PEOPLE ERROR: Viktorijos Miyuki Ishihara kūryba

[Miyuki-san]

POSŪKIS Į DEŠINĘ arba 13-ta lašo auka
(patobulintas)
_________________________________
I DALIS

Kaip norėčiau, kad vasaros atostogos truktų amžinybę. Nereikia eiti į mokyklą, visą dieną darai ką nori, kur nori ir su kuo nori iki pat vėlumos. Užmiegi po vidurnakčio, pabundi po vidurdienio... Tai pagrindiniai vasaros atostogų privalumai. Bet va trūkumas tas, kad kasdien turi klausytis tėvų erzinančio aiškinimo, jog reikia susirasti darbą, o ne dykaduoniauti lovoje ar tampytis po miestelį su draugais.
Štai jau visą mėnesį nieko nedarau, tik miegu, valgau, žiūriu televizorių, sėdžiu prie kompiuterio ar už tėvų pinigus užkandžiauju desertais miestelio kavinėje su drauge Greta. Taip... Daug kas gali pagalvoti, jog esu vienturtė išlepinta mergaitė, bet taip nėra. Pavyzdžiui, visai neseniai švenčiau savo 17-ąjį gimtadienį. Ir be dovanų. Taip yra ne dėl kažkokių konkrečių priežasčių. Aš tiesiog nenoriu dovanų ir viskas. Aišku, švęsti tai švenčiau: toje pačioje kavinėje su ta pačia drauge Greta.
Ir apskritai, nemėgstu savo gimtadienio. Noriu visada būti vaikas... Suaugęs vaikas... Žinau, skamba keistai, bet noriu būti vaikas, kuris atrodo kaip paauglys, bet giliai širdyje vis dar vaikas. O gal tiesiog bijau pasenti ir numirti? Ai... Nors šiaip, jo! Bijau pasenti, tada susiraukšlėsiu ir negalėsiu žiūrėti į veidrodį, nors ir dabar nesu itin žavi, kaip kad kaikurie sako. Ir mirti nenoriu! O kas nori? Nebent koks nors visiškas mulkis. Dar gi tiek turiu nuveikti šiame gyvenime !.. Hm... O ką nuveikt? Taigi, pirma reikia suplanuoti savo gyvenimą. Jis sudarytas ir iš praeities, ir iš ateities, ne tik ir dabarties. Analizuojant praeitį reikia kurti ateitį!
Štai, Greta jau kelis metus yra suplanavusi savo gyvenimą. Ji nori būti detektyvė, slaptoji agentė ar kažkas panašaus. Tik panorėjus, ji gali viską sužinoti apie paprastą praeivį gatvėje. Aišku, daugiausia ji stebi tik vaikinus. Bet man patinka su ja bendrauti. Kartais, kai ji savo lūpomis sumala kokią nors nesąmonę, net prajuokina mane. Žinoma, tada ji ima niršti, dėl ko aš juokiuos iš jos. Ji teigia, jog tai yra menas turėti tokį aštrų protą ir regą, kaip pas ją. Net ir dabar sėdint kavinėje ji įtartinai nužiūri kiekvieną, įėjusį vidun.
-Žiūrėk, Ema,-kreipėsi į mane Greta.- Čia tas vaikinas!
Pažvelgiau į kavinėn įeinantį Gretos „numylėtinį“.
-Čia tas būsimasis mūsų mokyklos naujokas?-paklausiau.
-Taip. Jo vardas Erikas...-lydosi Greta.
-Iš kur žinai?
-Tikrinau paštą iškart po to, kai paštininkas dėjo jo laiškus į pašto dėžutę.
-Tu knisaisi po svetimo žmogaus pašto dėžutę?-pašiurpau.
-Aaa...taip. O kas čia tokio?
-Na, nesvarbu. O jeigu ant voko užrašytas ne jo, o jo tėvo ar brolio vardas?
-Jo tėčio vardas Saimonas, o brolių jis neturi.
-Iš kur tai ištraukei?!
-Dažniausiai žmonės savo svetainėse laiko įrėmintas savo šeimos nuotraukas.
-Ir tu nori pasakyti, kad sugebėjai prasibrauti į jų namus?
Greta nusišypsojo ir linktelėjo.
-Ei! Kaip tau tai pavyko?
-Paprastai! Apsimečiau sausainių pardavėja ir mane įsileido vidun. Kol sėdėjau svetainėje, o Eriko mama lipo į antrą aukštą, šaukdama „Saimonai, brangusis, užmokėk už sausainius, aš neturiu smulkių“, aš apžiūrėjau nuotraukas. Jos buvo daugiausiai Eriko ir jo tėvų. Reiškia, nei brolių, nei seserų jis neturi.
-Tu nesveika, - nusijuokiau.
-Gal gal, bet protinga,-šyptelėjo Greta.
-Nenorėtum prieiti prie jo ir susipažinti dar artimiau?-paklausiau.
-Ar aš? Aš?-pasimetė Greta.-Ne, ne... Aš neišdrįsčiau prieiti ir pasakyti: „Labas, gal galime susipažinti?“ Ne... Neišdrįsčiau.
Aš šyptelėjau.
-Bet gal kas nors kitas išdrįstų prieiti ir pasakyti: „Labas. Ta mergina nori su tavimi susipažinti“?
Greta pažvelgė į mane ir išpūtė akis, sakydama:
-Ne, tu negali!
-O taip, aš galiu!
Staiga pakilau nuo kėdės.
-Ne, Ema, nedaryk to,-prašė Greta.
Aš tik šyptelėjau ir nuėjau link sėdinčio Eriko. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane.
-Labas,-tariau.-Matai tą štai ten kampe sėdinčią merginą?
Parodžiau pirštu į Gretą, kuri su meniu užsidengė veidą.
-Na, taip,-tarė Erikas.-Pala, ji man primena sausainių pardavėją, kuri buvo pas mus prieš kelias dienas.
-Tai nesvarbu. Tai štai. Ji nori su tavimi susipažinti... Tiksliau, tu nori su ja susipažinti... Tai yra...ji tave jau pažįsta... Ai, velniai griebtų! Tiesiog prieik ir prisėsk prie jos.
Tada nieko nelaukusi išėjau iš kavinės. Ak, taip. Prieš tai dar žvilgtelėjau į išraudusią Gretą, kuri žvelgė į mane kaip į būsimą lavoną. Bet aš žinau, kad ji man dar padėkos.
Kai grįžau namo, tėtis su mama pasikvietė mane į svetainę.
-Kas yra?-paklausiau.
-Emilija, kur buvai?-paklausė mama.
-Na... Kavinėje, kaip ir visada.
-Vat būtent,-nuo sofos atsistojo tėtis.-Tu nieko daugiau neveiki, tik sėdi toje kavinėje.
-Baikit! Nejau ir vėl pradėsit man kvaršint protą, kad susirasčiau darbą?
-Bet, mieloji, tau reikia susirasti darbą,-tarė mama.-Gi negali visomis dienomis elgtis kaip tinginė.
-Aš dar kartą kartoju, nereikia man jokio darbo!
-Jei taip,-tarė tėtis,-tai gali krautis daiktus ir tučtuojau važiuosi pas močiutę Izabelę.
-Ką?-nustebau.-Pas tą beprotę?
-Jokia ji ne beprotė!-sušuko mama.-Ji...tiesiog kitokia nei kiti.
-Bet mama. Paskutinį kartą ją mačiau, kai man buvo septyni metai, ir tai buvome vos akimirkai užvažiavę. Ji manęs nė neatsimins!
-Atsimins,-tarė tėtis.-Ji visada viską puikiai atsimena. O dabar nesiginčyk, keliauk į savo kambarį ir dėkis daiktus.
-Bet...
-Jokių „bet“ !-sušuko mama.
Velniava! Dabar visas atostogas teks prasėdėti tame miestelyje, kur gyvena močiutė Izabelė. Aš net nepamenu kaip ji atrodo! Bet ką jau padarysi... Verčiau prasėdėsiu ten, nei eisiu dirbti.
Nuėjau į savo kambarį ir veidu griuvau į lovą. Taip... Mano tėvai žiaurūs. Juk tai tikra kankynė visą vasarą praleisti su sena išprotėjusia moterimi! Tik vienintelį dalyką prisimenu, tai kai močiutė pasakojo, apie ką galvoja katės. Ir tokių nesąmonių turėsiu klausytis visą vasarą. Jūs įsivaizduojat kaip tai nuobodu? Tikriausiai ir pati išprotėsiu; o vasara tikrai atrodys amžina, todėl imsiu maldauti Dievo, kad kuo greičiau ji pasibaigtų.
Vakare man paskambino Greta. Kaip aš ir sakiau, ji ėmė man dėkoti dėl to, ką šiandien jos labui padariau kavinėje.
-Net neįsivaizduoji, kaip aš tau skolinga,-tarė ji.
-Ir kaip sekės?
-Nuostabiai! Erikas toks nerealus! Man atrodo, aš įsimylėjau... O be to, jis neturi merginos!
-Bent tu laiminga,-atsakiau nusiminusiu balsu.
-O kas yra?-paklausė Greta.-Nejaugi tėvai ir vėl kniso protą dėl darbo?
-Dar blogiau! Jie išveža mane pas močiutę Iabelę visai vasarai!
-Šį vakarą?!
-Taip! Taigi, tai paskutinis mano ir tavo pokalbis. Tas miestelis yra gana tolokai nuo miesto, dėl to ten blogas ryšys, tai vargu ar galėsime susiskambinti, nebent labai trumpai kalbėtumėme.
-Bet... Bet... Bet ką aš darysiu be tavęs? Tu man kaip ištikimasis Votsonas Šerlokui Holmsui. Gal visgi apsigalvosi? Gal susiraskim darbą kartu? Bus linksmiau...
-Kas jau kas, bet darbo aš nesieškosiu. Juk pameni, kas atsitiko, kai dirbau mamos pažįstamos bibliotekoje?
-O taip! Tas knygų kalnas, kurį tu suvertei, buvo išties įspūdingas,-nusijuokė Greta.
-Ei!-pasipiktinau.-Aš juk netyčia!
-Tiek to. Pasiilgsiu tavęs, brangioji Ema.
-Gi nemirštu,-nusijuokiau.-Bet aš irgi pasiilgsiu tavęs.
Netrukus į kambarį įėjo tėtis.
-Neškis savo krepšius į automobilį-tarė jis ir išėjo.
-Tai ką...-tariau Gretai.-Metas atsisveikinti.
-Sėkmės, Ema. Nepasenk pati tarp senukų ir nepamiršk manęs!
-Gerai gerai. Tu irgi nepamiršk manęs. Ate.
-Ate.
Jėzau Kristau! Dar niekada nebuvo taip sunku atsisveikinti, kaip dabar. Įsikišau mobilųjį telefoną į kišenę, sugriebiau krepšių krūvą ir sunkiai tempiau juos iki automobilio. Kai jau sėdėjau jame, vis žvelgiau pro langą į mūsų namą. Dar niekada taip liūdnai nesijaučiau. Atrodė lyg išvažiuočiau kažkur labai labai toli visam gyvenimui, arba lyg sužinojau savo mirties datą ir dabar nenoriai laukiu tos dienos. Rodės, kad tuoj pravirksiu.
Neužilgo jau buvome kelyje. Aš kas penkias minutes erzinau tėvus klausinėdama, ar jau atvažiavome.
Buvo jau tamsu. Beveik nieko nesimatė. Matėsi tik ta kelio dalis, kurią apšvietė mūsų automobilio šviestuvai. Be to, man rodos, tėčiui tuoj trūks kantrybė nuo mano klausinėjimo.
-Ar mes jau atvažiavome?-niūriai sumurmėjau, žvelgdama pro langą į tamsą.
-Taip!-sušuko tėtis, o aš net pašokau.-Štai... Posūkis į dešinę... Tai keliukas, kuris veda tiesiai į miestelį, kuriame gyvena tavo močiutė Izabelė.
Pažvelgiau pro priekinį stiklą. Mes lėtai pasukome į dešinę ir ramiai važiavome tuo keliu. Žinokit, dar niekada gyvenime taip keistai nesijaučiau...

[Miyuki-san]

II DALIS

Įvažiavome į miestelį. Kaip tik tuo metu iš jo išvažinėjo automobilis, kuriame, kaip pastebejau, sėdėjo tik du žmonės priekyje – moteris ir vyras. Pats miestelis tikrai atrodė ramus, tylus, bet tuo pačiu ir paslaptingas. Keliai beveik visiškai tušti, tik vieną kartą pravažiavo automobilis. Kur ne kur namų languose vis dar matėsi įjungtos šviesos.
Netrukus sustojome.
-Štai ir atvažiavome,-nusišypsojo mama.
Aš išlipau iš automobilio ir pažvelgiau į namą, šalia kurio sustojome. Pamenu aš jį! Dar vaikystėje taip į jį žvelgiau, kai buvome užvažiavę vos porai minučių. Namas dviejų aukštų, po langais matyti kruopščiai prižiūrėtas gėlių darželis, o už namo – sodo medžių viršūnės.
Patebėjau, kaip viename lange įsijungė šviesa, o poto įsižiebė ir lauko žibintai. Į kiemą išėjo iš laimės išsišiepusi senyva moteriškė. Taip, tai močiutė Izabelė, kuri iškart pribėgo prie mamos.
-Dukrele!-sušuko ir apkabino ją.-Kaip džiugu tave matyti!-Tada pažvelgė į mane ir priėjo.-O! Emilija, ir tu čia! Dvylika metų nemačiau tavo žavaus veidelio.
Močiutė pabučiavo man į kaktą ir stipriai apkabino.
-Oho! Dar mano vardą atsimeni?-tariau ir su rankove nusivaliau kaktą.
-Aišku atsimenu! Kaipgi pamiršiu savo mylimiausią anūkę? Taigi, ir kokie vėjai jus čia atpūtė?
-Atvežėme Emiliją atostogoms,-atsakė mama.
-Negali būti! Kaip džiugu tai girdėti,-nusišypsojo močiutė.-Užeikite vidun.
Tėtis paėmė mano krepšius, o močiutė pagriebė mane už rankos ir visi suėjome į namus.
Jėzau… Viduje taip pat nieko nepasikeitė: daugybė antikvarinių baldų, ivairių augalų, taip pat žmonių ir gvūnų statulėlių bei milžiniška knygų lentyna.
-Jauskis kaip namie,-šypsojos man močiutė.-Palaukite, tuoj išvirsiu arbatos.
-Ne, mama,-tarė maniškė.-Mes su Benu jau važiuosime. Rytoj anksti keltis į darbą, reikia išsimiegoti.
-Va štai tau…-nusiminė močiutė.-Tada leiskite, mes su Emilija jus išlydėsime.
Tėtis sukrovė mano daiktus šalia laiptų į antrą aukštą ir tada visi keturiese išėjome laukan. Prieš išvažiuojant mama pabučiavo man į dešinį skruostą ir tarė:
-Būk gera.
-Ir padėk močiutei, jei jai to reikės!-pro automobilio pravirą langą sušuko tėtis.
-Taip ar taip nebus ką veikti,-sumurmėjau.
-Nepergyvenk, Emilija,-tarė močiutė.-Mes tikrai turėsime ką veikti, ir tau tikrai nebus nuobodu.
Kurgi ne… Bus “labai” linksma…
Netrukus tėtis užvedė automobilį, pamojavo mums pro langą, apsisuko ir nuvažiavo. Buvo keistoka žvelgti į tolstančią mašiną ir stovėti vakaro tyloje, kol galop jos nesutrukdė močiutė Izabelė:
-Einam vidun, Emilija. Lauke jau taip tamsu!
-Juk nepagrobs manęs niekas,-nusijuokiau.
-O ką gali žinoti. Nežinia, kas per padaras slepiasi vakaro tamsoj.
Močiutė keistai šyptelėjo ir, paėmusi mane už rankos, nutempė į namus. Žinokit, nuo tų jos žodžių pajutau, kaip nakties šaltukas nemaloniai pakuteno man nugarą.
-Mieloji,-tarė močiutė,-paimk savo daiktus ir užlipk į antrą aukštą. Ten yra trys kambariai. Rinkis kurį nori. O kol tu susidėsi daiktus, aš išvirsiu arbatos.
Linktelėjau galvą. Susigriebiau savo visus krepšius ir vos nevos užsiropščiau laiptais. Hm... Kurį kambarį pasirinkti? Ir kuris yra močiutės? Na, nesvarbu. Tiesiog pasirinksiu tą, kuris yra geriausias.
Pasirinkau patį galinį antro aukšto koridoriaus kambarį, kuris turi atskirą tualetą ir vonią, be abejo. Kambarys gana jaukus. Čia yra lova, spinta, stalas, spintelė, lentyna ir didžiulis krėslas. Ir jokio televizoriaus?! Košmaras…
Rūbus pasikabinau į spintą, kitus reikmenis sudėjau į lentyną ar spintelę vonioje. Tada nusileidau į apačią pas močiutę. Ši jau buvo svetainėje, sėdėjo minkštame fotelyje ir gurgšnojo arbatą, užkasdama sausainiais. Ant nedidelio staliuko stovėjo ir mano puodelis su garuojančia arbata. Atsisėdau šalia močiutės į kitą fotelį, paėmiau nuo arbatos įkaitusį puoduką ir gugrštelėjau. Mmm… skanu. Tikrai skanu! Taip ir norisi pagirti močiutę. Bet ne… negirsiu. Kitaip atrodytų, jog susitaikiau su tuo, kad mane čia ištrėmė visai vasarai. Močiutė Izabelė turi mane suprasti. Juk ji gyvena šiuolaikiniame pasaulyje ir žino, kad paaugliams sėdėti pas močiutes yra tikra kankynė. Nors, apžvelgus jos “antikvariatą”, pasakyčiau, kad ji kątik iš praeities.
Bet ta milžiniška knygų lentyna tikrai įspūdinga! Pastačiau savo puodelį ant staliuko, atsistojau ir priėjau prie lentynos. Ėmiau akimis apžiūrinėti knygas, bet kolkas jų neliečiau. Hm… “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos”, “Visa tiesa apie magiją”, “100 įdomiausių neatskleistų paslapčių”, o taip pat daugybė veikalų apie astronomiją. Kas per..?
-Ir tu visa tai skaitai?-paklausiau močiutės, nė neatsisukusi į ją.
-Ne,-atsakė ji, o aš tada atsisukau į ją ir pamačiau, kaip ji šyptelėjo.-Kam skaityti tas knygas, jei ir taip viską žinau?
-Viską viską?-nustebau.
-Viską viską! Gali patikrinti.
Ištraukiau vieną knygą, nuo kurios iškarto pasipylė vos pastebimos dulkės. Na, pažiūrėsim, ką čia moka močiutė. Atverčiau knygą.
-Na,-tariau močiutei.- Tai tada pasakyk, kas parašyta knygoje “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos” 165-ame puslapyje nuo antros pastraipos?
-Klausykis…”Tylūs Afrikos stepės garsai man atrodė lyg priešo sėlinimas. Kokį pustuzinį kartų buvau bepraradęs savitvardą ir jau norėjau paleisti kulką į tamsesnes šešėlių sankaupas, kurios atrodė įgaunančios keistas formas, bet tada dar buvau tvirtų nervų, nepasidaviau...“
Neįtikėtina! Močiutė viską sakė žodis žodin! Ir dar taip vaizdžiai, su intonacija! Net akis išpūčiau, o močiutė sakė toliau:
-“Apie vienuoliktą patekėjo mėnuo: galėtumėte pamanyti, kad pasidarė geriau, bet ne, nė kiek. Tik dar kitokių baimių prasidėjo. Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kad žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis…” Toliau pasakoti?
-Ne, ne… Užtenka… Bet… Bet kaip tau tai pavyksta?!
-Aš jau sena. Kai per visą gyvenimą perskaitai knygą po keliasdešimt kartų, atsimeni kiekvieną smulkmeną, net ir tą įbrėžimą 138-ame puslapyje.
Atverčiau jį. Velniai griebtų! Ten tikrai buvo įbrėžimas puslapio kamputyje! Ei! Gal ir man pradėti skaityti knygas?
Padėjau knygą ten, kur ji ir gulėjo. Tada atsisėdau atgal į fotelį, paėmiau puodelį ir atsigėriau arbatos. Svetainėje buvo visiškai tylu. Iš tiesų, net nežinojau, ką sakyti močiutei. Ji tiek daug skaito! Tikriausiai net ir už mane protingesnė, nors šiais laikais kaip tik mokslas labiau pažengęs, dėl to jaunuoliai turėtų būti protingesni už savo senelius, kurie neaišku ar išvis baigę mokyklą. Bendrai, pažvelgus į visą tą šlamštą apie magiją, raganavimą, vaiduoklius ir ateivius, nepasakyčiau, kad močiutė turi kitų kokių nors mokslinių knygų. Bet štai astronomijos pagrindų pas ją tikrai daug.

[Miyuki-san]

III DALIS
______________
Kai visiškai sutemo, užlipau į savo naująjį likinąjį kambarį ir susiruošiau miegoti. Užsidėjau naktinę suknelę ir atsiguliau. Maniau, jog tikrai bus sunku užmigti naujoje aplinkoje, bet visgi akimirksniu užmigau. Tačiau vidury nakties pabudau nuo triukšmo ant stogo. Tiesą pasakius, net išsigandau. Maniau, gal koks didelis paukštis nutūpė, bet ne… Garsai nesiliovė. Gal vagys?!
Pakilau nuo lovos, pasiėmiau spintelėje prie lovos gulėjusį prožektorių ir išėjau. Na, taip. Pirma reikia perspėti močiutę. Iki šiol nežinojau, kuriame kambary ji miega. Tyliai priėjau prie vieno kambario, žvilgterėjau – tuščia. Nuėjau prie kito kambario – taip pat tuščia. Velniai griebtų! Kur ji prapuolė?
Nors man kinkos drebėjo, bet visvien nuėjau link palėpės. Kopėčios į palėpę buvo nuleistos. Keista... O gal tai močiutė ten užlipo? Bet naktį?
Tyliai užlipau į palėpę, apsižvalgiau. Joje buvo pilna įvairių senienų, dar senesnių už močiutės antikvarinius daiktus, išstatytus po visus namus.
Vėl pasigirdo kažkokie garsai ant stogo. Patebėjau, kad stogas turi nedidelį langelį, kuris buvo praviras. Pagriebiau seną medinę lazdą ir tyliai nužingsniavau link to langelio. Bijojau. Tikrai bijojau. O jei ten tikrai vagys? Kas tada? O jei jie dar ir ginkluoti? Nors tikrai labai bijojau, bet kojos mane visvien nešė link langelio. Kai stovėjau šalia jo, baimė kažkodėl visiškai dingo. Iškišau galvą pro langelį ir apsižvalgiau. Visai netoliese mačiau ant stogo sėdinčio žmogaus kontūrus. Kai iškėliau prožektorių, pažinau jį. Juk tai močiutė!
-O! Emilija!-linksmai sušuko močiutė.-Tu irgi nemiegi?
-Močiute, o ką tu čia darai? Kaip išgąsdinai mane! Nedaryk taip daugiau.
-Atleisk, kad neperspėjau. Bet aš beveik kiekvieną naktį čia praleidžiu.
-Kaip tai?-nustebau.- Kiekvieną naktį? Tai kada tu miegi?
-Beveik niekada, -šyptelėjo močiutė.-Kaip įmanoma miegoti, kai matai tokį nuostabų vaizdą?
Močiutė pakėlė galvą aukštyn ir pažvelgė į dangų. Pažvelgiau ir aš. Dangus buvo nusėtas ryškiai blyksinčiomis žvaigždėmis. Švietė milžiniškas pilnas mėnulis. Tikrai atrodo nuostabiai!
-Ei,-staiga tarė močiutė.-Lipk šen ir sėsk šalia! Pamatysi, tai dar labiau nuramina nei miegas.
Mečiau į šalį lazdą, padėjau prožektorių ant grindų ir užlipau pas močiutę ant stogo. Tiesa, mano koja šiek tiek slystelėjo, bet man už rankos tvirtai pagriebė močiutė ir padėjo atsisėsti šalia.
Va dabar galiu matyti ne tik dangų, bet ir pusę miestelio! Tiesa, neryškiai, bet arčiausiai esančius namus įžiūrėjau gana gerai.
-Močiute?-kreipiausi.
-Taip, širdele?
-O kokie kaimynai? Draugiški?
-O taip!-sušuko močiutė.-Beveik visi aplinkiniai yra gana tolerantiški.
Močiutė parodė pirštu į kitapus gatvėje esantį namą.
-Štai ten gyvena labai miela tavo bendraamžė Ana. Jau rytoj galėsi su ja susipažinti.
Tikiuosi ji ne tokia… na, keista, kaip mano močiutė: turiu omeny, pasisėdėjimą naktimis ant namo stogo ir žvaigždžių stebėjimą visą naktį. Bet apsižvalgius, visų namų stogai visiškai tušti, išskyrus mūsų.
Pažvelgiau į dangų. Rodės, žvaigždės dar labiau spindėti pradėjo. Ieškojau kažko toje beribėje erdvėje. Bet negalėjau suprasti, ko.
Staiga močiutė pagriebė man už rankos.
-Emilija, žiūrėk!-tarė ji ir ištiėsė pirštą į dangų.-Matai tą ryškią ryškią žvaigždę virš mėnulio?
Pažvelgiau, sustingau tam, kad pavyktų įžiūrėti.
-Turi omeny tą, kuri, rodos, mažėja?
-Ir ne rodos, o tikrai ji mažėja. Stebėk, kas bus toliau.
Mes su močiute užtilome ir sustingome, žvelgdamos į vieną ir tą patį tašką danguje. Jutau, kaip vėjas man kedeno plaukus, girdėjau, kaip kažkur toli kniaukė katinas, o visai prie pat girdėjau močiutės kvėpavimą ir savo širdies dūžius. Op! Staiga, žvaigždė, kurią stebėjome, dingo.
-Kaip čia taip?!-sušukau.
-Matai? Čia dažnai taip būna. Jeigu danguje pamatai gestančią žvaigždę, tai reiškia, kad kažkur pasaulyje miršta žmogus.
-Kai nėra kas veikti, arba kai kankina nemiga, dažnai stebiu žvaigždes,-tariau.-Bet dar niekada gyvenime neteko regėti gestančios žvaigždės.
Močiutė pažvelgė į mane, keistai šyptelėjo ir pasakė:
-Eik vidun. Šalta. O be to, tau reikia išsimiegoti.
Grįžau į kambarį ir atsiguliau į lovą. Šį kartą taip greitai neužmigau. Galvoje mano “proto draugas” uždavinėjo įvairius klausimus, susijusius su šiuo miesteliu ir močiute. Visiškai nepažinojau jos. Tai buvo tas pats, kas susitikti su nematytu giminaičiu paieškų tarnybos pagalba. Visa tai ir neleido man užmigti. Varčiausi lovoje gana ilgai. Jau ketinau eiti močiutės prašyti kokių nors migdomųjų, bet tuo pat metu ir užmigau.

[Miyuki-san]

IV DALIS
_________________
Ryte, kai pabudau, greitai persirengiau ir susitvarkiau. Nulipau į sveitainę, bet močiutės ten neradau. Pažvelgiau į ant sienos kabantį laikrodį: 10-ta valanda ryto. Tada nuėjau į virtuvę. Joje kaip tik močiutė kepė blynus.
-Labas rytas,-pasisveikino močiutė, išgirdusi mano žingsnius, bet nė neatsisukusi.
-Labas rytas, močiute.
-Kaip miegojai?
-Visai neblogai.
Tiesą sakant, nors naktį buvau pažadinta nuo garsų ant stogo ir išblaškyta nuo miego, ir nors vėliau sunkiai galėjau užmigti, bet miegojau tikrai gerai.
-Matai? Sakiau, kad žvaigždžių stebėjimas nuramina,-tarė močiutė ir atsisukusi šyptelėjo.-Valgysi blynus?
-Žinoma!-atsakiau su šypsena veide.
Sėdau prie stalo ir, kai močiutė į lėkštę įdėjo blyną, pasipyliau ant viršaus uogienės.
Po pusryčių močiutė pasiūlė kartu nueiti į parduotuvę. Iškart sutikau, neatsisakiau. Norėjau apžiūrėti miestelį, o ėjimas į parduotuvę – gera proga tai padaryti.
Močiutė tiesą sakė: miestelio gyventojai buvo tikrai draugiški. Kiekvienas praeivis maloniai nusišypsodavo ir pasisveikindavo su močiute. Viena moteris net sustabdė mus ir paklausė močiutės, žvelgdama į mane:
-Izabele, ar tik tai ne tavo anūkė?
-Be abejo!-smagiai atsakė ši.
Na, o tada ana pradėjo kalbėti, o kaip gerai, kad pagaliau nusprendžiau aplankyti močiutę, o kokia aš žavi ir t.t. ir pan. Bla! Bla! Bla! Jau maniau, kad ilgai užtruksim taip stoviniuodamos. Juk žinot kaip būna. Kai susitinka dvi geros draugės (senos draugės), kalbos tęsiasi ilgai ir nuobodžiai. Tačiau močiutė ilgai neužsibuvo. Greitai palinkėjo tai moteriškei geros dienos ir, griebusi mane už riešo, nutempė tolyn.
-Sena tavo draugė?-paklausiau.
-Taip,-atsakė močiutė.
Ji, rodos, suprato, jog man pasirodė keista, kad močiutė nėra mėgėja ilgai pašnekėti su senais draugais, todėl tarė:
-Nemėgstu ilgai stovėti ir kalbėti su žmonėmis. Tai užima pernekyg daug laiko, o mes ir taip turime ką veikti.
Ji šyptelėjo ir mes nuėjome toliau.
Priėjus parduotuve, pamačiau, jog ji nėra didelė… Kaip ir pats miestelis. Vienoje pusėje šalia parduotuvės buvo automobilių aikštelė, o kitoje – parkas. Močiutė paprašė, kad, kol ji apsipirks parduotuvėje, palaukčiau parke.
-Gerai, bet ar tau nereikės pagalbos tempiant maišus?-paklausiau.
-Nejuokauk, Emilija!-nusijuokė močiutė.-Aš dar ne tokia sukriošusi senė, kad nesugebėčiau patempti maišų.
Kas jau kas, bet ginčytis su senu žmogumi viešoje vietoje tikrai nenorėjau.
Nuėjau į parką ir atsisėdau ant suoliuko. Apsižvalgiau. Tai gana tyli ir tvarkinga vieta. Visai netoliese vyras vedžiojo senbernarą, kažkur tolėliau girdėjau linksmus vaikų balsus. Pastebėjau, kaip taku link mano pusės eina jauna moteris, už rankos vesdamasi mažą mergaitę. Tik staiga ši, pamačiusi mane, ėmė tempti už moters palaidines, rėkdama ir pirštu rodydama į mane:
-Mama! Mama, žiūrėk! Nauja mergaitė!
-Dukrele, tyliau, negražu pirštais rodyti į nepažįstamą žmogų,-liepė moteris, tada dirbtinai man šyptelėjo.-Labai atsiprašau.
Nieko neatsakiau. Mane nustebino gan keistas šių miestelėnų elgesys. Regis, čia visi žmonės taip puikiai visus pažįsta, kad iškart nustemba, pamatę į miestelį atvykus naują gyventoją.
Netrukus iš parduotuvės grįžo močiutė. Paėmiau iš jos pilnai prikrautus krepšius ir kartu žygiavom namo. Pusę kelio tylėjome, nepratarėme nei viena nė žodžio. Aš buvau susimąsčiusi, ir, rodos, močiutė tai pastebėjo.
-Apie ką galvoji?-paklausė.
-Na… Galvoju apie miestelį,-drąsiai atsakiau.- Negalėtum ką nors apie jį papasakoti? Apie žmones, praeitį, dabartį.
Močiutė nusijuokė:
-Tu velniškai primeni mane vaikystėje,-tarė, bet šypsena nuo jos veido staiga dingo.-Nepergyvenk, mieloji. Turėk kantrybės. Greitai viską sužinosi. Tik ne dabar… Ne dabar.
Slepia? Kodėl? Nejaugi miestelio istorijoje turi būti kažkas slepiamo? O gal tai tiesiog “pagal močiutės charakterį”? Pastebėjau, ji mėgsta būti paslaptinga. Bet negaliu suprasti, ar tai dirbtinis ar natūralus jos būdo bruožas.
Kai grįžome namo, išsiruošėme pas kaimynus – pas tuos, kuriuos minėjo močiutė naktį sėdėdama ant stogo. Perėjome per visiškai tuščią gatvę, priėjome prie kaimynų namo. Tada močiutė paskambino į durų skambutį. Duris atidarė šviesiaplaukė moteris.
-O, Izabele. Užeik užeik!-tarė ji ir pažvelgė į mane.-Emilija? Čia tu? Kaip malonu tave pagaliau pamatyti! Močiutė man tiek daug apie tave pasakojo.
-Pastebėjau,-šyptelėjau.
Mudvi įėjome vidun. Skirtingai nuo mano močiutės namų, šios ponios namuose nemačiau jokio antikvarinio ar šiaip pasenusio daikto.
-Ana!-sušuko namų šeimininkė.-Nusileisk žemyn! Turime svečių.
Išgirdau laiptais sparčiai lipančio žmogaus žingsnius. Atsisukau jų pusėn ir pamačiau link mūsų artėjančią šviesiaplaukę merginą. Tikriausiai tai Ana.
-Ooo! Nejaugi tai močiutės Izabelės anūkė Emilija?-paklausė ji šypsodamasi.
Jau tiesiau jai savo ranką, norėdama pasisveikint, bet ši staiga mane apkabino.
-Džiugu tave matyti,-tarė ji ir atsitraukė.-Tavo močiutė daug pasakojo apie tave. Aš Ana. Malonu susipažinti.
-Aš Emilija, kaip jau žinai. Man taip pat malonu,-nusišypsojau.
-Einam į mano kambarį. Mes būtinai turime susibendrauti.
Ana pagriebė mane už rankos ir ėmė tempti link laiptų. Aš dar atsisukau į močiutę, bet ši man tik šypsojosi.
Uau! Ana tiesiog trykšta energija ir man žūtbūt norėjosi išpešti ją iš jos, nes jaučiausi šiek tiek mieguista.
Kai įėjau į Anos kambarį, ši iškart pasiklojo lovą ir ant jos gulėjusį ausinuką pasidėjo ant spinteles.
-Atleisk už netvarką,-atsiprašinėjo ji.- Mėgstu ilgai pasivartyti lovoje, o, be to, neisitikėjau sulaukti tokių svečių.
-Nieko baisaus,-atsakiau.-Aš pati nesu linkusi greitai keltis iš lovos ir juo labiau tvarkytis.
Apžiūrėjau kambarį. Erdvus ir jaukus. Dar jaukesnis pasidarė, kai Ana praskleidė užuolaidas ir rytiniai saulės spinduliai, rodės, tiesiog perskrodė visą kambarį. Čia tvyrojo miestietiška atmosfera. Tiesa, trūko televizoriaus bei kompiuterio.
-Trūksta televizoriaus ir kompiuterio, taip?-lyg perskaičiusi mano mintis paklausė Ana.
Norėjau ekspromtu kažką atsakyti, tačiau ji atsakė už mane:
-Taip. Miestiečiui gali pasirodyti keista, jog namuose nėra nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tiesiog šio miestelio beveik nepasiekia joks televizijos kanalas ar internetas. Tačiau šių dalykų mums nė nereikia. Atprantam nuo jų ir tai neatrodo kaip kažkokia būtinybė.
-Taip. Suprantu,-sumurmėjau.
Nors ne. visiškai nesuprantu kaip įmanoma visam miesteliui būti be televizijos ar interneto. Juk tai tas pats, kas būti atskirtam nuo pasaulio, nežinant, kas jame išties vyksta.
-Tačiau,-tęsė Ana,-vienintelė vieta, kur gali naudotis internetu, yra miestelio biblioteka. Ten dažnai nueinu, norėdama atsisiūsti kokios nors muzikos.
Oho! Nors viena vieta. Galėsiu bent su Greta susisiekti.
-Ir nebejoju, kad jau šiandien norėsi aplankyti tą biblioteką,-nusijuokė Ana.
Taip pat nusijuokiau ir linktelėjau.
-Bet, kol neišgersi su manimi arbatos, nė vienu žingsniu neleisiu kelt kojos iš šių namų.
-Būtinai išgersiu su tavimi arbatos,-šypsojaus.
Kol gėrėme arbatą, turėjau puikią progą pažinti Aną. Dabar gyvena tik su mama. Tėtis išvykęs dirbti į užsienį, todėl kartais jai jo trūksta. Pagal charakterį Ana pasirodė kiek panaši į Gretą. Taip pat smulkiai ir entuziastingai aiškino visas pastebėtas smulkmenas. Pasakojo apie miestelio mokyklą bei jos mokytojus ir mokinius. Tačiau, kai ėmiau klausti apie miestelio nusikalstamumą, Ana pasirodė pernelyg sukaustyta. Skirtingai nuo Gretos, ji nelabai noriai kalbėjo apie miestelio nusikaltėlius. Ji tepapasakojo tik apie smulkias vagystes, o kai paklausiau, ar miestelyje vyksta žmogžudystės, ji pakilo nuo krėslo ir sušuko:
-Dievaži! Visai pamiršom apie biblioteką! Ji užsidaro 9-tą valandą vakaro, tad reikia paskubėti.
Ana teisi. Net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas. Buvo jau beveik 7-ios valandos vakaro, taigi su Ana greitai susitvarkėme puodelius ir išėjome iš kambario.
-Tik būkit atsargios,-tarė mano močiutė prieš mums išeinant.

[Miyuki-san]

V DALIS
________________________
Išėjus iš namų, su Ana pajudėjome gilyn į miestelį. Kai priėjome kelio išsišakojimą, kurio dešinioji kelio pusė vedė link parduotuvės, mes pasukome į kairiąją pusę, kuri, pasak Anos, veda link bibliotekos. Kai priėjome kelio posūkį ir pasukome dešinėn, jau iš tolo galima buvo matyti dar vieną kelio išsišakojimą, o priešais jį – antikvaru dvelkiantį pastatą – biblioteką.
Kai įėjome vidun pro didžiules duris, atsidūrėme prieškambary, kuriame buvo įrengta rūbinė… Tuščia, be abejo. Juk vasara!
Tada su Ana įėjome pro kitas duris į pačią bibliotekos galybę. Neįtikėtina! Tokia milžiniška patalpa su tiek daug knygų lentynų! Gyvenime nemačiau tokios didžiulės bibliotekos.
Ana pasisveikino su bibliotekininke, kuri sėdėjo šalia durų iš dešinės pusės prie stalelio ir skaitė kažkokį seną žurnalą ar knygą. Ši tik linktelėjo.
Kairėje pusėje prie lango stovėjo pora stalų su senais gerais draugais – kompiuteriais. Visą kitą patalpų dalį sudarė dviem eilėmis išstatytos didžiulės knygų lentynos. Tiesa, pačiame gale buvo dar vienos durys su užrašu “Skaitykla”. Bet ne tai man buvo svarbu, o už kelių žingsnių nuo mūsų esantys kompiuteriai. Su Ana priėjom prie jų ir aš prisėdu prie to, kuris jau buvo įjungtas.
-Tai,-tarė Ana,-palieku tave čia, o aš pasiknisiu lentynose. Gal ką gero paskaityt susirasiu.
Ji paliko mane vieną. Aš įsijungiau savo elektroninį paštą ir ėmiau rašyti laišką Gretai:

Labas! Labas! Labas! Kaip pasiilgau tavęs! Kaip tu laikaisi? Kaip sveikata? Kaip reikalai su Eriku? Atrodo, dar vakar tik matėmės, bet jaučiuos, lyg būtumėm nesimačiusios jau visus metus.
Šiuo metu randuosi miestelio bibliotekoje- vienintelėje vietoje, kur galiu naudotis internetu. Ir apskritai šiame miestelyje jaučiuosi keistai. Visiškai nieko apie jį nežinau. Jeigu čia būtum, tikrai kaip tikras detektyvas būtum jau seniai viską sužinojusi.
Tiesa, susipažinau su bendraamže Ana. Ji gyvena priešais mano močiutės Izabelės namus. Labia keista, bet gan įdomi asmenybė. Kaip ir mano močiutė, beje. Apskritai kiekvienas daiktas, dulkelė ar žmogaus žvilgsnis dvelkia paslaptingumu. Jaučiuosi, lyg būčiau atskirta nuo pasaulio ir atsidūrusi visiškoje nežinioje. Bet tai dar tik pirma diena… O laukia visa vasara! Dievulėliau! Išprotėsiu…
Nepamiršk, pasiilgau taves be galo. Kol kas tiek. Pasistengsiu dažniau rašyti, jei pavyks. Myliu tave. Iki.

Kai išsiunčiau laišką, iškart išjungiau internetą, tačiau tada į galvą toptelėjo viena mintis it teko jį vėl įjungti. Pamaniau apie šį miestelį sužinoti internetinėje svetainėje “Google”. Suvedžiau miestelio pavadinimą į laukelį ir paspaudžiau “Ieškoti”. Negali būti… Visiškai jokios informacijos apie miestelį. Tuščia!
Staiga kompiuterio ekranas išsijungė. Net krūptelėjau. Ėmiau junginėti kompiuterio ir monitoriaus mygtukus, bet ekranas visvien neįsijungė. Akies krašteliu pažvelgiau į bibliotekininkę. Ji vis dar skaitė. Jei ji pastebėtų, kad sugadinau kompiuterį, lieptų mokėti pinigus, o tai būtų ne itin maloni žinia močiutei.
Nusprendžiau susirasti Aną ir kuo greičiau dingti iš čia. Tyliai pakilau nuo kėdės ir nuėjau link lentynų. Ėjau nuo lentynos prie lentynos, bet Anos neradau. Nusprendžiau jos paieškoti skaitykloje.
Nuėjau link jos durų. Kai priliečiau rankeną, rodės, lyg būtų trenkusi elektra tiesiai į pirštus, todėl šiek tiek atšoku. Tačiau tai neatbaidė manęs nuo bandymo įžengti vidun. Dar kartą uždėjau delną ant durų rankenos, pasukau ir atidariau patalpos duris be jokių netikėtų staigmenų. Įėjau vidun ir apsižvalgiau. Anos nebuvo. Ir apskritai skaitykla buvo tuščia, išskyrus dešinėje patalpos pusėje prie lango sėdintį berniuką. Tai buvo maždaug 8-erių metų berniukas, kuris vartė kažkokią knygutę nuolat linguodamas priekin ir atgal. Tas lingavimas kiek priminė psichinio ligonio, o, be to, berniukas buvo vienas, todėl tai privertė mane prieiti prie jo. Nors mano žingsniai buvo gana garsūs, bet berniukas nė netsisuko į mane.
-Labas,-šypsodamasi pasisveikinau.
Jis visvien nepažvelgė į mane. Rodės, jog jis kaip robotas buvo užprogramuotas taip sėdėti ir linguoti.
-Ką čia skaitai?-klausiau.-Ir kur tavo tėveliai?
Pažvelgiau į knygutę, kurią vartė berniukas. Iš neprofesionalių “vaikiškų” piešinų nuprendžiau, jog tai mažų vaikų piešinių rinktinė. Netrukus berniukas nustojo linguoti ir įdėmiai žvelgė į vieną piešinį. Jame buvo nupiešti trys žmonės. Matyt, vyras ir moteris, tarp kurių jiems į rankas buvo įsikibęs vaikas – jų sunus. Pastebėjau, kaip ant popieriaus lapo tekštelėjo ašara, tada antra, trečia… Ir vaikas ėmė verkti.
-Ar tau viskas gerai?-paklausiau.
Tiesiau ranką, norėdama paliesti berniuko petį, tik staiga kažkieno tvirta ranka sulaikė manąją. Be galo išsigandau ir akimirksniu atsisukau į tą žmogų. Prieš pat mane stovėjo tamsiaplaukis vaikinas, kurio veidą “puošė” įpjautinis randas, einantis nuo kaktos vertikaliai per kairiąją akį ir skruostą. Jo akys buvo tokios juodos, kad, rodės, visas pasaulis temsta, žvelgiant į jas.
-Nedrįsk jo liesti,-tarė rimtas, bet tuo pačiu ir ramus vaikino balsas.
Tik tada berniukas pakėlė savo galvą ir pažvelgė į mane. Tokios pačios tamsios, tik apsiašarojusios ir be galo liūdnos akys. Berniukas pakilo nuo kėdės ir apsikabino vaikino laivąją ranką, kurio kita ranka vis dar laikė manąją.
Žvelgdama į tas gąsdinančias akis net nežinojau ką daryti. Norėjau vienu metu prašyti, kad paleistų mane ir norėjau priekaištauti, kodėl šis vaikas buvo paliktas vienas be priežiūros. Bet nei to, nei to pasakyti negalėjau.
Netrukus kažkas kitas pagriebė man už kitos rankos. Tai buvo Ana. Ji staigiai atitraukė mane ir ištempė iš skaityklos man nė nespėjus atsisukti į berniuką ir aną vaikiną.
-Niekada gyvenime nebandyk prie jų artintis,-tarė Ana.
-Kodėl? Kas yra?-nustebau.
-Dingstam kuo greičiau iš čia.
Po akimirkos jau stovėjau bibliotekos kieme, nieko nesupratusi.
-Kas yra, Ana? Kodėl tu taip išsigandai?-paklausiau.
-Turi kai ką žinoti. Bet ne čia,-atsakė ši, dar kartelį atsisukusi bibliotekos pusėn.-Eime į parką.

[Miyuki-san]

Visą kelią iki parko Ana tylėjo. Ji skubėjo. Nuolat žvalgėsi atgal, norėdama įsitikinti, ar mūsų niekas neseka. Kai atsidūrėme parke ir sėdėjome ant suoliuko, tik tada Ana galėjo ramiai atsipūsti. Tada ji atsisuko į mane, prilietė savo delnais mano žandus ir paklausė:
-Ar tau viskas gerai?
-Tai be abejo!-sušukau vos vos nusijuokusi.-Tu geriau sakyk, kas yra?
-Jei dar kadanors pamatysi tą randuotą vaikiną, bėk kiek tik kojos neša.
-Bet kas jis?
-Tas berniukas, sakoma, yra psichiškai nesveikas, o tas kitas – Kajus – jo broils. Jis žudikas.
-Žudikas?-susidomėjau.
-Jam dabar 18-a metų. Dar būdamas 11-os jis nužudė savo tėvus, o motions kūno iki šiol nepavyko surasti.
-Bet tai nereiškia, kad jis dabar pradės žudyti kiekvieną praeivį.
-Klysti. Tai dar ne viskas. Ypač prie jo turi būti atsargios visos miestelio merginos. Per šiuos 7-eris metus nuo Kajaus tėvų žūties buvo rasti 10-ies jaunų merginų lavonai. O buvo rasti ne kur kitur kaip miške netoli jo namų. Visi miestelio gyventojai mano, jog tai Kajus jas visas nužudė. Dabar jis gyvena vienas su savo broliu – tuo berniuku – ir tyko naujos aukos.
-Bet kodėl niekas nesirūpina to berniuko saugumu, jei mano, kad Kajus yra žudikas?
-Visi bijo. Bijo pykdyti jį ir bijo patys tapti aukom.
-Naujokei pasakas pasakoji?-staiga pasigirdo balsas už mūsų.
Ana pašoko nuo suoliuko ir atsitraukė. Aplink suoliuką apėjo ir prie mūsų priėjo du vaikinai. Vienas – šviesiaplaukis, kitas- rausvų plaukų.
-Dieve mano! Tomai, negąsdink!-sušuko Ana šviesiaplaukiam vaikinui.
-Girdi, Simai? Ji išsigando,-tarė šis draugui ir abu nusijuokė.
Vaikinas, vardu Tomas, prisėdo šalia manęs iš vienos, o anas – iš kitos pusės. Tomas apkabino mane per petį ir pasilenkęs artyn, tarė Anai, nė nežvilgterėjęs į ją:
-Na, Ana, supažindinsi su savo naująja drauge?
Ši pagriebė mane už riešo ir atitraukė nuo jų.
-Tai ne tavo reikalas, Tomai,-tarė jam.
Tomas atsistojo, pagriebė mane už kitos rankos ir prisitraukė prie savęs.
-Bet kiekvienas vaikinas privalo susipažinti su šia be galo žavia mergina,-šyptelėjo jis, tačiau Ana vėl atitraukė mane nuo jo.
-Tvardykis, Tomai.
Pasijaučiau kaip mažų vaikų tampoma lėlė, todėl atsitraukiau nuo jų visų ir tariau, atsisukusi į tuos du:
-Aš esu Emilija. Malonu susipažinti.
-Na va. Ši lėlytė ir pati prisistatė,-tarė Tomas ir vėl atsisėdo ant suoliuko.- Aš – Tomas, o mano draugas – Simas. Mums taip pat be galo malonu su tavimi susipažinti. Tai kada atvažiavai?
-Vakar vakare.
-Aišku aišku… Ir jau pirmąją dieną sužinai apie tokius pavojingus nusikaltėlius.
-Tiesą sakant, jau buvau su juo susitikus.
Jiedu išplėtė akis iš nuostabos.
-Ir likai gyva? Mat kaip,-nusijuokė Simas.
-Tuo geriau mums,-pridūrė Tomas ir mirktelėjo.
-Emilija, - kreipėsi Ana.- Metas namo, kol visai nesutemo.
-Tai jau tikrai,-įsiterpė Tomas.-Nežinia, kad per padaras slepiasi vakaro tamsoj.
Tai buvo tie patys žodžiai, kuriuos įštarė močiutė Izabelė vos man atvykus į šį miestelį. Ir tai buvo ta pati keista šypsena, kuri sklido nuo jos veido, o dabar ir nuo Tomo.
Su Ana nusisukome ir nuėjome namų pusėn.
-Nekreipk dėmesio į juos,-tarė ji.-Tikri mergišiai. Ypač tas Tomas.
-Patebėjau,-šyptelėjau.
-Tik tą ir daro, kad laksto paskui sijonus... Bet man jų gaila.
-Gaila? Kodėl? –nustebau.
-Nelaiminga meilė, jei taip būtų galima pavadinti. Tomo vienos, Simo vienos, o jų viršininko net trijų buvusių merginų lavonus rado per šiuos 7-eris metus. Čia būtent tos žmogžudystės, kurias neva įvykdė Kajus.
-Bet iš ko sprendžia, jog merginas žudo vienas ir tas pats žmogus?
-Oho… Pagal daugybę akivaizdžių pastebėjimų. Visos rastos merginos dėvėjo baltas sukneles. Visos jos buvo rastos su durtinėmis širdies ir pjautinėmis kaklo ir venų žaizdomis. O ant rankų riešų buvo matyti virvės suveržimo žymės.
-Keista,-sumurmėjau.
-O be to,-tęsė Ana,-keisčiausios buvo žuvusiųjų merginų akys. Jos buvo atmerktos, pajuodavusios (matyt, nuo verksmo), ir dar kraujuojančios. Tie, kas tai matė, sako, žiauresnio vaizdo niekur neįmanoma regėt.
-Ir visa tai padarė dar tik 18-metis vaikinas? Kažkaip nesitiki.
-Dabar visokių maniakų pilna pasauly. Ir būtent tokių, kuriais žudikais net nepavadinsi.
-O kas yra tas Tomo ir Simo viršininkas?
-Ooo… Mūsų miestelyje jis gana garsi asmenybė. Jam dar tik 20 metų. Jo motina žuvo tais pačiais metais, kaip ir Kajaus tėvai. Jo tėvas kažkada buvo kvepalų gamintojas. Kvepalus gamino savo namų rūsy. Kai prieš tris metus jis mirė, tą profesiją perėmė jo sūnus Hamletas.
-Tai tas viršininkas ir yra Hamletas?
-Taip. Bet yra toks pats mergišius kaip ir tie du. Nors, kiekviena mergina norėtų, kad jis atkreiptų į jas dėmesį. Tikras gražuoliukas!
-O kaip jis reagavo į merginų žūtis?
-Paskutinė jo buvusi mirė prieš metus. Labia ją mylėjo. Pradžioje buvo labai susikrimtęs. Visą laiką sėdėdavo savo rūsyje. Tačiau tokios neigiamos emocijos trukdė jo bizniui, taigi susitaikė su tuo. Gaminant kvepalus reikia būti ramiam ir susikaupusiam. Tačiau jis dar nedrįsta prekiauti savo kvepalais. Sakoma, kad jie turi kažkokį slaptą ingredientą, kuriuo kvepalų kvapas tiesiog gali pakerėti žmogų.
Vargšas vaikinukas. Per kelis metus netekti net tris buvusias? Juk tai žiauru! Tas žmogus, kuris tai padarė, tikrai negali būti laisvėje. Kajus? 18-metis vaikinas? Ir net 10 merginų per 7-is metus? Tikrai neįtikėtina. Nesuprantu, kodėl policija nesiima šio reikalo? Jeigu taip ir toliau tęsis, šiame miestelyje neliks nei vienos merginos. O jeigu taip, tai ilgainiui ir pats miestelis išnyks.

[Miyuki-san]

VII DALIS
___
Tačiau ilgai apie tai negalvojau. Kai grįžau namo, iškart beprotiškai ėmė skaudėti galvą. Kai nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau, netrukus atėjo ir močiutė. Ji iškart susirūpino man galvos skausmu. Tačiau aš pasakiau, kad kai pamiegosiu, skausmas praeis. Bet apsirikau. Skausmas net pusę nakties užmigti neleido.
Išgirdau nežymų triukšmą ant namo stogo. Nusprendžiau prisijungti prie močiutės pasisėdėjimo po žvaigždėtu dangum. Močiutė mielai priėme mane atsisėsti šalia jos ir mes abi mėgavomės tuo nuostabiu dangaus reginiu, bei vėsiu vėjeliu karštą vasaros naktį. Tiesą pasakius, galvos skausmas kiek nusilpo, bet nedingo.
-Močiute,-staiga paklausiau, o ši pažvelgė į mane.-Kodėl šio miestelio policija netiria nusikalstamumo?
-Ką tu tuo turi omeny?-nesuprato ši.
-Turiu omeny, tų 10-ties merginų nužudymą.
Močiutė porą sekundžių tylėjo, tada ramiai paklausė:
-Kas tau tai pasakė?
-Ana. Ji man pasakojo, kaip jau 7-is metus žudomos miestelio merginos. Ir jas visas neva žudo 18-metis vaikinas Kajus.
-Tu tuo tiki?
Tai pasirodė gan kvailas klausimas, todėl nusijuokiau.
-Tai gal geriau tu man pasakyk, ar tiki tuo ar ne?
Močiutė šiek tiek pamąstė, tada tarė:
-Netikiu.
Šypsena dingo nuo mano veido. Tikėjaus, kad močiutė atsakys, jog tiki, kad tai Kajaus darbas. Ir, be abejo, tas trumpas atsakymas mane sudomino.
-Kodėl?
-Kodėl? Todėl, kad jei lavonus rado būtent netoli jo namų, tai nereiškia, kad būtent jis ir yra žudikas. Be to, policija visiškai nieko nėra ištyrus. Visiškai jokių įkalčių prieš jį neturi. Jie tiesiog bijo. Bijo kaip ir kiti miestelio gyventojai. Tai tik kvailos pasakos, kuriomis visi tiki.
Daugiau nieko neatsakiau. Tylėjau. Tylėjo ir močiutė. Keičiam temą…
Neilgai trukus grįžau į savo kambarį. Galvą vis dar skaudėjo, bet vos atsiguliau, užmigau. Manot, miegas padėjo? Nė velnio! Ryte dar didesni galvos skausmai prasidėjo. Ir įsivaizduojat? Tai truko ne vieną dieną. Tiesą sakant, tas dienas jaučiausi kaip ligonė ne vien dėl blogos savijautos, bet ir dėl to, jog mane lankė Ana su savo mama, atnešdamos kokių nors vaisių. Beje, močiutė Izabelė buvo užsiminusi apie daktaro kvietimą. Bet buvo keista tai, kad man nė žodžio nepratarus ji pati atsisakė kviesti gydytoją.
-Aš jais nepasitikiu,-tepasakė ji.
Ir miegas mano suprastėjo! Sunkiai užmigdavau arba išvis nemiegodavau ir kankindavausi naktimis. Norėdavau pas močiutę ant stogo, bet savijauta neleisdavo. Vos pasikeldavau, imdavo stipriai svaigti galva. Tekdavo sunkiai eiti į tualetą ar vonią. O maistą į lovą nešdavo močiutė arba kartais Ana.
Ketvirtąją dieną pabudau su tuo pačiu skausmu galvoje. Tačiau trumpam teko jį pamiršti, kai į mano kambarį įlėkė Ana, nuo savęs skleisdama išgąstį.
-Kas yra?-paklausiau nustebusi.
-Dar viena žmogžudystė.
Aš net pašokau, bet močiutė liepė ramiai gulėti.
-Dar viena? Kaip tai?-paklausė ji.
-Rasta dar viena mergina miške netoli Kajaus namų. Ta pati balta suknelė, tos pačios akys ir žaizdos.
-Aš noriu į įvykio vietą!-sušukau ir ėmiau keltis, bet močiutė ir Ana griežtai sudraudė.
-Nė nedrįsk keltis iš lovos, Emilija,-paliepė močiutė.
Tačiau aš visvien atsikėliau, tik akimirksniu kritau atgal į lovą, nes žiauriai apsvaigo galva.
-Gana jau,- tarė močiutė.- Šiandien važiuosime gydytis.
-Aš jus palydėsiu,-tarė Ana.
-Nereikia,- sudraudė močiutė.- Pabūk geriau su savo mama, o mes ir vienos susitvarkysime.
Močiutė šyptelėjo, o Ana linktelėjo.
-Jei bus kokių naujienų dėl žmogžudystės, pranešk,- tariau Anai.
Ši vėl tik linktelėjo, pažvelgė į močiutę Izabelę ir išėjo iš mano kambario.
-Močiute,- kreipiausi.- Aš nelabai noriu pas gydytojus. Juk tu nepasitiki jais.
-Mes eisime ne pas gydytoją.
Ne pas gydytoją? Gydytis ne pas gydytoją? Keista.
Kartais net prisibijau močiutės Izabelės. Ji – be galo paslaptingas žmogus. Net sunku ką nors atsakyt, kai ji taip netikėtai rėžia ką nors į akis...
Lipti laiptais ir eiti miestelio keliu man padėjo močiutė, prilaikydama mane. Tas galvos svaigimas tiesiog kankino mane. Net normaliai nemačiau, kur einu. Tik staiga pastebėjau, jog esu miške.
-Močiute, kur mes einam?-paklausiau.
-Nekalbėk, Emilija. Tai taip pat nuvargina,-atsakė ši.
Pastebėjau, kaip priėjome prie nedidelio medinio namo. Močiutė atvedė mane prie namo durų ir pabeldė du kartus. Išgirdau žingsnius anapus durų, kurios netrukus atsivėrė. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau, norėdama įsižiūrėti į žmogų, stovintį prie slenksčio. Tos pačios žudančios akys, tas pats randas. Gal man prasidėjo haliucincijos? Bet ne. Neklystu. Tai tikrai Kajus.
-Kajau,- kreipėsi močiutė į jį.- Mums reikia pagalbos.
Bijojau ten stovėti. Norėjau bėgti, bet puikiai supratau, kad nepavyks. Ypač kai taip svaigo galva.
-Kas atsitiko?- pasigirdo tas ramus Kajaus balsas.
-Galvos skausmas bei svaigimas,-atsakė močiutė.
-Kalba nesutrikus?
-Ne. Tu padėk jai, o aš nueisiu į žmogžudystės vietą.
Močiutė perdavė mane Kajui . Jis savo dešiniąja ranka apsiviniojo manąją aplink savo kaklą, o kita ranka tvirtai apkabino mane per liemenį.
-Močiute...-tariau.
-Nepergyvenk, Emilija,- pertraukė ši.- Viskas bus gerai.
Močiutė išėjo, o Kajus, atsitraukęs pastūmė su koja duris ir šios užsidarė. Jis nuvedė mane į kažkokį kambarį, matyt, į savo svetinę, ir pasodino ant sofos.
-Ar močiutė Izabelė matavo tau temperatūrą?-paklausė Kajus.
Nieko neatsakiau, todėl ji tiesė link manęs savo ranką, norėdamas priliesti kaktą. Tačiau aš trenkiau per ją ir atsitraukiau tolėliau.
-Iš kur pažįsti mano močiutę?-piktai paklausiau.
-Ji buvo vienintelis žmogus, kuri rūpinosi manimi po to, kai mirė mano tėvai. Ji ir iki šiol rūpinasi manimi.
-Oho. Keista, kad tu iki šiol jos dar nenužudei,-ironiškai nusijuokiau.
-Aš ne žudikas.
-O taip? O kaip tavo tėvai ir tos 10 merginų? Oj, atleisk. Dabar jau 11.
-Buvo visai ne taip, kaip sako kiti.
-Mat kaip? Ir kodėl turėčiau tikėt tavimi, o ne kitais?
-Nes aš esu aš, o tu esi jie.
Nesupratau šios Kajaus frazės. Tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti. Tačiau tą tylą sutrukdė į kambarį įėjęs mažas berniukas – Kajaus brolis. Jis, pribėgęs arčiau, atrkišo man Rubiko kūbą. Bet neėmiau žaislo, o Kajus tarė mažyliui:
-Diodorai, dabar ši mergina negali su tavimi žaisti, nes tuoj eisime gydytis.
Mažasis Diodoras šyptelėjo ir išbėgo iš kambario.
-Na, metas keliaut,-tarė Kajus.
Jis priėjo prie pat manęs ir paėmė už pečių. Aš jį atstūmiau ir tariau:
-Neliesk manęs.
-Močiutė Izabelė liepė tavimi pasirūpinti, todėl ir turiu tai daryti. Jei nedarysi, ką tau sakau, teks priverst.
Tylėjau. Leidausi būt liečiamai Kajaus. Jis padėjo man atsistoti ir nuvedė į priešais svetainę esantį kambarį. Jis buvo visiškai tuščias bei visiškai baltas. Rodės, atsidūriau pšichiatrinės ligoninės palatoje, tik trūko tų minkštų sienų.
Kajus liepė atsiklaupti vidury kambario. Lėtai atsiklaupiau ir stebėjau jį. Jis priėjo prie palangės ir paėmė kažkokį buteliuką bei durklą. Išsigandau. Nejaugi jis ir mane ruošiasi nužudyti taip, kaip kitas? Norėjau bėgti, bet rodės, lyg mane laikytų kažkokios nematomos jėgos ir neleistų pajudėti.
Kajus atsiklaupė priešais mane.
-Nusiimk palaidinę,-liepė.
Na jau ne. Tikrai nesiruošiu nusirenginėti prieš jį. Gal jis nori mane apvilkti ta balta sunkele kaip ir kitas aukas?
-Nesulauksi,-kiek išraudusi atsakiau.
-Nusiimk pati arba man teks pačiam nuimti,-kiek šyptelėjęs nepasidavė Kajus.
Bijojau jo prisilietimų, todėl teko nusiimti palaidinę. Tada viršutinę kūno dalį dengė tik liemenukas, todėl, be abejo, buvau išraudusi ir jaučiaus nejaukiai prieš vaikiną.
-Užsimerk,-liepė Kajus.
Nenorėjau to, bet rodės, lyg kas būtų privertęs mane užsimerkti.
Netrukus pajutau Kajaus prisilietimą prie mano kaktos, todėl krūptelėjau.
-Nebijok manęs,tarė jis.
Tada vėl pajutau jo prisilietimą. Kajus savo kažkokiu skysčiu išteptu nykščiu perbraukė kryžiumi per mano kaktą. Tada tuo pačiu skysčiu perbraukė per lūpas bei krūtinę ties širdimi. Tada atitraukė svo ranką. To skysčio pateko šiek tiek į mano burną, todėl pagal skonį norėjau suprasti, kas tai... Tai kraujas!
Staigiai atsimerkiau. Pamačiau, kaip Kajus tiesia durklą į mane. Nespėjau sušukti, kai durklas smigo tiesiai man į pilvą. Pajutau žvėrišką skausmą. Palinkau į Kajaus pusę, užsimerkiau ir pajutau, kaip kakta atsirėmiau jam į petį. Viskas baigta… Mirštu?

[Miyuki-san]

VIII DALIS
_______
Tačiau netrukus atsipeikėjau. Sunkiai pramerkiau akis, pakėliau galvą nuo Kajaus peties ir apsižvalgiau. Tas pats kambarys. Ta pati vieta. Tie patys šalia Kajaus gulintys buletiukas ir švarus durklas be jokio kraujo pėdsako. Pažvelgiau į pilvą. Tuščia. Švaru. Jokio įbrėžimo! Bet aš gi kątik mačiau! Jaučiau! Iliuzija?
Staigiai atsitraukiau nuo Kajaus. Kas jis per žmogus? O gal jis išvis nėra žmogus?
-Kaip jautiesi?-paklausė Kajus.
-Galvą skauda,-atsakiau.
Nors galvą vis dar skaudėjo, bet nejaučiau didelio silpnumo ir galva nesvaigo. Kaip jis tai padarė?
Kajus liepė man apsirengti ir aš užsivilkau palaidinę. Kai Kajus pakilo nuo grindų liepė eiti paskui jį. Jis mane nuvedė į svetainę. Nedrąsiai atsisėdau ant sofos, kol Kajus buvo virtuvėje. Iš tiesų, keistai jaučiausi. Dabar visai neatrodė, kad Kajus yra žudikas. Kažodėl šalia jo jaučiausi gerai. Bet gal apsirinku? Gal visa tai nori mane suklaidinti? Visai pasimečiau. Noriu, kad kuo greičiau grįžtų močiutė ir pasiimtų mane namo.
Netrukus į svetainę įėjo Kajaus broils Diodoras. Jis atsistojo priešais mane ir ilgai žiūrėjo į mano akis. Dabar jaučiausi nejaukiai. Nedrįsau klausti “kas yra?” ar “ko žiūri?”. Tik staiga Diodoras padėjo savo delnus ant mano žandų ir taip prisitraukė mane prie savo veido. Žvelgdamas į mane jis pirštų galiukais lėtai prilietė mano akis, tada lūpas, o po to ėmė glostyt mano plaukus. Jis nusišypsojo. Aš šyptelėjau jam taip pat, tik gana dirbtinai.
-Diodorai,-tarė Kajus, įėjęs į svetainę su padėklu.-Nemandagu taip elgtis su žmonėmis. Emilija yra mūsų svečias.
Diodoras atsitraukė ir atsisėdo šalia manęs. Kajus atsisėdo priešais mane kitoje nedidelio staliuko pusėje, ant jo pastatęs padėklą su dviem puodeliais arbatos ir dubenėliu su šokolado gabaliukais.
-Prašau vaišintis,-tarė Kajus.- Tai žalioji arbata iš Japonijos bei juodasis šokoladas. Tikiuosi, tu jį mėgsti.
Tiesą sakant, buvau išalkusi. Bet nepuoliau griebti puodelio ar šokolado. Lėtai ir ramiai pakėliau puodelį, prisitraukiau prie lūpų ir gurgštelėjau. Skanu. Kiek per mažai cukraus, bet skanu. Kajus stebėjo visus mano judesius, po to pats paėmė savo puodelį ir gurgštelėjo garuojantį skystį, kurį mes, žmonės, paprastai vadiname arbata.
-Ką tu manai apie tas merginų žudynes?-staiga paklausiau Kajaus.
-Ar būtina apie tai kalbėti ramiai geriant arbatą?-pasidomėjo jis.
-Būtina,-griežtai atsakiau.
-Ką aš manau? Nieko. Man tiesiog gaila tų merginų ir jų artimųjų.
-Ir viskas? O gal tu žinai, kas yra tas maniakas, gadinantis gyvenimus ne tik toms merginoms, bet ir jų artimiesiems?
-Žinau.
Tokio atsakymo nesitikėjau. Maniau, jis pasakys “ne” , kaip kad pasakytų bet kuris nekaltas žmogus. Mano akys išsiplėtė. Lūpos virpėjo. Širdies pulsas padažnėjo. Adrenalino kiekis kraujyje padidėjo. Aš žūtbūt norėjau sužinoti, kas jis. O kartu ir nenorėjau. O jei jis pasakytų tiesiog “AŠ”? Būčiau iškart mirus iš tos baimės būnant šalia jo.
-Ir…kas jis?-virpančiu balsu paklausiau.
-Tai žiaurus žmogus, bet kartu ir toks, kurio net nepavadintum nusikaltėliu.
Trumpa tyla apgaubė svetainę, mus visus tris, visus daiktus, kiekvieną dukelę. Tik netrukus visą tą tylą tiesiog perlaužė mano skardus juokas.
-Ir viskas? “Žmogus, bet kartu ir toks, kurio net nepavadintum nusikaltėliu”,-Kajaus balsu stengiausi pamėgdžioti tuos žodžius. –Juk tai nesąmonė! Kiekvienas šio miestelio žmogus ir net merginos lavonas pasakytų tą patį.
Kajus tylėjo, o Diodoras žvelgė į mane nieko nesupratęs.
-O gal tai tu?-tęsiau.-Juk visi miestelio gyventojai, išskyrus močiutę, tiki, jog tai tu esi tas žudikas-maniakas.
-Aš ne žudikas,-ramiai tarė Kajus.
-Tikrai? Juk tai tu nužudei savo tėvus!
-Aš nežudžiau jų.
Po šių žodžių nustojau juoktis.
-Tai ne aš juos nužudžiau,-tęsė Kajus.-Aš nužudžiau tik tėvą.
-Kaip tai?
-Aš nužudžiau tėvą po to, kai jis gyvą mūsų motiną užmūrijo rūsy sienoje.
O dieve! Gyvą sienoje? Vyras – moterį? Vyras – žmoną? Tėvas – motiną? Nejaugi tai tiesa? Jėzau Kristau! O aš kątik juokiaus iš jo! Šlykštėjaus savimi. Man buvo gėda. O dar mažasis Diodoras girdėjo visą šitą beprotybę!
Jis atsistojo, priėjo prie Kajaus, atsisėdo jam ant kelių ir apsikabino aplink kaklą.
-Diodorui tada buvo dar tik metukai,-tęsė Kajus.-Vargšelis visą gyvenimą gyveno be tėvų. Bet aš rūpinaus juo ne tik kaip broils, bet ir kaip tėvas. Jis prarado kalbos dovaną. Jis gerai mato, gerai girdi, turi gerą uoslę, bet niekada negalės kalbėti. Nuo to laiko, kai mirė mūsų tėvai, visas miestelis kaltina mane jų nužudymu. Nuo to laiko, kai prasidėjo merginų žudynės, visi vadina mane jų žudiku-maniaku.
-Tai štai kodėl nebuvo rastas tavo mamos kūnas,-tariau.- Jis tiesiog buvo užmūrytas sienoje!
-Ir iki šiol ten yra.
-Ir iki šiol? Susiėmiau už galvos, ją nuleidus žemėn. Negali būt… tai absurdas! Kaip vyras gali taip pasielgti su savo mylima žmona? O gal jis jos visai nemylėjo?
-Ar tau viskas gerai?-paklausė Kajus.
Pažvelgiau į jį.
-Taip taip,-atsakiau.-Bet kodėl tu nesistengi įtikinti miestelio gyventojų, jog visa tai, kuo jie tiki, yra melas? Aš tau galiu padėti!
-Ne! Nereikia. Jie net nepatikėtų nei tavimi, nei juolab manim. Miestelyje nėra atskirų žmonių. Tai tik “masė”, kuri mąsto visiškai vienodai. Man, Diodorui bei močiutei Izabelei tai tas pats, kas būti žaliam, mėlynam ar raudonam asmeniui pilkų individų spūsty. Ir…tikiuosi tu būsi viena iš mūsų.
-Aš tikrai noriu tavimi tikėti,-tariau,-bet aš visiškai nieko nesuprantu. Jei tas žudikas esi ne tu, tai tada kas?
-Tai iš tiesų žiaurus žmogus. Niekas net nenorėtų tikėti, kad būtent jis yra tas žudikas.
-Bet kas jis? Kas? Prašau, pasakyk man.
-Ne, kol kas tu to nežinosi.
-Bet kodėl? Juk galime tą žmogų pasodinti už grotų. Prašau, pasakyk.
-Ne!-sušuko Kajus.- Tavo saugumui aš tau to nesakysiu. Tik ne dabar.
-Ne dabar? Tai kada?-pasipiktinau.-Tada, kai galiausiai nei vienos merginos nebeliks šiame miestelyje gyvos?
-Tikėkimes, kad taip neatsitiks.
-Tikėkimės!- šiek tiek nusijuokiau.
Netrukus sulaukėme beldimo į duris. Kajus atsistojo ir nuėjo link durų. Netrukus grįžo į svetainę kartu su močiute Izabele.
-Na, kaip jauties?-paklausė ji.
-Neblogai. Svaigimo nėra, bet galvą vis dar skauda.
-Na, bent kiek geriau,-nusišypsojo močiutė.- O dabar metas namo. Tau dar reikia ilsėtis, Emilija.
Aš atsistojau ir mes abi nuėjome link durų, lydymos Kajaus ir Diodoro.
-Tik neužmirškite,-tarė Kajus močiutei.-Dar kelias dienas turite atvesti Emiliją į gydymą.
-Būtinai,-atsakė močiutė.
Tada jis pažvelgė į mano akis. Tas žvilgsnis mane glumino, todėl, norėdama kuo greičiau jį nutraukti, tariau:
-Ačiū. Susitiksime rytoj.
-Nėr už ką,-atsakė Kajus.-Iki.

[kajuzas]

Geras, mano vardas kajus :D

[Miyuki-san]

IX DALIS
____
Mes su močiute nusisukome nuo Kajaus durų pusės ir pajudėjome link savo namų. Tiesa, dar buvu žvilgterėjusi miško pusėn, nes be galo norėjau pamatyti merginos lavoną bei pačią įvykio vietą. Mačiau, kaip karts nuo karto pro mus prabėgdavo žmonės ir bėgdavo gylyn į mišką. Bet nedrįsau nieko sakyti močiutei, kaip ir močiutė to nadrįso. Ji žinojo, kad aš susimąsčiusi. Ir aš žinojau, kad močiutė pasinėrusi į savo mintis, todėl nenorėjome trukdyti viena kitai.
Net grįžusios namo netarėme viena kitai nė žodžio. Tik per vakarienę močiutė Izabelė galiausiai paklausė, kaip sekėsi pas Kajų.
-Neblogai,-atsakiau.-Tik nesuprantu, kaip jam pavyksta gydyti žmones tokiu būdu.
-Tai motina jam padeda,-tarė močiutė.
-Motina?-susidomėjau.
-Būdama užmūryta sienoje, jos motinos siela tuo pačiu yra ir įkalinta tuose namuose.
-Įkalinta?
-Taip. Bet teigiama prasme. Tik taip jie visi tryse gali būti kartu. Mirusiųjų sielos yra galingesnės už gyvą žmogų, todėl motinos siela padeda Kajui gydyti ligonius. Ir aš ne kartą taip gydžiausi pas jį. Žinai, senatvė... Jis man padeda, ir aš jiems padedu. Nuo pat jų tėvų mirties as padedu jam ir jo broliukui kuo tik galiu.
-Vargšai. Kajus ir Diodoras gyvena tokioje neteisybėje!
-Toks pasaulis, brangioji… Toks pasaulis…
-O tu žinai, kas yra tas merginų žudikas?
-Žinau.
-Kas? !-sušukau.
-Kajus liepė nesakyti… Tavo saugumui.
-Ir vėl tas “tavo saugumui”… Koks čia saugumas, kai žudikas laksto laisvėje?
-Atleisk, Emilija, bet tikrai kol kas tau nieko nesakysiu.
Taigi nieko nepešiau nei iš močiutės, nei iš Kajaus. Stengiaus apie tai sužinoti per visas tas dienas, kai viešėjau pas Kajų. Bet nieko naujo nesužinojau. Tik kasdien jausdavau tą žvėrišką skausmą pilve, kai Kajus duria durklu į jį. Tiesa, teko pabūti Kajaus rusyje – ten, kur sienoje užmūryta jo, bei Diodioro mamos kūnas. Tuščia, bet kraupi vieta. Mūrinė siena, už kurios slypi moters kūnas. Plaktuko bei nagų žymės, kurios parodo, jog mamą visgi bandyta išlaisvinti. Šalia sienos išstatytos degančios žvakės. Nuotrauka. Į sieną atremta be galo gražios besišypsančios moters nuotrauka.
-Tai jūsų mama, taip?-paklausiau, atsisukusi į Kajų ir Diodorą.
Kajus nieko neatsakė, o Diodoras linktelėjo. Kajus su dideliu liūdesiu veide žvelgė tik į savo mamos nuotrauką, nė trupučio nenukreipdamas žvilgsnio. Pastebėjau, kaip jo skruostu nuriedėjo ašara. Jis visai ne toks žmogus, kokiu maniau esant. Jis tikrai nėra žudikas. Taip, jis nužudė tėvą, bet tam buvo svari priežastis. Jei jų tėvas būtų gyvas, galbūt ir Kajų su Diodoru būtų nužudęs.
Kajus tikrai nuostabus žmogus. Nuoširdus. Rūpestingas. Bet nelaimingas. Kenčiantis. Jo nuriedėjusi ašara rodė didžiulį skausmą. Bet jo žvilgsnis rodė milžinišką meilę bei ilgesį. Nežinojau, kaip jam padėti, bet norėjau.
Atsistojau priešais jį ir mūsų žvilgsniai susitiko. Kai jo abu skruostus pasiekė tekančios ašaros, aš priglaudžiau delnus prie jo veido ir nykščiais nuvaliau jas. Tada nusišypsojau.
Tik netrukus išgirdau šnypščiojimą netoli savęs. Tai buvo Diodoras. Jis stovėjo ir verkė. Priėjau prie jo ir tariau:
-Neverk, Diodorai. Viskas gerai.
Tačiau jo skausmingas verksmas tęsėsi toliau. Negana to, mažylis išskietė rankas ir stipriai mane apkabino.
-Neverk, Diodorai. Viskas gerai,-pakartojau.
Glostydama jo galvą aš supratau, jog Diodorui tikrai reikalinga motiniška šiluma. Šiluma, kurios jis negalėjo gauti per visą savo gyvenimą. Man buvo skaudu ir be galo liūdna matyti ir galvoti apie tai. Ir mano pačios skruostais ėmė riedėti ašaros, kurių negalėjau sustabdyti.
Staiga pajutau, kaip Kajus priglaudė savo delnus prie mano veido ir taip pat nykščiais nuvalė mano ašaras, tada šyptelėjo.
-Neverk dėl kitų skausmo,-tarė jis.
-Aš negaliu,-tariau.-Man taip pat skaudu.
-Bet neverk. Nedaryk taip, kad man skaudėtų dar labiau.
Kartais nesuprantu Kajaus. Ir nesuprantu, ar įmanoma prisirišt prie žmogaus per tokį trumpą laiko tarpą. Ir išvis, kas yra tas prisirišimas? Tai būsena, kai nori būti šalia žmogaus, kai jautiesi gerai, kai esi šalia jo. Kartais sunku tai suprasti. Bet ne tik tai atrodė nesuprantama per šias dienas…
Ana. Ji ėmė susitikinėti su Tomu. Jos mama draudė kur nors eiti, todėl jai teko meluoti. “Mama, aš einu į parduotuvę” arba “Mama, einu aplankyti draugę į ligoninę” dažniausiai reiškė susitikimą su Tomu.
-Ar tu įsitikinusi, jog darai gerai?-paklausiau, kai susitikome.
-Tai be abejo!-atsakė ji.-Bet nesijaudink. Melas truks neilgai. Rytoj po pietų Tomas ateis pas mane į namus, o po to eisim į kavinę ar parką. Kai mama pamatys, kad mane lydi vaikinas, kuris gali apginti jos dukrą, mielai išleis.
-Na, tikėkimės.
-Beje, tu taip pat esi kviečiama.
-Kaip tai?-nesupratau.
-Tomas pasakojo apie tave Hamletui, todėl šis susidomėjo tavimi ir norėtų susipažinti.
-Na, nežinau.
-Baik, Emilija! Viskas bus gerai!
Ana mirktelėjo.
Ilgai galvojau apie tai, bet sutikau eiti kartu. Kol kas močiutei apie tai nepasakojau nei kitos dienos rytą.

[Miyuki-san]

X DALIS
___

Tiesa, ryte iškart po pusryčių išbėgau pas Kajų. Diodoras vis dar miegojo, todėl iškart nuėjome į baltąjį kambarį. Po eilinės skausmingos procendūros Kajus pavaišino mane žaliąja arbata bei obulių pyrago gabaliukais.
Ilgai žvelgiau į jo randą ant veido. Norėjau paklausti, iš kur jis, bet nedrįsau. Tik štai Kajus pastebėjo mano žvilgsnį.
-Tave gąsdina mano randas?-paklausė jis.
-Ne! Ne!- atsakiau.-Tiesiog... Man įdomu iš kur jis.
-Tai tėvo darbas.
-Tėvo?
-Taip. Tą vakarą, kai tėvas jau buvo pradėjęs mūryti mamą, aš stovėjau už rūsio durų. Tėvas nieku gyvu nenorėjo manęs įsileisti vidun. Bet aš ten stovėjau. Girdėjau mamos riksmą ir verksmą bei tėvo juoką. Jaučiausi visiškai bejėgis. O kai garsai nutilo, tėvas atidarė duris. Kai įėjau vidun, neradau nieko, mačiau tik kraupią sieną. Ėmiau klausinėti „Kur mama?“, bet tėvas tik šypsojosi. Net ir būdamas 11-os metų supratau, jog jis nužudė mamą. Ėmiau rėkti ant tėvo ir trankyti jam į galingą krūtinę savo menkais kumščiais. Tuo metu jis išsitraukė peilį ir puolė su juo tiesiai į mane. Aš traukiausi nuo jo, bet tėvui visgi pavyko mane sužeisti. Štai taip šis randas ir atsirado ant mano veido.
-O toliau? Kas buvo toliau?
-Tada tėvas užkliuvo už kibiro su vandeniu, skirto cementui suskystinti. Peilis iškrito iš jo rankų. Kol jis kėlėsi, aš griebiau tą peilį ir priėjęs ėmiau su neapykanta durti juo tėvui į šonus, į pilvą, į krūtinę ties širdimi. Kraujas pylėsi, bet mano neapykanta su kiekvienu dūrimu vis didėjo. Net tada, kai tėvas jau aiškiai buvo miręs, aš vis dar dūriau jam į širdį. Miestelėnai (matyt, miško prižiūrėtojai) išgirdę triukšmą atsekė tiesiai į rūsį. Mačiau jų veidus, mačiau jų akis, kai jie žvelgė į mažą berniuką su peiliu klūpantį šalia tėvo lavono. Jie atrodė klaikiai, buvo be galo išsigandę lyg būtų atsidūrę pragare. Vėliau apie tai sužinojo visas miestelis, o po trijų mėnesių prasidėjo merginų žudymai. Visi kaltino tik mane. Net nebuvo kitų, kuriuos jie galėjo kaltinti, nes visi per daug pasitiki vieni kitais. Taip. Jie yra visi, bet aš esu vienas.
-Nepergyvenk,- šyptelėjau.-Nesi vienas. Aš su tavimi. Ir močiutė Izabelė, ir Diodoras taip pat su tavimi.
Kajus taip pat nusišypsojo. Bet ta šypsena bei žvilgsnis rodė nerimą. Taip. Jis nerimavo dėl manęs. Puikiai tai žinojau. Juk aš esu tokia pati mergina, kurias žudo maniakas. Bet, ačiū Dievui, galiu būti rami. Šiame miestelyje manęs beveik niekas nepažįsta. O be to, turiu glaudžių ryšių su miestu, todėl žudikui būtų per daug pavojinga mane grobti ir juo labiau žudyti. Bet kuo daugiau galvoju apie tai, tuo labiau einu link beprotybės.
Pietus valgiau pas Aną kartu su ja, jos mama bei močiute Izabele. Vis dar tylėjau dėl mūsų su Ana susitikimo su Tomu bei Hamletu. Tačiau pati Ana užsiminė apie tai prie pietų stalo:
-Mama, šiandien susitinku su Tomu.
-Su Tomu?-nustebo ši.-Na, nežinau nežinau. Nelabai norėčiau tave išleisti, kai tokie baisūs dalykai vyksta miestely.
-Bet, mama,-prašė Ana,-mes jau susitarėme. Jis ateis iki pat namų manęs pasiimti ir vėliau taip pat palydės iki pat durų. O be to, su mumis bus ir Emilija, todėl nieko neatsitiks.
Aš linktelėjau.
-Na, tada gerai. Bet kad dar nesutemus jau būtumėte namuose, aišku?-griežtai tarė Anos mama.
-Būtinai,-atsakiau.
-O kas tas Tomas?-susimąsčiusi paklausė močiutė Izabelė.
-Kiek žinau,-tariau,-tai gana mielas vaikinukas, dirbantis pas kažkokį Hamletą.
Močiutės veide pastebėjau nežymų išgąstį.
-Kas yra?-paklausiau.
-Ne... Nieko. Tik būkite atsargios.
Man pasirodė gan keista tokia močiutės reakcija. Matyt, ji per daug jaudinasi dėl manęs. Teks nutylėti visgi apie Hamleto būvimą su mumis. Nenoriu, kad ji pergyventų.
-Tiesą sakant, mes būsime ne tryse, o keturiese,-tarė Ana.
Kvaiša! Galėjo ir nutylėti.
-Taip taip!-įsiterpiau.-Visai pamiršom pasakyti. Ana dar pasikvietė savo vieną draugę, kurią nori su manimi supažindinti.
Pažvelgiau į Aną maldaujamu žvilgsniu, norėdama, kad tylėtų ir nieko nesakytų apie Hamletą. Ana linktelėjo, parodydama pritarimą.
Netrukus sulaukėme skambučio į duris.
-Na, štai. Jis jau čia,-tarė Ana ir atsistojo.-Lydėti nebūtina. Pačios išeisime.
Ana nusijuokė, aš pabučiavau močiutei į žandą ir nulėkėm link durų.
Kai Ana atidarė duris, anapus jų slenksčio pamatėme stovint Tomą, o šalia jo – tamsiaplaukį vaikiną. Tikriausiai tai Hamletas.
Ana išstūmė mane pro duris ir greitai jas uždarė, kad nieko neišgirstų jos mama bei mano močiutė.
-Sveikos, mergaitės,-pasisveikino Tomas.
-Labas labas,-nusišypsojo Ana.
Hamletas padavė man ranką ir nusišypsojęs tarė:
-Labas. Aš Hamletas. Malonu susipažinti.
Aš padaviau jam savąją ranką.
-Man taip pat malonu. Emilija.
Hamletas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
-Tomas tiesą sakė. Tu velniškai graži.
Išraudau. Nežinojau, ką sakyti, bet Ana išgelbėjo mane nuo šios situacijos:
-Judam iš čia kuo greičiau, kol artimieji nepastebėjo mūsų.
Pajudėjom link gatvės.
-O kas yra?-paklausė Tomas.- Tu gi sakei, jog pasakysi mamai, kad užeisiu.
-Ne dėl to,- atsakė Ana.- Tiesiog neminėjom, kad ir Hamletas bus. Tiksliau, Emilija nenorėjo to sakyti.
Hamletas su Tomu pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu.
-Manęs nereikia bijoti, mažut,-nusišypsojo Hamletas.
-Ne dėl to,-nedrąsiai atsakiau.-Tiesiog nenoriu, kad močiutė pergyventų dėl manęs.
-Močiutė?-susidomėjo Hamletas.-Tavo močiutė Izabelė?
-Na, taip. Pažįsti ją?
-Ne, tiesiog girdėjau apie ją ir tiek. Juk visi miestelio gyventojai žino vieni kitus.
Nieko neatsakiau. Tik šyptelėjau.

[Miyuki-san]

XI DALIS
________________
Hamletas mus tris nuvedė iškart į savo namus. Tiesa, jo namai dideli ir modernūs, kruopščiai prižiūrimi tiek viduje, tiek ir aplinkinėse teritorijose. Matosi, kad tai turtingiausias žmogus miestelyje.
-Čia gražu,-tariau, sėsdama ant odinės sofos svetainėje.
-Visa tai – tėvo palikimas,-nusišypsojo Hamletas.
-Ana pasakojo apie tavo tėvą ir žuvusias tavo merginas.
Hamletas žvelgė į mane ieškodamas savo mintyse atsakymo.
-Tu žinai visą istoriją, taip?
-Taip. Ana man pasakojo apie mišką ir jo aukas. Nežinau tik vieno: kas yra žudikas.
Hamletas nustebo tai išgirdęs.
-Kaip tai? Juk visi žino, jog tai Kajaus darbas.
-Aš netikiu.
-Kodėl?
-Netikiu ir tiek. Manau, už viso to slepiasi kažkas kitas ir gudriai apgaudinėja visą miestelį, pasinaudodamas jaunu nuo miestelio atsiskyrusiu ir visai nekaltu vaikinu.
-Mat kaip,-susimąstė Hamletas ir šyptelėjo.
Kaip tik tuo metu į svetainę įėjo Ana su Tomu, kuris nešėsi du butelius. Pastatęs juos ant stalo, kartu su Ana atsisėdo į priešais stovinčią sofą.
-Kas tai?-paklausiau, žvelgdama į butelius.
-Pats geriausias vynas,-atsakė Tomas.-Dar turim, jei ką.
-Aš abejoju, kad tai gera mintis šiuo metu gerti alkoholį.
-Nusiramink, Emilija,-tarė Ana.-Juk tai tik du buteliai. Nepastebėsi, kaip greitai išgersim ir jokio poveikio nebus.
Hamletas iš sekcijos ištraukė keturias stiklines, padavė Tomui ir liepė jas pripildyti vynu. Tada vėl atsisėdo šalia manęs.
Man buvo klaiku matyti geriančią Aną. Naivi mergaitė. Kol aš išgėriau pusę stiklinės vyno, ji spėjo išgerti tris tokias pat. Pergyvenau, bijojau, kad ji apsvaigs greitai. Kaip tada žiūrėsiu jos mamai į akis?
-Ana, gal jau gana?-tariau.
-O neee! Tokią dieną būtina išgerti,-atsakė ši ir dar įsipylė vyno.
Taip, regis, ji jau girta. Man tikrai klius nuo jos mamos.
Vis stebėjau Aną. Tomas buvo ją apkabinęs ir kažką meiliai šnibždėjo jai į ausį. Ši juokėsi... Juokėsi... Juokėsi iki pat ašarų.
-Ašaros – nuostabus dalykas,-staiga tarė Hamletas, žvelgdamas į Aną.
Pažvelgiau į jį.
-Nesuprantu tavęs.
-Na... Turiu omeny džiaugsmo ašaras.
-Na, taip. Pritariu.
Tiesą sakant, toks Anos elgesys mane nervino. Kai ji paėmė stiklinę ir norėjo įsipilti dar, aš atėmiau iš jos butelį ir tariau:
-Mums jau metas namo.
-Kodėl?-pasipiktino ji.-Dar tik penkios valandos po pietų!
-Būtent! Nereikia sėdėti iki vakaro.
Pagriebiau ją už rankos ir patraukusi pakėliau nuo sofos.
-Palauk!-tarė Ana.
Ji atstūmė mano ranką, pasilenkė prie Tomo, apkabino jį ir pabučiavo.
-Iki, mažuli,-tarė ir priėjo prie manęs.
-Labai atsiprašau, kad taip išėjo,-tariau Hamletui.
-Viskas gerai,-šypsojosi jis.-Gal judvi palydėti?
-Ne, nereikia. Mes pačios grįšim.
Pagriebiau Aną už rankos ir tiesiog ištempiau ją iš Hamleto namų. Kaip ir maniau, ji buvo manimi nepatenkinta. Bet man nesvarbu.
Nuvedžiau ją į parką, pasodinau ant suoliuko ir liepiau palaukti. Pati nuėjau į parduotuvę, nupirkau šiltus pyragėlius, šviežių sulčių bei kramtomosios gumos. Grįžusi pas Aną vieną pyragėlį pasilikau sau, visa kita atidaviau jai.
-Štai,-tariau paduodama.-Užkąsk, tada užsigerk sultimis ir kramtyk gumą, kad bent kiek negrįžtum namo su alkoholio kvapu.
Ana nieko neatsakė. Darė taip, kaip prašiau. Matyt, jai buvo gėda dėl savo elgesio.
-Atleisk,-po trumpos tylos atsiprašė ji.
-Nieko tokio,-atsakiau.-Bet pasistenk daugiau negerti būnant su Hamletu ir Tomu.
-Bet aš myliu Tomą!
-Mylėk, kaip žmogus, o ne kaip alkoholikas.
-Na, o kaip tau Hamletas?-paklausė Ana, norėdama pakeisti pokalbio temą, ir nusišypsojo.
-Nežinau. Nekreipiau į jį dėmesį.
-Kaip tai?
-Man svarbiau buvo tavo elgesys, o ne pašnekesiai su Hamletu.
-Mmm… Nieko. Daugiau pabendrausi su juo ir suprasi, koks jis.
Po pasisėdėjimo parke grįžome abi namo.

[Miyuki-san]

XII DALIS
____________________
Vakare Ana nebuvo pas mane užėjusi. Ir pati nebuvau jos aplankiusi, nors man buvo įdomu, ar pastebėjo jos mama, kad Ana išgėrusi. Apie tai sužinojau tik kitą dieną po pietų.
-Ačiū dievui, mama nepastebėjo,-atsiduso Ana, sėdėdama ant mano lovos.
-Na, taip. Tavo laimė,-atsakiau, žvelgdama pro langą.-Bet nesidžiauk per daug. Jei dabar išsisukai, tai nereiškia, kad ir kitą kartą tau pasiseks.
-Nepergyvenk. Jei gersiu, tai tikrai nedaug arba tik progai esant.
-Progų galima ir iš nieko pasidaryti,-nusijuokiau.
-Taip taip. Juokis juokis,-šyptelėjo Ana.
Šiandien bjauri diena. Dėl oro. Saulės nėra. Dangų užtemdė tamsūs debesys. Regis, tuoj ims lyti... Na, taip. Jau lyja...
-Dar to betrūko,-pasipiktino Ana.
Ji atsistojo, priėjo prie manęs ir apsikabino aplink kaklą iš nugaros.
-Dėkui dievui, kad tave čia atgabeno.
-Dėkok ne dievui, o mano tėvams,-nusijuokiau.
Abi žvelgėme pro langą į lietų. Jaučiau kažkokį liūdesį viduje. Matyt, tai būtent dėl oro. Supratau, kad ir Ana jaučiasi visai kitaip, nei paprastai. Jos žvilgsnyje mačiau gilų susimąstymą.
-O tu niekada nesijautei vieniša?-netrukus paklausė.
-Na, ne. Mane visą laiką supa man artimi žmonės. Nors kartais tikrai noriu pabūti viena, bet vieniša tikrai nesijaučiu.
-Kalbu ne apie tokį vienišumą. Tarkim, aš nuolat jaučiuosi vieniša, kai nėra mylimo žmogaus šalia manęs, todėl ir noriu visą laiką būti su Tomu.
Staiga išgirdome skambutį į duris.
-Tavo močiutė kažko laukia?-paklausė Ana.
-Tokiu metu ir tokiomis oro sąlygomis? Tikrai ne,-atsakiau.-Gal tai tavo mama?
-Tikėkimės, kad ne.
Su Ana nulipome žemyn. Prie durų iš vidaus stovėjo močiutė Izabelė, o iš kiemo pusės – Tomas.
-Ką čia darai?-paklausė pribėgusi Ana.
-Na, atėjau jūsų aplankyti ir pasiūlyti nueiti į parką,-šyptelėjo Tomas.
-Į parką? Tokiu oru jos niekur neis,-piktai tarė močiutė.
-Na, gerai. Galime nueiti į biblioteką. Ten yra kur prisėsti.
-Tikrai! Pritariau,-Man kaip tik reikia į biblioteką, kad pažiūrėčiau, ar neatėjo laiškas nuo draugės.
Močiutė pažvelgė į mane, tada į Tomą ir tarė man, vis dar žvelgdama į jį:
-Tada nepamiršk skėčio. Ilgai neužtruk ir būk atsargi.
-Gerai.
Susiradau skėtį ir išėjau į kiemą. Ana palindo po Tomo skėčiu, o aš išsiskleidžiau savąjį.
-Pirmiausia nueisim į parką,-tarė Tomas, kai pajudėjome gatve.
-Bet kam? Tu pažiūrėk kaip lyja!-tarė Ana.
-Ten turėtų mūsų laukti Hamletas.
-Tai ir jis bus?-paklausiau.
-Taip. Sakė, norėtų artimiau su tavimi susipažinti.
-Mmm…-numykiau.
Kai pasiekėme parką, radome Hamletą beveik visiškai permirkusį, todėl teko su juo dalintis vieta po skėčiu. Tada pajudėjome link bibliotekos.
Stebėjau Aną su Tomu. Matosi, ji tikrai laiminga būdama su juo. Kai Tomas šalia jos, nuo Anos veido nė trupučiui nedingsta šypsena. Kaip ir nuo Tomo veido. Tik ta jo šypsena kiek kitokia. Kažką slepianti. O gal ji atrodo kitokia, nes tai vaikino šypsena? Tiesiog nesuprantama tokiai merginai, kaip aš..?
Myliu lietų. Šiltą lietų, būtent kaip šiandienos. Mano nuotaika niūri. Bandžiau nusišypsoti, bet ta šypsena man pasirodė per daug dirbtina ir sunki, todėl šypsotis visai nustojau.
-Tu dažnai verki?-staiga paklausė Hamletas.
-Aš?-pažvelgiau į jį.-Retai, o kodėl klausi?
-Ašaros man visada primena lietų. O lietus – ašaras.
-Mmm...-numykiau.
-Paveldėjai močiutės akis,-toliau kalbėjo Hamletas.
-Visi taip sako,-atsakiau.
-Ir tau reikia dažniau šypsotis.
-Man?-pakėliau akis į jį.
-Taip, tau. Neabejoju, kad tavo šypsena tokia pat nuostabi, kaip ir tavo žvilgsnis.
Nuleidau akis žemėn. Jutau karštį žanduose. Taip, išraudau.
-Nagi, nusišypsok man,-prašė Hamletas.
Jis mane sustabdė, uždėjo savo rankas man ant pečių ir įsmeigė savo žvilgsnį man į veidą.
-Šypsokis, Emilija. Šypsokis.
Hamletas pats šypsojosi. Laukdamas mano šypsenos, jis išplėtė akis ir žvelgė nė nemirktelėjęs. Tiesą sakant, tas lietaus tarškėjimas, jo šypsena bei ilgas ilgas žvilgsnis mane prajuokino, todėl privertė nusišypsoti.
-Gerai jau, gerai,-šypsojaus.-Patenkintas?
-Be galo!-išdidžiai atsakė.
Bet net ir tada Hamletas neatitraukė akių nuo manęs. Šįkart jis žvelgė ne į mano šypseną, o į akis. Žvelgiau ir aš į jį. Hamletas abi šias dienas buvo labai mandagus su manimi. Jis tikrai mielas. Nepaisant to, kad jis tikrai gyvena sunkų gyvenimą, netekdamas jam mylimus žmones, jis iki šiol liko tvirtas. Ir tai galėjau matyti jo akyse, kurių žvilgsnis netrukus persimetė nuo mano akių į lūpas. Ir tada laikas, rodos, sulėtėjo. Jis lėtai priartėjo prie pat manęs. Jis lėtai palenkė savo veidą link manojo. Jis lėtai priglaudė savo lūpas prie manųjų. Jis lėtai mane bučiavo. Ėmiau nervintis, nes bijojau, kad galiu susimauti. Jis patyręs tokiuose dalykuose, o aš ne. Bet… Velniai griebtų! Kas čia vyksta?!
Staiga atsitraukiau.
-Atleisk, bet aš negaliu,-tariau.-Kodėl tai padarei? Aš tavęs gerai net nepažįstu. Ir tu manęs taip pat. Atleisk.
-Nieko,-atsakė Hamletas.-Čia tu man atleisk. Nederėjo man. Nesusivaldžiau ir tiek. Žinau. Tikrai nepažįstame vienas kito. Bet žinok, kad tikrai esu geras žmogus.
Va! Vėl! Vėl ta šypsena, kurią mačiau ir ant Tomo veido! Kažką slepianti. Jau visai, matyt, baigiu išprotėti nuo tokių minčių.
-Geriau einam,-tarė Hamletas.-Jau gerokai atsilikome nuo Anos ir Tomo.
Linktelėjau ir nuėjome toliau.

[Miyuki-san]

XIII DALIS
__________
Kai atėjome į biblioteką, mudvi su Ana prisėdome prie kompiuterio, o Hamletas su Tomu nuėjo į skaityklą pasitarti dėl kažko svarbaus.
Kai įsijungiau internetą, nuėjau į savo elektroninį paštą. Taip! Laiškas nuo Gretos:

Sveika! Labai labai laukiau tavo žinutės. Ačiū, kad pagaliau parašei! Be galo be galo be galo tavęs pasiilgau! Kaip man sekasi? Blogai be tavęs… Bet užtat gerai su Eriku! Jau buvau pas jį namuose ir bendravau su jo nuostabiais tėvais. Bet man liūdna, kad negaliu matytis su tavimi. Laukiu vasaros pabaigos, kada vėl galėsiu tave pamatyti. Ir pas tavo tėvus buvau. Sakiau jiems, kad ten jautiesi ne itin puikiai. Be to, taviškiai nebuvo itin laimingi, kad tavęs nėra. Galiu net pacituoti, ką sakė tavo tėtis: “Su Emilija blogai, bet be jos dar blogiau. Man nepatinka tuštumos jausmas, kai sėdžiu namie.” Pagalvok! Jei jie jau tavęs ilgisi, galbūt ir nuspręs tave greičiau pasiimti, nemanai? Prižadu dar pakalbėti su jais ir tada jie tikrai sutiks parsivežti tave namo. O kaip pati jautiesi šiuo metu? Kaip tavo močiutė? Dar nepavyko prisitaikyti prie miestelio aplinkos? Beje, bandžiau sužinoti apie tą miestelį, bet visiškai jokios informacijos neradau. Ar tai įmanoma? Tikrai, tai visiškai pamiršta vieta. Tu tik laikykis. Kaip perskaitysi šį laišką, iškart atrašyk. Lauksiu. Myliu. Iki.

Kai perskaičiau šią žinutę, iškart norėjau atsakyti į ją, bet kompiuteris staiga išsijungė.
-Ir vėl? – pasipiktinau.
-Kas yra?-paklausė Ana.
-Visada, kai noriu ką nors svarbaus padaryti, kompiuteris staiga išsijungia.
-Visada taip nutinka,-šyptelėjo Ana.- Bet niekas nesiskundžia, nes mažai kas naudojasi kompiuteriais. Rodos, būtų net pamiršę, kad tokie egzistuoja.
Velniai griebtų! Visai pamiršau šiandien užeiti pas Kajų!
-Ana, - tariau, pašokusi nuo kėdės.- Atsisveikink nuo manęs su Hamletu ir Tomu. Aš turiu eiti.
-Pala. Tu kur? – paklausė ši, nieko nesupratusi.
-Tai svarbu, bet nekreipk dėmesio. Iki.
Pabučiavau jai į žandą ir išlėkiau iš bibliotekos. Negražiai pasielgiau Hamleto atžvilgiu. Bet jaučiau pareigą užeiti pas Kajų. Nors galėjau dar grįžti į biblioteką ir asmeniškai atsisveikinčiau su Hamletu. Bet, nepaisant to, kad ten palikau skėtį ir išbėgau į lietų, kažkas neleido grįžti. Rodės, lyg kas temptų mane kaip už pavadėlio Kajaus namų link. Nieko. Ryt galbūt susitiksiu su Hamletu ir atsiprašysiu dėl to, kad taip staigiai palikau juos visus bibliotekoje.
Buvo jau 7-ios valandos vakaro. Stipriai lijo. Kai permirkau, pajutau pirmąjį dienos šaltuką.
Kai pribėgau Kajaus namus, pabeldžiau į duris. Netrukus buvau jau namų viduje.
-Atleisk, kad anksčiau neatėjau,-pasakiau.
Diodoras padavė man rankšluostį ir ėmiau valytis veidą bei rankas.
-Nieko baisaus,-tarė Kajus.-Eik į svetainę. Patogiai įsitaisyk sofoje, o aš atnešiu arbatos.
Atsisėdau ant sofos ir apsigaubiau rankšluosčiu, nes pajutau dar didesnį šaltį. Kai atėjo Kajus, jis padavė man chalatą, sakydamas:
-Štai, imk. Tu visa permirkusi. Persirenk. Gali eiti į baltąjį kambarį persirengti.
Pakilau nuo sofos ir basa nuėjau link baltojo kambario, nešina baltu chalatu. Kai nusivilkau drabužius ir užsivilkau chalatą, priėjau prie lango. Pažvelgiau pro jį į miško gilumą. Žvelgiau ilgai. Ieškojau jame kažkokio atsakymo į dar net nekilusį klausimą. Bet tą “ieškojimą” netrukus pertraukė Kajus:
-Kraupus miškas, taip?
Atsisukau į jį. Šis stovėjo tarpdury, tada įėjo vidun ir taip pat priėjo prie lango.
-Na,-tariau.-Jei jis neturėtų tokios žiaurios istorijos su tokių pačių merginų kaip aš lavonais, jis nebūtų toks kraupus.
Staiga Kajus pagriebė man už rankų, stumtelėjo ir prispaudė prie sienos, sakydamas:
-Sakai, tokių merginų kaip tu?
Bandžiau pajudinti rankas, bet Kajus jas tvirtai laikė ir nepaleido. Visiškai nesupratau, ką jis daro. Mano širdis ėmė stipriau plakti iš susijaudinimo. O Kajus tiesiog stovėjo ir žvelgė man į akis.
-Ką tu darai?-tariau drebančiu balsu.
-Tu bijai?-netrukus paklausė.
Jis paleido mano rankas, bet neatsitraukė. Vis dar žvelgė į mano akis.
-Tu tikrai bijai. Blogai darai. Baimė sukausto žmogų. Susilpnina jį. Priverčia jaustis visišku bejėgiu, todėl žmogus tokiu ir tampa. Neabejoju, kad visos šiame miške rastos negyvos merginos taip pat bijojo. Tai ir buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko jos neišgyveno.
Taip. Aš bijojau. Tikrai išsigandau, kai Kajus taip netikėtai pritrėškė mane prie sienos. Tačiau dabar esu rami. Juk jis nėra joks žudikas! Nėra dėl ko baimintis. Suprantu. Net ir žiūrint žudikui į akis nereikia bijoti. Juk tai sukelia tik malonumą jam. Kajus teisus. Reikia išlikti drąsiai.
-Beje,-tarė jis.-Šiandien tau jau nebereikės atlikinėti tos skausmingos procedūros. Manau, jau pakankamai gerai jautiesi.
-Tikrai taip. Galvos nebeskauda, svaigimo taip pat nėra.
-Puiku,-šyptelėjo Kajus, bet ta šypsena iškart dingo nuo jo veido.-Būk atsargi.
Aš atrėmiau galvą į sieną ir pažvelgiau į jį.
-Manai, man gali kas nors atsitikti?
-Nežinau, bet vis tiek būk atsargi. Girdėjau, tu bei Ana buvote susitikusios su Tomu.
-Taip. Tau močiutė sakė?
Kajus linktelėjo.
-Tomas – mielas žmogus,-kalbėjau.-Ana su juo laiminga. Ir Tomas taip pat su ja. Gal tikrai jie gali būti gera pora?
-Bet Ana turėtų taip pat pasisaugoti.
-Ji? Taip. Juk ir ji gali būti pasirinkta kaip sekanti auka. Bet galime būti ramūs. Juk Tomas ją bet kada gali apginti.
-Net ir būdama su Tomu ji turi būti atsargi.
-Kodėl taip manai?
Žvelgiau į Kajų, jis į mane. Bet atsakymo į mano klausimą nesulaukiau. Užsimerkiau.
-Jūs visi nuo manęs viską slepiate. Bet suprantu. Juk nesu šio miestelio gyventoja. Esu tik svečias.
Įsiklausiau į tylą. Į tylą? Klystu. Visai nebuvo tylu. Vis stiprėjančio lietaus lašai vis smarkiau ir smarkiau beldėsi į langus ir namo stogą. Nerimavau dėl Anos. Gal nereikėjo jos palikti vienos? Bet Tomas ja pasirūpins. Jis privalo tai padaryti. Kvailai pasielgiau su Hamletu. Atstūmiau jį. O dar taip netikėtai išbėgau. Tikiuosi jis neįsižeis.
Staiga pajutau prisilietimą prie lūpų. Supratau, jog tai Kajaus lūpos prilietė manąsias. Antras bučinys. Du bučiniai per vieną dieną ir nuo skirtingų vaikinų? Kvailai jaučiausi. Bet bučinys mane ramino. Ne, Kajaus negaliu atstumti. Per daug prie jo prisirišau. Norėčiau sužinoti apie ką jis dabar galvoja. Man įdomi jo nuomonė apie mano lūpas. Ir apskritai norėčiau prasibrauti į jo mintis ir susirasti atsakymus į visus man rūpimus klausimus.
Nenorėjau nutraukti bučinio, bet pats Kajus pirmas jį nutraukė.
Dar kelias sekundes buvau užsimerkusi. Tik vėliau atmerkiau akis ir pastebėjau, kad Kajus jau stovėjo prie kambario durų, sakydamas:
-Grįžk į svetainę. Arbata aušta. O tavo drabužius aš padžiovinsiu.
Kai Kajus išėjo, iš baltojo kambario išėjau ir aš. Grįžusi į svetainę įsitaisiau sofoje ir ėmiau gerti arbatą.
Netrukus į svetainę grįžo ir Kajus. Mažasis Diodoras jau miegojo, todėl namai atrodė dar tuštesni nei paprastai.
Kol gėrėme arbatą, nei aš, nei Kajus netarėme nė žodžio. Galbūt jis buvo toks pat susimąstęs kaip ir aš? O aš daug galvojau. Mano galva buvo pripildyta mintimis apie bučinį. Bandžiau lyginti Kajaus bučinį su Hamleto. Taip. Jie abu skirėsi. Kajaus bučinys atrodė tikresnis, gyvesnis. O štai Hamleto bučiny kažko trūko. Galbūt dėl to ir nutraukiau jį. Bet kodėl Kajus nutraukė pirmas? Ir išvis: kodėl jis mane bučiavo? O Hamletas? Jį suprantu. Ana dėl to ir sakė, kad jis tikras mergišius. Bet kodėl Kajus? Galbūt dėl to, kad jam trūksta moteriškos šilumos?
Velniava! Tokios mintys, manau, silpnina žmogų. O aš ir taip ne itin puikiai jaučiaus. Buvau pavargusi. Dėl to be galo norėjau miegoti. Bet namo negaliu eiti, kol neišdžiuvo mano rūbai.
-Emilija, atrodai nuvargusi,-tarė Kajus.
-Nieko baisaus,-atsakiau.-Išgersiu arbatos ir praeis.
-Bet tau reikia pamiegoti.
-Galbūt. Bet su drėgnais rūbais negaliu eiti namo.
-Eik paskui mane.
Kajus nuvedė mane į savo kambarį. Tada priėjo prie lango ir jį atidarė.
-Tau patinka miegoti vėsiame kambaryje ar ne?-paklausė.
-Pala, pala. Nori pasakyti, kad turiu miegoti tavo kambary ir tavo lovoje?
-Taip. Tau reikia numigti bent porai valandų.
-O kaip tu?
-Aš negaliu miegoti, kol tu čia.
Galbūt jis teisus. Ir ne galbūt, o tikrai. Suprantu. Man tikrai reikia miego. Tai vienintelis dalykas, kuris gali nuraminti žmogų. Išskyrus miegą su košmarais.
Priėjau prie lovos ir kritau į ją veidu į lubas. Netrukus atsiguliau ant dešiniojo šono ir pažvelgiau į Kajų. Šis sėdėjo krėsle už poros žingsnių ir žvelgė į mane.
-Taip ir žvelgsi į mane kol miegosiu?-paklausiau nusijuokusi.
-Taip.
Šypsena nuo mano veido dingo.
-Noriu matyti tave miegančią arba bent užsimerkusią,-aiškino Kajus.-Tavo akyse matau per daug nerimo. Tai sunku, todėl nenoriu žiūrėti į tokias tavo akis.
Šyptelėjau ir užsimerkiau. Kajus teisus. Pastaruoju metu tikrai sunku išmesti nerimą iš savo vidinio pasaulio. Ir tai tikrai gali matyti iš akių. Akys – stiprus energetinis šaltinis. Akys – beribis žinynas. Iš jų gali suprasti, pažinti. Dėl jų gali mylėti. Jomis gali vilioti. Jomis gali parodyti savo jausmus, emocijas. Jose gali surasti tai, ką iki šiol neradai. Gali net rasti atsakymą į kai kuriuos klausimus.
Bet dabar nerimavau ne dėl kažkokių konkretesnių svarbesnių dalykų, o dėl Kajaus žvilgsnio. Bijojau atsimerkti ir įsitikinti, kad jis tikrai mane stebi. Bet aš tai jaučiau. Ir maniau, kad dėl to jausiuos nejaukiai ir bus sunku užmigti. Tačiau kažkodėl stebuklingai greitai užmigau.

[cobabara]

čia apie priešpaskutinį skyrių [nespėjau parašyti]: nepatinka man tas Hamletas, nors tu ką. gali vaizduotis, kokiu nori, nu bet lapinas. įtariu, dar ir bus pagrindinis žudikas.
o čia tokios pastabos šitam skyriui:
gal geriau ne "pabučiavau į žandą", bet tiesiog "pakštelėjau"? tiesiog man asmeniškai tokiu atveju tinkamesnis žodis atrodo.
"Priverčia jaustis visišku bejėgiu" -> priverčia jaustis visišką bejėgį. nes žmogų - ką - derinimas.
dėl 'tapti' pati nepamenu, ar čia viena iš tų išimčių, kur galima naudoti įnagininką, ar ne.
"Norėčiau sužinoti apie ką jis dabar galvoja." -> kablelio reikia: norėčiau sužinoti, apie ką jis dabar galvoja.
kalbant apie bučinius šiek tiek monotoniškai vartojamas žodis "nutraukė". suprantu, kad tinkančių sinonimų per daug nesurasi, bet pasistenk kitą kartą truputį įvairiau. nes viena, kai kartojasi daugmaž per visą tekstą, o kita, kai toj pačioj ar dviejose artimose pastraipose.

[Miyuki-san]

Dėl skyrybos - žioplumas.
Galininko kilmininko linksniai - mano silpna vieta. :D
Sinonimai/įvairumas - pasistengsiu. :)
P.S. Dėkui, kad skaitai ir taisai. Man to labai reikia. :)*

[Miyuki-san]

XIV DALIS
_______________
Nežinau, kiek laiko miegojau, bet, kai atsikėliau, jau buvo tamsu. Bet pabudau ne savaime. Mane pažadino močiutė Izabelė:
-Kelkis, Emilija. Girdi?
Atmerkiau akis ir, pažvelgus į ją, kiek persigandau. Sunerimavau dėl močiutės išsigandusios būsenos.
-Močiute? Kas yra? Ką čia darai?
-Bėda! Ana dingo.
Greitai atsikėliau ir atsisėdau ant lovos krašto.
-Kaip tai dingo?
-Jos vis dar nėra. Anos mama sakė, kad ji iki šiol negrįžo namo.
Netikėjau savo ausimis. Gal tai sapnas? Bet ne... Viskas per daug realu.
Močiutė apkabino mane ir ėmė verkti, sakydama:
-Ačiū Dievui, kad tu čia. Aš labai išsigandau. Maniau, kad ir tu dingai.
-Man viskas gerai, močiute. Nusiramink,-raminau ją.-O kur Tomas?
-Pas Aną namuose.
Pažvelgiau į Kajų ir tariau:
-Būk geras, atnešk rūbus. Mes grįžtam namo.
Jis kiek pastovėjo, žvelgdamas į mane, tada išėjo iš kambario. Kai grįžo, padavė man beveik išdžiuvusius rūbus ir vėl išėjo, leisdamas persirengti. Kai persivilkau rūbus, su močiute išbėgome iš Kajaus namų, lydimos jo perspėjimų, kad būtumėm atsargios.
Visą kelią iki namų mintyse maldavau Dievo, kad Ana jau būtų grįžusi. Ji tapo mano drauge ir aš tikrai nenoriu, kad jai kas nors atsitiktų. Tiesą sakant, link Anos bėgau greitai. Pastebėjau, kaip močiutė nuo manęs atsilieka. Bet nesustojau.
Pribėgau Anos namus, įbėgau vidun, tada ėmiau žvalgytis ir akimis ieškoti Anos. Jos mama svetainėje sėdėjo fotelyje, delnais užsidengusi veidą. Ji verkė. Tomas stovėjo prie lango, tada pažvelgė į mane.
-Tai visgi ji negrįžo,-sumurmėjau.
Anos mama į mane net nepažvelgė, o Tomas linktelėjo.
Priėjau prie jo, paėmiau už rankos ir ištempiau laukan, o močiutė Izabelė liko su Anos mama.
-Kaip tai atsitiko? Tu turėjai ją palydėti ligi pat namų durų. Kodėl to nepadarei?-pykau.
-Aš nemaniau, kad jai kas nors gali atsitikti.
-Nemanei? Kai aplinkui žūva tokios pačios merginos kaip Ana, tu nemanei?
-Aš norėjau ją palydėti, bet ji sakė, kad grįš pati.
-Kas tu per vyras, jei nesugebi vėlų vakarą palydėti mylimos moters iki namų? Kvailys kažkoks.
Nusisukau ir jau ketinau eiti vidun, bet Tomas pagriebė man už kairės rankos ir prisitraukė prie savęs. Tada įrėmė rodomąjį pirštą man tiesiai į kaktą.
-Tu kaltini mane?-piktai paklausė jis.-O gal čia tu kalta? Kas tu per draugė, jei palikai Aną vieną ir išbėgai nežinia kur?
Tylėjau. Manyje po truputį ėmė veržtis kaltės jausmas, kuris visų pirma suspaudė man širdį.
-Kur buvai iki šiol, a?-klausinėjo Tomas.-O gal tai tu kažkuo susijusi su Anos dingimu? Gal žinai, kur ji yra šiuo metu? O gal tai tu ją pagrobei? Gal tai tu slapta bendradarbiauji su Kajumi ir abu žiauriai žudote merginas be jokio gailesčio? Gal ir Aną jau nužudei?
Neištvėriau. Išsiveržusi pykčio banga privertė pakelti dešiniąją ranką, todėl delnu smogiau Tomui per veidą. Šis paleido mano kairiąją ranką ir atsitraukė.
-Kaip tu drįsti taip kalbėti?-pasipiktinau.-Ana buvo, yra ir bus mano draugė. Aš niekada taip su ja nepasielgčiau. Greičiau pati savom rankom pribaigčiau tą, kuris bent vienu piršteliu ją prilies.
Tomas tylėjo ir žvelgė į mane. Ta tyla mane nervino, todėl nusisukau ir pajudėjau link Anos namų durų. Šį kartą Tomas nesustabdė manęs ir nebandė teisintis. Taip ir liko stovėti kieme, o aš grįžau į svetainę pas močiutę Izabelę ir Anos mamą.
-Viskas bus gerai,-guodžiau ją.-Nepergyvenkite, Ana grįš.
-Visos motinos taip sakė, prieš randant savo dukterų lavonus,-atsakė Anos mama, nė nepakėlusi akių į mane.
Močiutė pažvelgė į mane ir papurtė galvą, norėdama parodyti, kad daugiau nekalbėčiau apie Aną.
Užtilau. Net išėjau iš svetainės ir užlipau laiptais į Anos kambarį. Atsisėdau ant jos lovos ir sėdėjau tyloje. Netrukus išgirdau, kaip lietaus lašai ėmė belstis į langus. Paėmiau nuo spintelės Anos ausinuką, įsijungiau muziką ir atsiguliau ant jos lovos.
Tuščia be Anos. Bet kur ji galėjo dingti? Gal eiti paieškoti? Bet ne... O jei ir man atsitiks tas pats? Kas tada? Dieve! Kokia aš savanaudė! Juk tai aš kalta. Nereikėjo ją palikti vieną. Bet ji buvo su Tomu. Ir jis iš dalies kaltas. Ir kodėl tai būtent vyksta su mumis?
Užmigau begalvodama apie Aną. Tačiau greitai buvau pažadinta Tomo.
-Kas yra? Ana grįžo?-pašokau.
-Ne. Ramiau,-atsakė jis.-Noriu pakalbėti su tavimi.
-Mmm,-numykiau ir vėl atsisėdau ant lovos.
Tomas atsisėdo į krėslą priešais mane, žvelgė į mane, tada po minutėlės tarė:
-Atleisk, kad užsipuoliau. Tiesiog esu labai susinervinęs. Pergyvenu dėl Anos.
-Nieko baisaus,-atsakiau.-Aš pati jaučiuosi kaip nesava.
-Kad tik greičiau ji grįžtų…
Aš atsistojau.
-Nieko nebus, jei čia sėdėsime,-tariau.-Reikia eiti jos ieškoti. Eisiu pas Hamletą. Jis padės.
-Ne! Emilija!-sušuko Tomas.-Tik ne pas jį!
Neklausiau jo. Nuėjau link durų, bet vos jas atidariau, kitapus slenksčio išvydau močiutę Izabelę.
-Emilija,-kreipėsi ji,-grįžk namo.
-Bet, močiute! Mums reikia ieškoti Anos.
Ji pažvelgė į Tomą, tada žvilgsnį nukreipė į mane ir tarė:
-Pirma mudviem reikia pasikalbėti.
Pasikalbėti? Apie ką ji nori pasikalbėti?
Nesiginčyjau. Grįžau namo, o močiutė trumpam dar liko pas Anos mamą.
Atsisėdau svetainėje ant sofos ir laukiau jos. Netrukus grįžo ir ji. Atsisėdo priešais mane į fotelį ir stebėjo mane. Pasijaučiau nejaukiai, todėl pertraukiau tylą klausimu:
-Kaip jaučiasi Anos mama?
-Kaip kaip? Pati matei. Palaužta. Liūdna. Vieniša. Dabar miega. O Tomas išėjo namo.
-Aš dėl visko kalta,-tariau ir nuleidau akis žemyn.
-Ne, ne tu,-bandė paguosti močiutė.
-Taip, aš. Jei nebūčiau palikusi jos vienos bibliotekoje, ji dabar būtų savo namuose. Aš dėl visko kalta.
-Nekaltink savęs, brangioji. Jei būtum su ja, galbūt ir pati nebūtum grįžusi.
-Jau nesvarbu. Jau geriau aš būčiau negrįžus vietoj jos. Kaip dabar žvelgsiu į akis jos mamai? Jau verčiau aš būčiau negrįžus…
-O aš patirčiau tą patį skausmą ir kančią, kaip dabar patiria ir Anos mama, taip?-pertraukė močiutė.
Nieko neatsakiau. Galbūt močiutė teisi? Tikrai nenoriu, kad ji pergyventų dėl manęs. Bet nenustosiu nerimauti dėl Anos. Ir vis dar jaučiuosi kalta. Nežinia, ar mano būvimas šalia jos būtų ką nors pakeitęs. O jei čia tikrai kažkokio žudiko-maniako darbas? Tada būčiau pakliuvus ir aš į jo spąstus. Ir ką šiuo metu veikia Ana? Ką su ja veikia tas žudikas? Išnaudoja kaip vergą? Išnaudoja kaip sekso partnerį? O gal jau pjauna ir traukia iš jos organizmo organus vieną po kito? Velniai griebtų! Gana apie tai galvoti. Dar net neaišku, ar ji tikrai žudiko rankose.
-Emilija,-staiga kreipėsi močiutė, pertraukdama mano mintis.-Kur paskutinį kartą matei Aną?
-Na, tada, kai atėjo Tomas ir išėjome į biblioteką. Būtent ten ir mačiau ją. Vėliau išlėkiau pas Kajų ir palikau Aną su Tomu.
-O daugiau niekas su jumis nebuvo?
Hametas! Juk kartu buvo ir Hamletas. Matyt, kai Ana išėjo namo, Tomas su Hamletu nuėjo savo namų pusėn. Bet ar minėti jį močiutei? Tas bučinys… Hamleto bučinys… To jau per daug. Tylėsiu.
-Ne,-atsakiau.-Mes buvome tiktai trise.
Močiutė stebėjo mano žvilgsnį. Rodės, bandė įžvelgti melą mano akyse. Reiškia, ji kažką nujaučia. Neištversiu. Reikia nutraukti visą šią beprotybę.
-Močiute,-kreipiausi.-Ar jau galiu eiti į savo kambarį?
-Tai be abejo,-atsakė ši.-Tau reikia pailsėti. Pamiegok.
-O kaip tu?
-Aš eisiu pas Anos mamą. Pabūsiu su ja. Svarbiausia dabar nepalikti jos vienos.
-Gerai. Iki rytojaus.
-Labanaktis, mieloji.
Pakilau nuo sofos ir palikau svetainę.
Kambaryje lėtai pasiklojau lovą, tada persirengiau. Priėjau prie lango ir pažvelgiau į tamsą. Mintys apie Aną nedavė man ramybės. Tačiau ilgai apie tai negalvojau. Tiesą sakant, net patingėjau, nes be galo norėjau miegoti.
Atsiguliau į lovą ir mano akys iškart užsimerkė. Nusprendžiau tik šiek tiek pagulėti. Tada grįžčiau pas močiutę ir Anos mamą. Tačiau taip norėjau miegoti, kas iškart pasidaviau miego įtakai ir pasinėriau į sapnų pasaulį.

[cobabara]

"padavė man beveik išdžiuvusius rūbus" -> išdžiūvusius
"Kai persivilkau rūbus" -> tiesiog "kai persivilkau"
" Ji tapo mano drauge" -> draugė. radau vieną knygą, kurios pavadinime vartojamas 'tapti' su vardininku, reiškia, jis į tas išimtis neįeina.
pergyventi yra netaisykingas žodis. 'išgyventi' tinka, bet šitu atveju galbūt geriau skambėtų paprastas 'jaudintis'.
"Nesiginčyjau" -> nesiginčijau.
"Nežinia, ar mano būvimas šalia" -> buvimas.
"Išnaudoja kaip vergą?" -> kadangi Ana, tai gal 'kaip vergę'?
"pjauna ir traukia iš jos organizmo organus" -> tiesiog "<...> traukia iš jos organus".

[Miyuki-san]

XV DALIS
_______
Taip. Kaip ir numaniau, naktelė nebuvo itin rami. Kankino košmarai apie Aną. Vis prabusdavau ir vėl užmigdavau... Ir vėl košmarai. Bet labiausiai mane išgąsdino vienas tikrai gana kraupus sapnas, susijęs ne tik su Ana, bet ir su manim.
Stovėjau vidury kažkokios baltos patalpos. Priešais mane stovėjo Ana. Ji buvo apsivilkusi baltą suknelę. Ir ji verkė. Verkė kraujo ašaromis. Tačiau akimirksniu supratau, kad žiūriu ne į Aną, o į save veidrodžio sienoje. Ir aš verkiau tomis pačiomis kraujo ašaromis. Jos tekėjo mano skruostais, mano lūpom. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kaip kraujo lašas tekštelėjo ant paviršiaus, ant kurio stovėjau. Bet tai buvo ne šiaip kieta žemė. Aš stovėjau ant vandens, kuris akimirksniu nusidažė raudona kraujo spalva. Ėmiau panikuoti, todėl vanduo ėmė traukti mane gilyn. Kuo labiau priešinusi, tuo greičiau ėmiau skęsti. Pabuvau visa šlapia nuo prakaito, o širdis plakė kaip pasiutus.
Tomis dienomis mano psichika buvo tokia pakrikus, kad ėmiau tą sapną sapnuoti kiekvieną naktį. O Anos vis nėra. Tačiau mano būsena, palyginus su Anos mamos, buvo dar itin puiki. Per tas dienas ji smarkiai sulyso, nes visiškai nieko nevalgė. Nemiegodavo... Akys buvo juodos ne tik nuo nemigos, bet ir nuo ašarų. Ji vis sakydavo: „Aš jau susitaikiau su tuo. Ji negrįš“. Net nežinodavau, kaip ją paguosti. Net bijodavau, nes galvodavau, kad taip tik dar labiau pasunkinčiau jai gyvenimą, belaukiant bent kokios žinios apie Aną. Per tas keturias dienas nuo Anos dingimo, Tomas pats pas Anos mamą buvo užėjęs vos kartą. Suprantu. Jam sunku matyti ją tokią.
-Man skaudu,-sakė jis.-Aš pats nemiegu naktimis. Kankina baisios mintys apie Aną. Kartais net pagalvoju, kad jau geriau pamiršti ją, bet per daug myliu.
Tikriausiai sunku jam būti užsidariusiam nuo viso pasaulio, norint pamiršti tai, kas mylima. Nors ir pati neišeinu iš savo kambario. Jaučiuosi kalta prieš Anos mamą. Man per daug sunku būtų žvelgti jai į akis. Norisi užmerkti savąsias akis ir daugiau nebe atsimerkti. Tam padėtų miegas. Bet kas iš to? Tas baisus košmaras vis kankina mane.
Jau penkta naktis su tuo pačiu sapnu pasąmonėje: balta patalpa, krauju verkianti Ana ir aš veidrodyje. Tikra kankynė. Bet šią naktį mano sapnas nutrūko gerokai anksčiau, nes pajutau kažkieno prisilietimą.
Pramerkiau akis ir prieš save išvydau kažkokio žmogaus kontūrus. Be galo išsigandau. Išplėčiau akis. Adrenalino pliūpsnis perskrodė mano visą kūną. Būčiau jau pradėjus rėkti, bet tas žmogus akimirksniu savo delnu užspaudė man lūpas.
-Ei! Tik nerėk. Čia aš,-pasigirdo Kajaus balsas.
Iškart nurimau. Jis lėtai atleido savo ranką. Kai mano apsiblaususios akys pagaliau galėjo apsiprasti prie tamsios patalpos, tik tada po truputį galėjau atpažinti Kajų.
-Dieve mano! Kaip išgąsdinai!
Lėtai atsisėdau, o Kajus prisėdo šalia manęs.
-Atleisk. Nenorėjau gąsdinti. Bet turėtum užsirakinėti savo kambario duris. Bet kas laisvai gali užeiti pas tave.
-Kaip tu, taip?-nusišypsojau.
Jis linktelėjo ir taip pat šyptelėjo.
Pastebėjau, kad po truputį jau ėmė švisti. Greitai išauš rytas.
-Beje, kodėl atėjai?-paklausiau Kajaus ir pažvelgiau į jį.
-Jaudinausi dėl tavęs.
-O kaip Diodoras? Nereikėjo jo palikti vieno.
-Nepergyvenk, jam viskas gerai. Jis dar miega. Niekas net nedrįsta prieiti prie mūsų namų, tad galiu būti ramus.
-Tau gerai,-sumurmėjau.
Kajus trumpai žvelgė į mane, tada tarė:
-Klaikiai atrodai. Močiutė Izabelė sakė, kad jau keturias dienas nieko nevalgei ir tave kankino nemiga.
-Ėmiau sapnuoti košmarus,-atsakiau.-Blogai jaučiuosi. Bet geriau jaustis ir neįmanoma, kai tau brangus žmogus yra dingęs.
-Taip niekuo Anai nepadėsi. Turi rūpintis savimi.
-Žinau, bet tai pernelyg sunku.
Akimirksniu užtilau. Tada pažvelgiau į Kajų.
-Klausyk,-tariau.-Ar jau ne metas pasakyti, kas iš tiesų yra merginų žudikas?
Kajus tylėjo.
-Netylėk! Pasakyk tai dabar!
-Aš negaliu,-atsakė Kajus.
Prislinkau arčiau jo.
-Negali?-pasipiktinau.-Kai yra grobiamos tokios merginos kaip Ana ir dar žudomos, tu negali pasakyti kas yra tas žudikas?! Paaiškink man, ką visa tai reiškia?! Ar tu ir toliau ruošiesi tylėti?!
Staiga Kajus savo delnu uždengė man burną. Tada paleido ir pridėjo rodomąjį pirštą man prie lūpų.
-Ššš…-sušnypštė.-Atleisk, bet aš negaliu. Žinau, kad tu jau baigi išprotėt, bet vis vien negaliu to pasakyti. Žinau, iškart sužinojusi žudiko vardą imtum jo ieškoti ir lėktum pas jį aiškintis, išvadintum jį žudiku-maniaku ar net bandytum nužudyti jį patį.
-Ne! Pažadu, nelėksiu pas jį. Ir juo labiau nežadu niekieno žudyti. Aš tikrai noriu žinoti, kas jis.
Kajus šyptelėjo.
-Tu – bloga aktorė. Aš pats, jei būčiau tavimi, bėgčiau gelbėti nekaltų žmonių. Žinau, Ana yra tau brangus žmogus, bet jei tu eisi ten, kur ji dabar yra, gali ir pati negrįžti. Įsivaizduok, kokia tai būtų kančia močiutei Izabelei. Įsivaizduok, kokia tai būtų kančia man.
Jam? Ką jis tuo turi omeny?
-Tau?-nesupratau.-Kodėl tau turėtų rūpėti tai? Kodėl tau turėtų rūpėti tokios nevykusios merginos, kaip aš, saugumas?
Kajus nieko neatsakė. Pažvelgęs į mane, jis nukreipė žvilgsnį į lango pusę. Bet gal jis teisus? Kuo mažiau žmonių apie tai žino, tuo mažiau žmonių kenčia. Bet vis vien! Nenoriu būti savanaudė. Bet ir nenoriu, kad močiutė kentėtų. Ir Kajus…
Pažvelgiau ir aš į lango pusę. Kuo toliau, tuo labiau švito. Pažvelgiau į laikrodį. Buvo beveik 7-ios valandos ryto. Tada vėl pažvelgiau į Kajų ir tariau:
-Ar palauksi, kol išsimaudysiu? Man tikrai reikia į dušą.
-Būtinai,-šyptelėjo Kajus.
Nulipau nuo lovos ir priėjau prie spintos, kad išsitraukčiau švarius rūbus. Pastebėjau, kad Kajus stebi kiekvieną mano judesį. Atsisukau į jį ir paklausiau:
-Ar tu ir toliau ketini taip mane stebėti?
Jis nusišypsojo ir linktelėjo.
-Keistai jaučiuosi, kai esi nukreipęs į mane savo žvilgsnį. Ypač dabar, kai stoviu užsivilkusi vienus naktinius.
Kajus pažvelgė man į akis, tada nukreipė žvilgsnį kažkur į šoną.
-Atleisk, jei tave tai glumina,-tarė jis.-Eik į dušą. Palauksiu tavęs čia.
Trumpai žvelgiau į jį, tada pasisukau ir nuėjau į vonią. Buvo be galo gera palysti po karštu dušu. Jaučiausi visiškai rami. Net nesinorėjo lysti iš dušo. Tačiau anapus vonios durų manęs laukė Kajus, tad teko paskubėti.

[Miyuki-san]

XVI DALIS
________________
Kai rankšluosčiu nusivaliau kūną, apsirengiau ir išėjau iš vonios. Tačiau vos įžengusi į savo kambarį išvydau šalia Kajaus stovinčią močiutę Izabelę. Ji atrodė gana sunerimusi, todėl iškart paklausiau:
-Močiute? Ką čia darai? Kas atsitiko?
-Emilija, tik nesijaudink,-tarė ji.-Prašau, išlik rami.
-Sakyk, kas yra?-paklausiau nesupratusi.
-Aną rado.
Po šių žodžių iškart pajutau, kaip per visą kūną perbėgo šiurpuliukai.
-Kur?-paklausiau nieko nelaukusi.
-Miške. Anos mamai dar nieko nesakiau, bet...
Mano staigus išbėgimas iš kambario pertraukė močiutės žodžius, tad ji išbėgo paskui mane.
Išlėkiau basa, todėl bėgdama keliu po kojomis jaučiau aštrius akmenukus. Bet man tai nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau patekti į tą vietą, kur buvo Ana. Tiesą sakant, net nežinojau, kur bėgu. Tiesiog bėgau gilyn į mišką ir tiek. Bet vidumi jaučiau, kad žinau kryptį, todėl kojos mane nešė vis tolyn ir tolyn.
Bėgau mišku pavėjui. Rodės, vėjas pats stengėsi mane nupūsti link Anos ar bent palengvinti bėgimą. Medžiai stipriai ošė. Rodės, jie ragino mane: „Bėk greičiau! Paskubėk!“ Tą ir dariau. Net nesigręžiojau atgal, todėl net nenutuokiau, ar kas nors seka mane, ar ne.
Netrukus iš toli ėmė ryškėti gulinčio žmogaus kontūrai. Akimirką pamaniau, kad tai gulintis vaiduoklis, bet ne. Tai buvo balta suknele apvilktas negyvos merginos kūnas.
Iškart sulėtinau bėgimo tempą. Priėjau arčiau ir galiausiai sustojau. Vaizdas buvo kraupus. Mergina gulėjo ant nugaros. Dešinioji koja buvo sulenkta. Kairioji ranka sulenkta ir uždėta ant pilvo. Dešinioji buvo atmesta šonan. Visas kūnas buvo nusėtas įvairiomis žaizdomis. Tiek pjautinėmis, tiek durtinėmis. Bet klaikiausia buvo žiūrėti į akis. Atmerktos. Pajuodusios. Kraujuojančios. Ji verkė. Verkė krauju. Bet ar tai tikrai Ana? Negali būti... Negali... Gali... Taip. Tai Ana. Tie patys šviesi ilgi plaukai... Taip. Tai Anos lavonas.
Ėmiau verkti. Atsitūpiau šalia jos ir raudojau. Net nežinojau, ką daryti. Rodės, baigiu išprotėti nuo to žiauraus vaizdo. Be galo skaudėjo širdį. Nuo verksmo ir nervinimosi ėmė skaudėti galvą. Dieve mano! Emilija! Susiimk! Tuo niekuo nepadėsi! Galvok! Ką darytų Greta mano vietoje? Galvok, po galais!
Pastebėjau, kad Anos atmerktų akių žvilgsnis nukreiptas į tą pačią pusę, kur buvo atmesta ir dešinioji ranka. Priėjau prie šalia esančio medžio, kurio kryptimi žvelgė Ana, ir atsitūpiau. Anos dešiniosios rankos pirštai buvo prie pat medžio kamieno. Jie buvo kruvini, o nagai beveik visai nuplėšti. Staiga pamačiau ant kamieno išraižytas raides. Ana prieš savo mirtį nagais bandė išraižyti kažką svarbaus. O gal tai žudiko vardas? Pasilenkiau labiau, kad galėčiau įskaityti: K-V-E-P-A-L-A-I… Kvepalai?
Staiga mano mintis pertraukė garsus riksmas. Atsisukau jo pusėn ir pamačiau link lavono bėgančią Anos mamą, kuriai iš paskos sekė močiutė Izabelė, Tomas ir keletas kitų miestelio gyventojų. Aš atsistojau ir atsitraukiau. Anos mama pribėgo prie negyvo kūno, suklupo šalia ir ėmė jį kratyti.
-Ana, mieloji, prašau! Pabusk! Dukrele! Prašau!
Tas beviltiškas maldavimas skambėjo per visą mišką. Net vėjas nurimo, o tuo pačiu ir medžių ošimas. Negirdėjau visiškai nieko, tik tą motinos verksmą ir maldavimą pabusti.
Močiutė atsitūpė šalia Anos galvos ir pridėjo du pirštus prie jos kaklo.
-Deja, ji jau nebe pabus,-tarė ir nuleido galvą.
-Kaip tai nebe pabus?-išgąsčio akimis į močiutę pažvelgė Anos mama.-Ji privalo pabusti! Ji mano dukra! Ji privalo!
Tomas stovėjo už jos. Matyt, jis buvo toks sukrėstas, kad atrodė ramus, bet kartu ir nesuprantantis, netikintis tuo, ką mato. Aš pati nežinojau, ką daryti. Nežinojau, ką sakyti, nors jaučiau pareigą tarti žodį.
-Aš...apgailestauju,-netrukus tariau.
Staiga Anos mama nustojo verkti. Ji lėtai pakėlė galvą ir žvėrišku žvilgsniu pažvelgė į mane.
-Apgailestauji? Kaip tu drįsti? Čia tu dėl visko kalta! Jei nebūtum palikusi mano Anos vienos, ji dar būtų gyva! Čia tu kalta, kad ji mirė! Tu ją nužudei! Apsidžiaugčiau, jei čia tavo lavonas gulėtų...
Tai buvo paskutiniai Anos mamos žodžiai, ištarti man. Ir, be abejo, jie smarkiai dūrė man į širdį. Išsiveržė kaltės jausmas. Rodės, negalėjau to ištverti.
Močiutė pakilo nuo žemės ir priėjo prie manęs.
-Mieloji, nusiramink,-tarė ji.-Grįžk namo. Vėliau pasikalbėsim, gerai?
Nebenorėjau ten likti. Lėtai linktelėjau močiutei ir nužingsniavau namų pusėn. Kol ėjau iki namų, stengiausi apie nieką negalvoti. Tačiau tas Anos lavono portretas niekaip negalėjo išnykt iš mano galvos.
Kai grįžau namo, užlipau į savo kambarį. Ten išvydau ant mano lovos vis dar sėdintį Kajų.
-Tu dar čia?-paklausiau.
-Kaip matai, taip.
-Tik prašau, neklausk nieko.
-Neklausiu. Žinau ir taip. Sprendžiu pagal tavo dabartinę būseną.
Atsisėdau šalia jo ir netrukus ėmiau verkti. Kajus tylėjo. Jis nė nebandė manęs raminti. Ir gerai. Man reikėjo išsiverkti. Reikia pravalyti sielą. Bet kaip mano siela gali būti švari, kai kaltės jausmas kaskart vis labiau ir labiau ją žeidžia.
-Aš dėl visko kalta,-tariau.
-Anos mama taip sakė?-paklausė Kajus.
-Koks skirtumas, kas sakė. Svarbiausia, kad tai tiesa.
-Nekaltink savęs, Emilija.
-Nekaltint? Kaip, jei esu kalta! Aš kalta! Aš! Anos mama sakė tiesą. Aš nužudžiau Aną. Nereikėjo jos palikti.
-Bet tave taip pat galėjo pagrobti.
-Na, ir kas. Ana bent nebūtų viena paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis. Jei ir aš būčiau mirus, bent dabar nesijausčiau kalta, o Anos mama džiaugtųsi, kad jos dukros žudikės nėra šiam pasauly.
Staiga Kajus savo delnus uždėjo man ant žandų ir taip privertė mane pažvelgti jam į akis, prisitraukdamas mane prie pat savo veido.
-Tu...nesi...žudikė,-tarė jis.
-Bet Anos mama...
-Pamiršk, ką sakė Anos mama! Ji – motina. Ji privalo kažką apkaltinti. Ir tu jai padedi. Esi vienintelis žmogus, ant kurio ji gali išlieti savo pyktį. O tai padeda greičiau susitaikyti su tuo, kas įvyko.
-Galbūt tu teisus, bet aš niekada nenustosiu savęs kaltinti.
-Tu išsekusi, tau būtinai reikia pavalgyti.
-Žinau, atrodau baisiai. Tik prašau, neprašyk, kad nustočiau verkti.
-Neprašysiu.
Pažvelgiau į jį.
-Aš žinau, kad tau reikia išsiverkti,-pasakė Kajus.-Jau geriau verk prieš mylimą žmogų, nei priešui matant.
Kajus – mano mylimas žmogus? Galbūt ir taip, bet kodėl jis taip pamanė?
-Beje,-tęsė Kajus šyptelėjęs,-tu graži netik tada, kai šypsaisi ar miegi, bet ir tada, kai verki.
Graži? Po šių žodžių, matyt, išraudau, nes jaučiau, kaip veidas degte degė.
Ačiū dievui, kad tą trumpą tylą ir žvilgsnių kontaktą tarp manęs ir Kajaus nutraukė į kambarį įėjusi močiutė.
-Kaip tu?-paklausė ji, žvelgdama į mane.
-Man sunku, bet ištversiu,-atsakiau ir nusišluosčiau nuo ašarų drėgnas akis.
Kajus pakilo nuo lovos ir tarė:
-Aš jau eisiu. Diodoras tikriausiai jau pabudo. Reikia jam pagaminti pusryčius.
-Gerai,-atsakė močiutė Izabelė.
Kajus šyptelėjo man ir išėjo.
-Na,-pažvelgė į mane močiutė.-O mums taip pat jau metas pusryčiauti.
-Ačiū, močiute, bet aš nealkana,-atsakiau.
-Mieloji, tau reikia valgyti. Kitaip tavo organizmas negaus vitaminų ir pradėsi sirgti.
-Kaip aš galiu valgyti, kai bėdos blaško mane kas sekundę?
Močiutė nusisusko durų pusėn sakydama:
-Negalvok, kad man nusispjaut. Man ne lengviau nei tau. Prašau, tik nedaryk taip, kad man būtų dar sunkiau. Lauksiu tavęs virtuvėje.
Tai pasakiusi ji išėjo iš kambario.
Jau ne kartą esu sau sakiusi, kad nenoriu, jog dėl manęs močiutė jaudintųsi. Bet kodėl aš nieko nedarau, kad taip nebūtų?
Pakilau nuo lovos, išėjau iš kambario ir laiptais nusileidau į virtuvę pas močiutę.
Bepusryčiaudama paklausiau, kaip jaučiasi Anos mama.
-Kaip kaip...-sumurmėjo ji.-Sunku jai. Kenčia. Juk ji motina.
-O kada laidotuvės?
-Rytoj per pietus. Be to, šiandien grįžta Anos tėtis. Net sunku įsivaizduoti jo reakciją.
O aš įsivaizduoju. Jis pamiš! Išprotės! Nenustebčiau, jei iškart sužinojęs apie Anos mirtį, jis atlėks čia ir ims kaltinti mane, be abejo.
Šią dieną net nekėliau kojos iš namų. Iš močiutės Izabelės vakare sužinojau apie Anos lavono tyrimus. Sužinojau, jog prieš mirtį ji nebuvo išprievartauta. Tai kam, po velnių, ji buvo reikalinga? Regis, tas žudikas – tikras psichinis ligonis, kuris žudo jaunas merginas vien dėl malonumo... Aš žinau, močiutė, kaip ir Kajus, žino, kas yra tas žudikas. Bet klausti beviltiška! Abejoju, kad močiutė pasakys bent smulkią užuominą. O gal tas maniakas yra net ne vyras, o moteris? Gal tai Tomo buvusi ir dabar ji iš pavydo keršija kitoms jo merginoms? Bet ne... Visos mirusios buvo ne vien Tomo merginos.
Ši diena pati siaubingiausia mano gyvenime. Anos mirties šešėlis tiesiog įsiskverbęs į kiekvieną daiktą, kiekvieną smulkmeną. Visą dieną smarkiai lijo, o dėl didelio debesuotumo buvo dar tamsiau ir niūriau nei įprastą dieną.

[Miyuki-san]

XVII DALIS
_________________
Anos kūno laidojimo dieną švietė saulė. Dangus buvo visiškai giedras. Galbūt dėl to tą rytą visiškai neverkiau. Abi su močiute susiruošėme į kapines. Tačiau paskutinį kartą Anos kūno pamatyti nepavyko, nes jos mama griežtai draudė man įeiti pro kapinių vartus. Tai mane šokiravo. Maldavau jos, kad bent iš toli leistų stebėti Anos laidojimo procesą, bet ši atkirto pro ašaras:
-Šėtono negalima leisti į kapines, kad nedrumstų mirusiųjų ramybės.
Daugiau ji nieko man nesakė. Nusisuko ir nuėjo gilyn į kapines. Anos tėtis atsiprašė manęs dėl tokio savo žmonos elgesio ir verkdamas kaip mažas vaikas nusekė paskui ją.
Taip ir likau ten stovėti. Žvelgiau į leliją, kurią nešiau Anai paskutiniam atsisveikinimui. Bet, deja, atsisveikinti nepavyks. Atsisukau į močiutę Izabelę ir tariau jai:
-Močiute, prašau, nunešk leliją ir padėk ją ant Anos kapo. Prašau, atsisveikink už mane.
-Gerai, mieloji. O tu eik namo. Pasistengsiu ilgai neužtrukti.
Padaviau leliją močiutei ir stebėjau, kaip ji tolsta nuo manęs ir eina į kapines. Tiesą sakant, pavydėjau jai. Norėjau ir aš pamatyti Aną paskutinį kartą arba bent pabūti kuo arčiau jos. Tačiau tai jau neįmanoma. Reikia grįžti namo ir sulaukti močiutės.
Nusisukau nuo kapinių pusės, bet iškart prie pat savęs išvydau Hamletą.
-Siaubas, kaip išgąsdinai!-sušukau.
-Atleisk. Nenorėjau.
Nuleidau akis žemyn.
-Atėjai į laidotuves?-paklausiau.
-Taip. Mačiau, kas čia vyko. Neimk į galvą tai, ką sakė Anos mama.
-Viskas gerai. Jau imu įprast,-atsakiau ir dirbtinai šyptelėjau.
-Užjaučiu. Žinau, kad Ana buvo gera tavo draugė. Iš dalies ir mes su Tomu kalti, kad nepalydėjome jos namo ir neužtikrinom jai saugumo.
-Tai jau nebesvarbu. Nebe įpūsi sielos lavonui ir nepriversi jo gyventi antrą kartą,-liūdnai atsakiau ir po trumpos tylos ėmiau verkti.-Atleisk. Negaliu išlaikyti ašarų. Man sunku. Be galo sunku. Jaučiuosi kalta. Man trūksta Anos. Trūksta jos šypsenos. Trūksta pokalbių su ja. O dabar ji nenusišypsos ir nepratars nė žodžio man, nes...
Mano kalbą nutraukė Hamletas. Jis staiga apkabino mane ir prisispaudė prie savęs. Nustebau. Tikrai nesitikėjau to šia akimirka.
-Nusiramink. Viskas bus gerai.
Bus gerai? Abejoju. Tačiau būnant Hamleto glėby jaučiausi gerai. Girdėjau ir jaučiau, kaip plaka jo širdis iš susijaudinimo. Ir tas širdies plakimas mane ramino.
-Prašau, neverk,-sakė jis.
-Aš negaliu,-atsakiau.
-Žinau. Bet ne visada tai į naudą tau. Na ir kas, kad ašaros išvalo sielą. Tačiau tavo priešui ašaros kelia tik malonumą.
Netrukus nusiraminau. Net užsinorėjau miego. Hamletas šiek tiek atsitraukė nuo manęs, savo nykščiais nušluostė ašaras nuo mano skruostų ir šyptelėjo.
-Na, gana jau verkti. Visgi jau ne maža mergaitė esi.
Aš taip pat nusišypsojau ir tariau:
-Tu teisus. Matyt, jau eisiu namo. Jaučiuosi mieguista. Gal pavyks kiek numigti.
-Gerai.
Dar kartą nusišypsojau Hamletui, nusisukau ir nuėjau. Tačiau nusprendžiau eiti ne namo, o pas Kajų. Negaliu susitaikyt su tuo, kas įvyko. Aš būtinai turiu žinoti žudiko vardą. Ir man visiškai nesvarbu, ar Kajus norės tai sakyti, ar ne.
Priėjau Kajaus namus. Dvejojau belstis, bet netrukus du kartus trinktelėjau savo gležnu kumščiu į duris. Jas atidarė Diodoras. Šiek tiek nustebau pamačiusi ne Kajų, o jo mažąjį brolį.
-Ar... Ar Kajus namie?-paklausiau.
Diodoras linktelėjo.
-Ar galiu jį pamatyti?
Diodoras pagriebė mane už rankos ir patraukė vidun. Jis vedėsi mane už rankos iki pat rūsio. Jame Kajus keitė žvakutes prie sienos.
-Ar nesutrukdžiau?-paklausiau jo.
-Ne,-atsakė jis nė neatsisukęs.-Aš jau baigiu.
Kai uždegė visas žvakutes, tik tada pažvelgė į mane.
-Na, kas yra?-šyptelėjo jis.
-Noriu pasikalbėti su tavimi,-ramiai atsakiau.
Šypsena nuo Kajaus veido dingo. Netrukus jis lėtai papurtė galvą.
-Tu žinai apie ką aš,-tariau.
Jis linktelėjo.
-Prašau, Kajau, pasakyk man tiesą.
Šis tylėjo. Tada pažvelgė į Diodorą ir tarė:
-Diodorai, būk geras berniukas. Eik į viršų. Mes šiek tiek pasikalbėsime su Emilija. Gerai?
Diodoras pažvelgė į mane, tada į Kajų, linktelėjo jam ir išėjo iš rūsio.
-Ar tu dar ilgai žadi tylėti?
-Aš tau nieko nesakysiu,-rimtai atsakė Kajus.
Priėjau arčiau jo.
-Maldauju, Kajau, pasakyk, kas yra žudikas. Tik tada galėsiu būti rami. Pažadu, išvažiuosi iš čia, tik tu man pasakyk, kas yra žudikas.
Staiga Kajus pagriebė mane už rankų, apsuko ir prispaudė prie sienos.
-Aš negaliu tau tai sakyti!-sušuko jis.
Išsigandau Kajaus, todėl mano širdis ėmė smarkiau plakti, o mano žvilgsnis buvo kupinas išgąsčio.
Kajus trumpai žvelgė į mane, tada lėtai atrėmė savo kaktą man į petį.
-Atleisk. Aš bijau tau tai sakyti. Bijau tave prarast. Dėl to žudiko mano mama ir buvo užmūryta už šios sienos.
Kajus paleido mano rankas, bet kaktos nuo mano peties nė nepakėlė.
-Vadinasi, ir tavo tėvai buvo su tuo susiję?-tyliai paklausiau.
Jis minutėlę tylėjo.
-Taip,-netrukus atsakė, tada pažvelgė į mane.-Aš tau galiu papasakoti. Tik pažadėk, kad susisieksi su tėvais ir paprašysi, kad jie išvežtų tave iš čia.
-Pažadu.
Kajus atsitraukė nuo manęs, atsisėdo šalia manęs ant grindų ir atsirėmė į sieną. Aš likau stovėti taip pat atsirėmus į tą pačią sieną ir žvelgiau kažkur į tolį. O Kajus pasakojo:
-Mano tėtis visada buvo savanaudis. Būti su šeima jam buvo tik pareiga, bet ne jausmų išraiška. Jis net nenorėjo turėti šeimos. Mūsų su Diodoru mamą jis mylėjo tik jaunystėje, tačiau, kai atsiradau aš, meilė dingo, o kai atsirado ir Diodoras, jis jos net ėmė nekęsti.
-Bet kaip tai susiję su miestelio merginų žudiku?-paklausiau.
-Suprasi. Tuo metu mano mama ir miestelio kvepalų gamintojo žmona buvo geros draugės.
Jis kalba apie Hamleto šeimą?
-Kaip ir dera geroms draugėms, jos išsipasakodavo viena kitai,-tęsė Kajus.-Dažniausia jų tema būdavo apie bjaurius jų vyrų elgesius. Net aš pats girdėjau, kaip kvepalų gamintojo žmona pasakojo, kaip šis ją kankina ir grasina jai. Kvepalų gamintojo žmona ir buvo pirmoji auka.
-Pirmoji auka?-nustebau.-Pala pala... Visiškai susipainiojau. Kankino ją? Vadinasi... Ne, negali būti.
-Taip. Gali. Kvepalų gamintojas ir buvo tas žudikas-maniakas.
Hamleto tėtis? Ne ne ne... Negaliu patikėti.
-Bet... Bet kodėl?
-Kvepalų gamintojas per ilgai išbuvo savo laboratorijoje. Kvepalai buvo vienintelis dalykas, kuriuo jis užsiiminėdavo. Žmona ir sūnus jam visiškai nerūpėjo. Ilgainiui kvepalų gamintojas visai pakvaišo. Jo žmona per dažnai verkdavo. Per dažnai verkdavo jam esant šalia. Jam patiko viskas, kas buvo skysta. Jam atrodė, kad iš bet kokio skysčio galima pagaminti kvepalus. Ir labiausiai jam patiko žvelgti į tuos žmonos skruostais riedančius lašus. Tad jis nusprendė kolekcionuoti tas ašaras.
-Nori pasakyti, ėmė rinkti ašaras į kažkokį mažą buteliuką?
-Taip.
-Juk tai beprotybė!
-Tai dar ne viskas. Galiausiai kvepalų gamintojo žmona nustojo verkti. Tačiau šio tai nesustabdė. Jis darė viską, kad tik pavyktų pravirkdyti žmoną. Ir aš pats ne kartą mačiau pjautines žaizdas ant jos riešų. Priešpaskutinę dieną prieš savo mirtį ji slapta buvo susitikusi su mano mama mūsų namuose. Mačiau tas akis... Kvepalų gamintojas taip kankino savo žmoną, kad ši jau nebeturėjo kuo verkti. Iš jos akių pasipylė kraujas.
-Dieve mano! Kankinti savo žmoną? Ir tai tik dėl kažkokių kvepalų?
-Sumanymas dėl kvepalų žlugo. Ašaros netiko, norint pridėti prie kvepalų gaminimo kaip slaptą ingriedientą. Tačiau kvepalų gamintojui taip patiko ašarų kolekcionavimas, kad tai jam tapo lyg narkotikas.
-Visiškas pamišėlis!
-Mano mama žinojo apie kvepalų gamintojo žmonos kankinimą. Jos abi buvo draugės. O draugai vieni kitų bėdoje nepalieka. Po dviejų dienų mama apsilankė kvepalų gamintojo namuose. Tačiau jo žmona jau buvo nebegyva. Mama ją rado gulinčią ant savo lovos. Ji buvo išbalusi, vilkėjo baltą suknelę, o jos akys buvo atmerktos ir raudonos nuo kraujo.
Ji buvo lygiai tokia pati, kokią radau Aną miške. Ir vėl šmėstelėjo tas žiaurus Anos portretas mano mintyse.
-Kvepalų gamintojas sužinojo apie mamos vizitą, bet šiai pavyko pabėgti. Jam, kaip žudikui, buvo svarbu sunaikinti liudininką. Todėl jis sugalvojo planą. Tuo metu mano tėtis dirbo jam. Kvepalų gamintojas pasikvietė jį. Liepė jam atsikratyti žmonos. Pirmoji mintis, šovusi tėčiui į galva, buvo tai, kad viskas – beprotybė. Tačiau žudikas pagrasino, jog nuo to priklauso tėčio gyvybė. Taip. Mano tėtis buvo savanaudis. Ir mano tėčiui jo paties gyvybė buvo svarbesnė už nemylimą šeimą. Na, dabar žinai, kas buvo toliau. Kas nutiko šiame rūsy ir po to.
Tai žiauru... Argi toks Hamleto tėtis galėjo būti? Ir kaip visa tai iškentė pats Hamletas?
-Pala,-tariau.-Kiek žinau, kvepalų gamintojas yra miręs. O merginos žūva iki šiol. Tai kas, po velnių, yra tas žudikas?!
-Tu iki šiol nesupratai?-paklausė Kajus.
-Kaip aš galiu suprasti, jei mano mintys visiškai susimaišiusios?
-Atsimeni? Minėjau kvepalų gamintojo sūnų.
-Hamletas...
-Jis ir yra tas žudikas. Jis ir yra tas sekančių merginų po kvepalų gamintojo mirties žudikas.
Hamletas? Ne... Negali būti. Hamletas ne toks! Jis negali būti žudikas...
Atsiminiau visus susitikimus su juo. Atsiminiau jo apkabinimą. Atsiminiau jo bučinį...
Bet jei jis tikrai žudikas... Dieve mano! Juk aš buvau prie pat Anos žudiko!
Pasidarė silpna. Apsvaigo galva. Susmukau ant žemės ir ėmiau verkti.
-Emilija, kas tau?-paklausė Kajus, atsitūpęs šalia.
-O Hamletas man pasirodė tikrai geras žmogus...
-Nesuprantu... Tik nesakyk, kad buvai su juo susitikusi.
-Taip. Buvau... Buvau. Buvau. Buvau. Kai Ana buvo susitikusi su Tomu, aš buvau šalia Hamleto. Arti. Arčiau nei tau atrodo. Kodėl aš buvau tokia kvaila?! Kodėl iškart nesupratau, ką reiškia ant medžio kamieno Anos nagais išraižytas žodis „kvepalai“?
-Emilija, nusiramink.
-Kaip aš galiu nusiramint? Aš ne kartą buvau šalia Anos žudiko. Ir apie tai sužinojau tik dabar.
-Tau pavojinga čia likti. Klausyk. Pažvelk į mane.
Pakėliau savo ašarotas akis į Kajų.
-Tau būtinai reikia iš čia išvažiuoti,-tarė jis.-Tau per daug pavojinga čia likti.
-O kaip tu? O kaip kiti?
-Dėl to nesijaudink. Dabar svarbiau, kad šiuo metu būtum kuo toliau nuo čia. Nueik į biblioteką ir parašyk elektroninį laišką tėvams. Maldauk, kad kuo greičiau pasiimtų tave iš čia.
Trumpai žvelgiau į Kajų. Ar nebus sunku taip greitai palikti jį ir močiutę..?
-Gerai,-tariau.
-Tik būk atsargi.
Linktelėjau ir išėjau.

[Džiro sesė]

Ya~~~~ Indomu indomu~
Taip greitai perskaičiau, kad net nesuvokiau, kad daugiau teksto nebėra~
Labai laukiu tolimesnių skyrių~
Dėkui už kūrybą~

[Miyuki-san]

XVIII DALIS
_____________
Kuo greičiau norėjau patekti į biblioteką, tad skubėjau. Bijojau pakeliui sutikti Hamletą. Iškart mirčiau vietoj iš baimės būnant šalia jo.
Į biblioteką patekau saugiai. Iškart nuėjau link kompiuterių, bet vos prisėdau prie jų, abu iškart išsijungė.
-Velniava!-sušukau.
-Kas yra?-pažvelgė į mane bibliotekininkė.
-Kompiuteriai neveikia.
-Brangute, jei atvažiavai iš miesto, negalvok, kad čia gausi viską, ko nori. Neveikia, tai neveikia. Nesiruošia čia jų niekas taisyti.
-Gal turite popieriaus lapą ir rašiklį? Man būtinai reikia parašyti laišką.
Bibliotekininkė iš savo stalčiaus ištraukė popieriaus lapą, tada rašiklį ir padavė man.
-Štai. Imk. Pašto dėžutę rasi prie bibliotekos durų iš kiemo pusės.
Linktelėjau ir nuėjau į skaityklą.
Atsisėdau prie lango ir ėmiau rašyti laišką. Berašydama atsiminiau močiutę Izabelę, jos nuoširdžią šypseną, atsiminiau pasisėdėjimą ant namo stogo ir žvaigždžių stebėjimą. Po velnių! Atsiminiau Aną. Atsiminiau patį pirmąjį jos be galo šiltą apkabinimą. Ji visada buvo šalia, kai man buvo sunku. Atsiminiau mažąjį Diodorą. Jo ašaras bei be galo mielas akis. Atsiminiau Kajų. Jo patį pirmą prisilietimą. Jo gana kuklią šypseną, be galo keistą žvilgsnį. Atsiminiau jo bučinį. Dar ir dabar, rodos, jaučiu savo lūpų kamputyje jo prisilietimą. Nemaniau, kad bus taip sunku rašyti laišką. Rodos, tai atsisveikinimas.
Staiga mano mintis pertraukė šūvis. Iškart su išgąsčiu atsisukau durų pusėn. Tik ne tai... Hamletas!
Iškart pašokau nuo kėdės ir atsitraukiau iki pat lango. Hamletas stovėjo tarpdury ir gudriai šypsodamasis žvelgė į mane.
-Ką tu čia darai?-drebančiu balsu paklausiau.
-Atėjau pažiūrėti, kaip tau sekasi,-tarė Hamletas.
Prie jo priėjo Tomas ir tarė:
-Su bibliotekininke susitvarkiau.
Ką? Susitvarkė? Pala... Šūvis!
Staiga ėmiau bėgti link durų. Nustūmiau Hamletą bei Tomą ir nubėgau link bibliotekininkės. Deja... Jai jau nebuvo įmanoma padėti. Ji sėdėjo atsilošus savo krėsle. Galva buvo atkelta viršun. Atmerktos akys žvelgė į lubas, o kaktoje matėsi šautinė žaizda, iš kurios išbėgęs kraujas tekėjo žemyn.
Klaikus vaizdas. Be galo bijojau. Bijojau atsigręžt į Hamletą ir Tomą. Net bijojau pajudėti ir bėgti iš čia.
Staiga Hamletas pagriebė man už plaukų, prisitraukė mane prie pat savęs iš nugaros pusės, pridėjo savo lūpas prie mano ausies kampučio ir tarė:
-Štai kas nutinka tiems, kas pasipainioja mano kelyje.
Susiėmiau už galvos, nes be galo skaudėjo, kai Hamletas tempė mano plaukus.
-Tu beprotis!-sušukau.-Kodėl ją nužudei? Kodėl nužudei Aną ir kitas merginas?
Hamletas šyptelėjo.
-Tai tu jau viską žinai, taip? Tuo geriau mums. Sutaupei laiko ir neteks visko pasakoti per naujo.
Pažvelgiau į šalia stovintį Tomą.
-Kaip tu taip drįsai pasielgti su Ana?-piktai paklausiau.-Ji mylėjo tave!
-Ji buvo man reikalinga kaip moteris,-tarė jis.-Aš gavau tai, ko norėjau, ir viskas.
-Jūs abu niekšai!
-Beje,-tarė Hamletas.-Iš kur sužinojai apie viską? Iš savo močiutės? O gal iš vaikino, vardu Kajus?
-Tai ne tavo reikalas.
-Nepergyvenk. Aš susitvarkysiu su juo.
-Nedrįsk jam ką nors padaryti! Jis čia niekuo dėtas.
-Pažiūrėsim.
Hamletas pagriebė mane už rankos ir ėmė tempti link išėjimo
-Neliesk manęs!-sušukau ir atitraukiau ranką.
Hamletas akimirksniu ištraukė iš Tomo rankos revolverį ir įsmeigė jį man tiesiai į kaktą.
-Arba eini ir darai tai, ką mes liepsime, arba aš nuspaudžiu gaiduką,-tarė jis.-Tai kaip? Eisi?
Lėtai linktelėjau. Tikrai nenorėjau dabar mirti. Bijojau. Todėl nesipriešinau. O galbūt tai ir buvo pagrindinė mirusių merginų klaida?
Hamletas paėmė man už rankos ir tempėsi link išėjimo mane lyg mažą vaiką. Kelyje jis liepė tylėti ir nebandyti kviestis pagalbos, kitaip nužudys ne tik mane, bet ir tą praeivį. Aš bijojau. Bet tuo pačiu metu buvau apimta kvailo smalsumo. O kas bus toliau?
Hamletas vedėsi mane link savo namų, o Tomas sekė iš paskos. Vos praeidavo pro šalį koks nors žmogus, aš pažvelgdavau į Hamletą, o šis lėtai purtydavo galvą. Tai reikšdavo tylėjimą.
Kai priėjome jo namus, ėmiau priešintis. Hamletas užlaužė man ranką už nugaros, pagriebė už plaukų ir įstūmė vidun. Tada liepė Tomui užrakinti duris. Viskas! Pasprukti nebepavyks. Įkliuvau čia. Ar tai reiškia, kad mano dienos tikrai suskaičiuotos?
Hamletas paleido mane, tada pašaukė du jam dirbančius vyrus ir tarė:
-Jūs žinote, ką daryti.
Jis su Tomu paliko patalpą, o tie du griebė mane už rankų ir ėmė kažkur tempti. Aš nesipriešinau. Supratau, jog tai beviltiška, bet baimė nedingo.
Mane tempė į namo rūsį. Štai ir sužinojau, kaip atrodo Hamleto kvepalų laboratorija. Didelė salė. Daug stalų. Daug mėgintuvėlių, kvepalų buteliukų, buteliukų su įvairiais skysčiais ir, be abejo, daug įvairių augalų. Visi tie susimaišę kvapai tiesiog, rodės, slėgė patalpą.
Mane vedė link durų, kurios buvo salės gale. Kai atidarė duris ir įstūmė mane vidus, apsižvalgiau. Tai buvo visiškai tuščias apleistas kambarys, prie kurio vienos sienos buvo pritvirtintos virvės. Matyt, čia buvo pririštos visos tos 12 merginų. Ir tai pirmasis žingsnis link mirties. Ir aš kažkodėl esu rami. Bet tokia ir turiu išlikti.
Tiedu vyrai mane pririšo prie sienos taip, kaip Jėzus Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus. Buvo sunku net pajudėti.
Netrukus Hamleto pasiuntiniai išėjo ir aš likau viena su savo mintimis. Buvo tylu. Kambary nebuvo nė vieno lango, tik ventiliacijos anga ir lubose tvinkčiojo pritvirtinta lempa. Visai kaip kalėjime. Be galo bijojau galvoti apie tai, kas bus vėliau. Išsigąsdavau kiekvieno išgirsti garselio anapus durų. Tačiau netrukus jos prasivėrė.
Vidun įėjo Hamletas, paskui save užverdamas duris.
-Sveika atvykus į pasakų pilį, princese,-nusijuokė jis.
-Užsičiaupk!-piktai atsakiau.
Jis priėjo prie pat manęs.
-Ei, mažute, nerėk. Gi nieko blogo tau nedarau.
-Kol kas... Tu ir kitoms taip sakydavai?
-Oj ne, mieloji! Kitos ne taip man patiko, kaip tu. Man net būtų gaila bjauroti tokį žavų veidelį.
Pasišlykštėjau juo, tad spjoviau jam tiesiai į veidą.
-Bjaurybė!-sušukau.
Staiga Hamletas pakėlė savo ranką ir delnu trenkė man per veidą. Nuo smūgio jaučiau, kaip žandas ėmė degti.
-myliumyliumyliumyliu! Na, ką. Pati kalta. Pažiūrėsim, kaip išgyvensi be vandens ir maisto.
Jis šyptelėjo ir išėjo iš kambario. Vėl likau viena. Bet gyva. Nors teks kentėti be vandens ir maisto. Lėtai. O lėta kančia, manau, yra žymiai blogiau nei greita mirtis.

[Miyuki-san]

XIX DALIS
________________
Ilgai išbuvau viena. Net nežinojau, kada diena, o kada naktis. Nežinau, kiek valandų ar parų praėjo nuo to laiko, kai mane čia įkalino. Taip kabėti buvo tikrai nepatogu. Be galo skaudėjo rankų riešus nuo veržiančios virvės. Be galo norėjau valgyti. Jaučiau troškulį. Ir prie miego traukė. Pasidarė be galo liūdna. Norėjau verkti, bet ne. Sustabdžiau save. Juk to ir siekia Hamletas: matyti mano ašaras. Išlikau stipri ir per tą laiką neišliejau nė vienos ašaros. Bet jaučiausi tikrai blogai. Buvo silpna. Net pradėjau girdėti kažkokius neaiškius balsus galvoje. Kelis kartus net pasirodė, kad kažkas stovi prieš mane ir ėmiau su juo kalbėti, tik vėliau suprasdavau, kad vis dar esu viena ir kalbu pati su savimi.
Šiek tiek atsitokėjau, kai staiga po kažkurio laiko išgirdau prasiveriančias duris. Šiek tiek svaigo galva, tad aiškiai nemačiau, kas įėjo vidun. Bet nujaučiau, kad tai buvo Hamletas. Išgirdau link manęs artėjančius žingsnius ir netrukus pajaučiau, kaip į veidą plūstelėjo šaltas vanduo. Jis padėjo man atsipeikėti. Nors jėgų vis vien neturėjau, bet dabar jau aiškiai galėjau matyti priešais mane stovintį Hamletą, o už jo – Tomą.
-Na, mergyt, kaip tau čia sekasi?-paklausė Hamletas.
-Kelinta šiandien diena?-ramiai paklausiau.
-Nuo tos dienos, kai pakliuvai čia, praėjo trys paros.
-Tik?-isteriškai nusijuokiau.-Maniau, praėjo jau visas mėnesis. O laikas taip lėtai juda...
Šypsena nuo Hamleto veido dingo.
-Kaip matau, neišliejai nė ašaros. Bet palauk. Tuoj viską sutvarkysime,-tarė jis ir pasisuko į Tomą.-Vesk ją į mano kambarį. Aš tuoj ateisiu.
Hamletas išėjo.
Tomas priėjo prie manęs. Kai atrišo vieną ranką, man pavyko suklupti ant žemės. Netrukus Tomas atrišo ir kitą ranką. Sėdėti ant žemės buvo taip gera... Bet Tomas pakėlė mane, prilaikydamas už liemens.
-Na, judam,-tarė jis.
Tomas išvedė mane iš to kraupaus kambario. Vėliau išvedė ir iš rūsio.
-Kodėl tu tai darai?-staiga paklausiau Tomo.
-Ką turi omeny?-nesuprato jis.
-Neapsimetinėk nesuprantąs. Kodėl darai viską, ką tau liepia Hamletas?
-Mano toks darbas. Hamletas man už tai moka. Be to, jis – mano draugas.
-Ir Ana buvo tavo draugė. Juk ji mylėjo tave!
-Žinau,-ramiai atsakė Tomas.-Matyt, ir aš ją mylėjau. Bet mes amžinai negyvename. Numiręs ir patekęs į kitą gyvenimą daugiau to neatsiminsi.
-Daugiau nebėra gyvenimų,-sumurmėjau.
Tomas nieko neatsakė. Ir aš tylėjau. Tiesą sakant, net nesipriešinau jam. Man buvo sunku. Jaučiau nuovargį bei be galo norėjau miegoti.
Tomas nuvedė mane į kažkokį kambarį, matyt, Hamleto. Buvau pasodinta ant lovos, bet iškart kritau ant pagalvės ir akimirksniu užmigau.
Miegas buvo beprotiškai saldus. Gyvenime taip nemiegojau. Taip, jau nebenorėjau pabusti. Ir bijojau, ir nenorėjau, kad kas nors trukdytų mano absoliučios ramybės. Tačiau ji buvo pertraukta. Pajutau nestiprų smūgį per žandą. Netrukus išgirdau ir žodžius:
-Kelkis, myliumyliumyliumyliu! Tau niekas nedavė leidimo miegoti.
Hamletas. Pramerkiau akis ir pamačiau jį priešais save. Buvau kiek atsigavusi, tad pašokau nuo lovos ir atsitraukiau nuo jo.
-Nebūk tokia išsigandusi,-tarė jis ir atkišo man baltą suknelę.-Štai. Apsivilk.
-Svajok ir toliau, bjaurybe,-atrėžiau.
Tada Hamletas išsitraukė revolverį ir nusitaikė juo tiesiai į mane.
-Arba vilkis, arba aš spaudžiu gaiduką.
Jis šypsojosi. Aš žvelgiau į jį su neapykanta. Maniau, koks skirtumas! Anksčiau ar vėliau jis vis vien mane nužudytų. Bet kažkas neleido man pasiduoti ir ištarti „šauk“. Paėmiau suknelę ir tariau Hamletui:
-Tada išeik.
-Deja, nesulauksi. Persirenginėk čia.
Pasijaučiau nejaukiai, bet tas į mane nukreiptas ginklas ėmė mane vis labiau ir labiau gąsdinti.
Ant sienos šalia spintos kabėjo didelis veidrodis. Nusisukau jo pusėn. Lėtai nusivilkau viršutinius drabužius ir užsivilkau suknelę. Hamletas pakilo nuo lovos ir veidrodyje pamačiau, kaip jis prieina prie manęs. Jis lėtai ėmė segti suknelės užtrauktuką nugaroje. Jaučiau, kaip šiurpuliukai ėjo per kūną, kai jo pirštai lietėsi prie mano odos. Suknelė buvo vos aukščiau kelių, visiškai balta. Mano riešai buvo paraudę nuo virvės suveržimo. Trūko tik tų baisių kraujuojančių ir visiškai išverktų akių.
-Tu be galo graži,-šypsodamasis tarė Hamletas ir pabučiavo man į nuogą petį.
Stovėjau ir veidrodyje žvelgiau į jį. Hamletas taip pat žvelgė į mane. Pažvelgė į mano akis.
-Aš nesuprantu, kodėl tu neverki?-paklausė jis.
-Tu nevertas mano ašarų, bjaurybe,-atsakiau.
-Bet man tai visai nepatinka, mažut,-šyptelėjo jis.-Ką gi. Teks keisti situaciją.
Jis pagriebė mane už rankos, apsuko ir įstūmė į lovą.
-Ką tu darai?!-sušukau.
-Aš noriu tavęs.
Hamletas mane užgulė, o aš ėmiau priešintis.
-Baik! Nedaryk to! Prašau!
Jis delnu uždengė man burną, o kitą ranką pakišo po suknele. Jaučiau jo šiurkštų prisilietimą prie savo šlaunų. Negana to, Hamletas ėmė bučiuoti mano kaklą. Bandžiau rėkti. Nepavyko. Bandžiau priešintis. Nepavyko. Neištvėriau. Pasidaviau... Ėmiau verkti... Per visą tą laiką susikaupusios ašaros ėmė gausiai lietis. Nebeturėjau jėgų priešintis. Bet Hamletas staiga sustojo. Nuėmė rankas nuo mano burnos ir šlaunies. Tada pažvelgė man į akis.
-Na štai,-tarė jis.-Taip jau geriau. Dabar bent žinosiu, kaip tave pravirkdyti.
-Nekenčiu tavęs,-sumurmėjau.
-O žinai ką? Aš tave myliu. Net žudydamas Aną vis galvojau apie tave.
-Prašau, užsičiaupk,-maldavau.
-Žinau, kad tau sunku,-tarė Hamletas.-Bet nieko nepakeisi. Esi viena. Ne. Ne viena. esi su manimi. Ir esi trylikta.
-Tu ir mane nužudysi, taip?
Hamletas padėjo savo galvą man ant krūtinės. Šiek tiek sunku buvo kvėpuoti, bet nesipriešinau.
-Nežinau,-atsakė jis ir atsiduso.-Aš turiu tai padaryti. Tai mano pareiga. Man patinka stebėti mirštančias merginas. Man patinka stebėti, kaip jos skausmingai verkia. Bet kai bandau įskaudinti tave, tą dvasinį skausmą jaučiu ir aš. Kodėl tu mane taip kankini?
Ką jis kalba? Jis visai pamišo.
-Prašau, paleisk mane. Aš noriu namo,-prašiau.
-Ne, brangioji. Esi tai, ko neturėčiau paleisti. Tu man be galo reikalinga.
-Tai, jei aš tau reikalinga, jei myli mane, prašau, paleisk. Nežudyk. Leisk grįžti namo. Vardan meilės man. Juk nenori manęs skriausti.
Hamletas ėmė isteriškai juoktis.
-Kodėl tu tokia kvaila?!
Jis atsisėdo man ant kojų, išsitraukė iš po pagalvės savo revolverį ir nutaikė tiesiai man į krūtinę.
-Galiu tave iškart nušauti. Kad nejausčiau to vidinio skausmo, man tereikia tik nuspausti gaiduką ir pamiršti tave.
Kambaryje įsivyravo tyla. Mudu su Hamletu žvelgėm tiesiai vienas kitam į akis. O revolveris buvo vis dar nutaikytas ties mano širdimi.

[Miyuki-san]

XX DALIS
_________________________
Staiga išgirdome beldimą į duris. Hamletas nulipo nuo lovos ir priėjo prie durų, o aš tuo metu atsisėdau ant lovos krašto. Hamletas atidarė duris, ir aš išgirdau Tomo balsą:
-Hamletai, ką man daryti su šituo vaiku?
Pažvelgiau durų pusėn ir tarpdury pamačiau stovintį Tomą, kuris laikė Diodoro rankutę.
-Diodorai?!-sušukau ir iškart pakilau nuo lovos.
Mažylis nustūmė Tomą, pribėgo prie manęs, apkabino ir ėmė verkti.
-Diodorai, nusiramink,-raminau.
Buvo labai gaila man jo. Bet... Kodėl jis čia? Jei jis čia, tai...
-Pala. Diodorai, o kur Kajus?
Jis pažvelgė į mane, tada nusisuko ir parodė pirštu į Hamletą. Vadinasi, ir Kajus čia.
-Kur Kajus? Ką jam padarei?-piktai paklausiau Hamleto.
-Nusiramink. Tau neturėtų rūpėti tas kvailys,-atsakė jis ir pažvelgė į Diodorą.-O gal iš tikro apie mane sužinojai iš šio mažiaus ir Kajaus?
-Aš noriu pamatyti Kajų!
Hamletas stovėjo ir tylėjo. Žvelgė į mane savo žvėriškomis akimis ir tylėjo.
-Dabar!
-Nori jį matyti? Puiku!
Hamletas priėjo prie manęs, pagriebė už rankos ir ėmė tempti iš kambario, sakydamas Tomui:
-Nuvesk tą mažių į atskirą kambarį ir užrakink.
Diodoras iškart ėmė panikuoti.
-Diodorai, brangusis,-sakiau jam.-Nusiramink. Viskas bus gerai. Aš tuoj grįšiu su Kajumi. Tik tu neverk.
-Per daug tikies, brangute,-tarė Hamletas ir nutempė mane tolyn.
Buvau vedama link jo rūsio. Hamletas pervedė mane per savo laboratoriją ir nutempė prie kambario, kuriame buvau pririšta kelias dienas. Regis, Kajus čia.
Hamletas pravėrė duris ir įstūmė mane vidun, tada pats užėjo ir uždarė paskui save duris.
Kajus buvo pririštas prie sienos visai taip, kaip buvau pririšta ir aš. Bet jis atrodė klaikiau. Buvo visas nuvargęs, o nuoga krūtinė nusėsta diržo sumušimo žaizdų.
-Ką jūs jam padarėt?!-sušukau ir pribėgau prie Kajaus.
-Visos žiurkės to vertos,-atsakė Hamletas.
Kajus nė nežiūrėjo į mane. Buvo prisimerkęs, o galvą nuleidęs žemyn. Iš jo žaizdų gausiai tekėjo kraujas. Atsisukau į Hamletą.
-Man reikia vandens!
-Tai gal dar geriausio vyno pasaulyje ant padėkliuko atnešti?-nusijuokė jis.
Priėjau arčiau ir ėmiau verkti maldaudama:
-Prašau, Hamletai. Atnešk vandens.
Jis žvelgė į mane, į mano ašaras.
-Gerai jau, gerai,-netrukus tarė ir išėjo iš kambario, paskui save užrakindamas duris.
Grįžau atgal prie Kajaus. Kelis kart pliaukštelėjau delnais jam per žadus, bet jis vis vien neatsipeikėjo.
-Prašau, Kajau. Atsibusk. Atsibusk gi tu, po galais!
Mano pastangos buvo beviltiškos. Atrėmiau savo galvą jam į krūtinę ir toliau raudojau.
Netrukus grįžo Hamletas, nešinas dubeniu vandens, kurį iškart įgrūdo man į rankas.
-Štai. Tavo vanduo.
Tada iškart išėjo, man nė nespėjus ką nors pasakyti.
Pastačiau vandenį ant žemės ir priėjau prie Kajaus, norėdama nuimti jam virves. Pamažu prilaikydama jį nurišau virves nuo vienos rankos, tada nuo kitos. Bet man jo kūną įšlaikyti buvo per sunku, todėl iškart griuvau su juo ant grindų. Jis užkrito ant manęs. Vos ne vos pavyko nustumti Kajų šalin. Tada šiek tiek pakėliau jį už rankų, pritraukiau prie sienos ir į ją atrėmiau.
Prinešiau arčiau dubenį su vandeniu, nusiplėšiau gabalą medžiagos nuo savo suknelės, pamerkiau vandeny ir ėmiau valyti Kajaus žaizdas. Išgirdau, kaip jis tyliai sušnypštė iš skausmo. Tada šiek tiek apliejau vandeniu jo veidą ir jis ėmė po truputį atsigauti. Pridėjau prie jo žandų savo delnus ir ėmiau jį kratyti.
-Atsipeikėk, Kajau. Girdi? Čia aš - Emilija,-sakiau jam.
Pagaliau jis pakėlė į mane savo akis. Kelis kart užsimerkė, tada vėl atsimerkė.
-Emilija?
-Ačiū dievui,-ištariau ir apkabinau jį.-Maniau, tu pražūsi.
-Kaip tu?-paklausė jis.-Kur Diodoras?
-Man viskas gerai. Kaip ir Diodorui. Hamletas jį uždarė kažkokiam kambary.
-Man skauda krūtinę.
-Nejudėk tik. Aš nuvalysiu tavo žaizdas.
Kol valiau jo krūtinę, Kajus žvelgė kažkur šonan į vieną tašką. Man pasirodė, kad jis jautė kaltės jausmą savy.
-Kodėl tu buvai toks neatsargus? Juk tu visą laiką tylėjai ir Hamletui nebuvo būdinga turėt reikalų su tavimi. O dabar jis tave čia įkalino.
-Aš pats atėjau,-atsakė jis.
-Ką?! Kaip tai pats? Ką čia kalbi?
-Mes su močiute Izabele žinojom, kad būsi čia. Pažadėjau jai tave susirasti ir parvesti namo. Tad atėjau iki Hamleto namų pats. Bet, rodos, jis turi ir Diodorą.
-Viskas... Mes pražuvę,-tariau.
-Nekalbėk taip, Emilija.
-Pražuvę. Hamletas nieku gyvu nepaleis mūsų.
Staiga Kajus apkabino mane ir tyliai tarė į ausį:
-Viskas bus gerai. Aš ištrauksiu jus iš čia. Pažadu.
Pažvelgiau jam į akis.
-Kaip? Hamletas mus visus nužudys.
-Aš neleisiu tau numirti, aišku?!-sušuko jis.
Lėtai ir nedrąsiai linktelėjau.
Kurį laiką net nekalbėjau su Kajumi. Jo žaizdas nuvaliau ir šios ėmė po truputį gyti. Net nežinojau, kiek laiko ten išbuvome. Bet rodės, kad taip besėdėdami išbuvom gal visą parą. Jaučiau silpnumą. Jaučiau troškulį. Netrukus pajaučiau milžinišką mieguistumą, tad atrėmiau galvą į sieną, drąsiai užsimerkiau ir užmigau.
Bemiegodama kažką sapnavau. Tiksliai nepamenu, bet, rodos, sapnavau, kad gelbėju vaikus iš kažkokio degančio namo. Tačiau sapnas buvo nutrauktas.
-Emilija, girdi? Kas yra?-žadino Kajus.
Pramerkiau akis.
-Ką? Man?-paklausiau.
-Tu verkei per miegus.
Ir tikrai. Pastebėjau, kad mano akys buvo apsiašarojusios ir žandai nuo ašarų buvo drėgni.
-Man viskas gerai, tikrai,-šyptelėjau.
-Atrodai klaikia. Hamletas tau ką nors padarė?
-Privertė mane pravirkti.
-Kaip?
-Nemalonūs bučiniai, šiurkštūs prisilietimai. Nenoriu to atsiminti.
-Daugiau nebeverk.
-Taip. Turiu tvardytis. Regis, Hamletą veikia mano ašaros. Bet man jau per sunku visa tai ištverti. Aš jau pavargau. Ir bijau. Bijau dėl mažojo Diodoro, bijau dėl savęs, bijau dėl tavęs.
-Nebijok,-tarė Kajus ir aš pažvelgiau į jį.-Man viskas bus gerai. Kaip ir tau su Diodoru. Juk pažadėjau.
Jis šyptelėjo. Ta šypsena mane taip nuramino... Kodėl jis kenčia dėl manęs? Kodėl išvis aš jam rūpiu?
-Klausyk, Kajau,-nedrąsiai kreipiausi.-Kodėl anąkart mane pabučiavai?
Jis žvelgė į mano akis, į lūpas, tarsi ieškodamas arba pats laukdamas atsakymo.
-Nežinau,-atsakė.-Tiesiog pajutau, kad taip reikia. Norėjau. Atleisk, jei tau nepatiko.
-Ne, ne, viskas gerai,-išraudau.-Aš... tiesiog noriu suprasti, kodėl.
-Aš pats tai noriu suprasti. Tai buvo pirmasis mano bučinys. Ir tai buvo ne motiniškas, o moteriškas bučinys.
Tylėjau. Be galio jaudinausi, patekusi į tokią situaciją.
-Ar... Ar galiu dar kartelį tave pabučiuoti?-paklausė Kajus.
Čia ir dabar? Netinkamas laikas, netinkama vieta... Mano kūnas užvirė, širdis stipriai plakė. Taip? Ne? Taip? Ne? Taip... Atrėmiau galvą į sieną, užsimerkiau ir nedrąsiai linktelėjau.
Pajutau, kaip Kajus savo delnu prilietė mano skruostą. Tada pajutau lūpų prisilietimą. Bučinys... Pamiršau viską: kur esu, kodėl. Pamiršau, kad reikia galvoti, kas bus toliau ir kaip iš čia pasprukti. Pasinėriau į tą raminantį bučinio sukurtą pasaulį. Nei aš, nei Kajus šį kartą nenutraukėme bučinio. Bet jį nutraukė kai kas kitas. Nutraukė rakinamos durys ir vidun įėjęs Hamletas.
-Nagi nagi,-tarė jis rimtu balsu.-Kaip matau, jums visgi nėra čia taip blogai.
Aš atsistojau. Atsistojo ir Kajus.
-Ką turi omeny?-piktai paklausiau.
-Regis, teks tave susigrąžinti į savo kambarį, mažute,-šyptelėjo Hamletas.
-Nė nedrįsk jos lieti,-ramiai tarė Kajus ir paėmė mane už rankos.
-Tylėk, kvaily. Tavo nuomonės čia niekas neklausė,-atsakė Hamletas, tada pakvietė porą vyrų.-Suriškit tą idiotą.
Tiedu priėjo, atstūmė mane nuo Kajaus ir pagriebė jam už pečių.
-Palikit jį ramybėje!-sušukau.
Tuo metu Hamletas pagriebė mane už rankos, prisitraukė prie savęs ir nepaleido.
-Neliesk jos, šunsnuki!-sušuko Kajus.
Staiga vienas iš tų vyrų trenkė jam kumščiu į veidą. Kitas tuo metu ėmė smūgiuoti jam į pilvą. Aš ėmiau muistytis.
-Gana! Ką jūs jam darot? Paleiskit jį!
Hamletas juokėsi.
-Nuostabu! Man patinka matyti jį tokį bejėgį.
Ėmiau verkti, bet Hamletas to net nepastebėjo. Pasiryžau padaryti tai, kas sukeltų man pasibjaurėjimą. Šiek tiek pasisukau į Hamletą, prisiglaudžiau prie jo ir ėmiau bučiuoti jo lūpas. Netrukus atitraukiau lūpas ir pažvelgiau jam į akis.
-Prašau,-tariau.-Maldauju. Nustok. Nedaryk jam nieko.
Jis žvelgė į mane. Tada pažvelgė į Kajų ir tarė savo vyrams:
-Gana. Sustokit.
Tada vėl pažvelgė į mane. Pagaliau. Radau jo silpną vietą. Jis tiesiog negali atsispirti man. Jam patinka tiek mano ašaros, tiek bučiniai.
Tik staiga Hamletas gudriai nusišypsojo.
-Manai, papirksi mane tuo?-paklausė.
-Ką?-nesupratau.
-Tu velniškai naivi, brangioji.
Netrukus šypseną jo veide pakeitė įniršis. Akimirksniu pajutau jo delno smūgį per mano veidą.
-Emilija!-sušuko Kajus.
Suklupau ant žemės, bet nieko nelaukusi pakėliau savo nustebusias akis į Hamletą.
-Kaip tu drįsti mane bučiuoti?!-sušuko jis.-Kątik tas idiotas sutepė tavo lūpas, o dabar tu nori sutepti manąsias?
-Ką čia skiedi?-paklausė Kajus.
Vienu metu aš ir Hamletas pažvelgėme į jį.
-Ką tu pasakei?-paklausė Hamletas.
-Tu skiedi! Tu beprotis!
-Kas toks?
-Beprotis! Pažvelk į save. Tu šlykštus. Žudyti dėl malonumo? Tu visiškas kvailys. Toks, kaip ir tavo tėvas buvo.
-Kaip drįsti jį minėti?
-Noriu jus palyginti. Jūs abu šlykštūs. Niekada nenorėjot pajausti moters meilės.
-Man moterys kelia pasibjaurėjimą. Visos silpnos asmenybės man kelia pasibjaurėjimą.
-Tu manai, kad moteris - silpnas individas? Nusišneki! Pažvelk į Emiliją.
Visi kambaryje esantys žmonės pažvelgė į mane.
-Pažvelk į ją,-tęsė Kajus.-Kitos merginos neišgyveno daugiau nei 4-ių dienų. O Emilija čia jau daugiau nei savaitę. Ir tu laikai ją silpna asmenybe? Ji dar gyva. Ir ji žymiai mažiau liejo ašaras nei kitos. Ji unikali? Taip. Ir tu taip manai. Dėl to ji tau patinka, bet kartu tau kelia ir pasibjaurėjimą, nes tu puikiai supranti, kad ji už tave žymiai stipresnė. Čia tu esi silpnas! Čia tu esi niekam tikęs!
-Užsičiaupk!-niršo Hamletas.
-Netylėsiu. Pakako tylėti visus šiuos 10 metų. Emilija yra tai, ko aš laukiau. Ji - mano vienatvės išsigelbėjimas. Ji - tavo kliūtis. Bet žinau, kad jauti šiokią tokią priklausomybę jai. Kaip ir aš. Todėl nei tu, nei aš nenorime, kad ji mirtų.
Minutėlę Hamletas tylėjo. Žvelgė į mane.
-Taip, tu teisus. Aš nenoriu jos žudyti,-tarė jis, bet netrukus gudriai nusijuokė ir pažvelgė į Kajų.-Bet nesakiau, kad nenoriu jos matyti kenčiančios.
Jis pasilenkė prie manęs, pagriebė už rankos, pakėlė nuo grindų ir sušuko durų pusėn:
-Tomai! Ateik čia.
-Kas yra?-netrukus pasirodė šis.
-Atvesk prie pagrindinių durų tą mažių,-tarė, tada atsisuko į tuos vyrus, kurie laikė Kajų.-Jūs taip pat tempkit jį ten. Visi žinot, ką daryti.
Tomas išėjo. Aš ir Kajus buvome tempiami per visą laboratoriją link pagrindinių durų.
-Ką ruošiesi daryti?-paklausiau.
-Nesijaudink, brangute. Metas prasidėti spektakliui.

[MinaTo]

Skaitau jau antra karta :nindzeskaito: Laukiu pratesimo :cat6:

[Miyuki-san]

XXI DALIS. PABAIGA.
___________
Prie durų Tomas atvedė Diodorą. Norėjau prieiti prie mažylio, bet Hamletas tvirtai mane laikė. Diodoras, pamatęs tokį Kajų, ėmė verkti.
-Neverk, Diodorai,-tarė Kajus.-Viskas bus gerai.
Hamletas nusijuokė.
-Kokie gi jūs kvaili.
Tada iš spintelės šalia durų ištraukė sulenkiamą peilį, pridėjo prie pat mano kaklo ir tarė:
-Tik pabandykit rėkti bei kviestis pagalbos ir aš perrėšiu Emilijai gerklę.
Teko tylėti. Aš, Kajus ir Diodoras buvome ištempti iš Hamleto namų. Mane gąsdino jo velniška šypsena. Jis sumanė kažką žiauraus, kažką tokio, kas dar labiau apvers viską aukštyn kojom. Jaučiau tai. Ir, rodės, pats miškas, per kurį ėjom, tai jautė. Pūtė stiprūs vėjai, medžiai ošė kaip pašėlę. Rodos, tai būtų kulminacija. O kas tada? Pabaiga? Kieno naudai: Hamleto ar mūsų?
Taip, mes ėjome per mišką link Kajaus namų. Netrukus pro tankius debesis prasiskverbė mėnulis, kuris akimirksniu apšvietė teritoriją. Štai, mes jau čia. Nors duvo naktis, bet mėnesiena gerai apšvietė medinį Kajaus namą. Pastebėjau, kaip Hamleto vyrai pylė kažką ant namo ir jo viduje per išdaužtus langus. Atsisukau į Hamletą.
-Pala, kas čia vyksta? Ką jie daro?-ėmiau klausinėti.
-Ką ką? Pila degųjį skystį, aišku,-šypsodamasis atsakė šis.
Jie ruošiasi padegti Kajaus namus! Reik kažką daryti. Bet ką? Kajus atrodė visiškai ramus, o Diodoras vis verkė.
-Ne, Hamletai. Nedaryk to,-maldavau.
-Nemaldauk, Emilija. Tai tik spektaklis! O ugnis – spektaklio specialieji efektai. Pamatysi, tau patiks.
Hamletas nuleido peilį, sulenkė jį ir įsidėjo į savo kelnių kišenę, tačiau mano rankos vis dar nepaleido.
Deja, mano maldavimai tikrai nepadės. Visi žvelgėme į visa, kas vyksta, tikrai kaip į gerai surežisuotą spektaklį. Norėjau tikėti, kad tai iš tikrųjų yra tik spektaklis, bet... tai per daug skaudi realybė.
Mano mintis pertraukė vyrų riksmai:
-Hamletai, viskas! Viskas supilta. Ar degti?
Hamletas tylėjo, mąstė. Žvelgiau į jį maldaujamu žvilgsniu. Bet jis nė nepakreipė savo akių link manęs. Žvelgė į dangų, į mėnulį. Žvelgė, kaip po mažu jis slepiasi už debesų. Štai mėnulis visai pasislėpė ir vėl pasidarė visiškai tamsu.
-Metas jungti šviesas,-tarė Hamletas, pažvelgė į mane, šyptelėjo, o tada iškart nukreipė žvilgsnį namo pusėn.-Viskas. Dekit.
-Ne!-sušukau ir ėmiau muistytis, bet Hamletas tvirtai suspaudė man ranką.
Mačiau, kaip iš įvairių namo pusių užsižiebė mažytės degtukų liepsnelės, kurias iškart nieko nelaukę Hamleto vyrai numetė namo pusėn. Tos mažos liepsnelės sukėlė be galo didelę ugnį, kuri apgaubė medinį namą ir privertė Hamleto vyrus atšokti kuo toliau.
Pažvelgiau į Kajų. Jis stovėjo ir ramiai žvelgė į degančius namus. Bet kodėl?! Juk tai jo namai!
Jie degė greitai. Visas namas paskendo pragaro liepsnose. Tai Hamletui teikė malonumą. O aš baigiau išprotėti nuo aplinkinių garsų. Pūtė be galo stiprus vėjas, kuris nepadėjo ugniai užgesinti. Nuo vėjo beprotiškai ošė miškas. Girdėjau degančio medžio čirškėjimą. Tie garsai mane vis labiau ir labiau vedė iš proto. Staiga, rodės, išgirdau moters riksmą, sklindantį iš namo pusės. O dieve! Iškilo mintis, jog tai Kajaus ir Diodoro mamos riksmas. Pažvelgiau į Kajų. Regis, jis taip pat tai girdėjo, nes ėmė muistytis. Kajus alkūne trenkė vienam jį laikiusiam vyrui į krūtinę, o kitam – kumščiu į veidą. Atsilaisvinęs jis ėmė bėgti link degančio namo. Aš akimirksniu atitraukiau savo ranką nuo Hamleto, kurį išblaškė ugnies spektaklis, ir nubėgau paskui Kajų.
-Kajau! Sustok!-sušukau.
Pribėgusi pagriebiau jam už rankos, priverčiau sustoti, atsukau į save ir apkabinau. Ėmiau verkti.
-Kajau, prašau. Nedaryk to. Nesiartink prie ugnies. Nenoriu tavęs prarasti,-sakiau.
Kajus tylėjo. Mus šildė ugnis. Miškas nutilo, bet degančio medžio čirškėjimas nerimo. Girdėjau Kajaus širdies plakimą.
-Emilija,-kreipėsi į mane Kajus.
Pažvelgiau į jį apsiašarojusiom akim. Jis tuo metu savo pirštais nuvalė mano ašaras nuo skruostų ir lūpų. Tada tarė:
-Kaip drįsti pagalvoti, kad aš žadu tave palikti? Niekada to nebus. Niekada nepaliksiu tavęs, Emilija. Pažadu.
Jis pabučiavo man į kaktą ir stipriai apkabino. Man buvo ramu jo glėby. Man buvo gera. Norėjau, kad niekad niekas neatskirtų manęs nuo Kajaus, bet supratau, kad ne viskas baigta.
-Kaip drįsai pabėgt nuo manęs?!-išgirdau Hamleto riksmą.
Mudu su Kajumi pažvelgėme į jį.
-Emilija – ne tavo nuosavybė,-tarė Kajus.
Hamletas atsisuko į Tomą.
-Tomai! Trauk tą ginklą ir, po galais, nužudyk tą žiurkę, drįsusį atimti iš manęs mano moterį.
Tomas ištraukė iš švarko kišenės revolverį ir nusitaikė juo į mudu su Kajumi. Pamačiusi ginklą, aš net krūptelėjau. Ir Kajus tai pajuto. Jis šiek tiek pasisuko į mane ir pažvelgė į mano akis.
-Emilija, nebijok. Viskas tuoj baigsis,-ramino mane.
-Kaip tai? Ką žadi daryti?-klausinėjau nuo išgąsčio drebančiu balsu.
-Nusiramink. Viskas bus gerai. Pažadu.
Jis dar kartelį pabučiavo man į kaktą, tada šiek tiek pastūmė mane į šoną ir atsisuko į Tomą su Hamletu.
-Pažiūrėsim, kas dabar laimės,-tarė Kajus Hamletui ir ėmė eiti link Tomo.
Pastebėjau, kaip Tomo rankos pradėjo drebėti.
-Šauk, Tomai! Šauk į tą kvailį!-liepė jam Hamletas.
Išgirdau šūvį. Tomas ėmė šaudyti į Kajų, kuris spartino žingsnį link jo. Trys šūviai ir nė vienas nepataikė į Kajų. Štai penktas šūvis. Šeštasis kliudė Kajaus petį, bet šis nesustojo. Tomas atrodė išsigandęs, jo drebančios rankos trukdė pataikyti, todėl jis ėmė eiti atbulas. Galiausiai Kajus priartėjęs prie jo akimirksniu vožė kumščiu jam per veidą. Tomas, išmesdamas revolverį iš rankų, po smūgio nukrito ant žemės. Tada Kajus prišoko prie vyro, kuris laikė Diodorą. Pargriovęs tą vyrą, Kajus liepė Diodorui lėkti pas močiutę Izabelę ir šis iškart nubėgo miestelio pusėn. Vienas iš Hamleto vyrų bandė bėgti paskui, bet Kajus jį sulaikė. Nerimavau dėl jo. Vyrų buvo apie dešimt, o ji vienas. Tačiau vienas po kito be sąmonės vis krito Kajui po kojomis. Niekada gyvenime nemačiau tokio stipraus žmogaus kaip Kajus. Jaučiau be galo didžiulę pagarbą bei meilę jam. Jaučiau norą jį išaukštinti ar net sulyginti su dievu. Jis buvo nenugalimas.
Bet staiga apsižvalgiau. Pala... O kur Hamletas?!
Staiga pajutau kaip kažkas stipriai pagriebė man už plaukų ir pajutau peilio ašmenis prie savo kaklo. Hamletas!
-Kajau!-sušukau.
Tuo metu krito paskutinis Hamleto vyras nuo Kajaus rankos ir šis iškart atsisuko į mane.
-Hamletai, nuleisk peilį,-prašė Kajus.-Pagalvok, ką darai.
-Aš puikiai žinau, ką darau,-su klaikia bepročio šypsena atsakė Hamletas.-Emilija mano nuosavybė, darau su ja, ką noriu!
-Tu beprotis!-sušuko Kajus.-Kartoju dar kartą: Emilija nėra tavo nuosavybė!
-Klysti! Ji mano! Jos ašaros priklauso man! O ašaros – tai žmogaus dvasios kraujas. O dvasia palaiko gyvybę. Ji mano ir niekieno kito!
-Hamletai, paleisk Emiliją.
-Niekada! Aš noriu matyti judu kenčiančius.
Kajus ėmė eiti artyn.
-Stok! Nė nebandyk artintis, kitaip aš perrėšiu jai gerklę. Perspėju, šis peilis tikrai aštrus. Pažvelk.
Hamletas priglaudė peilio galiuką man po akimi ir ėmė brėžti juo žemyn per skruostą. Jaučiau žvėrišką skausmą, tad ėmiau rėkti.
-Žiūrėk!-sušuko Hamletas Kajui.-Dabar jūs panašūs. Turit tokius pačius randus veiduose. Dalinkitės bendru skausmu.
-Hamletai, neskiesk nesąmonių. Paleisk Emiliją. Neskaudink jos, ji čia niekuo dėta. Šis reikalas tik tarp mūsų šeimų. Suprantu, kad tau trūko šeimos meilės kaip ir man. Tad geriau paleisk Emiliją ir išsiaiškinam tarpusavy.
-Ne, to nebus! Ir nedrįsk minėti mano šeimos, nes ji buvo viskas, ką turėjau. Visa kita man buvo tik kančia, todėl noriu, kad ir kiti patirtų mano kančią. Visada verkdavau užsidaręs savo rūsy. Visada galvodavau, kad ašaros – puikus kvepalų ingriedientas. Bet mano ašarų nepakako. Supratau, kad moters ašaros sukelia daugiau skausmo ir kančios. Būtent tokios yra Emilijos ašaros. Pagaliau radau tai, ko man reikėjo.
-Tu beviltiškas,-tarė Kajus.
-Klysti. Esu genijus. O Emilija – mano moteris, mano mūza, kuri gyvens visą gyvenimą su manimi ir lies kančią bei skausmą. Girdi? Visą gyvenimą!
Hamletas ėmė isteriškai kvatotis kaip beprotis. Be galo skaudėjo veidą. Jutau, kaip juo tekėjo kraujas. Jau tikėjau, kad neištversiu viso to ir pati persirėšiu sau gerklę tuo peiliu. Kajus atrodė ramus. Žvelgiau į jį su paskutine viltimi. Ir viltis buvo. Kajaus pakilusi ranka. Lenkiamas pirštas. Gaidukas. Šūvis. Kulka. Tyla...
Hamleto juokas nutilo, jo ranka su peiliu nusmuko žemyn ir išgirdau, kaip jo kūnas krito ant žemės. Lėtai ir nedrąsiai atsisukau į jį. Pamačiau jo atmerktas akis, pravirusią burną bei skylę su kulka kaktoje. Ėmiau trauktis atbula. Viskas baigta. Pajutau Kajaus ranką ant savo peties. Atsisukau į jį, prisiglaudžiau prie jo ir ėmiau verkti. Vėjas visai nurimo, miškas visiškai nutilo. Girdėjosi tik nežymus liepsnų čirškėjimą ir mano raudojimas.
-Nagi, Emilija. Viskas baigta. Nebeverk,-ramino mane Kajus.
-Negaliu. Buvau išsigandusi. Bijojau Hamleto ir to, ką jis galėjo mums padaryti.
-Viskas, jo jau nebėra. Gali pamiršti jį.
-Sunku bus taip padaryti,-verkiau.
-Nagi. Ša. Nebeverk. Kitaip skaudės ne tik žaizdą ant veido, bet ir galvą.
Netrukus išgirdome artėjančius riksmus.
-Kajau?! Emilija?!
Link mūsų bėgo močiutė Izabelė, Diodoras ir daugybė kitų miestelio gyventojų paskui juos. Močiutė pribėgo prie manęs, apkabino ir verkdama tarė:
-Dieve mano. Emilija, tau viskas gerai? O aš taip jaudinausi.
-Nusiramink, močiute. Man viskas gerai. Kaip matai, esu sveika gyva.
Diodoras pribėgo prie Kajaus, šis jį pakėlė ant rankų ir verkiantį prisiglaudė prie savęs.
-Na, ir tu dabar verki? Gana jau verkti. Dabar tikrai viskas bus gerai.
Močiutė Izabelė atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė į Hamleto lavoną.
-Tesupūva pragare,-tarė ji.
Įsižiūrėjau į tą negyvą kūną. Į jo veidą. Netrukus ėmiau eiti link jo.
-Kas yra, Emilija?-paklausė močiutė.
Nieko neatsakiau. Priėjau prie lavono ir šalia atsitūpiau. Įsižiūrėjau į Hamleto akis. Jos buvo drėgnos. Nuo ašarų. Dieve mano! Jis verkė prieš pat mirtį. Velnias irgi kartais lieja ašaras...
Taip... Viskas baigta. Kartu su Hamleto gyvenimu pagaliau baigėsi ir merginų žudymai. Miestelio gyvenimas pasikeis. Ir Kajaus nebekaltins dėl nieko, o jis su Diodoru taps svarbia šio miestelio dalimi.
Judviejų namai sudegė iki pamatų. Kajus su Diodoru persikėlė gyventi pas močiutę Izabelę. Visi Hamleto samdyti vyrai kartu su Tomu buvo išvežti į didmiestį ir pasodinti už grotų. Miestelio kalėjimo viršininkui, ir kitiems, bendradarbiavusiems su Hamletu, iškeltos baudžiamosios bylos.
Kitą dieną, iškart po tos klaikios nakties, pavyko prisijungti prie kompiuterio ir parašyti elektroninį laišką tėvams. Maldavau jų, kad mane pasiimtų iš čia su sąlyga, kad susirasiu su Greta darbą. Bet pažadėjau dar apsilankyti čia. Taip, norėsiu čia sugrįžti. Pasiilgsiu močiutės, mažojo Diodoro bei, žinoma, Kajaus.
Antros dienos rytą nuėjau atsisveikinti su Anos mama.
-Matyt, šiandien jau grįšiu namo į miestą,-tariau jai, stovėdama prie durų iš lauko pusės.-Taigi tai, matyt, paskutinis mūsų susitikimas. Žinau, kad nekenčiate manęs, nenorite manęs matyti, nebent mirusią, bet aš vis vien noriu jūsų atsiprašyti ir su jumis atsisveikinti. Žinau, vien atsiprašymo nepakanka, bet, deja, negaliu grąžinti Anos.
Staiga Anos mama mane apkabino.
-Gana kalbėti,-tarė ji.-Buvai žmogus, kuris tapo svarbiu Anos gyvenime. Ji man kartą pasakojo, kaip svajoja išvykti į didmiestį ir užaugus po darbo vakarais susitikti su tavimi kavinėje, gerti kavą ir dalintis dienos įspūdžiais. Atleisk, kad kaltinau tave. Tai aš kalta. Nesugebėjau atlikti motinos pareigos ir apsaugoti savo dukrą.
-Iš dalies mes visi kalti,-tariau ir ji pažvelgė į mane.-Jūs buvote gera mama. Galite didžiuotis, kad bent iki paauglystės užauginote tokią nuostabią dukrą.
-Ar aplankysi dar mus?
-Būtinai. Tik dar nežinau, kada. Šiuo metu noriu pabūti kuo toliau nuo šio miestelio ir noriu pamiršti skausmą, kurį čia patyriau.
Netrukus Anos mama įgrūdo man į rankas ausinuką, kurį mėgdavo klausytis Ana.
-Štai. Noriu, kad turėtum jį. Ir neabejoju, kad Ana to norėtų. Tik nepamiršk jos.
-Niekada. Dėkui.
-Lik sveika.
-Iki.
Grįžusi namo pas močiutę Izabelę, ėmiau krautis daiktus. Po pietų atvažiavo tėvai. Apie tai, kas čia įvyko, nusprendėme nieko nepasakoti. Aišku, jie pastebėjo mano žaizdą ant veido, bet su močiute aiškinome, jog tai tik nelaimingas atsitikimas.
Kai visus savo daiktus sukroviau į automobilį, atsisukau į močiutę.
-O kur Kajus su Diodoru?-paklausiau.
-Kas tokie?-susidomėjo mama.
-Jie... savo namuose,-atsakė močiutė.
Nieko nelaukusi išlėkiau miško pusėn. Kaip ir tikėjaus, Kajus su Diodoru buvo prie buvusių namų griuvėsių. Kajus ir Diodoras, išgirdę mano žingsnius, atsisuko.
-Jau išvažiuoji?-paklausė Kajus.
-Taip,-niūriai atsakiau.-Atėjau atsisveikinti.
Jis priėjo prie manęs, padėjo savo delnus man ant žandų, prisitraukė mano veidą prie savojo ir pabučiavo. Tada stipriai apkabino.
-Pasiilgsiu tavęs,-tarė ir atsitraukė.
-Aš priėjau prie Diodoro, atsitūpiau ir apkabinau jį. Šis ėmė verkti.
-Nagi, neverk. Būk vyras. Aš dar grįšiu. Ir aš jūsų pasiilgsiu.
Atsistojau ir priėjau prie Kajaus. Savo nykščiu paglosčiau jam žandą.
-Būk geras brolis ir rūpinkis Diodoru,-šyptelėjau.
-Mes lauksime tavęs, Emilija. Nepamiršk mūsų.
-Ir aš lauksiu susitikimo su jumis.
Šypsojaus. Bet akyse kaupėsi ašaros. Iškart nusisukau. Nenoriu, kad jiedu matytų mane verkiančią.
-Iki, Kajau.
-Lik sveika, Emilija.
Žengiau žingsnį. Nesigrįžau į Kajų. Vis labiau ir labiau verkiau. Man buvo liūdna išsiskirti su žmonėmis, kuriuos be galo myliu.
Prieš grįžtant pas močiutę, dar užėjau į kapines. Norėjau atsisveikinti su Ana. Ne, ji nėra mirus. Ji gyvena. Gyvena mūsų širdyse ir mintyse. Ir nedrįsiu niekada išmesti jos iš savo širdies.
Grįžusi prie automobilio apžvelgiau močiutės namą. Pasiilgsiu šio mielo antikvariato. Tada pasisukau į močiutę Izabelę. Ši iškart man nusišypsojo.
-Nagi, ir kam toks liūdnas veidelis?-paklausė ji.-Gi dar grįši?
-Taip, dar atvažiuosiu tavęs aplankyti, močiute.-šyptelėjau.
Priėjau prie pat jos, apkabinau, pabučiavau į žandą ir pašnibždėjau į ausį:
-Rūpinkis Kajumi ir Diodoru.
-Būtinai, mieloji,-mirktelėjo močiutė.
Kai įsėdau į automobilį, įsijungiau Anos ausinuką ir klausiausi muzikos užsimerkusi. Tėvai dar apie kažką kalbėjo su močiutė. Kai jie įsėdo vidun ir tėtis užvedė variklį, atsimerkiau ir pažvelgiau pro langą. Močiutė šypsojosi ir mojavo man. Aš taip pat pamojau ranka.
Kai judėjom gatve, stebėjau kelią. Tą patį kelią, kuriuo važiavau čia. Laukiau posūkio. Posūkio, kuris reiškė miestelio gyvenimo pradžią. O dabar jis reikš pabaigą. Aš išvykstu.
Štai ir posūkis. Kaip tik tuo metu, kai sukome į pagrindinį kelią, iš kitos pusės į miestelį pasuko kitas automobilis. Įsižiūrėjau į jį. priekyje sėdėjo vyras ir moteris. Matyt, vyras ir žmona. Pažvelgiau į galinę sėdynę. Joje sėdėjo jauna mergina, kuri akimirką pažvelgė į mane. Nauja miestelio mergina? Ne. O gal tai nauja auka? 14-ta auka?

[MinaTo]

Patiko :) tik as nelabai supratau pabaiga . Ka reiske tie zodziai - Nauja miestelio mergina?Ne. O gal tai nauja auka ? 14-ta auka?

[Miyuki-san]

Palieka intriga, kad galbut merginu mirtys miestelyje nesibaige :)

[MinaTo]

O sitoje istorijoje dar bus pratesimas ?

[Miyuki-san]

Manau, ne. Rasysiu naujas istorijas. :)

[Fullmetal(aurimas)]

gera:nindzeskaito:

[Dreduke]

gara istrorija tikrai pritrauke demesi :sup:
tik pabaigoje truko aiskumo, nelabai ja supratau del tos 14 aukos jug zudiko nebera tai is kokiu krumu islys dar ta 14 auka...:cat11:

bet lauksiu kitu istoriju :)

[MinaTo]

Laukiam kitu istoriju ;D

[Miyuki-san]

nespeju rasyt:) jau kuriama kuriama, tik palaukit

[Miyuki-san]

DEŽAVU...
___________________________________________
I DALIS

Trys… Du… Vienas. Atsimerkiu. Lėtai pasikeliu, ištiesiu ranką ir išjungiu žadintuvą. Tada vėl griūnu ant pagalvės, užsimerkiu ir vėl bandau pajusti miego malonumą. Begulėdama išgirdau prasiveriančias kambario duris ir link manęs artėjančius žingsnius.
-Viktorija, kelkis,-pasIgirsta močiutės balsas.
-Tuoj tuoj. Dar truputį, močiute,-sumurmėjau.
-Kelkis tik. Eisiu arbatos tau padarysiu.
Močiutė išėjo iš kambario. Nenoriai vėl atsimerkiau, pakilau ir ėmiau ruoštis į mokyklą. Nekenčiu ryto. Dievinu miegą. Rodos, galėčiau miegoti amžinai. Galėčiau sapnuoti amžinai…
Virtuvėje prisėdau prie stalo, paėmiau puodelį su arbata ir ėmiau gerti. Šalia ant stalo lėkštutėje gulėjo sumuštinis, kurio be galo nenorėjau. Alkūnę atrėmiau į stalą, o savo smakrą – į alkūnę. Gėriau arbatą ir stebėjau močiutę. Ši savo drebančiom rankom tepė dar vieną sumuštinį. Pažvelgiau į jos raukšlėmis išmargintą veidą. Įsižiūrėjau į raukšles ties jos akimis. Tai - ašarų ir juoko likučiai. Tai - antspaudas, įrodantis, kad močiutės gyvenime būta tiek juoko, tiek ašarų. Netrukus ji pažvelgė į mane, o tada – į lėkštėje gulintį sumuštinį.
-Viktorija, kodėl nevalgai?-paklausė.
-Nenoriu.
-Prašau suvalgyk bent vieną. O vėliau nepamiršk išgerti savo vaistus. Prašau tavęs.
Paėmiau sumuštinį ir ėmiau valgyti, tada užsigėriau arbata. Ir vis dar stebėjau močiutę. Staiga pamačiau, kaip ji griebėsi už širdies.
-Man vėl negera,-tarė.- Einu prigulsiu.
Močiutė nuėjo į savo kambarį. Pasekiau paskui ją ir, kai ji atsigulė, paklausiau:
-Ar buvai pas daktarą?
-Ne. O kam? Iš jų nieko gero.
-Bet tau padarytų tyrimus ir, jei ką, paguldytų į ligoninę.
Atsisėdau šalia močiutės ant lovos krašto. Ji šyptelėjo man.
-Kas iš to, kad gulėsiu ligoninėje? Čia ne liga kalta, o senatvė. Jeigu mirsiu, tai tik savo namuose, savoje lovoje.
-Baik, močiute,-pasipiktinau.-Nekalbėk taip. Praradau tėvus, nenoriu prarasti bent tavęs.
-Nepergyvenk. Tau jau 18 metų, išgyvensi ir be manęs. Aš jau ir taip ilgai gyvenu. Net nesitikėjau, kad kada nors sulauksiu 80-ties.
Močiutė staiga susiraukė ir vėl susigriebė už širdies.
-Močiute…
-Viskas gerai,-vėl nusišypsojo.-Eik į savo kambarį ir baik ruoštis į mokyklą.
-Gerai. Bet jeigu tikrai bus labai negera, pranešk man, o aš iškviesiu gydytoją. Ir nesiginčyk su manim.
Močiutė linktelėjo.
Grįžau į kambarį ir ėmiau mautis batus. Tada priėjau prie lango ir pažvelgiau laukan. Sninga. Sniego daug. Bet tikiuosi nešalta. Pasirausiau savo piešinių ir popieriaus krūvoj ir susiradau dailės papkę. Išgėriau savo kasdien reguliariai vartojamus vaistus ir ėmiau vilktis paltą. Atsisveikinau su močiute ir išėjau. Prieš išeinant laukan užėjau pas kaimynę. Jos dukra Andželika kaip tik pati ruošėsi išeiti, tad, atidarius duris, anapus jų išvydo mane.
-O! Vika, ką čia darai?-paklausė ji.
-Mama yra?-pasiteiravau.
-Aha. Užeik, aš jau lekiu. Ir taip vėluoju. Nespėsiu į autobusą. Gerai, kad tavo mokykla arčiau namų negu mano.
Ji išlėkė, o aš užėjau vidun.
-Labas rytas,-užtikau Andželikos mamą pusryčiaujant ir pasisveikinau.
-Sveika, Viktorija,-nusišypsojo ji.-Kaip laikaisi? Kaip močiutė?
-Ai, aš gerai visai. Tik va močiutė nelabai. Kuo toliau, tuo blogiau. Ar galėtumėte kaskart vis užeiti pas mus ir, kol būsiu mokykloje, pažiūrėti, kaip ji?
-Žinoma. Nesijaudink.
-Ačiū,-padėkojau ir išėjau į mokyklą.
Lauke vis dar tamsu. Dienos trumpėja. Šaltoka. O dar tik žiemos pradžia. Matyt, laukia tikrai šaltas žiemos sezonas šiais metais. Bet man patinka. Lėtai ir elegantiškai sninga. Juk tai nerealu matyti apsnigtus praeivių paltus, snaigėmis apibarstytus jų plaukus bei nuo sniego pabalusius kai kurių skėčius. Ir kaip būtų velniškai gera dar išgerti šiltos ir be galo skanios juodos arbatos, pagardintos vienu su trim ketvirčiais šaukšteliu cukraus bei citrinos lašeliais...
Pakeliui į mokyklą sutikau Simoną.
-Labas,-pasisveikinau ir pabučiavau ją į žandą.
-Sveikute,-atsakė ji ir pažvelgė į mano dailės darbų papkę.-Tai visgi nusprendei daryt parodą mokykloje, taip?
-Visiškai taip,-šyptelėjau.-Tikiuosi, patiks žmonėms.
-Aišku patiks! Tavo piešiniai visada visiems patinka. Net nesuskaičiuočiau, kiek juodų gelinių tušinukų išnaudoji.
Simona nusijuokė.
-Šiame cikle juodą tušinuką naudojau tik parašui padėti,-tariau.
-Kaip tai?-nesuprato ji.
-Nenaudojau tušinuko šį kartą.
-Ooo,-šyptelėjo Simona.-Suintrigavai. Man jau įdomu būtų pažiūrėti.
Nusijuokiau.
Išsiprašiusi iš pirmos biologijos pamokos nuėjau pas dailės mokytoją.
-Kiek darbų iškabinsi?-paklausė ji.
-Devynis,-atsakiau.
-Nagi, parodyk. Ištrauk juos visus.
Atidariau papkę ir ėmiau traukti piešinį po piešinio. Kaskart mokytoja vis labiau nustebdavo.
-O, kaip matau, pakeitei savo stilių,-netrukus tarė.
-Taip. Bet tik šį kartą.
Mokytoja įsižiūrėjo į mano piešinius.
-Improvizacinis tepliojimas? Bet spalvos parinktos labai gerai. Kiekvienas potepis, rodos, tobulai atitinka vietą popieriaus lape.
Tada staiga nutilo, bet nenustojo žvelgti į piešinius.
-Mokytoja?
-Atleisk. Užsisvajojau. Tikrai geri piešiniai. Rodos, hipnotizuoja. Tikiuosi ir kitus tavo piešiniai taip pritrenks, kaip mane. Kaip tau tai pavyko?
-Vėliau suprasit. Ar galit duoti man kokį nors popieriaus lapą ir rašiklį? Noriu užrašyti ciklo pavadinimą ir trumpą jo aprašymą.
-Gerai.
Kai gavau popieriaus ir rašiklį, sėdau į suolą arčiau lango ir ėmiau rašyti. Hm... Ar tikrai mano ciklas toks geras, kaip sako mokytoja? O gal tiesiog ji taip mano, nes ji supranta, kaip reikia įžvelgti meną piešiny? Juk ji dailės mokytoja visgi... Nors ji man niekada nepatikdavo, nes yra per daug atlaidi mokiniams. Iš šalies net neatrodo kartais, kad ji tikrai žino, kas yra menas.
Kai aprašiau savo piešinių ciklą... vienu sakiniu, persiskaičiau jį porą kartų. Mokytoja kaip tik tuo metu jau buvo sudėjusi piešinius į rėmelius.
-Na, einam kabint?-pažvelgė į mane ir paklausė.
Linktelėjau.
Griebėm visus paveikslus ir ėmėm nešti link pirmo aukšto fojė. Tada pristūmėm suoliuką arčiau sienos, užsilipau ant jo ir ėmiau kabinti piešinį po piešinio ant sienos. Mokytoja stovėjo ir žvelgė į juos. Netrukus prie mūsų priėjo mokyklos direktorius.
-Labas rytas,-pasisveikinau.
-Labas rytas,-atsakė jis ir pažvelgė į piešinius-O, čia tu piešei?
Linktelėjau.
-Tikrai gražūs piešiniai. Iškart pagyvina mokyklos niūrumą.
-Dėkui.
Tada direktorius pasisuko į mokytoją.
-Jūs man būsite reikalinga. Tuoj mokykloje sulauksim svečių. Norėsiu, kad jūs aprodytumėte jiems mokyklą.
-Gerai, būtinai. Bet.. Kas per svečiai?
-Labai turtinga šeima, kuri yra pasiruošusi investuoti pinigus į kurią nors mokyklą. Ir ta kuri nors mokykla gali būti mūsų. Mums reikia pinigų. Mes būtinai turim nepasišiukšlinti. Tai puiki proga iškelti mūsų mokyklą iki aukštumų. Pamatysit, su pinigais greitai tapsime geriausi mieste, o gal ir visoje šalyje.
-Jūs išprotėjote. Esate didžiulis direktorius-materialistas.
-Ir mano, ir jūsų, ir kitų mokytojų ir darbuotojų atlyginimai taip pat padidės.
Mokytoja susimąstė.
-Na, jei taip sakote... Bet mums reikia daugiau žinoti apie tą šeimą.
-Kiek žinau, šeima susideda iš keturių asmenų. Vyras ir žmona bei du jaunuoliai. Kiek žinau, vienas įvaikintas. Bet jiems abiem po 20 metų, tad jie nėra dvynukai, kaip teigia tėvai.
Keista šeima. Neturi kur kišti pinigų. Pasisukau į direktorių ir žvelgiau į jį. Tas taip pat pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
-Puikūs piešiniai,-pakartojo, tada vėl pasisuko į mokytoją.-Lauksiu jūsų savo kabinete iškart po to, kai čia susitvarkysite.
-Gerai.
Direktorius nusisuko ir nuėjo tolyn. Aš žvelgiau, kaip jis tolsta, tada nukreipiau akis į paveikslus ir toliau juos kabinau ant aptrupėjusios sienos. O gal tie pinigai bent padės suremontuoti mokyklą?
Netrukus nulipau nuo suoliuko ir pažvelgiau į mano piešiniais išmargintą sieną. Tada priėjau prie prikabinto lapo ir dar kartą ėmiau skaityti:

Ciklas „Aklas Menininkas“. Juk tai nerealu piešti vidurnaktį balkone, šaltyje vienu chalatu, teplioti pirštu ir nematyti, bet jausti, ką pieši. Viktorija.

Tada pasisukau į mokytoją. Ši kaip tik tuo metu skaitė šį užrašą.
-Mat kaip,-tarė.-Dabar suprantu. Svarbu jausti meną, o ne matyti.
Šyptelėjau.
Netrukus mokytoja išėjo pas direktorių, o aš nuėjau į valgyklą, kadangi buvo likę dar nemažai laiko iki pamokos pabaigos, o į biologijos pamoką eiti nenorėjau. Nusipirkau apelsinų sulčių ir sėdau arčiau lango. Jaučiau, kaip vėjas prasiskverbia pro mažus tarpelius languose. Taip, pinigai, apie kuriuos kalbėjo direktorius, tikrai praverstų ir langams pasikeisti. Buvo šiek tiek šalta. Bet nepersėdau toliau, nes labai tingėjau. Išsitraukiau pieštuką, tada sąsiuvinį ir jo gale ėmiau piešti eskizus savo naujiems piešiniams.

[Miyuki-san]

II DALIS

Ne už ilgo suskambo skambutis į pertrauką. Parašiau Simonai žinutę, kad ateitų į valgyklą. Netrukus pamačiau ją artėjančią link stalo, prie kurio sėdėjau. Bet ji atrodė kiek nustebusi.
-Neįsivaizduoji, ką dabar mačiau,-tarė ji.
-Ir ką gi?-paklausiau.
-Kažkokie žmonės, matyt, šeima, su tavo dailės mokytoja vaikšto ir apžiūrinėja mūsų mokyklą. Ir ten buvo du žiauriai gražūs vaikinai. Galbūt jie bus naujokai mūsų mokykloje? Kaip manai?
-Abejoju,-tariau.-Tiem vaikinam jau po 20 metų, tad mokyklas jie senai pabaigę.
-Iš kur žinai?-nustebo Simona.
-Girdėjau, kaip dailės mokytoja kalbėjo su direktorium apie tą šeimą. Atseit, jie ketina investuoti pinigus į mūsų mokyklą. Tad visa šeima, tiek vaikai, tiek tėvai, atėjo apžiūrėti viską, matyt, kad nuspręstų, ar tikrai verta investuoti.
-Bet jei tie vaikinai tikrai broliai ir jiems abiem po 20 metų, tai turėtų būti dvyniai, bet jie nė kiek nepanašūs!
-Nes vienas įvaikintas.
-Aaa… Mat kaip,-sumurmėjo Simona.-Bet jei jie žada investuoti į mūsų mokyklą, vadinas, dažniau čia lankysis. O tai reiškia, kad mes turime puikią progą su jais susipažinti. Tu bent matei kokie jie gražūs?
-Na, dar neteko. Kur matei juos?
-Dabar mačiau prie tavo piešinių. Ten tokia spūstis! Net pati nespėjau jų peržiūrėti. Dabar mums bus laisva pamoka, tad galėsiu normaliai apžiūrėti. Be to, nemanai, kad dabar mūsų mokyklos svečiai sėdės direktoriaus kabinete?
-Na, tikriausiai, o ką?
-Eisim pasiklausyti jų pokalbio.
-Ką? Tu gal išprotėjai? Klausytis svetimų pokalbių?
-Nusiramink, viskas bus gerai. Niekas nepastebės. O jei pastebės, tai abejoju, kad tektų rašyti pasiaiškinimą dėl to, kad mes stovim per laisvą pamoką šalia direktoriaus kabineto durų. Nesijaudink, ką nors sugalvosim.
-Tai vadinama beprotiška improvizacija,-nusijuokiau.
Simona taip pat nusijuokė.
-Tik reikia palaukti pamokos ir kol visi sueis į klases ir koridorius šalia direktoriaus kabineto bus tuščias.
-Gerai,-šyptelėjau.
Tad sėdėjom ir laukėm, kada praeis dar trys minutės iki pamokos pradžios. Kai suskambo skambutis į pamoką, visi ėmė skirstytis. Mes su Simona pakilom nuo kėdžių ir lėtai ėmėm eiti link direktoriaus kabineto. Mokykla vis tuštėjo ir tuštėjo, kol galiausiai koridoriuje nebeliko nė vieno žmogaus. Direktoriaus kabinetas buvo netoli fojė, tad, kai ėjau pro savo piešinius, žvelgiau į juos. Na, taip. Jie tikrai atkreipia žmogaus dėmesį.
-Matei?-paklausė Simona.
-Ką mačiau?-atsisukau į ją.
-Ką tik jie visi suėjo į direktoriaus kabinetą. Einam greičiau.
Ji pagriebė mane už rankos ir nutempė tolyn.
Tyliai priėjom prie direktoriaus kabineto durų ir prigludom prie pat jų. Galėjom puikiai girdėti viską, kas vyksta anapus durų.
-Gal norėsite arbatos ar kavos?-pažinome direktoriaus balsą.
-Ne, dėkui,-tarė švelnus moters balsas.-Mes nelabai turime laiko. Eisim iškart prie reikalo. Apžiūrėjom mokyklą ir pastebėjom, kad jums tikrai reikėtų remonto. Rodos, šita mokykla nebuvo nė karto remontuota po jos pastatymo laikų.
-Buvo,-tarė direktorius.-Vieną kartą...
-Bet, matyt, senai,-vėl tarė tas pats moters balsas.-Bet mes suprantam ir norime jums padėti. Mūsų pinigai tikrai padėtų jums išspręsti šią problemą. Be to, padidintumėte mokytojų atlyginimus. Tik su viena sąlyga.
-Kokia?
-Mokyklos reikalus tvarkome mes. Be to, norime turėti visus mokyklos raktus. Ją atidarysime ir uždarysime patys. Dar, mums reikia nuošalios patalpos savo atskiram kabinetui, kuris bus visiškai privatus ir į jį galėsime įeiti tik mes keturiese. Ar aiškios jums mūsų sąlygos?
-Deja, negaliu su tuo sutikti,-rimtai tarė direktorius.
-Bet...
-Aš negaliu jums leisti kontroliuoti mokyklos gyvenimo.
-Bet nieko nepasikeistų. Visa mokyklos tvarka išliktų ta pati, tik mes ją kontroliuosim labai tyliai, niekam nežinant.
-Deja, esate mums visiškai nepažįstami žmonės ir aš negaliu jumis pasitikėti ir leisti, kad darytumėte su mano mokykla viską, ką norite.
-Ar jūs suvokiate, ką sakote?-staiga pasigirdo vaikino balsas.
Tas balsas... Akimirką pamaniau, kad kažkur esu jį girdėjusi...
-Ką turite tuo omeny? Aišku suvokiu!-sušuko direktorius.
-Tada mes rasim kitą mokyklą, į kurią galėsime investuoti savo pinigus. O jūsų mokykla liks šiukšlės vietoje. Be brangaus remonto ji greitai sugrius. Tad bus uždaryta, o jūs ir visi kiti darbuotojai liksite be darbo ir pinigų, suprantama. Tad, rinkitės: pinigai ar skurdas?
-Aš...
-Taip ar ne?-tarė vaikinas dar rimtesniu tonu.
-Gerai. Sutariam. Visos jūsų sąlygos bus įvykdytos.
Pasisukau į Simoną, griebiau jai už rankos ir nutempiau kuo toliau nuo direktoriaus kabineto.
-Manau, išgirdome pakankamai,-tariau jai.
-Tai jau tikrai. Žiaurūs dalykai čia dedasi. Rodos, pats direktorius tyliai, ramiai, niekam nežinant parduoda mūsų mokyklą kažkokiems nepažįstamiems žmonėms. Tau nepasirodė keistas tos moters balsas?
-Kuo keistas?
-Per daug vaikiškais kaip suaugusiai moteriai.
-Gi būna tokių moterų. Kaip pas Brigitą iš G klasės. Jai beveik 18, o jos balsas kaip keturmetės.
Su Simona nusijuokėme.
-Gerai jau,-tarė.-Na, noriu pažvelgti į tavo piešinius.
Iškart priėjome prie piešinių ir ji pradėjo juos apžiūrinėti.
-Ohoho... Naujas stilius. Pirmą kartą tarp tavo piešinių matau kažką tokio. O ciklo pavadinimas... Aklas Menininkas. Na, sužavėjo sužavėjo. Net pati keistai jaučiuosi, kai žvelgiu į tavo piešinius. Hm...
-Tikiuosi ir kitiem patiko,-sumurmėjau.
-Aišku patiko! Net nematei, kokia spūstis buvo prie piešinių.
Staiga išgirdome, kaip atsidaro direktoriaus kabineto durys. Pamačiau, kaip iš jo išeina skrybėlėtas vyras, skara apsigaubusi moteris, ir du vaikinai: šviesiaplaukis ir tamsiaplaukis. Įsižiūrėjau į tamsiaplaukį vaikiną. Ne... Negali būti. Ne, tai negali būti jis. Negali...
Kai jis pakreipė savo akis link manęs, aš iškart nusisukau.
-Vika, kas yra? – paklausė Simona.- Pažvelk tik į juos. Nagi, žvelk.
-Sima, negaliu,-tariau drebančiu balsu.
-O, kokie piešiniai,-tarė moteris.-Per tą spūstį pertraukos metu net negalėjau jų apžiūrėti.
-Vika, tie du vaikinai dabar apžiūrinėja tavo piešinius,-pašnibždėjo Simona.-O dieve, tas tamsiaplaukis dabar žiūri į mus. Į tave!
Pajutau, kaip kūnu perėjo šiurpuliukai. Neištvėriau ir išbėgau į mokyklos kiemą. Atsirėmiau į mokyklos sieną ir bandžiau atgauti kvapą.
Paskui mane atbėgo Simona.
-Vika, kas tau?-nesuprato ši.
-Aš tau turiu kai ką pasakyti. Papasakoti apie kai ką.
-Tada einam vidun.
-Palauk. Man reikia gryno oro. Maniau, apalpsiu.
-Bet kodėl? Ar tai kažkaip susiję su ta šeima?
-Taip. Su tamsiaplaukiu vaikinu.
Dar kartelį įkvėpiau oro, tada iškvėpiau. Pajaučiau žiemos šaltuką.
-Einam vidun, - tariau.- Tikiuosi jų jau nebėra ten.
-Einam.

[MinaTo]

Ant pacios ydomiausios vietos sustojai :cat13:
Laukiam tesinio ;D

[Miyuki-san]

III DALIS


Abi su Simona grįžom į mokyklą. Žvalgiausi, kad tik nepamatyčiau to vaikino. Ačiū dievui, jo nebesutikau. Ir gerai, kitaip vietoj būčiau mirus. Grįžom su Simona į valgyklą ir atsisėdom.
-Na?-tarė Simona.
-Ar aš tau niekada nepasakojau apie Emilį?-paklausiau.
-Tu man viską pasakoji. Bet apie jokį Emilį nepamenu, kad būtum užsiminus.
-Tai štai. To tamsiaplaukio vaikino vardas – Emilis.
-Emilis?
-Taip.
Nutilau. Buvo per sunku apie tai kalbėti.
-Nagi, Vika, pasakok,-nekantravo Simona.
-Pažinojau jį nuo mažens. Emilio tėvas ir mano tėvas kažkada kartu mokėsi, tad susitikom visi per jų klasės susitikimą. Ten ir susipažinau su juo. Ir, be abejo, jis iškart man patiko. Vėliau patekau į tą pačią mokyklą, kur mokėsi ir jis. Įsimylėjau kaip maža mergaitė...
-Bet gi gerai!-nusišypsojo Simona.- Dabar jūs vėl susitikot ir galėsite dažniau matytis. Neabejoju, kad ir jis tave atsimins.
-Nesupranti tu nieko, Sima. Emilis – nusikaltėlis.
-Kaip tai?-nustebo ji.
-Taip, jis tikrai neturi tėvo. O šis – buvęs mafijos bosas. Tik tu niekam nesakyk, ką aš dabar pasakoju.
-Gerai gerai. Nesakysiu. Pažadu.
-Tai štai... O žinai? Kaip sakoma – obuolys nuo obels netoli rieda. Koks tėvas, toks ir sūnus. Emilis jau nuo 15 metų mokėjo puikiai laikyti ginklą rankose, tėvelio išmokytas.
-Oho... Net nesitiki, kad jis toks.
-Patikėk. Aš net nesuprantu, kodėl mylėjau jį. Taip, jis gražus. Bet jo tas šaltumas, manau, turėtų visus atbaidyt.
-O dabar kaip? Ką jam jauti?
Sekundėlę tylėjau, tada piktai tariau:
-Neapykantą.
-Dėl ko? Dėl to, kad jis nusikaltėlis?
-Ne tik. Nuo pirmos dienos aš kaip įsimylėjusi mergaitė laksčiau paskui Emilį. Visą laiką kartodavau jam, kaip jį beprotiškai myliu. O jis vis atstumdavo mane. Kartodavo, kad esu erzinanti.
-O kaip jūs išsiskyrėt?
-Puikiai atsimenu tą dieną. Tai buvo prieš 4 metus. Tada buvo pavasario pabaiga. Ir tai nutiko parke...

-Ko mane pasikvietei?-paklausė Emilis piktu tonu.
-Buvau sutikus tavo brolį. Sakė, kad jūs išvykstate,-atsakiau šiek tiek drebančiu balsu.
-Tai ne tavo reikalas. Viskas?
-Prašau,-priėjau arčiau.-Gana visų tų žaidimų. Grįžk į normalų gyvenimą. Nedaryk tų pačių klaidų kokias tavo tėvas darė. Kitaip ir tu pražūsi, kaip pražuvo ir jis.
Emilis pagriebė man už kaklo ir pritrėškė mane prie medžio, ištraukė pistoletą ir įsmeigė jį tiesiai į mano kaktą.
-Nedrįsk minėti mano tėvo. Aš žinau, ką darau. Ir gana kištis į mano reikalus, kitaip nuspausiu gaiduką.
Žvelgiau į jo žvėriškas akis ir tylėjau. Net negalėjau nieko pasakyti dėl suspaustos gerklės, tad ėmiau verkti. Netrukus Emilis mane paleido, bet ginklą vis vien buvo nukreipęs į mane.
-Dabar nusisuki ir dingsti man iš akių, aišku?-pagrasino.
-Bet... Bet aš tave myliu,-ištariau pro ašaras.
-O aš tavęs ne. Niekada nemylėjau, nemyliu ir niekada nemylėsiu. Tu mane erzini. Atsimink tai visam gyvenimui ir nedrįsk man painiotis po kojomis.
Po šių žodžių jis nusisuko ir nuėjo tolyn. O aš likau stovėti atsirėmus į medį kaip paskutinė kvaiša.

Štai toks buvo mūsų paskutinis susitikimas. Bet dabar tai visiškai nebesvarbu. Kvailė tada buvau. Bet dabar mergaitė užaugo ir nebėra tokia naivi, kokia buvo.
-Siaubas... Praradau norą dar kartą jį pamatyti. Bet... palauk. Minėjai, kad jis turi brolį.
-Taip. Jo vardas - Denis. Ir jis dviem metais vyresnis už Emilį. Kažkodėl šiandien jo nemačiau tarp tų kitų žmonių. Ir apskritai niekada gyvenime nemačiau nei tos moters, nei vyro, nei ano kito šviesiaplaukio.
-O dėl ko jie išvyko? Ir kaip suprast tą „nedaryk tų pačių klaidų, kaip tavo tėvas darė“ bei „kitaip ir tu pražūsi, kaip pražuvo ir jis“?
Šiek tiek susimąsčiau.
-Jau minėjau, kad Emilio tėvas miręs. Dėl to ir išvyko. Dėl ko mirė? Pati nežinau.
Taip... Kai ką nutylėjau. Aš puikiai žinau, dėl ko žuvo Emilio tėvas. Su juo konkuruojančios mafijos bosas nužudė Emilio tėvą, o jo nukirstą galvą atsiuntė į Emilio namus. Tai žiauru. Net sunku įsivaizduoti jo reakciją.
-Ką dabar darysi?-paklausė Simona.
-Nežinau. Nenoriu jo matyti. Nemažai laiko praėjo, kol sugebėjau jį pamiršti. O kai vos pažvelgiau į jį, visi atsiminimai sugrįžo.
-Tai štai kodėl tu nieko man nepasakodavai apie savo praeitį...
Pasijaučiau beviltiškoje situacijoje. Tikrai. Net nežinau, ką dabar daryti... Tikiuosi, neteks jo dažnai matyti. Tikiuosi ir vėl pavyks jį pamiršti...
Per kitas pamokas stengiausi negalvoti apie Emilį. Galvojau tik apie tuos dalykus, kurių pamokose sėdėjau.
Istorija – viena sunkiausių pamokų mokykloje. Ir, be abejo, man pati įdomiausia. Niekad nebuvo gaila laiko mokytis apie Viduramžius ar pirmąjį pasaulinį karą, ar apie kokį kitą istorinį įvykį. Be abejo, kaskart vis sunkiau įsiminti visus tuos faktus, bet stengiuos, nes esu visiškai nusprendusi laikyti istorijos egzaminą. Netgi turėjau mintį studijuoti istorijos mokslą. Juk būtų nerealu dirbti muziejuje ar archyvuose. Juk būtų nerealu įkalinti save ten, tarp istorijos sienų, kur laikas man pavaldus ir visada būna amžinas.
Tačiau šią dieną istorijos pamoka nebuvo tokia įdomi, kaip visos kitos. Sėdėjau ir visą pamoką žvelgiau pro langą į krentančias snaiges. Jos taip elegantiškai krito, kad tas elegantiškumas greitai pabodo. Ir aš iškart pagalvojau apie Emilį. Ir negaliu jo išmesti iš galvos! Jaučiau savyje iš pykčio verdantį kraują. Su kiekviena mintimi apie Emilį vis didėjo neapykanta jam. Net pagalvojau apie tai, kas būtų, jei aš jį nužudyčiau. Ogi, pasaulis bent trupinėliu išsivalytų. Juk jis vis vien nusikaltėlis!
-Viktorija, užsisvajojai?-staiga paklausė mokytoja.-Ar girdėjai ką sakiau?
Pažvelgiau į ją.
-Taip, taip. Viską girdėjau. Pretekstas, dėl ko prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, buvo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando nužudymas Sarajeve 1914m. birželio 28d.
-Taip, teisingai. Išsisukai,-šyptelėjo mokytoja.
Taigi, išsisukau. Kai ji nukreipė žvilgsnį nuo manęs, Simona pašnibždėjo man:
-Po kitos pamokos būtinai eisim parūkyt, nes jau nebegaliu ištvert be cigaretės.
-Gerai. Pavaišinsi? Pamiršau savo pakelį namie. Užmečiau kažkur už savo lovos, kai vakar grįžau namo. Man reikia nuraminti savo nervus.
-Gerai, vaišinu,-šyptelėjo Simona.
Taip taip, jau metu rūkyt... Ne, aš nemeluoju. Tiesą sakant, net ne visada noriu. Keista, taip? Juk rūkantys žmonės dažniausiai negali pasakyti „Ne, miela cigarete, privalau šiandien tavęs nerūkyti“. Bet aš visgi sugebu pasakyti „ne“. Juk aš esu aš. Bet šį kartą jaučiau, kad man reikia cigaretės. Galbūt bent ji padės man bent kiek nurimti.
Staiga išgirdau, kaip vibruoja mano rankinė. Kažkas skambina? Išsitraukiau mobilųjį ir pažvelgiau, kas. Andželikos mama? Keista.

[Miyuki-san]

IV DALIS

Pakilau nuo kėdės, atsiprašiau mokytojos, išėjau į koridorių ir atsiliepiau.
-Klausau.
-Viktorija, tik išlik rami...
-Ar močiutei kažkas negerai?
-Ji... Nebekvėpuoja.
-Ką?!-sušukau.
-Aš iškviečiau greitąją. Ji greit bus. Tu tik išlik rami.
-Palaukit. Aš grįžtu namo.
Išjungiau mobilųjį. Bandžiau suprasti, kas įvyko. Močiutė mirė? Ne... Tik ne ji... Bandžiau tvardyt ašaras. Nenoriu pasirodyt klasėje apsižliumbusi. Pasikviečiau mokytoją į koridorių ir paaiškinau jai visą situaciją. Bekalbėdama apsiverkiau. Neištvėriau. Tad paprašiau, kad atneštų iš klasės mano daiktus ir kad nieko nepasakotų klasės draugams. Po dviejų minučių jau bėgau pro mokyklos pagrindinį išėjimą. Bėgau link namų per pūgą. Pusnys jau beveik siekė kelius. Pūtė šaltas vėjas. Bet nuo bėgimo ir dar labiau padidėjusio kraujospūdžio dėl raudojimo pasidarė be galo karšta. Po 10 minučių jau buvau priartėjus prie savo namų. Įbėgau į laiptinę ir lipau laiptais. Bėgau per savo aukšto koridorių maldaudama, kad tai būtų tik nevykęs pokštas. Bet iš kaimynų beviltiškai nuliūdusio ir gailesčio pilno žvilgsnio supratau, kad visa tai realu. Buto durys buvo atviros. Įbėgau vidun ir iškart nulėkiau į močiutės kambarį. Jame tvyrojo kažkoks savitas kvapas. Lavono? Močiutės lova buvo tuščia. Šalia lango stovėjo Andželikos mama, kuri akimirksniu atsisuko į mane.
-Viktorija...
-Ar tai tiesa?
-Sustreikavo močiutės širdis. Bet nesijaudink! Regis, tavo močiutės kūnas dar šiek tiek gyvybingas. Ją išvežė į ligoninę. Bandys palaikyti gyvybę ir atgaivint ją. Laukiau tavęs.
-Į kurią ligoninę ją išvežė? Važiuoju ten.
-Ne, Viktorija. Tu lik čia. Tau negalima nervintis per daug. Nuvažiuosiu aš. Apie viską, ką sužinosiu, iškart pranešiu tau telefonu.
Žvelgiau į ją. Visada pasitikėjau Andželikos mama. Norėjau pas močiutę. Bet neištverčiau, jei matyčiau ją kenčiančią.
-Gerai,-linktelėjau ir atsisėdau ant močiutės lovos.
Netrukus visame bute likau viena.
Tik ne močiutė. Prašau, Dieve! Atėmei tėvus, tik neatimk močiutės. Ji – viskas, kas man liko! Neištversiu, jei ji numirs. Ir ką tada daryčiau? Nebebūtų gyvenimo.
Atsiguliau ant močiutės lovos ir žvelgiau į lubas. Rankoje laikiau mobilųjį telefoną ir laukiau žinios apie močiutę. 80 metų. Garbingas amžius. Skurdi jaunystė. II-ojo pasaulinio karo metais išgyventa vaikystė. O dieve! Ir ji kažkada buvo vaikas. Ir pati, kiek pamenu iš jos pasakojimų, anksti neteko tėvų.
Gulėti ant močiutės lovos buvo be galo patogu. Jaučiausi rami. Net verkti nustojau. Jaučiau, lyg būčiau savoj erdvėj, savoj vietoj. Dabar suprantu, dėl ko močiutė norėjo mirti čia - savuose namuose, savoje lovoje.
Po valandos laukimo paskambino Andželikos mama.“Močiutei viskas gerai. Ji sveika gyva. Jau grįžtam namo.“ Norėčiau, kad ji būtų taip pasakiusi. Bet ji teištarė tik tai:
-Deja, tavo močiutė jau nebegrįš. Užjaučiu.
Nebeatsakiau nieko. Padėjau ragelį ir viskas. Užsimerkiau. Keista, bet nejutau, lyg močiutė būtų mirus. Bet taip nėra. Aš visąlaik tikėdavau, kad po mirties kažkas yra, kažkas vyksta toliau. Kažkoks gyvenimas. Žmogus egzistuoja po mirties - taip, tai normalu. Žmogaus egzistavimą įrodo tai, kad aš galvoju apie jį, kad nepamiršiu jo, jis visada išliks mano mintyse. Bet ir gyvybė. Gyvybė išlieka po mirties. Aš negaliu pasakyti, ar gyvybė atitenka kitam organizmui, ar gyvybė tęsiasi danguj ar pragare, ar kokiam kitam pasauly, kokiu žmogus tiki, bet ji tikrai yra. Siela gyvena ir toliau, nesvarbu, kokiame pavidale.
Užmigau.
Kai pabudau, buvo jau gana vėlu. Žiema. O žiemą dienos trumpėja. Pažvelgiau į laiką mobiliajame telefone. Penkios valandos. Į kambarį išvydau įeinančią Andželiką ir jos mamą, nešiną garuojančia arbata ir sumuštiniais.
-Štai, užkąsk.
-Dėkui.
Atsisėdau, paėmiau puodelį ir sumuštinį. Valgiau lėtai, neskubėdama ir žvelgdama į vieną tašką ant grindų. Andželika stebėjo mane, o jos mama netrukus išėjo iš kambario.
-Tu visai neverki,-sakė Andželika.-Kodėl?
-Ašaros – ne vienintelis dalykas, kuriuo galima išreikšti savo meilę ir ilgesį artimam žmogui. Abejoju, kad močiutei patiktų matyt mane verkiančią. Aš pati nenorėčiau, kad mano vaikai ir anūkai verktų dėl mano mirties. Man svarbiausia, kad jie manęs nepamirštų. Nuo rytojaus, kai palaidosim močiutę, jos kapas taps mano lankomiausia vieta. Prižiūrėsiu jį iki savo gyvenimo galo. Taip išreikšiu savo pagarbą jai. Galbūt kvaila tai sakyti, bet močiutę myliu net labiau nei savo abu tėvus kartu sudėjus. Man patikdavo vakarais prisėsti prie močiutės ir klausytis jos pasakojimų apie jos ankstesnį gyvenimą, apie tai, ko išmoko iš šio gyvenimo ir ką galėtų patarti man. Iš jos išmokau išlikt stipri. Išmokau pirmiausia pamilt save, kad ir koks netobulas kūrinys būčiau. Būtent aš esu savo paties kūrėja. Ir manau, svarbiausia yra ne tai, kaip supranta kūrinį kiti, o kaip tą kūrinį pateikia visiems pats kūrėjas, jei išvis nori ir gali pateikti.
-Teisingi žodžiai, Vika. Jau ne kartą pastebėjau, kad tu pasikeitei. Gyvenimas su močiute tau buvo lyg pamoka. Mokeisi gyventi teisingai. Per šiuos du metus tavo močiutė išaugino tikrą perliuką.
Andželika šyptelėjo. Man taip pat pavyko pakelti savo lūpų kampučius ir nusišypsoti jai. Tada atsikandau sumuštino, užgėriau arbata, sukramčiau ir prarijau.
-Visi mes užaugam,-tariau.
-Visi kažkada buvom vaikai. Buvom naivūs ir tikėjom viskuo, kas vyksta šiame gyvenime. Net nebandėm nieko keisti.
-Taip. Ir aš buvau naivi... Prieš keturis metus...
Prisiminimai...
-Tu kai ką atsiminei?-paklausė Andželika.
-Taip. Emilį. Tiksliau, ne aš jį atsiminiau, o jis privertė mane atsimint viską. Jis čia, mieste, Andželika.
-Ką?! Tas nusikaltėlis čia? Bet kodėl?
-Nežinau. Mačiau jį šiandien mokykloje. Jis kažką sumąstė. Gero nelaukiu.
-Žinai ką, Vika?-kreipėsi Andželika.-Nenori išeiti pasivaikščioti prie upės? Tikrai vertėtų, nemanai?
Linktelėjau.
-Galim. Man reikia gryno oro. Palauk tik. Baigsiu valgyt, susiruošiu ir galėsim eiti.

[Miyuki-san]

V DALIS

Kai išėjau į lauką, man iškart pagerėjo. Buvo jau maždaug apie 7-ios valandos vakaro. Sniego daug. Automobiliams pravažiuoti nelengva. Per pusnis ir nepravalytus šaligatvius eiti taip pat sunku. Bet man patinka. Nesuprantu tų, kurie nemėgsta žiemos dėl sniego. Man patinka žibintais apšviestos gatvės, kai sninga. Visai kaip šią akimirką.
Su Andželika nuėjom link upės. Rami pakrantė be jokio gatvių šurmulio ramino ir mane.
-Pažiūrėk, Vika. Upės krantas taip sušalo, kad pavirto ledu,-juokėsi Andželika.
-Tu nelipk gal. Įlūši dar.
-Gerai gerai.
Ji atsitraukė nuo ledo. Tada abi nuėjom prie sūpynių. Kai prisėdau ant jų, pradėjau lėtai suptis.
-Man patinka žiema,-tariau.
-Ir man,-atsakė Andželika.-Tik nepatinka, kad nuolat šalta.
-Čia kas be ko,-nusijuokiau.
Staiga išgirdome žingsnius sau už nugarų. Iškart pašokom nuo sūpynių ir atsisukom. Link mūsų ėjo gal 21-23 metų vaikinas.
-O... Mergaitės. Ne taip jau ir nuobodu vaikščiot vakarais ten, kur nėra žmonių,-šypsodamasis tarė jis.
-Einam, Vika,-tarė Andželika.
Ji griebė man už rankos ir mes abi pasukom link savo namų. Tik staiga pajutau, kaip tas vaikinas griebė man už kitos rankos ir atskyrė nuo Andželikos.
-Ei! Ką darai?-pasipiktinau.
-Paleisk ją!-sušuko Andželika ir ėmė eiti link manęs, kad padėtų pabėgti iš to kvailio nagų.
Bet netrukus pajutau peilio ašmenis prie savo kaklo.
-Stok!-paliepė vaikinas Andželikai.
Ši sustojo. Bandžiau pasimuistyti, bet jis susmeigė peilio galiuką man į kaklą.
-Paleisk ją,-prašė Andželika.
-Tokią lėlytę? Nė už ką,-nusijuokė nusikaltėlis.
-Andželika,-tariau.-Bėk namo.
-Tu nesveika? O kaip tu?-pasipiktino ji.
-Aš tuoj grįšiu, pamatysi,-šyptelėjau.-Tik nesakyk savo mamai. Kitaip ji jaudinsis. Ir taip blogai jaučiasi dėl mano močiutės.
-Ar tu nutuoki ką darai?-piktai paklausė Andželika.
-Bėk, sakau! Aš nesu silpna. Pati žinai. Greit grįšiu, pažadu.
Andželika žvelgė į mane, tada pažvelgė į išsišiepusį nusikaltėlį.
-Bet...
-Bėk, po galais!
Andželika linktelėjo ir nubėgo namų pusėn. Žvelgiau, kaip ji, vis atsigręždama į mane, tolsta.
-Tokiu būdu gelbėji draugę?-paklausė vaikinas.-Nemanai, kad tai kvaila?
-Aš ir pati save galiu apsaugoti.
Vaikinas nusijuokė, tada paleido mane, bet vis dar buvo nukreipęs peilį mano pusėn.
-Sėsk ant sūpynių,-liepė.
Lėtai atsisėdau, bet nenuleidau akių nuo peilio. Kai nukreips dėmesį kur nors kitur, reiks su koja nuspirti peilį iš jo rankų ir griebt tada. Paprasta.
-Mano vardas Saimonas, beje. O tavo koks, mažut?-paklausė nusikaltėlis.
-Nebūtina sakyt. Vis vien greit pamirši. Nesiruošiu čia ilgai užsibūt,-atsakiau.
-O tu užsispyrusi. Tokios man patinka.
Saimonas nusijuokė.
Pastebėjau, kad už jo link mūsų eina dar vienas vaikinas.
-O, Saimonai. Draugę susiradai?-nusijuokė šis.
Velnias! Jis ne vienas!
-Na, Deivi, nusišlapinai?
-Taip. Bet taip šalta, kad vos nenušalau savo daikčiuko.
-Kaip tau ji?-pasiteiravo Saimonas draugo, rodydamas pirštu į mane.
Deivis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
-Tas paltas man trukdo įsižiūrėt į ją.
-Nusirenk.
-Ką?-nustebau.
-Nusirenk!
Dabar tai tikrai įšsigandau. Gąsdino ne tik jiedu, bet ir tas į mane nukreiptas peilis. Atsistojau, nusiėmiau kepurę ir ėmiau atsiseginėti paltą.
-Greičiau!-paliepė Saimonas.
Nusiėmiau paltą ir mečiau jį į pusnį.
-Graži ir liekna. Kaip tik tokios man ir reikia,-nusijuokė Deivis.
Saimonas nusisuko į jį ir tarė šypsodamasis:
-Palauk, bičiuli. Ne tu vienas jos nori.
Staiga nusisukau ir ėmiau bėgti.
-Stok, myliumyliumyliumyliu!
Stengiaus bėgti kuo greičiau, bet dėl sniego bėgti buvo kaip tik sunkiau.
Netrukus mane kažkas pastūmė ir parkritau į sniegą. Atsisukau vis dar būdama pusny. Priešais mane stovėjo Saimonas, nukreipęs peilį į mane. Kiek toliau už jo link mūsų ėjo Deivis.
-Manei, pabėgsi?-piktai paklausė Saimonas.
Aš spyriau jam į koją šiek tiek žemiau kelių ir šis dėl milžiniško skausmo prarado pusiausvyrą, tad griūdamas išmetė iš rankų peilį. Aš griebiau tą peilį ir giliai susmeigiau jam į šlaunį. Pasigirdo garsus riksmas. Sniegas iškart nusidažė raudona kraujo spalva. Nieko nelaukusi atsistojau ir ėmiau bėgti. Bet iškart pajutau, kaip kažkas griebė man už plaukų ir ėmė tempti. Deivis! Griebiau jam už rankos ir stengiausi atitraukti nuo plaukų, nes man stipriai skaudėjo. Bet tvirtos rankos manęs nepaleido.
-Nereikėjo taip daryt, mažut. Nereikėjo. Dabar giliai įklimpai. Ir įklimpsi dar giliau,-sakė Deivis.
Pastebėjau, kad jis mane tempė link upės. Nejaugi jis žada mane paskandinti? Muisčiausi kiek tik galėjau, bet pasprukti nepavyko. Įbridome į upę iki aukščiau kelių. Ir tada Deivis įstūmė mano galvą giliai po vandeniu. Aš priešinausi. Draskiau jam rankas, kad tik paleistų, bet nepavyko. Buvo be galo šalta. Netrukus negalėjau jausti nei kojų, nei rankų. Pasidaviau. Dar kiek buvau sulaikiusi kvėpavimą, bet išnirti iš vandens nepavyko. Jis paleido mane. O aš nuplūduriavau gilyn į upę. Paskutinis atodūsis ir vanduo ėmė plūsti į mano burnos, nosies, ausų ertmes. Žvelgiau į viršų ir skendau vis gilyn... Gilyn... Viskas. Man galas. Noriu miego. Prieš užsimerkiant pamačiau, kaip kažkas dar paniro po vandeniu. Bet jau nebenorėjau stebėti to. Užsimerkiau ir atsijungiau.

[Miyuki-san]

VI DALIS

Ilgai klaidžiojau nežinioje. Kažkur toli nuo savo kūno. Žvelgiau į tamsą ir galvojau, kad taip ir turi būt... Taip ir turi būt... Aš gi sakiau, kad po mirties kažkas yra! Tuštuma... Bejausmė tuštuma ir tamsa. Bet aš dar galvoju! O tai reiškia gyvybę. O gal aš tiesiog sapnuoju? Noriu pabusti. Noriu!
Pajutau kažkokį šilumos plūstelėjimą per visą savo kūną. Pamaniau, lyg kas būtų įpūtęs oro į mano kūną, ir tas oras privertė dirbti mano širdį vėl.
Atsimerkiau. Žvelgiau į lubas. Apsižvalgiau ir pastebėjau, kad guliu beveik visiškai nuoga po antklode kažkokiame tuščiame tamsiame kambaryje, kur stovėjo tik lova, kurioje gulėjau, ir kėdė. Atsisėdau. Be galo skaudėjo galvą. Mano gana trumpi plaukai buvo šiek tiek drėgni. Kažkas mane išgelbėjo. Uždaviau sau klausimą: kur aš esu? Reikia išsiaiškinti.
Ant kėdės gulėjo kažkokie balti vyriški marškiniai. Matyt, teks juos užsivilkti ir tada keliauti išsiaiškinti, kas čia vyksta.
Kai priėjau prie kambario durų, pirma nedrįsau jų atidaryti. Tad priėjau pirmiausia prie lango ir pažvelgiau pro jį. Danguje švietė mėnulis. Apsnigtas miškas. Pirmoji kilusi mintis, ką aš galėčiau čia daryti, buvo tai, kad mane pagrobė koks nors žudikas maniakas. O gal tai Deivis su Saimonu? Dabar dar labiau praradau norą atverti duris. Bet reikia!
Vėl priėjau prie durų. Padėjau ranką ant durų rankenos, pasukau ir atidariau. Iškišau galvą anapus. Koridorius su keliais kambariais. Gale – laiptai. Kiek nejaukiai jaučiaus, būdama vienais marškiniais ir dar vyriškais, kurie buvo aiškiai man per dideli. Bet išdrįsau išeiti į koridorių. Tyliai ėjau link laiptų. Išgirdau iš apačios sklindančius kažkokius balsus. Vyriškus.
-Aš jau negaliu. Ta myliumyliumyliumyliu Karina mane nervina. Man atrodo, kad aš jai kada nors tikrai išmalsiu snukį.
-Nusiramink, ji reikalinga bosui, tad nieko jai nedaryk. Ignoruok ir viskas.
Tyliai priėjau prie laiptų ir pažvelgiau žemyn. Šalia jų stovėjo du vaikinai, vienas – šviesiaplaukis, kitas – už aną aiškiai vyresnis juodaplaukis. Sunkiai, bet pažinau aš juos. Juk tai tie vaikinai, kur mokykloje buvo kartu su Emiliu! Staiga jiedu pakėlė akis į mane.
-Ei, kas tu?-sušuko šviesiaplaukis vaikinas.
Aš iš išgąsčio ėmiau eiti atbula, bet, kai nusisukau nuo laiptų, priešais save išvydau raudonplaukę merginą, kuri akimirksniu pagriebė mane už kaklo, prispaudė prie sienos ir atkišo peilį į mane.
-Kas tu? Ir ką čia darai?-piktai paklausė ji, tada apžvelgė mane ir nustebo.-Ir ką darai su Emilio marškiniais?
-Emilio..?-nustebau.
Prie mūsų priėjo tie kiti du vaikinai.
-Ooo, turim naują gyventoją,-šypsodamasis tarė šviesiaplaukis ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
-Paleisk ją, Karina,-išgirdau balsą.
Vėl tas balsas... Emilis...
Link mūsų iš laiptų pusės artėjo tamsių plaukų, tamsių gilių akių vaikinas, vardu Emilis. Tai tikrai jis... Ketveri metai...
Jis priėjo prie pat, šiek tiek atstūmė merginą nuo manęs ir pažvelgė man tiesiai į akis.
-Štai ir vėl susitikom.
Taip. Tai tikrai jis. Žmogus, kurį kažkada mylėjau. Žmogus, dėl kurio galėjau padaryti bet ką. Žmogus, apie kurį galvojau dieną naktį... Žmogus, kuris mane paliko. Žmogus, kuris įžeidė mane. Žmogus, kuris laikė įsmeigęs ginklą tiesiai į mane. Žmogus, kurio pradėjau neapkęsti.
Išdrįsau pakelti ranką ir trenkti Emiliui delnu per veidą. Jis šiek tiek atsitraukė nuo manęs, o kiti žvelgė nustebusiom akim.
-Ooo, regis jūs jau pažįstami,-nusišypsojo šviesiaplaukis vaikinas.-Gal ir mane supažindintum su savo buvusia?
-Ji ne mano buvusi,-tarė Emilis ir vėl pažvelgė man į akis.
-Grąžink man mano rūbus,-piktai tariau.-Ir nepamiršk parodyti, kur išėjimas.
-Tu neišeisi iš čia.
-Ak, taip? Stebėk!
Atstūmiau jį ir pajudėjau link laiptų. Tačiau staiga Emilis griebė mane už rankos ir ėmė tempti koridoriumi.
-Paleisk mane, niekše!-šaukiau.
Jis nutempė mane į tą patį kambarį, kuriame buvau, įstūmė vidun, įėjo pats ir uždarė paskui save duris.
-Aš sakiau, niekur tu iš čia neisi.
-Kas tu toks, kad aiškintum man?!-pasipiktinau.
Jis tylėjo. Žvelgė į mane ir tylėjo.
-Per tuos 4 metus tu labai pasikeitei,-netrukus tarė.
-O tu ne!-sušukau.-Toks pats šaltas, niekingas nusikaltėlis. Dar kartą kartoju, grąžink mano rūbus ir išleisk iš čia.
-Tu esi mano namuose, tad privalai daryti tai, ką aš tau liepiu. Turėtum džiaugtis, kad išgelbėjau tave nuo tų prievartautojų ir mirties.
-Jau verčiau būčiau mirus, nei vėl tave išvydus.
Emilis nieko neatsakė. Žvelgė į mano akis, tada nusisuko ir išėjo iš kambario. Nusekiau link durų, bet kai bandžiau atidaryti, jos buvo užrakintos.
-Kvailys!-sušukau ir trenkiau kumščiu į duris.
Taip ir likau uždaryta tame kambaryje. Net nežinau, kiek laiko ten praleidau, bet pastebėjau, kad po truputį ėmė švisti. Visą laiką gulėjau lovoj ir žvelgiau į lubas.

[MinaTo]

Norejau jau seniai paklausti ...
Kai tu pradejai rasyti sia istorija i foruma ji jau buvo sukurta ?

[Miyuki-san]

Pradeta bet dar nepabaigta, o ka??

[MinaTo]

Paprastai , as jau svajoju , kad kiekviena diena pasirodys po skyriu xD ... Laukiam istorijos tesinio xD
P.S. O per kiek laiko tu sukuri viena skyriu ?

[Miyuki-san]

VII DALIS

Kai visai prašvito, išgirdau rakinamas duris, tad atsisėdau.
Į vidų įėjo anas šviesiaplaukis vaikinas.
-Labas rytas, gražuole,-su šypsena pasisveikino jis.-Štai, tavo pusryčiai.
Jis padėjo ant lovos padėklą su kiaušiniene, arbata ir sumuštiniu ir pats šalia atsisėdo.
-Aš nealkana,-šaltai atsakiau.
-Emilis tau liepė pavalgyti. Tau reikia valgyti. Be to, gaminau aš. Pamatysi, tikrai skanu. Be to, mano vardas Gytis. O tu Viktorija, taip?
Linktelėjau. Tiesą sakant, valgyti tikrai norėjau, tad paėmiau lėkštę su kiaušiniene ir ėmiau valgyti. Pirmą kartą valgiau tokią skanią kiaušinienę. O gal ji tik atrodė skani, nes buvau labai alkana...
-Iš kur tu pažįsti Emilį?-paklausė Gytis.
-Nenoriu to prisiminti. Net nesuprantu, kodėl jis mane čia laiko.
-Paprasta. Tu žinai, kur yra mūsų slėptuvė, puikiai pažįsti Emilį, žinai, kad jis yra nusikaltėlis, tad jam būtų nenaudinga tave paleist.
-Tai kodėl nenužudo tiesiog?
-Jis ir taip daug žmonių nužudė. Be to, kam žudyti tokią gražią merginą, kaip tu?
Šiek tiek išraudau.
-Be to,-tęsė Gytis,-tikriausiai jis mano, kad esi silpna mergina, tad laikyti tave čia nėra papildoma kankynė.
-Deja, nesu ta silpna naivi mergaitė, kokia buvau. Aš įrodysiu jam tai. Jis bus priverstas mane arba paleisti, arba nužudyti.
-Kovoji už save. Tokia tu man dar labiau patinki,-šyptelėjo jis.
-Turėtum laikyt liežuvį už dantų,-pasipiktinusi, bet išraudusi tariau.
-Atleisk atleisk.
-Kodėl norite tvarkyti mano mokyklos reikalus? Ir kam tas slaptas privatus kabinetas?
-Negražu šnipinėti,-šyptelėjo Gytis.
Nieko neatsakiau. Tiesą sakant, šiek tiek griaužė sąžinę.
-Mums reikia vietos, kur galėtumėm laikyti savo kontrabandą.
-Ir jūs pasirinkote mokyklą?
-Na, taip. Abejoju, kad policija ieškotų narkotikų ar cigarečių mokykloje. Be to, jei kažkas sužinotų apie šią vietą ir praneštų policijai, būtų sunku greitai išvežti iš čia visą kontrabandą, jei slėptumėm ją šiuose namuose.
-Logiška. Bet kodėl dirbi Emiliui?
-Aš, tas už mane 5-iais metais vyresnis vaikinas Aleksas ir ta bjaurioji myliumyliumyliumyliu Karina padedam Emiliui. Jis vienas nesusitvarkytų savo reikalų, kad ir kaip tai neigtų. Mane nervina, kad jis visada stengiasi veikti vienas. Jam atrodo, kad niekas jam negali padėti, kad draugai visai nereikalingi. Jis iš prigimties išmoko būti vienišas. Koks ir jo tėvas buvo.
-Na taip, aš žinau, kad Emilio motina mirė jį gimdant, o tėvas prieš tris metus buvo nužudytas.
-Kaip ir mano motina buvo nužudyta.
-Ką?-nustebau.
-Tai tiesa. Emilio tėvas kažkada turėjo romaną su mano motina. Jo ir jo brolio mafijos grupuotės nesutarė viena su kita. Vienas su kitu varžėsi. Stengėsi vienas iš kito kuo daugiau išvogti. Galiausiai Emilio tėvas perėmė ir savo brolio narkotikų siuntą už mažiausiai 8 milijonus JAV dolerių. Anas taip siuto, kad nusprendė už tai nužudyti mano motiną. O tada pagrasino, jei negrąžins siuntos, nužudys ir Emilį. Na, o tada prasidėjo karas tarp tų dviejų mafijų. Ir galiausiai Emilio tėvas buvo nužudytas.
-O jo nukirsta galva buvo atsiųsta Emiliui.
-Puikiai viską žinai,-nusišypsojo Gytis.
-O kur jo brolis Denis? Gal išėjęs kažkur, nes nemačiau tarp jūsų.
-Tu nežinojai?
-Ko?-nesupratau.
-Jis irgi mirė.
-Ką?!-sušukau.-Kaip?!
-Tais pačiais metais ir jis buvo nužudytas kaip jo tėvas. Emiliui atsiuntė jo galvą. Ji buvo taip subjaurota, kad net nepavyko normaliai atpažinti. Žiauru.
-Hm. Taip Emiliui ir reikia. Ne veltui nusikaltėlis.
-Nieko tu nesupranti...
-Aš suprantu. Jau senai jam reikia sėsti už grotų. Už viską, ką padarė tom žuvusiom sielom ir... man.
-Ar pasiliksi čia?-paklausė Gytis.
-Tikrai ne. Nesiruošiu čia likti.
-O gal visgi pasiliksi? Labai norėčiau. Gal bent tau pavyktų pakeisti Emilį?
Ėmiau isteriškai juoktis.
-Man? Pakeisti? Emilį? Nejuokink! Jo neįmanoma pakeisti. O ypač man.
Gytis atsistojo.
-O tu bent pabandyk.
Tada šyptelėjo ir išėjo iš kambario.
Pabandyt? Ne... Kvailas sumanymas. Tikrai neįmanoma. O gal bent pabandyt? Ne... O gal? Ne...Tikrai nepakeisiu. Bet čia proga parodyti, kad pasikeičiau aš. Gerokai labiau, nei jam atrodo. Aš įrodysiu tai.
Dar porą valandų sėdėjau tyloje. Vis pažvelgdavau pro langą, pavaikščiodavau po kambarį, pagulėdavau lovoje, vėl pavaikščiodavau po kambarį. Patikrindavau, ar kambarys tikrai užrakintas – užrakintas.
Galiausiai išgirdau rakinamas duris ir išvydau į kambarį įeinantį Emilį.
-Girdėjau, kalbėjai su Gyčiu,-tarė jis.
-Taip,-atsakiau ir šyptelėjau.-Jis tikrai mielas.
-Ar tu žinai, kad turi tik du pasirinkimus?
-Taip. Arba mirti nuo tavo rankos, arba likti čia su jumis.
-Ir ką nusprendei?
Šiek tiek susimąsčiau. Bet atsakymą jau kelias valandas žinojau.
-Nusprendžiau likti.
-Nemanai, kad gali pasigailėti, likusi su manimi?
-O nemanai, kad tu pasigailėsi, mane palikęs gyvą?
Gudriai šyptelėjau.
-Beje,-netrukus tariau.-Jei žadi mane pasilikti, man reikia grįžti namo ir susirinkti man reikalingiausius dalykus.
Emilis nusisuko durų pusėn ir išeidamas tarė:
-Pasakysiu, kad Karina atneštų tau rūbus. Tikriausiai jie jau išdžiuvę.
Taigi, teko laukti Karinos. Ar aš tikrai gerai darau, likdama čia? Na, bent žinau, kad Gytis džiaugsis, jog čia lieku.
Netrukus į kambarį įėjo ta pati raudonplaukė mergina – Karina. Ji priėjo prie manęs ir metė mano rūbus į mane.
-Štai, imk. Emilis liepė atnešt.
-Nebūtina mėtyt.
-Tikiuosi, neužsibūsi čia ilgai.
-Deja, užsibūsiu,-gudriai šyptelėjau.
-Ką?-nustebo Karina.-Kaip tai? Emilis tave pasiliks?
-Aha.
-Beprotybė kažkokia. Na, jei taip, tai net nedrįsk artintis prie jo, nes jis mano.
-O, su mielu noru pasilik jį sau. Man visai nesvarbu.
-Žiūrėk, kad taip ir būtų, kitaip pasigailėsi. Ir greičiau persirenginėk, Emilis laukia tavęs laiptų apačioje.
Karina išėjo, trenkusi durimis. Emilio fanė? Tai beviltiška. Verčia juoktis. Kažkada, matyt, ir aš tokia buvau. Verčiau neprisimint.
Visi mano rūbai čia. Net ir paltas su kepure. Greitai apsirengiau ir išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn, kur sutikau Emilį.
-Einam,-tariau ir pasekiau paskui jį.

[Miyuki-san]

VIII DALIS

Buvo be galo gera išeiti į gryną orą. Norėjau dar pabūti kieme, bet Emilis liepė kuo greičiau sėsti į jo automobilį. Visą kelią iki mano jau buvusių namų žvelgiau pro langą. Nekalbėjau su Emiliu. Nenorėjau. Aš be galo jo nekenčiu. Už viską, ką man padarė.
Kai įšvydau savo namus, kiek suklusau. Pasiilgau jų. Pasiilgau močiutės. Deja, ji jau nebelauks manęs namuose. Kai sustojome prie namų aikštelėje, iškart išlipau. Jau norėjau skubėti namo, bet mane už rankos sugriebė Emilis.
-Būk šalia manęs. Ir be jokių fokusų, nė nedrįsk pabėgti,-liepė jis.
-Koks skirtumas. Vis vien neturiu daugiau kur bėgti.
Emilis keistai pažvelgė į mane, o aš pasisukau ir ramiai nuėjau link namų.
Kol ėjau link savo buto, nesutikau nė vieno kaimyno. Ir gerai. Nenoriu, kad jie matytų mane su Emiliu.
Buto durys buvo neužrakintos. Įėjau vidun ir pasijaučiau, lyg būčiau svečias, atėjęs aplankyti artimųjų... kurių nėra.
-Nejaugi tu gyveni viena?-paklausė Emilis.
-Taip. Nuo vakar. Šiandien pagal viską turėčiau laidoti močiutę.
-Ji mirė vakar?
-Taip.
-O tėvai kur?
-Irgi mirę! Prieš du metus papuolė į baisią avariją ir mirė vietoj. Absurdiškai žiauru, taip? Įsivaizduoji? Dabar mes vienodi! Abu vieniši!-sušukau ir isteriškai nusijuokiau.
Emilis pažvelgė į mane kaip į beprotę, tad nutilau.
-Ar galiu nueiti į močiutės laidotuves?-paklausiau.
-Ne.
-Bet kodėl?-nustebau.
-Niekas neturi matyti, kad tu dar čia.
-Tu visiškas kvailys. Kaip tu drįsti?!
-Rink savo daiktus, nes turim greit važiuoti.
Susirinkau savo drabužius. Visus dušo želė, kūno lasjonus, makiažo reikmenis ir panašų šlamštą, pasiėmiau tėvų ir močiutės nuotraukas. Susigriebiau papkę su popieriumi bei įsidėjau dažus. Tada pasilenkiau už lovos ir išsitraukiau cigarečių pakelį.
-Rūkai?-paklausė Emilis.
-Ne visada.
Pakelį įsidėjau į palto kišenę. Tada atsidariau stalčių spintelėje šalia lovos ir ištraukiau kelias vaistų dėžutes.
-Vartoji vaistus?-paklausė Emilis.
-Taip.
-Nuo ko?
-Ai čia tik šiaip narkotikai.
-Baik juokaut.
-Baik klausinėt. Tai ne tavo reikalas.
Įsidėjau dėžutes į maišą, tada pakėliau visus krepšius, priėjau prie Emilio ir įgrūdau juos jam į glėbį.
-Štai, nešk.
Taip, pažvelgė jis į mane nepatenkintas. Bet man nesvarbu. Pagaliau pamatys, kad nelengva su manimi.
-Vika?-pasigirdo balsas.
Atsisukau durų pusėn. Tarp jų stovėjo Andželika, nustebusiu veidu. Ji iškart metė savo kuprinę į šoną, pribėgo prie manęs ir apkabino.
-Dieve mano, kaip aš jaudinaus dėl tavęs,-tarė ji.
-Man viskas gerai.
-O aš mamai pasakiau, kad nakvojai pas Simoną.
Pažvelgiau jai į akis.
-Klausyk,-tariau Andželikai.-Pasakyk savo mamai, kad negrįšiu. Pasakyk, kad aš persikrausčiau gyventi pas dėdę.
-Bet kodėl?-paklausė ji ir piktai pažvelgė į Emilį.-Ir ką tu darai su juo?
Pasisukau į jį, tada vėl atsisukau į Andželiką.
-Tai nesvarbu.
-Svarbu! Tu bent žinai, koks jis nusikaltėlis? Jūs keturis metus nesimatėt. Ar bent žinai, kiek žmonių jis nužudė?
-Viskas, gana kalbų,-įsiterpė Emilis.
-Palauk,-tariau jam ir vėl atsisukau į Andželiką.-Viskas bus gerai. Aš sugebu savimi pasirūpinti.
-Tu ir vakar prie upės taip sakei...
-Aš tau pažadu. Viskas tikrai bus gerai. Tik sakyk mamai taip, kaip prašiau. Ir palaidokit močiutę už mane.
Andželika linktelėjo, tada atsisuko į Emilį ir tarė jam piktu tonu:
-Tik pabandyk jai ką nors padaryti.
-Tai ne tavo reikalas.
Emilis pagriebė man už rankos ir ištempė iš buto.
-Sėkmės, Andželika!-sušukau.
Buvau nepatenkinta Emiliu. Kaip jis drįso atskirt mane nuo mano draugės!
-Daugiau kad taip nedarytum,-pasipiktinau.
-Mes neturim laiko meilės dramom.
-Tai aišku, tau nesvarbu, nes tu neturi draugų. Ne taip, kaip aš.
-Man jų nereikia.
-O kaip Gytis, Karina ir Aleksas?
-Jie man ne draugai. Jie tik padeda man.
-O tu jų kada nors klausei, ar tu esi jų draugas?
-Man tai nesvarbu.
Nieko neatsakiau. Nesistebiu. To ir galima iš jo tikėtis. Šaltakraujis padaras.

[Miyuki-san]

IX DALIS

Kai grįžom atgal į Emilio namus, prie bendro pietų stalo prisėdau ir aš. Buvo be galo keista ten sėdėti. Visiškai nesijaučiau, lyg būčiau savo erdvėje ir tai mane glumino, tad šiek tiek užkandau ir grįžau į savo naująjį kambarį. Pastebėjau, kad šį kartą jame stovėjo ne vien lova, o spintelė šalia jos ir didžiulė spinta su veidrodžiu. Dabar bent turėsiu kur susidėti savo daiktus. Atsisėdau ant lovos, paėmiau vieną krepšį ir ėmiau traukt daiktą po daikto. Rūbus kabinau į spintą, smulkesnius daiktus dėjau į spinteles. Tada ištraukiau tėvų ir močiutės nuotraukas. Tėvų iškart padėjau į spintelės stalčių, o į močiutės nuotrauką dar kiek įsižiūrėjau. Dar vienas dalykas, įrodantis žmogaus egzistavimą, – nuotrauka. Tada išsitraukiau vaistų dėžutes ir taip pat kartu su močiutės nuotrauka įdėjau į stalčių. Kai ištraukiau cigarečių pakelį, užsimaniau parūkyti.
Išėjau iš kambario ir pajudėjau link išėjimo, bet pakeliui sutikau Emilį.
-Kur eini?-rimtai paklausė.
-Ne tavo reikalas.
Jis pagriebė man už rankos ir prisitraukė prie savęs. Tada piktai pažvelgė į akis.
-Dar kartą kartoju, jei gyveni mano namuose, privalai daryt tai, ką liepiu, ir privalai sakyti viską, ką ruošiesi daryti ir kur eiti.
-Gerai gerai. Einu parūkyt. Patenkintas?
-Eisiu su tavim.
-Koks skirtumas.
Abu išėjom laukan. Atsirėmiau į namo sieną, išsitraukiau cigaretę, žiebtuvėlį ir prisidegiau. Emilis stebėjo kiekvieną mano judesį.
-Nebūtina manęs stebėt.
-Neuždrausi.
Jis gudriai šyptelėjo, o aš nusisukau nuo jo. Stovėjau tyliai. Emilis taip pat tylėjo, tad pasijaučiau kiek nejaukiai. Bet jaučiau, kad jis vis dar mane stebi.
-Ar tie piešiniai mokyklos fojė – tavo?-netrukus paklausė.
-Mhm,-linktelėjau ir įtraukiau dūmą.
Vėl įsivyravo tyla. Gal tart bent žodį? Gal paklaust ko nors? Pavyzdžiui, kaip sekas? Ne. Per daug kvailai skambėtų.
Netrukus išgirdau žingsnius už savęs. Akimirksniu atsisukau ir išvydau Emilį stovintį priešais pat mane. Per arti... Pajutau, kaip širdis ėmė smarkiau plakti. Iškvėpiau cigaretės dūmą tiesiai Emiliui į veidą ir tariau:
-Nė nedrįsk prieiti taip arti prie manęs.
-Kodėl? Tau gi tūrėtų patikti,-gudriai šyptelėjo jis.
-Jau nebe.
Atsitraukiau nuo jo ir vėl nusisukau. Emilis tylėjo. Tik išgirdau, kaip tyliai nusijuokė.
Netrukus pamačiau prie mūsų einančią Kariną.
-Ką čia veikiat?
-Nematai? Rūkau,-tariau.
-O tu, mielasis?-šypsojosi ji, žvelgdama į Emilį.
-Saugau ją, kad nepabėgtų.
-Nebūtina ją čia laikyti. Tik vietą užima šiuose namuose.
-Laikyk liežuvį už dantų, myliumyliumyliumyliu!-pasipiktinau.
-Ką tu pasakei?-piktai pažvelgė Karina.
Surūkiau cigaretę ir numečiau nuorūką į pusnį. Tada nieko nelaukusi nuėjau vidun.
Grįžau į kambarį, bet iškart sulaukiau svečių.
-Kaip tu?-paklausė įėjęs Gytis.
-Susinervinau,-atsakiau ir atsisėdau ant lovos krašto.
Gytis atsisėdo šalia.
-Dėl ko?
-Dėl visko. Aš abejoju, kad esu pajėgi įrodyt Emiliui, kad tapau stipresnė nei kad buvau kažkada.
-O tu nemanai, kad erzindama Emilį gali pasigailėti?
-Tikrai ne. Nebijau mirti.
-Bet vis vien būk atsargi.
-Beje, dėl ko jūs slapstotės?-paklausiau.
-Kiek žinau, Emilio dėdė, tas pats, kuris nužudė jo tėvą, yra taip pat miręs jau metus. Bet jo mafija dar puikiai dirba. Tad nuo jų ir slapstomės, nes Emilis – puikus derybininkas ir didelis konkurentas. Visgi tėvas jam paliko didžiulius turtus. Tad teko pabėgti iš miesto ir pasislėpti čia, namuose, kuriuose kažkada gyveno Emilio močiutė. Niekas nežino apie šią vietą, tik jo giminaičiai, mes trise ir tu nuo šiol. O kadangi visi Emilio artimieji mirę, tai šie namai – saugiausia vieta.
-O kaip policija?
-Net nežino apie mus. Kadangi mes turim reikalų tik su mafijos grupuotėm, jų nariam patiems būtų per daug pavojinga skųsti mus policijai.
-Žiaurus tas nusikaltėlių gyvenimas.
-Aš nesiskundžiu. Jau geriau tai, negu nieko.
Gytis šyptelėjo, tada nutilo ir pažvelgė į mano akis.
-Tu velniškai graži.
-Baik,-išraudau.-Man reikia į dušą. Reikia susitvarkyti plaukus, pasidaryti makiažą, persirengti...
Staiga Gytis pabučiavo man į lūpas. Bet netrukus paleido jas ir atsitraukė. Keistai jaučiaus. Net nežinojau, ką sakyti. Bet paklausiau:
-Kodėl tai padarei?
-Nežinau. Norėjau ir tiek. Atleisk.
-Nieko baisaus,-nusišypsojau, tada pavėliau jam jo šviesius plaukus.-Bet daugiau taip nedaryk, nes pasijaučiau nejaukiai.
Abu nusijuokėm. Staiga išgirdau, kaip skamba mano telefonas. Išsitraukiau jį iš stalčiaus ir pažvelgiau, kas skambina. Simona!
-Atleisk,-tariau Gyčiui.-Turiu atsiliepti.
-Vika...
-Palauk.
Išėjau iš kambario ir atsiliepiau:
-Klausau?
-Vika, girdi?
Ryšys trūkinėjo. Visgi randuosi kažkur vidury miško. Išėjau į kiemą ir pajudėjau gilyn į mišką.
-Sima, ar girdi?-klausinėjau.
-Taip, dabar girdžiu. Kur esi?! Velniškai jaudinausi. Nebuvai šiandien mokykloje.
-Sima, mano močiutė numirė.
-O dieve... Vika, kaip tu?
-Man labai liūdna. Šiandien turi būti laidotuvės. Bet nebūsiu jose. Ar galėtum nunešti gėlių už mane? Labai prašau.
-Gerai. Bet... kur tu pati esi?
-Aš... Aš pas Emilį.
-Ką?! Pas tą nusikaltėlį?!
-Taip. Tik prašau, niekam nesakyk. Aš...
Staiga mano pokalbis buvo nutrauktas. Emilis tiesiog išplėšė mano telefoną man iš rankų.
-Deja, Vika dabar negali kalbėti,-tarė Simonai telefonu ir iškart jį išjungė.
-Ką darai?-pasipiktinau ir bandžiau atimti iš jo telefoną.
Šis griebė mane už kaklo, pritrėškė prie medžio, išsitraukė pistoletą ir įsmeigė jį man tiesiai į kaktą. Dežavu...
-Tu kažkam pasakojai apie mane.
-Na, taip. O kodėl neturėčiau?-tariau, bandydama pagauti kvapą.-Ir paleisk mane.
-Aš tau sakiau, kad niekas neturi žinoti, jog esi čia.
-Man visiškai nesvarbu.
-Tu nori, kad tavo draugė nukentėtų?
-Nė nedrįsk jai ką nors padaryti!
Bandžiau muistytis, norėjau ištrūkti. Savo nugara jutau šaltą ir graublėtą medžio kamieną. O Emilis šaltai žvelgė į mano akis, vis dar nenuleidęs pistoleto. Netrukus nustojau priešintis ir užsimerkiau. Tada atsidusau.
-Man tai primena paskutinį mūsų susitikimą prieš keturis metus…
-Galėjai neprimint,-tarė Emilis.
-Nepergyvenk. Tada tave mylėjau.
-Ką turi omeny?
-Mylėjau.
-O dabar?
Susimąsčiau. Ar aš jį myliu? Po to, kai mane įskaudino? Hm…
-Nebe.
Emilis mane paleido.
-Puiku.
-Grąžink telefoną.
-Ne.
-Grąžink!
-Nusiramink. Susitiksi su savo drauge rytoj.
-Kaip tai?
-Vaikščiosi į mokyklą taip, kaip visada. Tik su mumis. Nuo ryto iki vakaro. O dabar grįžtam į namus.
-Man reikia į dušą.
-Nepergyvenk, su Karina netrukus eisit maudytis į šaltinį.
-Ką? Tokiu oru?
-Mes visada ten prausiamės. Ir nedrįsk ginčytis, dar kartą kartoju.
-Bet aš nenoriu su ja eiti. Kodėl Gytis negali eiti su manimi?
-Nes jis vaikinas. Nenorėk, kad jis stebėtų, kaip tu maudaisi. O vienos tavęs palikti ten negalim.
-Nesąmonė... Juk vis vien nebėgsiu.
-Atsarga gėdos nedaro,-tarė Emilis ir gudriai nusišypsojo.
Taip, aš jo nekenčiu. Labai. Pasijaučiau kaip kalinė, kuri nuolat turi būti stebima.

[Miyuki-san]

X DALIS

Tad teko į šaltinį eiti su Karina. Net neįsivaizduoju, kaip įmanoma maudytis šaltyje.
-Nagi, greičiau, judinkis, kvaile,-piktai tarė Karina, vis atsisukdama į mane.
-Einu einu.
Ėjome palei upę. Netrukus priėjome ir patį šaltinį. Iš viršaus nuo nedidelio kalno išsikišimo pylėsi vanduo.
-Ir pasistenk neužsibūti, nes nesiruošiu tavęs laukti,-liepė Karina.
-Gerai gerai.
Ji pasidėjo visus daiktus ant krašto ir ėmė vilktis rūbus. Ėmiau nusirenginėti ir aš. Kai nuogas Karinos kūnas paniro po vandeniu, kiek nustebau. Visiškai neatrodė, kad vanduo būtų šaltas. Priėjau prie pat krašto.
-Nagi, šok,-paragino Karina.-Nenorėk, kad įstumčiau tave.
-Gerai gerai, jau šoku.
Lėtai įlipau į vandenį. Uau... Palyginus su tuo, koks šaltas oras, vanduo tikrai buvo žymiai šiltesnis.
-Tai tu tikrai nepretenduoji į Emilio meilę?-piktai paklausė Karina.
-Aš?-nusijuokiau.-Tu tikrai kvaila. Tikrai ne. Net nepavyktų.
-Kodėl?
-Jis – šalčiausias žmogus, kurį esu pažinojusi. Atstumti ir įskaudinti moterį jam be galo lengva.
-Bet man tikrai pavyks,-nepasidavė ji.-Aš priversiu jį mane mylėti ir jokia kita moteris tegu nedrįsta stoti prieš mane.
Vėl nusijuokiau.
-Naivuolė,-tyliai sumurmėjau, tad ji nė neišgirdo.
-Iš kur pažįsti Emilį?-staiga paklausė ji.
-Vaikystės draugai. Ne draugai, sakyčiau, o pažįstami.
-Ar tu mylėjai jį?
Nesitikėjau šito klausimo iš Karinos. Susimąsčiau. Ar tai, ką jaučiau Emiliui, tikrai galima vadinti meile?
-Matyt, taip. Bet nenoriu apie tai kalbėti. Beje, kiek tau metų?
-18, kaip ir tau.
-Oho. Ir kaip tau pavyko suvaidinti Emilio mamą?
-Makiažas. Daug laiko praleidau, kol sugebėjau save pasendinti.
Nusijuokiau.
-Kas yra?-nesuprato ji.
-Bet tavo balsas tądien atrodė toks vaikiškas.
-Užsičiaupk,-pasipiktino ji.
-O kur tavo tėvai?
-Ne tavo reikalas. Viskas. Patylėk. Mane erzina tavo balsas.
Nutilau. Žmogus nenori kalbėti apie savo gyvenimą. Tiek to.
Šaltinio vanduo buvo toks malonus. Tačiau, kai panirdavau po vandeniu, iškart atsimindavau tą dieną, kai vos nenuskendau netoli nuo namų upėje. Tad staiga išnirdavau ir imdavau giliau kvėpuoti. Matyt, tas atsitikimas įvarė man vandens baimę. Bet vis vien, kai nusiprausiau, buvo žymiai geriau. Kambaryje išsidžiovinau ir susitvarkiau plaukus, persirengiau ir tada nuėjau į virtuvę su visais vakarieniauti. Atsisėdau šalia Gyčio.
-Na, kaip jautiesi?-paklausė jis.
-Puikiai,-šyptelėjau jam.
-Vadinas, dabar jaustumeis jaukiau, jei aš tave vėl pabučiuočiau?
-Gyti, tylėk.
-Vėl?-pasiteiravo Karina.-Nejaugi du balandėliai buvo susilietę snapeliais?
-Ne, to nebuvo,-piktai tariau.
-Tai žinoma, pavydi?-neneigė Gytis.
-Gyti, baik,-pasipiktinau.
-Neturėčiau pavydėti. Juk turiu Emilį,-šyptelėjo ji ir apsikabino šalia sėdintį Emilį.
Nesuprantu, kodėl, bet mane tai sunervino, tad nusukau akis nuo į mane žvelgiančio Emilio.
-Karina, atstok,-pasipiktino jis.-Duok ramiai pavalgyti.
-Gerai, katinėli,-tarė ji ir atsitraukė.
-Beje, - įsiterpė Aleksas,-tariausi su Juodojo Vanago mafijos boso vadybininku. Susitarta dėl laiko.
-Kada?-pasiteiravo Emilis.
-Rytoj 8 valandą vakaro pas jį namuose.
-Ne per pavojinga taip? –paklausė Gytis.-Važiuoti į mafijos boso vadybininko namus, kurie yra puikiai saugomi.
-Nepergyvenk. Nebus sunku su jais susidorot.
-Koks planas, Emili?-paklausė Aleksas.
-Gyti, tu laikysi lagaminėlį su narkotikais. Vėliau, per keitimus, perimsi lagaminėlį su pinigais. Aleksai, būsi mano užnugaris, tvirtai laikyk ginklą savo švarko kišenėje ir stebėk visą aplinką. Aš derėsiuos dėl kainos, o Karina su Vika bus mano kekšės.
-Puikumėlis!-sušuko Karina.
-Ką?! Kekšė?! – sušukau.- Net nesvajok. Karina – kekšė – suprantu.
-Ei,-pasipiktino Karina.
-Bet aš? Argi aš panaši į tokią?
-Teks pasistengti,-šyptelėjo Emilis.
-O jei jai kas nors atsitiks?-paklausė Gytis.
-Ji bent moka išlaikyti ginklą rankose?-gudriai šyptelėjusi paklausė Karina.
-Aš? Aišku moku!
Emilis ištraukė savo pistoletą ir atkišo man.
-Štai, imk. Parodyk, kaip moki juo naudotis.
Nedrąsiai paėmiau ginklą į rankas. Hm... Pažiūrėsim, kas dabar geriau šaudo. Nukreipiau ginklą tiesiai į Emilį.
-Ei, myliumyliumyliumyliu, kur taikais?-pasipiktino Karina.
-Vika, gal nereikia?-prašė Gytis.
Su Emiliu žvelgėme tiesiai vienas kitam į akis. Gudriai šyptelėjau. Jis atrodė ramus.
-Vika,-tarė Aleksas.
-Ša. Trukdot man susikaupti.
Vėl šyptelėjau Emiliui, tada lėtai atlaužiau plaktukėlį. Kai spaudžiau gaiduką, pakreipiau pistoletą šiek tiek į šoną ir šoviau. Kulka praskriejo tiesiai Emiliui pro ausį ir įstrigo į sieną. Kambaryje įsivyravo tyla. Pistoletas įkaito, tad nuleidau jį ir padėjau ant stalo.
-Man vos širdis nesustojo,-tarė Gytis.-Vos vos.
-Tu bent nutuoki, ką darai?!-sušuko Karina.-Tu vos jo nenušovei!
-Pats kaltas, kad davė man ginklą,-atsakiau ir ramiai pradėjau valgyti Gyčio pagamintą vakarienę.
Po vakarienės nuėjau į kiemą parūkyti. Taip, pradėjau dažniau rūkyti. Galbūt dėl to, kad per dažnai nervinuos. Juk mano močiutė mirė... O dar Emilis... Ir taip, jis ir vėl mane lydėjo į kiemą.
Atsirėmiau į namo sieną, prisidegiau cigaretę ir ėmiau ramiai rūkyti. Tamsu. Pažvelgiau į dangų, kuris buvo nusėtas žvaigždėmis ir švietė pilnas mėnulis. Atsiminiau citatą iš vienos knygos: „Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kai žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis.“ Šiek tiek krūptelėjau, kai šaltas vėjas perskrodė mano kūną.
-Tau šalta?-staiga paklausė Emilis.
-Ne,-piktai atsakiau.
-Tau šalta. Tu krūptelėjai.
-Gerai gerai. Man šalta. Surūkysiu cigaretę ir eisiu vidun.
-Ar tu tikrai bučiavaisi su Gyčiu?
-Jis neištvėrė ir pabučiavo mane. Jis tikrai mielas. Ir gana klausinėti nesąmoningų klausimų.
Emilis nusijuokė, bet man tas juokas visai nepatiko.
-Kas yra?-piktai paklausiau.
-Užkibai.
-Kaip suprast?
-Patikai Gyčiui. Dabar jis neatstos nuo tavęs. Kaip ir Karina neatstoja nuo manęs.
-Na, tikrai. Kaip ir aš kažkada neatstojau nuo tavęs.
Emilis surimtėjo.
-Ar tau būtina visąlaik priminti praeitį? Mane tai erzina.
-Oi, atleisk. Netyčia išsprūdo,-ironiškai atsakiau, numečiau nuorūką ir pasisukau link durų.
Tačiau Emilis griebė mane už pečių ir prispaudė prie namo sienos.
-Ei, paleisk, ką darai?-pasipiktinau.
Mėnesienos apšviestas Emilis žvelgė tiesiai man į akis. Jaučiau jo tvirtą krūtinę prie pat savos. Per arti...
-Per vakarienę taikeisi į mane.
-Pats kaltas, kad...
-Taip, aš kaltas, kad daviau tą ginklą. Nedrįsk niekada gyvenime nukreipti ginklą į mane, aišku?
-Tu išdrįsai ne kartą taip padaryti.
-Ta kulka, kuri yra dabar šioje sienoje, kurią jauti savo nugara, vieną kartą galėjo atsidurti čia.
Jis savo delnu palietė mano krūtinę ties širdimi. Jis puikiai savo prisilietimais galėjo jausti, kaip dreba mano kūnas ir kaip smarkiai plaka mano širdis.
Aš tylėjau. Taip, išsigandau. Bet privalau to neparodyti. Turiu išlikti stipri. Tačiau mano kūnas visas drebėjo.
-Man šalta, noriu grįžti vidun.
Emilis stovėjo ir tylėjo, žvelgdamas man į akis.
-Man šalta!-pakartojau.-Argi nejauti, kaip dreba mano kūnas?
-Tu bijai?
-Ar aš? Deja, mažuli. Praėjo tie laikai. Nebijau nieko, o ypač tavęs, supratai?
Šiek tiek atstūmiau jį, dukart patapšnojau savo delnu jam per žandą ir nuėjau vidun. Dieve mano... Tai sunku. Man per daug sunku gyventi po vienu stogu su Emiliu. Bet tai tik pirmas vakaras. Ir kiek laiko tai truks? Matyt, iki tol, kol išprotėsiu.

[Moon]

Pasistenk, kad viskas nesisuktu apie meile, nes per daug cheesy atrodo. Suprantu, kad tai tavo rasinys, bet juk rodai placiajai auditorijai. Dar man labai nepatinka, kad pagrindine veikeja visad buna berniuku mylima. Na tarkim, galima tai leisti, bet juk tai neturi ivykti iskart kai tik susipazista. Ir tikrai? Mokyklinuke moka saudyti ginklu? Jei taip, tai bent turejai paaiskint is kur, kitaip atrodo is oro ismoko. Dar kad gauja susidaro is triju zmoniu, man velgi skamba neitikinamai, nebent papasakotum placiau. Kol kas pabaiga man nuspejama...
Na bet patinka pagrindine heroje ir kaip moki isreikst jos mintis :)
Sekmes kuryboje.

[Miyuki-san]

Neskubek. Nemegstu visas istorijas pasakoti iskart. Kartais reik ieskot paaiskinimu ir ispletojimu tolimesneje kurinio pasakojimo eigoje. :)

[Miyuki-san]

Be to. Del meiles temos: mano toks kuriniu bruožas - iškelti moterį. Bet kritika gerai, visur jos reikia :)

[MinaTo]

O kada bus kitas skyrius ?

[Miyuki-san]

Manau, kito skyrio nebebus. Nebeturiu laiko rasyti. Uzsivertus mokslais. Jei kartais kada nors baigsiu rasyti, galesiu atsiusti, tad galit palikti savo kontaktus (skype arba gmail).