Puslapis 5 iš 12 PirmasPirmas ... 34567 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 65 iki 80 iš 184

Kronikos

  1. #65
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    4 diena (4)

    Na, argi jūs manęs nemylit? Naują dedu anksčiau negu angliškam originale ^___^

    Youka, man atrodo, kad su visais čia esančiais paaiškinimais, šitos Kronikos yra gana "patogios" skaityti, bet jeigu dar ir Banjun dramas parisiųsi, ir dar visokią kitokią medią, tai čia yra tiek užslėptų vidinių juokelių, kad, pakankamai susipažinus su DBSK, galėsi leist į kelnes (vaizdingai šnekant).

    BlooDy, jaučiuosi pamaloninta, žinodama, jog mano "kūriniai" yra skaitomi pamokų/paskaitų metu

    Ok, šita dalis ilga, taigi laikykitės...









    Kronikos
    4 diena (4)


    Džiunsu vis gėrė. Nuo pat tos akimirkos, kai Kerivena ir Hyungas išėjo lauk, jis nepaleido iš rankų vandens butelio. Būtum galėjęs pamanyti, jog jis ką tik kirto svilinančią dykumą (kokią nors Sacharą) ir dabar tiesiog mirė iš troškulio.

    – Lėčiau, - Jučionas pabandė iš jo atimti vandens butelį, - išpampsi kaip arbūzas.

    – Watamellon 는 무슨, - Džiunsu kvailai šyptelėjo ir trūktelėjo butelį Jučionui iš gniaužtų. – Noriu gert. Jei jau pamiršot, tai atšviežinsiu jums smegenis – vakar gėrėm sodžu. Gėrėm daug, - jis mums linktelėjo plačiai išpūtęs akis. – Kiek girdėjau, nuo alkoholio vėliau TROŠKINA. Daugmaž.

    Vat, kai jis dabar pasakė... truputį tikrai norėjosi gerti. O juk teišgėriau vieną stikliuką sodžu. Ar du. Kiek ten pala aš gėriau išvis? Nu, koks skirtumas. Džiunsu tikrai buvo įkalęs daug daugiau ir galėjau lažintis, kad dabar jo gerklė buvo sausau, kaip... kaip... OK, jau kartojuosi, tačiau jo gerklė greičiausiai buvo sausa kaip Sachara. Mu.

    Aish, čia kažkokia didžiulė nesąmonė, - Junho patraukė pečiais ir pagriebė drabužius, kuriuos mums buvo atnešusi Kerivena. Jo profilis su smailia ausimi ir juodais susitaršiusiais plaukais atrodė nežemiškas.

    – Ar tu tikrai esi įsitikinęs, jog egzistuoja dar vienas dėžutės egzempliorius? – paklausiau imdamas arčiausiai manęs gulėjusius marškinius. Audinys buvo gana malonus liesti.

    – Aš turiu būti įsitikinęs, - atsiduso Junho, dalindamas drabužius, - kitaip mes čia įstrigę su visam, - jis pakėlė akis, - kaip tau tokia ateities vizija?

    – Ne per geriausia, - turėjau pripažinti. Nusivilkau marškinėlius ir užsivilkau elfų drapanas. Drabužis buvo gana laisvas. – Tai ką planuojam daryt?

    – Manau, reikėtų paklausinėti Keriveną, - mąstė Junho, - jeigu ji nieko nežinos, tai gal bent galės patarti, nuo ko pradėt mūsų paiešką.

    – Cha cha, paiešką, - Džiunsu pagaliau paleido iš rankų savo meilę... >.<" tai yra – butelį. – O kas, jeigu čia nėra jokios dėžės, a? Kas tuomet? Ieškosim kelio atgal iki pat gyvenimo galo?

    – Mes dabar elfai, Džiunsu-ja, - Jučionas pačiupo elfiškas kelnes ir gerai jas nužiūrėjo, - mes nemirtingi...








    ='.'=








    Pala truputį. Juk jis gi teisus. Jeigu mūsų nenudobs kokiam nors mūšy ar šiaip... mes gyvensim. Amžinai. Visa amžinybė svetimame pasaulyje su kareiviu, aktoriumi, futbolininku ir... Hyungu. =______= Kaip jums TOKIA ateities vizija?

    – Kaip išvis armija sugebėjo paraut tą dėžutę? Iš kur? – primerkiau akis, žiūrėdamas į Junho ir bandydamas užsisegti šituos elfiškus marškinius, bet esmė tame, jog čia nebuvo jokių sagų. Tik sagtys... Tai velnias...

    – Garbės žodis, tikrai nežinau, - Junho liūdnai papurtė galvą, - mums tiesiog buvo duotas įsakymas nugabenti ją į Seulą, bet tuomet situacija tapo nevaldoma ir... – jis užsidengė veidą ir sudribo ant stalo. – Kas. Per. Nesąmonė.

    What the fcuk?! – atsisukau į pakraupusį Jučioną, kuris laikė tamsiai žalių kelnių porą. – Triko? >=/ Tikrai jų nesidėsiu, po velnių! Čia dar baisiau negu tai, ką dėvi Džedžiungas!

    – O man atrodo, kad jo apranga yra visai normali, - Džiunsu nežymiai papūtė lūpas.

    – Jo, bet kodėl taip? – atsisukau į Junho. – Kodėl jis vienintelis taip keistai atrodo?

    – Spėju... kad dėl to, jog jis laikė dėžutę tuomet, kai mus... tipo... teleportavo čia? – Junho kilstelėjo antakius.

    – Au, velnias, tai mėšlas. Nu rimtai. Atsilupę tie elfai, - Jučionas kone verkė dėl jam kliuvusių drabužių siaurumo.

    Tačiau. Truputis sėkmės bei išradingumo ir mes visai normaliai išsisukom.

    Visų pirma Kerivena nebuvo tokia įžvalgi, kaip atrodė. Ta prasme, ji supainiojo mūsų dydžius mažiausiai trim ar keturiais numeriais. Greičiausiai taip buvo dėl mūsų ganėtinai apsmukusių ir apiplyšusių skarmalų. Tad dėl to elfiškos kelnės neaptempė mūsų kojų kaip triko. Ir kai šiek tiek patampėm šen ir ten, kai užsitraukėm aulinius batus ir apsiaustus, galiausiai tapom labiau panašūs į Korėjos elfus iš... tarkim karaliaus Dongmjongo eros? Tiktai vietoj mėlynų ir purpurinių drapanų, turėjom tamsiais žalias ir pilkas. Mums trūko tiktai raiščių ant kaktų su kokiu nors antspaudu ant jų.

    Prisėdau už stalo ir atsidusau. Kaip ir Junho. Džiunsu vis dar sukosi aplinkui, žiauriai patenkintas šituo netikėtu išvaizdos pasikeitimu, o Jučionas vis žvalgėsi sau per petį. Jis vis dar nepasitikėjo savo drabužiais. Nu, nieko keista. Jis, ko gero, buvo pakvaišęs dėl mados ne mažiau negu Hyungas. Ir jeigu jau prakalbom apie tą, tai labai rimtai tikiuosi, jog jis greitai grįš, nes žiauriai noriu valgyt ir šita elfų duona man visai nepadeda.








    ...









    ...








    Pala.








    Kažką kramčiau. Žvilgtelėjau sau į rankas ir suvokiau belaikąs elfų duoną, o lapai, į kuriuos ji buvo suvyniota, buvo sudraskyti į skutus.

    Aish, Čangmin-a... – Džiunsu pasitrynė sau veidą. - 진짜…

    Man buvo taip gėda. Bet buvo taip skanu, kad negalėjau liautis kramtęs.

    – Atsiprašau, daugiau nebegalėjau, - tvirčiau suspaudžiau duoną, - o dar visas tas sambrūzdis. Nervai... kai ima nervas, turiu kažką valgyt.

    – Tu visuomet valgai! – Džiunsu pačiupo ant stalo likusią duoną ir pamojavo ja Junho priešais akis. – Kai jis sveikas, jisai ėda, nes jaučiasi gerai. Kai jis liūdi, jis daug ryja, nes jam liūdna.

    – O kai jis laimingas, valgo daug, nes yra laimingas? – Junho kilstelėjo antakius.

    – Kažkas tokio, - Džiunsu atsisėdo ir pats paragavo elfų duonos, - ei, ale rìmtai skanu!

    – Bet jeigu čia tikrai Lembaso duona, tai jinai bus tokia soti, kad jūs nebevalgysit to, ką parneš Džedžiungas, - pastebėjo Jučionas, kuris galiausiai prisėdo ir pačiupo butelį vandens.

    – Nori lažintis? – atsisukau į jį su pilna burna saldaus marmalo. – Ir *kost* ir... *gurkt* stebėtina, jog žinai šitos duonos pavadinimą. Niekada nemaniau, jog esi skaitęs Žiedų valdovą...

    – Ir neskaičiau, - jis papurtė galvą ir kvailai šyptelėjo, - mačiau filmus.





    -_____-"






    – Žinai, kai kuriose kultūrose sakoma, jog tiesiausias kelias į vyro širdį yra per jo skrandį, - mąsliai ištarė Junho, - ko gero, tu esi gyvas to įrodymas, - jis pažvelgė tiesiai į mane.

    – Tai kur tada yra tiesiausias kelias į Džedžiungo širdį? – Jučionui kikendamas sušnibždėjo Džiunsu.




    Paspringau duona.





    – Per gražų stalo įrankių rinkinį? – patraukė pečiais Jučionas.






    ='.'=







    Nu to tai jau buvo per daug.







    – Aš tau sakau, tu pernelyg įsitempusi. Galiausiai tai tau sukels širdies smūgį ir tu paliksi šitą ašarų pakalnę. Negerai, negerai... – pasigirdo pažįstamas balsas.

    Žvilgtelėjom dešinėn ir pamatėm vidun įžygiuojantį Hyungą su glėbiu... žolės (O.o ???) rankose. Jį sekė labai jau suirzusi Kerivena. Ji nešė keturis triušius. Keturis negyvus triušius.







    Vargšai. T^T







    – Per visus mano nugyventus tūkstantmečius dėl įtampos dar nesu patyrusi nė vieno širdies smūgio, dėkoju už rūpestį, - atsiliepė suirzusi elfė, - jeigu kas nors ir pridarys bėdų, tai tu. Sukelsi ne širdies smūgį, o nervų krizę. Įspėju, nemoku gerai kontroliuoti pykčio, - ji primerkė akis.

    – Taip taip, kur tavo virtuvė? O, neblogai atrodot, chebra, - jis trumpai mus nužvelgė ir nusekė paskui Keriveną, kuri pro mus piktai nutrepsėjo į kitą kambarį.

    – Na, jie sutaria visai neblogai, kaip manot? – ištarė Junho, priversdamas Džiunsu kikenti ir prunkšti, tarsi jis būtų ką tik pasakęs geriausią pasaulyje anekdotą.

    – Taigi žinoma, - prie chaoso prisijungė ir Jučionas, - priešingybės traukia.

    – Užaukit, „chebra“, - atsistojau ir nužvelgiau kiekvieną iš jų, - jam tiesiog patinka kankinti žmonės, vat ir viskas, - išėjau.

    – Ei, kur trauki? – įtariai paklausė Jučionas.

    – Persimesti žodeliu kitu su anuo, - apėjau aplink stalą ir jau buvau betraukiąs į tą kitą patalpą.

    – Ei! Gi žinai, kad Džedžiungui nepatinka, kai jam trukdo virtuvėj, - šūktelėjo Džiunsu išplėtęs akis, - jeigu kišies, jis išvirs TAVE! Sustok!

    – Tarsi imčiau ir paklausyčiau, - sumurmėjau ir išėjau.

    Pasirodo, jog atsidūriau erdviame koridoriuje. Dešinėje stovėjo spiraliniai mediniai laiptai, kurie greičiausiai vedė į kokią nors palėpę, nes iš išorės šis namas atrodė esąs vieno aukšto. Keisti garsai sklido iš kairės pusės, tad patraukiau šiaurietiškos arkos link ir įžengiau į keistą patalpą, kuri buvo panaši į virtuvę.

    Na, bent jau visa Hyungo atsinešta žolė buvo paskleista ant didžiulio stalo patalpos vidury, o jis ir Kerivena tuo tarpu lupo triušius. =_= Jaučiu, tuoj susivemsiu.

    – Viešpatie aukštielninkas, nu jūs ir žiaurūs, - priėjau arčiau, nors Hyungas ir nužvelgė mane įtariai, nes, matyt, įsiveržiau į jo brangiąją „kulinarijos erdvę“.

    – Jie negyvi, vaikine, - Kerivena pakėlė akis nuo triušio, kuriam kaip tik lupo odą, - jie nieko nejaučia.

    – Ė, nekreipk į jį dėmesio. Kinkadrebys buvo, kinkdrebys ir liks, - Hyungas patraukė pečiais ir žvilgtelėjo į savo žolę, kurią greičiausiai per klaidą palaikė prieskoniais.

    – Manai, galėsi ką nors iš viso šito pagamint? – paklausiau korėjietiškai. Kerivenos ranka sustingo judesio procese, tačiau netrukus ji vėl tęsė pradėtą darbą.

    – Greičiausiai, - Hyungas suėmė sau smakrą, - čia šioks toks iššūkis, nes negalėjau rasti jokių normalių prieskoninių augalų, bet gi žinai, be sunkumų negalėtumėm tobulėt, ar ne? – jis išsišiepė savo burunduko šypsena.

    – Kodėl tau nenukapojus jai piršto ir neįmetus į troškinį? – parodžiau galva į Keriveną. – Juk sakei, kad JINAI pikantiška.

    – v.v, - Hyungui pritrūko žodžių. Išsišiepiau. Bent kartą jis nežinojo, kaip atsikirsti.

    – Žinai ką, Min-a, kartais nežinau, juoktis iš tavo pokštų ar verkti, - atsiduso jis ir pradėjo kapoti žoles, o Kerivena pakurstė židiny ugnį ir užstatė kaisti didžiulį katilą.

    – Junho sakė, kad turėtumėm paklausinėti Keriveną apie tą dėžutę, - atsirėmiau į stalą ir stebėjau, kaip jis dirba. Jis tikrai mokėjo naudotis peiliu, - ji gali šį bei tą žinot.

    – O tau atrodo, kad jinai mumis patikės be jokių įrodymų? Negarantuoju, - jis kone išdainavo paskutinį žodį ir sumetė žoles į katilą. Iš daugiau negu 2 metrų atstumo. O____o Po paraliais, būti elfu rimtai apsimoka. Dėl pačių keisčiausių priežasčių.

    – A ne? Tai ką mes turėtumėm daryt? Ištraukti tuos įrodymus tiesiog iš oro?

    – Nebūtinai, - Hyungas mąsliai prikando lūpą ir po akimirkos pasisuko į Keriveną, - gal turi popieriaus ir pieštukų?

    Ji sutrikusi įsispoksojo į jį.

    – Kas yra pieštukas? – paklausė elfė.




    >.<"




    Hyungas suprato savo klaidą.

    – Tai yra, ką nors... bet ką su kuo būtų galima piešti ir ant ko.

    – Taip, bet... kam tau to reikia? Tu dar ir menininkas?

    – Piešimas yra MENAS. Kaip ir kulinarija. Tai aišku, aš – menininkas, - Hyungas pamosikavo pirštu jai priešais veidą.







    Pasipūtėlis.







    – Bet kuriuo atveju, būčiau labai dėkingas, jeigu viską atneštum į tą erdvų kambarį. Prašau, - kai norėjo, jis galėjo būti visai mandagus, - viską paaiškinsiu vėliau, o tu, - jis išsitiesė žiūrėdamas į mane ir staiga vėl persijungė į korėjiečių kalbą, - palauk mūsų ten. Ir nekalbėk korėjietiškai Kerivenai esant šalia. Ji gi nesupranta. Nemandagu.

    – Aš ją išmoksiu, - išgirdom žemą urzgesį.

    – Prašau? – abu nustebę įsispoksojom į Keriveną.

    – Jūsų kalbą, - ji žiūrėjo į mus primerkusi akis, - aš ją IŠMOKSIU.

    Skambėjo taip, tarsi kas kėsintųsi į paskutinį mūsų saugų prieglobstį.

    Taigi, kai galiausiai grįžau į mūsų, jeigu galiu taip sakyti, valgomąjį, visi trys bachūrai jau labai karštai apie kažką diskutavo. Jučionas bandė išreikšti Junho savo nusivylimą, o Junho, tuo tarpu, mėgino jam kažką įrodyti. Džiunsu... na, Džiunsu juos stebėjo kartkartėmis gurkštelėdamas vandens iš savo butelio. Kiek sodžu jis vakar išgėrė? Ne, rimtai... kiek?

    – Kas vyksta? – atitraukiau vieną didelę kėdę ir prisėdau.

    – Jučionas tvirtina, jog esi šunsnukis, o Junho bando tave pateisinti, - tarsi žirnius išbėrė Džiunsu.





    O.o





    – Ką? – atsisukau į Jučioną. – Kodėl... kodėl taip sakai?

    – Nes... negaliu PATIKĖT, kad apsimetei pamiršęs viską apie Tuhon. Netgi tuomet, kai susitikom, tau prireikė šiek tiek laiko, kad mane atsimintum, - jis kalbėjo labai aistriškai... ><“ tai yra, aistringai, - ir netgi tuomet, kai mane atpažinai, atpažinai mane kaip aktorių.

    – Nuo Tuhon daug vandens nutekėjo, - patraukiau pečiais, - mes išsiskirstėm vos tik tu baigei mokyklą. Buvau užsiėmęs kitais dalykais. Tu pasikeitei. Be to, nepasakyčiau, jog buvau ypač patenkintas tuo savo gyvenimo etapu. Hyungas mane PRIVERTĖ dainuoti. Tad labai stengiausi visa tai kuo greičiau užmiršti.

    Ir Hyungas tikrai anuomet mane privertė dainuoti. Nu, gal „privertė“ yra netinkamas žodis. Jisai mane PAPIRKO. Jo, gėda prisipažint ir aš vis dar gailiuosi užkibęs ant jo kabliuko, bet anais laikais buvau, kaip čia pasakius, ganėtinai naivus. Hyungas tiesiog sužaidė vienu kitu koziriu, gavo naujausią Kingdom Hearts II versiją kelis mėnesius prieš žaidimui pasirodant oficialiai ir aš pasidaviau jo valiai. Eik tu sau, kaip gražiai pasakiau, ką? xD

    – Žinai, žmogaus proto galimybės yra neišmatuojamos, - mąsliai ištarė Junho, - jeigu jis tikrai nusprendė viską pamiršti, gal ir pamiršto. Paprasčiausiai kažkas spragtelėjo jo smegeninėj ir ta duomenų bazės dalis išsitrynė.

    – Taip keistai viską aiškini, kad net nežinau, kaip atsikirsti, - pasikasė pakaušį Jučionas.





    ***






    Hyungo troškinio kvapas jau vagojo man šnerves ir smegenis, kai Kerivena atnešė didžiulį popieriaus lapą (ar ant ko ten jie čia rašė), rašalinę ir plunksną ir sudėjo viską stalo gale. Kai Junho paklausė, kam visa tai, ji tiesiog dėbtelėjo į jį ir liepė jam „paklausti savo trenkto kolegos“. Junho nustebo dėl tokio keisto Hyungo prašymo. Aš taip siutau ir buvau toks alkanas (dar vienas įrodymas, jog elfų duona manęs neveikė), jog nieko nesakiau. Tik Jučionas tarstelėjo, kad jei Hyungui ir šovė kokia nors mintis, tai ji tikriausiai buvo gera.

    Jo, patikėjau. Nuo kada?

    Galiausiai pasirodė garuojantis katilas su troškiniu ir vos galėjau nustygti vietoje. Burnoje nerealiai gaminos seilės. Hyungas pastatė katilą stalo vidury, o Kerivena išdėliojo penkis lėkščių ir stalo įrankių komplektus. Kai viskas buvo paruošta, Hyungas šyptelėjo, nusilenkė ir ištarė:

    – Skanaus, - ir atsisėdo už stalo galo, kur buvo sudėti visi piešimo įrankiai.

    Oi brol, čia tikrai turėtų būt skanu! Energingai pagriebiau samtį ir iškart prisipyliau pilną lėkštę troškinio. Kvepėjo nerealiai.

    – Ei, - Kerivena žvilgtelėjo į Hyungą, kuris bandė kuo patogiau įsitaisyti stalo gale, - kaip... kaipgi pats tamsta? Visai nevalgysi?

    – Nesu pernelyg alkanas, - Hyungas pagriebė elfų duonos gabalą ir plunksną, - be to, jau ir taip žinau, kad tas troškinys yra skanus. Dabar išbandysiu užsienietišką maistą, - jis atsikando Lembaso duonos, - mmmmmm, saaaaaaaldu, - išsišiepė jis ir parodė į tuščią lėkštę greta Junho, - čia tau. Nesigailėsi, pažadu, - jis mirktelėjo ir įsitraukė į labai jau smulkmenišką paišymą.

    Kerivena įtariai jį nužvelgė, tačiau matydama, kaip mes iš visos širdies dorojam tą troškinį, prisėdo greta Junho ir įsipylė sau vieną porciją. Akimirkai nustojom valgę ir stebėjom, kaip ji kelia prie burnos pirmą šauktą. Įsivaizduokit 4 poras tamsių akių, sekančių merginos rankos judesius ir nekantriai laukiančių, ką ji pasakys.





    – O... visai... SKANU.





    Stalo gale Hyungas nutaisė ^__________________^ veidą ir toliau tęsė savo piešimą. Buvo gana keista matyti jį visą susikaupusį ir rimtą. Jis visuomet būdavo toks lia-lia tą, lia-lia aną, tačiau šįkart netgi tos papūstos lūpos teikė jam rimties. Rimtai, šiek tiek suraukti antakiai, ant pečių krintantys ilgi plaukai ir ta menka rūškana mina darė jį panašų į mokslininką, kuris buvo tik per nago juodymą nuo kito didelio atradimo.

    Troškinio katilas buvo beveik tuščias, kai Kerivena pribaigė savo 3-čią porciją, pakilo nuo stalo ir nuėjo prie Hyungo pažiūrėti, ką jis ten piešia. Sprendžiant iš juodu rašalu išteptų rankų, ko gero, jis irgi buvo bebaigiąs savo darbą. Ji sustojo jam iš kairės ir šiek tiek pasilenkė, kad galėtų iš arčiau apžiūrėti jo piešinį. Kerivena suraukė antakius.

    – Kas čia?

    Greitai sušliurpiau savo troškinį, pakilau iš vietos ir nulėkiau prie Hyungo, nes smalsumas jau ėdė mane visą iš vidaus. Taip padarė ir Junho, o Džiunsu su Jučionu tiesiog išsidrėbė ant stalo ir prišliaužė prie Hyungo iš priekio.








    ='.'=








    – Pameni, sakiau, jog praradom raktą, kuris mums leistų grįžti namo? – Hyungas pakėlė akis į Keriveną ir vėl žvilgtelėjo į savo piešinį. – VA, koks mūsų raktas. Be jo negrįšim. Gal kartais esi mačius ką nors panašaus?

    PO PERKŪNAIS! Tai buvo gryna mūsų dėžutės kopija. O.o Hyungo piešinys... atrodė lygiai taip pat kaip ta dėžutė. Natūralaus dydžio. Netgi raižiniai ant dangtelio šonų buvo beveik tokie patys kaip ir ant originalo. Greičiausiai jis bus daug atidžiau ją apžiūrėjęs, negu atrodė iš pradžių.

    Kerivena paėmė popieriaus lapą ir, žvelgdama į dėžutę, dar labiau susiraukė.

    – Kaip...? – Junho spoksojo į Hyungą pravira žiauna. – Tu ir PIEŠTI moki? Ar išvis ko nors NESUGEBI padaryt?

    Hyungas droviai nuleido galvą ir ėmė vedžioti smiliumi medines stalo paviršiaus linijas.

    – Nemoku iškept pyrago... – susigėdęs sumurmėjo jis.






    =______=






    – Kas per... – mus išblaškė Kerivena, kuri pritrenkta spoksojo į piešinį. – Miške, kai rinkom tavo žoles, tu... – ji žvilgtelėjo į Hyungą. – Tu sakei, kad nė vienas iš jūsų nemokat Viduržemio elfų kalbų, bet šitas... raižiniai... čia gi kvenija, kaip tu...? – ji įsižiūrėjo Hyungui į akis.

    – Ko gero, turiu gerą regimąją atminį, - patraukė pečiais Hyungas, - kas ten parašyta?

    – Mmm... – Kerivena vėl sutelkė visą dėmesį į piešinį. – Ir bus atdaryta pagundų skrynia ir...

    – Ir? – visi paklausėm unisonu.

    – Kitos dalies trūksta, - pasakė ji, - juk čia tik pusė užrašo, ar ne?

    Hyungas papūtė lūpas ir paėmė iš jos popieriaus lapą. Jis vėl pamurkdė plunksną į rašalą, įsispoksojo į Jučiono veidą jam visai prieš pat nosį (nors vargu ar jisai matė savo mokyklos laikų draugą), o tada pasilenkė ir kažką pakeverzojo. Mes kantriai laukėm, kol jisai baigė ir atidavė lapą Kerivenai.

    – Kita pusė buvo daugmaž tokia, - pasakė jis.

    Kerivena prisimerkė bandydama iššifruoti dar vieną elfų rašmenų eilutę.

    ... bus atdaryti nežinomybės vartai, - perskaitė ji.

    – Ir bus atdaryta pagundų skrynia, ir bus atdaryti nežinomybės vartai, - pakartojo Junho, - ir ką tai reiškia?

    – Bala žino, - gūžtelėjo Kerivena ir atidavė piešinį Hyungui, - tačiau spėju, jog šis artefaktas buvo pagamintas labai seniai. Jūsų skrynutė. Šių žemių elfai retai kada berašo ką nors kvenijos kalba. Jeigu Valdovas Elrondas arba Valdovė Galadrielė vis dar būtų čia, galėtumėte paprašyti jų pagalbos, bet kadangi jie jau išvyko į Nemariąsias Žemes... nedaug ką galite padaryti.

    Ok, galvok, Min-a... >.< tai yra, galvok Šim Čangminai, galvok! Jeigu Elrondas ir Galadrielė jau išvyko iš Viduržemio, vadinasi mes esam laikmety po Žiedo karo. Vadinasi ir elfų likę ne per daugiausiai. Vadinasi turim prašyt žmonių pagalbos... gal koks nors karalius... pala.

    – O kaipgi tuomet karalienė Arvena?

    Visi pažvelgė į mane taip tarsi būčiau išsikraustęs iš proto. Ką yra? Juk nepasakiau nieko bloga. Ar ne?

    Kerivena sukikeno.

    - Karalienė Arvena, sakai? – ji palingavo galva. – Ji išmintinga. Ir daug mačiusi per savo ilgą gyvenimą. Galų gale, jos kilmė įspūdinga. Tačiau. Aš esu mačiusi daugiau, - ji kone įbedė savo žvilgsnį man į akis ir mane perliejo labai keistas jausmas. Tarsi staiga būčiau paniręs į jos metus ir patirtį, ir... dievaži, ji tikrai buvo SENA. – . –

    - Jeigu ją tikrai pagamino elfai, - galiausiai ištarė ji, kai baigė su manim žaistis, - ji turėtų būti paminėta metraščiuose ir kronikose, - Kerivena susimąstė. Ji priėjo prie elfės statulos ir pridėjo pirštus sau prie lūpų, - Minas Tirite yra vienas žmogus, kuris galėtų jums padėti.

    - Puiku, - nusišypsojo Junho, - kaip mums iki ten nusigauti?









    BUMPT.








    O______________O






    Staiga kambary sutemo. Apsisukau aplinkui žvilgtelėti pro langą, tačiau esmė tame, kad nieko nesimatė. Langą užstojo didžiulis medžio kamienas. Ne, pala... tie vingiai... tamsiai rudos plunksnos? O.o

    Po kelių akimirkų išgirdom, kaip atsidarė ir užsidarė paradinės durys.

    – A, - šyptelėjo Kerivena, - pačiu laiku.

    – 누구… - sumurmėjo Džiunsu nusiropšdamas nuo stalo.

    Priblokšti stebėjom, kaip į kambarį įžengė lieknas, ilgų šviesių plaukų elfas ir sustojo tarsi įkastas. Jis visus mus nužiūrėjo plačiai išplėtęs savo mėlynas akis.

    – Dėkoju, kad atvykai, - Kerivena nukreipė jo dėmesį nuo mūsų, išeidama į priekį jo pasitikti.

    – Gavau tavo žinią, - prabilo elfas švelniu prikimusiu balsu, kiek panašiu į Hyungo, tačiau šiek tiek žemesniu. Jis atgniaužė kumštį ir iš jo išskrido kandis, - Matau, nemažas susirinkimas tavo namuose, - ištarė jis vėl nužvelgdamas kiekvieną iš mūsų. Jis atrodė įskaudintas.

    – Ak, mano mielas, tu mane taip retai aplankai, natūralu, jog imu jaustis vieniša, - Kerivena jį apkabino, - ko dar galėtumei iš manęs tikėtis? – ji paleido elfą ir žvilgtelėjo į mus suktai šypsodamasi.

    – Manyčiau, - eflas sučiaupė lūpas, - kuo galėčiau tau šįkart padėti?

    Kerivena žavingai nusišypsojo.

    – Mus reikia pavėžėti.

    -------------------------------------------------------------------------------------------------

    Bus daugiau....






    ŽODYNĖLIS


    * Watamellon 는 무슨 - WATAMELLON NEUN MUSEUN (kor.) - Tą "museun" galima išversti įvairiai, tiksliausiai, ko gero, būtų sakyti "kas", arba "kokio tipo", tačiau šiuo atveju reiktų suprasti "Koks dar arbūzas".
    Spoileris:
    (dėl didesnio aiškumo reikia žiūrėti SBS X-man 2006 Chuseok Special Dangyeonhaji [Of course] cut ir klausyti Bigeastion Station epi 15, man atrodo, linką turėjau įdėt prie skyriaus su "soccer suki")


    * 진짜… - JINJJA... (kor.) - Rimtai...

    * Karalius Dongmjongas - arba karalius Džiumongas (Jumong). Legendinis Korėjos karalius, kuris įkūrė Goguryeo karalystę I a. pr. Kr. Šitą panaudojau dėl to, kad yra nerealus serialas Jumong. Korėjos MBC televijos laidoj "Golden fishery" praeitais metais Jaejoongas ir Yucheonas kaip tik parodijavo tą dramą. Va, kaip jie tuomet atrodė:




    * Kvenija (Quenya) - aukštųjų elfų kalba, pirmoji, kuriai buvo sukurtas raštas. Viduržemyje ji niekuomet nebuvo plačiai vartojama. Daug dažniau buvo šnekama jai gimininga sindarų kalba.

    * 누구 - NUGU (kor.) - Kas


    Ir dar:

    Čangminas visuomet sako apie Džedžiungą "išsiviepė savo burunduko šypsena", bet niekuomet taip ir nepaaiškina, kas tai per šypsena. Tiesiog, tarp mūsų fanų sklando tokia "moderni legenda", kad Jaejoongas šiek tiek primena burunduką xD. Aš prasiknisau per visą savo folderį bandydama surasti tą burunduko šypseną, bet blemba, kaip sunku (o patikėkit, Jaejoongo folderis mano kompe tikrai nemažas >.>''). Esmė tame, kad jis arba nesišypso, arba užsidengia ranka burną, kai žvengia. Arčiausia, ką radau panašaus į "burunduko šypseną", tai va:





    Nu betgi būkim biedni, tačiau teisingi, argi gali kas nors rimta išeiti iš tokio "dorko"? xD



    PS. Visuomet, kai sakau "Korėja", turiu omeny PIETŲ KORĖJĄ!!!! ><''
    (tiesiog, kad nebūtų susipratimų, nes jau pasitaikė >.>''
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2007-11-20, 20:38 Priežastis: šiaip sau :)

  2. #66
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Citata Autorius Eglaya Žiūrėti skelbimus
    Na, argi jūs manęs nemylit? Naują dedu anksčiau negu angliškam originale ^___^




    BlooDy, jaučiuosi pamaloninta, žinodama, jog mano "kūriniai" yra skaitomi pamokų/paskaitų metu
    Nu tj jaw tjp iseina kad man tawo kurinius idomiau pasiskaityti negu klausitys ka aiskinas tutorius per paskaita

    nu joa ko toliau tuo idomiau ^^ laukiam kitos dalies ... kuri speju negreit bus
    (\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
    (O.o) signature to help him on his way to
    (>< ) world domination!

  3. #67
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    4 diena (5)

    BlooDy, šiaip tai man truputį gėda, kad taip lėtai naujus skyrius dedu, nes angliška versija yra pasistūmėjus gal per 9 skyrius į priekį o.O Nu bet ten pareikalavimas truputį didesnis ^^;;

    (tikiuosi Žiedų valdovą esat skaitę? )







    Kronikos
    4 diena (5)


    – Kaip manai, jis man duotų autografą? – susijaudinęs pašnabždėjo Džiunsu, kai Legolasas apžiūrėjo Hyungo piešinį.

    – Nenuprotėk, - suirzęs atkirto Jučionas, - čia tau ne Orlando Bloomas, dėl Dievo meilės. Tiesiog antrininkas. Be kontaktinių linzių ir peruko.

    Atrodė, kad šitame milžiniškame miške pasislėpusiame name tuojau susirinks visi pagrindiniai aktoriai. Iš pradžių maniau, jog nuo Hyungo troškinio man prasidėjo haliucinacijos, bet, kai Kerivena paleido jį iš savo glėbio ir pristatė savo draugą, akurat. Legolasas. Legolasas Žalialapis. Tas pats Legolasas, kuris buvo Žiedo Brolijos narys, tas pats Legolasas, kuris nešiojosi lanką su strėlėmis ir tas pats Legolasas, kuris vertė alpti pusę Ilsano gimnazijos vien pagalvojus apie Žiedų valdovą. Nu, Ok, tuomet tai iš tiesų buvo Orlando Bloomas, bet faktas tas pats.

    Toks jausmas buvo, kad kambarys dabar turėjo keturis, ne pala, atsiprašau – tris šviesos šaltinius (nes langus užstojo kažkoks didelis daiktas). Pirmasis buvo akinanti Junho šypsena, kuri retkarčiais blykstelėdavo. Antrasis ir trečiasis – keistas dviejų, šalimais esančių elfų švytėjimas, tai yra, Hyungo ir Legolaso. Jeigu kas nors būtų manęs paklausęs, kuris iš jų buvo manieringesnis, sunkiai būčiau galėjęs atsakyt.

    Regis, Legolasą Kerivena pažinojo labai gerai. Spėju, jinai jam buvo kaip vyresnė sesuo ar kažkas tokio. Jis jai buvo tikrai labai palankus, tačiau ar jie buvo užmezgę kokius nors įdomius santykius, aš, jeigu reiktų pasakyti Džiunsu stiliumi, nebuvau „įgaliotas“ paklausti.

    – Tau pasisekė, kad kaip tik viešėjau pas savo tėvą, - ištarė Legolasas, pakeldamas akis nuo piešinio į Keriveną, - kitu atveju, nebūčiau galėjęs taip greitai atvykti.

    – O? – Kerivena pasirėmė ant stalo. – Tuomet tikrai pasisekė, - išsišiepė ji, - kur Gimlis?

    – Liko Itiliene, - pasakė elfas, - juk žinai, kad jam ne per labiausiai patinka skraidyti.

    – Taip, tikrai žinau, - Kerivena patraukė pečiais ir sukryžiavo ant krūtinės rankas, - tai pamėtėsi mus, ar ne? – ji atidžiau į jį pažvelgė.

    Legolasas išsitiesė ir nužvelgė kiekvieną iš mūsų su keista nepasitikėjimo ir puikybės išraiška veide.

    – Ar tu įsitikinusi, kad jie – tikrai avarai? – jis pasisuko į Keriveną.

    – Ne, - ji papurtė galvą, - bet kas gi dar jie galėtų būti? – ji kryptelėjo galva į mane ir šyptelėjo. – Šis atrodo protingas.

    – O anas atrodo ginkluotas, - Legolasas parodė į Hyungą, kuris ramstė sieną greta tos gražios elfės statulos. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas, vėl nutaisęs to susimąsčiusio sifu įvaizdį, tačiau vos tik Legolasas ištarė savo žodžius, Hyungas iškart pakėlė akis.

    – ANAS yra vardu Džedžiungas, jūsų žiniai, - jo akys pavojingai blykstelėjo.

    – Prašau man atleisti, pirmą kartą nenugirdau jūsų vardo, - atsainiai tarstelėjo Legolasas ir vėl atsisuko į Keriveną, - ir tu nori šitą keistą šutvę nusigabenti į Minas Tiritą? – jo veidas aiškiai sakė, kad jis negalėjo patikėti tokiu Kerivenos ketinimu.

    – Pats puikiai žinai, kad ten galima rasti atsakymus į visus klausimus, - atsiduso Kerivena, sulankstydama Hyungo piešinį ir įsikišdama jį sau į kišenę, - eime visi, - ji mums pamojo ir mes išsekėme paskui ją. Mums už nugarų kojas vilko Legolasas.

    – Tu patiki užduotį surasti atsakymą pirma laiko, - niurnėjo jis, - patiki asmeniui, kuris savo gyvenime yra matęs pernelyg mažai vasarų, Kerivena.

    – Tas ASMUO turi vardą, Legolasai, - Kerivena stabtelėjo prieš atverdama duris, - ir liaukis su manim ginčijęsis, mano mielas, puikiai žinai, jog tai beprasmiška.

    Tiesiog neįtikėtina, jog ši mergina visuomet teisi.

    Vos tik išėjom laukan, patyriau tikrų tikriausią šoką, nes prie pat namo stoviniavo du milžiniški paukščiai. Ir sakydamas milžiniški, turiu omeny MILŽINIŠKI. Tai buvo du didžiuliai rudų plunksnų ereliai su didžiuliais snapais, skvarbiom akim ir baisiom kojom su devynių colių ilgumo nagais.





    ='.'=






    Nu vienu žodžiu, tie nagai tikrai atrodė baisiai. Nenorėtum pasipainioti jų kely. Juk tie paukščiai buvo maždaug 4-ių metrų aukščio ir jie būtų lengvai patvarkę bet kurį strutį.

    Kai priėjom arčiau, ereliai nukreipė į mus smalsius žvilgsnius. Pastebėjau, jog Džiunsu akys džiaugsmingai plykstelėjo. Dievaži, koksai vaikas. Tačiau, priešingai negu jo geriausias draugas, Jučionas staiga išblyško ir sustingo. Va šito tai negalėjau suprasti, juk plėšrieji paukščiai jam patiko. Manró, jo mėgstamiausias gyvūnas buvo sakalas ar vanagas, ar kažkas tokio panašaus.

    Legolasas praėjo pro mane ir galėjau prisiekti, jog jis specialiai brūkštelėjo man pečiu, tačiau galiausiai priėjau išvadą, jog man tiesiog paranoja ir pernelyg kreipiu dėmesį į mažiausias smulkmenas.

    – Prašau susipažinti su Erelių valdovu, Gvaihiru, - Legolasas kilstelėjo ranką, rodydamas į didesnį erelį, - o čia – jo brolis Landrovalis, - mažesnysis papurtė galvą, - jie nuneš mus į Minas Tiritą.

    – O dviejų erelių užteks? – paklausė Junho, pritūpdamas prie blykčiojančio upokšnio ir panardindamas rankas į krištolinį vandenį.

    Didesnysis erelis, kuo ten jis vardu, ištiesė sparnus ir man pasivaideno, kad jo plunksnos uždengė dangų. x_x

    – Supratau, - šyptelėjo Junho.

    – Be to, - pridėjo Legolasas su šviesia išraiška veide, - mūsų gentainius jiems nešti lengviau negu...

    – Užbaigsi šitą sakinį, mano mielas, ir paliksiu tave kiurksoti čia vieną, - nerūpestingai pareiškė Kerivena, ropšdamasi ant mažesniojo erelio. L... Landrovalio? Aish...

    Legolasas susičiaupė.

    – Švelnus balsas, Proto bokštas, Žibantys dantys ir Keistuolis lipa ant Gvaihiro, - įsakė ji (Aaaaaaaaaaahahahahah... Švelnus balsas, dievaži, myliu šitą nuną xD), - Legolasas, Šokliukas ir aš skrendame Landrovaliu, ir paskubėkit, Minas Tiritą noriu pasiekti prieš saulėlydį.

    – Šokliukas? – Džiunsu energingai nušokavo erelio, ant kurio kaklo tupėjo Kerivena, link. – Iš kur sužinojai, kad aš žaidžiu futbolą? ^___^

    – Kas yra futbolas? – kartu paklausė Kerivena ir Legolasas.



    v.v Džiunsu, durniau tu...




    – Mmm... chebra, - Jučionas nedrąsiai timptelėjo man už rankovės. – Manyčiau, turėsim problemų.

    – Kokių problemų? – Junho priėjo arčiau, valydamasis rankas į kelnių klostes. Hyungas pabudo iš savo nuolatinės svajotojo būsenos ir labai atidžiai nužvelgė mūsų erelį. Staiga jį tarytum pritrenkė keistas nušvitimas ir jis trinktelėjo sau per kaktą.



    – Šūdas, - sumurmėjo jis. Ir aš prisiminiau.




    Šūdas.








    ***








    – AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA! *baimė*


    – AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA! *džiaugsmas*



    Nežinau, kuris iš jų rėkė garsiau – nerealiai išsigandęs Jučionas ar žiauriai laimingas Džiunsu.

    Manau, pats laikas šioje mano pavasario atostogų ataskaitoje paviešinti dar vieną fobiją. Pssfft. Nieko sau atostogos, rimtai. *kost* Taigi, trumpai tariant: Pak Jučionas, pats žaviausias aktorius visoje šalyje, bijojo aukščio. Jis netgi negalėjo užsilipti ant kėdės, kad pakeistų perdegusią elektros lemputę. Jam iškart apsisukdavo galva. Jeigu ne jo ypatingi aktoriniai gabumai, visi jau seniai būtų žinoję apie šią jo silpnybę, nuo pat antro jo filmo, kuomet jam reikėjo su guma šokti nuo uolos žemyn. x____x Kokia darbo etika. Koks pasiaukojimas.

    Kaip ten bebūtų, dabar, kai aplink neblykčiojo nė viena kamera, primityvi baimė paėmė viršų ir jis nebegalėjo daugiau tverti.

    – Viešpatie aukštielninkas su visais viešpačiukais, - žagtelėjo jis, bandydamas surasti kokią nors atsvarą, ir galiausiai įsitvėrė Hyungui už rankos.


    Skridome greitai. Vėjas švilpė ausyse ir jeigu ne mano naujai įgyta elfiška klausa, tikrai nebūčiau galėjęs girdėti, apie ką kalbėjo kitam ereliui ant nugaros, maždaug už 10 metrų nuo mūsų, skrendantys Kerivena, Legolasas ir Džiunsu.

    Greitai kraštovaizdis iš tamsiai žalio virto sidabriškai žaliu, o po to – šviesiai žaliu. Mačiau į pietus savo vandenis varančią plačią upę. Ereliai iš esmės sekė jos vagą. Galvojau, kur čia galėtų būti Lotlorienas, galbūt mes jį jau praskridom... Jeigu Viduržemy ir buvo vieta, kurią būčiau norėjęs aplankyti, tai tik Lotlorieną. Gaila, kad mes atsidūrėm laikotarpy jau po Žiedo karo. Nebebuvo Galadrielės ir šiaip... bet, man taip švietė, kad tas miškas vis dar turėjo būti išlaikęs pačius svarbiausius savo bruožus, tai...

    Jučionas darkart aiktelėjo, kai mūsų „lėktuvas“ kryptelėjo dešinėn. Turėjau pripažint – džiaugiausi, kad čia mes buvom elfai. Dėl to dabar galėjom sėdėt ant erelių nugarų tarsi mažam susibūrime, užuot skridę prisiploję prie jų it kokie pridegę blynai. Aišku, šitaip oro pasipriešinimas buvo didesnis, tačiau ereliai nesiskundė. Juk Džiunsu kone šoko tam Lan... kuo jis vardu ant nugaros, tačiau Kerivena nepurkštavo, tad, manyčiau, buvom saugūs.





    – ŪŪŪŪŪŪŪŪŪ~! – pasigirdo Džiunsu riksmas, kai jis sumataravo rankomis, o jo balsas lūžinėjo kas sekundę. - Nerealiai!! O jis gali staigiai krist žemyn ir paskui PAKIIIIIILT~! WAAAA~!!! – Džiunsu dar nebuvo baigęs formuluoti savo prašymo, kai staiga jų erelis smigo žemyn ir, kai upės paviršius buvo jau visai čia pat, jis akimirksniu šovė į viršų, nepalikdamas Kerivenai, Džiunsu ir Legolasui kitos išeities, tik stipriai kabintis jam į plunksnas.



    – KLAAAAAAAAAAAASĖĖĖĖĖĖ~!! – cyptelėjo Džiunsu.







    – Uuuch... tuojau susivemsiu, - pažaliavęs iš baimės Jučionas stipriai apsikabino Hyungą ir įsikniaubė į tą plokščią krūtinę.

    – Vemk bet kur, tik ne man ant apsiausto, Jučion-a, - Hyungas supratingai patapšnojo jam per petį, tuo pačiu stengdamasis švelniai nustumti jį šalin.

    – Bet mūsų erelis irgi ima užsiiminėti akrobatika! T.T – aktorius jau beveik verkė. Jis tvirtai įsikibo į Hyungą ir nebepaleido, bandydamas nutaisyti pačias geriausias vienišo šuniuko minas, taip stengdamasis palaužti Hyungo ryžtą.

    Bet kuriuo atveju Jučionas buvo teisus. Mūsų erelis pamažu ėmė siūbuoti kairėn ir dešinėn. Regis, jis užsikrėtė Džiunsu ir savo kolegos nuotaika. Hyungas suniurnėjo ir pasisuko į Junho, kuris tiesiog mėgavosi skrydžiu, leisdamas vėjui glamonėti veidą.

    – Daryk ką nors! – susiraukė Hyungas, glostydamas Jučionui galvą.




    – Ė?! O.o – sutriko Junho. Mums skrendant pirmyn, vėjas iš visų pusių taršė jo plaukus.



    – Juk tu – Karinių oro pajėgų leitenantas, a ne? – pareiškė Hyungas. – Nu tai, daryk ką nors!





    ='.'=






    – O tau šitas daiktas panašus į lėktuvą?!








    – 아 몰라…몰라… - burbtelėjo Hyungas.


    – Gal tu tiesiog jo paprašyk, - pagaliau prabilau ir aš, - pavyzdžiui, pone ereli, mūsų draugui bloga, tai gal galėtumėt skristi tiesiai ar kažkas panašaus...

    – Pssft... jooooo, kurgi ne, - visi trys iškart atmetė mano pasiūlymą, tačiau jau kitą akimirką mes apkurtom nuo garsaus mūsų „transporto priemonės“ klyksmo ir paukštis liovėsi siūbavęs.







    ='.'=





    Yaaaaaaaaaaaaah~ Min-a~ – Hyungas patapšnojo man per nugarą, - Ale rimtai moki tvarkytis su gyvūnais.




    =_____="





    ***


    Kai pagaliau nusileidom Minas Tirito rūmų kieme, kur augo Baltasis medis, saulė jau buvo beveik pasislėpusi už horizonto. Didingi pastatai ir daugybė šios įspūdingos citadelės aukštų užėmė mums kvapą dar prieš tai, kai ereliai leido mums nuslysti nuo jų nugarų ant tvirto pagrindo po kojomis. Netgi Jučionas pamiršo savo baimę ir spoksojo išsižiojęs.

    Mačiau į erelius rodančius žmones, girdėjau nuostabos ir jaudulio kupinus jų šūksnius. Karališkųjų rūmų sargybiniai sunerimo, tačiau, pamatę žemyn šokantį Legolasą, jie atskubėjo prie jo ir nusilenkė atiduodami jam savo pagarbą. Blondinas buvo pamalonintas.

    – Jos Didenybę eisi aplankyti dabar? – Legolasas pasisuko į Keriveną. Ji papurtė galvą šypsodamasi.

    – Čia atvykau ne tam ir tai tikrai gali palaukti. Perduok Elesarui ir Undomielei, kad aplankysiu juodu vėliau. Dabar turi sutvarkyti šį reikalą, - ji apkabino Hyungą per pečius ir gerokai jį papurtė. Tasai sumišo iš nuostabos.

    Legolaso veidas trumpam sustingo, tačiau po to jis supratingai linktelėjo ir išėjo iš kiemelio, pro didingas marmurines kolonas pradingdamas pilies viduje.



    Yah! – Hyungas piktai nusipurtė Keriveną. – Aš tau ne koks įrankis! Laikyk rankas prie savęs, moterie~! ><




    Yaaah~ – Kerivena pernelyg gerai pamėgdžiojo šitą jaustuką. – Kodėl taip elgiesi, juk tau tai patinka, - ji mirktelėjo, kumštelėjo jam į nugarą ir nuėjo šalin, palikdama Hyungą visiškai suglumusį, - čionai, - ji pamojo mums ir nusileido akmeniniais laiptais žemyn.




    – Ji tave totaliai suvarė, Hyungai xD, - sukikenau eidamas pro jį.




    – Susičiaupk, Min-a~ >.<, - burbtelėjo Hyungas papūtęs lūpas ir nuslinko mums iš paskos.




    Kerivena vedė mus miesto aukštais žemyn. Tai buvo gyvybinga ir judri gyvenvietė. Kadangi citadelė buvo įsikūrusi aplink milžinišką uolą, tai pastatai gražiai derėjo ir jungėsi su šiurkščiu akmeniniu uolos paviršiumi, tačiau jie vis tiek atrodė rafinuoti ir prabangūs. Kai mes ėjom pro šalį, žmonės iškišdavo pro langus galvas ir gatvėse sustodavo tarsi įbesti. Jaučiausi tarsi gyvūnas zoologijos sode, kurį visi tyrinėja pro padidinamąjį stiklą.

    Na, jeigu jau rimtai, tai ši situacija ne per labiausiai skyrėsi nuo mano kasdienio gyvenimo universitete. Tenai mane irgi stebėjo. Bent jau čia šitie žmonės į mus žvelgė su baime ir pagarba veide, o namie, univere aš tiesiog buvau žiaurių, grobio ištroškusių medžiotojų taikinys. Pasirodo, jog didžiosios mūsų universiteto moterų populiacijos atžvilgiu buvau „labiausiai trokštamas viengungis“. O.o wtf? Viso šito priežastys man iki šiol nesuprantamos. Bet kuriuo atveju, moterys TV ar kompiuterio ekranuose buvo ne tokios pavojingos kaip peralkusios studentės, tad savo sveikatos labui aš pasirinkau skaitmeninį...






    ='.'=






    Eeemm... Išbraukit priešpaskutinę eilutę.






    Šiaip ar taip, Džiunsu vis nenustojo plepėjęs apie „oi, kaip linksma buvo skristi“, o Jučionas, kuris buvo priverstas klausytis tų plepalų, pamažu ėmė prarasti neseniai atgautą normalią veido spalvą. O juk vos prieš keletą minučių jis jautėsi puikiai!

    – Kur mes einam? – galiausiai paklausė Junho, kai jau buvome apsukę Minas Tiritą kokius tris kartus ir nusileidę keliais sluoksniais žemiau.

    – Į biblioteką, - Kerivena stabtelėjo ir apsižvalgė. Mums visuomet po dešine stovėjusi uola čia, tarp dviejų prabangių namų, turėjo didžiulius geležinius vartus. Vartų dešinėje pusėje buvo išpjautos ir mažesnės durys. Jos buvo praviros. Ir vedė tiesiai į tamsą... – Čionai, - pasakė Kerivena nuskubėjo durų link.

    – Biblioteka įkurta uolos viduje? – nepatikliai paklausė Junho, eidamas pro duris.

    – Biblioteka didelė, - paaiškino Kerivena, gūžtelėdama pečiais.



    Tai jau tikrai, kad didelė. Ir erdvi. Nors iš pradžių atrodė, kad įžengėme tik į tamsą, pamažu ola ėmė įgauti formą ir visi pamatėme aukštas sienas, kurios, regis, visai neturėjo lubų. Biblioteką apšvietė nesuskaičiuojama galybė stiklinėse lempose įstatytų žvakių. Vien pagalvojus, kad vienai taip netyčia nukritus čia viskas užsidegtų...

    Buvo šviesu ir šilta. Nesijaučiau rūškanas ir prislėgtas, kaip kad maniau bus iš pradžių.

    Vos tik įžengėm vidun, iškart kone kaktomuša atsimušėm į šios bibliotekos turinį. Knygos, pergamentai, skrynios, plunksnos, siūlų kamuoliai – visa tai buvo sukišta į lentynas, kybančias nuo grindų iki paties viršaus ir dar aukščiau. Netgi elfo akys neįžiūrėjo, kur baigėsi tos pakopos. Kad ir kas buvo šitos vietos prižiūrėtojas, jis viską buvo sudėliojęs taip tvarkingai, kad, po paraliais, šita vieta turėjo būti tikra Viduržemio lobių skrynia.


    Džiunsu švilptelėjo.


    – Ale čia tikrai nemaža krūva knygų, - pasakė jis energingai žvalgydamasis aplinkui, jau maniau, kad tai bedarydamas jis išsinarins akis.

    – Kur pradėsim paieškas ir ko ieškosim? – nepaprastai susidomėjęs (o gal geriau sakyt – šokiruotas medžiagos gausumo) paklausė Junho.









    TAUKŠT.








    – GU-JAAAAAAAAAAAAAAA~









    Iš pradžių pamaniau, jog dar vienas graužikas išgąsdino Hyungą. Kas gi žino, kokie padarai gyvena bibliotekoj. Tačiau tuomet pamačiau jį stovintį sutrikusį čia pat šalia manęs ir po to man stuktelėjo, jog tas riksmas buvo pernelyg aukštas, kad priklausytų vyrui.

    Po to pasigirdo dunkstelėjimas, prislopintas dundesys ir trenksmas, tarsi šioj patalpoj kas būtų sukėlęs griūtį. Jau maniau, jog visas lentynų turinys nuvirs ant mūsų. Tačiau tas garsas sklido iš tolimos kairės bibliotekos pusės ir jis greitai nurimo be jokių tolesnių pasekmių.

    – Štai tau ir atsakymas, - Kerivena žvilgtelėjo į Junho ir nuskubėjo garso šaltinio pusėn. Išgirdau keistą krebždesį.

    Nuskubėjom paskui Keriveną bibliotekos koridoriais tolyn ir greitai atsidūrėm priešais didžiulę krūvą knygų ir kaip papuola ant grindų išmėtytų pergamento ritinėlių. Lentyna priešais buvo visiškai tuščia, tad, kad ir kas norėjo paimti vieną knygą, gavo jas visas. Vargšelis. Tas asmuo dabar buvo palaidotas po knygų, pergamento ir dulkių krūva. Po daugybe dulkių - . -"

    Kerivena priėjo arčiau ir įspyrė į pirmą pasitaikiusią knygą.



    Yah~! – dievaži, ji pernelyg greitai perėmė šį žodį. – Yra kas nors gyvas!? – pasiteiravo ji.





    *kost*





    O.o







    *kost*






    – Nejuokinga, Kerivena! – pasigirdo prislopintas suirzęs balsas. Sakyčiau, kalbėjo mažas berniukas. Vargšas. – Ištrauk mane! – balsas kone įsakė.

    Kerivena sukikeno ir patraukė nuo krūvos viršaus keletą knygų, tačiau kadangi palaidotas žmogus vis dar buvo... na, palaidotas, tai mes visi suskubom į pagalbą! *jaučiasi išpuikęs*

    Jau buvom nurinkę beveik visą krūvą, kai Džiunsu paėmė dar vieną knygą nuo paties viršaus ir...






    – GA!!! – staiga pasirodė pilkas, orą gaudantis padaras.





    – A!! – Džiunsu ir Jučionas išsigandę apsikabino plačiai išplėtę akis.

    Pilkasis padaras išropojo iš knygų masės ir jau norėjo ištraukti likusią koją, tačiau jam užstrigo pėda.

    – Leisk, padėsiu, - Junho pačiupo padarą jam už liemens ir iškėlė jį viršun vienu lengvu trūktelėjimu.


    – Sesutė? – Kerivena išsišiepė žiūrėdama į dulkiną ilgaplaukį padarą, kurį vis dar tvirtai laikė Junho.

    – Aš ją NUDĖSIU, - žemu balsu suurzgė padaras, mėlynos akys laidė žaibus. Junho pastatė ją ant žemės.
    --------------------------------------------------------------------------------------------------




    ŽODYNĖLIS

    * Itilienas - Gondoro žemės į rytus nuo Anduino upės, netoli Mordoro sienų. Labai toli į pietvakarius nuo Žalialapių girios, kur vaikinai susitiko Keriveną.

    * Minas Tiritas - Septynių pakopų Gondoro karalių citadelė. Iš pradžių buvo pavadinta Minas Anoru. Filmuose Minas Tiritas atrodė va taip:


    * Gvaihiras ir Landrovalis - Viduržemio erelių valdovas ir jo brolis. Jiedu padėjo Frodui ir Semui pasprukti iš Mordoro. Jų vardai reiškia "vėjų valdovas" ir "plačiasparnis".

    * Lotlórienas - Silvanų elfų miškų karalystė į vakarus nuo Anduino upės. Trečiajame amžiuje ten atvyko Galadrielė ir Kelebornas. Jiedu ėmė valdyti šią karalystę po to, kai pradingo jų tikrasis valdovas Amrotas (krč, išvyko į pietus ieškot savo dingusios meilės ir niekuomet negrįžo).

    * 아 몰라…몰라… - A, MOLLA, MOLLA - A, nežinau, nežinau...

    * Elesaras ir Undomielė - kiti Aragorno ir Arvenos vardai.


    Bus daugiau....
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2007-12-10, 16:05

  4. #68
    [A]Maya
    Guest
    aaa. Nu jo, tu sugebi viską užbaigti įdomiausioj vietoj ;D.
    Jėgelė. laukiam tolesnių nuotykių (su viltimi kad pasirodys greičiau ;D )
    jėga, ir Aragornas čia (jis mano mėgstamiausias Lotr veikėjas ^^)

  5. #69
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    nieko cia baisaus kad tenka palaukti ^^
    nu o ziedu waldowo neskaites bet mates filmus jo wisus
    (\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
    (O.o) signature to help him on his way to
    (>< ) world domination!

  6. #70
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    Pamenu... (1)

    Su Šventėm? ^^ Tvirto skrandžio ir galingų kepenų xD Mano maža dovanėlė Kalėdų proga Naujas skyrius.

    Jis šiek tiek skiriasi nuo kitų, nes yra tarytum... atsiminimas. Aš nuo pat pradžių ketinau į šitą istoriją įdėti tokių dalykų, bet nemaniau, jog jie šitaip išaugs, kad virs atskirais skyriais. Viskas tiesiog liejosi ir negalėjau sustot... Tai va, prieš išsiaiškindami, kas per daiktas yra tas pilkas padaras, kurį Junho ištraukė iš knygų krūvos, paskaitykim šitą:



    P.S. Jeigu pamiršot, "oppa" --> a la vyresnysis brolis. taip jaunesnė korėjietė kreipiasi į vyresnį korėjietį.











    Kronikos
    PAMENU... (1)


    – Čangminai, ar galiu prisėsti greta tavęs? – pasigirdo baikštus mergaitės balsas.

    Jaunas vaikinas, šviesiai rudais dažytais plaukais, pakėlė akis nuo savo skaitytos knygos. Jis įbedė įdėmų žvilgsnį į mergaitę, tačiau atrodė, tarsi jis permatytų ją kiaurai, lyg jos čia nė nebūtų. Jo rudų akių žvilgsnis buvo šiek tiek apspangęs.

    Mergaitė, kuriai buvo apie penkiolika, tvirtai gniaužė prie krūtinės prispaustas knygas. Jos garbanoti tamsiai rudi plaukai buvo surišti kaspinu, o tamsiai mėlyni kontaktiniai lęšiai derėjo su tamsiai mėlyna mokyklos uniforma.

    Šio epizodo veiksmo vieta buvo nepaprastai tipiška. Bet kas būtų laisvai pasakęs, jog tai – pati žemiškiausia aplinka, kur personažas tik gali atsidurti. Tai buvo mokyklos valgykla. Pilna ilgų stalų, prie kurių per pertraukas burdavosi būriai moksleivių. Tai buvo didelė ir erdvi patalpa su aukštais langais, pro kuriuos šią valgyklą užliedavo saulės šviesa. Pro plačias duris įeidavo ir išeidavo vaikinai ir mergaitės tamsiai mėlynomis uniformomis – daugelis jų nešdavosi padėklus su kasdiene mokyklos maisto porcija.

    Jau anksčiau minėtas vaikinukas visiškai vienas kiurksojo prie vieno iš tų ilgų baltų stalų pačiam valgyklos vidury. Nors jis neatrodė vienišas. Regis, jis mėgavosi savo vienatve. Jo tamsiai mėlynas švarkas puikavosi mokyklos herbu, o mėlynai ir raudonai languotas kaklaraištis buvo tvarkingai parištas ant baltų tarsi sniegas marškinių.

    – Mm... jo, gerai... ko gero, - galiausiai jis patraukė pečiais ir toliau skaitė knygą, o mergaitė, labai patenkinta, atsisėdo priešais jį ir giliai įkvėpė. Ji buvo pasirengusi užmegzti pokalbį. Tačiau, kelias sekundes padvejojusi, ji nusprendė imtis kitos taktikos ir atsivertė kvantinės fizikos vadovėlį. Kai vaikinukas buvo nukreipęs žvilgsnį į savo skaitalą, ji įkišo į knygą vieną iš tų „panelių“ žurnalų, kad jos užduotis jai pačiai būtų šiek tiek lengvesnė.

    Vaikinukas arba Čangminas, kaip į jį kreipėsi mergaitė, skaitė toliau, visiškai nekreipdamas dėmesio į mergaitę priešais. Jis kartkartėmis siurbtelėdavo bananų skonio jogurto ir atsikąsdavo ant padėklo padėto mėsainio.

    Kitos trys mergaitės, sėdinčios prie kito stalo greta to, kuris buvo taip gausiai apdovanotas mūsų dėmesiu, labai akylai viską stebėjo, laukdamos ženklo, kuris patvirtintų, jog viskas klostosi pagal planą – kad galbūt pagaliau Šim Čangminas pasiduos sužavėtas jų draugės proto ir žavesio.

    Šim Čangminas buvo geras vaikinas. Geriausias mokinys klasėje. Ilsano vidurinės dešimtokas. Niekuomet nevėluodavo į pamokas. Visuomet atviras, kuklus ir mandagus su mokytojais ir bendraklasiais. Kaip penkiolikmetis, Šim Čangminas buvo gana aukštas, jis turėjo asimetriškas spindinčias rudas akis ir šypseną, kuri priversdavo visus (dažniausiai jį supančias dailiosios lyties atstoves) sakyti: „Aaaak... kaip miela... ^o^“ Jeigu ne jo aštrus humoro jausmas, jis būtų buvęs toks geras gerutėlis, kad tiesiog būtų vertę vemti. Tačiau Šim Čangminas buvo sąmojingas. Jo humoras buvo aštrus, sausas, taiklus ir retkarčiais žudantis. Net jeigu kai kuriuos žmones jo pastabos tiesiog priblokšdavo, Šim Čangminas privalėjo išvystyti šį savo talentą, nes jis paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Jam reikėjo susikurti ginklą, kuris būtų apsaugojęs šį vaikiną nuo JO.

    O jeigu jau prakalbom apie JĮ, tai JIS jau kaip tik turėjo įeiti į šią valgyklą ir sudrumsti popietės ramybę. Viskas prasidėjo nuo garsaus aiktelėjimo, kuris atsklido nuo įėjimo į mokyklos valgyklą. Čangminas pakėlė akis. Jis iškart pamatė masinio sąmyšio priežastį ir vėl įkišo nosį į knygą, murmėdamas ir tikėdamasis, jog jis liks nepastebėtas.

    – Pažiek į juos, tu tik pažiek... – po visą valgyklą nuvilnijo jaudulio kupinas šnabždesys. Mergaitės aikčiojo tarsi išprotėjusios, tarytum kiekvieną akimirką jas būtų ištikęs vis stipresnis širdies smūgis. Kai kurie vaikinai burbėjo kaip ir Čangminas, kiti kažką skandavo arba stengėsi pakliūti į akis tiems, kurie ką tik įėjo į valgyklą.

    – Dievaži, kokie jie nerealūs...

    – Mano plaukai gerai?

    – Lūpos ne per ryškios?

    – Oppa~♥!

    – Žiek, kokie jo drabužiai... *nualpsta*

    – Pažiūrėk, kokia jo šypsena~ *nualpsta ir nuvirsta*

    – Pažiek, ten princų duo... *svajingai*

    Kai tik mergaitė prie jo stalo irgi pradėjo aikčioti, Čangminui neliko jokio kito pasirinkimo, tik pakelti akis ir pasveikti du ramybės drumstėjus, kurie, jis buvo tikras, ėjo tiesiai pas jį. Jis buvo teisus. Jo link artėjo du vaikinai. Galima sakyti, jiedu tiesiog sklendė pro valgyklą, apsupti garbintojų (daugiausia mergų) minios. Atrodė, kad jie švyti. Kas nors būtų pamanęs, kad jiedu spinduliuoja tam tikrą aurą.

    Jiedu abu buvo to paties ūgio, abu buvo įspūdingų plačių pečių. Jiedviem buvo maždaug po šešiolika ar septyniolika metų ir abu taip pat buvo ganėtinai skirtingi, nepaisant virš jų sklandančios vienodos orumo ir išdidumo atmosferos. Vaikinas iš kairės buvo švelnių veido bruožų ir pasigėrėtinų manierų. Jis dėvėjo šiltą tamsiai rudą megztinį, nekreipdamas dėmesio į reikalavimą nuolatos vilkėti mokyklos uniformos švarką, tamsius džinsus ir avėjo CONVERSE sportbačius, kurie, kaip pastebėjo Čangminas, nelabai tiko prie lauke siaučiančio rudeninio oro. Jo tiesūs tamsiai rudi Rock Lee maniera apkirpti plaukai šiandien buvo suvelti ir atrodė, jog jis ką tik išlipo iš pakvaišusios karuselės.

    Jeigu susivėlęs vaikinas skleidė šilumą ir gerumą, tai vaikinas iš dešinės tiesiog trenkė šalčiu ir paslaptingumu. Jo garderobas taip pat nelabai derėjo su mokyklos aprangos taisyklėmis: juodus plaukus slėpė tamsi apskrita kepurė su kaukole ant pakaušio, keletas neklusnių sruogų kyšojo šen bei ten: jam ant kaktos, skruostų ir kaklo. Jo dešinėje ausyje kabojo sidabrinis kryželis, kuris keistai derėjo su juoda odine striuke. Ji buvo prasegta ir visi galėjo matyti išsitaršiusius mokyklinius baltinius su nepaprastai laisvai aplink kaklą tabaluojančiu kaklaraiščiu. Jis ėjo sukišęs rankas į mėlynų išblukusių džinsu kišenes, o jo balti auliniai batai su kiekvienu žingsniu taukštelėdavo į valgyklos grindis.

    Čangminas užsidengė veidą rankomis. Jiedu tikrai žinojo, kaip patraukti visų dėmesį. Ypač ta su kepuraite. Jis buvo taip priklausomas nuo visuomenės dėmesio, jog būtų padaręs bet ką, kad tik išliktų originalus. Kad tik žmonės žiūrėtų į jį. Tai buvo viena iš daugelio priežasčių, kodėl Čangminas negalėjo jo pakęsti.

    – Sveiks, Min-a, - pasisveikino juoda kepurė ir šleptelėjo ant kėdės greta mergaitės, kuri susijaudinusi spygtelėjo, - kas naujo? – jis padėjo alkūnes ant stalo, beveik nepalikdamas laisvos vietos, ir pasilenkė arčiau Čangmino. Dešimtokas galėjo matyti savo atvaizdą tamsiose vyresnio vaikino akyse.

    – Ko tau reikia? – užversdamas knygą, Čangminas suraukė nosį. Jis pastebėjo, jog susivėlęs vaikinas rudu megztiniu neprisėdo kartu su draugu prie stalo. Vietoj to jis gracingai pagriebė padėklą ir nuėjo prie moters, kuri išdavinėjo maistą.

    – Nu jau, nu jau, - vyresnis vaikinas šiek tiek papūtė lūpas, mosikuodamas Čangminui smiliumi, - argi galima šitaip kalbėtis su savo hjongu?

    – Atstok, Hyungai, - burbtelėjo Čangminas, siurbtelėdamas bananų jogurto.

    – A, dabar jau šiek tiek panašiau, - Hyungas išsišiepė burunduko šypsena ir užkišo alkūnę už kėdės atkaltės, - kaipgi „Kingdom Hearts?“ – jis pabandė mirktelėti, tačiau visos jo pastangos buvo per niek.

    – Gerai, manyčiau... – purkštelėjo Čangminas.

    – Nepamiršk, ką pažadėjai... – Hyungas tiesiog išdainavo paskutinį žodį, stebėdamas Čangminą stirniuko akimis.

    – Atminties sutrikimais nesiskundžiu, labai jums dėkoju, - abejingai ištarė dešimtokas, tarytum bandydamas kuo greičiau atsikratyti tuo Hyungu.

    – Gera-- A! Ką čia turi?! – Hyungas staiga laimingas suplojo, kai prie stalo priartėjo jo draugas su pilnu padėklu maisto ir prisėdo greta jo.

    Steak and hamburger, - angliškai atsakė susivėlęs vaikinas, pabrėždamas savo amerikietišką akcentą ir švelnų žemą balsą, - nori?

    – Hambaaga~ hambaaga~ - Hyungas išleido keistus garsus ir pagriebė vieną mėsainį bei butelį kokos. Jis iškart atsikando mėsainio.

    – Džedžiungai, lėčiau, paspringsi, jei ir toliau taip varysi, - pareiškė švelnus balsas, lėtai, po truputį valgydamas savo kepsnį.

    Yah, Jučion-a, - juoda kepurė aiktelėjo pilna burna mėsainio ir koka kolos, - taip darau grynai iš profesinio smalsumo.

    – Jo, smalsumo, - Jučionas patraukė pečiais, - bent jau kepurę nusiimk, nemandagu sėdėt prie stalo uždengta galva... – jis ištiesė ranką ir nutraukė Džedžiungui nuo galvos kepurę, atidengdamas susivėlusius juodus it smala plaukus. Nors atrodė, kad jis nebuvo šukavęsis mažų mažiausiai dvi dienas, jis vis tiek sugebėjo atrodyti gerai. Aplink juos sėdėjusios merginos suspigo, sapaliodamos kažką apie „sexy“ ir „nerealu“.

    – Jo, koks skirtumas, - Džedžiungas pavartė akis ir vėl įsmeigė jas į Čangminą, - Be – je...

    – Ko – no – ri? – įtariai stebėdamas Hyungą, Čangminas primerkė akis.

    – Na, aš pamaniau... – Džedžiungas nedrąsiai vedžiojo pirštu ant stalo paviršiaus. – Gal galėtum kuriam laikui paskolint man savo iPod‘ą?

    – K-ką? – Čangminą ištiko šokas. – Kas nutiko taviškiam? Juk turėjai patį naujausią modelį.

    – Ašai užmyniau ant jo, - Jučionas kilstelėjo ranką, vis dar čiaumodamas kepsnį, - nu, iš tiesų tai, - jis pamosikavo šakute, - pirma PERVAŽIAVAU per jį su mašina, o PASKUI užmyniau, kai lipau iš Mustango, tai va... – jis patraukė pečiais, - Sorry, - jis savo alkūne bakstelėjo Džedžiungui į ranką.

    – Jo, rimtai, Min-a, tik vienai dienai, - Džedžiungas sudėjo it maldai rankas ir apsimetė maldaująs, - rūpinsiuos juo tarsi geriausiu draugu, prašaaaaaaaaaaaaaaau...

    – Šito aš ir bijau... – burbtelėjo Čangminas, tačiau vis dėlto nenoriai ištraukė iš kuprinės savo iPod‘ą. – Bet būk labai atsargus, aišku? Čia sukišta pusė mano gyvenimo, supratai?

    – Jo, žinoma! – Džedžiungas pagriebė iPod‘ą, Čangminui dar visiškai neištiesus rankos, ir sukišo jį į savo švarko kišenę. – Min-a, tu – dievas~!^___^

    – Žinau, - niūriai ištarė Čangminas, - kitaip nesiterliočiau su tokiais individais kaip tu.

    – Aaaa, koks tu mielas ^___^,- Džedžiungas atsistojo ir kumštelėjo Jučionui, - davai, einam, man po penkių minučių matieka.

    – Bet aš dar nebaigiau! – papūtė lūpas Jučionas. Jo skruostai buvo išsipūtę kaip maisto atsargas kaupiančio žiurkėno.

    – Aš tau po pamokų užpirksiu pietus, gerai? – Džedžiungas patraukė kokos iš butelio. – Davai, - jis pamojavo Čangminui atsisveikindamas, - Ir NEPAMIRŠK! – pabrėžęs paskutinį žodį, jis ir Jučionas paliko stalą ir išėjo iš valgyklos, pakeliui priversdami svirduliuoti dar kelias merginas.

    Čangminas tiesiog suirzęs papurtė galvą ir bandė toliau skaityti knygą, nekreipdamas dėmesio į tai, jog priešais jį sėdinti panelė seiliojasi it zombis. Tikrąja šių žodžių prasme. Jis atvertė dar vieną puslapį ir patraukė iš pakelio bananų skonio jogurto, kai plačiai atsivėrė valgyklos durys ir vidun įvirto visa Ilsano vidurinės futbolo komanda.




    O______________O





    Beveik visi peralkę futbolininkai nuskubėjo prie maistą dalijančios moteriškės, tačiau vienas jų, vos tik pastebėjęs valgyklos vidury kiurksantį Čangminą, atsiskyrė nuo gaujos ir laimingas nušokavo jo link, šypsodamas kairėn ir dešinėn ir priversdamas mergaites kvykti: „KJAAAAA~ KOKS FAINAAAAAAAS~!!^O^“. Tas maždaug šešiolikos metų vaikinas tikrai buvo fainas. Jo šypsena darė stebuklus. Jis turėjo ilgokus, šviesiai rudai dažytus plaukus ir žibančias viengubų vokų akis, kurios tiesiog spinduliavo šilumą ir laimę. Niekam nerūpėjo, kad jo mėlyna futbolo uniforma buvo visa purvina. Juk jis buvo Ilsano vidurinės futbolo komandos kapitonas!

    Vaikinukas energingai šleptelėjo ant kėdės priešais Čangminą, kone visiškai ją sulaužydamas, ir laimingas pamojavo dešimtokui.

    – Labs! ^^ Čangmin-gun! Tu eini šį penktadienį į repeticiją, a ne? – prabilo jis savo juokingu balsu. – Jučionas sakė, kad tu dalyvauji!

    – Taip, Džiunsu, aš ateisiu, - atsakė Čangminas, bandydamas pasislėpti už savo knygos, - nesirūpink.

    – Tvarka!^^ - Džiunsu pašoko nuo kėdės, pasirengęs lėkti prie savo komandos draugų. – Tuomet greit pasimatysim! Negaliu sulaukt! – jis nuskubėjo šalin, jam ant užpakalio tamsavo didžiulė dumblo dėmė.

    – Beprotnamis, - nusipurtė Čangminas ir nusprendė susirasti kitą vietą, kur galėtų ramiai paskaityti, nes šioji rimtai buvo užkrėsta daugiskaitine persona non grata forma.

    Jis įkišo knygą į kuprinę, apraudojo savo iPod‘ą, kurį paskolino bukagalviui Hyungui, ir užtraukė kuprinės užtrauktuką. Čangminas paskutinį kartą apžvelgė mokyklos valgyklą, pagriebė bananų jogurto pakelį, užsimetė kuprinę sau ant dešinio peties ir nuėjo šalin, palikdamas sąmonės netekusią mergaitę toliau seiliotis ant stalo paviršiaus.
    ----------------------------------------------------


    Bus daugiau

    (xD. šito angliškas originalas buvo parašytas ankstyvą rugsėjį, kai perskaičiau septintą HP knygą...)
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2007-12-25, 15:56 Priežastis: typo

  7. #71
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    nu joa gera cia dowana padarei tik sita dalis nesiskaite man kjp kitos nes sita kjp ir apie ju ralu gywenima sulej bucia tj biski jau neriali kad 16-17 metu waikinukas wairuoja mustanga nes tj nelabaj tokio amziaus galima ^^ bet wistiek diekuj nes buwo wisaj idomu pasijuokti is tos tawo grazei aprasytos apsiseiliejusios mergaites
    (\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
    (O.o) signature to help him on his way to
    (>< ) world domination!

  8. #72
    [SrX]
    Sloth avataras
    Įstojimo data
    2007 09 14
    Vietovė
    Elektrėnai/Vln
    Įrašai
    386
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    22
    Perskaiciau pirmas dvi dalis, patiko, taip lengvai ir idomiai susiskaito..Kai bus laiko perskaitysim likusias

  9. #73
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    4 diena (6)

    @BlooDy
    Hmm... jo, žinau, kad čia truputį sufantazavau su tuo automobiliu ^^;; tiesiog kažkaip sušvietė, kad mašinas vairuoja kaip ir Amerikoj nuo 16 metų. Bet vat radau šitą:

    The legal driving age for automobiles is 18 and 16 for motorcycles. Seatbelt use is mandatory and violators will receive a fine. Normal roadway speed is 60 kph and 80-110 kph on the highways.
    Tai apsimeskim, kad tas Mustangas buvo motociklas xD arba jisai neatsiklausęs pasiėmė tėvo mašiną

    @ Sloth
    sveikas atvykęs į kronikologiją










    Kronikos
    4 diena (6)




    Iš pilkojo padaro burnos išskridę žodžiai buvo tokie šiurkštūs ir pilni žmogžudiško ryžto, kad, priblokšti pykčio, sklindančio nuo prie Junho stovinčios personos, mes net akimirkai nutilom. Galiausiai tas padaras papurtė galvą ir patapšnojo savo drabužius, o mes užsikosėjom apsupti dulkių debesies.



    – *kost* dulkės... *kost* - pasakė ne kas kitas, o Hyungas.


    – Negaliu rūpintis knygomis IR DAR dulkėmis, - pasigirdo irzlus atsakymas.



    – Pffff, - korėjietiškai burbuliavo Džedžiungas, - tokia pat ūmi kaip ir anos draugė... v.v















    Tokia? Kaip jis galėjo atskirti to padaro lytį, kai jis slėpėsi po storiausiu dulkių sluoksniu? Kita vertus, toj tuščioj galvoj Hyungas greičiausiai turėjo įgimtą panų radarą, tai, manyč, jis gal ir buvo teisus.

    Kai dulkės galiausiai nusėdo ir man iš akių nebetryško ašaros, padaro siluetas įgavo normalią formą ir pagaliau galėjau kaip reikiant jį apžiūrėt.

    Vajė, koks šokas – ten TIKRAI buvo pana --__--" Šiek tiek žemesnė už Keriveną ir ne tokia atletiška, tačiau taip tikriausiai atrodė dėl susiglamžiusios dulkėtos suknelės, kurią ji dėvėjo. Turėjo ilgus pilkšvus ar tai šviesiai rudus plaukus (velnias ten žino tą spalvą, kai bibliotekos apšvietimas buvo toks „nuostabus“) ir tamsius antakius, kurie kaip tik buvo suraukti. Jos veido bruožai buvo griežtoki ir gal kiek kampuoti – tikrai jums ne įprasta apskritaveidė meilutė panelytė. Netgi Kerivena atrodė švelnesnė. Jeigu jau apie tai galvojam, tai šita mergina dėl savo tvirtos laikysenos atrodė panaši į Junho. Taip pat galėjau pasakyt, kad ji yra nuna, bet ne tokia sena kaip Kerivena, nes vis dėlto ji buvo žmogus.

    Jos mėlynos akys vis dar svaidė žaibus, tačiau, vos tik ji nupurtė pačias ryškiausias dulkes nuo savo tamsios suknelės, mergina, stengdamasi nusiraminti, užsimerkusi giliai įkvėpė ir iškvėpė. Ji porą kartų mirktelėjo, pasisuko į Keriveną ir švelniai šyptelėjo.

    – Kuo galėčiau jums padėti? – paklausi ji ramiu, švelniu balsu.






    O___________O






    Nieko sau savitvarda. O galbūt reiktų sakyti – nuotaikų pokyčiai. Tokios moterys pačios pavojingiausios. Tarkim, va – Kerivena. Ji visuomet atrodo pikta. Tad, nors ir negali nuspėti kiekvieno jos veiksmo, gal TIKĖTIS, jog kažkas tikrai įvyks, tačiau nuotaikų pokyčiai tai yra smertis. Tokie žmonės yra visiškai nenuspėjami ir aš negaliu to pakęsti. Juk tai tas pats kas... HYUNGAS O.o Jo būtent tas tai apsigalvoja kas sekundę.

    Kerivena įkišo ranką sau į kišenę ir ištraukė sulankstytą popieriaus lapą. Iškart suvokiau, jog tai – ta pati skiautė, kurioje Hyungas buvo papaišęs tą Dėžę. Nu gerai, gal tas piešinys ir labai tikslus, bet vis tiek. Mieliau manysiu, kad jo piešiniai – keverzonės, kliedesiai ir škicai, negu šedevrai.

    – Tiesą pasakius, - ištarė Kerivena, paduodama piešinį dulkių merginai, - tavo pagalbos reikia JIEMS.

    Dulkių mergina sutrikusi paėmė popiergalį ir pirmąkart atidžiai mus nužiūrėjo. Ji susiraukė ir primerkė akis, nužvelgdama mus nuo galvos iki kojų. Yunho ir aš buvom vieninteliai, kurie susiprotėjo pasisveikinti ir mudu nežymiai linktelėjom. Junho netgi plykstelėjo savo akinančia šypsena. Mergina irgi šyptelėjo. Ei, ale iš tikro jinai nebuvo tokia baisi.

    – Kerivena, - prabilo ji, neatitraukdama nuo mūsų akių, - tavo gentainiai? Jie atrodo... kitokie.

    – Spėju, kad jie yra Avarai, - mąsliai kalbėdama, Kerivena sukryžiavo ant krūtinės rankas. Jos abi taip intensyviai mus nužiūrinėjo, kad, tiesą pasakius, pasijutau tarsi gyvūnas zoologijos sode. Tarytum mes būtume kažkokia iki šiol nematyta negirdėta rūšis. Nu... jeigu geriau apie tai pagalvotum tai... -__-

    – Ir jie netgi šneka kalba, kurios nesu ligi šiol girdėjusi, - pridėjo ūmioji elfė.

    – Rimtai? – nudžiugo dulkių mergina.

    – Taip, - linktelėjo Kerivena, - yah, keistuoli, pasakyk ką nors, - parodė ji smakru į Hyungą. Galiu lažintis, kad, jeigu ji būtų stovėjusi pakankamai arti, ji netgi būtų jam įspyrusi.

    Hyungui atvipo žiauna. Atrodė, tarytum jam kas būtų vožtelėjęs į tą gražų veidą. Jis sumirksėjo. Ir papūtė lūpas. Ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

    – 어떻게 해, - burbtelėjo jis pasibaisėjęs, - 괴짜 는 무슨… 진짜… 너… 는… 이상 해, - jis žvilgtelėjo kairėn ir dešinėn, tarsi tikėdamasis pastiprinimo, tačiau Džiunsu ir Jučionas vos galėjo susilaikyti nesijuokę, o Junho ir aš vargiai būtume galėję tapti tikrais Hyungo sąjungininkais.

    – Oho, - žioptelėjo dulkių mergina.

    – Matai, ką turėjau omeny? – išsišiepė Kerivena. – Taigi, noriu, kad įsimintum jų vardus, - kostelėjo ji, - Čangminas, - parodė į mane, - regis visai protingas. Keistas padaras Džedžiungas, šokliukas berniukas Džiunsu, malonus balsas Jučionas ir žibantys dantys Junho.


    Dulkių mergina tyliai nusijuokė.

    – O jų pravardes irgi reikia įsiminti? – ji pažvelgė į Keriveną. – Ir nemanau, jog jiems patinka, kai tu juos taip pravardžiuoji...

    – Mes nieko prieš! – unisonu ją patikino Džiunsu ir Jučionas.

    – Visai ir prieš, - nusisukdamas burbtelėjo Džedžiungas, vis dar stovintis sukryžiavęs rankas.

    – Na, malonus balsas ir neišsenkantys energijos ištekliai yra... geri bruožai, - šyptelėjo dulkių mergina ir linktelėjo apgailestaudama, jos akys šaudė nuo Džiunsu prie Jučiono ir atgal. – A~... – staiga ji išplėtė akis ir žemai nusilenkė. – Prašau man atleisti, kad dar neprisistačiau, - išsitiesė ji, - esu vardu Èlion, prižiūriu šią biblioteką. Malonu su jumis susipažinti, - ji darkart šyptelėjo.

    Jos šypsenos buvo labai jau keistos. Žinot, tos panos, kurios stengiasi atrodyt labai fainos ir pan., amžinai šypsosi, rodydamos abi dantų eiles, išsižiodamos tiek, kad gali tiesiog matyt protinius dantis? Tai va, šitos merginos akys nuolat šypsojosi, bet lūpos prasiverdavo vos vos, paprastai ji šypsojosi visai nerodydama dantų, sudarydama mandagaus, tačiau labai santūraus žmogaus įspūdį.

    Mes be tvarkos sumurmėjom „malonu su jumis susipažinti“.

    – Taigi? – dulkių mergi— tai yra, Èlion pamosikavo popieriaus skiaute Kerivenai priešais veidą, įspraudusi ją tarp smiliaus ir didžiojo piršto.

    – Mes... tai yra, JIE ieško šio daikto, - Kerivena parodė į sulankstytą popieriaus lapą ir Èlion palengva jį išlankstė. Regis, tai truko visą amžinybę, tačiau galiausiai ji prisikišo lapą sau prie nosies ir atidžiai apžiūrėjo piešinį.

    Iš tiesų tai abejojau, ar ši mergina galės mums padėt. Ta prasme, jinai taigi buvo žmogus ir neatrodė vyresnė negu 20. Argi ji galėjo žinoti daugiau apie elfų relikvijas negu Kerivena, kuri buvo nugyvenusi mažų mažiausiai kelis tūkstančius metų? Nu jo, dabar jau žinojom, kad Èlion prižiūri šitą MILŽINIŠKĄ biblioteką, bet juk ji tikrai negalėjo būti perskaičiusi visų čia esančių knygų. Buvo šiek tiek keista, kad Kerivena šitaip pasitikėjo šita žmonių.. ėėėė... „rūšies“ mergaite. Nebent, žinoma, ji tiesiog šaipėsi iš mūsų. O tai, turiu pasakyt, nebūtų manęs nustebinę.

    ... nežinomybės vartai... , - Èlion murmėjo sau po nosim, analizuodama Hyungo piešinį. – ... nežinomybės vartai... – ji pakėlė nuo piešinio akis, - Esu tikra, kad jau esu tai kažkur mačiusi.





    *žagt*





    – 정말? – nušvito Junho akys. – Ėė... – jis suprato padaręs klaidą. – Tai yra, tikrai?

    Èlion tyliai nusijuokė ir pažvelgė draugiškai į Junho.

    – Taip, tikrai. Šis piešinys yra labai geras, tad galiu drąsiai teigti, jog... mmm... – ji mąsliai pažvelgė į piešinį. – Kerivena, raižiniai, kvenija... čia labai panašu į noldorų darbą...

    Kerivena nebyliai žvilgtelėjo į Èlion su pavargusia išraiška veide.

    – Ir?

    Èlion atsiduso.

    – Tiek to tada, - ji užsimerkė ir pasitrynė nosį, - dabar nepamenu, kuriam skyriuj tai buvo... prieš kelis metus mačiau šio dirbinio aprašymą, o nuo Žiedo karo bibliotekos išplanavimas šiek tiek pasikeitė... Esu tikra, jog tos knygos ar kronikų pavadinimas turėjo kažką bendra su silmariliais, - ištarusi šį žodį, Èlion paslapčia dirstelėjo į Keriveną, tačiau elfė visai nekreipė į tai dėmesio, jos veidas tiesiog sakė „ir?“. – Nesupyktumėt, jeigu išsiskirtumėme ir paieškotumėme? Žinot, vienai būtų truputį sunkoka, - Èlion mostelėjo į milžiniškas bibliotekos erdves.

    – Žinoma, - linktelėjo Kerivena, - jūs gi norite kuo greičiau grįžti namo? – jis nužvelgė mus.

    – Na, jeigu tik įmanoma... – linktelėjo.

    – Gerai, tuomet tu turėtum apieškoti vakarų sparną ir Numenoro skyrių, - Èlion linktelėjo Kerivenai, - juk žinai, kur visa tai, tiesa?

    – Žinoma.

    – Gerai, o aš eisiu į Lindono skyrių ir mmm... – ji nutilo droviai žvelgdama į Junho ir mane. – Ar... ar gali su manimi eiti Č-čangminas ir Junho? Nes jiedu yra aukščiausi ir man tikrai reikės pagalbos su aukštai esančiomis lentynomis. Jau nekalbu apie tai, jeigu vėl kur bus kokie nors spąstai...

    – Jie tavo, - Kerivena leido mums eiti, mostelėjus atžagaria ranka.

    – Jūsų paslaugoms, - nusilenkė Junho ir Èlion vėl šyptelėjo.

    Pala truputį. Kokie dar spąstai?

    – Ei, klausyk, blondi, kaip...







    TAUKŠT!







    O_____o








    Hyungą nokautavo į jį paleista knyga ir jis parvirto ant grindų tarsi nukirstas medis. Manau, aštrusis knygos kampas netgi paliko jo kaktoj įlenkimą.


    – AŠ – NE BLONDINĖ!!! – tarsi pasiutusi valkirija suriaumojo Èlion, rodydama į Hyungą pirštu. – PASAKYK TAI DARKART IR MESIU Į TAVE KĄ NORS SUNKESNIO!!!


    Hmm... galbūt jos grasinimas ir būtų pasiekęs tikslą, jeigu Hyungas nebūtų gulėjęs be sąmonės. Na, Džiunsu ir Jučionas jau atrodė ganėtinai įbauginti, tad, manyčiau, jie tikrai perduos jam jos žodžius, kai tik jis sugrįš į realų pasaulį (nu, iš dalies).

    – Gal aš ir turiu rohirimų kraujo, bet tikrai nesu Blondinė! JOS draugas yra blondinas! – Èlion parodė į Keriveną. – Ne aš! Aišku?!

    Yah~, - Kerivena dūrė Èlion į šonkaulius, - jis man ne DRAUGAS.

    – Taip, kurgi ne, - Èlion papūtė lūpas ir sukryžiavo ant krūtinės rankas, ji atsiduso, - atsiprašau, negaliu tvardytis, kai kas nors mane pavadina... na, nesvarbu, - ji papurtė galvą, suėmė save į rankas ir vėl nusišypsojo, - Eime? – ji parodė į ilgą koridorių mums už nugarų ir žengė pirmyn. – Pašviesk, jeigu ką nors atrasi, - Èlion tarstelėjo per petį Keriveinai, - ir saugokis obuolių. Ji vis dar gali kiurksoti kur nors netoliese.

    – Supratau! Nagi, judu, keliat keistuolį ir eime, - Kerivena įsakė Jučionui ir Džiunsu, eidama šalin.

    – Mmm... atsiprašau, - pasivijau Èlion, paskutinį kartą žvilgtelėjęs į kitą grupę, kuri dingo už kampo (Hyungas vis dar buvo be sąmonės), - obuolių?

    Èlion pažvelgė į mane ir trumpai linktelėjo.

    – Ką turi omeny? – Junho stojo su manim petys į petį.

    – Jei mums pasiseks, - ištarė ji nužvelgdama mudu abu, - jūs taip ir nesužinosit.

    -------------------------------------------------------------------------------------------------------------


    ŽODYNĖLIS

    * "어떻게 해,“ <...> “괴짜 는 무슨… 진짜… 너… 는… 이상 해" - EOTTEOHKE HAE, <...> GWIJJA NEUN MUSEUN... JINJJA... NEO... NEUN... ISANG HAE - Kaip dabar, <...> Ką čia aiškini, keistas padaras... rimtai... tu... pati... keista.

    * 정말 - JEONGMAL - Tikrai

    * NOLDORAI - Elfų gentis, kurių valdovas buvo Finvė. Kelyje iš Kuivieneno į Viduržemio vakarus jie buvo antra didžiausia gentis. Kai jie pasiekė Valinorą (a la dievų karalystę), jie daug išmoko į Kalvio Aulės ir nuo tų laikų buvo žinomi, kaip geriausi elfų mokslininkai ir amatininkai.

    * SILMARILIAI - Trys didieji brangakmeniai, kuriuos Valinore pagamino Feanoras (nerealus Noldorų elfas). Juose Feanoras sugavo Dviejų Medžių, Laurelin ir Telperiono šviesą prieš pat jų sunaikinimą (kol dar nebuvo saulės ir mėnulio pagal Tolkieno mitologiją tie medžiai apšvietė pasaulį). Trumpai tariant - LABAI SVARBŪS brangakmeniai Viduržemio istorijoj!

    * ROHIRIMAI - Rohano gyventojai. Arklių valdovai. Panašu į Viduržemio vikingus. Tik vietoj laivų - arkliai. xD

    * NUMENORAS - Didžios žmonių genties, Dunedeinų, sala-karalystė. Tarsi Tolkieno pasaulio Atlantida, nes karalystę nuplovė banga po to, kai dunedeinai tapo pernelyg išdidūs.

    *LINDONAS - Senovės elfų karalystė. Įkurta Antrame amžiuje. Maždaug prieš 6000 metų. Ten gimė Kerivena.



    P.S. Pasakykit, ar yra kokių spausdinimo klaidų ar koks žodis praleistas ar linksnis ne tas. Jau nebeturiu jėgų darkart perskaityt x.x
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2008-01-06, 12:07 Priežastis: P.S.

  10. #74
    ~(: Naktibalda :)~
    BlooDy avataras
    Įstojimo data
    2005 11 18
    Vietovė
    west dryton
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    nu joa sita dalis tj patiko gan idomus padaras ta Eliot ^^
    nu spausdinimo klaidu pora lyg ir radau bet ten tokios menkos kad newerta wargintis taisyti..
    ir dekui uz nauja dali tjp gan greit ideta seis metajs
    (\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
    (O.o) signature to help him on his way to
    (>< ) world domination!

  11. #75
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    4 diena (7)

    hey, sorry, kad taip ilgai nerašiau. sesija ir t.t. ir pan. be to, šį skyrių buvo labai sunku išverst >.< bijau kad imu primiršt LT k. sintaksę. siaubas >.>''




    Kronikos
    4 diena (7)


    Buvo šilta. Nelabai supratau, kaip jie čia jiems su vėdinimu, tačiau atmosfera didžiulės bibliotekos viduje nebuvo nei tvanki, nei pridvisusi. Nepaisant nosį kutenančio seno popieriaus ir kanceliarijos priemonių kvapo, visur sklandė ir geras gaivos grybšnis, kuris išsklaidė sunkumą plaučiuose ir nuėmė tą nematomą naštą man nuo pečių. Galų gale, šis meno kūrinys (jo, bibliotekas vadinu meno kūriniais, nu ir paduokit mane į teismą >=D) buvo įkurtas kalno viduje, tad čia atsidūrus bet ką daugiau ar mažiau galėjo apimti klaustrofobija.

    Vis negalėjau atsistebėti patalpos apšvietimu. Žvakių, deglų ir lempų šviesa nebuvo blausi, nors, kaip ir bet kurioje kitoje bibliotekoje, čia irgi buvo tamsių kampelių **. Vis dėlto didžiausią šoką man sukėlė tai, jog ugnis ir sausos, traškančios knygos buvo taip greta vieni kitų.

    O čia buvo krūvos knygų, galybė knygų, kalnai knygų. Lentynos abiejose koridoriaus pusėse buvo prigrūstos ir užkištos knygomis bei pergamentais nuo grindų iki... kokių... 30 metrų aukščio arkinių lubų. Nuo vieno koridoriaus galo prie kito palei lentynas slydinėjo ilgos kopėčios.

    Mūsų žingsniai baugiai aidėjo, kai išėjome iš pagrindinės salės ir patraukėme siauresne alėja tolyn. Ji irgi buvo neblogai apšviesta. Galiausiai atsidūrėm mažoj ovalioj patalpoj, kurią iš visų pusių supo knygų lentynos. Vienintelis kelias laukan buvo pro mažą tarpą tarp dviejų lentynų, pro kurį mes kaip tik čia ir patekom. Šiame... ėė... kambaryje (?) buvo keletas lempų, prie tolimiausios lentynos su knygomis juodais viršeliais stovėjo platus rašomasis stalas.

    Stalas buvo nukrautas popieriais, plunksnomis, rašalinėmis ir kitomis kanceliarijos priemonėmis. Atrodė, kad čia kažkas labai kruopščiai dirbo ir man taip sušvietė, jog čia, ko gero, buvo Èlion studija. Bent jau sprendžiant iš to, kaip drąsiai ji žengė į priekį, vos tik mes atsidūrėm uždaram lentynų rate. Trumpai nužvelgusi lentynas, ji atsisuko į mus su šypsena.


  12. #76
    mirusi... upala avataras
    Įstojimo data
    2007 01 20
    Vietovė
    Vilnius...
    Įrašai
    16
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Laukiu nauju skyrių.... Nes man lb patinka skaityti tavo kūrinius.

  13. #77
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    4 diena (8)

    Upala, ačiū labai ^^



    Kronikos
    4 diena (8)



  14. #78
    the One and Only~
    Vik avataras
    Įstojimo data
    2008 02 20
    Vietovė
    Alytus
    Įrašai
    51
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Egle, Tu Dievas. Rimtai. Neseniai pradėjau skaityti šitą Tavo masterpysą, bet noriu vis daugiau ir daugiau. Dažnai kai skaitau vėlai vakare tenka sėdėti užsidengus burną, kad nenusikvatočiau garsiai. Tikrai be galo gerai rašai. Džiaugiuosi, kad per klaidą į google suvedus anime užklydau čia. xDD

  15. #79
    "Umi no Suna" Dark
    radament666 avataras
    Įstojimo data
    2007 02 18
    Vietovė
    Klaipėda
    Įrašai
    182
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Dieve kiek cia daug prirasyta. Jau seneiai nebuvau cia, tai teko daug skaityti Bet buvo idomu, gera istorija, pratesimas dar bus?
    Priklauso Klaipėdos Japonų Animacijos Klubui

  16. #80
    AZ rėmėjas


    Futari avataras
    Įstojimo data
    2007 01 07
    Vietovė
    Ikast, Danija
    Įrašai
    1.221
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    41
    Wou je. Jeigu tai butu knyga - pirkciau nemastydama. xD

Puslapis 5 iš 12 PirmasPirmas ... 34567 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •