Mendeks
2009-11-14, 16:08
Čia as biski paskaitinėjau lb patiko ką kiti rašo tai ir aš pabandysiu pagalvojau :D
Tėvai man davė vardą Yukimaru, bet per visą mano gyvenimą mane taip nieks nevadino, o visi kreipdavosi Yu, už tai aš neapkenčiau daug žmonių.
Neapykanta – labai įdomus žodis ir aš jį dažnai naudodavau, nes man visada atsirasdavo tas kas nepatiktų. Negaliu patikėt, kad vienas žmogus galėtų taip visko nemėgt ir dar labiau apsimest viską mėgstantis, kad visi negalvotų apie mane kaip apie ligonį ir neįkištų į minkštą vienutę. Nors tai ir nebūtų taip blogai, nes aš megau vienatvę. Vaikai mėgdavo žaist bėgiot, o man visa tai buvo beprasmiška, nes paaugus jau bus kiti pomėgiai ir senieji žaidimai liks užmirštį, mat aš negaliu pakęst permainų. Visada apie save galvojau kaip apie subrendusį žmogų su tvirtom moralinėm nuostatom.
- Kaip sekas? Staiga suskamba draugo klausimas
- Kodėl manes niekas negali palikt ramybėje, aš tik noriu pabūt vienas ir .................
- Gerai. O pats kaip laikas? Tik tiek išdrysau jam ištart
Mokykla jau baigės tai yra laikas stoti į universitetą. Aišku tai sumoviau ir mano nepasitenkinimas gyvenimu vis augo. Pradėjau laugti atostogų kurias jau senai suplanavau, tik va, reikia daug pinigų. Dirbau ilgai ir sunkai, kad užsidirbčiau savo atostogoms. Gryžus po darbo apie nieką negalvodau tik apie atostogas ir kaip gerai praleisiu laiką.
Prašvito, šypsausi nors tai buvo pirmą kartą nuoširdi šypšena, bet jaučiausi puikiai. Kuprinė bilietas ir atostogos jau ranka pasiekiamos. Nusileidus lėktuvui supratau, kad lėgtuvų taip pat nemėgstu, bet tai man nuotaikos nesugadino, nes atostogos tik už vieno žingsnio.
Matau nepakartojamą saulėlydį, pučia švelnus vėjas, muzikos grotuvas pilnai pakrautas todėl mano mėgstama muzika gros ilgokai, ir aplink nėra nė gyvos dvasios tikras kaifas.
Kartais pradedu su savim šnekėtis, kad įsitikinčiau ar galiu mastyt. Ir štai kilo klausimas į kurį atsakau:
- Taip atostogos jau prasideda....... ilgai lauktos atostogos.........
Tėvo riksmas, skendanti alaus bonka, motinos riksmas, kraujas, smūgiai, kraujas, peilis tėvo krūtinėje. Ir tėvo paskutiniai man ištarti žodžiai: „Tu esi ir būsi, kalės vaikas“. Mat jam mano motina visada tokia buvo, ******** ir paleistuvė.
Daugiau nebegaliu vienas žingsnis ir atostogos, žengiau nuo skardžio .............. Girdžiu muziką, bekrentant matau dangų ir jaučiau kai laikas lėtėja. Taip ir prabėgo mano dvidešimt treji metai mano nevykusio gyvenimo. Ir taip bekrentant sugryžau į relybę, paskutis klausimas, ar dar ilgai? Ir pagaliau ilgai lauktos atostogos jau čia.
Tėvai man davė vardą Yukimaru, bet per visą mano gyvenimą mane taip nieks nevadino, o visi kreipdavosi Yu, už tai aš neapkenčiau daug žmonių.
Neapykanta – labai įdomus žodis ir aš jį dažnai naudodavau, nes man visada atsirasdavo tas kas nepatiktų. Negaliu patikėt, kad vienas žmogus galėtų taip visko nemėgt ir dar labiau apsimest viską mėgstantis, kad visi negalvotų apie mane kaip apie ligonį ir neįkištų į minkštą vienutę. Nors tai ir nebūtų taip blogai, nes aš megau vienatvę. Vaikai mėgdavo žaist bėgiot, o man visa tai buvo beprasmiška, nes paaugus jau bus kiti pomėgiai ir senieji žaidimai liks užmirštį, mat aš negaliu pakęst permainų. Visada apie save galvojau kaip apie subrendusį žmogų su tvirtom moralinėm nuostatom.
- Kaip sekas? Staiga suskamba draugo klausimas
- Kodėl manes niekas negali palikt ramybėje, aš tik noriu pabūt vienas ir .................
- Gerai. O pats kaip laikas? Tik tiek išdrysau jam ištart
Mokykla jau baigės tai yra laikas stoti į universitetą. Aišku tai sumoviau ir mano nepasitenkinimas gyvenimu vis augo. Pradėjau laugti atostogų kurias jau senai suplanavau, tik va, reikia daug pinigų. Dirbau ilgai ir sunkai, kad užsidirbčiau savo atostogoms. Gryžus po darbo apie nieką negalvodau tik apie atostogas ir kaip gerai praleisiu laiką.
Prašvito, šypsausi nors tai buvo pirmą kartą nuoširdi šypšena, bet jaučiausi puikiai. Kuprinė bilietas ir atostogos jau ranka pasiekiamos. Nusileidus lėktuvui supratau, kad lėgtuvų taip pat nemėgstu, bet tai man nuotaikos nesugadino, nes atostogos tik už vieno žingsnio.
Matau nepakartojamą saulėlydį, pučia švelnus vėjas, muzikos grotuvas pilnai pakrautas todėl mano mėgstama muzika gros ilgokai, ir aplink nėra nė gyvos dvasios tikras kaifas.
Kartais pradedu su savim šnekėtis, kad įsitikinčiau ar galiu mastyt. Ir štai kilo klausimas į kurį atsakau:
- Taip atostogos jau prasideda....... ilgai lauktos atostogos.........
Tėvo riksmas, skendanti alaus bonka, motinos riksmas, kraujas, smūgiai, kraujas, peilis tėvo krūtinėje. Ir tėvo paskutiniai man ištarti žodžiai: „Tu esi ir būsi, kalės vaikas“. Mat jam mano motina visada tokia buvo, ******** ir paleistuvė.
Daugiau nebegaliu vienas žingsnis ir atostogos, žengiau nuo skardžio .............. Girdžiu muziką, bekrentant matau dangų ir jaučiau kai laikas lėtėja. Taip ir prabėgo mano dvidešimt treji metai mano nevykusio gyvenimo. Ir taip bekrentant sugryžau į relybę, paskutis klausimas, ar dar ilgai? Ir pagaliau ilgai lauktos atostogos jau čia.