cobabara
2015-04-24, 18:21
<img src=http://static.zerochan.net/Gin.Tama.full.1815257.jpg height=400px></img>
Kaip sakoma, atšilo oras, pakilo noras. Noras veikti ir rašyti. Su pavasariu atgimė bei suaktyvėjo ir mūsų rašytojų kampelis, o kampelyje ir kovos bei mūšiai, sukryžiuojant plunksnas ar klaviatūras. Šįkart baltą pirštinę metė Renata (http://www.animezona.net/forum/members/4252-Renata), o ją surado ir pakėlė Syberg (http://www.animezona.net/forum/members/12820-Syberg). Sėkmės abiems dalyviams!
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Istorija turi prasidėti sakiniu: Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 100 iki 1500 žodžių.
Deadline: 2015-05-03
<hr>
Darbus gavau anksti, tad netempsiu į naktį ir skelbsiu iškart deadline dieną. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.
<hr>Darbai:
<hr>
Renata
Balta ir pūkuota
(443 žodžiai)
Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Keli grumsto luiteliai nukrito žemyn į susmirdusį, apleistą prūdelį. Kažkada, kai jis buvo prižiūrėtas, jame veisėsi žuvytės, o dabar rupūžės, uodai ir visokio plauko šliužai. Nemaloni vieta žmogui, bet žąsiai pats tas. Piemuo žinojo apie šią vietą jau kelis metus, dėl didelės drėgmės žolė greitai augo ir buvo sultingesnė nei ganyklose. Atsargiai apėjęs vandens telkinį, jaunuolis pastebėjo kad jo pulke trūksta vienos žąsies, sunerimęs nubėgo prie apgriuvusio akmeninio tiltelio, kuris išlaiko tik žąsis, ir išvydo vaiką apaugusį baltutėlėmis plunksnomis, raudonomis akimis, gelsvais ir puriais it pienės pūkas plaukais. Piemuo net aiktelėjo iš netikėtumo. Mažylis sėdėjo sau ant blauzdų ir tyliai ašarojo, nekreipdamas dėmesio į piemenį. Žąsiaganys paskėsčiojo rankomis, kažką sulemeno, susiėmė už galvos ir nustebusiu balsu paklausė:
-Kas tu?
Vaikas-ne-vaikas permetė skvarbiu žvilgsiu piemenį, nerangiai atsistojo:
-Nukelk mane nuo tilto, bijau eiti toliau...
Piemuo suglumo. Ramus vaiko balsas jį pavergė. Nusiėmė pintą skrybėlę nuo galvos, nusiavė senus sutrintus batus ir languotus marškinius. Jo išblyškęs kūnas nuėjo pagaugais papūtus vėjui, o juodi plaukai lipo prie burnos ir nosies. Jis nemokėjo plaukti, bet vylėsi, kad prūdelis negilus, ir jei tiltelis įgrius, tai galės tiesiog nunešti plunksnuotą vaiką į krantą. Giliai atsidusęs paskutinį kart apsižvalgė, pastebėjo, kad jo žąsys apspito prūdą ratu. „Čia dabar kas?“- pamanė.
-Aš ateinu. Jeigu tiltas grius – šok man į glėbį.
Baltapūkis vaikas nusišluostė ašaras atbula ranka ir smalsiai stebėjo, kaip jaunuolis baikščiai ir labai atsargiai eina tilteliu. Likus keliems žingsniams jaunuolis ištiesė į mažylį ranką, tačiau pūkuotukas ėmė trypti vietoje ir drebančiomis rankomis rodė, kad nepasiekia piemens.
-Bijau...
Žąsiaganys žengė dar žingsnį, pasigirdo staigus pokšt ir tiltelis ėmė griūti. Vaikas-ne-vaikas su šypseną veide įpuolė jaunuoliui į glėbį ir įkvėpęs oro įsisiurbė į jo lūpas. Abu paniro į vėsų purviną vandenį. Atskilęs akmuo įpjovė piemeniui petį, pasimetęs ir sužeistas jis negalėjo pajusti prūdo dugno, apimtas panikos jis norėjo rėkti, bet negalėjo – lūpos buvo užspaustos, atsimerkęs priešais save išvydo raudonas akis vaiko, kurį norėjo išgelbėti. Piemens glėby buvo nebe vaikas, o jauna mergina apaugusi plunksnomis ir žvynais. Vaikinui trūko oro, nepaisant kaip stengėsi smarkiai mojuoti ranka ir kojom jie grimzdo vis gilyn ir tamsyn. Nuogakrūtė pūkuota pabaisa įpūtė truputį oro savo gelbėtojui, apglėbė jį ir nuplaukė į tamsą.
Taip šilta ir gera čia. Taip šilta. Lėtai pramerkęs akis piemuo tikėjosi pamatyti motinos namus, bet išvydo ją. Ji- žąsų karalaitė, be gėdos jausmo, nuoga stovėjo palinkus virš išsigandusio jaunuolio.
-Aš tavo karalaitė, piemenie. Tu gerai elgeisi su mano žąsimis ir aš tave apdovanosiu.- mergina padėjo atsisėsti vaikinui, prisilietimu užgydė sužeistą petį, tada pabučiavo į skruostą.- Aš tave apdovanosiu..- šnibždėjo ji. Piemuo pravirko ir apkabino pūkuotą merginą, jos šiltas kūnas priminė jam motiną, jos šiltas kvapas priminė pirmąją meilę.
<hr>
Syberg
Žąsys
(476 žodžiai)
Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Pasigirdo arklių žvengimas. Dulkių sūkurio vejamas iš už posūkio išsiveržė vežimas vadeliojamas keistai išsiviepusio, nemalonios išvaizdos senioko. Gulėdamas už medžio, prisidenges krūmų, kurių buvo devynios galybės šalia sraunios upės, lapais, stiebais ir šakomis, įsitempiau, pasiruošiau šokti ant atskriejančių arklių, lysti jiems po kojomis.
Tačiau, atrodo, to neprireikė. Staiga, seniokas gynęs arklius taip, jog rodės nuo velnio bėga, patempė vadeles ir sustabdė savo karavaną. „Matyt nori pagirdyti arklius“ šmėkštelėjo mintis. Ėmiau laukti, kol senis išlips iš vežimo, pradėjau dairytis į visas puses mąstydamas apie patogiausius kelius iki vežimo ir gėrybių esančių jame, taip pat apie pabėgimo, jei sučiuptų, takelius. Sustabdęs vežimą jis išlipo, tačiau ne į tą pusę kurią aš galėjau matyti. Pasirodė, kad senolis visai nenorėjo girdyti pavargusių gyvūlių.
Ėmiau sėlinti prie vežimo apdengto jau daugybę kelių ir kelelių mačiūsiu, daug kartų lopytu ir perlopytu audeklu. Kad ir kur senis bebūtų nuėjęs, neatrodė, kad greitai ketina grįžti, jo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Tiesa sakant, visa apylinkė buvo keistai nutilusi. Nebegirdėjau žąsų klykavimo, žiogų cirpimo. Gal kitomis aplinkybėmis ir būčiau sustojęs, paklausęs proto balso, tačiau šį kartą pamaniau, kad mano klausa mane apgaudinėja dėl adrenalino antplūdžio. Vis tik, šiandien žūtbūtinai privalėjau nors kažką parsinešti namo. Papurtęs galvą, nuvijau mintis apie mane užklupusias problemas, apie staiga stojusią tylą ir ėmiau greitais, tvirtais judesiais kapoti virves kuriomis audeklas buvo pririštas prie vežimo. Netikėtai mano šnerves užplūdo keistas kvapas. Niekada nebuvau tokio uodęs. Tai nebuvo smarvė, tačiau nebuvo ir kažkas malonaus įkvėpti. Kvapas privertė mane stabtelėti. Kažkas tikrai buvo netaip. Grįžtelėjau atgal nusprendęs apsidairyti, gal kartais vežimo savininkas grįžta iš už krūmo.
Akys užkliuvo už žąsies kuri keistai persikreipusi gulėjo ant kairio šono ties medžiu už kurio slėpiausi iki kol atvažiavo grobis. Žinoma, paukščio lavono man besislepiant ten nebuvo. Nebuvo ir kraujo dryžės besidriekiančios nuo paukštelio lavono. Taip, kažkas buvo visiškai ne taip. Visiškai. Skubiai apsidairiau, maniau, gal dar išvysiu kas nužudė paukštelį ir galbūt tyko manęs. Nieko neišvydau. Ėmiau žingsniuoti link medžių tankmės, rankoje tvirčiau suspaudęs peilį, būdrus it medžiojantis sakalas, ryžtingai apsisprendęs dingti iš šios, visiškai nemalonios, vietos, palikti grobį.
- Kurlink susiruošei, šunsnuki? – Priėjus žąsies lavoną ir jau visai nuraminus dunksinčią širdį mano ausis pervėrė nepažįstamas, gergžčiantis ir švokščiantis balsas.
Akimirką rodės širdis iššoksianti iš krūtinės, raumenys apmirė, žąsies lavonas sutrūkčiojo. Haliucinacijos, bei sąstingis truko neilgai. Bent ne taip ilgai, kad nespėčiau apsisukti ir susidurti žvilgsniais su demonu. Tikrų tikriausiu demonu kruvinomis akimis žvelgiančiu į savo auką. Iš kart paaiškėjo, kad vadėliotojas sustojo ne pailsėti ar pasigrožėti peizažais. Vyriškis, iš arčiau atrodantis kur kas jaunesnis, vis dar gniaužė porą negyvų žąsų vienoje rankoje ir atšipusį kirvį kitoje.
Buvo aišku, kad šį kartą nepavyks išsisukti taip paprastai.
Staiga vėl išgirdau paukščių klegesį, upelio šniokštimą, užuodžiau pušų spyglių, ant kurių gulėjau, kvapą. O vežimas su keistuoju vadeliotoju, kurį ketinau apiplėšti pradardėjo pro šalį, perskriejo tiltą ir išvaikydamas būrį žąsų dingo į nežinią.
<hr>
KOVA BAIGTA!
Na ką, turim tokią kol kas beprecedentinę situaciją, kai laimėtojo nėra, o yra lygiosios (rezultatu 6:6). Nusprendžiau duoti po pergalės tašką abiems dalyviams. Šitą punktą įtrauksiu ir į taisykles, tačiau kol kas jis paliekamas diskusijai - būtų tikrai įdomu išgirsti ir kitų dalyvių nuomones šitu klausimu.
O Renatai su Syberg norėčiau padėkoti už lygiavertę kovą - gal dar ateity susiremsit pečiais ir išsiaiškinsit, kuris geresnis.
Kaip sakoma, atšilo oras, pakilo noras. Noras veikti ir rašyti. Su pavasariu atgimė bei suaktyvėjo ir mūsų rašytojų kampelis, o kampelyje ir kovos bei mūšiai, sukryžiuojant plunksnas ar klaviatūras. Šįkart baltą pirštinę metė Renata (http://www.animezona.net/forum/members/4252-Renata), o ją surado ir pakėlė Syberg (http://www.animezona.net/forum/members/12820-Syberg). Sėkmės abiems dalyviams!
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Istorija turi prasidėti sakiniu: Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 100 iki 1500 žodžių.
Deadline: 2015-05-03
<hr>
Darbus gavau anksti, tad netempsiu į naktį ir skelbsiu iškart deadline dieną. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.
<hr>Darbai:
<hr>
Renata
Balta ir pūkuota
(443 žodžiai)
Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Keli grumsto luiteliai nukrito žemyn į susmirdusį, apleistą prūdelį. Kažkada, kai jis buvo prižiūrėtas, jame veisėsi žuvytės, o dabar rupūžės, uodai ir visokio plauko šliužai. Nemaloni vieta žmogui, bet žąsiai pats tas. Piemuo žinojo apie šią vietą jau kelis metus, dėl didelės drėgmės žolė greitai augo ir buvo sultingesnė nei ganyklose. Atsargiai apėjęs vandens telkinį, jaunuolis pastebėjo kad jo pulke trūksta vienos žąsies, sunerimęs nubėgo prie apgriuvusio akmeninio tiltelio, kuris išlaiko tik žąsis, ir išvydo vaiką apaugusį baltutėlėmis plunksnomis, raudonomis akimis, gelsvais ir puriais it pienės pūkas plaukais. Piemuo net aiktelėjo iš netikėtumo. Mažylis sėdėjo sau ant blauzdų ir tyliai ašarojo, nekreipdamas dėmesio į piemenį. Žąsiaganys paskėsčiojo rankomis, kažką sulemeno, susiėmė už galvos ir nustebusiu balsu paklausė:
-Kas tu?
Vaikas-ne-vaikas permetė skvarbiu žvilgsiu piemenį, nerangiai atsistojo:
-Nukelk mane nuo tilto, bijau eiti toliau...
Piemuo suglumo. Ramus vaiko balsas jį pavergė. Nusiėmė pintą skrybėlę nuo galvos, nusiavė senus sutrintus batus ir languotus marškinius. Jo išblyškęs kūnas nuėjo pagaugais papūtus vėjui, o juodi plaukai lipo prie burnos ir nosies. Jis nemokėjo plaukti, bet vylėsi, kad prūdelis negilus, ir jei tiltelis įgrius, tai galės tiesiog nunešti plunksnuotą vaiką į krantą. Giliai atsidusęs paskutinį kart apsižvalgė, pastebėjo, kad jo žąsys apspito prūdą ratu. „Čia dabar kas?“- pamanė.
-Aš ateinu. Jeigu tiltas grius – šok man į glėbį.
Baltapūkis vaikas nusišluostė ašaras atbula ranka ir smalsiai stebėjo, kaip jaunuolis baikščiai ir labai atsargiai eina tilteliu. Likus keliems žingsniams jaunuolis ištiesė į mažylį ranką, tačiau pūkuotukas ėmė trypti vietoje ir drebančiomis rankomis rodė, kad nepasiekia piemens.
-Bijau...
Žąsiaganys žengė dar žingsnį, pasigirdo staigus pokšt ir tiltelis ėmė griūti. Vaikas-ne-vaikas su šypseną veide įpuolė jaunuoliui į glėbį ir įkvėpęs oro įsisiurbė į jo lūpas. Abu paniro į vėsų purviną vandenį. Atskilęs akmuo įpjovė piemeniui petį, pasimetęs ir sužeistas jis negalėjo pajusti prūdo dugno, apimtas panikos jis norėjo rėkti, bet negalėjo – lūpos buvo užspaustos, atsimerkęs priešais save išvydo raudonas akis vaiko, kurį norėjo išgelbėti. Piemens glėby buvo nebe vaikas, o jauna mergina apaugusi plunksnomis ir žvynais. Vaikinui trūko oro, nepaisant kaip stengėsi smarkiai mojuoti ranka ir kojom jie grimzdo vis gilyn ir tamsyn. Nuogakrūtė pūkuota pabaisa įpūtė truputį oro savo gelbėtojui, apglėbė jį ir nuplaukė į tamsą.
Taip šilta ir gera čia. Taip šilta. Lėtai pramerkęs akis piemuo tikėjosi pamatyti motinos namus, bet išvydo ją. Ji- žąsų karalaitė, be gėdos jausmo, nuoga stovėjo palinkus virš išsigandusio jaunuolio.
-Aš tavo karalaitė, piemenie. Tu gerai elgeisi su mano žąsimis ir aš tave apdovanosiu.- mergina padėjo atsisėsti vaikinui, prisilietimu užgydė sužeistą petį, tada pabučiavo į skruostą.- Aš tave apdovanosiu..- šnibždėjo ji. Piemuo pravirko ir apkabino pūkuotą merginą, jos šiltas kūnas priminė jam motiną, jos šiltas kvapas priminė pirmąją meilę.
<hr>
Syberg
Žąsys
(476 žodžiai)
Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Pasigirdo arklių žvengimas. Dulkių sūkurio vejamas iš už posūkio išsiveržė vežimas vadeliojamas keistai išsiviepusio, nemalonios išvaizdos senioko. Gulėdamas už medžio, prisidenges krūmų, kurių buvo devynios galybės šalia sraunios upės, lapais, stiebais ir šakomis, įsitempiau, pasiruošiau šokti ant atskriejančių arklių, lysti jiems po kojomis.
Tačiau, atrodo, to neprireikė. Staiga, seniokas gynęs arklius taip, jog rodės nuo velnio bėga, patempė vadeles ir sustabdė savo karavaną. „Matyt nori pagirdyti arklius“ šmėkštelėjo mintis. Ėmiau laukti, kol senis išlips iš vežimo, pradėjau dairytis į visas puses mąstydamas apie patogiausius kelius iki vežimo ir gėrybių esančių jame, taip pat apie pabėgimo, jei sučiuptų, takelius. Sustabdęs vežimą jis išlipo, tačiau ne į tą pusę kurią aš galėjau matyti. Pasirodė, kad senolis visai nenorėjo girdyti pavargusių gyvūlių.
Ėmiau sėlinti prie vežimo apdengto jau daugybę kelių ir kelelių mačiūsiu, daug kartų lopytu ir perlopytu audeklu. Kad ir kur senis bebūtų nuėjęs, neatrodė, kad greitai ketina grįžti, jo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Tiesa sakant, visa apylinkė buvo keistai nutilusi. Nebegirdėjau žąsų klykavimo, žiogų cirpimo. Gal kitomis aplinkybėmis ir būčiau sustojęs, paklausęs proto balso, tačiau šį kartą pamaniau, kad mano klausa mane apgaudinėja dėl adrenalino antplūdžio. Vis tik, šiandien žūtbūtinai privalėjau nors kažką parsinešti namo. Papurtęs galvą, nuvijau mintis apie mane užklupusias problemas, apie staiga stojusią tylą ir ėmiau greitais, tvirtais judesiais kapoti virves kuriomis audeklas buvo pririštas prie vežimo. Netikėtai mano šnerves užplūdo keistas kvapas. Niekada nebuvau tokio uodęs. Tai nebuvo smarvė, tačiau nebuvo ir kažkas malonaus įkvėpti. Kvapas privertė mane stabtelėti. Kažkas tikrai buvo netaip. Grįžtelėjau atgal nusprendęs apsidairyti, gal kartais vežimo savininkas grįžta iš už krūmo.
Akys užkliuvo už žąsies kuri keistai persikreipusi gulėjo ant kairio šono ties medžiu už kurio slėpiausi iki kol atvažiavo grobis. Žinoma, paukščio lavono man besislepiant ten nebuvo. Nebuvo ir kraujo dryžės besidriekiančios nuo paukštelio lavono. Taip, kažkas buvo visiškai ne taip. Visiškai. Skubiai apsidairiau, maniau, gal dar išvysiu kas nužudė paukštelį ir galbūt tyko manęs. Nieko neišvydau. Ėmiau žingsniuoti link medžių tankmės, rankoje tvirčiau suspaudęs peilį, būdrus it medžiojantis sakalas, ryžtingai apsisprendęs dingti iš šios, visiškai nemalonios, vietos, palikti grobį.
- Kurlink susiruošei, šunsnuki? – Priėjus žąsies lavoną ir jau visai nuraminus dunksinčią širdį mano ausis pervėrė nepažįstamas, gergžčiantis ir švokščiantis balsas.
Akimirką rodės širdis iššoksianti iš krūtinės, raumenys apmirė, žąsies lavonas sutrūkčiojo. Haliucinacijos, bei sąstingis truko neilgai. Bent ne taip ilgai, kad nespėčiau apsisukti ir susidurti žvilgsniais su demonu. Tikrų tikriausiu demonu kruvinomis akimis žvelgiančiu į savo auką. Iš kart paaiškėjo, kad vadėliotojas sustojo ne pailsėti ar pasigrožėti peizažais. Vyriškis, iš arčiau atrodantis kur kas jaunesnis, vis dar gniaužė porą negyvų žąsų vienoje rankoje ir atšipusį kirvį kitoje.
Buvo aišku, kad šį kartą nepavyks išsisukti taip paprastai.
Staiga vėl išgirdau paukščių klegesį, upelio šniokštimą, užuodžiau pušų spyglių, ant kurių gulėjau, kvapą. O vežimas su keistuoju vadeliotoju, kurį ketinau apiplėšti pradardėjo pro šalį, perskriejo tiltą ir išvaikydamas būrį žąsų dingo į nežinią.
<hr>
KOVA BAIGTA!
Na ką, turim tokią kol kas beprecedentinę situaciją, kai laimėtojo nėra, o yra lygiosios (rezultatu 6:6). Nusprendžiau duoti po pergalės tašką abiems dalyviams. Šitą punktą įtrauksiu ir į taisykles, tačiau kol kas jis paliekamas diskusijai - būtų tikrai įdomu išgirsti ir kitų dalyvių nuomones šitu klausimu.
O Renatai su Syberg norėčiau padėkoti už lygiavertę kovą - gal dar ateity susiremsit pečiais ir išsiaiškinsit, kuris geresnis.