PDA

Žiūrėti pilną versiją : Spice and Wolf novelė lietuviškai



vilkazz
2008-07-18, 19:48
Pradėjęs mokytis japonų kalbos nusprendžiau, kad šalia mokymosi reiktų užsiimti ir kokia nors aktyvesne veikla. Kaip tik tuo metu pradėjo rodyti Spice and Wolf. Jį bežiurėdamas nutariau kad būtų neprošalį ir novelę paskaityti. Taigi, šiame forume bandysiu pasidalinti į Lietuvių kalbą išverstu tekstu, o, jei bus pageidavimų, ir tolimesnį tekstą čia talpinti.
Tiesa, kadangi mano japonų kalbos stažas nėra ilgas, o ir su Lietuvių kalba mokykloje nelabai draugauti sekėsi tekstas yra toli toli nuo tobulo, bet visgi čia tik fan work o ne kažkas rimto :)

P.S. Temą nusprendžiau paskelbti manga skiltyje nes tiek manga tiek light novels yra knygos.

Pagal pageidavimą, pilni skyriai:

Prologas bei 1 Skyrius</a> (http://www.failutalpykla.lt/file/14599/Spice-and-Wolf-1-skyrius-pdf.html)

2 Skyrius</a> (http://www.failutalpykla.lt/file/18707/Spice-and-Wolf-2-Skyrius-pdf.html)



Jei yra norinčių suredaguoti tekstą, maloniai prašom. :haha:

vilkazz
2008-07-18, 19:55
Vilkas ir Prieskoniai

Prologas

Kai prinokusios javų varpos yra supamos vėjo, šiame kaime sakoma, kad bėga Vilkas. Taip sakoma todėl, kad vėjui supat javų lauką atrodo tarsi juo bėgtų vilkas. Taip pat ,stipriam vėjui išguldžius javus žmonės sakydavo, kad juos sutrypė vilkai, o nederliaus metu - kad juos suvalgė vilkai. Manau sumaniai išsireikšta, bet medaus statinėje yra ir lašas deguto.Nes šiandien šie žodžiai tai tapo tik pokštu ar madingu kalbėsenos stiliumi, nes beveik neliko žmonių tariančių šių žodžių su meile ir baime - kaip praeityje.Žiūrint iš po lėtai linguojančių javų varpų, rudeninis dangus nesikeičia jau šimtus metu, tačiau aplinkinis pasaulis per tą laiką visiškai pasikeitė. Metai iš metų rugius auginančių šio kaimo žmonių ilgiausia gyvenimo trukmė siekdavo 70 metų. Vietoje to tiek šimtmečių be pokyčių būtų buvę blogiau. Todėl pradėjau galvoti, kad ir man nebebūtina ištikimai vykdyti senuosius pažadus. Galiausiai pradėjau galvoti, kad man et nebėra prasmės čia būti. Dėl rytuose plytinčiu kalnų, virš kaimo plaukiantys debesys atsisuka į paraudusią šiaurę. Prisimenu gimtinę šiaurėje, ten, link kur plaukia debesys, ir atsidūstu.Nukreipusi žvilgsnį nuo dangaus į rugių lauką, pastebiu prieš nosį bevizginanti savo puikiąją uodegą. Neturėdama daugiau kuo užsiimti, pradedu savo puoselėti uodega. Rudens dangus - toks aukštas ir toks giedras. Šiais metais vėl atėjo derliaus nuėmimo metas. Rugių lauku vėl bėga Vilkai.
--13, 14


1 skyrius

- Tai paskutinis, ar ne?
- Hmmm, lygiai 70.... prašom. Ačiū kad pirkote.
- Tai aš turėčiau jums dėkoti pone Laurencijau. Man tai yra labai svarbu, nes beveik niekas neatkeliauja taip giliai į kalnus.
- Mainais gavau puikių kailių. Aš būtinai vėl pas jus atvyksiu.
Mainai pavyko puikiai ir Laurencijus jau 5 valandos kaip leidosi iš šio kalnų kaimo. Leistis jis pradėjo patekėjus saulei ir apie vidurdieni pasiekė lygumas. Oras buvo malonus, nebuvo nė menkiausio vėjelio, jis buvo puikus ramiai kelionei vežimu laukais. Laurencijui atrodė kvaila, jog dėl to kad buvo šalta jis galvojo, kad artėja žiema.
25 metu amžiaus prekeivis Laurencijus, kuris vienišu prekeiviu buvo jau septynerius metus, sėdėjo ant vežimo sėdynes ir plačiai nusižiovavo. Aplink beveik nebuvo aukštos žoles ir aukštu medžiu, taigi niekas netrukdė žvalgytis į tolį. Šiame ganėtinai plačiame peizaže, tolumoje, horizonte, stūksojo ilgai statytas vienuolynas. Neaiškių tikslų vedinas kažkoks jaunas kilmingasis šioje nuošalioje žemėje pastatė puikų akmeninį pastatą su neįtikėtinais geležiniais vartais. Šiame vienuolyne gyveno dvidešimt vienuoliu padedami apytikriai tiek pat tarnų. Kai vienuolynas dar tik buvo pradedamas statyti, Laurencijus nujautė gavęs progą rasti naujų klientų. Tačiau vienuolynas reikiamų prekių įsigydavo savo keliais ir neprekiaudavo su nepriklausomais prekeiviais, taigi Laurencijaus viltys greitai buvo pasmerktos.
--17

Kai vienuolynas dar tik buvo pradedamas statyti, Laurencijus nujautė gavęs progą rasti naujų klientų. Tačiau vienuolynas reikiamų prekių įsigydavo savo keliais ir neprekiaudavo su nepriklausomais prekeiviais, taigi, Laurencijaus viltys greitai buvo pasmerktos. Be to, vienuoliai buvo davę neturto įžadus ir dirbo laukuose, taigi prekiaujant su jais pelnas būtų žymiai mažesnis. Negana to, tu būtum priverstas paaukoti vienuolynui, tuo dar sumažindamas savo pelną. Trumpai tariant , prekiauti su jais tai tas pats kas prekiauti su vagimis, bet kartais prekeiviams labai paranku su jais prekiauti. Taigi, Laurencijus pasirėmęs ranka galvą taip galvodamas žiūrėjo į vienuolyną, jo akys pradėjo merktis. Staiga kažkoks žmogus, priešais vienuolyną stovintis pamojo Laurencijui.
- Ką?
Tarnų nesimatė. Jie dėvėdavo šviesiai rudus darbinius drabužius, o mojuojantis asmuo dėvėjo pilkos spalvos apdarą. Nors tai ir jaudino Laurencijų, jis nutarė priimti šį kvietimą ir nuvykti pas vienuolius, nes pastarojo kvietimo atsisakymas vėliau galėjo sukelti bereikalingų problemų. Šitaip galvodamas Laurencijus nenoromis paragino arklį vienuolio kryptimi. Taigi, mojantis asmuo pamatęs, kad Laurencijus jį pastebėjo, nustojo mojuoti ir pradėjo lėtai eiti link jo, kantriai laukdamas kol Laurencijus iki jo privažiuos. Nieko nuostabaus - bažnyčios atstovai arogantiškai elgėsi jau senai. Bet Laurencijus ignoravo demonstruojama arogancija ir nepyko. Laurencijus nerūpestingai artėjo prie vienuolyno. Priartėjęs jis galėjo aiškiau įsižiūrėti į jį kvietusį žmogų. Laurencijus netyčia suriko.
- ....Riteris?!
Iš pradžių Laurencijus negalėjo tuo patikėti, bet privažiavus arčiau tapo aišku, kad tas žmogus tikrai yra riteris. Tai, ką jis iš palaikė tamsiai pilkos spalvos drabužiais buvo sidabrinės spalvos šarvai.
- Ei tu, kas toks būsi?
Kadangi juos vis dar skyrė nemažas atstumas, riteris šaukė. Jis nepasakė nė žodžio nei kas nei iš kur esąs.
-Aš esu keliaujantis prekeivis Laurencijus. Kuo galiu jums padėti?
Laurencijus vėl prieš save matė vienuolyną. Į pietus driekėsi platūs laukai kuriuose dirbo tarnai. Dabar buvo pakankamai arti kad būtų galima juos suskaičiuoti. Taip pat, Laurencijus suprato kad riteris buvo ne vienas. Už vienuolyno taip pat matėsi vieniša, stovinti, galbūt kažką sauganti figūra.
-Keliaujantis prekeivis? Bet ten iš kur tu atkeliavai nėra gyvenviečių.
Riteris šnekėjo arogantiškai, išdidžiai išpūtęs krūtinę demonstravo sidabriniuose krūtinės šarvuose išgraviruotą tamsiai raudoną kryžių. Bet, apsiaustas, dengiantis pečius buvo pilkas. Tai reiškė, kad jis yra žemo rango riteris. Jis buvo šviesių, trumpai kirptų plaukų, bet atrodė kad laukuose jis buvo trumpai. Tačiau jis atrodė kaip karštakošis karingai nusiteikęs riteris. Su tokias žmonėmis reikia elgtis kiek galima ramiau ir kantriau, nes jie geba greitai įsižeisti.
--18, 19

Tai žinodamas Laurencijus nieko neatsakė, bet iš kišenės išsitraukė odinį maišelį ir iš lėto jį atrišo. Maišelyje buvo kietinto medaus pyragaičiai. Laurencijus pasiėmė pyragaitį, įsimetė jį į burną ir kilstelėjo maišelį riterio kryptimi.
-Gal norėtumėt paragaut?
-Mmm...
Riterio elgesys vienu momentu išdavė kad jis sumišęs, saldumynai jį stipriai gundė. Bet riteris valingai linktelėjo ir po šiek tiek laiko ištiesė ranką.
- Šioje pusėje maždaug pusės dienos kelio į rytus, kalnuose yra mažas kaimelis. Grįžtu iš jo pardavęs druską.
- Aišku. Bet, atrodo jūs vežatės kažkokį krovinį. Ar tai irgi druska?
-Ne, dabar aš vežuosi kailius. Štai, pažiūrėkite.
Taip sakydamas Laurencijus pasisuko ir pakėlė vežimo uždangalą, atidengdamas puikius kiaunių kailius. Riteris prieš save išvydo kailių krovinį prieš kurį riterio metų atlyginimas atrodė juokingai.
-Hmm. O kas čia?
- A, čia rugiai kuriuos gavau tame kaime.
Šalia kalnuose gautų kailių, kampe, gulėjo ryšuliukas rugių, užaugintų tame kaime kuriame Laurencijus mainė druską. Rugiai - negendantys, atsparūs šalčiui bei parazitams. Kadangi praeitais metais šiaurės vakaruose šaltas oras padarė daug žalos, Laurencijus ketino ten brangiau parduoti grūdus.
- Na gerai. Galite keliauti.
Po to kai buvai pasveikintas tokiais žodžiais, nuolankiai atsakyti -Taip galėtų tik prastas prekeivis. Todėl Laurencijus tyčia pasisuko į riterį ir dar kartą ištiesė maišą su saldumynais.
-Čia kažkas įvyko, ar ne? Paprastai tokioje vietoje neturėtu būti riterių?, paklausė jis.
Jaunajam riteriui klausimas buvo nemalonus, jis šiek tiek suraukė antakius bet, matydamas Laurencijaus rankoje vis dar esantį odinį maišelį, suraukė juos dar labiau. Pamatęs kad riterį taip vilioja saldumynai, Laurencijus vėl atrišo saldainių maišelį, paėmė vieną saldainį ir pasiūlė riteriui paimti dar.
-Mmm ....... Kokie skanūs saldainiai. Labai ačiū kad mane pavaišinote.
Riteris tapo sukalbamesniu. Laurencijus nušypsojo prekeivio šypsena ir, apsimesdamas dėkingu, nusilenkė.
-Žinoma, kad šiose vietose netrukus vyks uždrausta pagoniška šventė. Mes buvome čia atsiųsti saugumui užtikrinti. Gal tu turi kokios nors informacijos apie tuos pagonius?
Jo veidas nusidažė drąsą atimančia spalva, puikiai pritinkančia trečiarūšiam riteriui. Laurencijus kurį laika apsimetęs nerimaujančiu atsakė: -Apie jokius pagonis nieko nežinau. Iš tikrųjų tai buvo visiškas melas. Tačiau, kai riteris šitaip apie juos kalbėjo, Laurencijus negalėjo nemeluoti.
--20,21

