Puslapis 10 iš 12 PirmasPirmas ... 89101112 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 145 iki 160 iš 184

Kronikos

  1. #145
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Okkkk, Lauksim! ^__^
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  2. #146
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    Pamenu... (3)

    Truputį padarom pertrauką nuo orkų ir nuo elfų...





    Kronikos
    PAMENU... (3)




    Buvo vėlyvas šeštadienio rytas ir, aišku, visi dar miegojo išskyrus vieną žmogų, kuris sėdėdamas ant palangės stebėjo vienišą belapį medį sode. Džedžiungas pažvelgė į paraiškos formą rankoje, paskui vėl pakėlė akis. Pro langą sklindanti saulės šviesa apšvietė tik pusę jo. Šalti spinduliai krito jam ant blyškaus veido, ant baltų berankovių marškinėlių ir patogių pižaminių kelnių. Pakrutinęs nuogus kojų pirštus jis paskutinįkart žvilgtelėjo į prašymo blanką ir atrėmė galvą į sienos kampą. Jis atsiduso. Jis nebuvo tikras. Nieko nebežinojo.

    Sėdėjo jis dabar su prašymo blanku studijuoti Tokijo universitete, toje pačioje mokslo įstaigoje, kurią baigė ir jo tėvas, ir pradėjo abejoti. Abejoti dėl visko. Blankas jau buvo užpildytas. Surašyta visa informacija apie jį ir jo bendrą pažymių vidurkį. Netgi nuotrauka jau buvo prilipinta ir, kaip pastebėjo Džedžiungas, rakursas buvo visai čiki, tačiau galiausiai jis paleido prašymą iš rankų ir popieriaus lapas lėtai nusklendė ant grindų. Džedžiungas apkabino savo kelius ir padėjo ant jų smakrą.

    Jam visuomet atrodė natūralu tai, jog baigęs mokyklą jis studijuos universitete, kuriame savo laiku studijavo ir jo tėvas, o po universiteto baigimo jis galiausiai ims dirbti tėvo korporacijoje. Tai visuomet buvo taip paprasta. Jis manė turįs puikų gyvenimo planą ir jam neverta dėl nieko jaudintis. Jis visai nejautė jokio spaudimo. Jam neatrodė, kad dėl šeimos jis buvo priverstas atsisakyti savo nuosavų svajonių. Esmė tame, kad jis neturėjo jokių didelių asmeninių siekių. Ar netgi mažų. Jis žinojo savo gyvenimą kaip savo penkis pirštus ir mėgavosi kiekviena akimirka, nė negalvodamas, kas bus toliau. Jis visuomet buvo tas vienišas vilkas, tai kas, kad jį nuolat supo krūvos žmonių. Tačiau dabar...

    Perbraukęs pirštais per tamsius kaip naktis plaukus jis pasuko galvą kairėn, kur iškritę po visą kambarį kaip užmušti miegojo jo geriausi draugai. Džedžiungas šyptelėjo. Čangminas kažką neaiškaus murmėjo knarkdamas ant sofos. Džiunsu parpė kaip negyvas ant čiužinio priešais plačiaekranį televizorių su kompiuterio valdymo pulteliu rankose, o Jučionas miegojo visai prie pat, mat Džiunsu užpakalis tarnavo jam už pagalvę. Džedžiungas išsišiepė – jis buvo visiškai įsitikinęs, kad Jučionas tik apsimetinėja, kadangi tas visuomet pabusdavo pirmas ir paskutinis išsirisdavo iš lovos, tačiau dabar tai nebuvo svarbu. Tiesiog neįtikėtina, kad po vakarykštės repeticijos visi galiausiai atsidūrė Džedžiungo chatoj, kur perdozavo kompiuterinių žaidimų, paplepėjo apie šį bei tą ir dar pasiliko nakvoti.

    Nejučia, stebėdamas draugus Džedžiungas pagaliau sugebėjo tvarkingai išrikiuoti mintis ir pradėti normaliai mąstyti. Jis galvojo, kuo tikrai norėtų būti. Ką tikrai norėtų pasiekti. Ir jis sunerimo supratęs, kad giliai pasiknisęs savo smegeninėje jis neatrado nė vieno siekio, jis neturėjo nė žalio supratimo, ko nori. Tiesiog Džedžiungo-verslininko ateitis visuomet buvo tokia aiški, jog jis niekada nepagalvojo apie save. Džedžiungas susiraukė ir pasitrynė kaktą, jausdamasis tikras veidmainis.

    Kai kas nors jo paklausdavo, kaip įsivaizduoja savo ateitį, jis visuomet atsakydavo: „Ramus gyvenimas su mylimu žmogum“. Tačiau neseniai mergina, su kuria jis draugavo visus metus (su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis) – Go Junha – atvėrė jam akis. Ji tikrai buvo sutverta ramiam ir patogiam šeimyniniam gyvenimui, tačiau ji jam pareiškė, kad jis niekuomet negalėsiąs taip gyventi, nes iš tiesų Džedžiungo viduje slypi nerami siela, kuriai nuolat norisi pažindintis su naujais žmonėmis ir namai jį tik varžytų. Jis jautėsi nudurtas į nugarą. Tai jam sakė mergina, kuri pabėgo iš namų pro savo kambario langą, kad tik nueitų į dainininkų atranką. Ir jeigu Čangminas buvo teisus, ji tikrai paliko namus užnugary, kad toliau siektų savo svajonės. Net jei jos šeima tam ir nepritarė. Palyginus su ja Džedžiungas jautėsi toks mažas. Atrodė, kad jis nuo pat pradžių viską gaudavo padėtą ant sidabrinės lėkštutės. Tačiau kita vertus, jis neįsivaizdavo, ką dar galėtų daryti užuot sekęs tėvo pėdomis.

