Puslapis 12 iš 12 PirmasPirmas ... 2101112
Rezultatai 177 iki 184 iš 184

Kronikos

  1. #177
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    OMG tik db pamačiau!!! *happycry*
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  2. Ačiū Eglaya dėkojo
  3. #178
    [Беспечный Ангел Padla]
    weirdo- avataras
    Įstojimo data
    2008 07 09
    Vietovė
    with the wind
    Įrašai
    21
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    eeh? kazkokie iskrype broliukai patapo.
    Fuck the Fate.
    Just do.

  4. Ačiū Eglaya dėkojo
  5. #179
    Naujokas
    Įstojimo data
    2009 03 15
    Vietovė
    -
    Įrašai
    21
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    vajetau, tik dabar pamačiau!
    anyway, žiauriai apsidžiaugiau!
    nors dalys toookios ilgos, bet vistiek, atrodo, taip greit perskaitai ir norisi dar ir dar, ir dar. So, labai laukiu naujų dalių, naujų nuotykių, daug juoko ir negalėjimo atsitraukti nuo ekrano dėl įdomumo ^^

  6. Ačiū Eglaya dėkojo
  7. #180
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    8 diena (1)

    Nu mes vis tiek kaip nors kada nors visą šitą pabaigsim lol

    Sorry, jeigu kam atmintis nebepatempia, pasiskaitykit senesnius skyrius plz

    orz

    jėzus marija, rašyt pradėta tai 2007-ais x___x

    ----------------


    Amžius Trukmė
    Pirmas 583 metai
    Antras 3441 metai (Kerivena gimė Lindone, ketvirtaisiais antrojo amžiaus metais)

    Trečias 3021 metai
    Ketvirtas Kronikų veiksmas vyksta septintaisiais ketvirtojo amžiaus metais



    Kronikos
    8 diena (1)



    Vaiko akimis...

    3018 III
    [Trečiojo amžiaus 3018-ieji metai. Birželis. Gondoras]


    Rūkas buvo labai tirštas. Raiteliai tarytum plaukė pro dangų primenančią žemę. Vaiduokliški siluetai beieškantys kelio namo. Virš kalnų pasirodžius saulei karavaną užliejo tokia silpna ir blyškiai gelsva šviesa, kad ėmiau stebėtis, kodėl valarai įtaisė danguje saulę, jeigu ji net nesugeba išsklaidyti mus supančios miglos.

    Raiteliams paraginus savo žirgus supratau – jau pasiekėme Gondoro žemes. Artėjome prie Minas Tirito. Buvau tikra, kad kareiviai dar nemato miesto. Ne tik dėl virš lygumų kybančio rūko, bet ir dėl atstumo. Tačiau aš mačiau baltą šviesą ten toli, ji skverbėsi pro rūką, nuramindama pavargusias akis.

    Jaučiau, kaip pastaruoju metu ši žemė ima mane varginti. Kiek save prisimenu, čia vyko vienas karas ar kitas. Ir be jokios pabaigos. Neseniai vėl ėmė busti Mordoro jėgos, Žiedas vėl pajudėjo. Tačiau buvau nugyvenusi pakankamai ilgą gyvenimą, kad suvokčiau, jog kištis dabar tikrai neverta. Mano žmonės pamažu traukėsi į Vakarus, tad man neliko nieko kita tik laukti.

    Pažvelgiau sau į vadeles gniaužiančias rankas. Ištvermingas, kadaise man silvanų dovanotas žirgas, žengė pirmyn daug tvirčiau negu Gondoro arkliai. Kai kurie iš jų keliavo namo be savo raitelių. Daugelis krito. Vyrai jojo pavargę. Net ir aš buvau nusėta mėlynėmis, įbrėžimais, apnešta purvu. Tai tik leido suprasti, kad man nepasisekė. Ir vėl nesugebėjau apsaugoti draugo. Praradau. Ir dabar turėsiu apie tai pranešti jo šeimai. Pernelyg daug kartų man jau yra tekę tai daryti. O aš vis dar gyvenau. Man ėmė viskas nusibosti.

    Sužvengė žirgai, vyrai šūktelėjo pagaliau pamatę baltąją citadelę. Pridėjusi ranką sau prie krūtinės, pajutau po drabužiais paslėptą medalioną ir, jeigu būčiau buvusi jaunesnė, būčiau sunkiai nurijusi seiles, tačiau dabar tik pavargusi atsidusau. Tai jau ėmė varginti.

    Išgirdau artėjant vieną iš didikų ir kilstelėjau galvą, sveikindama jį akimis. Neištariau nė žodžio. Pamatęs į jį įsmeigtas akis jis iškart linktelėjo, kas mane šiek tiek nuliūdino.

    – Ledi Kerivena, - ištarė jis vengdamas mano žvilgsnio, - mes netrukus pasieksime Minas Tiritą. Mes esame įpareigoti prisistatyti valdytojui. Ką ketinate daryti jūs?

    Nebuvo jokio reikalo bandyti pažvelgti jam tiesiai į akis.

    – Neturiu jokios priežasties, dėl kurios būčiau priversta pasimatyti su Gondoro valdytoju, - pažvelgiau į priešaky iškilusius baltus bokštus, - jums leidus, paliksiu koloną vos tik jai pasiekus miesto vartus.

