PDA

Žiūrėti pilną versiją : Rašytojų turnyras 2013: Etapas #4



Augis24
2013-09-04, 02:46
<img src="http://cdn1.cdnme.se/cdn/9-2/922357/images/2009/2009writing_62115172.jpg" height="250">

Labai atsiprašau, kad įvyko tiek daug nesklandumų, todėl bandau paleisti ketvirtąjį etapą ir neaišku ar viskas vyks sklandžiai ir ar laiku sugebėsiu viską parašyti, paskelbti ar įteikti. Bet bandom :) Jau geriau taip, nei visai mesti. Temos nekeičiu, bent jau šiam etapui palieku tą pačia.
Vertinimo pakeitimas: Komisijos nariai turės teisę padalinti savo 3-jus turimus balsus pagal savo nuožiūrą.

Jūsų kūrinys turi prasidėti sakiniu "Net mano arbata stipresnė negu tų dviejų meilė."

Įvardžiai, esantys sakinyje gali keistis. Tai yra, gali būti "Net jo arbata stipresnė už Jonuko ir Onytės meilę." ir panašiai. Tai reiškia, kad pagaliau nebus jokių nukrypimų į šoną, tad visi galėsim pasidžiaugti ir patikrinti būtent rašytojų sugebėjimus ir originalumą, o ne tai, kaip jie stipriai ar silpnai išpildė duotą temą.

<hr>Taisyklės

• Kalba - tik lietuviškai. Būtinai su lietuviškais rašmenimis.
• Neleidžiami dalykiniai/moksliniai (vadinamieji non-fiction) darbai. Taip pat neleidžiami fan-fiction.
• Apimtis - nuo 100 iki 1500 žodžių. Kūrinio pavadinimas į žodžių skaičių neįeina.
• Jokių keiksmažodžių.


Techninės taisyklės:

• Darbai siunčiami man elektroniniu paštu j.suliak@gmail.com iki spalio 4 dienos 23 val..
• Darbas turi būti word dokumentas. Tinka ir doc, ir docx failai.
• Darbas turi būti iš anksto paruoštas pagal forume naudojamą BB kodą.
• Laiške būtina paminėti:
- kūrinio pavadinimą
- AZ nicką
- savo tikrą vardą
- dažnai naudojamą kontaktą, kuriuo bus galima susisiekti laimėjimo atveju


Prizas:
Knyga iš Book Depositary (http://www.bookdepository.co.uk/) (kaina iki 10-15 svarų). Aišku tik japan-related material.

<hr>Jeigu nesate tikri, ar jūsų idėja tinka temai ar pagal dar kokią kitą taisyklę, nesidrovėkite ir rašykite man AŽ (http://www.animezona.net/forum/private.php?do=newpm&u=6182) ir klauskite. O jeigu turite dar kokių nors klausimų, lauksiu jų šioje gijoje arba asmenine žinute (http://www.animezona.net/forum/private.php?do=newpm&u=6182).


Taigi, mąstykit, įjunkit vaizduotę, rašykit, taisykit ir siųskit man savo darbo vaisius :)


<hr>
Back, bent jau kažkuriam laikotarpiui.
Taigi, gavau iš viso 4 darbus, kuriuos ir patalpinsiu, spėju tema buvo labai įdomi, nes vis gi darbų skaičius gali tai patvirtinti.
Anyway, daug kas suletės iš mano pusės, gali būti, kad net ir nutrūks kažkiek tai.. Taigi, atsiprašau dėl to :) Prioritetas šiuo metu realus gyvenimas ir visi, jame esantys reikalai.

So.. without further ado.

Darbai:

Nr. 1 - Sūnus paklydėlis


“Net mano arbata stipresnė negu tų dviejų meilė.” - pagalvojo Sūnus, prabėgomis žvelgdamas į virtuvėje plušančius jo gimdytojus. Jo Tėvas, didelės kompanijos sekretorius, klūpėdamas ant kelių taisė varvantį vandens čiaupą. Paprastai Tėvas užtrukdavo darbe iki išnaktų, todėl Sūnui buvo gana neįprasta matyti jį namuose tokią valandą. Sūnaus Motina, niekur nedirbanti senyvo amžiaus moteris, kuitėsi prie savo džiovintų žolelių, iš kurių ji žiemą virdavo neapsakomai gardžią gydomąją arbatą. Tačiau Sūnus to skonio nežinojo. Nors jo Motina daugybę kartų jam siūlė pasivaišinti jos aromatingu kūriniu, puodelis arbatos visados atšaldavo taip ir nepaliestas Sūnaus pirštų.
Sūnus, praėjęs pro tėvus, kaip pro tuščią vietą, užsidarė savo kambaryje. Tamsus skystis, teliūskuojantis jo puodelyje, buvo savadarbis čefyras, visiška jo Motinos gaminamų arbatų priešingybė. Pastaraisiais mėnesiais Sūnus vis mažiau bendravo su savo tėvais. Jam atrodė, jog gimdytojai jo nesupranta ir nemyli. Vaikinas pradėjo vakarais trainiotis su neaiškiais tipais, ieškodamas bendraminčių, tačiau sielos ramybės taip ir nerado, nes pats nežinojo, ko ieško. Gatvės “garbės”? Kūniškos meilės iš pigių tarpuvarčių moterų? Artimo žmogaus, kuris padėtų atrasti savą gyvenimo kelią? Tokie klausimai nuolatos sukosi Sūnaus galvoje, bent jau pirmosiomis savaitėmis, praleistomis gatvėje. Bėgant laikui, jo smegenys dirbdavo vis lėčiau ir abejingiau, kol galiausiai Sūnus paniro į juodą depresiją. Jei prieš kelias savaites jis retai grįždavo namo, dabar jis nebeturėjo jokio noro kažkur išsijudinti iš savo kambario. Jis tiesiog sėdėjo lovoje ir žiūrėjo į sieną. Sėdėjo ir žiūrėjo. Žiūrėjo, nors akys nieko nematė, gal todėl kad buvo prietema ir Sūnus nepasivargino uždegti šviesos, o gal todėl kad jis tiesiog nenorėjo nieko matyti. Slinko laikas. Sūnus atsiminė, jog rankoje laiko čefyro puodelį - ranka mašinaliai pakėlė jį link burnos. Vienas iš daugybės žalingų įpročių, įgytų gatvėje. Nebuvo jokios kalbos apie rūpinimąsi savo sveikata. Sūnus ne tik jautėsi nemylimas ir atstumtas - jis nejautė jokios meilės pats sau. Argi verta rūpintis tokio visų atstumto padaro būsena?
Lėtą minčių giją nutraukė telefono skambutis. Sūnus atsiduso ir pakėlė telefoną prie ausies. Skambino vienas iš gatvinių draugelių, panašu, jog jis norėjo pasiskolinti nemenką pinigų sumą, kurios jam reikėjo tuojau pat. It bevalis robotas, Sūnus nerangiai pakilo nuo lovos, užsimetė pirmą po ranka pasitaikiusią striukę, įsimetė į kišenę piniginę ir patraukė link išėjimo. Mama su rūpesčiu balse paklausė, kur jis tokiu tamsiu paros metu išsiruošė, tačiau jokio atsako nesulaukė.
Šaltas Gruodžio sniegas sugirgždėjo po Sūnaus batais. Plona rudeninė striukė menkai gynė liesą kūną nuo žvarbaus vėjo. Paskirtoji susitikimo vieta buvo kitame miesto gale, todėl Sūnus įlipo į autobusą ir atsisėdęs užmerkė akis. Autobuse nebuvo kitų keleivių. Tokią vėlią valandą žmonės ramiai miegojo savo šiltuose namuose. Sūnus nugrimzdo į tarpinę būseną tarp abejingumo ir nejautros. Kai autobusas pasiekė galutinę stotelę, vaikinui prireikė didelių valios pastangų, kad galėtų atsistoti ir išlipti iš autobuso. Sūnus pakėlė galvą ir apsidairė. Gatvinio draugelio niekur nesimatė. Nuburzgiančio autobuso keliamame triukšme Sūnus išgirdo naują garsą - girgždantį sniegą jam už nugaros. Nespėjęs atsisukti, prabilti ar kaip kitaip sureaguoti, vaikinas pajuto smarkų smūgį į galvą. Gęstant sąmonei, Sūnus trumpą akimirką pajuto baimę dėl savo gyvybės - tokios stiprios emocijos jis nebuvo patyręs jau visą amžinybę.
Sūnus atmerkė akis ir apsidairė. Jis gulėjo savo lovoje, o šalia jo stovėjo abu jo tėvai. Tai jam pasirodė labai keista - sprendžiant iš už lango šviečiančios saulės, jau buvo netoli vidudienio, o kiekvieną ketvirtadienį dvyliktą valandą jo Tėvo darbe vykdavo susirinkimas, kuriame privalėdavo dalyvauti ir jo gimdytojas. Vaikinas pastebėjo dar vieną detalę - ant jo kėdės gulėjo suglamžyti ir apsnigti Tėvo ir Mamos paltai, tarsi jo tėvai būtų visą naktį kažko ieškoję. Pro langą krintantys saulės spinduliai krito tiesiai Sūnui į akis, todėl jis buvo priverstas sumirksėti. Šalimais stovinčių tėvų veidai tiesiog spindėjo rūpesčiu bei nerimu ir Sūnus netikėtai pajuto, kaip padažnėjo jo kvėpavimas. Ko jis visą šį laiką ieškojo? Vaikino krūtinę užplūdo seniai pamirštų emocijų antplūdis. Ar tikrai juo niekas nesirūpino ir jo nemylėjo? O gal jis pats užsisklendė nuo artimų žmonių meilės? Mama švelniai uždėjo savo ranką Sūnui ant kaktos ir šis nedidelis kontaktas pralaužė nematomą sieną. Sūnus nustebo, pajutęs savo skruostais riedančias ašaras.
- Kaip jautiesi, sūneli? - neįtikėtinai švelniu balsu paklausė Mama, - Ar ko nors nori? Gal tau ką nors atnešti?
- Taip, - nusišypsojo Sūnus, - Norėčiau puodelio žolelių arbatos.


Nr. 2 - Kartais arbata stipresnė negu meilė


Net mano arbata stipresnė negu tų dviejų meilė. Taip pagalvojo anglas žiūrėdamas į italų porelę. Ši jo mintis buvo ne šiaip atsitiktinė. Anglijoje šis posakis yra įprastas nuo senų laikų. Šios minties autorius yra nežinomas net šiandien, tačiau tai nesutrukdė šiems žodžiams išgyventi iki šių dienų. Tačiau aš jums išduosiu nedidelę paslaptį, kurią žinau tik aš.
Prieš kelis šimtmečius Anglijoje gyveno jaunuolis vardu Džonas. Jis neturėjo draugų, bet toks gyvenimo būdas netrukdė jam gyventi laimingai. Taip viskas tęsėsi, kol vaikino kelyje nepasitaikė nuostabi mergina. Šioji buvo pati gražiausia visoje Anglijos karalystėje. Ne vienas vaikinas dėl jos pametė galvą ir siuntė jai kiekvieną dieną gėles. Tačiau nei vienas nesulaukė iš jos dėmesio. Dėl šios priežasties visi merginą buvo praminę širdžių ėdike Suadela. Ji buvo nepalaužiama ir šalta it ledas. Bet viskas pasikeitė, kai ji savo kelyje sutiko Džoną. Šis vaikinas Suadelai pasirodė nuostabus, todėl ji pabandė susidraugauti su juo. Neilgai trukus šioji iš Džono veiksmų suprato, kad šis ją mylįs. Dėl šios priežasties mergina nusprendė pasinaudoti tokia proga ir priartėti prie jo.
Džonas tokiu pasikeitimu buvo patenkintas. Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad jį galėtų pamilti pati nuostabiausia Anglijos mergina. Dėl šios priežasties jis rūpinosi Suadela kiek galima geriau. Jis jai pirko geriausius daiktus, vedžiojo po prabangiausius restoranus, darė viską, kad parodytų savo tikrą meilę ir sulauktų atsako iš savo svajonių merginos. Taip ir įvyko, bet visa tai truko neilgai, nes pasipainiojo kitas vaikinas, kuris buvo turtingesnis ir gražesnis už Džoną. Šio paviliota Suadela išlėkė pas jį, o Džoną paliko vieną ant ledo. Jis dieną ir naktį sielvartavo dėl to, bet iš gyvenimo pasitrauktė nebandė, nes manė, kad tai per daug vaikiška. Vaikinas suprato, kad taip darydamas niekam nieko neįrodys, tik sutrumpins savo gyvenimą veltui. Dėl šios priežasties Džonas kankinosi ne dieną ir ne dvi, bet truputis po trupučio jo širdies ir sielos žaizdos pradėjo gyti, kol užgijo visai.
Praėjo penkeri metai ir Džonas vėl gyveno laimingą gyvenimą. Dabar jis jau nebe tas paikas dvidešimties metų jaunuolis. Skaudžios gyvenimo pamokos privertė vaikiną suaugti. Tačiau per tą laiką Džonas subrendo ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Dėl šios priežasties merginos prie jo pradėjo lipti kaip bitės prie medaus. Tačiau Džonas būdamas daug protingesnis nepasidavė nei vienos merginos kerams ir nei su viena neprasidėjo. Jis sau toliau gyveno vienišiaus gyvenimą, kuris jam tiko geriausiai. Bet vieną dieną į Džono duris pasibeldė seniai užmiršta žmogysta. Tai buvo ta pati Suadela, tik šį kartą dar labiau išsipusčiusi nei anksčiau. Ji atėjo pas Džoną, nes norėjo ir vėl sugrįžti į jo gyvenimą ir šį kartą žadėjo mylėti jį amžinai. Tačiau mūsų jaunuolis jau pasimokęs kartą tepasakė, kad mano arbata stiprensė negu tavo meilė, ir uždarė duris palei nosį.
Paslaptis ta, kad tas Džonas yra mano protėvis. Taip, jis nebuvo visą gyvenimą vienišas. Atėjus tam tikram momentui jo gyvenime pasirodė moteris, kuri prisiekė savo amžiną meilę. Bet esmė yra ne tame. Pagrindinis dalykas tas, kad mano protėvis, kitiems nežinomas asmuo, sugalvojo šį posakį, kai į jo gyvenimą bandė sugrįžti neištikima pirmoji meilė. Todėl ir šiandien šią frazę, nors ir šiek tiek pakitusią, daugiausia naudoja anglai, kurie mano, kad tam tikrų porelių meilė tėra laikinas dalykas, kurį lemia grožis ir turtai.


Nr. 3 - Seni pažadai


- Net mano arbata stipresnė negu tų dviejų meilė.- suriko apkūnus juodabarzdis vyras su bokalu rankoje, stovintis ant stalo dvidešimties panašių tipų apsuptyje.- O arbatos aš nesu gėręs!
Visa smuklė prapliupo kvatotis, nors tas vyras ir toliau kažką rėkė. Netrukus jo grupelė užsivertė alaus bokalus, nusivalė varvančias barzdas ir pradėjo mosuoti smuklininkui, rodydami, kad atneštų gerti dar ko nors. Panašiai elgėsi ir visi kiti smuklėje esantys vyrai – kalviai, amatininkai, net žemesnio rango kariai, miesto sargybiniai – susispaudę jie gėrė, šūkavo, ūbavo ir kitaip šaipėsi iš šiandienos karališkųjų vestuvių, kurios turėjo įvykti tarp Lietuvos kunigaikštytės ir Lenkijos princo, tačiau buvo atidėtos dėl minios protestavimo ir bus tęstos kitą dieną už uždarų durų.
Hanso šviesūs ir trumpi plaukai buvo šlapi, nors ir sėdėjo pačiame smuklės kampe, šalimais praverto lango. Dėl vasariško oro buvo taip karšta, kad vaikinas vos tvardėsi nenusiėmęs skraistės, kuri slėpė jo puošnią aprangą, galinčią sukelti nemažai įtarimų tokioje vietoje. Prakaito, sumišusio su alkoholiu bei riebalais, smarvė buvo tokia nepakeliama, kad vaikinas vos galėjo suprasti kaip kiti čia gali išbūti ir atrodyti tokie linksmi.Tačiau Hansas, kaip kunigaikščio dešimtinės sargybinis, buvo paskirtas stebėti ir neleisti įsiplieksti neramumams šioje vietoje, kaip ir dar keli kiti nariai kitose miesto vietose. Tik tai jį stabdė nuo išėjimo. Vaikinas nuolatos akylai stebėjo čia susirinkusius, siurbčiodamas tą patį alaus bokalą, kad nekeltų įtarimo. Dėka girtumo, pora nerangių storulių parvirto ir susižeidė, bet jokių rimtesnių incidentų Hansas nematė. Tarp vyrų sukiojosi jaunos merginos, kurios tempė juos laukan, tačiau tai tik mažino neramumų tikimybę: patys girčiausi, taigi ir patys kvailiausi, išeidavo su merginomis ir nebegrįždavo.
Kai už lango Saulė jau pradėjo ristis vakarop, į smuklę įėjo jauna, šviesiaplaukė, plonai apsirengusi mergina. Hansas jau buvo įsiminęs visas čia apsilankiusias merginas, todėl ši jam pasirodė naujokė, ko gero, „aptarnavusi“ visus klientus gretimoje smuklėje ir nusprendusi paieškoti laimės čia. Visgi, kiek apsidairiusi, ji lėtu žingsniu patraukė link Hanso staliuko, smuklės kampe.
- Atrodai nuliūdęs, drauguži. Gal nori pasikalbėti, kur nors, kur ramiau.-meiliai šyptelėjo mergina, tačiau tuo pat metu atsiremdama į stalą ji stumtelėjo suglamžytą popieriuką vaikino link.
Hansas ramiai paėmė popieriuką, pakišo jį po stalu ir pradėjo ramiai išlankstinėti, žiūrėdamas į merginos akis. Ryškiai mėlynos. -pamanė jis.
- Sakai ramiau? Na, tuomet prisėsk prie staliuko, manau reiktų susitarti, kur tokia vieta galėtų būti.
Išlankstęs popieriuką vaikinas žvilgtelėjo į jį ir sustingo. Lėtai pakėlęs galvą pažiūrėjo į merginą, kuri naiviai šypsojosi ir, atrodė, mėgavosi Hanso veido išraiška.
- Kunigaikštyte Kristina.. Neatpažinau jūsų su peruku.-tyliai sumurmėjo Hansas.
Mergina išsišiepė, mostelėjo ranka lyg tai būtų nesvarbu ir, lyg niekur nieko, tarė:
- Hansai, pameni tada, kai vaikystėje susitikome mano šeimai viešint Bohemijoje? Tu buvai jauniausio Bohemijos princo, jauniausias sūnus. Kitaip tariant kilmingasis, tačiau ne toks jau ir kilmingas. Panašiai kaip ir aš. Mes iškart susidraugavome, nors ir nelabai supratome vienas kito kalbą.
Hansas linktelėjo. Jis nelabai suprato, kodėl kunigaikštytė čia atėjo ir ko jai reikėjo. Jei kažkas ją atpažintų, galėtų kilti didesnių problemų, negu galėčiau sutvarkyti. Negi tai, ką čia ji sako negali palaukti?-pamanė Hansas.
- Tada tau prižadėjau, kad pasiimsiu tave į Lietuvą ir mes gyvensime kartu. Nežinau ar tai supratai, bet ant žemės nupiešei širdutę, todėl maniau, kad supratai. Prieš dvejus metus, po turnyro Kaune, kurį tu laimėjai, įkalbėjau savo tėvą pasiūlyti tau tapti kunigaikščio dešimtinės sargybiniu. Bet nuo tada beveik nebendraudavai su manimi. Lyg.. nepažinotum.
Ir tada Hansas suprato, kur link suko kalba. Vaikinas ilgai studijavo Kristinos žvilgsnį. Jos veide vis dar matėsi šypsenėlė, tačiau akys išdavė, kad ir nedidelį, tačiau jaudulį. Jis įdelbė akis į stalą. Tyliu balsu ištarė:
- Aš kunigaikščio dešimtinės sargybinis. Daviau priesaiką. Atsisakyti žemių ir neturėti vaikų. Nejaugi tu to nežinai?
Mergina prapliupo kvatotis. Jei ne smuklės aplinka, ko gero ji būtų atkreipusi į save daug dėmėsio, bet aplinkiniai arba patys rėkė garsiau už Kristiną, arba buvo tokie girti, kad nė nekreipė dėmėsio į aplinkinius reiškinius.
- Vaikų? Tu ištvirkėlis - mums tik po septyniolika.-Kristina pasakė vis dar kikendama, bet staiga surimtėjo nudelbė akis į stalą ir prakalbo gerokai tyliau.- Išgelbėk mane nuo to lenko Felikso. Jis negražus. Jam daugiau nei dvidešimt penkeri.. Mano sesuo Arija sakė, kad jis jau turėjo merginų prieš mane.
Šie žodžiai Hansą tarsi prispaudė prie sienos, į kurią jis buvo atsirėmęs, tad jis mažų mažiausiai minutę žiūrėjo į merginą galvodamas, ką atsakyti. Vaikinas suprato, kad, iš esmės, mergina kątik jo paprašė atsisakyti savojo gyvenimo, palikti viską, ką lig šiol turėjo. Ar abejonės reiškia, kad tai mane vilioja?-paklausė savęs Hansas.
- Kristina.. Negalime imti ir mesti gyvenimų.
Hansui pritrūko žodžių. Jis nutilo ir žiūrėjo į merginą. Kristina lygiai tokiu pat žvilgsniu atsakė, tačiau, vėl nuvijusi liūdesį, šypsojosi. Nebestebiu smuklės.. Jei kažkas dabar nutikų.. Bet aš negaliu nusigręžti.. Kodėl, po tiek laiko..?-šokinėjo mintys vaikino galvoje.
Hansas nelabai suprato kiek laiko taip sėdėjo, tačiau pabusti jam padėjo aplinka. Iš pradžių jis pagalvojo, kad jau sutemo ir miestiečiai pradėjo eiti į bažnyčią, bet tada suprato, kad tokia girtuoklių banda net nesiartintų link jos, o lauke vis dar buvo gana šviesu. Tačiau, po to, tarp šūksnių išgirdo.. miesto varpo dūžiai-suprato Hansas.
- Trumpas rago papūti..!- kažkas suriko, bet jo balsą nustelbė lauke pasigirdęs antras, gerokai lgesnis rago papūtimas.
- Trumpas papūtimas ir ilgas papūtimas, lydimas miesto varpų..Priešai miesto viduje..-stodamasis ir griebdamas už rankos Kristiną tarė Hansas.
Vaikinas žvilgtelėjo išėjimo link, tačiau, žmonių ten buvo tiek, kad prasibrauti nebūtų pavykę net ir liepus praleisti kunigaikštytę. Žvilgtelėjęs į langą, prie kurio visą laiką sėdėjo, jis nieko nelaukdamas truktelėjo Kristiną parodydamas į langą, tačiau mergina vis dar sėdėjo įsmeigusi žvilgsnį į vaikiną su vos vos besimatančia viltinga šypsenėle.
- Hansai, pabėkime. Dabar geriausia proga.
- Aš...-nutęsė kunigaikščio dešimtinės sargybinis žiūrėdamas į merginą, po to nusukdamas akis į langą, tyliai ir be intonacijos ištarė.- Turiu tave apsaugoti, mano kunigaikštyte, ir saugiai palydėti į pilies slėptuvę.
Nuo Kristinos veido iškart dingo šypsena ir, dar sykį truktelėta, ji tarsi marionetė leidosi iškeliama Hanso pro langą, o po to bėgo vaikino vedama, įsmeigusi akis į grindinį. Bėgdamas, Hansas nusimetė savo skraistę, nuėmė Kristinos peruką. Kungaikščio dešimtinės sargybinis nėrė į pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir laikydamasis šalutinių gatvelių, priėjo Kačergos upelį, kurį kirto tiltu ir iškart pasuko į šventąjį ąžuolyną, kuriuo pabėgęs sustojo ir pažvelgė į aukštutinę pilį stovinčią ant kalno. Iš jos rūko dūmai. Reiškiasi puolė patys lenkai.. Arba lietuviai.. -pamanė Hansas ir žvilgtelėjo į Kristiną, kuri pakėlusi galvą žiūrėjo į piliakalnio viršų.
- Tu žinai, kas čia buvo,-neklausė, bet teigė Hansas, o nesulaukęs merginos atsakymo suriko.-Kas čia buvo?!
Mergina užvertė galvą, lyg norėtų per medžių viršūnes pažvelgti į dangų ir tyliai atsakė:
- Feliksui pasakiau apie tave. Privalėjau.. Jis būtų.. Šiąnakt su manim.. Matyt, pranešė savo tėvui, o lenkai labai užpyko, kad Lietuva slėpė paskutinį Bohemijos princą. Aš.. Aš užsimaskavusi spėjau pabėgti iš pilies.
Hansas žengė žingsnį atatupstas, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo. Lenkija prieš septynerius metus užkariavo Bohemiją, netekau visų savo draugų, netekau bet kokių pasekėjų, pasimečiau nuo šeimos narių, kuriuos vėliau pagavo lenkų šnipai. Jiems buvo įvykdyta egzekucija.. Pabėgau į Lietuvą, vienintelę vietą, kur turėjau draugę.. Kur žinojau, kad lenkai manęs nepasieks. Bet mano tapatybę atskleidė ta pati mano draugė..-atsirėmęs nugara į medį prisiminė Hansas. Jis lėtai priklaupė, žvilgsnį įsmeigęs į žemę.
- Kodėl tai padarei?...
Hansas išgirdo kaip su trenksmu, kiek tolėliau, atsiveria vartai ir iš valdovų rūmų per tiltą virš šventaragio slėnio išbėga kunigaikštis su žmona bei vienu sūnumi laikančiu kardą rankoje, šalia jų už rankos susiėmęs dešimtinės sargybinis, o paskui juos seka ir sustoja ratu bent septyni Lenkijos ereliu papuoštą skydą laikantys kareiviai.
- Juk ten tėvas..-staiga, lyg atsipeikėjusi, sumurmėjo Kristina, atsiklaupė prie Hanso ir paėmė jo ranką.- Maniau kad Feliksas atšauks vestuves, o atėjusi pas tave pabėgsiu.. Nemaniau, kad jis puls.. Prašau, padėk jiems.. Man..
Hansas be žodžių ištraukė ranką iš Kristinos delno ir išsiėmė durklą, kuris buvo paslėptas vaikino bate.
- Kristina, nudurk mane.-ramiai tarė jis.
Kaip Hansas ir tikėjosi mergina nusišypsojo, tačiau, kai vaikino išraiška nepasikeitė, ir ji suprato, jog paprašyta buvo rimtai, šypseną pakeitė ašaros akyse. Ji žiojosi kažką sakyti, bet neišspaudė nei žodžio, kol Hansas jos sustingusiose rankose įspraudė durklą.
- Kristina, aš išgelbėsiu tavo gyvybę, bet tik tada, jei tu mane nudursi. Jei mus rastų lietuviai, turėtum išgyventi, bet mane geriausiu atveju ištremtų, arba nusiųstų lenkams kaip dovaną įtampai numalšinti. Jei mus rastų lenkai, jie nužudytų mane ir tave, už tai, kad buvai šalia manęs. Jei ras tave, nužudžiusią mane, paliks gyvą ir panaudos deryboms. Bet kokiu atveju, aš žuvęs. Išgyventi reikia tau. Todėl prašau, Kristina..
Greičiau nei vakinas tikėjosi, mergina suvarė durklą jam į pilvą, bet tą pačią akimirką paleido rankeną ir apsivijusi jo kaklą pabučiavo. Hansas jautė ašaras, kurios nuriedėjo nuo Kristinos skruostų ant jo veido. Jam buvo keista jausti Kristiną taip arti savęs, keista išpildyti svajonę, kurią pats sau buvo uždraudęs. Vaikinas lėtai pramerkė akis, kad paskutinį kartą įsižiūrėtų į Lietuvos kunigaikštytės veidą, tada žvilgtelėjo už jos, į tolumoje kovojančius lenkų karius bei sunkiai besilaikančius kunigaikščio sargybinį ir sūnų, kuriems nuo Perkūno šventyklos pusės padėti bėgo dar du sargybiniai. Akimirką Hansas sudvejojo ar nepasielgė savanaudiškai, tačiau tas mintis nuvijo pažvelgęs į raudojančią bei nuo kraujo raudonuojančią Kristiną. Juk apsaugojau kunigaikščio šeimos narę.-merkdamas akis pamanė Hansas.


Nr. 4 - Tai, kas verčia liūdėti.


Net mano arbata stipresnė negu tų dviejų meilė. Va, va tų, kurie čia lankosi kiekvieną mielą penktadienį. Atvyksta čia atskirai, mergina atvyksta vėliau, galbūt madingai vėluodama, pasisveikina, susėda, užsisako maisto už kosminę kainą...
- Prašau, jūsų jautienos kepsnys su daržovėmis, o jūsų užkandis pas jus atkeliaus šiek tiek vėliau. Skanaus.
- Ačiū.
Taigi, užsisako jie maisto už kosminę kainą, kurio turbūt nė nepabaigs ir išeis kas kur. Ir štai, jie kiekvieną mielą savaitę čia susitikę šnekučiuojasi. Nors iš tiesų negalėčiau to pavadinti šnekučiavimusi. Jie visada atrodo tokios neigiamos nuotaikos, lyg susitiktų iš reikalo, lyg nenorėtu matyti vienas kito. Ir dažniausiai susipyksta jie dėl paprasčiausių priežasčių. Štai, praeitą savaitę susiginčijo dėl to, dėl to jog viena namuose laiko kačiuką, o kitas yra joms alergiškas. O kiek laiko jie praleido besiginčydami, kas teisus. Ar tas, kuris sakęs atiduoti jį į globos namus, ar ta, kuri norėjo jį laikyti namuose. O žiū! Na manyčiau jog atsiliepti telefonu su kažkuo bendraujant yra labai geros manieros ir tai yra visai mandagu. Įdomu, kodėl mergina neužpyko? Jai visiškai nepatikdavo, kai į ją nebuvo kreipiama dėmesio, o čia – jis šneka su visai kitu žmogumi ir jokios reakcijos iš jos pusės. Ji net padavėją piktu žvilgsniu badydavo, kiekvieną kart jai priėjus priimti tų dviejų užsakymo.
- Padavėja!
Galbūt nereikėjo taip garsiai surikti nes atkreipiau tų dviejų dėmesį. Mačiau kaip vaikinas prisimerkė, drėbtelėjęs žvilgsnį į mane, tuo tarpu šnekėdamas telefonu. Ar aš jam kaž...
- Taip, ar kažkas atsitiko pone?
- Ar galėčiau gauti puodelį arbatos? Silpnos, su šaukšteliu cukraus. Ačiū.
Ak, koks geras aptarnavimas, o ir merginos čia visai išvaizdžios... na, kur aš baigiau. Ak taip. Ei, o tie du pradėjo žvalgytis į mane, tačiau atrodo dabar jau grįžo prie savo ginčų ir santykių aiškinimosi. Iš ties, man kyla klausimas – kodėl jie vis dar bendrauja? Jie yra visiškai vienas kitam netinkantys žmonės. Ji, gal ir energinga, tačiau namisėda, priešingai nei jis, kuris visados kažkur mieste ir visada užsiėmęs. Jis turbūt niekada tau nepadėtų, nes jo pasiteiravus, jis niekada neturėdavo laiko. O ji? O ką ji? Ji turbūt namuose atlieka visus darbus, kartu ir tuos, kuriuos turėtų atlikti jis. Na jau, koks tu esi vyras? Aš jai padėčiau namuose, puikiai ruošiu valgyti, indus plauti taip pat nėra pernelyg sunku. O ir suprasčiau ją, jeigu padarytų kažką kvailo. Prie to, juk jis pavydus. Nemanau kad ji turi draugių ar draugų, nes jis jai tai draudžia. Pala, jie atsistojo ir eina link manęs... atpažino...
- Sveikas, Karoli. Kaip senai tave bemačiau. – tai tariusi, ji apkabino mane. Ištiesiau paspausti ranką Giedriui.
- Sveika Monika, sveikas Giedriau. Aš vis mąsčiau, ar ten buvote judu.
- Na, pastebėję tave irgi mąstėme, ar tai vis dėl to tu. – jam tai pasakius, pastebėjau ant jo rankos bevardžio piršto, žiedą. Šyptelėjau.
- Ar jūs susižadėję?
- Taip!!! Štai, jau esame suplanavę vestuves, jos vyks sekantį mėnesį ir norėtume į jas pakvie...
Trr. Trr.
- Ak, skamba mano mobilus. Atleisk. – pažiūrėjau į ekraną, kuris rodė nepažįstamą numerį. Atsiliepiau.
- Klausau? Ak, taip? Na, dabar esu pakankamai laisvas, tad tikrai užbėgsiu. Mhm. Mhm. Gerai, būtinai. Iki. Atleiskit. Atleiskit ir už tai, jog turėsiu atsisakyti jūsų pasiūlymo. Kitą mėnesį manęs nebus Lietuvoje.
- Ak, kaip gaila. O mes esame suplanavę labai didelį balių, būtų buvę labai smagu ten turėti tave. Tai kur gi pats išvažiuoji?
- Į... į Austriją, atostogoms. Štai, dar dvi savaitės darbo ir išvažiuoju.
- Na, gaila jog atvykti negalėsi, tačiau bent jau pakvietėme. Na, o mums turbūt laikas keliauti, Giedrius pažadėjo sutvarkyti lentyną namuose. – tarė ji, įžnybdama Giedriui į žandą ir abu bekikendami pajudėjo nuo manęs. – Iki! - ir abu nueidami man pamojavo...

black_leja
2013-09-10, 03:05
OMG OMG T.T, gaila kad tiap nutiko na ka kagi uzsiimsiu piesimu i ta laika, tikiuosi akd viskas susitvarkys.

black_leja
2013-09-15, 17:53
Ar yra kokiu naujienu?

Augis24
2013-09-15, 20:52
Iki pat siandienos nieko neradau. Jeigu dar per keleta dienu niekas neatsiras, konkursas pataps tiesiog besiremiantis azonos nariu balsavimu ir teisejai tebetures savo 3 taskus, kuriuos gales paskirstyti kaip tik nores. Taciau, jeigu atsiras keletos dienu begyje savanoris, norintis kuruoti viska, taisykles nebus tokios, kaip dabar ka tik paminejau, o gal buti pataisytos pasitarus su naujuoju konkurso kuruotoju.

black_leja
2013-09-15, 22:20
o del vienkartiniu dalyvavimu ar bus ispresta, nes siuo metu tai skaudziausia vieta sakyciau.

Augis24
2013-09-15, 22:55
Jeigu bus palikta statistine lentele, tad kiekvienas praleides po 1 etapa, praras po 1 iskaitini taska. Arba praleides 3 etapus, zmogus praras galimybe dalyvauti pusfinalyje. Bus atsizvelgta i tai, kadangi tai nera sazininga kiekvieno etapo dalyviu atzvilgiu.
Taip pat, neslepsiu ir to, kad statistine lentele gali buti panaikinta visiskai ir bus paprasciausiai sumuojami balsai, kurie ir nulems kas paklius i pusfinali.

black_leja
2013-09-18, 13:30
ar yra naujienu. zinau kad esu anoying bet nesinori kad viskas taip ir liktu arba blogiausia kad konkursas butu nutrauktas.

CemyCemy
2013-09-19, 11:45
Lauksiu. kol ką praneš.. Gaila, kad taip atsitiko..

black_leja
2013-09-19, 21:44
T.T jau savaite baiginejasi, o vis tyla tai nieko gero nezada.

Aurimasak
2013-09-19, 22:45
Dar kartelį - apsiginkluokit kantrybe. Kodėl tokie nekatrūs? Informacija buvo pažadėta, taigi ji bus.

Augis24
2013-09-21, 11:22
Taigi, dalykas toks, kad... Del darbo neturiu laisvo laiko visiskai, va dabar vos atradau parasyti cia. Situacija is mano puses tokia, jog konkursas toliau gali testis, taciau, viskas smarkiai veluos ir nespes niekas i Festivali itaikyti. Tad, kokia Jusu nuomone?

black_leja
2013-09-21, 13:22
T.T, as tai noreciau kad testusi gal kaip nors itilpsime. Koki turnyru skaiciu galima sumazinti ar ka? damn galeciau uzsiimti organizavimu (nors nesu labai to vertas asmuo) tacaiu pati labai noriu dalyvauti, o jei organizuoji tai neimanoma t.t. bet manau galima testi nors nespesime just for fun ^^

Augis24
2013-09-21, 16:38
************ Perkelta į pirmąjį post'ą.

black_leja
2013-09-22, 09:55
awsome ^^, na tema irgi ne iss lengvuju bet happy. dabar turesiu ka veikti per bendras paskaitas

Username
2013-09-22, 17:22
Pamėginsiu sudalyvaut. Beje, palaikau idėją leisti laimėtojams patiems pasirinkti knygą iš Book Depository :)

CemyCemy
2013-09-24, 08:30
Yay!! Reikia pradėti rašyti :3 Labai įdomi tema :3

Augis24
2013-10-03, 17:33
Darbų siuntimas nusikelia į spalio 8 dieną 23:59 [GMT +1], kadangi išvykstu atostogų ir neturėsiu priėjimo prie interneto.
Šiuo metu tegavau tik 1 darbą. Tad.. Jeigu visgi konkursas aktyvumas mažės po dar 1 ar 2 etapų - finalo nebebus.

Aurimasak
2013-10-03, 17:38
Hey, darbai dažniausiai atkeliaudavo paskutinę valandą. Tad nevertėtų iškarto taip neoptimistiškai žiūrėti.
O ir yra keli pastovūs dalyviai, tad manau jog jie nemes šitaip šio darbelio.

Augis24
2013-10-03, 18:04
Well true.. Tiesiog prasinešiau iš anksto. Bus matyti ateityje.

black_leja
2013-10-03, 18:08
tiesa visi paskutine min iprate siusti

cobabara
2013-10-10, 19:33
Praėjo dvi dienos nuo darbų siuntimo deadline, tad visai norėtųsi juos pamatyti. Arba išgirsti naujienas dėl kokių nors kliūčių.

Augis24
2013-10-11, 22:29
Viskas surašytą pirmajame poste. Paskelbti 4 darbai.
P.S. Gal mod'ai pridėtu balsavimą? Negalėjau jo pridėti. Savaitini,as usual.

Mikalauza
2013-10-15, 12:03
Ar dar ilgai stovės šis konkursėlis vietoje? :cat11:

black_leja
2013-10-15, 14:50
Ar dar ilgai stovės šis konkursėlis vietoje?

sei jau darbai paskelbti tik balsavimo nera, bet galima balsus postu atiduoti

Username
2013-10-17, 19:39
Bump' inu temą. Gal moderatoriai pagaliau ją pastebės ir pridės balsavimą...

Miesto_Druidas
2013-10-17, 20:10
Šiaip jei ką, ateičiai, man rods bet kokios temos autorius laisvai gali pridėti balsavimą per "gijų įrankiai", kur viršuje yra nedidelė meniu juostelė iškart virš post'ų, bent man taip pavyko padaryti viename aprašyme, kuriame pamiršau įdėt balsavimą iškart.

Mikalauza
2013-10-17, 20:49
Vienu žodžiu, jei taip ir toliau, tai galima sakyti, kad rašytojų konkursas toliau nebevyks, :verksnys2: nes kažkaip jis užmirštas, :verksnys: bet gal čia man tik vienai taip atrodo :sorry:

Aurimasak
2013-10-20, 23:04
Spėju kad mažai kas pastebėjo balsavimą, taip kad žvilgtelkit į viršų. Jis jau čia.

black_leja
2013-10-21, 03:42
labiausiai patiko 3 kurinelis del istoriniskumo, ir kad viskas vyko lietuvoje, taip pat labai grazi meiles istorija.

Mikalauza
2013-11-01, 17:24
Žiūriu visi jau užmiršo šį konkursą :verksnys2:

Vandarenas
2013-11-24, 15:09
Esu suinteresuotas dalyvauti sekančiam konkurse, tik norėjau paklausti, ar vis dar pridedami papildomi taškai dalyviams, kurie dalyvavo ankstesniuose konkursuose?
Tikiuos atsakymas neigiamas.

Mikalauza
2013-11-24, 20:38
Geras klausimas ar šis konkursas išvis dar vyks, todėl, kad apie jį negirdėti jokių žinių jau beveik du mėnesius. Netgi aiškiai dar nežinomas šio ketvirto etapo nugalėtojas(-a).

Azeeba
2014-05-12, 11:01
ar kas nors vyksta?