    Dainuoti? Na, žinoma. Būtų visai nieko, tačiau iš pradžių jis nė už ką nesutiktų būti solistas. Jis norėtų išlaikyti tą paiką dabar suburtą mokyklos grupę. O tai buvo neįmanoma, tą jis žinojo. Mat padebesiais skraidantis Jučionas pernelyg nervinosi dėl artėjančių egzaminų, Džiunsu jau buvo sužvejotas kažkokios futbolo komandos, kuri tik ir laukė, kol jis baigs mokyklą, o Čangminas... na... Čangminas niekuomet nesutiktų studijų universitete iškeisti į dainininko karjerą. Negana to, jo tėvas jį dar ir nukryžiuotų. O be Čangmino Džedžiungas visai nenorėjo ko nors daryti. Aišku, jie nuolatos pešdavosi ir šiaip, tačiau Džedžiungui Čangminas buvo tarsi ypatingas garstyčių padažas prėskame ryžių dubenėlyje.

    Jis atsiduso galvodamas, ką daryti. Ir ar jam tikrai pavyks rasti kažką, su kuo pavyktų nugyventi „ramų gyvenimą“. Tas kažkas turėtų būti šeimos žmogus, tačiau taip pat pakankamai kantrus, kad sugebėtų susitaikyti su keistais Džedžiungo įpročiais. Vaikinas papurtė galvą. Velnias, jis nekas kitas, o baisus egoistas.

    – Atrodai sunerimęs, - pasigirdo žemas balsas ir jis pakėlė akis.

    Greta jo stovėjo Jučionas, susivėlusiais ir susitaršiusiais plaukais, rankose laikydamas paraiškos formą.

    – Žinojau, kad nemiegi, - ištarė Džedžiungas ir vėl padėjo smakrą ant kelių,- ir man TIKRAI neramu, - burbtelėjo jis.

    – Dėl šito? – Jučionas kilstelėjo paraiškos formą. – Bičas, su tavo pažymiais gi nebus jokių problemų. Tiesiog gerai išlaikyk egzus ir tu – jau ten.

    – Esmė tame, - Džedžiungas paėmė iš Jučiono popieriaus lapą ir pagaliau nuslydo nuo palangės, - nežinau, ar to noriu.

    – Tai gal geriau trumpam sustok ir pamąstyk, kas tau patinka ir ko pats nori, - Jučionas stebėjo draugą einantį rašomojo stalo link, pro ant grindų miegantį Džiunsu ir pro sofą su knarkiančiu Čangminu.

    – Galbūt, - Džedžiungas padėjo popierių ant stalo ir žvilgtelėjo į laikrodį greta stalinės lempos. Jau buvo pusė po vidurdienio.

    – Ei, - Jučionas atsirėmė į palangę. Bematant draugą įsitempusį ir pasimetusį, nejučia sušvelnėjo jo veido bruožai. – Juk supranti, kad galiausiai viską išsiaiškinsi. Visuomet išsiaiškini. Kaip ten sakoma? Kai Dievas uždaro visas duris, jis palieka atvirą langą. Arba – visuomet yra trečia išeitis. Ir ten visas kitas panašus š...


    Džedžiungas atsisuko į jį, kikendamas iš Jučiono padrąsinimo.

    – Ir žinai ką? – staiga Jučionas žiauriai surimtėjo. – Tavo paties surastas sprendimas bus pats geriausias. Nes jis bus TAVO, - jis kilstelėjo smilių. – Tiesiog pamiršk savo šeimą ir visą tave supančią aplinką. Kuriam laikui dink iš čia ir pailsėk.


    Džedžiungas pakėlė akis mąstydamas ir permąstydamas Jučiono pasiūlymą. Skambėjo jis ne per blogiausiai. Jis patenkintas šyptelėjo, papūsdamas lūpas.

    – Tavo tiesa, - ištarė jis, - nu tai kaip? Gal papusryčiaujam, o paskui visai dienai užsidarom artimiausiam 노래 방?

    Jučionas nusijuokė.

    – Ne tokį poilsį turėjau omeny, nu bet nieko, suveiks.

    – Ė? – kompiuterio valdymo pultas nukrito ant grindų, kai Džiunsu pabudo iš miego. - 노래 방? Galiu kartu?

    – 노래 방 be tavęs? – nusijuokė Jučionas eidamas artyn. – To nebūna.

    – Jo, bet nepamirškim, kad turim pažadinti Čangminą, - Džedžiungas prisėdo ant savo rašomojo stalo, rodydamas į vis dar skaniai ant sofos parpiantį jauniausią grupės narį, - o tai nėra lengva.

    – Kas čia tokio, - patraukė pečiais Jučionas ir praėjo pro Džiunsu Čangmino link, - tik papurtom ir pakeliam...

    – Tavim dėtas nesiartinčiau, - išsišiepė Džedžiungas stebėdamas, kaip klasiokas pritūpė priešais miegantį Čangminą, - vakar jam teko atlaikyti gan sunkų žaidimo mačą ir galiu lažintis, kad jis vis dar jį sapnuoja. Negirdi, kaip šneka?

    – Aa... – numojo ranka Jučionas. – Žinau, ka Čangminas šneka per miegus, ką dar pasakysi? – jis pačiupo Čangminą už peties ir lengvai papurtė. – Ja, Čangmina, kelkis, jau po vidurdienio...

    Džiunsu atsistojo ant kojų, mirkčiodamas ir trindamas akis, truputį sutrikęs dėl tokio Jučiono elgesio. Vaikinukas pasirąžė ir pažvelgė į Džedžiungą, kuris kiurksodamas ten ant stalo, stengėsi sutramdyti juoką.

    – Ja, Čangmina... – Jučionas vėl papurtė Čangminą.

    – Džiunsu, atėmei mano gyvybės taškus... – neaiškiai sumurmėjo Čangminas ir nusisuko į kitą pusę.

    – Čangminai! – Jučionas pavartė akis. - Kelk! Game over, davai!

    – Turiu pasiekt kitą lygį, paleisk...

    – Čangmi---





    TAUKŠT!





    Čangminas staiga atsisuko ir užsimojęs vožė Jučionui į veidą. Tas parvirto ant užpakalio ir pasibaisėjęs čiupo sau už nosies.

    – Šūdas, taigi skauda! – suriko jis. Jo akyse susitvenkė ašaros.

    – Juk sakiau, kad mintis nekokia! – Džedžiungas nebegalėjo ilgiau tvardytis. Džiunsu prisijungė vos vos kikendamas, o paskui jiedu pratrūko ir plyšo riaumojimą primenančiu juoku, kuris nuaidėjo po visus Kim šeimos namus.


    Džiunsu juokėsi net susirietęs, laikydamasis už pilvo, bijodamas, kad tas gali plyšti bet kurią akimirką. Džedžiungas nuslydo ant grindų ir daužė kumščiu kilimą, kaire ranką užsidengęs burną, jo akių kampučiuose ištryško ašaros.

    – Ahahahaha... dieve mano, geriau negu anąkart, kai jis išmušė skylę mano japoniškoj širmoj! – Džedžiungo balsas lūžo bent kelis kartus, betariant jam šitą sakinį.

    – Eu-kyang-kyang... – Džiunu voliojosi ant grindų iš juoko. – Eu-kyang-kyang-kyang... Jėzus Marija, negaliu patikėt, kad buvai toks durnas ir ėjai prie miegančio Čangmino!! Ahahahaha...

    – Nejuokinga!! – suriko Jučionas ašarų pilnomis akimis, trindamasis smakrą ir dėbčiodamas į Čangminą, kuris, aišku, vis dar miegojo. – Jis galėjo įstatyti man mėlynę!

    Džedžiungas paskutinįkart sukikeno ir atsistojo pūkšdamas, stengdamasis susivaldyti. Jučionas sėdėjo visas liūdnas ir apgailėtinas. Namų šeimininkas atsiduso, eidamas draugo link.

    – Parodyk, verksny, - jis pritūpė priešais Jučioną, sugriebdamas jo smakrą dviem pirštais ir kilstelėdamas jį ankštyn. – A, jo... – Džedžiungas linktelėjo švilptelėdamas. – Labą rytą, tamsta Panda Pak Jučionai.

    – AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA~!! – staiga užkliko Jučionas, griebdamasis už galvos ir kaip reikalas išgąsdindamas Džedžiungą.

    – Jučionai, ramiaks, - Džiunsu prišliaužė arčiau, uždėdamas ranką vargšui ant peties, - šian šeštadienis. Iki pirmadienio mėlynė turėtų išnykti.

    – Ergh... kas per triukšmas iš pat ryto... – vaikinai išgirdo piktą urzgesį ir atsisukę rado Čangminą sėdintį, susiėmusį rankomis už galvos.

    Jučionui pakirto rankas ir tas įsispoksojo į mieguistą Čangminą su tikra nuoskauda veide. Arba jam rimtai skaudėjo, arba jis tiesiog buvo geras aktorius. Čangminas pramerkė užtinusias akis ir pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo šuniuko akimis į jį žiūrintis lūpas papūtęs Jučionas su mėlyne paaky.






    – A, velnias, - užsimerkė Čangminas kasydamasis galvą, - tai ką, šįkart nutrenkiau žmogų...?

    Jučiono lūpos padidėjo dvigubai; jis linktelėjo, atsargiai paliesdamas sau skruostą.

    – Labai atsiprašau, Jučion-hjongai, - apgailestaudamas ištarė Čangminas, žvilgtelėdamas į Džedžiungą, - turėjai jį įspėti.

    – Ir įspėjo, - įsikišo Džiunsu. Jis sėdėjo ant grindų apsikabinęs kelius, vilkėdamas seną Džedžiungo Hamtaro pižamą.

    – Gerai, viskas, - Džedžiungas atsistojo, paplekšnodamas Jučionui per petį, - kelk, rasiu tau ledo ir viskas bus gerai. Renkis, Mina~ pavalgom pusryčius ir paskui visai dienai užsidarom artimiausiam 노래 방.

    – Ką--? – visiškai prabudo Čangminas. – Negaliu, - iškart užprotestavo jis. – Turiu namų darbų.

    – Visim turim, - Džiunsu gūžtelėjo šyptelėdamas.

    – Jo, davai, Mina~, namų darbus padarysi rytoj, - nusižiovavo Džedžiungas, atsidarydamas spintą ir ieškodamas kokio spalvingo drabužėlio. – Vis dar tau neatsilyginau už iPod’ą. Aš tau užpirksiu vakarienę, ok?

    – Nesivargink. Aštuom procentų mano gyvenimo jau pradingo. O man rytoj papildomos pamokos, - burbtelėjo Čangminas, stebėdamas kiekvieną savo hyungo judesį.


    Džedžiungas sustingo su juodais džinsais vienoje ir mėlynomis skylėtomis kelnėmis kitoje rankoje. Jis įsispoksojo į Čangminą išpūtęs akis.

    – Vat būtent DĖL TO tau ir reikia eit su mumi ir atsipalaiduot, - pareiškė Ilsano kingka.

    – A ne? – Čangminas atsisėdo sukryžiuotomis kojomis ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. – Pamėgink priverst.




    Džiunsu ir Jučionas susižvalgė, išsišiepdami nuo ausies iki ausies.













    Aaaaaaaaaishite mou ii kaaaaaaaai? Yureeeeeeeeeeeeru yoruuuuuuu ni. Aruga maaaaaaaama de ii yoooooooooooo. Moooooooootto, fukaaaaaaaaaaaaaku~ – Džedžiungas išrėkė Gackt „Vanilla“ priedainį, bandydamas suspėti su nesvietišku ritmu.

    Kuruoooooooooshi kurai niiiiiiiiii nareeeeeeeeeeeeeta kuchibiru ga. Tokeeeeeeeeeeeau hodo niiiiiiiiiiii, – prisijungė Jučionas ir abu ėmė dainuoti netvirta harmonija.

    Bokuuuuuu wa... – jiedu pažvelgė vienas į kitą, nuo perdėto dainavimo ir šokių jų veidais žliaugė prakaitas. – Kimiiiiiii no... – pirštų galiukais jiedu perbraukė vienas kito žandikaulių linijas. – Vanilla, - priedainis baigėsi jų atliekamomis keistomis bangomis.

    – Ergh... – pašiurpo Čangminas ir susigrūdo į burną visą krūvą traškučių. Taigi jis vis dėlto galiausiai atsidūrė 노래 방. Jie užsisakė kambarį blyškiai geltonomis sienomis ir minkštais krėslais, o šviesos ir stereo įranga buvo geriausia kokią tik jie galėjo čia rasti. Čangminui buvo įduota Polaroid kamera ir liepta užfiksuoti ypatingas akimirkas.

    Kol kas jis nebuvo užfiksavęs nė vieno. Jis nerimavo dėl kalnų namų darbų, kurie jo laukė namie, ir negalėjo suprasti, kodėl, po galais, jis sutiko čia atsivilkti. Džiunsu kaip nesveikas juokėsi iš Džedžiungo ir Jučiono kvailiojimų. Jie vis dar iš visų jėgų stengėsi gyvai atvaizduoti Gackt „Vanilla“ žodžius.

    – Yhyyyyyyy~ yhyyyyyyy~ - sušvokštė Džiunsu laikydamasis už pilvo. – A, daugiau nebegaliu, - jo kakta atsirėmė Čangminui į petį. – Man reik į tuliką. Prižvelk juos vietoj manis, - pasakė jis stodamasis ir eidamas iš kambario.

    – Jo, aha, - linktelėjo Čangminas pavartydamas akis ir griebdamas Polaroid fotoaparatą, iš tiesų nusprendęs išsiaiškinti kaip jis veikia, mat jam pagaliau šovė mintis.






    – Fūū... – atsiduso Džiunsu, išeidamas iš tualeto kabinos, ir su palengvėjimu patapšnojo sau per pilvą. – Va čia nedaug trūko, - šypsena nušvietė jam veidą, kai jis nužingsniavo atgal į kambarį ilgu spalvingu koridoriumi. Jis tiesiog nėrėsi iš kailio, norėdamas pats sudainuoti kai kurias dainas. Jis norėjo išgirsti, kaip jo balsas skamba solo.

    – Neprivalai visur mane sekiot ir saugoti, - staiga Džiunsu išgirdo pažįstamą balsą ir sustojo koridoriaus vidury, - nesu tokia silpna.

    Džiunsu pakėlė akis. Balsas sklido iš gretimo koridoriaus ir jis visai nesuprato kodėl jam staiga kilo noras slėptis. Tai jis vadino sportininko nuojauta, tad vaikinas greitai apsidairė, atšoko atgal ir pasislėpė už kampo. Gan greitai koridoriuje pasirodė mergaitė su maždaug šešiolikos ar septyniolikos metų vaikinuku jai prie šono. Džiunsu susiraukė. Tą merginą jis pažinojo. Tai buvo Go Junha. Ta pati pana, kuria buvo susižavėjęs Džedžiung-hjongas. Vaikinas irgi atrodė kažkur matytas. Bet Džiunsu atmintis taip toli netraukė.

    – Bet tu visuomet gali manim pasikliauti, - vaikinas katino akimis ir suveltais juodais plaukais padėjo ranką Junhai ant peties, priversdamas ją sustoti, - visuomet tau padėsiu, kad ir kas benutiktų. Kad ir kokį kelią pasirinksi, visuomet tave remsiu.

    Junha žvilgtelėjo į jį ir jos švelnus apvalainas veidukas nušvito pilnas dėkingumo. Ji staiga apkabino vaikiną, įsikibdama jam į krūtinę. Jos veidas pasislėpė jo džinsiniame švarke. Džiunsu užsidengė burną, kad netyčia necypteltų. Jam neprasprūdo pro akis, kad vaikinas buvo ganėtinai gerai sudėtas, šiek tiek apvalainų skruostų, tačiau atrodė daug vyriškesnis už Džedžiung-hjongą. Apkabinus Junhą, jo veidas patapo ramus ir geras.

    – Nesakau, kad išvykstu tuojau pat, - sumurmėjo Junha vis dar jo apkabinta, - tiesiog galvoju... tik mintis...

    Vaikinas atsitraukė ir pažvelgė į ją šypsodamasis.

    – Mintys kartais patampa tikrove, - pasakė jis.

    Džiunsu palaukė, kol jiedu praėjo pro šalį, kai jis vis dar slėpėsi už kampo, ir paskui staigiai nulėkė į išnuomotą kambarį, galvodamas, reikia papasakoti Džedžiung-hjongui apie tai, ką matė, ar ne. Ilsano vidurinės vienuoliktokas vis dar diskutavo pats su savimi, kai atvėrė duris...

    ... ir atsidūrė fotosesijoje.


    – Gerai, Čangminai! Dar vieną, dar vieną~!! – Jučionas kvailai išsiviepė ir Čangminas spragtelėjo Polaroid fotoaparatu.



    O.o



    – Ė? – iškvėpė Džiunsu.

    – Eikš, Džiunsuja~! – pakvietė Džedžiungas. – Čangminis pagaliau daro nuotraukas, davai padarom neužmirštamą vakarą~!

    – OK!^__^ - Džiunsu nušokavo prie dviejų kingkų, aplenkdamas Čangminą su velnišką išraiška veide.

    – Davai Džiunsu, - Džedžiungas pasodino futbolinką priešais save. – Juokingą veidą! Durną veidą!! – Džiunsu išsišiepė ir padėjo smakrą sau ant plaštakų.








    Čangminas piktai išsiviepė, spragtelėdamas fotoaparatu. Jis jautėsi tikras blogio įsikūnijimas, mat taip įviliojo savo didžiuosius brolius į spąstus, bet ai... jis norėjo atsikeršyti už savo vargšą nuskandintą iPod’ą. O žeminančios nuotraukos šulės skelbimų lentoje atrodė visai nebloga mintis.


    – Tvarka, Čangmina! Dar vieną, dar vieną! – trys hjongai susispaudė vaipydamiesi kaip papuola.



    ČAKA~!




    Čangminas žvilgtelėjo į Polaroid nuotrauką rankoje ir vyptelėjo.

    – Jums, vyrai, šakės...









    ----------------------------------------------------------------

    ŽODYNĖLIS

    * 노래 방 – NORAE BANG – Dainos kambarys, a.k.a. Korean karaoke.

    *aishite mo ii kai? yureru yoru ni
    arugamama de ii yo motto fukaku
    kuruoshii kurai ni nareta kuchibiru ga tokeau hodo ni
    boku wa...kimi no...Vanilla


    Ar dabar jau galima mylėti? Virpančioje naktyje
    Gerai taip, kaip yra. Daugiau. Giliau.
    Kai susilieja tos beprotiškos lūpos
    Aš...Tavo...Vanilla

    Translation of Gackt's Vanilla by Mina-P
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-06-24, 22:53

  3. #147
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    ziauru
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  4. #148
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    labai aciu Eglaya. man buvo labai malonu kai grizusi is keliones, nusikalusi kaip ciuciukas ir mazai miegojusi gavau didele doze kroniku... dekoju... taip ir toliau....

    please, wake up to reality...

  5. #149
    Rašytojas

    Haruhi avataras
    Įstojimo data
    2008 03 26
    Vietovė
    Memelis
    Įrašai
    222
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    pagaliau sulaukem naujos kroniku dalies! buvo nepakartojamas skyrius

  6. #150
    Krentanti Aukštyn
    Latika avataras
    Įstojimo data
    2009 04 15
    Vietovė
    Nu ten... netoli jūros =D
    Įrašai
    59
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    cia buvo geras su tom nuotraukom

  7. #151
    Yes, Vice-commander !
    Paskendus avataras
    Įstojimo data
    2009 05 29
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    34
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Vat perskaičiau labai prisijuokiau, ypač pradžioj iš Džedžiungo ir Džiunsu tą mažąjį futbolininką išvis įsimylėjau, jau toks mielas XD toks kaip pliušinis meškutis XD O kai jie jau nusikraustė į LOTR pasaulį, tai laba išsidigandau dėl Džeždiungo , kad nepaskestu Nerealus fan - fic, matyt, vienitelis ,kurį rimtai skaičiau ir toliau skaitysiu
    LAbai dėkui už juoko dozę ir įkvėpimą, prisiskaičius tavo Kronikų, radau savyje jėgų tęs savo istoriją, dėkui dar kartą
    Paskutinį kartą taisė Paskendus : 2009-06-30, 00:56

  8. #152
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  9. #153
    Vis daugiau atrandanti Veliona avataras
    Įstojimo data
    2009 07 07
    Vietovė
    Šiauliai
    Įrašai
    19
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Seniai tokį linksmą FF beskaičiau. Ačiū, buvo smagu !
    p.s. O tos garstyčios tai taikliai čia ;D

  10. #154
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Kaaada pratęęęsiiii!?
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  11. #155
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Nu, man kaip ir... atostogos...
    iki rugsėjo turėtų būt šiaip...

  12. #156
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Atsiprašau, kad paklausiau >_>
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  13. #157
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56

    7 diena (2)

    Nu jo, gal aš čia ir pernelyg tiesiai šviesiai pasakiau, bet tikrai tikrai pastarąjį mėnesį neturėjau laiko ilgesniam laikui prisėst prie kompo. Jeigu to laiko ir atsirasdavo, tai į kompą nė žiūrėt nesinorėjo. Kai pareini namo ir nori tik krist į lovą, net teliko nebėra jėgų įsijungt, tai tikrai nenori nieko ten rašyt. O jeigu ir būčiau rašius ar vertus – kokia būtų buvusi kokybė? Čia gal ir nėra literatūros kūrinys, bet vis dėlto šūdo duoti žmonėm skaityt nenoriu.

    Jeigu nerašau, tai dėl to, kad negaliu. Ne dėl to, kad tingėčiau. Rašyt man patinka. Tik ne per prievartą. Nes vėliau tokį dalyką ir skaityt nemalonu...



    Erm... viskas baigėsi tuo, kad sumušę Uruk-hai, keturi vaikinai tvarkėsi po mūšio lauką, ieškodami Legolasui strėlių, kai Džiunsius iš niekur nieko pradėjo rėkti ant Junho...




    Kronikos
    7 diena (2)


    – Džiong Junho! – sustingo Džiunsu išpūtęs akis, rodydamas į Junho.

    Junho truputi nejaukiai pasijuto. Jis apsižvalgė tarytum tikėdamasis, jog Džiunsu rodo į kažką kitą. Jučionas žvelgė į jį sutrikęs, o Legolasas – susidomėjęs. Jis nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą ir vėl pasisuko į Džiunsu. Jis nelabai suprato, ką čia tas futbolininkas bandė iškrėsti. Nors mažytis balselis galvoje ir liepė jam liautis apsimetinėjus ir tiesiog prisipažinti. Tačiau ką?

    – Gerai, viskas, dabar rimtai jaučiuos kaip bėglys, - Junho sukryžiavo ant krūtinės rankas, - kas yra?

    – Džiong Junho!! – Džiunsu kartojosi kaip sugedusi plokštelė.

    – Taip, Džiunsuja, - Jučionas pavartė akis, - girdėjom jau kelis kartus. Daba sakai kas yra?

    – Džio—

    – TAIP!! – Junho suirzęs pakėlė į dangų rankas. - Supratom! Džiong Junho. Mano vardas. O tu – Kim Džiunsu! Kylanti futbolo žvaigždė, mano sesuo dėl tavęs pamišus! Tai kas blogai?!

    Džiunsu staiga sumirksėjo, tarsi pametęs mintį.

    – Ė? Sesė? Oba!! – išsiviepė jis. – Aš turiu fanių??! Kaip—



    TAUKŠT~!!







    Jučionas nebeiškentė. Jis staigiai pribėgo prie Džiunsu ir pasitenkino vožtelėdamas jam galvon.

    – Greičiau prie reikalo, anties užpakali, - paliepė jis, - vis dar reikia nusiplaut tą orkų kraują, negalim čia tupėt visą dieną.

    – Skauda... – susiraukė Džiunsu, griebdamasis už galvos, - aš tik norėjau... – jis išsitiesė centimetras po centimetro, trindamasis naujai įgytą gumbą. - Ilsandong! – pareiškė jis rodydamas į Junho laisvąja ranka.

    – Ė? Rytų Ilsanas? – anas suraukė antakius. – Nelabai suprantu, ką tu tuo nori...

    – Nu BAIK JAU~!! – Džiunsu ėmė šokinėt aukštyn žemyn. – Ilsandong vaikų darželis. Trečia grupė. Naujokas... kai neturėjai draugų, aš žaidžiau su tavim!!!



    O_________O



    Junho atvipo žiauna. Džiunsu prašė atsiminti laikus, kurie buvo žiauriai nutolę į praeitį. Tokiais laikais tu mažai ką racionaliai registruoji, nes tuomet viskas tik žaidimas. Tik žaidimas...





    Junho aiktelėjo.

    – KIM DŽIUNDŽIU~! – suriko jis rodydamas į Džiunsu.

    – ^____^ jo, aš~ - Džiunsu laimingas cyptelėjo.







    Laime šito tikrai nepavadinčiau. O kalbu apie nubudimą tarp dviejų panų. Kai esi visiškai suspaustas. Beveik nejaučiau kairės pėdos, o dešinės pusės šonkauliai, regis, buvo sumalti į ryžių košę. Žinot, kai dramose meilužiai laimingi prabunda vienas šalia kito, gulėdami jaukiai, šiltai ir patogiai? Nu, tai leiskit jums šį bei tą pasakyti – VISIŠKAI NIEKO PANAŠAUS. Jeigu vyrui reiktų išmiegoti visą naktį, kai ant jo išsidrėbusi guli moteris, garantuoju, ryte jis sunkiai atsikeltų. Be bajerio.

    – Ko gero, paeiti galėjau tik todėl, kad dabar buvau elfas. Elfai buvo atsparesni skausmui, šalčiui, alkiui ir visokioms fobijoms. Kaip kitaip būčiau galėjęs paaiškinti tai, jog atsidūrus visiškoje tamsoje, manęs nebeapima paranoja?



    - APČI~!!





    Hyungas taip riebiai nusičiaudėjo, kad net paukščiai išsigandę pakilo nuo medžių į dangų.

    – Į sveikatą, - Èlion burbtelėjo per petį, nė neatsisukdama į jį dirstelėti. Mes ir vėl keliavom. Pamažu stūmėmės į šiaurę, nepamesdami iš akių upės vagos. Jau buvo po vidurdienio ir galiausiai kraujo apytaka kojose atsistatė visiškai.

    – Kaip elfas tu ganėtinai gležnas, - Kerivena atsisuko ir nužvelgė mudu su Hyungu, mat mes vilkomės pačiame gale, tačiau buvau tikrai, kad jos žodžiai buvo skirti tik Hyungui, kuris nebeatrodė toks žavingas be savo raudonos mantijos ir blizgančių šarvų. Jis turėjo apsieiti su atsarginiais drabužiais iš mūsų maišų (lygiai taip pat kaip ir aš). Nors jis tebeturėjo savo kardą (laimė, Èlion išsaugojo ir tą peilį >.>“), o ir aš buvau ginkluotas, jeigu taip netyčia Uruk-hajų grėsmė pataptų realybe.

    Tiesą pasakius, buvo keista tampytis su savim tą metalo gabalą. Ypač, kai jis su kiekvienu žingsniu trankydavosi man į šlaunį, bet...

    – Jeigu peršalsi po to mažyčio pasimaudymo, tai tu oficialiai – nieko vertas, - pareiškė Kerivena, marširuodama pirmyn, traukdama sau iš kelio medžių šakas. Jos balsas sujaukė mano mintis.

    – Man nešalta, - paputęs lūpas burtelėjo Džedžiung-hjongas, pūsdamas nuo akių saują juodų plaukų. – Kažkas, matyt, apie mane šneka.

    – Prašau? – Kerivena sustojo ir atsisuko. Èlion irgi.

    – Mmm... – Hyungas priminė į kampą užspeistą pelę, nes mes visi trys prirėmėme jį savo žvilgsniais. – Toks prietaras... jeigu nusičiaudi, vadinasi kažkas kažkur mini tavo vardą, - paaiškino jis.

    Kerivena sumirksėjo. Tuomet jis papurtė galvą ir pavartė akis.

    – Avarai ir jų papročiai, - sumurmėjo ji, žengdama toliau.

    – Panašu į tam tikrą variaciją, - pasakė jai Èlion. Mudu su Hyungu ėjom paskui jas ir matėm tik apsiaustais apgaubtas jų nugaras, tačiau buvo nesunku pasakyti, kad Kerivena pažvelgė į Èlion su greičiausiai skeptiška išraiška veide.

    Buvo gan keista, kad Èlion ištarė daugiau negu porą žodžių. Nuo vakarykščio pasimurkdymo Anduine ji buvo kaip be žado. Aišku, suprantu, kad ji turėjo būti įsitempusi, tačiau kam versti visą tą nepasitenkinimą ant manęs? T.y. ji man vakar vos šonkaulių nesulaužė. Na, visiškai suprantama, kad tokiai jaunai ir pakankamai gražiai moteriai kaip Èlion reikia šiek tiek vadinamos „meilos“, tačiau kodėl laboratorine žiurke turiu būti būtent aš, a? Kodėl auka esu aš? A? A?! Jeigu ji šitaip pyksta ant Hyungo, tai tegul ropoja ant jo ir sumuša iki sąmonės netekimo, arba nuleidžia garą kokiu nors kitokiu būdu, nes aš tikrai nenoriu būti tų mažyčių eksperimentų taikinys.

    ...

    ...

    ...

    Na... tam tikra prasme tai BUVO malonu, tačiau tokio amžiaus vaikui dvi nunos iš karto, na... kaip ir... kukukukuku... *žiba akys ir velnio šypsnis*

    – Kokia dar variacija? – paklausė Kerivena vėl grąžindama mane į Tolkieno pasaulį. Mudu su Hyungu susižvalgėm.

    – Na, žinai, Rohane sako, kad jeigu imi žagsėti, vadinasi kažkas mini tave bloguoju, - Èlion patraukė pečiais ir pasilenkė, išvengdama labai keistos šakos.

    – Ačiū, - staiga iškvėpė Hyungas.

    O.o

    – Ė? Prašau? – Èlion atsisuko į jį mirksėdama iš nuostabos.

    – Ačiū, kad mane užstojai, - pasakė Hyungas žiūrėdamas jai tiesiai į akis, - regis, šiomis niekas nežiūri į mane rimtai...

    Oi, tik nereikia lia lia. *varto akis* Įdomu, kodėl gi viskas. Net jeigu mokyklos laikais jis buvo 99% vidurkio genijus, jis pats savo noru susikūrė idioto gražuoliuko įvaizdį. Ir tą daryti jis mokėjo labai gerai. Tad nelabai suprantu, ko jis čia dabar skundžiasi.

    – Nesuprask klaidingai, - Èlion atlaikė jo žvilgsnį, - Džedžiungai, vis dar esu tavimi labai nusivylusi. Jeigu Junho pakeitė mano nusistatymą apie elfus į gera, tai tu jį nusvėrei į kvaila.

    – Avaras, jis yra avaras, - primygtinai tvirtino Kerivena, - ne eldaras.

    – Koks skirtumas, Kerivena, - Èlion gūžtelėjo ir pasisuko atgal į mišką, - jis vis tiek turi smailas ausis ir šviečia tamsoje kaip Legolasas.

    – O tą tai BŪTINAI turėjai paminėti, ką? – atsiduso Kerivena, skindamasi kelią pro tankų krūmyną. Regis, dar vienas ginčas buvo jau čia pat.


    ...

    ...

    ...


    Negerai. Kai tos dvi pykstasi, kai kas paskui nukenčia. Nejučia pristabdžiau ir leidau Hyungui eitai priešais mane. Dėl viso pikto.

    – Ir kai tik pasieksime Grafystę, - toliau kalbėjo Èlion tarsi ją kas būtų užsukęs, - išmokysim tave plaukti, - ji parodė į Hyungą, kuris sustojo kaip įbestas, žvairuodamas į Èlion smilių, įbestą tiesiai į jį.

    – Ėėėėmmm... – jis nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą ir jam atsidarė stalčius. – Tiesą pasakius...

    – Tiesą pasakius, ši mintis visai niekam tikusi, - įsikišau, kol Hyungas dar labiau neapsikvailino imdamas mikčioti (o taip tikrai galėjo nutikti =_=). – Džedžiungas bijo didelių vandens telkinių.

    – Ką? – Kerivena ir Èlion atsisuko į mus.

    – Jo, - energinai sulinksėjo Hyungas, - tipo šūdinai…

    – PRAŠAU?! – abi aiktelėjo unisonu.




    BŪM~!!!








    O________O


    Nėriau ant žemės vos tik išgirdau siaubingą sprogimą. Ir ne aš vienas. Mes visi keturi puolėm ant kelių, o paskui pamatėm kitoj upės pusėj kylančius dūmus. Tai buvo toli už mūsų. Sakyčiau, kažkas buvo sprogęs kitame upės krante kokius penkis kilometrus nuo čia. Bet ar tik ne...

    – Tai mano bomba, - pareiškė Kerivena, įtariai žiūrėdama į dūmus, kylančius iš miško kitoje pusėje.

    – Kaip manai, jiems viskas tvarkoj? – Èlion paklausė Kerivenos, tačiau ji nespėjo nieko atsakyti, kai Hyungas staiga užspaudė jai ranka burną ir išsigandęs žvilgtelėjo jai į akis.

    – ŠŠŠ~!! – sušnypštė jis.

    Èlion pasuko galvą kairėn, atidengdama kairę ausį, klausydamasi, kas dedasi miško tankumyne. Manęs nereikėjo tildyti, nes ir pats išgirdau.
    -----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    Bus daugiau... (nes dar tikrai yra...)
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-08-15, 15:56 Priežastis: ALWAYS KEEP THE FAITH...

  14. #158
    pinky promise
    soshite avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    119
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    jega... man patinka.... siandien aplamai gera diena o su tavo pasakojimais Eglaya dar geresne.... aciu

    please, wake up to reality...

  15. #159
    Dievui apsireiškė T.O.P
    inge avataras
    Įstojimo data
    2008 11 23
    Vietovė
    ten, kur atsiduria mirę herojai...
    Įrašai
    75
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Ačiū
    URT: -Say you love me! Say you love me!
    Ingė: -I love me

  16. #160
    Krentanti Aukštyn
    Latika avataras
    Įstojimo data
    2009 04 15
    Vietovė
    Nu ten... netoli jūros =D
    Įrašai
    59
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    labai laukiu kito skyriaus ^_^

Puslapis 10 iš 12 PirmasPirmas ... 89101112 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •