Puslapis 11 iš 12 PirmasPirmas ... 9101112 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 161 iki 176 iš 184

Kronikos

  1. #161
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Parasykit dar PLZ!!! XDD BuM!!! net nuo kedes is juoko nuvirtau x)
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  2. #162
    Yes, Vice-commander !
    Paskendus avataras
    Įstojimo data
    2009 05 29
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    34
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    oi kaip susiskaitė dėkui

  3. #163
    Sunshine Girl
    misChavez avataras
    Įstojimo data
    2009 03 28
    Vietovė
    Nunca jamas
    Įrašai
    19
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Wow, per vieną dieną tiek daug perskaičiau. Istorija nereali ir verta apdovanojimo. Laukiu updeito.
    Be to man labai patiko, kad čia apie DBSK xD

  4. #164
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    7 diena (3)

    Taip ir būna, kaip prasideda paskaitos, o dar ketvirtam kurse – nieko nebesinor‘ daryt. Na, bet o tačiau kadangi atsinaujino angliškos Kronikos soompi forume, sakau, reikia kelt savo aptingusius pirštus ir lietuviškas paverst toliau. Bent jau skyrius ilgas





    Kronikos
    7 diena (3)


    Trypė galybė kojų. Ir žvangėjo kalavijai. Tačiau tas kardo žvangesys pasigirdo visai greta manęs ir man vos žado neužkando, kai pamačiau, kad tai Hyungas išsitraukė ploną, žvilgančią kataną ir pasidėjo greta savęs, stebėdamas mišką įtarumo kupinu žvilgsniu. Nu žinau, kad jis nuo pat pradžių turėjo šitą kardą, bet blemba, kodėl katana? (Labai graži katana, bet vis tiek) Ko gero, mūsų brangioji Dėžutė, kaip ir didžioji dalis Vakarų pasaulio populiacijos, nelabai žinojo, kuo skiriasi Korėja ir Japonija. Vienu žodžiu.

    Antra, kodėl jis TRAUKĖ lauk kalaviją? Hyungas buvo pakankamai pavojingas vien su virtuviniu peiliu (arba kauptuku, jei jau apie tai prabilom). Hyungas su kardu? Gal geriau nešiu mieles. Tačiau juokinga tai, jog kūnas visiškai nesiklausė, ką galvoja smegenys, ir automatiškai priropojo arčiau Hyungo.

    – Kas per velnias? – sušnypščiau bakstelėdamas Hyungui į petį (--ONE TOUCH--). – Negi ketini kautis?

    Jis dirstelėjo nustebęs į mane, kelis kartus mirktelėdamas.

    – O ką? – sušnibždėjo jis. – O tu ne? Čia taip iš apdairumo.

    – Mes dar net nežinom, kas ten! – burbuliavau gretai.

    – Patylėkite ir nekelkite galvų~! – pasigirdo Kerivenos balsas ir pažvelgiau kairėn – abi merginos pamažu šliaužė krūmų link su elfų durklais rankose. Aish, kas šitiem žmonėm negerai? Mudu su Hyungu nusekėm paskui. Hyungas energingai. Aš nenoriai. Rimtai, ko jie visi tokie laimingi? Kas nutiko visom tom kalbom apie pasaulio taiką ir t.t. ir pan.? Nesu idealus pacifistas, bet tikrai mieliau lindėčiau pasislėpęs užuot ką nors iškirtęs.


    ...


    Jėzus Marija~! Jeigu ten tikrai priešas, tai man tikrai reikės ką nors pjaut ir kirst. – -

    Užsimerkęs papurčiau galvą. Neturėčiau daryti skubotų išvadų, kai viskas dar tik priekyje. Kita vertus traškančių šakų, žvangančio metalo ir trypiančių kojų garsai buvo jau visai čia pat ir garbės žodis – atrodė, kad paliesčiau viską vos tik ištiesęs ranką. Galbūt pojūčius sustiprino elfiška klausa, tačiau tie garsai tikrai nebuvo draugiški.

    – Laikykitės tyliai ir nesikelkite, - Kerivena nužvelgė mus visus iš eilės, - kova nėra mūsų tikslas ir geriau, kad jie tiesiog pro mus praeitų, aišku?

    Mes klusniai linktelėjome ir po kelių akimirkų jau galėjau išskirti balsus. Žemus, šiurkščius, gerklinius balsus, kurie tikrai rėžė ausį. Jie rėkė, šaipėsi, urzgė, o mes slėpėmės visai čia pat, už krūmų, tikėdamiesi, kad jie praeis mūsų nepastebėję. Na, jie tikrai mūsų nematė, nes krūmai buvo labai tankūs, tačiau kas jei ten tie padarai turėjo labai gerą uoslę?

    Jie šūktelėjo kažką keista gomurine kalba, kurios visiškai nesupratau ir, kita vertus, visai nenorėjau suprasti. Kerivena tyliai suniurnėjo. „Uruk-hai...“ ji suirzusi atsiduso.


    – PASISKUBINKIT, LERVOS!!!




    O____o




    Viešpatie aukštielninkas, jau maniau, kad širdis nusiris į batus tai išgirdus. Balsas buvo labai piktas ir rėkė čia pat visai netoli nuo mūsų, tad turėjau sukaupti visus valios likučius, kad gulėčiau ten užsislėpęs. Labai norėjau atsistojęs pažvelgt į tuos Uruk-hajus! Nu jo, suprantu, kad kvaila ir panašiai, tačiau kalakutas irgi galvojo. Kol nepapuolė į puodą, a ne? Pala... Ką aš čia dabar. Siaubas, man jau negera. Paranoja, paranoja!! ><

    – GREIČIAU!! – vėl tas balsas. – KITI JAU KAUNASI! GREIČIAU!!!

    Kiti? Mes susižvalgėm. Tas garsus „būm“ kitame upės krante, ko gero, buvo susijęs su tais „kitais“. O su jais greičiausiai pliekėsi Legolasas ir mūsų trijulė. Akimirką mane apėmė panika, tačiau paskui suvokiau, kad jiems turėjo visai neblogai sektis, jeigu tiems orkams... ėė... atsiprašau – Uruk-hajams reikėjo pastiprinimo.

    – ĖDALAS! UŽUODŽIU~! – užriko kitas balsas, lygiai toks pat bjaurus. – GALYBĖ ĖDALO~!

    Èlion veidas persikreipė į „Ė?“ išraišką. Aš ir pats taip galvojau. Mes patys turėjom tik lembaso duonos, kuri buvo saugiai susukta į tuos elfiškus lapus ir nugrūsta kažkur į mūsų krepšių dugną, tad kaip jie tai užuodė? Negana to, buvau maždaug 99% įsitikinęs, kad uruk-hajai elfų duonai buvo alergiški.

    – MĖSA! UŽUODŽIŲ ŠVIEŽIĄ MĖSYTĘ~!! – nenusiramino balsas.

    Po šių žodžių, nors kojos vis dar trypė, kardai žvangėjo, o balsai rėkė, kažkodėl pasaulis aplink mane nugrimzdo į spengiančią tylą. Tarytum kas būtų nuspaudęs „mute“ ant valdymo pultelio. Tegirdėjau tik vientisą telemetrinį signalą (pyyyyyyyp), tokį aukštą ir erzinantį, tarytum koks uodas būtų įskridęs man į ausį. Tarytum vėl būčiau atsidūręs po vandeniu. Viską mačiau, mačiau visus judesius, viską, tačiau garso nebuvo.

    Sumirksėjau dirstelėdamas kairėn... ir pamačiau patį šlykščiausią mano kada nors matytą veidą. Man akys ant kaktos iššoko. Ta galva buvo visiškai plika, papuošta elfo Dobio ausimis, tačiau velnias, visai ne miela!!! Suskilinėjusi oda buvo labai nešvarios nosinės spalvos. Geltonos akys vertikaliais vyzdžiais išsprogusios pūpsojo akiduobėse, ilga kumpa nosis galėjo tarnauti vietoj durklo, o... fu... ką ir bekalbėt apie to padaro dantis. Nemažai jų trūko, o tie keli vis dar sveiki buvo aštrūs, geltoni ir tokie purvini, kad jokia dantų pasta nebūtų jiems padėjusi. Kvapas baisesnis negu viešojo tualeto. Ir jei TO dar nebūtų buvę gana, tas padaras šypsojosi.

    – Mėsytė~! – ištarė jis slinkdamas arčiau ir iškart atpažinau tą balsą. – Šviežia elfų mėsytė... – nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, jis uždėjo savo leteną man ant kelio (ĖĖĖĖĖ!!! Gerai, kad neėmiau cypti, tačiau garbės žodis, veidas tikrai pamėlynavo =__=). – EGZOTIŠKA ELFŲ MĖSYTĖ~!! – išsiviepė uruk-hajus.


    ŠVYST~!



    Per sekundės dalį padaras neteko galvos ir suglebęs kūnas nuvirto atgal, o jo galva nuriedėjo upės link. Riedėjo, riedėjo, riedėjo, riedėjo ir pliumpt!



    O.o



    ĖĖĖĖĖĖĖĖ?!!!!


    It paklaikęs atsisukau atgal, kur už manęs stovėjo Hyungas su katana dešinėje rankoje ir katanos dėklu kairėje. Jo kardas buvo apsinešęs tamsiu kone juodu krauju, o jis suraukęs antakius labai rimtu žvilgsniu dėbčiojo į galvos netekusį kūną.

    – Miną liečiu tik aš, - pareiškė jis ir nukratė nuo katanos kraują.


    O___o *žagt*







    – HYUNGAI~!! – pašokau ant kojų ir jis nebeatrodė panašus į aukštą karvedį iš rytų. Labiau jau priminė susivėlusį žmogiško pavidalo Inuyashą.

    – Ką? – sumirksėjo jis žvilgtelėdamas į mane. – Jis ketino tave suėsti, - papūtė jis lūpas, kai už krūmų pasigirdo siautulingas rėkimas ir trepsėjimas.

    – Bet dabar jie tikrai griebsis mūsų! – ėmiau mosikuoti rankomis it paklaikęs.

    – Čangminai, - prie mūsų priėjo Kerivena, - kai tu taip skaniai kvepi, jie anksčiau ar vėliau tikrai būtų prisikasę iki mūsų, - ji kreivai šyptelėjo, - tai buvo tik laiko klausimas.



    *trūksta kraujagyslė*

    Ka—kaip? Ką padariau?

    – O jei mūsų draugai tikrai kaunasi su uruk-hajais kitoje upės pusėje, - prie mūsų šypsodamasi priėjo Èlion, - mūsų pareiga – sustabdyti šitą gaują, - ji parodė į krūmus, - kad jų nepasiektų.

    Keista, kad žmonės šypsojosi tokioje situacijoje, nes pažvelgęs į priekį pamačiau iš miško mūsų link artėjančius mažiausiai 30 uruk-hajų ir kažin, ar čia buvo jau visa jų banda. Jie visi buvo tokie pat baisūs ir netgi šlykštesni negu tas, kur Hyungas pakapojo ką tik.

    Jie pastebėjo mus spoksančius į juos, tada atkreipė dėmesį į ant žemės besivoliojantį savo bendražygio kūną. Ir Jėzus Marija kaip pasiuto.

    – Prasideda, - Kerivena kone laiminga išsitraukė kalaviją ir nulėkė jų link šaukdama, - Gosto nìn, padugnės! Gosto nìn~! Èlion, neatsilik~!

    – Supratau! – ištarė Èlion keldama savo pačios kalaviją ir, pastebėjusi sumišimo perkreiptą mano veidą, ji apgailestaudama patraukė pečiais ir šyptelėjo. – Na, ją ne šiaip sau vadina Kerivena Drąsiąja, - tai pasakiusi nubėgo paskui draugę, kuri jau buvo iškirtusi uruk-hajų ar du.

    Tiesiog sustingau.

    – Mina~ kaja~, - Hyungas stumtelėjo mane alkūne (--ONE TOUCH--).

    Vis dar stovėjau it mietą prarijęs.

    – Ne... negaliu, - staiga pratrūkau,- Hyungai, aš nemoku kautis, atsipeikėk, tu ir nemoki!

    Džedžiungas, jau besiruošiąs lėkti į mūšį, stabtelėjo ir pažvelgė į mane tomis neįskaitomomis akimis. Staiga jis sugrūdo ir kataną, ir jos dėklą į žemę ir pačiupo mane už pečių, stebeilydamasis man tiesiai į akis. Buvau užkluptas netikėtai. Hyungas toks rimtas paskutinį kartą buvo, kai atėjo sirgti už mane matiekos olimpiadoj. Abu dar mokėmės Ilsano pradinėj. Keista, tačiau rimto dvylikamečio Džedžiungo atvaizdas buvo kone identiškas šitam mane purtančiam elfui.

    – Mina~ - jo balsas buvo žemesnis ir kimesnis negu įprastai. – Tu gali. Žinau, kad gali. Negi pamirštai visas tekvondo ir kendo treniruotes sporto salėje? Tau puikiai sekėsi!

    – Hyungai, - atsidusau, - tas buvo septintoj klasėj. Ir treniravaus tik metus...

    – Tai kas?! – Hyungas palinko arčiau intensyviai šnabždėdamas. – Tai kas? Tai – tarsi važiuoti dviračiu – kartą išmokęs, niekada nepamirši.


    =__=;;


    Taigi žinoma, čia šneka žmogus, kuriam važiavimas dviračiu svarbesnis už valgymą.

    – Ko išmoksi, ant pečių nenešiosi, aišku? – jis lengvai mane papurtė. – Viskas visuomet naudinga, Mina~

    – Ko gero... – nudūriau akis žemyn.

    – O jeigu ne, - jis staiga išsišiepė, - lik šalia manęs, tave apginsiu. Chiiii~ - vėl apsireiškė burunduko šypsena. – Gerai, Mina? Čiūūūū~ - jis papūtė lūpas.






    – Fuuu, šlykštynė, atšok nuo manęs~!! – pasibjaurėjęs atstūmiau jį šalin.

    – Che che, nu va, tu ir vėl normalus, - Hyungas patapšnojo mane per nugarą (--ONE TOUCH--). - Varom! – ir, pačiupęs savo kataną bei jos dėklą, jis nurūko tiesiai į verdantį mūšį.

    Ko gero, nebeliko jokios kitos išeities. Sugriebęs man prie liemens pritvirtintą elfų kalaviją, bandžiau prisiminti visas tas kendo pamokas, į kurias septintoj klasėj mane nusitempė Hyungas.

    Tekvondo, a ne? Tvirtai suėmiau kalavijo rankeną ir ištraukiau jį iš dėklo. Pažiūrėkim, ar bent ką nors prisimenu. Gi vis tiek žūtbūt, a ne? Tad koks skirtumas?

    Atsilošęs ir leidęs uruk-hajaus kuokai praskrieti vos keli centimetrai man nuo veido suvokiau, kad mano kūnas sugebėjo daryti daug daugiau negu tikėjausi. Tiesą pasakius, buvo ganėtinai įdomu, nes beveik nebuvo laiko apmąstymams ir kažkur mažoj galvos kertelėj žavėjausi, jog kūnas žino ką daryti dar prieš smegenims užregistruojant bet kokį besiartinantį pavojų. Tarytum giliai galvoje būčiau turėjęs antrines smegenis, kurios įsijungdavo tik nenumatytu atveju.

    Ir manęs visai neužgriaužė sąžinė, kai mano kalavijas pradingo uruk-hajaus krūtinėje. Ko gero, antrinės smegenys neturėjo jausmų. Mūšio įkarštyje dairiausi ir savo sąjungininkų, norėdamas įsitikinti, ar jiems gerai sekasi. Ko gero, neverta nė sakyti, kad Kerivena buvo tiesiog nereali. Ji lėkė nuo priešininko prie priešininko, jos lengvas kalavijas blykstelėdavo kiekvieną kartą jai perrėžiant uruk-hajų gerkles. Èlion... na, ji nebuvo tokia judri kaip Kerivena. Greičiausiai ji buvo šiek tiek sustingusi dėl to amžino sėdėjimo bibliotekoje. Judesius varžė ir ilgas apsiaustas. Tačiau apskritai jai sekėsi visai gerai. Kaip bibliotekininkei. Ta prasme, draugystė su Kerivena kada nors turėjo išeiti į naudą.

    Staigiai pasilenkusi ji rėžėsi petimi į vieną uruk-hajų. Nuo smūgio jėgos jis persivertė per ją kūlversčiu. Dar vienas staigus posūkis ir jos kalavijas susmigo pabaisai į pilvą. Fuuu... nepasisekė. Hmm... Iš Èlion išeitų visai nebloga ledo ritulininkė...

    – GRAAAA~ - už nugaros išgirdau riaumojantį dar vieną uruk-hajų ir, pakėlęs akis, išvydau į mane atsisukantį susirūpinusį Hyungą, tačiau per tas kelias minutes aš taip prie visko pripratau, kad net nežiūrėdamas apsukau kalaviją atgal ir suvariau jį tiesiai į už manęs stovėjusį monstrą. Ištraukęs kalaviją, išgirdau duslų dunkstelėjimą.

    – Švariai, Mina~ - pagyrė Hyungas ir tarytum vilkelis ėmė suktis aplink savo ašį, kapodamas kairėn ir dešinėn. Ar kada esat matę fantastinių filmų, kur ilgaplaukiai pagrindiniai herojai vienu metu kaunasi su šimtu ar netgi daugiau priešininkų? Ir tada jie ten demonstruoja galybę kovos menų veiksmų sukdamiesi ore, spardydamiesi ir daužydamiesi ir ten visai kaip kas akimirką persiversdami kūlversčiu ore? Na, tarkim, Hyungas atsiminė kur kas daugiau iš mūsų tekvondo treniruočių negu aš. Arba jisai buvo didžiulis fantastinių kovinių filmų fanas. Žinoma, bet kuriuo kitu atveju toks antgamtiškas karinis elgesys būtų visiškai neįmanomas, tačiau dabar, turint omeny tam tikras aplinkybes, elfų kraujas jam leido aukštai pašokti, skrieti ir suktis ratu išmušant pakeliui pasitaikiusius uruk-hajus tarsi minkštakūnius darželinukus.

    – Jūs avarai kaunatės labai unikaliu būdu, - ištarė Kerivena, kai galiausiai atsidūriau greta jos ir kovėmės nugara į nugarą.

    – Na, taip, mes šito išmokom labai seniai, - sušvokščiau spirdamas vienam baisiui tiesiai veidan. O.o‘‘ Tik pamanyk, visai neseniai mane gąsdindavo vien mintis apie špagatą.

    – Tačiau visa tai jau ima erzinti, - pareiškė ji kišdama ranką sau į kišenę. Tiksliai nemačiau, ką ji ten ištraukė, tačiau daiktas priminė mažą rutulį. - Èlion! – šūktelėjo Kerivena.

    Èlion liovėsi badžiusi vieną šlykštų uruk-hajų ir apsižvalgė ieškodama Kerivenos. Kone surikau, kai dar vienas baisius prilėkė prie jos užsimodamas kalaviju, tačiau Èlion pajuto grėsmę ir šiaip ne taip išvengė kirčio. Galėjau prisiekti, kad tas kardas kliudė jai šoną, tačiau ji tiesiog sugūrino savo kalavijo rankeną uruk-hajui veidan ir prisimerkė bandydama įžiūrėti, ką ten Kerivena jai rodo.

    – Vesk juos iš čia! – paliepė Kerivena, kai Èlion kilstelėjo antakius ir karštligiškai linktelėjo.

    – Čangminai, eime! – ji man pamojo ir aš greit dirstelėjau į Keriveną, kuri tiesiog spyrė man į užpakalį rėkdama:

    – JUDINKIS~!! – ir aš nubėgau pas Èlion.

    – Kas vyksta? – paklausiau išvengdamas dar vieno uruk-hajaus smūgio.

    – Ji atsikratys jų visų iškart, tad mes turim kuo greičiau iš čia dingti, - sunkiai kvėpavo Èlion, - greičiau, griebk savo hjongą ir nešdinamės iš čia, - ji puolė miško link, pakeliui kapodama jai kelią pastojusią tankią uruk-hajų sieną.

    Paskutinį kartą žvilgtelėjau į Keriveną. Ji atrodė labai rimta, tarytum ketintų atlikti labai sudėtingą džiutsu. Tiesą pasakius, mane nudilgė kaltės jausmas, kad mes ją taip paliekam, tačiau, ko gero, ji buvo pakankamai patyrusi ir žinojo, ką daro.

    – Hyungai, varom! – mudu su Èlion prabėgom pro jį, kai anas nusiuntė į Tartarą dar porą uruk-hajų.

    – Ką--? – jam atvipo žiauna, tačiau nebuvo laiko jokiems aiškinimams, tad tiesiog pačiupau jį už sprando ir nusitempiau su savim. Jo kojos tabalavo ore. Jetau, kažkur jau matyta.

    – GA-ak~! – jam užlūžo balsas bebandant bėgti atbulomis. Jis vaizdžiai mataravo rankomis, gniauždamas savo kataną ir jos dėklą. – Ka—kaip gi Kerivena?

    – Ji mus pasivys vėliau, dabar turim paskubėti! – sušvokštė Èlion pagaliau prasibrovusi į mišką, sekdama uruk-hajų paliktais pėdsakais.

    – Kodėl seki jų pėdomis? – paklausė Hyungas pagaliau bėgdamas drauge su mumis veidu priekį.

    – Kad pažiūrėčiau, ar jų yra daugiau,- Èlion tvirčiau sugniaužė savo kalaviją.

    Jau buvom kirtę gerą miško gabalą, tačiau už nugarų vis dar girdėjom mūšio garsus, ir Èlion dar labiau paspartino tempą.

    – Ar dar toli? – paklausiau. Nebuvau pavargęs, labiau jaudinausi dėl bibliotekininkės – ji atrodė ne per geriausiai.

    – Kol nieko nebegirdėsim, - atsiduso ji ir staiga sustojo, slystelėdama ant dumblinos miško žemės. Mudu su Hyungu irgi iškart sustojom ir nors akimirką nelabai supratau, kas atsitiko, labai greitai pamačiau, kas privertė Èlion sustoti.

    Pasirodo, pakeliui mūsų link uruk-hajai buvo užtikę mažą stovyklavietę ir dabar mes matėme tai, kas iš jos buvo likę.

    – O ne, - eidama arčiau aiktelėjo Èlion. Tas „o ne“ buvo visiškai suprantamas, nes tarp užgesinto laužo ir suplėšytų krepšių gulėjo du sumaitoti kūnai. Labai graudus reginys. Priėję arčiau pamatėme, kad tai buvo vaikinas su mergina, ko gero, maždaug mano amžiaus.

    Regis, jie buvo čia atvykę kažko atšvęsti be jokių ginklų ir uruk-hajai juodu tiesiog užklupo visiškai nepasiruošusius.

    – Laimingi kvailiai, - liūdnai ištarė Èlion pritūpdama prie vienas greta kito gulinčių kūnų, - laimingi kvailiai, - pakartojo ji.

    Pasigirdo tylus kosulys. Mergina vis dar buvo gyva. Vos vos. Atmerkusi akis ji pažvelgė tiesiai į Èlion. Ji jau nebegalėjo šnekėti, jos akyse kaupėsi ašaros ir man staiga gerklę tarsi kas replėmis surakino. Èlion tiesiog nubraukė merginai nuo veido kruvinus plaukus ir liūdnai šyptelėjusi pakilo ant kojų.

    – Eime, - tyliai ištarė ji pasisukusi eiti.

    – Ką? – nepatikliai žiūrėdamas į ją plykstelėjo Hyungas. Jis dirstelėjo žemyn į du jaunuolius. – Tu... tu taip juos čia ir paliksi?

    – Jiems jau nebeįmanoma padėt, - pažvelgė į jį Èlion, - viskas baigta.

    – Bet negalim tiesiog jų čia palikti! – pasibaisėjo Hyungas.

    Èlion trūko kantrybė. Pagriebusi jį už atlapų, ji prisitraukė jį sau prie pat veido.

    – Turim pasitraukti kuo toliau nuo šios miško atkarpos! Netgi aš dar girdžiu kardų žvangesį! – sušnypštė ji. – Tu nė neįsivaizduoji, ką sugeba Kerivena! Tie apgailėtini vaikiai jau ir taip pasmerkti. Dabar ne laikas vaidinti didvyrį. Galas arba jiems, arba mums!! – Èlion jį paleidus, Hyungas šiek tiek klūptelėjo.

    – Tu... – nudilgė ją žvilgsniu. – Tu... beširdė!! – pratrūko jis ir, pačiupęs mane už riešo, nusitempė tolyn nuo sumaitotos stovyklavietės, tolyn nuo Èlion.

    Nežinau, buvo Èlion beširdė ar ne, tačiau ji tikrai žinojo, ką kalba apie Keriveną. Nes maždaug po 10 minučių pasigirdo garsus sprogimas. Laimė, jau buvom pasitraukę ganėtinai toli ir sprogimo (ar kad ir kas tai bebūtų buvę) banga mūsų nepasiekė.

    Hyungas sėdėjo ant medžio šakos tarytum surūgęs Inuyasha ir visai nesikalbėjo su Èlion. Pakeliui nesutikę nė vieno uruk-hajaus įkūrėme stovyklavietę laukdami, kol pasirodys Kerivena. Sutemo, nusileido saulė. Tačiau elfės vis dar nebuvo nė kvapo. Èlion spėjo, kad ji greičiausiai nusprendė patikrinti kaip sekasi tai kitai mūsų grupei kitoj upės pusėj, tad mums beliko tik laukti.

    Nepasakyčiau, kad man nepatiko laukti, nes gavom progą pailsėti, tačiau protas buvo pernelyg pavargęs, kad apie ką nors galvočiau. Net nenorėjau kalbėtis. Negana to, Hyungas ir pats tingėjo burną praverti, o Èlion...

    Pala.


    ...


    Tai velnias.

    – Hyungai, - atsistojau ir pakėliau akis į medį, kur Hyungas sėdėjo aukštai ant tvirtos šakos. – Hyungai, Èlion nėra.

    – Hmpf, - burbtelėjo jis nė nesiteikdamas ištraukti iš rankovių rankų, - ir man turėtų rūpėti, nes...?

    Negalėjau PATIKĖT, kad jis vis dar ant jos pyko. Užsispyręs, iracionalus asilas. Garbės žodis. Net jeigu jam pasakyčiau, kad be Èlion tikrai paklystume, jis, ko gero, vis tiek nė pirštelio nepajudintų. Tad nusprendžiau griebtis kitos taktikos.

    – Ar bent įsivaizduoji, ką mums padarytų Kerivena, jeigu neduok Dieve, Èlion kas nors nutiktų? – paklausiau.

    Stojo tyla. Hyungas atsiduso. Ir nušoko žemėn.

    – Gerai, - jis perbraukė ranka sau per ilgus šilkinius plaukus, - tu eik ten, - jis parodė, iš kur mes atėjom, - aš eisiu ten, - parodė sau už nugaros.

    – Nu gerai, - pavartęs akis pasisukau eiti, - tik nepasiklysk.

    – Pa~ - buvo paskutinis jo ištartas garsas prieš jam pradingstant tamsiame miške.

    Atgal ėjau lėtai sekdamas uruk-hajų paliktus pėdsakus ir atidžiai klausydamasis, bet kurią akimirką pasirengęs griebtis savo kalavijo. Danguje spindėjo pilnatis, tačiau mėnulio šviesa sunkiai skverbėsi pro tankias medžių šakas. Tegirdėjau atsitiktinį pelėdos ūkavimą ir man po kojomis gulinčių šakelių traškėjimą.

    Gana greitai pasiekiau sumaitotą stovyklavietę ir sustojau. Kažkas... buvo netaip. Apsižvalgiau aplink bandydamas įsitikinti ar man tik kartais nesisapnuoja, tačiau tikrai. Kūnų nebebuvo. Užsimerkiau ir įsiklausiau.

    Kažkas šliaužė upės krantu. Susikūprinęs tyliai nuslinkau pro krūmus vandenų link. Išnirus iš tankumyno mane pasitiko skaisti mėnesiena ir man atkrago žandikaulis. Vanduo spindėjo nutviekstas sidabrinės šviesos, miškas atrodė kone nežemiškas. Ten apačioj prie kranto Èlion stūmė į vandenį valtį. Nereikėjo nė primerkt akių, kad matyčiau, kas jos viduje. Valtyje buvo gražiai paguldytas vaikino kūnas.

    Èlion susilenkė sunkiai kvėpuodama ir tada atsisuko, kad į Anduiną įstumtų dar vieną valtį su merginos kūnu joje. Sunkiai nurijęs seiles, nužingsniavau šlaitu žemyn jos link. Bibliotekininkė sėdėjo ant upės kranto stebėdama dvi sidabrinių vandenų lėtai nešamas valtis. Galiausiai priėjau visai prie pat jos ir atsisėdau gretai netaręs nė žodžio. Ji į mane nė nedirstelėjo. Stebėjau valtis, kol jos pradingo už upės vingio. Èlion apkabino save per kelius.

    – Nesu beširdė, - ramiai ištarė ji ir galiausiai pasukau galvą dešinėn, kad ją matyčiau, - tik atsargi, - ji pakėlė į mane akis silpnai šypsodamasi.

    – Ė... nekreipk į jį dėmesio, - ramindamas ją šiltai šyptelėjau, - Jis nesugromuliuoja žodžių prieš juos ištardamas. Beviltiškas atvejis.

    – Bet... – užsimerkdama tyliai nusijuokė Èlion. – Truputį juokingas...

    Sumirksėjau. Juokingas? Čia ką, komplimentas?

    – Èlion? Gerai jautiesi? – susiraukiau.

    – Mhmm... – vis dar užsimerkusi ji linktelėjo galva, atsiremdama man į petį.

    OK, dabar tai jau tikrai baisu.

    – Èlion? – jos veidas buvo taip arti. Atrodė, kad ji miega.

    ...

    Kas taip greitai užmiega?


    – Èlion? – uždėjau ranką jai ant peties ir ji, staiga susvyravusi, nuvirto tiesiai man į sterblę. O____O“ Norėjau lengvai ją krestelėti, tačiau mano ranka susmigo tiesiai jai į dešinį šoną. Šlapią ir glitų dešinį šoną. Nu čia tai jau tikrai ne vanduo. Bandydamas nusiraminti lėtai nurijau seiles.


    – ÈLION?!

    ----------------------------------------------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS

    * Gosto nìn – BIJOKIT MANĘS~ (sindarų k.)

    * Kaja – eime (korėjiečių k.)



    Bus daugiau (jeigu norit)
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-10-25, 13:31 Priežastis: typo

  5. #165
    Super mega ultra rašytojas
    zhmogeliukas avataras
    Įstojimo data
    2007 03 21
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    770
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    35
    Citata Autorius Eglaya Žiūrėti skelbimus
    Antra, kodėl jis TRAUKĖ lauk kalaviją? Hyungas buvo pakankamai pavojingas vien su virtuviniu peiliu (arba kauptuku, jei jau apie tai prabilom).
    -įsivaizduoja tą vaizdą ir raitosi iš juoko-
    ta prasme kaip jis su peiliu sėlina..iškeepsiu...XD lol


    Citata Autorius Eglaya Žiūrėti skelbimus
    Hmpf, - burbtelėjo jis nė nesiteikdamas ištraukti iš rankovių rankų, - ir man turėtų rūpėti, nes...?
    Kažkas įsimylėjo...XD nu sprendžiant iš visų tipinių situacijųXD
    Arba jis šeip...ĮsižeidėXD





    Hm,pabaiga tai WTF, kur kita ser..dalis??
    Ir visi numirs,o likę šeip susirgs vėžiu? o__O

    dar,dar,dar,dar,dar ~~~


    btw, eime rašosi kaja? Kodėl aš visada girdžiu aja? o.O"

  6. Ačiū Eglaya dėkojo
  7. #166
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    OMG! galvojau numirsio poroj vietų. Mama net buvo atėjus ramint, kad taip garsiai nesijuokčiau...
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  8. Ačiū Eglaya dėkojo
  9. #167
    Krentanti Aukštyn
    Latika avataras
    Įstojimo data
    2009 04 15
    Vietovė
    Nu ten... netoli jūros =D
    Įrašai
    59
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    tavo nauji skyriai-man svente laukiu kitu ^-^

  10. Ačiū Eglaya dėkojo
  11. #168
    Yes, Vice-commander !
    Paskendus avataras
    Įstojimo data
    2009 05 29
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    34
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Oi, gerai pasijuokiau, praskaidrino atostogų pradžią Dėkui

  12. Ačiū Eglaya dėkojo
  13. #169
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    aš nepamačiau kad tu įkėliai ir pražiopsojau... meh... its so sad... bet um... čia buvo kietas gabalėlis!!!!

    please, wake up to reality...

  14. Ačiū Eglaya dėkojo
  15. #170
    Sunshine Girl
    misChavez avataras
    Įstojimo data
    2009 03 28
    Vietovė
    Nunca jamas
    Įrašai
    19
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Ohh, buvau pražiopsojus!! Dėkis už tęsinį, buvo tiesiog beprotiškai juokinga! Nerealu, vaizdai tiesiog plaukė prieš akis.

  16. Ačiū Eglaya dėkojo
  17. #171
    Paraamnestical
    RayYuka avataras
    Įstojimo data
    2009 11 02
    Vietovė
    Kiot
    Įrašai
    220
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Aš taip norėjau pavadinti tave niii-chan, kurio taip ir neturiu ,kai pradėjau skaityti kūrinį, bet pasirodo tu mergina.(ATSIPRAŠAU,ATSIPRAŠAU) Na vis dar galime būti sesės.
    Jau kurį laiką skaitau tavo kūrinį ir jis puikus! Man patinka tavo humoro jausmas.
    Tiesa, sakant norėjau pridurti ir daugiau dalykų, bet geriau neaušinsiu burnos.
    Ir pabandyk pati sukurti kokią nors istoriją, neparemta Žiedų Valdovu ar Narutu ^^
    Paskutinį kartą taisė RayYuka : 2010-01-17, 21:09
    Geriau siaubinga pabaiga, nei siaubas be pabaigos.

  18. Ačiū Eglaya dėkojo
  19. #172
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Tai kad tų istorijų yra galybė, tik jos nesusistemintos. Ir šiaip... kažin ar čia tiktų.

    D: ir siaubas, kaip seniai nieko nerašiau... reikia prisiverst... >.<

  20. #173
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Laukiam laukiam! labai laukiam!
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  21. Ačiū Eglaya dėkojo
  22. #174
    Naujokas
    Įstojimo data
    2009 03 15
    Vietovė
    -
    Įrašai
    21
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    paskaičiau ir taip patiko! ^^
    nerealūs darbai ;3 lauksiu dar! ^^

  23. Ačiū Eglaya dėkojo
  24. #175
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    7 diena (4)

    Yo~

    Nusprendžiau sudėt viską iki galo, kiek turiu parašyta. Kas bus tas. Dabar, kai verčiu, tai žiauriai jaučiasi, kad pasikeitė ir stilius rašymo ir šiaip... temos gvildenimas. Šiaip SasuHina tikrai yra brandesnis darbas xD Nu bet...

    Labai vėlyvas atsakymas į žmogeliuko klausimą. lol

    Šiaip, tai rašoma 가자 (kaja). Eiti/vykti/keliauti yra 가다 (kada). Aja tiesiog.. aja aja fighting~ jaustukas/ištiktukas, lol. Gali girdėtis 'aja' dėl to, kad ta 'k' yra labai minkšta ir kartais pranyksta. Kaip lietuviška 'p' žodyje 'taip'.



    Ummm.. enjoy?




    Kronikos
    7 diena (4)


    Jie greitai lėkė per mišką nuogais ginklais, o jų drabužiai vis dar atsidavė uruk-hajais.

    – Ten tikrai buvo Kerivenos bombos? – švokšdamas paklausė Jučionas, lėkdamas tarsi akis išdegęs.

    – Taip! – linktelėjo Legolasas visiškai be garso nerdamas po žema medžio šaka.

    – Bet kodėl buvo taip tylu? – Džiunsu lėkė greta Legolaso, palikęs kitus du užnugary. – Kai sprogsta mūsų bombos, jos taip BŪM! – cyptelėjo jis ir Legolasas sumišęs atsisuko į jį.

    – Kerivena sugeba jas susprogdinti visai be garso, - paaiškino jis, - tiesiog plyksteli ir apima viską aplinkui...

    – Tai šūdas, - Jučionas sušnibždėjo Junho, - jinai tarytum kokia vaikščiojanti atominė su nuosavu bombų sandėliu.

    – Gali nepasakot, - papurtė galvą Junho, kai jie pagaliau išlindo iš miško ir kone neįdribo į tuojau pat priešais akis atsivėrusią upę.

    Junho atsidusęs apsidairė. Jis vis dar jautėsi tarsi šlapiu skuduru tvotas sužinojęs, kad garsus nacionalinio lygmens futbolininkas kadaise buvo jo geriausias ir iš tiesų vienintelis draugas vaikų darželio laikais. Tačiau jis tada neturėjo laiko apmąstymams, nes jis dar kvailai mirksėjo akimis, kai lyg iš niekur išdygo Legolasas pareikšdamas, kad Kerivena gali būti pavojuje. Tad galiausiai jie pasileido lėkti per mišką, kad surastų kiek siauresnę upės vagos vietą ir galėtų persikelti, nes jų valtys buvo paliktos toje upės vietoje, kur jie persikėlė pirmą kartą. Tačiau problema buvo ta, kad Anduinas – žiauriai plati upė.

    Taip pat Junho nebuvo įsitikinęs ar tokiam sutvėrimui kaip Kerivena išvis reikalinga kieno nors pagalba. Ir jis nesuprato, iš kur Legolasas žinojo, kad kažkas nutiko. Visi sekė paskui blondiną nekeldami jokių klausimų ir Junho jau pradėjo svarstyti, ar jie nedaro klaidos šitaip elgdamiesi. Kita vertus jis ir pats jautė keistą virpesį ore bei galėjo užuosti iš kitos upės pusės sklindančius nelabai malonius kvapus, neįtikėtina.

    – Plaustas! – jis krūptelėjo nuo nevilties ištikto Legolaso balso. – Čia kažkur turėjo būti plaustas.

    Kiti trys it pamišę lakstė palei krantą, tačiau Junho priėjo prie vandens primerkęs akis. Čia kažkas buvo netaip. Po vandeniu matėsi kažkas ilgas ir plonas. Jis apsižvalgė sau po kojom. Pėdsakai buvo vos įžiūrimi, tačiau matomi. Tarytum kas būtų tempęs kažką per visą krantą, bandydamas paslėpti įkalčius. Priėjęs prie vandens Junho atsitūpė ir panardino ranką. Sučiupęs ploną, bet stiprią medžiagą ją ištraukė lauk. Vandeniui varvant jam nuo rankos, jaunuolis atidžiai apžiūrėjo delne gniaužiamą virvę. Jeigu tai buvo plausto sistemos dalis, kažkas tikrai pasirūpino, kad ja daugiau nebūtų naudojamasi.

    – Legolasai! – sušuko Junho traukdamas virvę iš vandens. – Manau, tavo plaustas bus kur nors miške!

    Legolasas sustojo kaip įbestas ir sunerimęs atsisuko į Junho.

    – Kodėl taip manai? – pasiteiravo jis.

    ŠLEPT!

    Junho išmetė ilgą kaip gyvatė virvę ant kranto.

    O__O"

    Legolasas, Džiunsu ir Jučionas sutrikę įsispoksojo į ant žemės gulintį tvirtos medžiagos pluoštą. Nors Legolasas, regis, buvo gudresnis negu likę du, nes jis iškart suprato, kodėl Junho atkreipė jo dėmesį į kažkokią seną virvę.

    – Dėl šito, - parodęs į virvę Junho dūrė pirštu į žemę, - ir to, - pridėjo.

    – Kas per... – primerkė akis Jučionas. – Pėdsakai?

    – Šito jau per daug, - sušvokštė Legolasas gniauždamas kumščius, - eime su manim, - stumtelėjo petimi Jučioną, vadindamas eiti kartu, - jūs likite sargyboje, - blondinas linktelėjo Junho su Džiunsu ir nubėgo miško link. Jučionas tik patraukė pečiais manieringai šypsodamas ir nusekė paskui elfą medžių sienos link.

    Džiunsu susižvalgė su Junho ir, jeigu situacija būtų buvusi kiek kitokia, Džiunsu būtų jautęsis sutrikęs ir net šiek tiek įsižeidęs, kad jį paliko tupėt vietoj, tačiau dabar jis tik plačiai išsišiepė stebėdamas rankovę begręžiantį Junho. Futbolininkas nušokavo kareivio link susidėjęs už nugaros rankas. Junho iškart pajuto šalia jo esančią dūšią ir, atitraukęs žvilgsnį nuo rankovės, jis susitiko su šiltomis rudomis akimis.

    – Kas? – kilstelėjo antakį Junho.

    – Nieko, - nusišypsojo Džiunsu nužvelgdamas karį nuo galvos iki kojų, - tiesiog manau, kad labai pasikeitei.

    Vajezau, koks išsamus atsakymas, truputį suirzęs pagalvojo Junho. Dėl neaiškaus Džiunsu kalbėjimo būdo jis negalėjo jam atrėžti iškart. Prireikė dviejų sekundžių, kad jis dabartinį pokalbį suvestų su ankstesniais įvykiais. Junho įkvėpė.

    – Na, - pradėjo jis, - o tu visai nepasikeitei, - jis vis dar prisiminė tą apvalaus veido vaikį su beisbolo lazda rankose ir manė, kad jo teiginys visiškai teisingas.

    – A, - Džiunsu šypsena išnyko kaip dūmas, - man dažnai taip sako.

    – Pamanyk, - Junho pavartė akis purtydamas ranką, bandydamas greičiau išdžiovinti rankovę.

    – Bet žinai ką, - Džiunsu atsitūpė apkabindamas save per kelius, - ko tai džiaugiaus, kad tu tada buvai tam daržely.

    – Apie ką tu? – Junho prisėdo greta jo ant upės kranto. – Taigi tave visi mėgo. Tiesą pasakius, aš... buvo labai keista, kai tu... hmm... – jis galvojo, kaip čia geriau viską pasakyti. – Ėmei mane globot.

    – Na, - Džiunsu žaidė su savo nykščiais, - tu gi buvai naujokas. Nepažįstamoj vietoj. Santūrus...

    – ... uždaras ir šaltas, - pabaigė už jį Junho.

    Džiunsu pakėlė akis.

    – Netiesa! – sušuko jis išpūtęs veizolus. – Tiesiog taip elgeisi, nes dėl tavo tėčio darbo tavo šeima dažnai turėdavo kraustytis ir nenorėjai turėti daug draugų, kad paskui nereiktų su jais skirtis.

    O___o"

    – Ir tu šitai supratai būdamas penkerių? – Junho sutrikęs sumirksėjo.

    – Ė... nea^^;; - Džiunsu pasikasė pakaušį, - Kažkaip tave prisiminiau ir daug apie tai mąsčiau kokioj dešimtoj klasėj...

    Junho nesusivaldė ir šyptelėjo.

    – Tai aš nebuvau toks jau ir blogas, ar ne? – paklausė plykstelėdamas savo baltais dantimis.

    – Tu ką, juokauji?! – Džiunsu balsas pakilo oktava aukščiau ir vaikinas suplojo katučių. – Man tikrai patiko turėti hjongą ir žinot, kad jam irgi manęs reikia.

    Turint omeny, kaip jis kalbėjo, Junho stebėjosi, kad Džiunsu akyse dar nežiba žvaigždutės. Junho atrodė, kad futbolininkas jį pernelyg žiauriai giria.

    – Mmm, - tarstelėjo kareivis, - jei gerai pamenu turi ir tikrą hjongą... brolį...

    – Jo, bet mes taigi dvyniai, o tu tikras vyresnis hjongas! – Džiunsu sugniaužė kumštį. – Manau, jeigu būtum likęs Ilsane, dabar sutartumėm kaip Džedžiung-hjongas su Čangminu.

    – Jo, kurgi ne, - prunkštelėjo Junho, - tipo, nekęstumėm viens kito?

    – Neeeeeaaaaa, - pamosavo ranka Džiunsu, - gali jie ten visus kitus mulkint kiek nori, bet manęs tai neapgaus,- parodė jis į save pirštu išmesdamas savimi patenkinto žmogaus šypseną.

    – O tu visai nenuspėjamas, - Junho įtariai nužvelgė Džiunsu.

    – Tu irgi, - Džiunsu šelmiškai mirktelėjo.

    – Prašau? – sumirksėjo Junho.

    Džiunsu pasilenkė arčiau.

    – Ar tau reiškia ką nors vardas Go Junha? – ištarė pusbalsiu.

    Junho spoksojo į priešais sėdintį vaikiną, negalėdamas patikėti savo ausimis. Jis jau vėrė burną kažką sakyti, tačiau jo akys sušaudė kairėn ir kitą sekundę jis užspaudė Džiunsu burną.

    – Tyliai, - sušnypštė rimtu veidu.

    – Mmbbmmm? – Džiunsu akys pasidarė teniso kamuoliukų dydžio.

    – Kažkas artinasi, - Junho įsispoksojo Džiunsu į akis. Jo veidas buvo taip arti, kad Džiunsu galėjo įžiūrėti kiekvieną rando ant kairiojo kario skruosto vingį. – Lik čia ir nekrutėk, - Junho išsitraukė durklą iš sau prie diržo prisegto dėklo. – Aišku? – jis atsitraukė nuo Džiunsu.

    Džiunsu linktelėjo stebėdamas, kaip Junho kaip įmanydamas greičiau skuodžia miško link.

    Tikrai. Tikrai kažkas artinosi. Junho pasilenkė pasislėpdamas už medžio. Jis girdėjo. Ir užuodė. Trenkė uruk-hajais. Jis puikiai užuodė tą tamsų kraują, nuo kurio žiauriai suko pilvą. Ir tas kažkas aiškiai stengėsi judėti visiškai be garso, tačiau pagal lūžinėjančias šakeles ir silpną slydimo garsą, tas kažkas ropojo pažeme.

    Įsibrovėlis artėjo ir Junho tvirčiau suspaudė rankoje laikomą durklą. Kad ir kas tai būtų, jis nesileis būti užkluptas iš pasalų. Padaras buvo labai atsargus, tačiau net ir žmogiško pavidalo Junho buvo baisus priešininkas. O dabar apsirūpinęs aštriais elfiškais jutimais. Jau visai čia pat. Jis girdėjo nelygų kvėpavimą.

    Jo protas tiksėjo kaip laikrodis ir pėda išstūmė jį lauk iš slaptavietės tiesiai ant įsibrovėlio. Instinktas buvo greitesnis negu akys ir Junho, pačiupęs auką už liaunų pečių, nusirito su ja ant miško patalo, kovodamas ir stengdamasis atsidurti viršuje. Galiausiai, naudodamasis savo didesniu svoriu, jis prispaudė priešininką prie žemės pridėdamas jam prie gerklės durklą. Tačiau tą pačią akimirką ir jis pajuto kažką šalta sau po žandikauliu.

    Junho sunkiai nurijo seiles ir jam per nugarą nubėgo šiurpuliai, kai adomo obuolys prisilietė prie šalto plieno. Jis jautėsi tarsi ledinių iečių varstomas. Pažvelgęs žemyn į savo varžovą jis susidūrė su dviem tamsiomis švytinčiomis akimis.

    Jam atvipo žiauna.

    – Tu pats nulipsi, ar man tave nuspirti? – paklausė Kerivena.

    ***



    GE.RAI.

    Gerai. Gerai. Gerai.

    Pažvelkim į viską iš racionalios pusės. Kokia gi situacija?

    Vidury nakties sėdžiu ant upės kranto su sąmonės netekusia mergina sterblėj. Turint omeny mano išterliotą ranką ir jos šlapius drabužius ir tai, kad mano ranka išterliota kažkuo tankesniu už vandenį, sakyčiau, jinai sužeista.

    Ar moku rūpintis žaizdom?

    Šimts kankolų, tikrai ne. Net nežinojau, ji buvo rimtai sužeista ar ten tik įbrėžimas. Bet pala, žmonės gi paprastai dėl kažkokio menko įbrėžimo nealpsta, tiesa?

    Sėdėjau ten tarsi maišu per galvą trenktas ir mano veidas darėsi baltesnis už Èlion. Staiga kažkaip labai ėmė skaudėti gerklę vos tik imdavau ryti seiles. Ir žinojau, kad reikia kažką daryt, juk nu... tikrai galėjau kažką padaryt.

    Pažvelgiau į nejudančią merginą sau ant kelių. Be sąmonės Èlion visai neatrodė tokia baisi. Nu, jinai ir šiaip nebuvo baisi, bet kažkaip jinai visuomet vaikščiodavo su tokia susirūpinusia veido išraiška. O dabar buvo tiesiog ramybės apimta mergaitė. Rami ir sužeista.

    =__=

    Įkvėpiau, iškvėpiau ir lėtai užkišau kairę ranką Èlion po galva, o dešinė palindo jai po liemeniu. Skambėjo žiauriai, bet mano ketinimai buvo kuo geriausi. Aš atsargiai ir švelniai paėmiau ją ant rankų ir tada pabandžiau atsistot.

    ...


    AIGOO AIGOO AIGOO~

    Sutraškėjo mano keliai, kai pakilau su Èlion ant rankų ir nuklampojau miško link, kur žemė buvo padengta ne aštriu smėliu, o minkšta žole. Velnias, nu ir sunkūs tie jos drabužiai. *pūškuoja*

    – Mina~ ką darai? – sustojau it stabo ištiktas ir vos neišmečiau Èlion, už nugaros išgirdęs tą balsą. Staigiai apsisukau ir pamačiau ten stovintį Hyungą. Jis stirksojo nutviekstas mėnesienos, šiek tiek apiplyšusiais drabužiais.

    – Hyu—o ką tu čia darai? – sušvokščiau. – Gi turėjai apieškot kitą miško pusę?

    – Jau ėjau atgal, kai užuodžiau kraują ir iškart atlėkiau čia, - pasakė jis žiūrėdamas į Èlion, - ir, regis, neklydau. Kas nutiko?

    – Kraują užuodei? – mano smegenys vilkosi iš paskos. – Tu ką, šuo?

    – Aš dabar – elfas, Mina~ - jis krestelėjo savo kirpčius kairėn. – Tai turėtų kažką reikšti, ar ne? – jis kilstelėjo antakius.

    Na, kai geriau pagalvoji, man irgi šnerves kuteno kažkoks aštrus kvapas.

    – Kas nutiko? – pakartojo jis, kai nesivargindamas atsakyti paguldžiau Èlion ant žolės. Staiga pasijutau toks pavargęs. Atsistojau. Ant Èlion krito mėnulio šviesa ir mes puikiai matėm, kas jai yra.

    – Tai velnias, - Hyungas suklupo greta jos susirūpinimo ir nusivylimo kupina išraiška veide, - dabar mums tikrai šakės. Kerivena mus paskers.

    – Gali nepasakot, - priklaupiau jai iš kairės priešais Hyungą.

    – Ir tada, kai jau radau Lórieną, - sumurmėjo Hyungas. Man nutirpo alkūnės.

    – Ką radai?! – aiktelėjau. – Tik nesakyk, kad jinai atsekė mus iki pat čia.

    Hyungas įsispoksojo į mane, tarytum būčiau buvęs pats kvailiausias šios planetos sutvėrimas, ir atsidusdamas pavartė akis.

    – Ne Lór, Mina~ Lórieną, mišką. Man atrodo, ir taip buvom gana arti. Netoliese yra Anduino ir kažkokios mažesnės upės santaka. Ir ten medžiai labai smarkiai keičiasi. Visiškai kitas pasaulis. Tikrai Lórienas.

    – Net jei ir taip, - pažvelgiau žemyn kasydamasis galvą, - mum vis tiek šakės. Nes, nors man tai ir nepatinka, sutinku su tavim, - parodžiau į Èlion žaizdą, - Kerivena mus nudės. Nors sužeista tai jinai gi buvo per tą mūšį ant kranto.

    Džedžiung-hjongas atsiduso pridėdamas piršus jai prie kaklo.

    – Na, ji dar gyva, - pasakė, - ir jaučiuosi privaląs jai padėt, nes ji tada išgelbėjo mane anądien, bet...

    – Tik nesakyk, kad nesi baigęs pirmosios pagalbos kursų, - mane apėmė panika.

    – O tu ką, baigęs? – įsižiūrėdamas į mane Hyungas pakreipė galvą.

    – Ne.

    – Tai kodėl manai, kad aš baigęs?

    – Nežinau, išvis yra kas nors, ko tu nemoki, a? Ponas 99 balų vidurki? – primerkiau akis.

    – Tik nereikia čia, neturi jokios teisės reikšt priekaištų, - purkštelėjo Hyungas, - pirma – niekuomet anksčiau nesiteiravai apie mano vidurkį. Antra – vidurkis mažai ką pasako apie patį žmogų.

    Jo, tavo atveju viską pasako ekscentriška šukuosena ir mados stilius, ko gero. Bet garsiai to nepasakiau. Dabar labiausiai jaudinausi dėl Èlion.

    – Jai vis tiek reikia padėti, - pasakiau.

    – Na, bent jau turim apžiūrėti žaizdą, - ištarė Hyungas siekdamas jos storo švarko, - gili ji, ar ne. Matos, kad neteko daug kraujo. Reikia sustabdyti kraujavimą.

    Tuomet man nušvito protas.

    – Hyungai, - sunkiai nurijau seiles, - žaizda taigi ant odos paviršiaus.

    – Nu tai... – Džedžiungas įsispoksojo į mane tarsi būčiau koks nevisprotis.

    – Neužteks tik nuvilkt jai švarką.

    Jo ranka šleptelėjo Èlion ant krūtinės ir jis staigiai ją atitraukė tarsi būtų gerokai nusvilęs.

    – Po perkūnais~! – užsidengė jis burną. – Na, vis tiek galim patikrinti žaizdą nežiūrėdami.

    O___O;;

    – Ir kaipgi? – sumirksėjau.

    – Liečiant? – nedrąsiai pasiūlė jis.

    ...

    ...

    – Jo, nu tikrai, ŠITAIP tikrai neapsunkintum situacijos, nu rimtai, - paslėpiau veidą rankose.

    – Nu gerai, - papūtė lūpas Hyungas prikąsdamas apatinę, - tuomet įsivaizduojam, kad jinai baisi, OK? – jis nuvilko jai apsiaustą ir ėmė sagstyti švarką.

    – Kažin, ar mano vaizduotė tokia laki, - burbtelėjau tvarkingai lankstydamas jos apsiaustą, bandydamas atitolinti save nuo tiesiai prieš akis vykdomo nurenginėjimo. Mintyse sau įspyriau, kad vėl imčiau galvoti logiškai.

    Galvok, galvok. Pasakiau. Pirmoji pagalba, pirmoji pagalba. Liepiau sau... ir neįtikėtina, tačiau tikrai ėmiau galvoti. Galvojau apie tai, kad elfai labai gerai moka daryti viską, kas tik įmanoma. Vadinas, jie ir geriau mokėjo gydyt, ar ne? O jeigu ne kurie žmonės mokėjo gydyti vien tik prisilietimu (nu jo, žinau, kad ten dažniausiai tokie šarlatanai, bet kartais trenktos situacijos reikalauja trenktų priemonių), tai gal ir mes dabar mokėjom gydyti vien tik savo rankomis? Net mažytis šlakelis tokių sugebėjimų būtų gerokai pravertęs.

    Hyungas ėmė tankiau kvėpuoti ir prisiverčiau pažiūrėti, ką jis ten daro. Jam ant kelių gulėjo jos švarkas ir jis baigė sagstyti baltų marškinių sagas. Na, tie marškiniai buvo balti. Kažkada. Dabar, po visų įvykių jie buvo gelsvi su didžiule tamsia dėme jai ant šono.

    Hyungui šiek tiek drebėjo rankos, kai jis segė paskutinę sagą. Jis pakėlė į mane akis, pirštais suimdamas plonos medžiagos kraštus. Nurijau seiles. Jis irgi. Mudu giliai įkvėpėm ir jis atitraukė marškinių užuolaidą.

    ...

    ...

    O ta bibliotekininkė buvo gudresnė, negu maniau. Aplink krūtinę jai buvo apvyniotas standus medžiaginis raištis.

    – Kodėl, po galais, jinai jas SUSIVERŽUS? – papūtęs lūpas Hyungas sutrikęs pakėlė į mane akis. – Jai gi nereikia slėpti savo tapatybės ir apsimetinėti vyru ar šiaip.

    – Ir kur man žinot? – patraukiau pečiais. – Gal jos trukdo kautis ar ką?

    Mudu netekę žado spoksojom vienas į kitą, o tada it susitarę pažvelgėm žemyn ir, nu gėda prisipažint, bet mažytę sekundės dalį abu pasigailėjom, kad elfai neaprūpinti rentgeno rega.

    – Mmm... Mina...

    – M?

    – Manau, žiūrim truputį per aukštai...

    – Teisybė, - kone atplėšiau akis nuo raiščio ir sutelkiau dėmesį į jai ant dešinio šono esančią žaizdą. Hyungas ją galėjo apžiūrėti daug geriau, tačiau kiek supratau, žaizda nebuvo labai gili, tiesiog labai ilga, o pliūptelėjęs kraujas ištepė daug platesnę negu derėtų odos teritoriją.

    – Atrodo, kad beveik nustojo kraujuoti, - mąsliai ištarė Hyungas, o tada jis atsitraukė, nusimetė savo apsinešusį apsiaustą ir taip greitai nusiplėšė gerą marškinių gabalą, kad vos spėjau sureaguot, - Mina~ nueik prie upės ir suvilgyk, - metė į mane medžiagos gabalą, - reikia ją truputį apiprausti.

    Pirmą kartą per ilgą laiką jam iš burnos išskriejo teisingi žodžiai, tad padariau kaip lieptas ir kai grįžau susipratau, kad tai aš turėsiu nuplauti (ar šiuo atveju, nugremžti) jai nuo odos sukietėjusį kraują. Hyungas jau tupėjo jai iš kairės.

    – Kodėl aš? – paklausiau jau klaupdamasis ir apžiūrėdamas žaizdą. – Siaubas, valyk pats, - drėgna medžiaga susilietė su blyškia oda ir keistai susižavėjęs stebėjau, kaip sudžiūvusio kraujo pėdsakai mažėjo sulig kiekvienu mano brūkštelėjimu.

    Hyungas tylėjo. Buvo truputį keista, bet man tada tas nerūpėjo. Žaizdoje mačiau vis dar žvilgantį kraują ir norėjau patikrinti, kur tame ilgame rėžyje jis tikrai sukrešėjęs, o kur dar sunkiasi, tad nedrąsiai ištiesiau kairę ranką ir paliečiau žaizdą dviem pirštais, galvodamas, kaip būtų gerai, jeigu mokėčiau sustabdyti kraują.

    Trakšt.

    *mirkt*

    Ė?

    Atsitraukiau bijodamas, kad padariau kažką negero, tačiau sukrešėjęs kraujas buvo dar labiau sustingęs, o tas kur prieš vis dar žvilgėjo ėmė ir sustingo.

    o.o‘‘

    O Buda, ir visi tavo raštų ritinėliai.

    Kas, jeigu aš tikrai turėjau kažkokių gydančių galių?

    Vėl paliečiau žaizdą. Vėl kažkas trakštelėjo ir kraujavimas liovėsi. Visiškai. OMG! Aš tikras genijus!! xD

    – Hyungai! – sušvokščiau. – Hyungai, - pakėliau į jį akis. – Paliesk jai veidą!

    – Ką? – jis įtariai mane nužvelgė.

    – Nu greičiau, paliesk jai veidą, jinai pernelyg išbalus. Reikia, kad atgautų normalią veido spalvą.

    – Ji neteko pernelyg daug kraujo, jai reikia daug skysčių, o ne kažkokio lietimo, - netikėtai protingai pareiškė Hyungas.

    – Tiesiog pasitikėk manim, gerai? Paliesk jai veidą! – pernelyg džiaugiausi savo atradimu toliau valydamas žaizdą.

    Hyungas prunkštelėjo visiškai manim nepasitikėdamas ir prišliaužė arčiau jos. Akies krašteliu stebėjau, kaip jis tarsi kažką bandydamas uždeda delną jai ant kaktos. Galėjau prisiekt, kad tą akimirką sau po pirštais pajutau karščio bangą. Tikrai veikė.

    – M... – atsiduso Èlion ir man pašoko širdis krūtinėje galvojant, kad ji tuoj atgaus sąmonę. Norėjau paraginti Hyungą, kad nesiliautų, tačiau nereikėjo. Jo ranka suėmė jos skruostą. Dar viena karščio banga ir aš nė nespėjau susivokt, kai pro mane švystelėjusi Èlion ranka apsikabino Hyungo kaklą.

    O____O

    Vožiau sau. Nepadėjo. Hyungas atrodė labiau išsigandęs negu aš. Èlion vos vos pramerkė akis, tačiau tas sunkių vokų slepiamas mėlynas spindesys visiškai nepriminė tų piktos bibliotekininkės žaibų. Tai buvo kažkas kita. Kažkas, kas kilo iš pačių jos gelmių ir kaži, ar ji suvokė ką daranti.

    Viskas vyko pernelyg greitai. Ji atsiduso, kita ranka irgi apsivydama Hyungą, ir nė nespėjau sureaguoti, kai ji staiga atsisėdo kone mesdamasi ant jo, užpuldama jo lūpas. Jos kūnas subangavo, ji prisispaudė prie jo ir, nors kelias sekundes Hyungas tiesiog spoksojo nieko nesuvokdamas, po akimirkos jis užmerkė akis, o aš likau stebeilytis su šlapia mazgote rankose išsižiojęs tarsi į krantą išmesta žuvis. Nu jis tikrai veikė moteris. Su sąmone ar be.

    Bet kuriuo atveju jaučiausi žiauriai nepatogiai ir nudūriau akis žemyn, bandydamas kaip nors priversti kraują liautis tekėjus man į veidą, bet tada sutelkiau dėmesį į žemutinį tam tikros scenos vaizdą ir, dieve tu brangus, Èlion žaizda vėl vėrėsi, o jos oda tekėjo mažučiai kraujo upeliai. Nu negalėjau gi stirksot nieko nedarydamas. Buvo žiauriai gėda. Bet reikėjo kažką daryti. Hyungas buvo visiškai praradęs sveiką protą.

    Tad ištiesiau ranką siekdamas jos peties, ketindamas ją atitraukti, tačiau vos tik mano pirštai prisilietė jai prie odos, ją nukrėtė šalčio banga ir ji tarytum išsijungė, paleisdama Hyungą ir krisdama tiesiai man į glėbį. Ją sugavęs pažvelgiau jai tiesiai į veidą. Ji vis dar buvo be sąmonės. Ko gero, Hyungas tikrai suteikė jai energijos, tačiau tai užkabino kažkokią užslėptą jos dalį, kurios jį paprastai nerodytų aplinkiniams ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties džiaugiausi, kad ji nesuprato, ką daranti. O jei mudu su Hyungu tikrai turėjom kažkokių šamaniškų galių, jos buvo priešingos viena kitai.

    – Kaip sakai, gal sutvarstom ją viskuo ką turim ir traukiam Lórieno link? – pasiūliau.

    Hyungas sumirksėjo žvelgdamas į Èlion. Jo akys buvo miglotos, o burna perkreipta iš netikėtumo.

    – NU ČIA TAI BUVO ŽIAURIAI NEGARBINGA!! – patrūko jis. – Man užpuolė nepasirengusį!

    – Nu tik nereikia! – pavarčiau akis, bandydamas viena ranka nusivilkti apsiaustą. – Tik neapsimesk, kad nepatiko~!

    – *kost* - paspringo jis. – Aš... mes...

    – Taaaaaaaip? – kilstelėjau antakius vėl guldydamas Èlion sau ant kelių ir plėšydamas savo marškinius – mums gi reikėjo tvarsčių, tiesa?

    – Ta prasme, kodėl kiekvienąkart, kai bučiuojamės, vienas iš mūsų turi būti be sąmonės? – Hyungas susiėmė už galvos.

    – Kiekvienąkart? – primerkiau akis. – Gal tau primint, kad ji tavęs tada nebučiavo, o tiesiog darė dirbtinį kvėpavimą?

    – Dirbtinis kvėpavimas dar kitaip vadinamas Gyvenimo bučiniu, aišku? – Hyungas labai jau „džiunsuiškai“ kilstelėjo pirštą ir rimtai galvojau, trenkti jam per tą gražią marmūzę ar ne.

    – Nu gerai, - atsidusau, - kaip nori, tik duok man savo rankoves.

    – E? O.o Kam?

    – Tvarsčiams.

    Taigi. Dalies marškinių ir Hyungo rankovių užteko normaliems tvarsčiams ir mes kaip reikiant suvystėm Èlion. Dėl viso pikto Hyungas tiesiogiai nelietė jos odos. Tuomet surinkau visus likusius drabužius, sulanksčiau juos ir pasiūliau Hyungui savo apsiaustą, nes iš jo marškinių buvo belikę kažkokie avangardiniai berankoviai marškinėliai. Tačiau jis atsisakė ir aš tik gūžtelėjau apmuturiuodamas savo apsiaustu Èlion. Juk negalėjau vėl jos aprengti ta sunkia, purvina mantija. Tada aš ją užkėliau Hyungui ant pečių (jisai buvo pasmerktas arklio pareigoms), pačiupau mūsų daiktus ir mes iškeliavom.

    Dėl Èlion būklės negalėjom judėt labai greitai. Mes pamažu stūmėmės mišku pirmyn ir, kai man nugarą pakuteno ankstyvo ryto šiurpuliukas, mes atsidūrėme priešais dviejų upių santaką ir man pagaliau stuktelėjo, kad Hyungas sakė tiesą – medžiai keitėsi. Kitoje upės pusėje medžiai buvo tokie dideli ir galingi, kad man užgniaužė kvapą. Kad ir buvo pavasaris, mėnesienos šviesa išryškino auksu apsitaisiusius medžius, kurie pamažu džiūvo, tačiau iki visiško išnykimo dar buvo labai daug laiko. Tai buvo auksinis subrendęs miškas.

    Hyungas nepatogiai kilstelėjo savo naštą. Tiesą pasakius, jis taip darė visos kelionės metu. Anksčiau nieko dėl to nesakiau, bet dabar jau ėmė erzinti. Na, jis TIKRAI atvedė mus į Lórieną, bet...

    – Klausyk, Mina~ - prabilo jis. – Gal nori apsikeist?

    – Nu tik nesakyk, kad jinai per sunki, - pavarčiau akis, - nes patys sunkiausi yra jos drabužiai, o jie čia pas mane, - parodžiau jam visą ryšulį.

    – Ne... – jis murmėdamas nusuko šalin akis. – Tiesiog...

    – Kas yra? – tarsi pikta mama įrėmiau į klubus rankas.

    – Mmm... rėžt tiesiai šviesiai ar kaip nors mandagiau? – jis rimtai atrodė visas susisarmatijęs.

    – Tik nesikeik, prašau, - pavargęs nuo viso šito susiėmiau dviem pirštais nosies pertvarą.

    – Na… jos krūtys... kaip ir... liečiasi man prie nugaros... ir nu... žiauriai blaško... gal gali ją panešt truputį?







    – Nešk pats.

    ----------------------------------------------------------------------------------------------

    Bus daugiau....
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2010-04-03, 02:09

  25. #176
    INTErestinG...
    Sidzuka avataras
    Įstojimo data
    2007 07 12
    Vietovė
    Ten, kur tik man patinka
    Įrašai
    18
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Jezau Marija, kaip guodzia zodziai "bus daugiau"! Tie stebukladariai zada dar nuostabiu melyniu del kritimo nuo kedes is juoko!
    Man sito fanfic'o tuoj reikes kaip oro! *pasikaso smakra* Nors ne. Be oro isgyvensiu, bet be Kroniku gyvenimo ner. ^_^
    Paskutinį kartą taisė Sidzuka : 2010-04-10, 23:40
    Pasaulis priklauso tiems, kas jo nusipelne. Gauk savo!

  26. Ačiū Eglaya dėkojo
Puslapis 11 iš 12 PirmasPirmas ... 9101112 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •