Jin
2010-04-30, 23:07
Tai va pamatęs kaip kiti deda savo darbus panorau ir aš pasirodyti ir sulaukti jūsų nuomonės apie mano kūrybą, kad ir neprilygstančią kai kurių žmonių kūriniams.
Pradžiai toks trumpas darbelis. Čia yra pradžia/įžanga kaip norit taip vadinkit. Trumpai apie būsimą kūrinį kurį tikiuosi baigti:
Tai bus fantastinio tipo kūrinys susipynęs su truputėlį romantikos (o gal jos bus ir daugiau)
Vienuma
Henrieta pravėrė akis, tačiau nesugebėjo nieko įžiūrėti, viskas atrodė labai ryšku ir tiesiog deginte degino vargšės merginos akis. Kai ji pagaliau atsitokėjo apsidairiusi aplink labai išsigando. Ji gulėjo nebe savoje mieloje lovoje tarp minkštų pliušinių žaislų. Aplink nebuvo jos sienų apklijuotų mėgiamais dainininkų plakatais. Ji gulėjo senoje surūdijusioje lovoje apsupta tamsių bauginančių sienų, o purvinas veidrodis kambario gale atrodė lyg baisus praeities vaiduoklis.
Henrieta pabandė atsistoti, bet tuoj pat suklupo. Skausmas perverė visą jos kūną išsunkdamas jėgas ir išplėšdamas iš merginos lupų baisų riksmą kuris nuaidėjo per tylų kambarį. Henrieta norėjo pasiekti tą pasenusį veidrodį, ji nežinojo kodėl, bet nuojauta kuždėjo, kad jis yra svarbus. Mergina sukaupusi paskutines likusias jėgas ir suspaudusį nepakeliamą skausmą savyje iš lėto nušlubavo link paslaptingojo veidrodžio. Henrieta pažvelgė į jį ir pamatė savo atvaizdą. Jos balti plaukai buvo sutepti sodriu raudonu krauju, suknelė suplyšusi ir purvina, veidas išblyškęs, viliojančios akys kurios kažkada buvo nuostabaus dangaus mėlynumo atrodė pavargusios ir nebe tokios viliojančios.
Henrieta nespėjusi atsipūsti nuo žudančio nuovargio išgirdo paslaptingą balsą:
- Tu viena, visai viena. – Kartojo balsas.
Ji užsidengė ausis delnais ir bandė nesiklausyti, bet balsas tiesiog rėkte rėkė tiesiai jai į ausis kartodamas tuos pačius siaubingus žodžius. Tačiau kambarys buvo tuščias jame sėdėjo tik vargšė mergina užsidengusi ausis delnais ir verkė....
Nepykit už klaidas. Laukiu jūsų nuomonės ir įvertinimo. :)
Pradžiai toks trumpas darbelis. Čia yra pradžia/įžanga kaip norit taip vadinkit. Trumpai apie būsimą kūrinį kurį tikiuosi baigti:
Tai bus fantastinio tipo kūrinys susipynęs su truputėlį romantikos (o gal jos bus ir daugiau)
Vienuma
Henrieta pravėrė akis, tačiau nesugebėjo nieko įžiūrėti, viskas atrodė labai ryšku ir tiesiog deginte degino vargšės merginos akis. Kai ji pagaliau atsitokėjo apsidairiusi aplink labai išsigando. Ji gulėjo nebe savoje mieloje lovoje tarp minkštų pliušinių žaislų. Aplink nebuvo jos sienų apklijuotų mėgiamais dainininkų plakatais. Ji gulėjo senoje surūdijusioje lovoje apsupta tamsių bauginančių sienų, o purvinas veidrodis kambario gale atrodė lyg baisus praeities vaiduoklis.
Henrieta pabandė atsistoti, bet tuoj pat suklupo. Skausmas perverė visą jos kūną išsunkdamas jėgas ir išplėšdamas iš merginos lupų baisų riksmą kuris nuaidėjo per tylų kambarį. Henrieta norėjo pasiekti tą pasenusį veidrodį, ji nežinojo kodėl, bet nuojauta kuždėjo, kad jis yra svarbus. Mergina sukaupusi paskutines likusias jėgas ir suspaudusį nepakeliamą skausmą savyje iš lėto nušlubavo link paslaptingojo veidrodžio. Henrieta pažvelgė į jį ir pamatė savo atvaizdą. Jos balti plaukai buvo sutepti sodriu raudonu krauju, suknelė suplyšusi ir purvina, veidas išblyškęs, viliojančios akys kurios kažkada buvo nuostabaus dangaus mėlynumo atrodė pavargusios ir nebe tokios viliojančios.
Henrieta nespėjusi atsipūsti nuo žudančio nuovargio išgirdo paslaptingą balsą:
- Tu viena, visai viena. – Kartojo balsas.
Ji užsidengė ausis delnais ir bandė nesiklausyti, bet balsas tiesiog rėkte rėkė tiesiai jai į ausis kartodamas tuos pačius siaubingus žodžius. Tačiau kambarys buvo tuščias jame sėdėjo tik vargšė mergina užsidengusi ausis delnais ir verkė....
Nepykit už klaidas. Laukiu jūsų nuomonės ir įvertinimo. :)