Grafystė yra ganėtinai toli.

    – Norit pasakyt, kad jūs vyktumėt su mumis? – įsistebeilijau į ją nustebęs; mes jau buvo prie įėjimo į Lindono skyrių.

    – Jeigu labai reikėtų, - šyptelėjo Kerivena ir įžengė į ovalią erdvę. Nusekiau jai iš paskos ir kone atsitrenkiau į sustingusią elfę.

    Ji sustojo tarp dviejų didelių lentynų, spoksodama į kažką priešais. Mačiau, kaip jos kairė plaštaka buvo sugniaužta į tvirtą kumštį, kuris iškart ėmė trūkčioti. Apėjau aplink jos sustingusį kūną ir vaizdinys, kuris sujaukė Kerivenos mintis, atsvėrė man priešais akis.

    Maždaug dešimt metrų nuo mūsų, ant Èlion stalo sėdėjo... Hyungas. Jis sėdėjo indėno poza, sukryžiavęs kojas, jo mantija raitėsi visur aplink jį, ant kelių jis turėjo pasidėjęs storą knygą. Ko gero, tai buvo tas pats pasakų rinkinys, ant kurio jis buvo užmigęs. Hyungas pakėlė akis nuo savo skaitalo ir, pamatęs mus, spoksančius į jį, manieringai išsišiepė sakydamas:

    – Gerą rytą, Kerivena, mano miela. Kas pusryčiams?


    ------------------------------------------------------------------

    잠깐 - JAMKKAN - Sekundėlę
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2008-08-18, 00:12

  12. #92
    bishoujo
    Youka avataras
    Įstojimo data
    2006 01 30
    Vietovė
    Vilnis
    Įrašai
    391
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Yay! As kazkaip ismeciau po visur visus bukmarkus darbe ir apskritai apleidau del savo uzimtumo ana foruma skaityt, todel dziaugiuos baisiausiai naujuoju skyriumi, nors ji jau ir skaiciau ten. XDD

  13. #93
    Brilliant green Daphne avataras
    Įstojimo data
    2008 03 23
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    9
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Laaabai džiaugiuosi sulaukus naujos dalies. Kaskart praskaidrina nuobodžią darbo dieną. Neretai būna sunku susivaldyti ir nepradėti kikenti balsu. Kolegos turbūt pamanytų, kad man visai varžteliai atsisuko.
    Puikiai rašai, Eglaya. Taip ir toliau.

  14. #94
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    5 diena (3)

    T.T dėkoju, kad skaitot, nors suprantu, kad iš manęs nelabai punktualus žmogus išeitų... komentarai, kuomet žmonės sako, kad vos gali susilaikyti nesijuokę, arba juokiasi skaitydami biblėj, man yra patys mieliausi ^^

    Aiya, Youka-san, anam forume tai jau ir iki Day 9 nuvažiavę esam >.>''




    Kronikos
    5 diena (3)


    Hyungas pakėlė akis nuo savo skaitalo ir, pamatęs mus, spoksančius į jį, manieringai išsišiepė sakydamas:

    – Gerą rytą, Kerivena, mano miela. Kas pusryčiams?

    Kerivena trinktelėjo kumščiu sau į delną.

    – Šviežias muštinis.

    Ir ji šovė priekin, ir vožė Hyungui tiesiai į jo gražią makaulę.







    O________O



    *išgaruoja vidinis minties teatras*

    *papurto galvą*



    >.<



    Bet kuriuo atveju, pernelyg gerai, kad būtų tiesa.

    *atodūsis*


    Atvirai pasakius neturiu nė menkiausio supratimo, kokius valios jėgos išteklius Kerivena pasitelkė į pagalbą, kad čia pat vietoj neiškirstų Hyungo. Kai jis paklausė, ar yra ko nors pusryčiams (dėl ko ir man pačiam buvo neramu), pamačiau, kaip ji sugniaužia kumštį ir, garbės žodis, ji kažką labai tyliai sumurmėjo. Regis, ji skaičiavo, bet negaliu būti tikras.

    – Lipk. Nuo. Sta. Lo, - sušnypštė ji pro sukąstus dantis, skrudindama Hyungą vien žvilgsnio galia.

    – Gerai, - jis nuslydo žemėn, o jo mantija elegantiškai suplazdėjo, - nors aš juk jo nesulaužyčiau, - Hyungas patraukė pečiais, braukdamas pirštais per savo absurdiškai ilgus plaukus ir dėdamas prieš tai skaitytą pasakų knygą ant istorinių kronikų šūsnies, - galiu lažintis, kad šitas stalas sveria mažiausiai penkiskart daugiau negu aš.

    – Valgyk reikia daugiau, idiote, - burbtelėjau aš ir, deja, dėl naujai įgytos elfiškos klausos, vos tik tai išgirdęs, Hyungas paslėpė veidą už savo ilgos rankovės.

    – Aš nekaltas, kad esu tokio sudėjimo, mano genai kūdi, aišku? – sumurmėjo jis.

    Jo, kurgi ne. Galėjau priminti jam apie jo mieliausius trigalvius raumenis, kuriuos jis demonstruodavo mokykloj, vos tik pasitaikydavo nors menkiausia proga. Tuomet jis buvo pakvaišęs dėl geros fizinės būklės. Nu, turiu pripažint, kad prieš keletą metelių jis tikrai gan įspūdingai atrodė, tačiau esmė buvo tame, jog tas mėsingas sudėjimas netiko prie jo lelės veidelio. Jeigu Jučionas buvo platus iš prigimties, tai Hyungas pečių srity jį prisivijo dėl ekstensyvių treniruočių mokyklos laikais. O dabar iš tos mėsos beveik nieko nebeliko. Kūdi genai, tik jau nereikia lia lia. Kodėl jam neprisipažinus, kad tiesiog pernelyg tingi sportuoti? Ir, ko gero, tie jo ryžiai ne tokie jau ir maistingi, kaip jam atrodo.

    Le huo! – krūptelėjau dėl staigaus protrūkio, o tai buvo Kerivenos balsas, mažiausiai tris kartus garsesnis negu įprastai. Matyt, ji nebeiškentė iki galo. Tikrai nežinau, ką ji čia pasakė, bet aiškiai galėjau nurodyti žmogystai, kuriai tie žodžiai buvo skirti – ji rodė pirštu į nieko nenutuokiantį Hyungą, kuris kaip tik tvarkėsi mantijos klostes. – Nemanyk, jog gali elgtis įžūliai vien dėl to, kad esi savo grupės vadovas...

    *sutrūkčioja akis*

    – PRAŠAU?! – mudu su Hyung surikom unisonu. Jis nuoširdžiai suglumo, aš nerealiai pasibaisėjau. Hyungas? Vadovas? Tik per mano lavoną. O turint omeny tai, jog mes dabar esam nemirtingi elfai, tai vadinasi – NIEKADA.

    – Taigi, tu tikriausiai baisiai suerzinta, nes jau pradedi rėkauti kvenija, - išgirdom mieguistą, užkimusį balsą, - o pyktis iš pat ryto nedaro nieko kita, tik žaloja tavo sveikatą, Keriven.

    Pažvelgiau kairėn ir pamačiau patalpon įlinguojančią susivėlusią Èlion. Jos akys buvo dvigubai mažesnės negu paprastai ir buvo su trigubais vokais (nors jokių maišų po akimis O.o). Veidas buvo gerokai ištinęs, plaukai styrojo atsikišę į visas puses (ir tai, jog ji dar išsiblaškiusi kasėsi galvą, vaizdeliui tikrai nepadėjo), o drabužiai atrodė gerokai apsilamdę. Ak, nepaprastas ryto vaizdas. Turi nerealiai mylėt moterį, kad vis dar žavėtumeisi ja, net ir pamatęs ją iš ryto.

    – Kodėl nepažadinai manęs? – Èlion priėjo prie Kerivenos ir kumštelėjo jai į petį. Hyungas aiškiai tuo pasibaisėjo ir, manyč, jis jau tikėjosi pamatyti atsakomąjį Kerivenos smūgį, tačiau toji tik žnybtelėjo Èlion į skruostą ir pažvelgė jai į akis.

    – Štai, kodėl. Šlykštu į tave žiūrėti, panele nemiga, - pasakė ji.

    – Taip kalbėt labai negražu, - sumurmėjo Hyungas, - net jeigu ji akivaizdžiai užsimiegojusi, nereikėtų taip sakyti.

    – Žinau, kad baisiai atrodau, - gūžtelėjo Èlion, - ir dar žinau, kad ji visuomet bet kokiu atveju sako tik tiesą, tad nesijaudinkit, pone Džedžiungai, - man nuo to „pone“ sutrūkčiojo raumuo po dešine akim.

    – Tavo nuomonės niekas neklausia, kvaiša. Patylėk, - sušnypštė Kerivena Hyungui, nudegindama jį vienu iš tų savo „NUDĖSIU“ žvilgsnių.

    Nors Hyungas ir nebuvo mano mėgstamiausias pasaulyje žmogus, ji tai tikrai NEGRAŽIAI pakalbėjo daba.