- Visgi šventė yra slapta. Pagonys yra tiesiog bailių gauja.
Laurencijus skubiai pritarė riteriui neparodydamas kaip šie žodžiai jį prajuokino - mat tai buvo visiška nesąmonė. Riteris linktelėjo dėkodamas už medaus pyragaičius. Saldainiai riteriui turbūt buvo tikros vaišės. Žemesniojo rango riteriams ginkluotė bei kelionės išlaidos visada kainuodavo labai bangiai. Tiesa sakant, jaunam žmogui žymiai labiau apsimokėdavo tapti batsiuvio mokiniu nei kariu. Turbūt šis riteris jau ilgą laiką nebuvo valgęs saldumynų. Tačiau, Laurencijus neketino toliau dalintis saldainiais su riteriu. Kietinto medaus saldainiai nebuvo pigūs.
-Bet, pagonių šventė?
Vienuolynui likus už nugaros, Laurencijus liūdnai šypsodamasis kartojo riterio žodžius. Šiuose žodžiuose buvo krislas tiesos. Tačiau šioje apylinkėje turbūt nebuvo žmogaus nežinančio apie šią šventę. Be to, ši šventė visiškai nesusijusi su pagoniais. Pagonių yra likę tik toli šiaurėje ir rytuose. Šioje apylinkėje rengiama šventė nebuvo tokia, dėl kurios reikėtų specialiai siųsti riterius. Tai buvo padėka už gausų derlių ir gero ateinančio derliaus prašymas. Šiose vietose rengiamos šventės išsiskyrė iš kitų savo dydžiu bei savitumu. Aišku, vienuolynas akylai stebėdavo šias šventes ir visą informaciją perduodavo regioninėms bažnyčioms. Ilgą laiką nesikišusi į tokius reikalus,pastaruoju metu bažnyčia pradėjo per daug jautriai į visą tai reaguoti. Negana to, bažnyčia pradėjo rengti eretikų inkviziciją bei pagonių atvertimą į krikščionybę, gyvenvietėse padažnėjo teologų ir mokslininkų ginčai. Pasaulis pradėjo keistis. Praeityje liko laikai kai visi žmonės besąlygiškai pakluso bažnyčiai. Bažnyčios absoliuti valdžia pradėjo byrėti - taip galvojo miesteliuose gyvenantys žmonės, bet pradėti apie tai šnekėti garsiai nedrįso. Iš tikro, bažnyčiai atsirado netikėtų problemų - Popiežiui teko kreiptis i kelių valstybių valdovus prašant padengti katedros remonto išlaidas. Prieš dešimt metų tokiais žodžiais niekas nebūtų patikėjęs. Netgi būdama tokioje situacijoje bažnyčia dar bandė atstatyti savo buvusią valdžią.
-Atrodo kad verslas visur taps sunkesnis.
Laurencijus liūdnai nusišypsojo ir įsidėjo burnon medaus pyragaitį.

*******

Laurencijui privažiavus didžiulį rugių lauką, auksinė vakarėjančio dangaus spalva tapo sodresnė už rugių. Tolumoje paukštelis tapo mažu šešėliu, skubančiu namo, aplink kurkė varlės, tarsi sakančios kad atėjo poilsio metas.
--22, 23

Javų derliaus nuėmimas buvo beveik baigtas ir iki šventė turėjo netrukus prasidėti. Geriausiu atveju ji prasidėtų jau poryt. Prieš Laurencijaus akis atsivėrė laukai, garsūs puikiais javais, auginamais Pasrojės kaime. Esant geram derliui netgi kaimiečiai gali šiek tiek praturtėti. Be to, grafas, prižiūrintis šią teritoriją buvo plačiai žinomas dėl savo keisto charakterio - nors ir būdamas aristokratu jis užsiiminėjo sodininkystę, todėl mėgo gamtą bei šventes. Taigi, kiekvienais metais čia aidėdavo šventinis šurmulys, būdavo geriama bei dainuojama. Tačiau Laurencijus šioje šventėje nedalyvaudavo. Jo nusivylimui pašaliečiams buvo draudžiama joje dalyvauti.
- Laba diena pavargęs pone.
Laurencijus pasveikino kaimietį, javų lauko kampe į vežimą kraunantį rugius. Rugiai buvo puikiai sunokę ir pirkėjai, iš anksto sumokėję už rugius, galėjo lengviau atsikvėpti.
- O?
-Kur galėčiau rasti poną Jarėjų?
- A, jei jūs ieškote Jarėjaus, tai jis yra štai tame lauke, žmonių būryje. Šiais metais jis jau jaunuolis. Tasai kuris tame lauke pasirodys prasčiausiai bus "Horo".
Maloniai nusišypsojęs atsakė kaimietis, stipriai saulėje įdegusiu veidu. Taip šypsotis prekeiviai nemokėjo. Šitaip šypsotis galėdavo tik žmonės neturintys antro veido. Laurencijus padėkojo kaimiečiui, prekeiviškai nusišypsojo ir pasuko arklį Jarėjaus link. Teritorijoje, kaimiečio parodyta kryptimi, būriavosi daug žmonių, lauke kažkas garsiai šūkavo. Šie šūksmai buvo skirti lėčiausiai dirbantiems, bet tai nebuvo šūksniai peikiantys už lėtumą. Tokie pašiepiantys šūksniai buvo vienas šventės akcentų. Ramiai priartėjęs prie šaukiančiųjų Laurencijus jau galėjo suprasti šūksnių žodžius.
- Štai kur Vilkas, štai kur Vilkas!!
- Štai kur guli vilkas!!
- Kas paskutinis - pagaus vilką!! Kas jis bus? Kas jis bus? Kas jis bus?
Minia šaukė vieningai, linksmai, tarsi apkvaitusi. Laurencijaus niekas nepastebėjo netgi kai jis sustabdė vežimą minios užnugaryje. Tačiau minios minimas vilkas nebuvo tikras, nes jei tai būtų tikras vilkas minia taip nedžiūgautu. Vilkas buvo derliaus Dievo simbolis. Kaime buvo tikima, kad šis Dievas įsikūnija paskutiniame nupjautame javų kūlyje. Pasak legendos, Dievas apsėsdavo žmogų, nupjovusi šį kūlį.
- Paskutinis kūlys!!
- Tik nepjauk per daug!!!
--24, 25

-Horo sprunka nuo godžių rankų!!
- Kas pagaus vilką!! Kas jis bus? Kas jis bus? Kas jis bus? (Kas jis?)
- Jarėjus, Jarėjus, Jarėjus!!
Laurencijus vikriai iššoko iš vežimo ir pradėjo stebėti tai kas vyko minios priešakyje. Ten Jarėjus ką tik pačiupo paskutinį javų kūlį. Jo purviną, juodą nuo žemių ir prakaito veidą puošė pavargusi šypsena. Po pertraukėlės jis pakėlė javų kūlį link dangaus ir sukaukė.
- Aūūūūūūūūūūū
- Horo, Horo, Horo!
- Aūūūūūūūūūūū
- Pasirodė vilkė Horo! Pasirodė vilkė Horo!
- Pagaukim ją, ei, pagaukim ją!
- Neleiskit jai pabėgti, gaudykit ją!
Iki tol iš visų jėgų šaukę žmonės staiga pradėjo bėgti bandydami sugauti Jarėjų. Kai derliaus dievas įvaromas į kampą jis apsėda žmogų ir bando pabėgti. Jei kas nors jį pagauna, Dievas lauke pasilieka dar metams. Niekas tikrai nežino ar šis Dievas iš tikrųjų egzistuoja ar tai tik mitas, bet vietiniai žmonės šios tradicijos laikosi jau ilgą laiką. Laurencijus, būdamas keliaujančiu prekeiviu aplankė daug įvairių vietų, tačiau bažnyčios doktrinomis niekada rimtai netikėjo, tačiau jo prietaringumas viršijo netgi kaimiečių. Sunki kelionė per kalnus vien tam, kad atvykus į kaimą, įveikus visus sunkumus gabenant krovinį sužinotų kad jo prekių kainos nukrito - tokia buvo jo kasdienybė. Taigi prietaringumas šiuo atveju turėdavo žymiai daugiau įtakos už religingumą. Taigi, tokios bažnyčios tarnų bei fanatikų neigiamai vertinamos šventės Laurencijaus nedomino. Tačiau tai, kad Jarėjus tapo Horo, Laurencijui kėlė šiokių tokių problemų. Dabar Jarėjus iki šventės pabaigos - beveik visą savaitę, bus įkalintas klėtyje. Jam bus suteiktos savaitės maisto atsargos ir tuo metu su juo bus neįmanoma pasikalbėti.
- Nieko nepadarysi....
Laurencijus atsiduso ir grįžęs link vežimo, nukreipė arklį Kaimo Seniūno namų link. Jis norėjo po ilgo laiko kartu išgerti su Jarėjumi, papasakoti apie dienos metu prie vienuolyno įvykusį pokalbį. Tačiau Laurencijus privalėjo skubiai parduoti savo kailių krovinį, nes artėjo diena kai jis turėtų sumokėti prekių, pirktų kitoje provincijoje, muitą. Be to Laurencijus negalėjo laukti festivalio pabaigos nes norėjo parduoti rugius, įsigytus kalnų kaimelyje. Dienos metu Laurencijus trumpai šnektelėjo su kaimo seniūnu, vadovaujančiu pasiruošimui šventei ir, atsisakęs pasiūlymo pernakvoti, išvyko iš kaimo. Prieš dabartiniam grafui perėmus valdžią, javams buvo taikomi didžiuliai mokesčiai, dėl to stipriai pakilo jų kaina ir krito populiarumas. Tuo metu Laurencijus pardavinėjo javus gaudamas menką bet pastovų pelną. Jis nepardavinėjo grūdų tam kad įgytų čionykščių palankumą, tiesiog jis neturėjo pakankamai lėšų kad galėtų konkuruoti su kitais prekeiviais dėl pigių bei populiarių javų rūšių. Tačiau iki pat šių dienų kaimiečiai už tai buvo jam dėkingi. Jarėjus tuo metu buvo kaimo derybininku.
--26, 27

Nors ir buvo nusivylęs, kad nepavyko išgerti su Jarėjumi, iš kaimo jis išvyko ne dėl to. Pagavus Horo pašaliečiams nebeleidžiama būti kaime iki pat šventės pabaigos. Net jei dabar jį ir kviečia pasilikti, labai greitai jis būtų priverstas išvykti. Šis atstūmimas priminė Laurencijui, koks vienišas jis buvo visą šį laiką. Kramsnodamas padovanotą daržovę jis keliavo į vakarus stipriai išsiskirdamas iš linksmų kaimiečių, po dienos darbų grįžtančių į kaimą. Taip Laurencijus vėl pradėjo savo kelionę, kaip visada vienišas, šiek tiek pavydėdamas tiems kurie keliaudavo draugijoje.

*******

vilkazz
2008-07-18, 20:00
1 skyriaus tęsinys...