    – Aišku. Ketinate aplankyti lordo Haigeroto namus?

    Nutaisiau šaltakraujo elfo veidą. Prie šios mano tautos pusės žmonės buvo pratę labiausiai.

    – Pasirūpinsiu tuo, - ištariau bejausmiu balsu, o daugiau vadui iš manęs ir nereikėjo.

    Pavargusių karių grupė galiausiai pasiekė vartus. Atvertas įėjimas prarijo mus svetingai apglėbdamas iš visų pusių. Mieste žmonės lakstė kas kur papuola, smalsūs, norėdami pažiūrėti, kas grįžo ir kas galbūt ne. Kai pirmosios širdį draskančios raudos pasiekė mano ausis, išsukau iš pagrindinio kelio, ragindama žirgą risčia įveikti šalutinį taką, braudamasi pro moteris ir vaikus, skubėjusius sutikti sugrįžusius karius.

    – Mama, žiūrėk! Žiūrėk, mama! – suriko vaikas ir jau žinojau, ką jis sakys po to. – Ar čia elfas, mama?

    – Paskubėk, mažuti, ir nespoksok, nemandagu, - nutildė moteris vaiką ir aš visiškai atsijungiau, leisdama žirgui mane nešti. Jis gerai žinojo, kur eiti. Daugiau tokių komentarų girdėti nenorėjau.

    Tačiau pernelyg greitai įveikiau žemutinius citadelės aukštus. Pernelyg greitai atsidūriau priešais gerai pažįstamą didiko dvarą. Kartos keitėsi. Namas išliko toks pat. Žmonės nugrimzdo į užmarštį, namas išliko sveikas.

    Sargybinis įleido mane iškart nieko neklausinėdamas ir vos tik atsidūrusi vidaus kieme, nušokau nuo žirgo. Stovėjau ant akmenukais grįsto tako. Mane supo nepaprastai žalios žolės pievelės. Kieme su maža mergaite žaidė jauna moteris. Supratau, kad tai – Reolė, Haigeroto marti ir jo mažoji anūkė. Buvo ganėtinai įdomu matyti kilmingą moterį bežaidžiant šitaip su mažu vaiku, tačiau sprendžiant iš kone kūdikiško vaiko amžiaus, tai buvo ne ji.

    Žengiau pirmyn. Po kojomis ėmė girgždėti akmenukai. Reolė mane išgirdo. Prieš tai nebuvau mačiusi tos Rohano moters iš taip arti, tačiau, manau, ji buvo apie mane girdėjusi, nes jos veide pasirodė pirma nuostaba, paskui baimė ir ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Išsklaidydama visas abejones, užkišau už ausies storų plaukų sruogą. Ji trumpai linktelėjo. Neištarė nė žodžio. Tiesiog linktelėjau pasisveikindama ir nuėjau tiesiai į pagrindinį namą, ieškodama Haigeroto sūnaus.

    Radau jį jų nuosavoje bibliotekoje. Tai buvo erdvi patalpa ilgu koridoriumi, kur jie laikė nesuskaičiuojamų jų klano kartų išsaugotas knygas ir dokumentus. Buvau girdėjusi, kad Haigeroto sūnus mėgo čia leisti laiką. Jis sėdėjo už stalo palinkęs virš knygos. Ant jo krito saulės spinduliai pro langą jam už nugaros. Kažkur jam po kojomis girdėjosi lengvas krebždesys.

    – Hrotgarai, - išgirdau save tariant. Stovėjau tiesiai priešais jį.

    Jam pakėlus galvą susidūriau su jo ryškiai mėlynomis akimis. Jos buvo visiškai nebūdingos Gondoro žmonėms... ir, nepaisant neįprastai mėlynų akių, šis jaunas vyras priminė tikrą Numenoro palikuonį. Jis buvo aukštas, griežtų veido bruožų ir tamsiaplaukis kaip ir visi tų stiprių edainų ainiai.

    Jis nužvelgė mane ir kažkas trūko jo viduje man tiesiai prieš akis. Pastūmęs knygą šalin jis pakilo nuo kėdės.

    – Ledi Kerivena, - ištarė jis eidamas aplink stalą ir sustodamas tiesiai prieš mane. Pakėliau galvą, kad galėčiau žvelgti jam tiesiai į akis.

    – Viskas baigta, - pasakiau tikėdamasi, kad jis nebeprašys išsamesnių paaiškinimų ir viską supras iškart.

    Jis atsiduso taip, tarsi visas pasaulis būtų užgriuvęs jam ant pečių.

    – Jis primygtinai reikalavo vykti, - pasakė Hrotgaras.

    – Mano nuoširdžiausia užuojauta, - nudūriau akis žemyn gniauždama kumščius.

    – Ledi Kerivena, jūs nekalta, - mačiau, kad jam norisi uždėti ranką man at peties, tačiau galiausiai jis susivaldė to nepadaręs.

    – Nesugebėjau jo apginti, - ištariau. Aš apvyliau draugą. Vėl.

    – Ledi Ke—

    – Haigerotas norėjo, kad šitai turėtų tavo vyriausioji, - iš po drabužių klosčių ištraukiau sidabrinį medalioną, ant kurio buvo išgraviruotas Baltasis Gondoro medis. Norėjau, kad visa tai baigtųsi kaip įmanoma greičiau. Viskas taip mane slėgė, o šiltas Hrotgaro elgesys tik dar labiau sunkino padėtį. Ištiesiau jam medalioną, bet jis tik liūdnai šyptelėjo.

    – Galbūt atiduokite pati? – pasakė jis.

    Nustebusi išsižiojau klausti, tačiau Hrotgaras žvilgtelėjo kairėn ir, pasekusi jo žvilgsnį, pamačiau iš po stalo išlendančią mergaitę su krūva knygų rankose. Ji buvo gal dešimties ar vienuolikos metų amžiaus, keistų pilkšvai rusvų plaukų, kurie buvo susivėlę ir netgi kur ne kur nusėti dulkių, tačiau jos akys gyvai žybtelėjo mano pusėn. Ji stebėjo mane tomis išblukusios tamsiai mėlynos spalvos akimis ir niekaip negalėjau perprasti jos veido išraiškos. Ji neatrodė sukrėsta, liūdna ar pikta. Tiesiog visiška bejausmė tuštuma. Ir tai mane išgąsdino.

    Kas aš? Nemirtinga elfė apsiskelbusi besanti jos senelio draugė, tačiau atėjus laikui nesugebėjusi jo apsaugoti. O dabar ši elfė turėjo pranešti, kad jos senelio nebėra ir ji čia atvyko paskutinės jo valios pavedimu? Ji, ko gero, manęs nekenčia.

    Žvilgtelėjau į Hrogtaro pusę maldaujančiomis akimis, tačiau jo ir pėdos jau buvo ataušusios. Tas vyras mokėjo pasišalinti dar geriau negu jo velionis tėvas. Sunkiai nurijusi seiles sugniaužiau delne medalioną vėl dirstelėdama į mergaitę. Ji tiesiog apėjo aplink stalą žengdama manęs link, vis dar su knygų krūva rankose. Kai ji buvo visai čia pat, priklaupiau, kad mūsų akys būtų tame pačiame aukštyje. Ji žvelgė man tiesiai akis be jokios baimės ar prietarų. Tikrai Haigeroto palikuonė.


    – Tavo senelis norėjo, kad tai atitektų tau, - ištiesiau jai medalioną, tačiau ji tik padėjo knygas ant žemės ir vėl sugniaužė mano delną savo mažomis rankomis, stumdama jį man prie krūtinės.

    – Jūs turėkit, - pareiškė ji vėl žvelgdama man tiesiai į akis.

    – Bet, vaike, jis gi tavo, - tokia vaiko savitvarda man šiek tiek kėlė nerimą.

    – Jūs turėkit, o paskui atiduosit, kai aš būsiu didelė, - pasakė ji linktelėdama, - aš – Èlion.

    – Aš esu vardu Kerivena, - šyptelėjau uždėdama laisvą ranką jai ant mažo peties, - ir labai greitai tau jį atiduosiu, - pažadėjau mergaitei žvelgiant į man aplink pirštus apsisukusią medaliono grandinę. Regis, ji tramdė save ir man skaudu buvo tai matyti, tad galiausiai ištariau – viskas gerai, mažute, nieko bloga kartais šiek tiek paverkti.


    Tačiau mano didžiausiai nuostabai, ji tik liūdnai vyptelėjo pareikšdama:

    – Ne. Ašaros – ne kitų akiai, - ji vėl pažvelgė man tiesiai veidan.

    Ir kažkas tose mėlynose akyse privertė mane tikėti, kad vis dėlto vėl teks susieti gyvenimą su dar vienu žmogumi. Vėl teks metų metus saugoti žmogų. Ir šįkart man tikrai pavyks.



    ***




    – Čangminai...

    Dar bent minutę…

    – Čangminai, kelkis…


    Po perkūnais, moterie, leisk pamiegot biškį~ ><’’


    – Čangminai, jau pagavau kampą, gali keltis…

    Ką--? Kas? Kaip? Kur? Kokį dar kampą? O.o


    Pramerkiau vieną apspangusią akį ir mano smegenim dar nė nespėjus apdoroti iš ragenos gaunamų signalų, nustebau suvokęs, kad mano dešinysis skruostas visai nenuspaustas ir nenukentėjęs po nakties, praleistos ant balno formos ar kokios nors kitokios kietos pagalvės. Nea, gulėjau ant kažko daug patogesnio. O guolis dar ir masažą siūlė varinėdamas aukšyn, žemyn. Aukštyn, žemyn.



    Pala.


    – Čangminai… - man virš galvos pasigirdo balsas ir visas nutirpau. Man tuojau turėjo labai nemaloniai nušvisti protas. *gurkt*

    Pakėlęs akis pamačiau į mane smalsiai žvelgiančią Èlion. Jos lūpos buvo tik per colį man nuo nosies.


    O_____O;;;


    – Dabar suprantu, kaip tau turėjo būt nepatogu aną naktį, - pasakė ji nupūsdama nuo akių kelias nepaklusnias sruogas, - kvalai pasielgiau, tikrai. O tai dabar, - ji nepatogiai pasimuistė ir mano kairė ranka aiškiai į kažką BRŪŽINOSI, nė nedrįsau žiūrėt, į ką, tiesą pasakius… - Jeigu galėtum nulipt šiaip… būčiau labai tau dėkinga. Truputį *kost* sunku kvėpuot…

    Galiausiai išdrįsau pažvelgt sau į kairę ranką ir pamačiau ją apvytą Èlion aplink juosmenį. Kas per… O bet tačiau čia dar ne viskas. Kai skrandis pasidarė sunkesnis už švino gabalą suvokiau bemiegojęs… ta prasme padėjęs veidą… jai ant krūtinės.





    AAAA!!!

    Atšokau atgal tarsi gerokai nusvilintas, drebėdamas ir sunkiai kvėpuodamas. Man kaktą išmušė prakaitas. Susigriebiau už krūtinės bandydamas nuraminti beprotiškai mušančią širdį, bet vis tiek švokščiau kaip pasiutęs. Èlion sumirksėjo šiek tiek sumišusi. Jau buvo išaušęs rytas, saulė plieskė kaip reikalas, bet mano smegenys aiškiai dar skendėjo ūke.

    Kaip čia taip šitaip? Kada aš sugebėjau taip *oops* ant jos užsiropšt? Mano vaizduotė tiek neišnešė. Tikrai neketinau jai keršyti už tą naktį, kai jodvi su Kerivena kone ištvirkino mane ant tos kalvos, nu bet… kaip aš čia šitaip?

    Kiek pamenu, vakar mums pasiekus upę iš vandens iškilo lapo formos valtis ir mes sušokom į ją ilgai nesvarstydami. Ta prasme, lapo forma aiškiai reiškė, kad valtis buvo elfų darbo ir ji tikrai nuneš mus į Lórieną. Mum nė nereikėjo irkluot. Valtis pati skrodė vandenis ir greitai be jokių sunkumų išsilaipinome kitoje upės pusėje.

    Turint omeny, kad buvom gerokai pavargę nuo visų dienos darbų ir rūpesčių, mes tik paėjėjom šiek tiek giliau į pamažu vystantį elfų mišką ir sukritom ties pirmo kiek didesnio medžio šaknimis. Žolė buvo minkšta. Oras švarus. Ir beveik atrodė, kad mes namie (arba mes tiesiog buvom žiauriai pavargę, negaliu tiksliai pasakyt), tad tiesiog paguldėm Èlion greta medžio, apkamšėm ją likusiais apsiaustais ir dribtelėjom netoliese galvodami tik apie vieną – miegą.

    Tad tikrai negalėjau pasakyt, kaip aš čia… ahem… taip. Veidas, ko gero, vis dar buvo žiauriai raudonas, tačiau galiausiai sugebėjau pažaboti plaučius ir pamažu atsidusau iš palengvėjimo. Staiga pagalvojau apie Keriveną ir tikrai apsidžiaugiau taip greitai atšokęs nuo Èlion. Jau vien tas vaizdas, kad Kerivena galėtų užtikti mane visą išsiskėtųsi ant jos draugės… man per nugarą perbėgo šiurpas ir ledinės adatos ėmė baksnoti man pėdas *nusipurto*. Nepaisant to, kad šiaip su ta elfe aš sutariau kol kas visai gerai, ne kurie jos būdo bruožai leido daryti prielaidą, kad užtikusi mane tokioje ėė… pozicijoje ji tikrų tikriausiai mane… nudobtų. Arba bent jau mažų mažiausiai suluošintų.

    – ŽIAURIAI persiprašau, - ištariau žengdamas žingsnį jos link su atgailaujančia išraiška veide, - tikrai nesupratau ką darąs ir…

    – Na, taip, viską galima paaiškinti, - Èlion pasikasė nosį, - bet mmm… gal galėtum ir jį nuimt? – ji bandė pajudinti dešinį klubo sąnarį, tačiau jai sekės nekaip ir, sutelkęs dėmesį į apatinę jos kūno dalį su didžiausiu siaubu suvokiau, kad ten begulįs Hyungas, prikibęs ir rankomis apsivijęs jos dešinę koją visu savo kūno ilgiu. Jis gulėjo susikūprinęs, rankomis apsikabinęs jos šlaunį, čiurnomis apsivijęs jos pėdą.


    >O<


    Jis aiškiai mėgavosi ramiu kūdikio miegu, bet vaizdelis tikrai buvo nekoks. Kita vertus, čiagi Hyungas. Jam negaliojo jokios padorumo normos. Jis tik šiek tiek sukrutėjo, pasikasė skruostą Èlion į šlaunį, atsiduso, sučepsėjo lūpomis ir parpė sau toliau.


    ĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖ~!!



    Puoliau pirmyn, pasirengęs jį nuo jos atplėšti. Priklaupęs pačiupau jį už pečių ir ėmiau kaip reikalas purtyti.

    – Hyungai! Kelk! – purčiau. – Pabudome ir kelkimės, idiote tu!!

    Vis dar mano purtomas jis atmerkė akis, apdovanodamas mane kaip reikalas apspangusiu žvilgsniu.

    – Ką--? – jis vis dar svečiavosi kitame pasaulyje.

    – Ojoj, Čangminai, pasilenk! – staiga lyg niekur nieko sunerimusi sušuko Èlion.