    – Na jau, Kerivena, va ŠITAIP kalbėti tikrai negražu, - Èlion papriekaištavo draugei nuobodulio kupinu balsu, atkartodama mano mintis.

    – Man sunku suvaldyti pyktį, - Kerivena sukryžiavo ant krūtinės rankas ir pasitraukė nuo mūsų. Ji atsistojo už stalo ir įsistebeilijo į jo paviršių.

    – O, ŠITO tikrai nežinojau, - nusižiovavo Èlion.

    Keista. Tarytum... Èlion vis provokavo Keriveną, tačiau neatrodė, kad tai tas nepatiktų. Ko gero tai buvo Kerivenos bausmės dalis už tai, kad nepažadino Èlion ir dėl bibliotekininkės pašaipų ji nepratarė nė žodžio. Mano lakioji vaizduotė netgi ėmė kuždėti, kad judvi turėjo kažkokį ryšį, kuris padėjo joms bendrauti be žodžių. Dvi panos su a la telepatiniu ryšiu, labai artimos viena kitai... ochochochocho... *pradeda krautis blogos mintys*



    – Kur tavo draugas? – Èlion paklausė Kerivenos, kurią, regis, užhipnotizavo stalo paviršius. Nesulaukusi atsakymo, Èlion susiraukė, kostelėjo ir pakartojo klausimą. – Mmm... prašau man atleisti, tačiau kurgi yra tauriosios mergelės sužadėtinis? Kodėl jis ne... – Èion nutilo nebaigusi sakinio.

    Regis, ją aplankė nušvitimas ir ji pasileido stalo link, griebdama keletą knygų nuo stirtos viršaus (įskaitant ir Hyungo pasakų rinkinį) ir karštligiškai uždengdama jomis stalą. Knygos išsibarstė po visą paviršių.

    – NEŽIŪRĖK!! – suriko ji, užstodama Kerivenai vaizdą ne tik knygomis, bet ir visu kūnu. Ji stipriai užmerkė akis.

    O.o

    Kerivena pakėlė akis nuo visiškai knygomis nukloto stalo. Netgi gelsvoje dirbtinėje deglų ir žvakių šviesoje ji atrodė šiek tiek pablyškusi. Šalia manęs Hyungas garsiai nurijo seiles.

    – Tai štai, kodėl pastaruoju metu tiek daug laiko praleidi Lindono skyriuje, - šaltai pasakė ji ir pasišalino. Èlion vis dar laikė apglėbusi savo stalą.

    – Galiu daryti, ką noriu, - išgirdom ją tyliai murmant.

    – Juk liepiau liautis, - Kerivena ėjo išėjimo iš šios patalpos link, - tarp kitko liepiau jau labai seniai.

    – Man prastai veikia atmintis, - vėl tyliai sumurmėjo Èlion, puikiai žinodama, kad mes visi galim ją girdėt, - tai svarbu.

    – Ne, nesvarbu, - prieš išeidama Kerivena atsisuko į ją, elfės veide spindėjo šimtaprocentinis ryžtas, - nebūk tokia užsispyrusi. Aš lioviausi apie tai galvojusi, kai nė minties apie tave čia dar nebuvo. Manęs tai nebejaudina.

    – Tai kodėl tada kasnakt meldiesi Vardai?

    Iš Kerivenos akių pradingo visa gyvastis. Tikriausiai Èlion pataikė kaip pirštu į akį, nepaisant to, jog nė velnio nesupratau, apie ką jos čia kalba. Eina peklon, kodėl šitam pasauly visi padarai turėjo kažkokių problemų? Ta prasme, jau Èlion sesuo buvo ganėtinai keista, o čia dar... Kerivena?

    – Susitiksime prie įėjimo. Turiu susitikti su kitais trim Avari, - tarė Kerivena be jokių emocijų balse ir išėjo.

    Èlion pratisai atsiduso.

    – Dabar ji ant manęs supyko, nuostabu, - bibliotekininkė atsistojo ir patraukė nuo stalo paviršiaus knygas, - atleiskit, kad jums teko visa tai girdėti, - ji silpnai mums šyptelėjo.

    – Nieko tokio, - kilstelėjau ranką ją užtikrindamas ir nusprendžiau pakeisti temą arba, tiksliau sakant, prie jos sugrįžti, - Kerivena sakė, kad Peregrinas Tukas greičiausiai vis dar turi tą popieriaus skiautę ir kad ji padėtų mums nusigauti iki Grafystės jos atsiimti.

    – Taip... – Èlion liovėsi dėliojusi knygas ir įsistebeilijo sau į rankas. Kreivai žvilgtelėjęs į Hyungą aiškiai mačiau, kad jis irgi į jas žiūri.

    – Kerivena tikrai taip padarytų, - ji vėl atsiduso, - nors nemanau, kad ir Legolasas keliautų su jumis, - pridėjo ji man šypsodamasi, - tad aš pasirūpinsiu žirgais. Galų gale, tai juk mano kraujyje, - jos šypsena dar labiau išsiplėtė ir ji atrodė visai nieko nepaisant susivėlusių plaukų ir išpurtusio veido.


    Nutirpau visas.


    – Žirgais?


    – Na, žinoma, o kaipgi kitaip ketinat pasiekti Grafystę? – visiškai sugrįžo besišypsanti mandagioji Èlion ir ji nerūpestingai išplaukė pro mus išėjimo link, - nepaklyskit, - paskutinįkart šyptelėjo ji ir išėjo iš patalpos.

    Aish... tos panos su savo nuotaikų pokyčiais nuvarys mane į kapus. Ir jei to dar nebūtų gana, ARKLIAI? Ji ką, tikisi, kad mes nujosim į tą Grafystę? Beprotybė. Totalus krachas. Jeigu neklystu, atstumas nuo Minas Tirito iki Grafystės yra daugiau negu 1000 mylių. 1000 mylių arkliui ant nugaros? X___X

    Ieškodamas bet kokios paguodos, nuklydau iki stalo ir pažvelgiau žemyn. Iš pradžių kiek nusivyliau, nes ant jo gulėjo lygiai tas pats gelsvas popieriaus lapas, kurį mačiau jau vakar, kai ieškojom užuominos apie Dėžutę. Tos pačios linijos, tiesės ir liestinės. Viskas priminė genealoginį medį. Pasilenkiau artyn, bandydamas įskaityti, kas ten parašyta. Vardai atrodė elfiški. Svarsčiau, ar tai galėtų būti elfų šeimos medis. Ir, kadangi Kerivena dėl jo šitaip pasiuto, tai galbūt čia buvo jos šeimos medis. Jame trūko kelių vardų ir kelių lentelių, tai... tai... Įsižiebė lemputė ir pakėliau akis sukrėstas savo paties minčių – ar gali būti, kad Èlion bando atkapstyti į dienos šviesą Kerivenos giminę?

    Bet ji gi elfė. Ir labai sena eflė. Ir dar panaši į kilmingą elfę. Tai kam senai, t.y. daug gyvenime mačiusiai, kilmingai elfei būtų reikalingas ant popieriaus išdėstytas jos šeimos medis? Keista.


    *trūkt trūkt*


    Ė?


    *trūkt trūkt*



    Pasukau galvą kairėn. Hyungas timpčiojo man už rankovės, žvelgdamas į mane tomis pavandenijusiomis veršelio akimis.

    – Ko? – paklausiau suirzęs, nors tikrai ketinau panaudoti kitokį balso toną. Velnias, buvau visai pamiršęs, kad ir Hyungas dar čia.

    – Nee~... Min-ah~... – Hyungas papūtęs lūpas nudūrė žemyn akis. – Staiga pasijutau toks nereikšmingas T^T...




    ------------------------------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS

    * LE HUO – Šunie tu (Kvenija, aukštoji elfų kalba)

    * Varda – Žvaigždžių karalienė, didžioji valarų valdovė. Būtent ji įtaisė danguj žvaigždes, dėl kurių ją taip garbino Viduržemio elfai (mat elfai „gimė“ prieš pasirodant saulei ir mėnuliui, tai šviesos iš kur nors vargšam reikėjo gaut), ir vadino ją Elbereth vardu. Jeigu skaitėt LOTR, tai ten buvo tokia giesmė „O, Elbereth, Gilthoniel“. Ten apie ją =D
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2008-08-18, 00:05

  15. #95
    AZ rėmėjas


    Futari avataras
    Įstojimo data
    2007 01 07
    Vietovė
    Ikast, Danija
    Įrašai
    1.221
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    41
    Reik man sita aukso verta literatura pradet spausdintis

  16. #96
    "Umi no Suna" Dark
    radament666 avataras
    Įstojimo data
    2007 02 18
    Vietovė
    Klaipėda
    Įrašai
    182
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Ooo, ilgai uztrukau kol perskaiciau, bet buvo verta
    Kaskaip isivaizdavus Hyunga, sakant paskutini sakini pradejau juoktis, o jau 1.45 nakties
    Priklauso Klaipėdos Japonų Animacijos Klubui

Puslapis 6 iš 12 PirmasPirmas ... 45678 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •