vykis
2011-09-02, 08:14
pasirodo paliko mane viena temos galvojimui :hmm:
Atstiprasau tu kurie jau laukia jos, truputi pramiegojau rezultatu paskelbima..
Cobabara buvo paskelbusi tema, kuri apibreze laika, tai sugalvojau padaryti kiek kitaip ir isrinkti vieta kurioje galetu rutuliotis veiksmas:
Sendaikciu krautuveje
Manau, kad tokiai vietai galima pritaikyti betkoki zanra ar rasymo stiliu. Vienintelis reikalavimas, i kuri turetu atsizvelgti rasantieji ir vertintojai - tai vieta. Ji gali buti butent ta, kuri pamineta auksciau, arba gali buti kazkas giminingo..
Na ir taip pat nepamirskime, kad gyvename Lietuvoje ir turetume rasyti lietuviskai, kiek tai imanoma.
Zodziu limita, manau, paliekam kaip buvo: (100 - 3000 z.)
Vienintelis temos darbas
Autorius: norėjo išlikti nepaminėtas.
Zodziu skaicius: 412
Pavadinimas: Sendaikčių krautuvėje
Įpusėjus dienos darbui Pranas K. užsimiršo kur esąs ir aplink save sugebėjo įžvelgti objektus kurie jam pasirodė kiek kvailoki šiam laiko periodui. Už prekystalio bestovintis pardavėjas vis žvilgčiojo ar koks kvailys nebando jo apmauti ir nugvelbti monetų, gal kiek per atvirai padėtų prie įėjimo, be jokio apsauginio stiklo. Netoliese stovėjo ir utėlėtas vaikis, slapčia po stalu klijuodamas savo snarglius seilėjosi prie Pirmo Pasaulinio karo laikų durtuvo. Iš senų skrynių smirdėjo nuodingu pelėsiu, o kabantis neskoningas liustras rodėsi tuoj ims ir nukris tiesiai ant senolės kurie vaizdžiai uostinėjo skrynių turinį. Pranas buvo kuklus vyrukas ir nesuvokdamas ko tiksliai ieško, stovėjo viduryje perkrautos salės, apsimetinėdamas, kad žino daugiau už kitus. Tikriausiai pardavėjas nebeištvėrė žmonių pertekliaus ir puolė vaikį:
- Nuo spoksojimo apaksi, jei ketini čia tik stovėti, tai gali ir per lauko vitriną paspoksoti.
Berniukas suglumo ir toks antpuolis jam įstrigs visą gyvenimą, kaip neišdildoma trauma, versianti kuklintis kiekvieno asmens, jis liks mažiau socialus su nepažįstamaisiais nei koks kitas jo bendraklasis ir tikriausiai vengs šios vietos visą gyvenimą. Sulig pirma ašara jis išbėgo iš parduotuvės ir Pranas K. išnarstęs visą jo ateities gyvenimą greitai permetė savo praeitį, kaip kokį neilgą eilėraštuką, neskoningai parimuotą, sustojo ties prisiminimu iš vaikystės ir nurijęs susikaupusias seiles toliau apsimetinėjo potencialiu pirkėju. Neilgai trukus pardavėjas atsisuko į du likusius krautuvėlės lankytojus ir tikriausiai bandė nuspręsti prie kurio pirma prieiti, pabandyti įsiūlyti kokią nors visiškai nenaudingą prekę. Kadangi bobulytė pasirodė lengviausia auka prekybiniam sandėriui, pardavėjas apsukriai prisimeilino prie jos klausdamas ko ši „jaunatviškai atrodanti dama“ ieško iš skrynių, mat jis kaip žinia yra vienas geriausių skrynių ekspertų šalyje ir net būdamas septyniolikos metų savo rankomis sukalė skrynia, kurią padovanojo pačiam Brežnevui! Senutė išsprogdino akis tik akimirkai, po to pradėjo pasakoti savo patirtis Vorkutoje ir kaip jai nesisekė gauti namus grįžus. Pardavėjo veidas mainėsi minutėmis, kurios slinko ilgiau nei metai klausant vargšės senolės pasakojimų. Pranas K. atidžiai klausėsi kiekvienos istorijos vingių ir širdyje kiek susigraudino (būdamas jautrios sielos žmogus). Tai pastebėjęs pardavėjas greitai išsisuko iš tolesnio pašnekesio, mat kitam pirkėjui reikia skubios konsultacijos. Ir štai jis stovi priešais Praną, kuris net išbalo paklaustas – „Gal jums pone reikia pagalbos? Kas jus domintu?“. Pranas šiaip nėra labai baikštus žmogus, tačiau užkluptas netikėtai gali nualpti, o čia jam girdėjosi kaip žilsta jo paskutiniai nenukritę plaukai, kaip prakaitas suteka į kojų pirštų galiukus, jo akių obuoliai pradėjo virpėti ir akys apsiblausė raudonu kontūru. Sukaupęs valią, vyras laikėsi nekrisdamas ant žemės, tačiau nė iš šio nei iš to pamiršo kaip kvėpuoti ir mirė lėta, bei skausminga mirtimi.
Atstiprasau tu kurie jau laukia jos, truputi pramiegojau rezultatu paskelbima..
Cobabara buvo paskelbusi tema, kuri apibreze laika, tai sugalvojau padaryti kiek kitaip ir isrinkti vieta kurioje galetu rutuliotis veiksmas:
Sendaikciu krautuveje
Manau, kad tokiai vietai galima pritaikyti betkoki zanra ar rasymo stiliu. Vienintelis reikalavimas, i kuri turetu atsizvelgti rasantieji ir vertintojai - tai vieta. Ji gali buti butent ta, kuri pamineta auksciau, arba gali buti kazkas giminingo..
Na ir taip pat nepamirskime, kad gyvename Lietuvoje ir turetume rasyti lietuviskai, kiek tai imanoma.
Zodziu limita, manau, paliekam kaip buvo: (100 - 3000 z.)
Vienintelis temos darbas
Autorius: norėjo išlikti nepaminėtas.
Zodziu skaicius: 412
Pavadinimas: Sendaikčių krautuvėje
Įpusėjus dienos darbui Pranas K. užsimiršo kur esąs ir aplink save sugebėjo įžvelgti objektus kurie jam pasirodė kiek kvailoki šiam laiko periodui. Už prekystalio bestovintis pardavėjas vis žvilgčiojo ar koks kvailys nebando jo apmauti ir nugvelbti monetų, gal kiek per atvirai padėtų prie įėjimo, be jokio apsauginio stiklo. Netoliese stovėjo ir utėlėtas vaikis, slapčia po stalu klijuodamas savo snarglius seilėjosi prie Pirmo Pasaulinio karo laikų durtuvo. Iš senų skrynių smirdėjo nuodingu pelėsiu, o kabantis neskoningas liustras rodėsi tuoj ims ir nukris tiesiai ant senolės kurie vaizdžiai uostinėjo skrynių turinį. Pranas buvo kuklus vyrukas ir nesuvokdamas ko tiksliai ieško, stovėjo viduryje perkrautos salės, apsimetinėdamas, kad žino daugiau už kitus. Tikriausiai pardavėjas nebeištvėrė žmonių pertekliaus ir puolė vaikį:
- Nuo spoksojimo apaksi, jei ketini čia tik stovėti, tai gali ir per lauko vitriną paspoksoti.
Berniukas suglumo ir toks antpuolis jam įstrigs visą gyvenimą, kaip neišdildoma trauma, versianti kuklintis kiekvieno asmens, jis liks mažiau socialus su nepažįstamaisiais nei koks kitas jo bendraklasis ir tikriausiai vengs šios vietos visą gyvenimą. Sulig pirma ašara jis išbėgo iš parduotuvės ir Pranas K. išnarstęs visą jo ateities gyvenimą greitai permetė savo praeitį, kaip kokį neilgą eilėraštuką, neskoningai parimuotą, sustojo ties prisiminimu iš vaikystės ir nurijęs susikaupusias seiles toliau apsimetinėjo potencialiu pirkėju. Neilgai trukus pardavėjas atsisuko į du likusius krautuvėlės lankytojus ir tikriausiai bandė nuspręsti prie kurio pirma prieiti, pabandyti įsiūlyti kokią nors visiškai nenaudingą prekę. Kadangi bobulytė pasirodė lengviausia auka prekybiniam sandėriui, pardavėjas apsukriai prisimeilino prie jos klausdamas ko ši „jaunatviškai atrodanti dama“ ieško iš skrynių, mat jis kaip žinia yra vienas geriausių skrynių ekspertų šalyje ir net būdamas septyniolikos metų savo rankomis sukalė skrynia, kurią padovanojo pačiam Brežnevui! Senutė išsprogdino akis tik akimirkai, po to pradėjo pasakoti savo patirtis Vorkutoje ir kaip jai nesisekė gauti namus grįžus. Pardavėjo veidas mainėsi minutėmis, kurios slinko ilgiau nei metai klausant vargšės senolės pasakojimų. Pranas K. atidžiai klausėsi kiekvienos istorijos vingių ir širdyje kiek susigraudino (būdamas jautrios sielos žmogus). Tai pastebėjęs pardavėjas greitai išsisuko iš tolesnio pašnekesio, mat kitam pirkėjui reikia skubios konsultacijos. Ir štai jis stovi priešais Praną, kuris net išbalo paklaustas – „Gal jums pone reikia pagalbos? Kas jus domintu?“. Pranas šiaip nėra labai baikštus žmogus, tačiau užkluptas netikėtai gali nualpti, o čia jam girdėjosi kaip žilsta jo paskutiniai nenukritę plaukai, kaip prakaitas suteka į kojų pirštų galiukus, jo akių obuoliai pradėjo virpėti ir akys apsiblausė raudonu kontūru. Sukaupęs valią, vyras laikėsi nekrisdamas ant žemės, tačiau nė iš šio nei iš to pamiršo kaip kvėpuoti ir mirė lėta, bei skausminga mirtimi.