black_leja kuryba ^^ [Archyvas]

Žiūrėti pilną versiją : black_leja kuryba ^^

black_leja

2010-03-03, 18:55

taidgi visi kurinelei buvo sukurti laaaaaaabaii seniai ir ilgai ilgai gulejo ant rasomojo stalo, bet dabar sugalvojau juos paskelbti sioje gijoje:D enjoy ^^

dusinanti meilė

Lyg dėlė issiurbęs į mano mintis
Čiulpi paskutinius gyvenimo syvus.
Tartum voras mažą muselę
Suvystei mano jausmus
Ir uždusinęs bedvase tyla
Pamiršai, kad esu.

updated 2010 03 04:

Angele juodais sparnais
Tu nuodėmingas sutvėrime
Už bausmę žemej klaidžiot privalai
Tartum šešėlis nežinomas ir šaltas

Ir nieks nežino tavo vardo
Kas tu, iš kur tu ateini
Ir kam skausmo nevilties streles neši.

fasian

2010-03-04, 09:22

Nereikėjo double post daryti :/ o šeip tokie faini visai tik ilgesni kad butų.

black_leja

2010-03-05, 18:51

na sitas ne mano bet mano mazosios sestutes (jai 10) tikiuosi patiks :

Dietologų himnas

Jei gurgesys tau į langą beldžias
Nori valgyt, bet naktis neleidžia
Viską gali ir žinok tvirtai
Tau neleis užmigti mūsų skrandžių balsai

Tai kova
Tau ir man lemtinga
Ir mums tikrai jėgų nestinga
Kautis ir laimėti su dieta

Tai kova
Dietologai čia prabyla
Ir kaip dieta jinai galinga
Alkani garsai užburs tave
Tai ko-va

Žibėsim kaip žvaigždės danguje
Skrandis girdėsis mūsų širdyse
Rytojus jau prasideda dabar
Kai su riebalais kovos visa Lietuva

Tai kova
Tau ir man lemtinga
Ir mums tikrai jėgų nestinga
Kautis ir laimėti su dieta

Tai kova
Dietologai čia prabyla
Ir kaip dieta jinai galinga
Alkani garsai užburs tave
Tai ko-va

fasian

2010-03-05, 19:43

sagara sanosuke

2010-03-05, 19:48

Abiejų darbeliai labai gražūs :) tavo sesutė turi talentą. O tik eilėraščius rašai? :)

black_leja

2010-03-05, 20:07

ne tik neturiu laiko perspauzdinti pora one shot7 bet greitu laiku planuoju ideti ^^

black_leja

2010-03-06, 06:19

Sitas darbelis buvo pats pirmasis kuri sukuriau man tada gal 10 buvo ^^.

Skaudus prisiminimas
(žodžiai žievėje)

Upė šniokšdama bėga pirmyn. Tolumoje ją užgožia medžiai, o baltas saulės diskas kabo mėlyname horizonte. Takelis, einantys nuo upės, seniai apaugo žolėmis. Ar dar prisimeni mane? O gal seniai jau pamiršai, kaip ruduo pamiršta mėnesiena? Kadaise mes paodinome dvo rožes po ąžuolu, augančiu netoli upės. Viena juoda, o kita baltą. Jas palaistėme savo krauju ir prisiekėme, kad vėl sugrįšime čia. Ar dar prisimeni tai? Turbūt ne, nes tu negrįžai prie ąžuolo, o tavo gėlė baigia nuvysti. Galbūt tavęs nebėra..... Ir vis dėlto aš tikiu, kad kada nors tu ateisi ir perskaitysi mano žodžius, kuriuos palieku medžio žievėje. O su jais palieku ir savo širdį, kad, tau sugrįžus, ji tave pasitiktų. Ir ji amžinai lauks čia tarp medžio šakų ir upės vingių.

sagara sanosuke

2010-03-06, 12:23

Sitas darbelis buvo pats pirmasis kuri sukuriau man tada gal 10 buvo ^^.

Skaudus prisiminimas
(žodžiai žievėje)

Upė šniokštama bėga pirmyn. Tolumoje ją užgožia medžiai, o baltas saulės diskas kabo mėlyname horizonte. Takelis, einantys nuo upės, seniai apaugo žolėmis. Ar dar prisimeni mane? Ogal seniai jau pamiršai, kaip ruduo pamiršta mėnesiena? Kadaise mes paodinome dvo rožes po ąžuolu, augančiu netoli upės. Viena juoda, o kita baltą. Jas palaisteme savo krauju ir prisiekėme, kad vėl sugrįšime čia. Ar dar prisimeni tai? Turbūt ne, nes tu negrįžai prie ąžuolo, o tavo gėlė baigia nuvysti. Galbūt tavęs nebėra..... Ir visdėlto aš tikiu, kad kada nors tu ateisi ir perskaitysi mano žodžius, kuriuos palieku medžio žievėje. O su jais palieku ir savo širdį, kad, tau sugrįžus, ji tave pasitiktų. Ir ji amžinai lauks čia tarp medžio šakų ir upės vingių.

wow labai gražiai parašyta. :) PS: padarytos klaidos žodžiuose: turėtų būti šniokšdama, o gal turėtų būt atskirai, palaisteme turėtų būt palaistėme, vis dėlto turėtų būt atskirai. lauksiu daugiau tavo darbelių.

black_leja

2010-03-07, 09:20

1
Mes tarp spindinčių neoninių šviesų palikome save. Pamiršome kažką praeity ir it maži akli viščiukai klaidžiojame šešėliuose. Praeis daug laiko o viskas liks taip pat: tūkstančiai žodžių - blogai. O tu tarp tų beveidžių asmenų sėdėsi, stebėsi ir lauksi...

2
Parašyk man laišką
Iš ten kur baigias horizontas
Ir pasakyk ar širdis tėra tik žaislas?

3
Sniege tik pėdos liks
Ir nežymus kraujo pėdsakas...
O žodis neištartas
Aidu tyloj nuskries....

4
Tyla, suaižyta lietaus skambėjimo, susigūžė kertelėje širdies ir nuskendo bedvasėje tamsoje, o tu su kruvinu kardu stovėjai ir laukei naujos aukos.... Pardavusi savo sielą už tris skatikus nejutai net šalto lietaus.

black_leja

2010-03-09, 06:12

Ledo peizažas

Išblukintas šalnos peizažas
Po mėlynu ledu užmigęs.
Net paukščio nutrukusi giesmė
Sušalo alsavime nakties.

Tik kruvinas saulės rėžis
Keliauja per baltą dykynę
Ir bando sugriauti
Ledinę tylą...

black_leja

2010-03-11, 10:21

sis eilerastukas buvo pats pirmasis kuri sukuriau enjoy ^^:

Keturios sienos
Keturios sienos ir langas užkaltas.
Keturios sienos ir siela grandinėm sukaustyta.
Keturios sienos be mažiausios vilties
Ir verkiantis vaikas tarp jų.
Jis laukia, kol kas nors jam ranką išties
Ir tyliai priglaus prie širdies.

Gecas

2010-03-11, 10:38

puikus eilėraštis. tik ištaisyk klaidą , turėtų būti : laukia.

black_leja

2010-03-13, 18:27

na sita eilerastuka sukuriau paziurejus samurai x betrayal enjoy ^.^

Sukūriau aš lietų,
Kraujo lietų...
Dar vaikas esu,
o tiek daug prarandu.

Buvau per naivus,
Todėl vergu aš tapau.
Pamyniau principus
Ir save praradau.

Tad darbar taip tuščia
Ir nesvarbu kodėl,
Nes užgesusioj liepsnoj
Išnyko jausmų likutis.

Šaltas bejausmis
Stoviu ant bedugnės krašto
nes nieko neliko tik tuščias dangus.

Gecas

2010-03-13, 18:34

na sita eilerastuka sukuriau paziurejus samurai x betrayal enjoy ^.^

Sukūriau aš lietų,
Kraujo lietų...
Dar vaikas esu
o tiek daug prarandu

Buvau per naivus
Todėl vergu aš tapau
Pamyniau principus
Ir save praradau

Tad darbar taip tuščia
Ir nesvarbu kodėl
Nes užgesusoj liepsnoj
Išnyko jausmų likutis.

Šaltas bejausmis
Stoviu ant krašto bedugnės
nes nieko neliko tik tuščias dangus.

visai neblogai. tik ištaisyk klaidas : turėtų būt užgesusioj , dabar,. PS: o negeriau būtų: stoviu ant bedugnės krašto?

Mefisto

2010-03-13, 18:34

Įdomios mintys, kūryba... Tęsk toliau, manyčiau ;)

black_leja

2010-03-14, 07:10

šita eilėraštuka sukuriau kalediniam vakarui kauno akademiniame dramos teatre.

Mes paslėpėm tiek daug po kaukėm
Ir per ilgai mes bėgom nuo savęs.
Šešėliais širdyse pavirtom,
Kai neberadom tuštumoj savęs.

Pabus užmigusios sielos,
Ir kritę angelai atgims.
Mes vėl pamilsime pasauly savą
Nes jau atėjo metas

Nusiplėškim kaukes
Ir numeskim į pusnis.
Pabūkim žmonėmis
Mus priglaus naktis

O žvaigždės palydės
Naujais keliais
Ir mėnesiena palinkės
Geros kloties.

Zakura

2010-03-15, 19:15

Man labai patinka tavo kuryba :) Ir tavo sesuo neblogai cia su tuo dietologu himnu :sup:

fasian

2010-03-15, 19:40

istaisyk klaidas balsavime bado akis labai :/
p.s. Pats balsavau uz himna ;D

Gecas

2010-03-16, 09:06

black_leja

2010-03-17, 07:27

Aciu visiems uz komentarus ir pataisymus. Del balsavimo fasian su malonumu pataisyciau bet neisivaizduoju kiap tai padaryti -.- nesu pratusi prie forumu ^^. na sis kurinelis parasytas pries gal 1 metus tai pats naujausias mano darbelis. Rasiau ji laikso stiliumi ^^. Tad prasau paskaityti ir atsiprasau uz padarytas klaidas.

Sveikas nepažįstamasis,
Noriu papasakoti tau savo istorija tad atidžiai klausyk!

Didingi, remiantys dangų metalo ir betono pastatai; gražiai išpuoštomis gatvėmis vaikščiojančios būtybės su baltais it sniegas sparnais; visada besišypsantys veidai (jie visi tokie panašūs) ir širdys, kurios nepažįsta nei skausmo, nei nevilties, nes čia nėra ligų, bado ir mirties; čia laikas sustojo nesibaigiančiame pavasaryje, o visi darbai yra atliekami mašinų; čia – tobulas pasaulis, bet kodėl gi tada jis atrodo toks tuščias ir šaltas?....
Jau gal tūkstantąjį kartą šito klausiau savęs šokdindamas dar vieną gracingą būtybę (atrodo priliesi ir ji subyrės). Galiausiai pavargęs nuo šokių hmm…. ne… ne taip… pavargęs nuo šių iki koktumo rafinuotų angelų išėjau į balkoną, kur juoda naktis puošė dangaus skliautą. Tamsoje žibėjo per amžius negęstantis žvaigždžių deimantai, o baltas mėnulis sidabriškai dažė apačioje besidriekiantį sodą. Aplinkui tvyrojo begalinė ramybė, kurioje vėjas švelniai žaidė medžių lapais, o dangus niekada neatrodė taip arti, juk tereikėjo išskleisti sparnus ir….
Mano mintis nutraukė švelnus, vėjo nešamas dainavimas. Akimis ėmiau ieškoti balso savininko ir po kelių akimirkų terasoje po balkonu pastebėjau jauną angelė. Ji šoko, bet atrodė, kad žaidė sidabriniais mėnulio spinduliais. Staiga Angele pakėlė galvą ir į mane įsmigo mėlynos, tartum ledas ir gilios, lyg jūra akys. Šis žvilgsnis Šis žvilgsnis kažkuo skyrėsi iš kitų….
Plastelėjau sparnais ir nusileidau į terasą. Po to mes dar ilgai ilgai stovėjome vienas priešais kitą. Ji žiūrėjo į savo atvaizdą mano akyse, o aš josios mačiau save (vaikiną juodais it varnas plaukais ir violetinėmis akimis). Tą akimirką mano širdyje gimė jausmas, kurį dabar jūs vadinate meile, tačiau tada aš nežinojau kas tai buvo tiesiog norėjau, kad ji amžinai būtų šalia, o ji jautė tą patį (mums nereikėjo žodžių, kad suprastume vienas kitą). Tad taip ir stovėjome laimingi tyloje...
Gaila, kad mano istorija negali turėti “gyveno ilgai ir laimingai” pabaigos, nes ji priklausė žemesniam rangui, o taisyklės draudė tokią sąjungą. Taigi taisyklės, kurios it grandinės pančiojo mūsų pasaulį. Kiekvienas turėdavo joms paklusti ir žinoti savo vietą, o jeigu kas nors drįsdavo pasipriešinti – išnykdavo. Tačiau dėl šito jausmo mes išdavėmė tobulą pasaulį ir priėmėme bausmę…
Besileidžianti saulė dažė mėlyną dangų kraujo raudonumo spalvomis. Jos auksiniai spinduliai krito ant tamsuojančio miško ir geso horizonte stūksančių kalnų šešėliuose. Naktis po truputį laidojo šią laukinę planetą tamsoje. Tačiau mes žinojome, kad saulė vėl pakils, tad stovėdami ant uolos stebėjome šį reginį. Nors iš mūsų atėmė sparnus ir ištrėmė, nors dangus niekada neatrodė toks nepasiekiamas, bet mes buvo laimingi nes turėjome vienas kitą. Tačiau tada dar nežinojome, kad sukursime naują pasaulį, kuriame jo gyventojai patys galės pasirinkti savo likimą ir kad jį pavadinsime Žeme…

P.s Mes visi esame kritę angelai.

Gecas

2010-03-17, 15:14

Aciu visiems uz komentarus ir pataisymus. Del balsavimo fasian su malonumu pataisyciau bet neisivaizduoju kiap tai padaryti -.- nesu pratusi prie forumu ^^. na sis kurinelis parasytas pries gal 1 metus tai pats naujausias mano darbelis. Rasiau ji laikso stiliumi ^^. Tad prasau paskaityti ir atsiprasau uz padarytas klaidas.

Sveikas nepažįstamasis,
Noriu papasakoti tau savo istorija tad atidžiai klausy!

Didingi, remiantys dangų metalo ir betono pastati; gražiai išpuoštomis gatvėmis vaikščiojančios būtybės su baltais it sniegas sparnais; visada besišypsantys veidai (jie visi tokie panašūs) ir širdys, kurios nepažįsta nei skausmo, nei nevilties, nes čia nėra ligų, bado ir mirties; čia laikas sustojo nesibaigiančiame pavasaryje, o visi darbai yra atliekami mašinų; čia – tobulas pasaulis, bet kodėl gi tada jis atrodo toks tuščias ir šaltas?....
Jau gal tūkstantąjį kartą šito klausiau savęs šokdindamas dar vieną gracingą būtybę (atrodo priliesi ir ji subyrės). Galiausiai pavargęs nuo šokių hmm…. ne… ne taip… pavargęs nuo šių iki koktumo rafinuotų angelų išėjau į balkoną, kur juoda naktis puošė dangaus skliautą. Tamsoje žibėjo per amžius negęstantis žvaigždžių deimantai, o baltas mėnulis sidabriškai dažė apačioje besidriekiantį sodą. Aplinkui tvyrojo begalinė ramybė, kurioje vėjas švelniai žaidė medžių lapais, o dangus niekada neatrodė taip arti, juk tereikėjo išskleisti sparnus ir….
Mano mintis nutraukė švelnus, vėjo nešamas dainavimas. Akimis ėmiau ieškoti balso savininko ir po kelių akimirkų terasoje po balkonu pastebėjau jauną angelė. Ji šoko, bet atrodė, ka žaidė sidabrineis mėnulio spinduliais. Staiga Angele pakėlė galvą ir į mane įsmigo mėlynos, tartum ledas ir gilios, lyg jūra akys. Šis žvilgsnis Šis žvilgsnis kažkuo skyrėsi iš kitų….
Plastelėjau sparnais ir nusileidau į terasą. Po to mes dar ilgai ilgai stovėjome vienas priešais kitą. Ji žiurėjo į savo atvaizdą mano akyse, o aš josios mačiau save (vaikiną juodais it varnas plaukais ir violetinėmis akimis). Tą akimirką mano širdyje gimė jausmas, kurį dabar jūs vadinate meile, tačiau tada aš nežinojau kas tai buvo tiesiog norėjau, kad ji amžinai būtų šalia, o ji jautė tą patį (mums nereikėjo žodžių, kad suprastume vienas kitą). Tad taip ir stovėjome laimongi tyloje...
Gaila, kad mano istorija negali turėti “gyveno ilgai ir laimingai” pabaigos, nes ji priklausė žemesniam rangui, o taisyklės draudė tokią sąjungą. Taigi taisyjlės, kurios it grandinės pančiojo mūsų pasaulį. Kiekvienas turėdavo joms paklusti ir žinoti savo vietą, o jeigu kas nors drysdavo pasipriešinti – išnykdavo. Tačiau dėl šito jausmo mes išdavėmė tobulą pasaulį ir priėmėme bausmę…
Besileidžianti saulė dažė mėlyną dangų kraujo raudonumo spalvomis. Jos auksiniai spinduliai krito ant tamsojančio miško ir geso horizonte stuksančių kalnų šešėliuose. Naktis po truputį laidojo šią laukinę planetą tamsoje. Tačiau mes žinojome, kad saulė vėl pakils, tad stovėdami ant uolos stebėjome šį reginį. Nors iš mūsų atėmė sparnus ir ištrėmė, nors dangus niekada neatrodė toks nepasiekiamas, bet mes buvo laimingi nes turėjome vienas kitą. Tačiau tada dar nežinojome, kad sukursime naują pasaulį, kuriame jo gyventojai patys galės pasirinkti savo likimą ir kad jį pavandinsime Žeme…

P.s Mes visi esame kritę angelai.

labai gražu. ištaisyk klaidas: turėtų būt ne klausy o klausyk, pastati turėtų būti pastatai, vietoj ka turėtų būt kad, sidabrineis turėtų būt sidabriniais, žiurėjo turėtų būt su ū, laimongi vietoj o parašyk i , taisyjlės vietoj j parašyk k, drysdavo vietoj y parašyk į , išdavėmė turėtų būt išdavėme, tamsojančio turėtų būt tamsuojančio , stuksančių vietoj u parašyk ū, pavandinsime parašyk pavadinsime.

black_leja

2010-03-20, 09:26

Sis eilerastis buvo kuriamas kai lietuviu kalbos namu darbas tosel man asmeniskai nelabai patinka, bet vistiek nusprendziau ideti gal kam patiks :laimingas:

Mašinos plastikas, kompiuteriai ir fabrikai,
Tai žmonėms tarnaujantys daiktai,
Jo paties jie sugalvoti,
Ūkyje padėti ir globoti.
Ir kuriame
Nors iš tikrųjų griauname.
Ir statome,
Nors tai prarado reikšmę.
Mes turime tiek daug
Ko mums nereikia.
Deja, tai laikina
Nesustabdomam likimo rate,
O mes žingsnis po žingsnio
Einam link prarajos
Ir darom tai nejučiom
Nes daiktai mums gyvenimu tapo.

Gecas

2010-03-20, 12:14

Sis eilerastis buvo kuriamas kai lietuviu kalbos namu darbas tosel man asmeniskai nelabai patinka, bet vistiek nusprendziau ideti gal kam patiks :laimingas:

Mašinos plastikas, kompiuteriai ir fabrikai,
Tai žmonėms tarnaujantys daiktai,
Jo paties jie sugalvoti,
Ūkyje padėti ir globoti.
Ir kuriame
Nors ištikrųjų griauname.
Ir statome,
Nor tai prarado reikšmę.
Mes turime tiek daug
Ko mums nereikia.
Deja, tai laikina
Nesustabdomam likimo rate,
O mes žingsnis po žingsnio
Einam link prarajos
Ir darom tai nejučiom
Nes daiktai mums gyvenimu tapo.

įdomus kūrinėlis. ištaisyk klaidas : ištikrųjų turėtų būt iš tikrųjų ir Nor praleidai s :D ačiū už gražius kūrinėlius. :)

black_leja

2010-03-23, 15:39

mazytis prozos kurinuka atsiprasau uz typus ir klaidas is anksto :laimingas:

Lietaus lašai tūkstančiais auksinių durklų skrodžia tylą. Tu viena sėdi prie liepsnojančio židinio ir žvelgi į pilką dangų. Oda vaikšto šaltukas, o švelni ugnies šiluma šildo ir sielą ir kūną. Šia melancholišką akimirką į širdį įsėlina praeities kaukai. Maži beformiai padarėliai gyvenantys giliausiuose tavo pasamonės kampučiuose. Jų graudingose akyse pamatai tamsiausius savo gyvenimo prisiminimus. Dienas kai viskas būdavo ne taip kai draugų būryje jauteisi toks vienišas, kai pasijunti toks pavargęs nuo šio psaulio. Nejučiom tavo akys prisipildo ašarų, kurios nukrinta į beribį nevilties vandenyną. Už plonos sienos pasigirsta tylus miegančio žmogaus kvėpavimas. Tu žinai kad už sienos miega tie, kurie tave brangina
Lietaus skambesys ir židinio spragsėjimas žaidžia tylos gniaužtuose. Maža mergaitė užmigo su šypsniu veide ir dar nespėjusiomis nudžiūti ašaromis. O maži velniūkščiai - praeities kaukai - džiaugiasi ir krykštauja.

black_leja

2010-03-31, 17:36

Sustoki

Sustoki ties pamirštais paminklais
Ir įsiklausyk į medžių šnaresį.

Sustoki ties apleistais kapais
Ir išgirsk kaip vėlės šneka užgesusioj liepsnoj.

Sustoki ties sugriautais namais
Kur amžiams užmigę klajokliai tau pasakas seks.

Sustoki akimirkai
Ir džiaukis tuo ką turi.

Gecas

2010-03-31, 20:06

Sustoki

Sustoki ties pamirštais paminklais
Ir įsiklausyk įmedžių šnaresį.

Sustoki ties apleistais kapais
Ir išgirsk kaip vėlės šneka užgesusioj liepsnoj.

Sustoki ties sugriautais namais
Kur amžiams užmigę klajokliai tau pasakas seks.

Sustoki akimirkai
Ir džiaukis tuo ką turi.

Na va dar vienas puikus tavo kūrinys. tik padėk tarpą tarp į ir medžių, taip pat turėtų būti užgesusioj.

sesilily

2010-03-31, 20:22

Sustoki

Sustoki ties pamirštais paminklais
Ir įsiklausyk įmedžių šnaresį.

Sustoki ties apleistais kapais
Ir išgirsk kaip vėlės šneka užgesusoj liepsnoj.

Sustoki ties sugriautais namais
Kur amžiams užmigę klajokliai tau pasakas seks.

Sustoki akimirkai
Ir džiaukis tuo ką turi.

Nice, švelnus, "naminis" eilėraštukas:)

Gecas

2010-03-31, 20:32

Nice, švelnus, "naminis" eilėraštukas, bet Bloodyhand pamiršai paminėti, kad dar reikia ištaisyti užgesusioj, o ne užgesusoj:)

tai aš ir turėjau omenyje kad turėtų būti užgesusioj o ne užgesusoj :)

black_leja

2010-04-02, 07:05

sesilily

2010-04-02, 07:41

Labai gražus, man šios eilės labai, labai gražios.:)
Pamiršai s paskutinėje eilutėje:)

Gecas

2010-04-02, 11:01

motina mirtis

Baltame laive nakties
Į gelmes beribės užmaršties
Nusineš skaiščias akis
Motina mirtis.

Užgesins šypsnius
Ir jaunas širdis,
Paskandis visas viltis
Motina mirtis

Nelaukta ateina ji
Per šaltas rasas
Aplankys kiekvieną
Motina mirtis.

O su ja nelauktas svečias
Skausmas netekties
Bet šalta šalta širdis
Motinos mirties .

Kaip visada puikus darbas. turėtų būti skaisčias o ne skaiščias , ir turėtų būti paskandins o ne paskandis. Šiaip aplamai tu ir sesilily gražiausiai rašo šitame forume. :)

black_leja

2010-04-06, 13:27

sesilily

2010-04-06, 15:29

^^ labai aciu bloodyhand ir sesilly uz palaikyma. sitas eilerastukas yra vienas is pirmuju.
Gyvenimas - filmas

Mes - lėlės
O mūsų pasaulis - teatras.
Mes - aktoriai,
O mūsų gyvenimas tik filmas.
Jis bėga tolyn
It(Čia turėtų būti ne r?) niekad jau nesustos,
Nes negalima jo sustabdyti
Pulto mygtuką nuspaudus.
Tad belieka žiūrėti
Tyliai stebėti ir gyventi kaip filme

Atrodo, kad tiek nedaug žodžių, tiek nedaug eilučių, tiek nedaug raidžių ir stulpelių.. Viskas susilieja į sklandžia visumą ir nupasakoja vieną iš gyvenimo tiesų. Argi tikrai nesame nuobodaus filmo veikėjai? Juk dauguma jau nebemiegame naktimis ir atsiduodam savo darbui bei priklausomybei..

Šaunu:):):)

black_leja

2010-04-07, 12:57

sesilili malonu jog supratai eilerascio minti ^^ vakar pradejau skaityti tavo kurineli kruvinas dangus dar tik ipusejau tad parasysiu komentara kai pabaigsiu ^^ ir stai dar vienas eilerastukas, greitu laiku planuoju ikelti one shota bet jis ilgas tad vis nera laiko perspauzdinti Del eilerascio man asmeniskai tai visai nepatinka bet daug kas yra sakes kad tai vienas is geriausiu mano darbu tikiuosi jums patiks ^^.

Kruvina rožė
Baltame sniege.
Paskutinis lašas
Kantrybės taurėje,
Nes tavęs jau nebėra.

Paliesti mėnesieną
Ir krištolinį lašą
Pajusti vėją
Ir saldų keršto skonį.

Pasislėpiau po kauke,
Laukiau kol naktis ateis
Kad žvaidžgdėse skandinčiau savo skausmą.

sesilily

2010-04-07, 19:53

Kruvina rožė
Baltame sniege
Paskutinis lašas
Kantrybės taurėje
Nes tavęs jau nebėra.

Paliesti mėnesieną
Ir krištolinį lašą
Pajusti vėją
Ir saldų keršto skonį
.
Pasislėpiau po kauke
Laukiau kol naktis ateis
Kad žvaigždėse skandinčiau savo skausmą.

Na negaliu, kaip man patinka tokie naujoviško stiliaus eilėraščiai paliekantys daug vietos apmąstymams. Jie kaip tik nėra kažkokie ištempti ar per trumpi. Man panašūs į savotišką haiku(žinoma ten kitokios truputį schemos ir tik susideda iš trijų eilučių:)). Eilėraštis toks ganėtinai paprasta, bet "aštrus", nevengiantis stiprių išsireiškimų. Tai jo geroji pusė. Tik paskutinė eilutė bent jau man skaitant išsimuša iš ritmo. Tai būtų tiek. Ir manau, kad šis eilėraštis tikrai vienas iš stipresnių:)

P.S.: Autoriams niekada nepatinka jų kūriniai, nes jie mato tik blogąsias jų puses ir netobulumą. Garsiausi pasaulio rašytojai ir poetai slėpdavo savo geriausius kūrinius, nes manė, kad jie tikrai prasti, nors skaitytojų ir kritikų požiūris būdavo dažniausiai visai kitoks, kai po rašytojo mirties sunaikinti juos testamentu įgaliotas žmogus tiesiog negalėdavo daryti pasauliui tokios šuniškos paslaugos ir kūrinius pagarsindavo:)

Laukiu kitų kūrinių su nekantrumu.

black_leja

2010-04-08, 10:41

Taigi visiskai tau pritariu sesilili (atsprasau jei netaisingai rasau tavo nic ^^) pati tukstanti kartu perasau kol kam nors parodau savo kurini. taigi stai dar vienas eilerastukas kuri sukuriau paziurejus gera anime dabar jau nepamenu kuri ^^ megaukites.

Paklausk, mano vardo
Likime žiaurus,
Aš tau atsakysiu
Vėjas laukų.

Galiu būt rami,
Lyg jūra tyli.
Galiu būt šalta,
lyg ledo lytis.

Paklausk, mano vardo
Likime žiaurus,
Aš tau atsakysiu,
Šešėlis tamsus

Galiu būt toli
Lyg žvaigždės nakty.
Galiu būt arti
kaip tavo širdis.

Paklausk, mano vardo
Likime žiaurus,
Aš tau atsakysiu
Pasaulio žmogus.

sesilily

2010-04-08, 20:06

Likau be žodžiu. Su kiekvienu eilėraščiu vis labiau viskas bruzda pasąmonėje. Paskutinės eilutės taip smarkiai trenkė, kad kelias minutes be žado sėdėjau ir vis iš naujo skaičiau tas eilutes. Vėl šaltumas, abejingumas smelkiasi(bent jau tokį pojūtį gavau) visame kūrinėlyje ir ypač pabaigoje:)

Tai tiek. Aprašiau savo jausmus ir lauksiu daugiau eilėraščių:)

black_leja

2010-04-09, 07:43

na stai pagaliau perkėliau man asmeniškai geriausia savo kūrinėli, jis yra vienas is naujesniu tai yra lyg one shotas. prozinis kūrinėlis. ;) Kurinelis nedidelis bet suskirtytas i atskiras dalis nes kievienoje vyrauja vis kitokia atmosfera. Patarimas kad geriau isijausti i kuriame atmosfera skaitydami klausykite liūdnos, lėtos melodijos ^^. Tai megaukites ir nepamir6kita kritikos, beto sesili mano k8rybos pagrindinis bruozas ir yra giluomas, melancholija, abejingumas ir pan na tiesiom man nesigauna kurti nieko linksmo lol i guess i realy fail at it ^^.

Medžiai jau seniai stovėjo sustingę laukdami ateinančio lietaus. Tik paskutiniai saulės spinduliai žaidė ant lapų. Miško tankmėje švelniai čiurleno upelis, o vėjas aidu nešė jo daina tolyn. Netoli upelio stovėjo pamirštas aukuras. Jis buvo sukrautas iš didelių akmenų, kuriuos dengia žalias samanų sluoksnis. Ant joviršaus sėdėjo mergima. Ji užmerkusi akis klausėsi tylos, bet lyg kažą prisiminus, lėtai atmerkė jas ir pažvelgė į saulės spindulius išdykaujančius su sidabriniu vandeniu. Šios ledo mėlynumo akys, neįžvelgiamos lyg jūra, buvo kūpinos gilaus liūdesio. Kažkur trakštelėjo šaka. Mergina krūptelėjo, o melancholiškos akys trumpam pasisislėpė po auksiniais, banguotais plaukais. Iš tankmės išėjo jaunuolis. Jo juodi it varnas plaukai krito ant pečių ir veido, o prakaito lašai blizgėjo ant kaktos. Jis sunkiai kvėpavo, matyt ligai bėgo.
- Labas, - jaunuolis nusišypsojo merginai.
- Labas, - akimirkai merginos akys nušvito šviesa ir veide šmėstelėjo šypsnys. Ji nušoko nuo aukuro.
- Aš taip džiaugiuosi tave matydamas. Supranti yra kai kas ką turiu tau pasakyti... - greitai bėre žodžius jaunuolis prieidamas prie jos, bet mergina uždėjo piršta ant io lupų ir lėtai papurtė galvą.
- Nereikia, aš žinau. - jos balsas nuskambėjo tyliai kaip medžiu šnaresys. Mergina liūdnai
žvelgė į savo mylimąjį.
- Aš esu ragana, o tu žmogus. Mes niekada nebūsime kartu, - Staiga vaikino sidabrinės akys apsinaiukė. Jaunuolis nukreipė žvilgsnį ir plaukai užkrito ant veido jį uždengdami. Gal sekundę žiūrėjęs žemyn netikėtai vėl pažvelgė į merginą, kuri nenuleido nuo jo žvilgsnio.
- Kodėl?! - sušuko jis. Tada lyg aikštingas vaikas papurtė galvą.
- Kodėl ne?? -
- Mums neleis, - nuaidėjo atsakymas. Švelnus vėjelis nuvilnijo šakomis priversdamas medžius šnabždėti, o du nukritę lašai sudrumstė ramų upeliūkščio paviršių. Pradėjo lyti. Krištolinis dūžtančių lašelių skambesys nutraukė tylą ir pažadino mišką. „ Net ir gamta verkia" pagalvojo mergina, mėgaudamasi šaltais lašais. Vaikinas stovėjo tylėdamas ir žvelgdamas į merginą. Jis norėjo, kad ji suprastų jo jausmus, bet mergina nesakė nei žodžio. Staiga merginos žvilgsnis įsmigo į tamsą už mylimojo.
- Jie ateina, - tarė ji.
- Tu turi eiti... - mergina tik papurtė galvą
- Prašau eik - maldaujančiai ištarė vaikinas, bet mergina tik šyptelėjo.
- Pameni? Mes pirma karta susitikome čia. Tu buvai paklydęs miške ir jau kelias dienas nieko burnoj buvai neturėjęs, o man, tiesiog, pagailo tavęs,- jos akys prisipildė švelnumo, kai malonus prisiminimai užtvindė sielą.
- Aš nenoriu tavęs netekti. Nenoriu... - kalbėjo vaikinas, o ašaros ritosi jo skruostais. Mergina dar liūdniau pažvelgė į jaunuolį.
- Tu nieko neprisiminsi. - Taip tarusi mergina pasilenkė ir pabučiavo jį. Dvi ašaros, kurias iškart nuplovė nuplovė lietus, nuvilnijo jos veidu.
- Aš tave myliu, - sušnibždėjo mergina atsitraukdama nuo jo.
- Ką... - nespėjęs ištarti paskutinių žodžių jaunuolis sukniubo.
- Sudie. - Mergina sulaikė vaikina, kad šis nesitėkštų į purvyną, o lietus vis krito ir krito...
- Ką padarei mano sūnui, ragana, - nuskambėjo šiurkštus klausimas. Mergina pasuko galva į balso šeimininką. Tai buvo aukštas, stambaus sudėjimo, senyvas vyras. Jis raumeningose rankose laikė arbaletą. Ragana nespėjo net atsistoti {ji priklaupė, kad švelniai paguldytų vaikiną ant žemės) kai tuzinas vyrų užpuolė ją, pargriovė ant žemės ir surišo rankas. Mergina visai nesipriešino. Ji žinojo, jog tai neturi prasmės. Jų, tiesiog, per daug beto raganoms draudžiama naudoti naikinamąja magiją prieš žmones. Vyrai parklupdė merginą ant kelių, o senyvas vyras, su arbaletu, priėjęs stipriai ir grubiai suėmė jos veidą dviem pirštais ir pažvelgė, dabar jau į šaltas ir ramias skis.
- Taigi taigi ką mes čia turime? Jauną raganiūikštę, - išsiviepė arbaleto šeimininkas.
- Veskit ją į kamerą, o mano sūnu neškite gydytojui, - įsakmiu tonu paliepė jaunuolio tėvas. Tuo tarpu lietus vis krito ir krito - nesustabdomas ir amžinas.

*po keliu dienu*

Turgaus aikštė buvo pilna margaspalvės minios: audėjai ir aktoriai, vargdieniai ir turtuoliai, kaimo gyventojai ir keliauninkai - nekantriai laukiančios raganos sudeginimo. Šis įvykis sukrutino apmirusį miestą. Juk taip seniai nieko įdomaus nevyko šiame pasaulio užkampyje. Vidury aikštės buvo sukrautas laužas - tai ir bus bausmės vykdymo vieta, nors ragana nusikalto tik tuo, kad pamilo seniūno sūnų, bet, deja, šimtmečius trukusio karo nuoskaudos užgožė šį faktą ir liko tik neapykanta ir troškimas sunaikinti tai kas kelia grėsmę miesteliui. Todėl nenuostabu kad minia pradėjo džiūgauti, kai ragana išvedė iš kalėjimo. Štai ir ji, išdidi ir šalta, ėjo vedama keliu stiprių sargybinių. Jos gilios, tūkstantmečių išmintį slepiančios akys, žvelgė į beveidę minią, su gailesčiu ir atlaidumu. Vienas iš raganą lydėįusiųjų pririšo ją prie stulpo. Auksinius merginos plaukus taršė vėjas, o juodas apsiaustas plaikstėsi į šalis. Ragana pakėlė akis į dangų ir pamatė vienišą paukštį skrendantį link horizonto. Ji nusišypsojo. „Sudie dangau ir tai vėjau išdykėli, sudie motina žeme" mintyse atsisveikino ragana. Tuo tarpu kažkuris iš sargybiniu uždegė sausus šiaudus. Liepsna greitai rijo smulkias šakas. Ragana ėme tyliai šnibždėti susinaikinimo užkeikimą (vis dėlto geriau nei žūti ugnyje), o liepsna vis plito. Ji jau apėmė beveik visą kūną, bet ragana nieko nebejautė, nes užkeikimas jau veikė - mergina geso. Ji paskutini kartą pažvelgė į vaizdu besimėgaujančią minią ir pamatė jaunuolį juodais it varnas plaukais (tai buvo jos mylimasis) besišypsantį kitai merginai. Tos merginos, baltais it sniegas plaukais žaidė vėjas. Jie prisidėjo prie minios ir džiaugsmingai stebėjo reginį. „ Tu esi laimingas....“
Liepsnos pasiglemžė raganos kūną, o po pusvalandžio ir laužas užgeso. Svajonės, prisiminimai, sapnai - visa tai ir paskutinės ašaros, kurių jau niekas nematė, sudegė. Liko tik pilki vėjo pustomi pelenai.

*po 10 metų*

Miškas, paukščiai - visa aplinkui džiaugėsi paskutine vasaros diena. Pageltę medžiai pranašavo auksinį rudeni. Takeliu nuo miško bėgo du vaikai Jie krykštavo ir džiūgavo. Jų tėvai baltaplaukė moteris ir vyras juodais it varnas plaukais sekė paskui ir mėgavosi šilta diena. Jaunuolis užaugo ir turėjo šeimą, bet ramiais vakarais, kai vėjas vos vos judindavo medžių šakas, o dangus būdavo kupinas žvaigždžių, ji apimdavo gilus ilgesys ir liūdesys. Staiga jis sustojo ir pažvelgė miško pusėn. Saulė leidosi rausvai nudažydama viską aplinkui. Netikėtai, vienai akimirkai miško pakrašty, tarp šešėlių, jis pamatė neryškią būtybę - auksaplaukę merginą. Širdį nudiegė keistas jausmas, o pasąmonės kampučiuose sukirbėjo, lyg ir prisiminimas,
- Brangusis, ar viskas gerai? - paklausė jo žmona. Vyras krūptelėjo ir vaizdinis išnyko.
- Mmm... Ne nieko, tik pasirodė, - atsakė jis ir nusisukęs pasivijo savo šeimą. Įsisvyravo tyla, tik vėjas nešė vienišą pienės pūką tolyn į nežinią.

sesilily

2010-04-09, 18:37

Graži, trumpa, fantazijos kupina istorija:) Gražu:) Pastebėjau, kad žmonių šaltumas persipynė šįkart ir su aplinkos skleidžiama šiluma, nors kontrastas neryškus, bet jaučiasi tos dvi jėgos dominuojančios visame tekste, panašiai kaip gėris ir blogis:)

P.S. Aš nieko prieš šaltumą ir pan. neturiu, man patinka žiaurumas, abejingumas visame kame:)

Gecas

2010-04-09, 19:55

Taigi visiskai tau pritariu sesilili (atsprasau jei netaisingai rasau tavo nic ^^) pati tukstanti kartu perasau kol kam nors parodau savo kurini. taigi stai dar vienas eilerastukas kuri sukuriau paziurejus gera anime dabar jau nepamenu kuri ^^ megaukites.

Paklausk mano vardo
Likime žiaurus
Aš tau atsakysiu
Vėjas laukų

Galiu būt rami
Lyg jūra tyli
Galiu būt šalta
lyg ledo lytis.

Paklausk mano vardo
Likime žiaurus
Aš tau atsakysiu
Šešėlis tamsus

Galiu būt toli
Lyg žvaigždės nakty
Galiu būt arti
kaip tavo širdis

Paklausk mano vardo
Likime žiaurus
Aš tau atsakysiu
Pasaulio žmogus.

Nuostabu . Kuo toliau tuo labiau man tavo kūriniai patinka.:dausuose::kawaii:

black_leja

2010-04-16, 07:59

na stai turejau gan ilga ir nuobodzia savaite ir visai nebuvo laiko apsilankyti az taigi pagaliau idedu darbeli irgi parasyta belekiek laiko atgal tikiuosi patiks.

Seniai

Seniai jau nurimo sūpuoklės
Ir dainos jau iškeliavo
Tik vėjas ir dienos neramios
Beliko kaimely mažam.

Dulkėtais keliais jau seniai
Nebevaikšto mūsų vaikai
Ir žolėm apuagę laukai
Rymo tyliai prie kelio seniai.

Sugriuvusios sienos
Mažą kaimelį mena
O vėjams benamems
Seną paską seka.

Sendokai

2010-04-16, 09:02

Mano nuomone, tai tavo maža sesė geriau kuria už pačią tave. Jei jau rašai lietuviškom raidėm, tai ir rašyk, o ne tik kelias nosines sudėk, o kitą visą palik be lietuviškų raidžių. Dėk kablelius, nes ne visada supranti kur baigiasi mintis, kur pauzė turi būt ir panašiai. Nesiriša dauguma tekstų arba naudoji laikus blogus, pvz.:
"Paklausk mano vardo
Likime žiaurus
Aš tau atsakysiu
Vėjas laukų."
Nors pats nesu rašytojas, bet tau dar reik mokintis.

P.S.:

O vėjams benamems

Namai, benamiai, benamiams.

black_leja

2010-04-16, 11:38

Jei jau rašai lietuviškom raidėm, tai ir rašyk, o ne tik kelias nosines sudėk, o kitą visą palik be lietuviškų raidžių.
nors ir rasau lietuviskai bet nelabai zinau visas taisykles, niekada nebuvau gabi lietuviu kalbai, todel jei radai klaidu galetum parasyti tiksliau kur jos ir as tiesiog pataisyciau.

Nesiriša dauguma tekstų arba naudoji laikus blogus, pvz.:
"Paklausk mano vardo
Likime žiaurus
Aš tau atsakysiu
Vėjas laukų." na nelabai matau kad sis tekstas nesiristu nes visu pirma tekste vyksta pokalbis tarp eilerascio zmogaus ir likimo.

ir dar norejau paklausti savo komentara taikai ir prozos kurineliams ar tik eilerasciams?

Sendokai

2010-04-16, 11:43

"Lyg dėlė issiurbęs į mano mintis
Čiulpi paskutinius gyvenimo syvus.
Tartum voras mažą muselę
Suvystei mano jausmus
Ir uždusines bedvasia tyla
Pamiršai, kad esu. "

Įsisiurbęs, uždusinęs, bedvase.

Taikau grynai tavo eilėraščiams.

black_leja

2010-04-26, 14:42

Esquisse

2010-04-26, 16:08

Palikta širdis

Tu paguldei savo širdį į karstą,
O vėjas ją smėliu užpustė.
Tu užkasei kelius į šį kapą,
Tad niekas ten nesilankė,
Tik vėjas prie kelio raudojo
Ir verkė žvaigždutė maža,
Kam paliko vieną širdį prie klevo
Paklydęs žmogus.

Pagaliau! Turi naują fanę, Lėja~čian :)
"Tu užkasei kelius į šį kapą" :love: "Tik vėjas prie kelio raudojo" Nu originaliau nebūna, tavo šis kūrinukas laaaaabai panašus į meh mėgstamos muzikinės grupės, įdomūs žodžiai, gražūs sakiniai. Tobulėji :)
Tik va viens klausimėlis... kodėl šits kūrinys liūdnokas?;o

sesilily

2010-04-26, 16:19

Palikta širdis

Tu paguldei savo širdį į karstą,
O vėjas ją smėliu užpustė.
Tu užkasei kelius į šį kapą,
Tad niekas ten nesilankė,
Tik vėjas prie kelio raudojo
Ir verkė žvaigždutė maža,
Kam paliko vieną širdį prie klevo
Paklydęs žmogus.

Klaidų nebeliko, džiaugiuosi, kad vis dar taip pat gerai rašai nors ir rečiau.. Taip ir toliau:)

black_leja

2010-04-26, 19:42

Pagaliau! Turi naują fanę, Lėja~čian
yay dances happy bunny dance ^^, free cookies for my fans ^^.

Tik va viens klausimėlis... kodėl šits kūrinys liūdnokas?;o
na kaip rasiau savo pirmame poste visi eilerasciai buvo parasyti labai seniai gal pries 5 metus na o tuo metu nelbai linksmi laikai buvo beto nelabai moku kurti kazka linksmo lol ^^ . Tuo tarpu siuo metu taip uzsivertusi esu mokslais kad net neturiu laiko cia senu darbu papostinti, betsiuo metu vel dirbu ties proza, nes kazkaip eilersciams neateina ikvepimas. ^^

black_leja

2010-04-27, 15:55

na stai pasiknaisojusi tarp senu dienorascio lapu radau si eilerastuka ^^ enjoy.
Mūsų tiek daug, bet mes tokie vieniši,
Tai kas sustabdys tą lietų...
Meilė tavo širdį... tereikia tikėti rytojum.
Išskleisk sparnus, pakilk viršum savęs
Nor esi tik mažas smėlio grūdas.
O žemė vis sukas ir sukas
Jai nerūpi mūsų likimas.

Esquisse

2010-04-27, 16:14

black_leja

2010-04-30, 07:41

prieš skaitant labai svarbu perskaityti pavadinimą ^^.

Palauk, kol aidu atskris rytojus,
Kol vakar virs šiandiena.
Palauk akimirkoj manęs
Šaltu vėju ateisiu aš.
Iš nežinios,
Iš tavo širdies tuštumos.
Tik nepaleisk nes nesugrįšiu....

pasirašo Meilė.

Esquisse

2010-05-20, 16:53

sesilily

2010-05-22, 14:20

Mūsų tiek daug, bet mes tokie vieniši,
Tai kas sustabdys tą lietų...
Meilė tavo širdį... tereikia tikėti rytojum.
Išskleisk sparnus, pakilk viršum savęs
Nors esi tik mažas smėlio grūdas.
O žemė vis sukas ir sukas
Jai nerūpi mūsų likimas.

Labai gerai!:love:

MinaTo

2011-01-25, 17:42

Man patinka tavo kuryba :) labai grazu :) tesk toliau :D