Laurencijus, kuriam šiemet sukako dvidešimt penki metai, yra keliaujantis prekeivis. Prekiauti jis pradėjo būdamas dvylikos o nepriklausomu prekeiviu tapo kai jam suėjo aštuoniolika metų. Nors jis buvo keliaujantis prekeivis, bet buvo dar daug vietų apie kurias jis nieko nežinojo. Taigi savo srityje jis buvo dar naujokas. Kiekvieno keliaujančio prekeivio, įskaitant Laurencijų, svajonė - surinkti pakankamai pinigų savai krautuvėlei miestelyje įkurti. Tačiau Laurencijui kol kas tai yra tik tolima svajonė. Jei jam ir pasitaikydavo proga tai padaryti, ji būdavo atimama turtingesnio prekeivio. Taigi, artėjant galutiniam mokėjimo terminui jis keliauja su pilnu vežimu prekių. Net jei ir pamato šansą parduoti prekes jam nepasitaiko galimybių juo pasinaudoti. Tokios progos prekeiviui buvo tas pats kaip danguje kabantis mėnulis. Laurencijus pakėlė akis į dangų, kuriame švietė graži pilnatis, ir atsiduso. Jis pastebėjo, kad pastaruoju metu daug dūsaudavo, nors ir kaip stengėsi to nedaryti. Pastaruoju metu jo mintys nejučiomis nukrypdavo į ateitį. Šalia viso to, jam iš galvos neišėjo mintys apie pardavimo kredito gražinimo laiko pabaigą, vienu momentu netgi desperatiškai galvojo anksčiau laiko atvykti į kitą kaimą. Konkrečiai sakant, iki dabar jis prekiavo su pažįstamais žmonėmis. Prekeiviai dažnai atvykstantys į miestą tapdavo artimesni, prekiaujant su kaimiečiais santykiai savaime tapdavo šiltesni. Pavyzdžiui dėl sniego sustojęs paviešėti vienoje užeigoje, jis įsimylėjo ten dirbančią tarnaitę. Trumpai sakant, jis vis dažniau galvojo, kaip jis ilgėjosi kito žmogaus kompanijos.
Jau beveik vienerius metus jis keliavo vienas, ilgėdamasis draugijos. Sakoma, kad vienišumas yra keliaujančių prekeivių profesinė liga ir Laurencijus pastaruoju metu pradėto tai suvokti, nors iki tol jis neigė šios ligos buvimą. Tačiau ilgą laiką keliaujant dviese tik su arkliu kartais gali pagalvoti kad arklys pradeda su tavim kalbėti.
--28, 29

Dėl to, kiti keliaujantys prekeiviai kartais pasakodavo apie krovininius arklius pavirstančius žmonėmis. Pirmą kartą išgirdęs tai jis tik nusijuokė, tačiau pastaruoju metu jis pradėjo galvoti, kad tai gali būti tiesa. Kai jauni keliaujantys prekeiviai pirkdavo krovininį arklį, kai kurie arklininkai rimtai siūlydavo pirkti kumelę, tam atvejui, jeigu ji pavirstu žmogumi. Laurencijui irgi siūlė įsigyti kumelę, bet, aišku, jis šio pasiūlymo atsisakė ir įsigijo stiprų arklį. Šis arklys vis dar energingai dirbo priešais Laurencijų, bet vienišumo akimirkomis Laurencijus galvodavo, kad jam visgi vertėjo įsigyti kumelę. Kiekvieną dieną arkliui tekdavo traukti sunkų krovinį. Netgi jeigu arklys ir pavirstu žmogumi kaip toje istorijoje, tai žinant kaip keliaujantys prekeiviai su juo elgdavosi, jis tikrai neįsimylėtų savo šeimininko ir paslaptingomis galiomis nesuteiktų jam sėkmės. Geriausiu atveju arklys pareikalautų poilsio ir užmokesčio. Taigi, Laurencijus padarė išvadą, kad arklys ir turi būti arkliu. Jis karčiai sau nusišypsojo, nustebęs dėl tokių savo minčių. Neilgai trukus jis privažiavo upę, ir nusprendė šiandien čia pernakvoti. Nors pilnatis pakankamai gerai apšvietė kelią, Laurencijus bijojo įvažiuoti į upę. Šitokia nelaimė jam būtų per didelė - tai būtų galas jo prekeivio karjerai. Taip rizikuoti jis nenorėjo. Laurencijus truktelėjo vadeles, taip duodamas arkliui, pajutusiam kad artėja poilsio metas, signalą sustoti. Du ar tris kartus treptelėjęs kojomis arklys sužvengė, tarsi skaitydamas jo mintis. Laurencijus sušėrė arkliui daržovių likučius, iš vežimo pasiėmė kibirą ir, pasėmęs iš upės vandens, pagirdė arklį. ばっしゃばっしゃ (kiek suprantu čia gėrimo SFX) Kol arklys godžiai gėrė, Laurencijus taip pat atsigėrė kaime gauto gėrimo. Alkoholis buvo tikrai geras, tačiau gerdamas alkoholį be kompanijos pasijunti tik dar vienišesnis. Laurencijus net nepastebėjo kaip stipriai apgirto, taigi nusprendė nieko nelaukęs eiti miegoti. Kadangi važiuodamas jis valgė daržoves, tai dabar buvo nealkanas ir nuėjo miegoti suvalgęs tik vieną džiovintos mėsos, kurios jis turėjo vežime, gabaliuką. Paprastai jis miegodavo susisupęs į kanapinę drobę, kurią naudodavo kaip vežimo uždangalą, tačiau šiandien jis vežė kiaunių kailius, kurie buvo žymiai malonesnis apklotas nakčiai. Bent jau taip Laurencijus tikėjosi permiegoti, nors jį šiek tiek ir jaudino žvėrienos kvapas, bet kailių žadama šiluma nugalėjo šį nerimą. Tačiau prieš atsigulant ant kailių jis nutarė į atokesnę vietą perkelti rugius, nes kitaip jie gali būti netyčia sutrinti (sulaužyti). Ir tada jis nešūktelėjo turbūt tik todėl, kad vaizdas buvo per daug šokiruojantis.
- ........
Neįtikėtina, bet kailiuose jau kažkas miegojo.
- Ei!
Laurencijus nežinojo ar jam pavyko garsiai tai ištarti. Jis buvo taip nustebęs, kad pagalvojo jog nuo vienatvės jam jau pradėjo vaidentis.
--30, 31

Tačiau svečias neišnyko net purtant galvą ar trinant akis. Gražių bruožų mergina taip saldžiai miegojo, kad rodėsi jog ją pažadinti būtų neatleistina.
- Ei, Ei tu.
Tačiau Laurencijus susitvardė ir vis vien tai pasakė. Ji turėjo pasiaiškinti kodėl miegojo svetimame vežime. Tai galėjo būti dėl skurdo iš namų pabėgusi kaimo mergina, o Laurencijus nenorėjo be reikalo įsivelti į nemalonumus.
-Mmmuh?
Tačiau, mergina vis dar užmerktomis akimis sureagavusi į Laurencijaus riksmą atrodė tokia pažeidžiama. Keliaujančiam prekeiviui, geriausiu atveju su moterimis bendraujančiu miestelių viešnamiuose jos balsas pasirodė labai mielas. Be to, mėnesienoje po kailiais mieganti mergina nors ir buvo jauna, tačiau atrodė labai gundančiai. Laurencijus spontaniškai nurijo seiles, tačiau beveik akimirksniu susitvardė. Nors ji buvo ir labai graži, Laurencijus žinojo kiek reikėdavo sumokėti prostitutei jei ją paliesdavai. Pinigų skaičiavimas buvo ypatingi vaistai veikiantys daug geriau nei atgailavimas bažnyčioje. Laurencijus greitai atgavo savitvardą ir pakėlė balsą.
- Ei, kelkis. Ką tu darai svetimame vežime?
Tačiau mergina nė neketino keltis. Netekęs kantrybės Laurencijus pagriebė kailius, ant kurių mergina buvo padėjusi galvą, ir, staigiu judesiu, juos ištraukė. Netekusi atramos galvai, mergina atrodo pagaliau išgirdo Laurencijaus balsą. Laurencijus dar labiau pakėlė bei sugriežtino balsą. Merginai ant galvos buvo į šuns panašios ausys.
- Nnn........uuuuaaaa.....(Žiovavimas?)
Mergina pagaliau pabudo, taigi Laurencijus giliai įkvėpė ir tarė:
- Ei tu, ką čia darai? Kodėl savavališkai įlipai į svetimą vežimą?
Laurencijus taip pat yra ne kartą girdėjęs apie banditų ar vagių gaujas apiplėšiančias vienišus prekeivius. Tačiau jis didžiavosi būdamas drąsesniu ir stipresniu už kitus. Laurencijus niekad neišsigąstų vienišos merginos su žvėries ausų iškamšomis ant galvos. Tačiau ir antrojo Laurencijaus klausimo žodžiai nepasiekė tikslo, nes mergina nė nemanė atsakyti. Tačiau merginai atsikėlus, Laurencijus neteko žado - ji buvo nuoga ir labai graži. Mėnulio šviesoje jos plaukai krito ant nugaros kaip nuostabus šilkinis apsiaustas. Merginos kaklas bei pečiai atrodė tarsi iš retų gabumų menininko sukurto Šventosios Motinos paveikslo o lanksti ranka - tarsi statula iš vandens.
--32, 33

Ir šis šiurpą keliantis žavesys, keliamas dviejų nedidukių krūtų šiame pasakiškame kūne bei to keistai viliojančio žvėries kvapo, kaitino kraują. Tačiau, nors reginys ir buvo viliojantis, Laurencijus išliko rūstus. Mergina lėtai išsižiojo, nukreipė žvilgsnį dangaus link, užsimerkė ir užkaukė.
-Aūūūūūūūūūūū...!
Tai pamatęs Laurencijus baisiai persigando. Šššššš - baimė tarsi vėjo gūsis perbėgo jo kūnu. Jis žinojo, kad vilkai ir šunys kauksmu praneša savo gaujai apie sugautą auką. Be to, šiame vilko kauksme, priešingai Jarėjaus kauksmui, nebuvo nieko žmogiško. Laurencijus iš nuostabos išmetė valgytą mėsą, tuo tarpu arklys atsistojo piestu. Ir staiga jis apstulbęs suprato: mėnesienoje jis puikiai matė merginą - žvėries ausys jai ant galvos buvo tikros.
- .....Fu.Viskas aišku . Aš jau visiškai girtas.
Tyliai sau nusijuokė Laurencijus iš lėto tylant merginos kauksmo aidui atgaudamas žadą. Tai kas stovi prieš jį nėra nei vilkas ir ne šuo - tai tik graži mergina su tokiomis ausimis.
- Negali būti. Visų pirma kas ji? Kodėl ji miegojo mano vežime? Gal merginai nepatiko miestelis ir ji pabėgo?
Nors ir koks piktas Laurencijus stengėsi atrodyti, mergina į jį visai nereagavo
- Ar neturi ko išgerti? Ach, ir, jei negaila, ko nors užkasti?
Mergina tai pasakė ramiu, lengvabūdišku balsu ir, pakėlusi džiovintą mėsą, kurią Laurencijus nesenai valgė, staigiai mestelėjo ją į orą ir pagavusi įsidėjo į burną. Jai valgant mėsą Laurencijus pastebėjo jos burnoje porą aštrių ilčių.
- Gal tave apsėdęs demonas?
Tai sakydamas Laurencijus siektelėjo durklo, kabančio jam prie diržo. Prekeiviai visad išsikeisdavo jų uždirbtą pelną į kokį nors prie savęs laikomą daiktą, nes monetų vertė visada būdavo nestabili. Sidabrinis durklas buvo vienas iš tokių daiktų, be to, sidabras yra dieviškasis metalas, pavojingas visiems demonams. Tačiau Laurencijui to paklausus bei pradėjus ieškoti durklo, mergina staiga pradėjo juoktis.
-Cha cha cha cha cha, sakai demono?
Merginai besijuokiant mėsos kąsnis iškrito jai iš burnos. Tai sukėlė Laurencijui malonų virpulį, ir jei ne pora ilčių , šis virpulys būtų dar stipresnis. Tačiau esama situacija Laurencijus atrodė visai nejuokinga.
--34, 35