    – Ė? – buvau netikėtai užkluptas, tačiau man nė nespėjus susigaudyti mažos rankos pačiupo mane už sprando ir prisitraukė artyn su tokia jėga, kad niekas nebūtų patikėjęs, jog šita mergina vakar buvo sunkiai sužeista. Greitai supratau, kad mano nosis įsmeigta į linkį tarp Èlion kaklo ir peties. Ji netgi pasisuko kairėn mane apkabinusi, tarytum saugotų mus abu nuo kažkokios grėsmės. Ką--?


    – KĄ MANAI DARĄS, BENKARTE NERALIUOTAS!!?? – pasigirdo žudikiškų paskatų kupinas balsas. – NYK IŠ ČIA!!!







    *SPYRIS*



    Po to mums virš galvų praskriejo labai nustebęs Hyungas aiktelėdamas “ooohoo~”, ir nusileido ant žolės už kelių pėdų nuo mūsų nakties guolio, išardamas žemę savo dailučiu veideliu. Ojoj. Turėjo skaudėt ><’’

    Mudu su Èlion abstulbę žvilgtelėjom dešinėn, kad pamatytumėm kas ten taip paskraidino Hyungą. Maniau, prasmegsiu kiaurai žemę.

    Tai buvo Kerivena. Stovėjo greta Èlion svaidydamasi žaibais sau iš akių ir piktai košdama pro nosį orą, dėbčiodama į Hyungą, ko gero, siųsdama jam kokį nors blogų čakrų mišinį. Legolasas, Junho, Jučionas ir Džiunsu kiurksojo jai už nugaros, aiškiai nustebinti tokios scenos, nors Jučionas netruko manęs pastebėt.

    – Labą, Čangminai~ - šyptelėjo jis savo firmine šypsena, pasitaisydamas sau ant peties krepšio petnešą.

    – Matau laiko veltui neleidi, che che^^ - įsikišo Džiunsu.



    --____--‘’



    Kastuvą man prašom. Kad išsikasčiau duobę ir galėčiau ten pasilaidot.




    Geriau pagalvojus, kartu pasiimčiau ir tą plepį Kim Džiunsu.
    ----------------------------------------------------------

    dar tikrai ne viskas lol
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2010-08-13, 19:58

  8. Ačiū Latika, Vik, VaniLLa, H3llo, inge dėkojo
  9. #181
    Naujokas
    Įstojimo data
    2009 03 15
    Vietovė
    -
    Įrašai
    21
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    net nežinau, ką beparašyt. kaip visad - jėga ^^

  10. Ačiū Eglaya dėkojo
  11. #182
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    8 diena (2)

    Ačiū, kad vis dar skaitot ^..^

















    Kronikos
    8 diena (2)


    Sėdėjau sukryžiavęs kojas ant didžiulės seno medžio šakos su dubenėliu maisto rankose. Kiti tupėjo susispietę aplink laužą, o aš buvau nutūpęs šiek tiek aukščiau. Sakot, gal tam yra kokia nors priežastis? O kaipgi – mėlynėmis nusėtas Hyungas papūtęs lūpas kybojo kelis metrus virš manęs, susiėmęs delnais už skruostų tarsi vaikas, kuriam buvo uždrausta valgyti saldainius.

    Nepaisant to, kad man širdį glostė tas pašėlusios elfės spyris, iš dalies jaučiausi ir jo įvykdyto nusikaltimo bendrininkas, tad įsitaisiau šiek tiek atokiau nuo pagrindinės grupės, jeigu Kerivena kartais nuspręstų, kad ir aš nusipelniau spyrio ar dviejų. Nors negalėjau skųstis, kadangi iš dabartinės savo laktos visus mačiau ir girdėjau kuo puikiausiai.

    – Tai buvo visiškai nebūtina, - man virš galvos burbtelėjo Hyungas.

    – Turėtum džiaugtis, kad ji tau nenukapojo rankų, - silpnai atsikirtau pilna burna kažkokio labai švelnaus daržovių patiekalo, kurį Legolasas su Kerivena pagamino labai greitai, vos tik įkūrę stovyklavietę toje pačioje mažoje proskynoje, kurioje mes trys buvom praleidę naktį.

    Aišku, visą tą laiką Kerivena dirbo ganėtinai atmestinai, nes kas antrą sekundę vis dirsčiojo į Èlion, teiraudamasi, ar jai viskas gerai. Nereikia nė sakyti, kad ji pastebėjo, jog Èlion buvo sužeista – dėl to elfė vos galėjo susikaupti ties savo darbu. Tad vos tik maistas buvo patiektas, ji priklaupė priešais draugę ir taip rimtai į ją įsispoksojo, kad galėjai pamanyti, mergina bet kurią akimirką ims ir užsilenks.

    Èlion padėjo savo dubenėlį ant žemės ir atsiduso užmerkdama akis.

    – Liaukis, - pasakė.

    – Ką? – Kerivena aiškiai apsimetė, kad jai trūksta operatyviosios atminties.

    – Man viskas gerai, - Èlion pažvelgė Kerivenai tiesiai į akis, - nepersistenk. Ah, ir tavo pasirodymas buvo tiesiog nepakartojamas, - ji pavartė akis, - mes šiaip čia stengiamės ne užmušti šituos avarus, o jiems padėti.

    Legolasas, Jučionas, Džiunsu ir Junho pakėlė galvas nuo savo priešpiečių, ko gero, tikėdamiesi neblogo barnio. Kita vertus, aš stipriau sugniaužiau savo dubenėlį, sunkiai nurydamas seiles ir tikėdamasis, kad Èlion nepriplepės per daug. Ta prasme, nelabai supratau, kaip sugebėjau išvengt Kerivenos rūstybės ir išsaugoti savo reputaciją jos akyse, bet na... nesinorėtų nueiti Hyungo keliais ir šunkeliais. O jeigu paminėjom patį vilką, t.y. ciuciuką, tai anas virš manęs nejaukiai pasimuistė.

    Mačiau, kaip Džiunsu palinko į priekį šnibždėdamas Junho kažką ausin.


    ...


    잠깐


    Junho? O neturėtų jis šnibždėtis su Jučionu? Papurčiau galvą vydamas šalin keistas mintis ir vėl sutelkdamas dėmesį į vaizdą priešais. Nors šiaip keista – kad ir ką ten Džiunsu jam priburbuliavo, tai išgirdęs Junho sustingo įsistebeilydamas į futbolo žvaigždę šoko ir baimės kupinomis akimis. Tačiau Jučionas nebuvo šiaip sau geriausias Džiunsu draugas. Kai Junho sunkiai nurijo seiles, Jučionas abejingu veidu kaukštelėjo Džiunsu į pakaušį, tarytum jis nebūtų atsakingas už savo paties rankos veiksmus.

    – Aijaaa~ apeo~ - Džiunsu pasitrynė naujai įstatytą gumbą ašarų pilnomis akimis. – Už ką?

    – Nenervink žmogaus, - griežtai tarė Jučionas, - garbės žodis, Džiunsuja, galėčiau prisiekt, kad nervinai jį visą laiką, kol čia ėjom. Kas tau yra?

    Džiunsu atsiduso dirstelėdamas į ant šakos susirangiusį Hyungą ir nudūrė žemyn akis.

    – Nieko, - ištarė jis.

    OK, va šitai jau buvo keista. Džiunsu dažnai veikdavo kaip papuola, bet jis nebuvo TOKS trenktas, kad imtų ėst žmogų be jokios normalios priežasties. Stebėjau, kaip jis žaidžia su savo maistu. Tas falsifikuoto tyrumo ryšulys tikrai žinojo kažką svarbaus ir man panagės panižo, užsigeidus ištraukt iš jo tas paslaptis bet kokiais įmanomais būdais.

    – Gal galėtum tiesiog nekreipt į tai dėmesio? – išgirdau šiek tiek suirzusį balsą. – Jau pradeda nervint, rimtai.

    A, čiut jų nepamiršau v_v" Kerivena vis dar nedavė Èlion ramybės. Vajetau, tikrai atkakli elfė.

    – Nu garbės žodis... – purkštelėjo Èlion. – Juk sakiau, kad jie mane sutvarstė. Man viskas gerai.

    – Aš jai nepasitikiu, - suraukė nosį Kerivena, - Galbūt užsikrėtei kuo nors. Pasikelk marškinius.




    *paspringsta*



    Vandens! Vandens, man prašom! Pradėjau kosulio maratoną, bandydamas atsikratyt kvėpavimo takuose įstrigusios gličios daržovės. Veidaus paraudo, į ausis šliūkštelėjo visas galonas kraujo, o akyse susitvenkė ašaros. Kostelėjau. Pasikelk marškinius? Kai aplink šitiek vyrų? Ta prasme, aš visai nieko prieš viską pamatyt darkart ir dar dienos šviesoj, bet Kerivena rimtai buvo iš tų keistųjų rūšies.

    Kai pagalvoji, jinai vos nenuskalpavo Hyungo už tai, kad tas gulėjo apsikabinęs Èlion koją, o dabar jai nė į galvą neatėjo, kad liept merginai nusirengt su *skaičiuoja* šešiais vyrais šalimais yra truputį nenormalu. Ji gal turėjo kokį nors inkvizicijos ar kankinimo magistro laipsnį? Tipo, žiūrėkit, bet nė negalvokit liest? *kost* Ar gali būti dar žiauriau? *kost* Jėzau, dėl Dievo mei—VANDENS!!



    *ONE TOUCH*


    *IŠSPJAUNA*



    *atsidūsta*



    Atsisukau atgal ašarom paplūdusiom akim ir ten man už nugaros tupėjo Hyungas, žvelgdamas į mane tomis didžiulėmis elfiškomis bembio akimis. Taip ir galvojau. „Patapšnojęs“ man per nugarą, jis išvadavo mane nuo kančių. Fu. Ko gero, lieku jam skolingas.

    – Ė... dėkui? Manyč... – burbtelėjau žiūrėdamas jam tiesiai veidan, bet kad jis jau spoksojo į kažką priešais atkraginęs apatinį žandikaulį. Pačiupęs už savo ilgų kaltūnų jis it pasiutęs ėmė tampyti juos aukštyn žemyn (daugiausia žemyn šiaip), tarytum taip tik patvirtindamas, kad jam jau seniai ne visi namie. Pala, per švelniai pasakyta. Jo smegeninėj ir šiaip nuo pat pradžių gyventojų nebuvo. Geriau paieškojęs, ko gero, būtum radęs tik žemės riešuto dydžio pupą be vingių užuomazgų, bandančią atlikt dviejų branduolių centrinio procesoriaus darbą.

    Pavartęs akis tiesiog pasekiau jo žvilgsnį, pažiet, ko jis ten toks apakęs. Kaip bebūtų keista, kiti liovėsi valgę (išskyrus Legolasą, kuris paslėpė delnuose veidą, regis, kažkuo labai pasibaisėjęs) ir tiesiog įsispoksojo į Èlion. Toji tik atsistojo pirma padėjusi ant žemės savo dubenėlį ir įsmeigė į Keriveną rūstų žvilgsnį.

    – Esi visiškai nepakenčiama, - pareiškė ji ir nusimetė plačius marškinius.


    *kvykt*


    Džiunsu akys pasidarė dydžio sulig teniso kamuoliukais. Jo veido išraiška buvo nenusakoma, tačiau akys išreiškė daugiau negu tūkstančiai žodžių. Jučionas veizėjo su labai iškalbingu „kaip?“ tiesiog parašytu jam ant kaktos, tarsi jį staiga būtų sutrukdę kažką bedarant. Kita vertus, Junho atrodė taip tarsi vidury sakinio būtų pametęs mintį. Legolasas vis dar sėdėjo rankomis užsidengęs veidą, bet ir jis aiškiai spoksojo, nes jo pirštai buvo labai akivaizdžiai ir plačiai praskėsti.





    Èlion stovėjo sugniaužusi marškinius dešinėje rankoje, jai ant kojų krito tik tamsios laisvos kelnės, o padorumą padėjo išlaikyt tik keli sluoksniai iš mūsų marškinių nuvytų tvarsčių jai ant liemens ir krūtinės. Turėčiau pasakyt, labai nustebau pamatęs, kokie purvini jie atrodė dienos šviesoj. Mūsų „tvarsčiai“ buvo geltoni su pilkomis dėmėmis šen bei ten, o Èlion žaizdos vietoje tamsavo tamsiai raudona dėmė.

    – O dabar ką? – Èlion sušiaušė ir taip pasišiaušusius plaukus, leisdama jiems kristi jai ant apnuogintų pečių. – Gal dar ketini ir tvarsčius pakeisti, ar ką?

    Kerivena pažvelgė jai į akis sučiaupus lūpas ir pagriebė vieną iš Jučiono ar Džiunsu čia atsineštų krepšių. Gerai po jį pasiknisusi ji galiausiai atsistojo sekama šešių porų akylų akių, gniauždama rankose tobulai baltą švarių tvarsčių rinkinį.

    – Dar ir kaip, - linktelėjo Kerivena lupdama nuo jos dalį mano (o gal ir Hyungo, ką aš dabar žinau) marškinių, vaduodama ją iš mūsų apgailėtinų tvarsčių.

    – Mina~ geriau pagalvojus, - sumurmėjo Hyungas man pašonėj padėjęs smakrą sau delnan (po paraliais, atrodė kaip kokia priešistorinė L versija O.o‘‘), stebėdamas kiekvieną Kerivenos judesį, kai ji apnuogino Èlion juosmenį....eeeėėėėė.. *geriau žiūrį į Hyungą*. – Kaip sustabdei kraujavimą? – paklausė jis. – Ta prasme, nekreipiant dėmesio į šalutinius mūsų potyrius, tau vis dėlto pavyko sustabdyt kraujavimą. Kaip?

    Nekreipiant dėmesio į šalutinius potyrius, che che che, jis vis dar jautėsi kaip maišu trenktas po to, ką jam Èlion iškrėtė aną naktį, bet čia jau pats kaltas, kad tamsta esi vaikščiojantis afrodiziakas bet kokiam padarui su dviguba X chromosoma – vienu prisilietimu pakrauna net ant mirties slenksčio atsidūrusią vargšę merginą...

    Ė, pala.

    – Elfai magijos nenaudoja, a ne? – paklausiau smegenims pamažu pradedant darbą.

    – Ne, jei gerai pamenu, nenaudoja, - Hyungas papurtė galvą, - Man regis, kažkur buvo rašyta, kad jie tik daug geriau viską daro už žmones, tai dėl to kartais ir gali pasirodyt, kad naudoja magiją.

    – Gerai, tai, mes ją tik palietėm, - spoksojau sau į pėdas, bet protas jau keliavo kažkur kitur, - Ir, tarkim, esam elfai iš Rytų, o kas Rytų medicinoj susiję su lietimu?

    Hyungas staiga atsisuko į mane. Jo tuščioj galvoj tarytum lemputė užsidegė.

    – Akupresūra, - sušvokštė jis, - taškinis masažas.

    – Po perkūnais, visai logiška, - linktelėjau.

    Ne, rimtai. Kai kuriems žmonės taškinis masažas buvo tarytum magijos pilna liaudies medicina. Net kai ja užsiima žmonės. O, tarkim, mes būdami elfai dabar turėjom įgimtų akupresūros įgūdžių. Ir mes viską darėm daug geriau negu paprasti žmonės, tad vadinas ir mūsų akupresūra turėjo būt daug veiksmingesnė negu įprastai. Abrakadabra ir še tau Ksenos lygio kūno taškų stimuliacija. Tai daug ką paaiškintų. Ne tai, kaip Hyungas sugebėjo Èlion ant kaklo atrast ištvirkimo tašką, nu bet tiek to.

    – Štai, dabar tikrai daug geriau atrodo, - mane išblaškė Kerivena, kuri kaip tik baigė vynioti aplink Èlion naują tvarstį ir pakilo ant kojų visiškai patenkinta savo darbu, - Žaizda nebuvo tokia pavojinga kaip maniau, bet nuo šiol privalai būti atsargesnė. Daugiau jokių mūšių, panele, - ji numetė purvinus tvarsčius (t.y. mano ir Hyungo marškinių liekanas) į laužą ir aš skaudančia širdim stebėjau, kaip visos mūsų pastangos virsta pelenais *nubraukia ašarą*.

    – Pasidaryk vaiką, sena laume, - Èlion pavartė akis, kišdama kairę ranką į rankovę ir užsitempdama marškinius sau ant pečių, - ir pati galiu savim pasirūpint. Dar vienos motinos man tikrai nereikia, garbės žodis.

    – Ach, štai kaip? – Kerivena tarsi įkyri matrona įrėmė rankas sau į klubus. – Pasirūpinti savimi? Su visais tavo nepakartojamais higienos įpročiais? Taaaaaip~ Va šitą, - ji dūrė pirštu į Èlion krūtinę juosiantį raištį, smilius kone per visą narelį sulindo vidun, - jau reikia skalbti, jeigu dar nepastebėjai.



    ...


    Èlion kilstelėjo antakį, jai iš kiekvienos poros tiesiog sunkte sunkėsi sarkazmas.

    – Ką tu sakai, - ji ėmėsi sagstytis marškinius.


    ...



    – Šventas cukrau su kimči, - Hyungas užsidengė delnu burną.

    – Ė? Turi omeny, šventas čili su kimči, a ne? – nustebęs pažvelgiau į jį.

    – AFGH~!! – mudu staiga krūptelėjom pasigirdus netikėtam riksmui ir Hyungas įsitvėrė mano peties, kai abu akim suradom riksmo šaltinį, t.y. Jučioną.

    Jis greitai atlošė galvą, laikydamasis už nosies ir tankiai mirksėdamas.

    – Jučionai? – Èlion sunerimusi pažvelgė į jį. – Tu tvarkoj?

    – Mmmjo~! – pareiškė jis stodamasis žaibišku greičiu. – Tuoj grįšiu, - ir išbėgo laikydamasis sau už nosies.

    – AŠ IR~! – cyptelėjo Džiunsu lėkdamas paskui Jučioną, tolyn nuo mūsų stovyklavietės.

    – Ėmm... Aš trumpam atsiprašysiu, - žagtelėjo Junho prieš dingdamas iš akių. Irgi.



    O_____O;;;



    – Kas, dėl visų šventų Vardos vardų, čia dabar buvo? – paklausė Kerivena eidama atgal prie laužo ir prikraudama Legolasui antrą porciją.

    – Ėė... avarų kraujų plūdimo iš nosies sindromas, - leptelėjo Hyungas. – Nutinka bet kur ir belenkada. Labai sunku nuspėti ir parengti atsakomąsias priemones.

    ... Kaip--?



    – A, štai kaip, tai kodėl judu likot nepaveikti to... sindromo? – Kerivena, prisėdo greta Legolaso, o Èlion vėl susirangė ant žemės pagriebdama savo dubenėlį ir toliau sau pusryčiaudama. Ji pažvelgė į mus su šaukštu burnoje.

    – Na, matot ^^;; - Hyungas nusijuokė tyliu kvailio juoku, - mes kaip ir turim imunitetą dabartiniam dirgikliui. Žinot, kai kartą su kažkuo susiduri, paskui jau daugmaž žinai, ko tikėtis kitąkart, ar ne?

    Èlion paspringo pusryčiais. Ji įsispoksojo į mudu išpūtusi akis.

    – Dirgikliui? – žioptelėjo ji.

    – Dirgikliui? – Kerivena primerkė akis į mus dėbtelėdama.



    – Mina~ - Hyungas greitai pradingo už manęs, pačiupdamas mane už pečių ir stumdamas priekin tarsi gyvą skydą, - pagelbos, pagelbos, juseyo~



    --------------------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS

    * 잠깐 – JAMKKAN – Pala...
    * APEO – Skauda...
    * JUSEYO – Prašau






    Bus daugiau

  12. Ačiū Latika, inge dėkojo
  13. #183
    Naujokas
    Įstojimo data
    2009 03 15
    Vietovė
    -
    Įrašai
    21
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    klausiausi DBSK ir prisiminiau tavo ff. ^^ buvo gera vėl jį paskaityti po tiek laiko ^^

  14. Ačiū Eglaya dėkojo
  15. #184
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    2 dalis pramazinau! :O
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  16. Ačiū Eglaya dėkojo
Puslapis 12 iš 12 PirmasPirmas ... 2101112

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •