Vienuolis
Akimirkos
nuo 2010-02-16 00:29 (433 žiūrėta)
Kartais prisimenu prieš kelis metus įvykusi atsitikimą, eidamas į mokykla keliu, kuriuo jau galėčiau eiti užsimerkęs, pamačiau nuostabų vaizdą. Saulė tekančia iš mažo pušynėlio, nudažančia dangų ir debesis nuostabiausiomis spalvomis, ta šviesa tiesiog apglėbė visą gatvę ir žmones einančius ja. Ir staiga viskas pavirto į vieną dievišką paveikslą, kuris nusako viską ką gali išsakyti žodžiai ir dar daugiau. Aš sustingęs žavėjausi tuo nežemišku reginiu, iki tol kol man vaizdą užstojo praeinantis būrys žmonių. Nenoriai nukreipęs akis nuo vaizdo pagalvojau kaip jie nemato tokio grožio, kaip jie gali praeiti pro tokį kvapą gniaužianti gamtos kūrinį. Dar šiek tiek pasigrožėjęs tuo vaizdu grįžau į realybę ir nurioglinau į mokyklą.
Dabar prisiminęs tą nuostabų paveikslą keikiu save, kodėl nepasilikau dar bent penkias minutes, o gal ir visą valandą juk iš tos dienos daugiau nieko ir nebe prisimenu kaip tik tą nuostabų vaizdą.
Žymos:
Nieko
- Kategorijos
- Be kategorijos
Eiti į profilį
Žymėti kaip skaitytas