- K..Kas čia tokio juokingo?
- Pirmą sykį girdžiu tokį klausimą ir man tai skamba labai juokingai.
Vis dar kikendama, mergina pakėlė išmestą mėsą bei jos atsikando duodama Laurencijui įsitikinti kad jai tikrai auga iltys. Turėdama tokias iltis bei ausis mergina negalėjo būti žmogumi.
- Kas tu esi?
- Aš?
- Be tavęs čia daugiau nieko nėra.
- O arklys?.
- ......
Tačiau Laurencijui išsitraukus durklą, šypsena dingo nuo merginos veido. Jos raudono gintaro spalvos akys tapo siauros.
- Kas tu esi?
- Grasindamas man kardu jūs elgiatės šiurkščiai.
- Na ir kas?
- Mmm, aaa, tikrai? Aš nesenai sėkmingai pabėgau.. Atsiprašau, užsimiršau kur esu.
Tai pasakius mergina švelniai nusišypsojo. Tai buvo miela bei nuoširdi šypsena. Laurencijus kažkodėl pajuto kad toliau grasinti durklu yra beprasmiška ir jį paslėpė.

http://image-fast.com/image/thumbs/303659519df4/SW371.jpg (http://image-fast.com/my.php?image=303659519df4/SW371.jpg)
--36, 37

slicKrox
2008-07-18, 20:09
Įdomiai čia... jei turi tiek noro išversti "Spice and Wolf ", tai kodėl nepanorai subtitrų išversti šiam anime? Manau dauguma tuo daugiau susidomėtų.

vilkazz
2008-07-18, 20:12
Žodinė kalba man dar per sunki kol kas. Be to, teksto vertimas bent man teikia nemazai naudos mokantis kalbą o ir pacia istorija is kitos puses pamatai :)

Rikka
2008-09-06, 23:28
Labai dėkui. Man, kaip didelei "Spice and Wolf" gerbėjai, labai įdomu.:cat22: Ooooo daugiau vertimu bus? :cat6:

Bagy
2008-09-07, 00:35
Dekui kad nepatingejai ir isvertei, bet tu rasai kad tik pradejas mokytis japonu tai tikrai tikiu kad vertei is anglu. Bet tavo pastangos nerealos. Taigi labai dekui.

vilkazz
2008-09-12, 21:00
1 skyriaus tęsinys...

Versta is japonu kalbos tik su labai didele elektroninius verteju pagalba :)

Tolesnis vertimas irgi vyksta tik prasidejo 4 kursas tai lieka zymiai maziau laiko uzsiimti vertimu (visgi kol kas vienas puslapis dar uztrunka ~geras 5 valandas)

P.S. kad jau atsidariau foruma tai dar kelis puslapius imesiu.

- Aš vardu Horo. Žmogaus pavidalu pasirodžiau pirmą kartą po ilgo laiko ir, atrodo, jis išėjo visai neblogas.
Tai sakydama mergina tyrinėjo savo kūną, ir nors Laurencijus nesuprato jos žodžių prasmės, merginos veiksmai jam buvo žymiai suprantamesni..
- Horo?
- Aha, Horo. Gražus vardas, ar ne?
Nors Laurencijus buvo aplankęs daug įvairių šalių, bet minint šį vardą jis girdėjo tik vienoje vietoje. Tai buvo Pasrojės kaimo derliaus dievo vardas.
- Keistas sutapimas, aš irgi pažįstu asmenį vardu Horo.
Laurencijus galvojo, kokia įžūli turi būti mergina kad pasisavintu dievo vardą, taip pat jam nebeliko abejonių, kad mergina yra iš šio kaimo. Gal būt dėl jos ausų bei ilčių mergina buvo neišleidžiama iš namų. Taip galvodamas Laurencijus manė supratęs kodėl mergina sakėsi sėkmingai pabėgusi. Retkarčiais Laurencijus išgirsdavo apie naujagimius su tokiais nenormaliais požymiais. Žmonės tikėjo, kad gimus vaikui jį galėdavo apsėsti kaukai arba demonai. Jei bažnyčia sužinodavo apie tokį vaiką tai tiek vaikas tiek jį auginusi šeima būdavo apkaltinami raganavimu ir negailestingai sudeginami prie stulpo. Taigi tokie vaikai dažniausia visą gyvenimą būdavo uždaryti namuose arba paliekami kalnuose numirti. Tačiau savo akimis Laurencijus apsėstą žmogų matė pirmą kartą. Jis tikėjosi kad tai bus šlykšti būtybė, bet, bent išvaizda, mergina buvo panašesnė į angelą.
- Oo, tu pažįsti kažką, turintį tokį patį vardą kaip aš? Kur tas žmogus gyvena?
Mergina Horo, visą šį laiką kramčiusi džiovintą mėsą, neatrodė panaši į melagę. Bet gal būt per visą tą laiką kurį mergina prabuvo uždaryta namuose ji sutapatino save su derliaus dievu.
- Tai šių apylinkių gausaus derliaus dievo vardas. Gal tu ir esi šis dievas?
Laurencijui šnekant Horo kurį laiką nerimavo, tačiau greitai vėl pradėjo šypsotis.
- Nors aš ir esu vadinama dievu bei ilgą laiką buvau susieta su šiomis žemėmis, tačiau aš nesu jokia dievybė. Aš nesu niekas daugiau nei Horo.
Laurencijus jau beveik įsitikino, kad mergina visą savo gyvenimą buvo užrakinta namuose. Jis pradėjo jausti merginai šiokį tokį gailestį.
- Tu čia buvai nuo pat gimimo?
- Ne
Laurencijui šis atsakymas buvo netikėtas.
- Mano gimtinė yra žemės toli šiaurėje.
- Šiaurėje?
--38, 39
- Hmm. Tai sidabru spindintis pasaulis trumpomis vasaromis bei ilgomis žiemomis.
Horo, primerkusi akis ir įsižiūrėjusi į tolumą, neatrodė panaši į melagę. Jos elgesys buvo per daug natūralus, kad būtų suvaidintas, be to Horo žinojo kaip atrodė šiaurinės žemės.
- Ar tu esi ten buvęs?
Nors šis pokalbis Laurencijui ir nebuvo palankus, jis nusprendė toliau klausinėti merginą nes taip galės lengvai pagauti ją meluojant. Būdamas keliaujančiu prekeiviu Laurencijus gerai žinojo apie regionus, esančius tolimoje šiaurėje.
- Keliaudamas šiaurėn buvau pasiekęs Arohitosutoką. Tose vietose pūgos siaučia ištisus metus.
Klausydama Laurencijaus Horo šiek tiek pakreipė galvą ir atsakė:
- Hmm, nesu apie jį girdėjusi.
Šis atsakymas Laurencijui buvo netikėtas, nei jis tikėjosi jog mergina apsimes žinantį šį miestą.
- O kokiose vietose esi buvusi?
- Joitsoje, gal ką nors apie ją žinai?
Norėdamas paslėpti savo sumišimą Laurencijus tik sumurmėjo:
- Ne.
Jis žinojo šį pavadinimą. Tačiau tai buvo tik šiaurinių žemių užeigose pasakojamų legendų dalis.
- Ar tai tavo gimtinė?
- Taip, Joitsa yra mano gimtinė. Aš nežinau kaip tas miestas dabar laikosi. Tikiuosi ten nenutiko nieko blogo.
Tai pasakiusi Horo nuleido pečius. Ji buvo nusiminusi ir tai nebuvo panašu į vaidinimą. Tačiau Laurencijus negalėjo tuo patikėti, nes, pasak legendos, šį miestą prieš šešis šimtus metų sunaikino Vaiduokliška Meška.
- Gal prisimeni dar kokią nors vietą?
- Hmm ... Tai buvo taip senai ... Mmmm, a! Dar buvo Nijohiros miestas. Jame buvo nuostabios karštosios versmės kuriose dažnai maudydavausi.
Nijohiros miestas vis dar gyvavo. Jis buvo garsus savo karštosiomis versmėmis ir buvo aukštuomenės pamėgta poilsio vieta. Tačiau šiose apylinkėse negali būti daug žmonių žinančių šį miestą.
Kalbėdama Horo visiškai nekreipė dėmesio į Laurencijų ir pasakojo taip tarsi dabar gulėtų tokioje versmėje. Staiga ji nusičiaudėjo. Tik tada Laurencijus suvokė, kad Horo yra visiškai nuoga.
- Apčyš! nors žmogiškasis pavidalas man visai patinka, bet taip tiesiog per šalta, šis kūnas beveik visai be plaukų.
Tai pasakiusi mergina sukikeno ir įsirausė į kailių krūvą. Nors Horo jį stipriai trikdė, Laurencijus nusijuokė. Tačiau jau kurį laiką vienas klausimas nedavė jam ramybės, taigi jis atsisuko į kailiuose gulinčią Horo ir paklausė:
- Tu kelis sykius paminėjai žmogaus formą. Ką tai reiškia?
--40, 41
Išgirdusi klausimą Horo iškišo galvą iš po kailių.
- Tą ir reiškia. Aš jau seniai nebuvau pasivertusi šiuo pavidalu. Atrodau mielai ar ne?
Horo tai ištarė linksmai besišypsodama, taigi Laurencijus negalėjo su ja nesutikti. Be to, ši mergina visiškai išvedė jį iš pusiausvyros, ir, bandydamas susitvardyti, jis tarė:
- Nepaisant ausų bei uodegos tu vis vien esi žmogus, ar ne? O gal tu esi šuo pavirtusi į žmogų, kaip kad toje istorijoje apie arklį pavirtusį žmogumi?
Po šios nedidelės provokacijos Horo atsistojo nugara į Laurencijų, pasuko galvą jo link ir grėsmingu tonu prašneko:
- Pažiūrėk į mano ausis bei uodegą - aš esu didinga vilkė. Mane garbina tiek mano gentainiai, tiek miško žvėrys, tiek kaimo žmonės. O didžiausias mano pasididžiavimas yra mano nuostabioji uodega baltu galiuku, kurią pamatę girdavo visi. O taip pat ir mano ausys, vertos pagarbos. Šios ausys nepraleidžia nė vienos nelaimės ar netgi netiesos ir jau daugybe kartų išgelbėjo mane bei mano draugus nuo bėdos. Taigi, išmintingąja vilke iš Joitsos galiu būti tik aš.
Horo tai ištarė labai išdidžiai, tačiau vėl pradėjo drebėti iš šalčio ir įlindo atgal po kailiais. Tačiau Laurencijus buvo šokiruotas - Horo būnant nuogai jis aiškiai matė kad uodega juda ir tikrai nėra tik pritvirtinta prie kūno. Uodega, kaip ir ausys, buvo tikra. Be to, Laurencijus vis dar prisiminė jos kauksmą - tikrų tikriausią vilko kauksmą.
- Nejaugi tai tikrai derliaus nuėmimo dievas Horo, Vilkė Horo?, galvojo jis.
- Ne, negali būti.
Murmėjo sau Laurencijus vėl žiūrėdamas į Horo, kuri atrodo visiškai ignoravo Laurencijų ir mėgavosi kailių teikiama šiluma. Ji elgėsi kaip katė, tačiau ne tai buvo problema, - Ar Horo iš vis žmogus? Bažnyčia kiekvieną žmogų, išvaizda išsiskirianti iš normalių žmonių, paskelbdavo apsėstu demono. Tikintiesiems buvo pasakyta, kad apsėstieji nešą nelaimę nes jų kūnuose tūno šėtono bei mirusiųjų sielos. Taigi toks žmogus galiausiai būtų sudegintas ant laužo. Tačiau, jeigu Horo yra pavidalą keičiantis gyvūnas, tai, pasak senųjų pasakojimų, ji turėtų suteikti didžiulę sėkmę. Be to, jeigu ši mergina tikrai yra derliaus dievas Horo, tai Laurencijus, kaip prekeivis, dirbantis javų versle, negalėtų norėti geresnio partnerio. Taip galvodamas Laurencijus kreipėsi į merginą:
- Sakei tavo vardas Horo, ar ne?
--42, 43
- Mmm?
- Tai pat sakei kad esi vilkė.
- Mmm
- Tu turi vilko ausis bei uodegą, tačiau jei iš tiesu esi vilkė tai turėtum sugebėti pilnai ja tapti, ar ne?
Laurencijui tai pasakius Horo kurį laiką buvo nustebusi, o po to jos veide atsirado supratimo išraiška.
- Aha, tai tu nori pamatyti kaip aš tampu vilkų, ar ne?
Laurencijus atsakė linktelėjimu, tačiau viduje jis vėlgi buvo šiek tiek nustebęs. Jis tikėjosi kad Horo susigės ir bandys išsisukti kokiu nors prastu melu. Tačiau viskas vyko priešingai: Horo netgi atrodė supykusi. Ir ši pikta išraiška tik sustiprino jos žodžių įtaigumą. Negana to ji dar pasakė:
- Aš to nedarysiu.
- K. Kodėl?
- Tai aš turėčiau šito tavęs klausti.
Paklausė Horo išlaikydama nepatenkintą veido išraišką. Horo jau visai perėmė pokalbio kontrolę. Tačiau Laurencijui labai rūpėjo išsiaiškinti ar mergina yra žmogus, taigi jis nusiramino ir, bandydamas atgauti pokalbio kontrolę, riktelėjo:
- Jeigu tu esi žmogus tai aš nugabensiu tave į bažnyčią. Visgi tave apsėdęs demonas yra blogio šaltinis. Tačiau jeigu tu tikrai esi derliaus dievo Horo inkarnacija aš galbūt apsigalvočiau.
Legendose sakoma kad visi gyvūnai, pavirtę žmonėmis, neša laimę, taigi Laurencijus netik kad neįduotų Horo bažnyčiai, bet netgi pasiūlytų jai duonos bei vyno. Tačiau kitu atveju Laurencijus nedvejotų. Tačiau po šių žodžių Horo veido išraiška pasidarė dar piktesnė. Jos veidas tapo kažkoks keistas o apie nosį atsirado raukšlių.
- Legendose taip pat minimas ir grįžimas į tikrąją formą. Taigi jeigu tu nemeluoji, tai turėtum sugebėti tai padaryti
Horo tylėdama klausėsi Laurencijaus. Šiam baigus šnekėti ji atsiduso ir lėtai atsikėlė iš kailių.
- Bažnyčia man jau buvo sukėlusi daug problemų ir aš nenorėčiau vėl pas juos patekti, bet...
Horo vėl atsiduso ir, vizgindama uodega, tęsė:
- Aš negaliu kada tik panorėjusi keisti savo formą. Žmonės, kad pakeistu savo išvaizdą naudoja makiažą, ar ne? Kad pakeisčiau savo formą man reikia kai ką suvalgyti.
- Ką tu turi suvalgyti?
--44, 45
- Mano transformacijai reikia šiek tiek grūdų.
Tai atrodė pakankamai normali sąlyga turint omeny kad buvo kalbama apie derliaus dievą, tačiau po sekančių žodžių Laurencijų nupurtė šaltis.
- Grūdų... arba šviežio kraujo.
- Šviežio...... kraujo?
- Taip, tačiau tik nedidelio jo kiekio.
Horo elgesys neleido Laurencijui suabejoti kad tai tik merginos sugalvotas melas. Jis šiek tiek susitvardė ir, sulaikęs kvapą, pažvelgė į merginos lūpas. Laurencijus prisiminė, Horo kandant jo išmestą mėsą, burnoje matęs pora ilčių.
- Kas yra, išsigandai?
Mergina karčiai šypsodamasi mėgavosi prekeivio baime ir, nors Laurencijus automatiškai atrėžė "Aišku kad ne", vilkė aiškiai viską suprato ir tuo džiaugėsi. Tačiau šypsena greitai dingo nuo jos veido. Ji nukreipė žvilgsnį nuo Laurencijaus ir pasakė:
- Dabar aš dar labiau nenoriu keisti savo formos.
- K..Ka?
Laurencijus jautė, kad mergina iš jo tyčiojasi, taigi dar sugriežtino savo tona. Horo į tai sureagavo vėl pažvelgdama į prekeivį ir atsakė liūdnu balsu:
- Todėl, kad visi tiek žmonės tiek žvėrys pamatę mano tikrąją formą su baime traukiasi man iš kelio. Kai tu pamatysi šią formą tu pradėsi su manimi elgtis kai su išskirtine būtybe. Aš to nenoriu.
- Bet kodėl aš turėčiau išsigąsti tavo tikrojo pavidalo?
- Jeigu tu esi toks stiprus kaip sakai, tai gal bent sugebėtum paslėpti savo drebančias rankas?
Po šių žodžių Laurencijus nejučiomis pasižiūrėjo į savo rankas ir tik tada suprato esąs apmulkintas.
- Cha cha tu esi tikras naivuolis.
Nors Horo tai pasakė linksmai tačiau Laurencijui pabandžius pasiaiškinti ji akimirksniu surimtėjo.
- Tačiau jeigu tu iš tikro esi toks naivus, tai gal man ir apsimoka parodyti tau savo tikrąją formą. Ar tavo anksčiau pasakyti žodžiai yra tiesa?
- Anksčiau pasakyti žodžiai?
- Jeigu aš tikrai būsiu vilkė tu manęs neįduosi bažnyčiai.
--46, 47

wareware
2009-01-31, 20:43
ziauriai fainas. DAR!

vilkazz
2009-02-04, 19:12
1 skyriaus tęsinys...
- Na....
Laurencijus kažkur girdėjo, kad kai kurie žmones apsėdę demonai mokėdavo sukelti haliucinacijas. Kol Laurencijus svarstė ką atsakyti, Horo, matydama jo dvejones, pasakė:
- Tiek to, nesvarbu ar tu žmogus ar gyvūnas, aš pasitikiu savo akimis, o jos man sako, kad tu laikysies savojo pažado.
Šie žodžiai dar labiau suglumino Laurencijų. Jis suprato vėl pakliuvęs Horo paspęstus spąstus - dabar jis jau nebegalęs netesėti žodžio. Tačiau nors mergina ir visiškai kontroliavo situaciją, ši dar nebuvo beviltiška.
- Tačiau aš nesikeisiu visiškai - tai vargina. Tau turės pakakti ir rankos.
Tai pasakiusi Horo lėtai ištiesė ranką link vežimo kampe sukrauto krovinio. Vienu momentu Laurencijus galvojo, kad transformacijai Horo turi užimti kokią nors pozą. Tačiau, po akimirkos, kai Horo iš kampe padėto javų pėdo pasiėmė saują grūdų, jam viskas tapo aišku.
- Ką tu darysi su javais?, nejučiomis paklausė Laurencijus, tačiau, jam dar nebaigus klausimo, Horo įsidėjo javus į burną, užsimerkė, tarsi rytų vaistus, ir juos prarijo.
Pelai tikrai negalėjo būti valgomi. Laurencijus net susiraukė galvodamas apie nemaloniai kartų skonį kurį turėtų jausti vilkė. Tačiau tam kas įvyko poto užsigalvojęs Laurencijus buvo visiškai nepasiruošęs.
- Ach! Aaaa!ūūūū
Staiga Horo suurzgė neatpažįstamu balsu ir susiėmusi už kairės rankos krito ant kailių. Laurencijui tai tikrai nebuvo panašu į vaidinimą. Staiga, jis išgirdo dar vieną keistą garsą.
-Ššššhhhh... Nuo šio garso miške daugybė pelių puolė bėgti, gelbėdamosis nuo neaiškaus pavojaus. Šis garsas truko vos kelias akimirkas, po kurių pasigirdo minkštas bumptelėjimas, tarsi kažkas minkštas būtų nukritęs ant žemės.
Laurencijus tik stovėjo nustebęs, tarsi žaibo trenktas.
Tuo metu liekna Horo ranka pavirto į didžiulio žvėries priekinę leteną, visiškai nepritinkančia prie dabartinio merginos kūno.
- Oi, kaip nepatogu.

Turbūt žmogiškasis kūnas neturėjo pakankamai jėgos letenai išlaikyti, nes Horo atsigulė, pasidėdama savo pasikeitusią ranką ant kailių.
- Dabar manim tiki?
Tai pasakius mergina atsisuko į Laurencijų.
- Aaaa, mmmmm
Tačiau Laurencijus nieko neatsakė. Jis nuolat nukreipdavo žvilgsnį į leteną keliskart trindamas akis bei purtydamas galvą, tačiau nuo to vaizdas nepasikeitė.
Stebinančio dydžio letena buvo padengta ilgu, šviesiai rudu kailiu. Sprendžiant pagal dydį, kūnas, kuriam priklausė ši letena, turėtų būti ne mažesnis nei arklio. Nagai kuriais pasibaigė letena buvo panašūs į pjautuvus kuriais moterys pjauna rugius. Tačiau galvoti, kad tokia letena, auganti iš liekno merginos peties, nėra iliuzija, atrodė juokinga. Laurencijus jokiais būdais negalėjo patikėti tuo kas prieš jį vyko. Jis siektelėjo vandenmaišio ir apsipylė vandeniu plaukus bei veidą.
- Vis dar manai kad tai tik iliuzija? Jei niekaip nenori tuo patikėti, tiesiog paliesk ją.
Besijuokdama Horo, norėdama dar paerzinti Laurencijų, šiek tiek pajudino leteną. Nors Laurencijų tai ir siutino, bet šis reginys jam kėlė didelę baimę. Be to, nepaisant savo dydžio, letena skleidė atgrasią aurą. Kai Horo vėl pajudino leteną Laurencijus galutinai apsisprendė ir įlipo į vežimą.
- Kas ta vilko letena, man yra tekę turėti ir drakono nagus, - Taip save įtikinėjo Laurencijus prieš paliesdamas jąją.
A!
Horo riktelėjus, Laurencijus skubiai atitraukė ranką.
- Aaa. K-Kas yra?
- Mmm, taip, ka?... Ar tu ne per daug emocingai į tai reaguoji?
Apsimestinis Horo nustebimas tiek pažemino tiek dar labiau įsiutino Laurencijų. Tačiau jis žinojo, kad vyras neturi priešininkui atskleisti savo emocijų. Šiaip ne taip susitvardęs jis dar kartą atsisuko į merginą ir paklausė:
- Na, taigi kas tau nutiko?
- Mmm?
Mergina keistai pažvelgė Laurencijų ir šiurkščiai atsakė:
- Negi negali elgtis švelniai?
Toks šiek tiek koketiškas merginos elgesys privertė Laurencijų vėl sulaikyti savo ranką. Tada jis pažvelgė į Horo ir pamatė ją linksmai kikenant.
- Na, argi tu ne mielas..
Tačiau įsiutintas vyras jau visiškai negirdėjo merginos patyčių ir grubiai sugriebė jos leteną.
- Na, dabar jau tiki?
Laurencijus vėlgi nieko neatsakė ir toliau čiupinėjo leteną, norėdamas įsitikinti tuo ką liečia. Dalinai tai buvo todėl kad jis buvo įpykęs ant merginos už visas patyčias, tačiau tam buvo dar ir kita priežastis.
Kailis be abejones buvo tikras. Letena, atsiradusi vietoje merginos rankos, buvo stambi kaip didelis medis, raumenys buvo tvirti tarsi gerai treniruoto kareivio ranka, padengti nuostabiu, ilgu, tamsiai rudu kailiu. Galiausiai viską vainikavo didžiulė, tarsi vientisas mėsos luitas, letena. Švelniai rausva pėda baigėsi aštriais tarsi pjautuvas nagais. Letena negalėjo būti netikra, tačiau to jis niekaip negalėjo pasakyti apie nagus. Vien nuo prisilietimo prie šių nei šaltų nei šiltų žvėries nagų Laurencijui kėlė šiurpą. Laurencijus sulaikė kvapą ir tyliai paklausė:
- Tu iš tikro esi dievas?
-Aš nesu dievas. Pasižiūrėk i šios letenos dydį. Tai tiesiog didelio vilko letena. Aš tik vilke protingesnė ir gudresnė už kitus vilkus. Aš Horo, išmintingoji vilkė Horo.
Mergina girdama savo išmintį išdidžiai žvelgė i Laurencijų. Horo elgėsi tarsi paprasta išdykusi mergaitė, tačiau iš jos peties auganti letena aiškiai rodė, kad mergina nėra nei paprastas žvėris nei žmogus. Tačiau buvo aišku, kad įspūdį kėlė ne tik letenos dydis.
- Na, tai kaip?
Laurencijaus mintys buvo padrikos ir į šį merginos klausimą jis teatsakė linktelėjimu.
- Bet.. tikroji Horo dabar turėtų būti apsėdusi Jarėjų, kuris nupjovė paskutinius rugius.
- Cha cha cha.... Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Aš žinau visas savo kūno ribas. Tiesa sakant aš gyvenu rugiuose. Be jų aš negaliu egzistuoti. Iš aš tikrai buvau paskutiniame rugių glėbyje ir negalėjau iš ten pabėgti. Taip pat žmonėms matant aš negalėjau pabėgti. Tačiau šį kartą atsirado netikėta proga.
Stebėdamasis vilkės tonu Laurencijus toliau klausėsi jos pasakojimo.
- Jeigu nupjovus javų glėbį netoliese yra didesnis kiekis javų, tai aš galiu į jį persikelti žmonėms nematant, net jeigu bučiau ir paskutiniame javų glėbyje. Todėl kaimo žmonės sako kad jei javų pjovėjas bus godus tai derliaus dievas nuo jo pabėgs.
Laurencijus nejučiomis pasisuko ir žvilgtelėjo į vežimo galą. Vežimo dugne gulėjo rugių glėbys kurį jis gavo kaime kalnų perėjose .
- Štai tokia mano istorija. Galima sakyti kad tu esi mano išgelbėtojas. Jeigu tu tuo metu nebūtum buvęs šalia man nebūtų pavykę pabėgti iš kaimo.
Horo vėl suvalgė šiek tiek grūdų ir jos ranka sugrįžo į buvusį pavidalą, tuo dar labiau įtikindama Laurencijų šios istorijos tikrumu. Merginai pavadinus jį išgelbėtoju, šiuose žodžiuose buvo juntama šiokia tokia pašaipa, taigi, Laurencijus sugalvojo šiek tiek atsilyginti jai už tai.
- Jeigu šitie rugiai nebus gražinti į kaimą tai derliaus dievas globojęs kaimą dings. Jarėjus bei kiti kaimiečiai yra mano geri pažįstami ir a nenoriu matyti jų nelaimėje..
Nors Laurencijus šitai pasakė spontaniškai, geriau pagalvojęs suprato, kad tai būtų teisingas poelgis. Jei Horo tikrai yra ta Horo kuria ji sakosi esanti, tai jai dingus kaimas nebegaus gero derliaus ir jam iškils daug rūpesčių. Tačiau po akimirkos jis jau visiškai nebegalvojo apie tai, nes mergina į jį pažvelgė taip tarsi būtų išduota.
- Tu...tu meluoji ar ne?
Iki šiol nematyta silpnumo išraiška atsirado merginos veide, ir tokiems dalykams neatsparus Laurencijus akimirksniu nusileido.
- Na, nebūtinai.
Greitai atsakė Laurencijus norėdamas išlošti šiek tiek laiko ir nusiraminti. Tačiau iš tikro jis galvojo apie visai ką kitą todėl vietoj nusiraminimo jo jausmai tapo dar chaotiškesni. Laurencijus dvejojo. Jeigu ši mergina tikrai yra derliaus dievas Horo tai teisingiausias sprendimas šiuo atveju būtų nugabenti šiuos rugius, o kartu ir Horo, atgal į Pasrojės kaimą. Laurencijus jau ilgą laiką bendravo su šio kaimo gyventojais ir jam būtų skaudu matyti juos kenčiančius. Jis vėl nukreipė žvilgsnį link merginos. Mergina jau nebeturėjo tos ankstesnės įžūlios šypsenos. Dabar ji atrodė pilna nerimo dėl ateities kaip įkalinta princesė iš pasakų apie riterius. Laurencijus nutaisęs susirūpinusią išraišką kartojo sau šį klausimą:
-Ar man pargabenti šią merginą į kaimą, kurio ji nekenčia? O jeigu ji tikrai Horo?
Besvarstant šiuos du klausimus Laurencijų išpylė šaltas prakaitas.
Staiga Laurencijus pajuto kad kažkas jį įdėmiai stebi. Netoliese daugiau nieko nebuvo, taigi jis atsisuko bei pažvelgė į merginą. Šioji lipšniai žvelgdama paklausė:
- Tu man padėsi, ar ne?
Šiek tiek palenkusi galvą paklausė Horo ir Laurencijus, neištvėręs jos žvilgsnio nusisuko. Laurencijus kasdiena matydavo tik arklio užpakalį ir negalėjo būti pasiruošęs tokiam merginos žvilgsniui.
Laurencijus padarė nemalonų sprendimą. Jis lėtai atsisuko į Horo ir pasakė:
- Klausyk, aš norėčiau tavęs kai ko paklausti
-Hmm?
- Tau pabėgus Pasrojės kaimo neužklups nederlius?
Buvo aišku, kad šioje situacijoje mergina į klausimą pateiks tik jai palankų atsakymą. Tačiau verslo sandėriuose prekeiviams melavimas buvo labai dažnas reiškinys ir Laurencijus pasikliavo savo patirtimi. Jis tikėjosi suprasiąs ar vilkė meluoja.
Taigi Laurencijus pasiruošęs laukė merginos atsakymo, tačiau pažiūrėjęs į mergina jis pamatė kad šis klausimas ją įžeidė ir rodosi kad mergina tuoj pravirks.
Mergina žvelgė į vežimo kampą.
- Ka..Kas atsitiko?
Nejučiomis paklausė merginos Laurencijus.
- Net ir man nesant kaime ateityje jis gaus gausų derlių.
Pasakė mergina niūriu balso. Atrodė kad ji vos sulaiko savo pyktį.
- Aha.
Tačiau Laurencijus jau pradėjo bijoti merginos. Horo galva buvo nuleista, pečiai virpėjo iš pykčio o rankos buvo taip suspaudusios kailius, kad nuo įtampos tapo baltos.
- Aš ilgai buvau tame kaime, taip ilgai kad mano uodegos plaukų neužtektu tam laikui suskaičiuoti. Nors aš ir nenorėjau ten pasilikti, bet aš pamiršau savo norus tam, kad saugoti rugius. Senai senai aš vienam šio kaimo vaikinui pažadėjau, kad kaime augs nuostabūs rugiai ir šį pažadą jau seniai išpildžiau.
Pakėlusi tona ir nusisukusi nuo Laurencijaus pasakė mergina. Tačiau iki tol kalbėjusi sklandžiai ir įtaigiai, šitai mergina pasakė drebančių balsu.
- Aš.. Aš esu rugiuose gyvenanti vilkė. Rugiai ir visi augalai, gimstantys iš žemės - apie juos aš nusimanau geriausiai. Aš vykdžiau pažadą padaryti tame kaime auginamus rugius puikiausiais. Užderėjus prastesniam derliui man būdavo visuomet priekaištaujama. Bet žemės syvai nėra begaliniai, taigi kartais reikėdavo juos tausoti. Tačiau pastaruoju metu viskas pasidarė dar baisiau: esant prastam derliui esu vadinama kaprizinga išpuikėle. Dėl to pastaruoju metu nusprendžiau palikti šį kaimą. Aš daugiau nebegaliu to pakęsti. Tą pažadą jau senai esu išpildžiusi.
Laurencijus nežinojo kodėl mergina staiga taip įpyko. Prieš kelis metus grafas Erendotas, feodalas valdantis Pasrojės kaimą, pradėjo naudoti naujus ūkininkavimo būdus, perimtus iš pietinių šalių, norėdamas padidinti javų derlių. Tada Horo pradėjo manyti, kad ji šiam kaimui tapo nebereikalinga.Be to, pastaruoju metu, kai kurie bažnyčia tikintys žmonės pradėjo skleisti gandus, kad šio kaimo iš viso negloboja joks dievas. Sunkiai galėjai tikėtis kad dievas, prižiūrintis tokioje nuošalioje vietoje esantį kaimą, netaptų lengva gandų auka.
- Vėlesni derliai kaime tikrai išliks ne prastesni už ligšiolinius. Tačiau, kas kelis metus kaimas turės kentėti ir badą, toks jau gamtos dėsnis. Tačiau kaimiečiai su tuo turės susidoroti savo jėgomis. Čia aš esu nebereikalinga, kaimiečiams manęs nebereikia!
Horo šitai išrėkė vienu kvėptelėjimu. Tada giliai atsidusus nėrė atgal i kailius ir susirangiusi juose paslėpė veidą.
Kadangi mergina paslėpė savo veidą, Laurencijus nežinojo ar ji verkia. Tačiau ši tmosvera jo visai nedžiugino ir nežinodamas ką daryti jis kasėsi pakaušį. Bandydamas sugalvoti kokią nors išeiti jis žiūrėjo į liaunus merginos pečius bei vilkiškas ausis. Galbūt tikras dievas ir turėtų būti toks: kai iš jo tikiesi pykčio ar bausmės jis pradeda elgtis kaip vaikas, parodydamas savo silpnąją pusę. Laurencijus nežinojo kaip elgtis, taigi pabandė išsisukti iš situacijos nukreipdamas pašnekesį kita linkme.
- Na, nebekalbėkime apie tai. Ar tu sakai tiesą ar meluoji išsiaiškinsiu vėliau.
- Tu mane laikai melage?
Laurencijui dar nebaigus sakinio riktelėjo Horo pakėlusi galvą nuo kailių krūvos. Tačiau pamačiusi kaip tai sutrikdė vaikiną ji suprato peržengusi ribą ir sumurmėjusi - Atsiprašau vėl pasislėpė kailiuose.
- Aš manau, aš šiek tiek suprantu tavo situaciją. Tačiau, ką tu planuoji daryti palikusi kaimą?
Nors Horo kurį laika neatsakė. Laurencijus pastebėjo ją karpant ausimis ir nusprendė palaukti atsakymo. Galbūt dėl jaudulio, sukelto šio pokalbio, mergina negalėjo greitai surasti atsakymo ir dėl to vengė pažvelgti į Laurencijų. Taip galvojant mergina atrodė visai miela. Tačiau, galiausiai, kaip Laurencijus ir tikėjosi, Horo atsisuko bei liūdnu žvilgsniu įsistebeilijo į vežimo kampą.
- Aš noriu grįžt į šiaurę, - pasakė mergina.
- Šiaurę?
Mergina linktelėjo ir pakėlusi galvą įsižiūrėjo į tolį. Laurencijus ir nepažvelgęs į merginą galėjo pasakyti kur link ji žiūri - Horo žiūrėjo į šiaurę.
- Mano gimtinė - Joitsos miškai. Jau nebežinau, kiek laiko nesu ten buvusi. Aš labai noriu ten sugrįžti.
Laurencijus, nustebintas merginos žodžių stebėjo jo profilį. Keliaujantys prekeiviai būdavo priversti išsižadėti tokių dalykų kaip gimtinė, ir Laurencijus čia buvo ne išimtis. Jis nė karto nebuvo sugrįžęs namo.
Laurencijus gimė mažame vargingame provincijos kaimelyje. Nors gerų atsiminimų apie gimtinę jis neturėjo, tačiau kartais, vienišumo akimirkomis, sėdėdamas vežime, jis ilgėdavosi gimtojo kaimelio. Jeigu Horo nemeluoja, tai ji jau kelis šimtmečius gyveno svetimoje žemėje, nemėgstama, atskirta nuo gimtinės. Apimtas tokios nostalgijos jis pradėjo užjausti Horo.
- Tačiau aš taip pat noriu šiek tiek pakeliauti. Nors ir labai ilgiuosi namų, tačiau per ilgą laiką aplinkinis pasaulis turėjo stipriai pasikeisti ir aš noriu tai pamatyti.
Tai pasakiusi Horo nusiramino ir įsižiūrėjo Laurencijui į veidą.
- Jei tu negalvoji gražinti javų Pasrojės kaimui ir jei nežadi manęs įduoti bažnyčiai, aš norėčiau su tavim keliauti. Tu esi keliaujantis prekeivis, tiesa?
Tai sakydama mergina šypsojosi tarsi žinotų jog Laurencijus taip tikrai nepadarys. Ji prašė to ne kaip išsigelbėjimo, o kaip senas draugas prašo kito paslaugos. Nors Laurencijus ir negalėjo pasakyti ar mergina sako tiesą, jis jautė, kad ji bent jau nėra blogas asmuo. Be to, šis pašnekesys su Horo jam teikė malonumą. Tačiau Laurencijus, būdamas prekeiviu iki pat kaulų smegenų, neskubėjo atsakyti. Būti prekeiviu reiškia reikalui esant turėti drąsos nebijoti net Dievo ir nepasitikėti niekuo, net savo giminėm. Kurį laiką pagalvojęs prekeivis tyliai atsakė.
- Aš negaliu taip greit šitai nuspręsti.
Laurencijus tikėjosi merginos priekaištų, tačiau jis klydo - mergina ramiai linktelėjo.
- Atsargumas - gera savybė, tačiau, tyrinėdama žmogų aš visiškai pasitikiu savo akimis ir nemanau kad tu būtum toks kietaširdis ir atsisakytum mane išgelbėti. tačiau aš nesu žmogus, aš - vilkė.
Tačiau šitai mergina tarė šelmiškai besišypsodama. Tada vėl nerūpestingai įsirausė į kailius duodama suprasti kad šios dienos pokalbis baigtas. Kaip ir anksčiau, iniciatyva buvo merginos pusėje. Nors Laurencijui ir buvo nemalonu pripažinti kad jis niekaip negali pakeisti situacijos bet kartu ir buvo juokinga.
Staiga merginos ausys sujudėjo, ji iškišo veidą iš kailių ir pratarė:
- Tikiuosi tu nepaliksi manęs miegoti lauke
Laurencijus žinojo kad negali taip pasielgti, bet šiuo metu jis tegalėjo gūžtelti pečiais. Tuo metu mergina įžūliai besijuokdama vėl atsigulė į kailius.
Atrodė, kad pastarieji merginos veiksmai tebuvo vaidinimas. Merginos elgesys buvo panašūs į įkalintos princesės. Tačiau Laurencijus nemanė kad pasakojimo dalis apie nedėkingus kaimiečius bei norą grįžti į gimtinę buvo suvaidinta. Taip pat jis patikėjo kad mergina tikrai yra Horo o ne demono apsėsta mergina. Tačiau Laurencijus nusprendė daugiau apie tai negalvoti ir įlipo į vežimą. Jis suprato kad ir kiek daugiau jis galvotų, vis vien nesugalvotų jokio tinkamo paaiškinimo, tad geriausias sprendimas yra eiti miegoti.
Kailiai kuriuose miegojo Horo buvo Laurencijaus. Negi jis – kailių savininkas nusileis vilkei ir miegos apsiklojęs užklotu ant vairuotojo suolo? Tokių minčių paragintas jis pastūmė merginą į šoną ir irgi atsigulė kailių krūvoje. Gulėdamas jis girdėjo tylų merginos kvėpavimą. Nors jis ir kartojo sau nedaryti skuboto sprendimo, tačiau nusprendė: jei atsibudus ryte mergina nebus jo apvogusi ir dingusi, jis leis jai keliauti drauge. Be to, prekeivis netikėjo kad mergina būtų vagilė, be to net norėdama ji viena sunkiai galėtų jį apvogti. Taip galvodamas Laurencijus šiek tiek su nerimu laukė ryto. Negana to, jis pirmą kartą per ilgą laiką nemiegojo vienas. Taigi maloniam kailių kvapui kutenant nosį ir merginai miegan šalia jo Laurencijus negalėjo jaustis nelaimingas.
Tarsi skaitydamas šeimininko mintis arklys, tarsi atsidusdamas, suprunkštė. Galbūt arkliai supranta ką žmonės sako tiesiog nemoka atsakyt.
Karčiai besišypsodamas Laurencijus užmerkė akis.
*******
Laurencijus atsikėlė anksti. Prekeiviai, norintys kuo daugiau uždirbti, turi keltis anksti ir kuo labiau išnaudoti dieną. Tačiau Laurencijui prabudus Horo jau buvo atsikėlusi ir kažką šiugždino. Pirma mintis, atėjusi jam į galva buvo kad jo nerimas pasitvirtino. Atsisukęs jis pamatė, kad mergina susirado jo drabužius ir apsirengusi užsirišinėjo batraištį.
- Ei! Tai mano drabužiai!
Net jei tai ir nėra vogimas, svetimų daiktų naudojimas yra laikoma nuodėme prieš Dievą. Kai Laurencijus šitaip gėdindamas merginą atsisuko, pamatė, kad Horo į tai visiškai nekreipė dėmesio.
- Hmm? O tu pabudai. Kaip manai, šitie drabužiai man tinka?
Nepaisydama Laurencijaus priekaištų mergina, norėdama pasirodyti, išskleidė rankas. Ji ne tik kad nejautė kaltės, bet netgi šiek tiek tuo didžiavosi. Tai matant atrodė kad vakarykštė išsiblaškiusi Horo buvo netikra. Šita begėdiškai besielgianti mergina turbūt ir yra tikrasis Horo veidas. Be to, mergina dėvėjo prabangius Laurencijaus drabužius, kuriuos jis užsidėdavo tik eidamas derėtis su turtingais miesto pirkliais. Tai buvo indigo spalvos marškiniai ilgomis rankovėmis ir madinga liemenė. Puikus avies odos diržas, prilaikantis iš drobės bei odos pagamintas kelnes. Badai buvo pagaminti iš trigubo sluoksnio raugintos odos ir buvo tokie tvirti kad galėjo atlaikyti net atšiaurų kalnų klimatą. Aprangą užbaigė ant pečių susegtas puikios kokybės meškos kailio apsiaustas.
Prekeivis, turintis gerus drabužius visada yra gerbiamas. Vien tik tam kad nusipirktų šį apdarą Laurencijus nuo pat savo pameistrystės 10 metų taupė pinigus. Jeigu Laurencijus prieš eidamas į derybas susitvarkydavo barzdą ir apsirengdavo šiais drabužiais, su juo visada elgdavosi pagarbiai. Ir dabar šiuos drabužius buvo apsirengusi Horo.

http://img141.imageshack.us/img141/5329/sw651dk0.th.jpg (http://img141.imageshack.us/my.php?image=sw651dk0.jpg)

Tačiau Laurencijus nesupyko. Aišku, tai buvo dėl to kad merginai, apsirengusi jai aiškiai per dideliais drabužiais, atrodė mielai.
- Šis puikus juodo meškos kailio apsiaustas man labai patinka - jis puikiai dera prie mano rudų plaukų. Tačiau kelnės trukdo uodegai. Ar galiu jose išpjauti uodegai skylę?
Nors mergina tai pasakė nerūpestingai, bet šios kelnės buvo pagamintos patyrusio siuvėjo. Išpjovus kelnėse skylę jos būtų sugadintos nepataisomai. Laurencijus griežtai papurtė galvą.
- Na, kelnės vis vien didokos. Kaip nors su jomis išsiversiu.
Stebėdamas Horo Laurencijus atsikėlė. Mergina su drabužiais elgėsi tarsi su savais, žinodama, kad prekeivis negali jai liepti nusirengti. Tuo tarpu Laurencijus bijojo kad mergina nuo jo nepabėgtų, kadangi už šiuos drabužius mieste galėjo nemažai uždirbti.
- Atrodo tu esi prekeivis iki pat kaulų smegenų. Pažvelgus tau į veidą galima suprasti visas tavo mintis.
Besijuokdama pasakė mergina, vikriai iššokdama iš vežimo. Tai Horo padarė taip staigiai, kad Laurencijus nespėjo sureaguoti. Jeigu mergina norėtų pabėgti Laurencijus abejojo ar sugebėtų ją pavyti. Tačiau gali būti kad Laurencijus kažkur savyje žinojo kad mergina nebandys bėgti, taigi jis nesureagavo į šį merginos veiksmą.
- Aš nebėgsiu. Jei būčiau norėjusi pabėgti, būčiau seniai tą padariusi.
Iš pradžių Laurencijus pažvelgė į javus, po to nukreipė žvilgsnį į besijuokiančią Horo. Ji nusivilko meškos kailio apsiaustą ir įmetė jį į vežimą. Apsiaustas, pritaikytas Laurencijaus ūgio žmogui, merginai buvo tiesiog per daug didelis. Jis suprato kad vakar, mėnesienoje, gerai nematydamas merginos, jis suklydo dėl jos ūgio. Nors Laurencijus ir buvo aukštas Horo buvo visom dviem galvom žemesnė už Laurencijų.
Baigusi tyrinėti drabužių kokybę Horo prasižiojo ir tarė:
- Aš noriu su tavim keliauti. Juk tu man leisi, tiesa?
Mergina nusišypsojo. Jos šypsenoje nebuvo nė lašo meilikavimo. Nors jai dar galėjo būti atsakyta, Horo vis vien linksmai šypsojosi. Laurencijus lengvai atsiduso. Mergina nebuvo panaši į vagilę, norinčia apvogti prekeivį. Ir nors Laurencijus žinojo negalįs visai atsipalaiduoti, jis nematė priežasties, nepasiimti merginos kartu. Be to, jam atrodė, kad išsiskyrus su Horo, vienišiaus gyvenimas pasidarys dar blogesnis.
- Galbūt toks mano likimas. Gerai, gali keliauti kartu su manimi.
Laurencijui tai pasakius Horo nepuolė tuo džiaugtis, o tik tai šiek tiek nusišypsojo.
- Tačiau valgį sau turėsi užsidirbti. Aš taip pat nevalgau už dyka. Net jei tu ir esi derliaus dievas, mano piniginei derliaus tu neatneši.
- Aš nesu tokia prasta kad negalėčiau užsidirbti maistui. Aš esu išdidi vilkė , išmintingoji vilkė Horo.
Atrodė kad mergina dėl to vaikiškai įsižeidė, tačiau šį sykį Laurencijus suprato, kad mergina vėl apsimetinėja. Kaip ir anksčiau mergina greitai pradėjo garsiai kvatoti.
- Tačiau žinant kaip apgailėtinai vakar elgėsi toji išdidi vilkė, tai net nėra juokinga.
Pasakė Horo tarsi pašiepdama save.
- Na, malonu susipažinti.
- Aš Laurencijus, Kraftas Laurencijus. Darbo metu į mane gali kreiptis tiesiog Laurencijumi.
- Hm, Laurencijus. Aš minėsiu geruoju ir garsinsiu tave ir tavo vardą visą amžinybę.
Horo tai pasakė rimtu tonu pilnai pasitikėdama savimi, o jos ausys nenustygo iš išdidumo. Galbūt tai buvo tik dar vienas juokelis, tačiau merginos būdas buvo nepastovus kaip kalnų oras: vienu momentu ji elgiasi vaikiškai, o kitu jau yra gudri ir neperprantama. Nusprendęs, kad sunkiai perprantamas merginos elgesys tik parodo jos gurumą, Laurencijus ištiesė jai ranką, tuo parodydamas, kad pripažįsta Horo sau lygia partnere. Tai supratusi Horo nusišypsojo ir nusijuokė.
Nors ir maža, merginos ranka buvo maloniai šilta.
- Tarp kitko, greitai pradės lyti, mums reikėtų pasiskubinti išvykti.
- Ką? Kodėl tu to nepasakei anksčiau?!
Rėkė Laurencijus tuo pabaidydamas arklį.Vakar vakare nebuvo jokių ženklų, pranašaujančių lietų, tačiau dabar, pažiūrėjęs į dangų prekeivis pamatė jį uždengusius pilkus debesis. Horo juokėsi stebėdama skubiai besiruošiantį kelionės draugą. Tačiau t ji įšoko į vežimą ir sutvarkė bei uždengė miegant sujauktus kailius. Matėsi kad mergina dirbo geriau nei bet kokia nauja pameistrė.
- Upė dabar pavojinga. Mums reikėtų šiek tiek nuo jos pasitraukti.
Laurencijus paragino arklį, paėmė jo vandenį, atsisėdo į vadeliotojo vietą ir, paėmęs vadžias, pašaukė Horo. Vadeliotojo vieta, vienam Laurencijui šiek tiek per plati, dviem keliauninkams buvo šiek tiek per ankšta.
Tačiau, tokiu būdu, esant šaltam orui, abiem bus šilčiau.
Taip, arklio žvengimu, prasidėjo šių dviejų keistų keliautojų kelionė.



1 Skyrius PABAIGA

AKUJI-SAN
2009-02-05, 14:39
Šaunuolis,vilkazz:cat22:

wareware
2009-02-06, 18:25
geras zmogus :cat22:

fasian
2009-02-06, 18:40
šaunuoliai kad verčiat ir redaguojat :)

Nana_
2009-03-26, 19:05
Respectas :)

meskiukas
2009-03-26, 20:49
Biski ne i tema, kur mokaisi japonu kalbos, kad taip masiskai ir saulniai verti?

vilkazz
2009-06-07, 18:10
Sorry už ilgą pertrauką. Atėjo diplominio metas, taigi tokius laisvalaikio žaidimus kaip mūsų vilkutės istorija teko kuriam laikui pamiršti. Taigi, po ilgos pertraukos, antro skyriaus pradžia:

P.S. Japonų mokiausi Sugiharos namuose, kol jie nenusprendė 3 lygio grupės panaikinti. Dabar, kiek leido pagrindiniai mokslai, mokiausi savarankiškai ir privačiai. Taip pat nuo šiol tekstą kišiu po spoiler tag'ais, kad nebūtų kilometrinių žinučių.


2 Skyrius


Prasidėjo liūtis. Šiek tiek po pietų audra pagaliau prisivijo ir Laurencijų bei jo kompaniją. Tada, tolumoje jie pamatė nuo lietaus išskydusius bažnyčios kontūrus ir, skubėdami, pasuko link jos. Skirtingai nei vienuolynai, tokios bažnyčios priimdavo keliautojus, piligrimus bei keliaujančius prekeivius, tokius kaip Laurencijus. Bažnyčia išsilaikydavo iš tokių keliautojų aukų, taigi netgi netikėtiems atvykėliams – Laurencijui ir jo kompanijai nebuvo atsakyta ir jie buvo priimti vidun. Tačiau jokia bažnyčia nesutiktu įsileisti merginos su vilko ausimis bei uodega. Taigi jiems teko meluoti, pasakant kad Horo yra Laurencijaus žmona, nenorinti nusiimti apsiausto dėl ugnies subjauroto veido. Tuo metu Horo, besislėpdama po apsiaustu, linksmai kikeno, tačiau, suprasdama situaciją, į vaidinimą nesikišo. Turbūt tai, kad kelis kartus ji jau turėjo problemų su bažnyčia, nebuvo melas. Taip pat, netgi jei Horo ir nėra demono apsėsta mergina, bažnyčiai ji vis vien yra problema. Horo yra vilkė - vienas iš pagonių dievų, prieštaraujančiu bažnyčios skelbiamiems mokymams ir laikoma vienu iš šėtono tarnų.
Pravažiavus vartus Laurencijus lengvai gavo kambarį. Kai jis, sutvarkęs permirkusį krovinį, įėjo vidun, iki pusės nuoga Horo šluostėsi plaukus. Vanduo nesustodamas varvėjo nuo jos gražių, ilgų, rudų plaukų. Medinės grindys buvo pilnos skylių, tai Laurencijus tikrai nesijaudino kad bažnyčios tarnai supyks dėl to, kad ant jų pateko šiek tiek vandens. Šiuo momentu svarbesnė problema jam buvo sugalvoti į kur nukreipti savo žvilgsnį.
- Cha cha, šaltas lietus atvėsino mano nudegimus.
Neišsiduodama ar šita istorija jai patiko ar ne, Horo juokėsi nekreipdama dėmesio į Laurencijų. Tada ji nusibraukė ant veido užkritusius plaukus. Merginos drąsa tikrai prilygo vilko drąsai, o vėl sušlapę jos plaukai atrodė panašūs į vilko kailį.
- Kailiams viskas gerai. Tai geri kiaunės kailiai. Gal būt tos kiaunės, kaip ir aš, irgi užaugo kalnuose
- Ar galėsiu juos brangiai parduoti?
- Šito aš nežinau, nesu prekiautoja kailiais.
Laurencijus pritardamas linktelėjo, tada nusirengė savo permirkusius drabužius ir pradėjo juos gręžti.
- Aaa, tiesa, ką mes darysime su javais?
Tai sakydamas Laurencijus baigė gręžti savo marškinius. Jau norėjo ta patį padaryti su kelnėmis bet staiga prisiminė Horo ir sustojo. Tačiau mergina, išsirengusi nuogai, gręžėsi savo drabužius tarsi jo čia nė nebūtų. Laurencijus susierzinęs nusprendė pasielgti taip pat ir irgi išsirengė nuogai.
- Ką tu tuo nori pasakyti?
- Galvoju, kad jeigu tavo istorija tikra ir tu iš tiesų gyveni tuose javuose, tai gal būt mums reikėtų juos iškulti?
Pašaipiai pasakė Laurencijus. Tačiau Horo į tai sureagavo nežymiai šypteldama lūpų galais.
- Tol kol aš gyva, tie rugiai nei supus nei suges. Tačiau aš nustosiu egzistavus jei jie bus suvalgyti, sudeginti ar pasodinti į žemę. Jeigu nori gali juos iškulti. Gal netgi tai iš tiesų būtų geriau.
- Supratau. Iškūlęs aš sudėsiu javus į maišelį. Tu turbūt norėsi juos visad turėti su savimi?
- Dėkui. Būtų gerai juos nešioti ant kaklo.
Horo tai sakant, Laurencijaus žvilgsnis nejučia nukrypo link merginos kaklo, kas privertė jį susigėsti.
- Tačiau dalį tų grūdų aš norėsiu parduoti, gerai?
Nusiraminęs paklausė Laurencijus. Tuo metu Horo, keldama šurmulį, energingai vizgino uodega. Uodegos plaukai buvo tvirti ir atsparūs vandeniui. Laurencijus susiraukė nuo besitaškančio vandens, o Horo tai nė kiek nerūpėjo.
- Rugiai gerai derėjo nes aš buvau tose žemėse. Tu gali juos parduoti, bet jie vis vien greitai taps beverčiai.
Horo susimąsčiusi žiūrėjo į išgręžtus drabužius. Tačiau kitų drabužių nebuvo,taigi jai vėl teko apsirengti senus, drėgnus, suglamžytus drabužius. Tačiau šitie drabužiai buvo ne pigūs Laurencijaus apdarai, todėl sparčiai džiūvo. Nors Laurencijui nepatiko tokia neteisybė, jam teliko pasekti merginos pavyzdžiu.
- Nueikime į didžiąją salę išsidžiovinti drabužius. Manau, lyjant tokiam lietui, salėje bus susirinkę daug keliautojų ir ten degs ugnis.
- Gera mintis, eime.
Tai pasakiusi Horo susisupo į lengvą apsiaustą ir užsidengė galvą, tada staiga pradėjo kvatotis.
- Kas čia tokio juokingo?
- Cha cha cha, todėl kad turiu slėpti savo nudegimų sužalotą veidą. pati niekada nebūčiau to sugalvojusi.
- Hmm, o ką gi būtum dariusi tu?
Horo šiek tiek atidengė veidą ir išdidžiai pasakė.
- Šie nudegimai būtų mano išskirtinai bruožai, tokie patys kaip ausys ar uodega.
Laurencijus nesmerkė vilkės už šiuos žodžius, tačiau pagalvojo, ką mergina sakytų jei ji turėtų nudegimus.
Čia merginos žodžiai nutraukė jo apmąstymus:
- Aš žinau ką tu dabar galvoji.
Horo klastingai kikeno pasislėpusi po apsiaustu. Jai besišypsant dešinėje veido pusėje pro lūpas pasimatė aštri iltis.
- Tu turbūt nori pamatyti mane sužalotą, ar ne?
Ši provokuojanti merginos išraišką galutinai įsiutino Laurencijų. Tačiau jeigu jis pasiduotu provokacijai ir išsitrauktų durklą, jam nebeliktų jokių vilčių pasitraukti iš šio ginčo.
Nors jam atrodė, kad Horo tai pasakė rimtai, tai laisvai galėjo būti ir tik dar vienas merginos pokštas.
- Aš esu vyras, jokiais būdais negalėčiau užgauti tokio žavaus veido.
Tai išgirdusi vilkė nusijuokė tarsi gavusi ilgai lauktą dovaną ir valiūkiškai prisiglaudė prie Laurencijaus. Saldus jos kvapas tarsi paralyžiavo vaikiną ir jis nejučiomis apkabino Horo.
Tačiau , priešingai nei Laurencijus, mergina į tai nesureagavo. Jinai apuostė Laurencijų ir, šiek tiek atsitraukusi, pasakė:
- Nors tu ir visiškai sulytas, tu vis vien dvoki. Kadangi tai pasakiau aš, Vilkė, taigi net nebandyk išsisukinėti.
- Ką?!
Laurencijus pusiau rimtai užsimojo kumščiu, tačiau mergina lengvai nuo jo išsisuko ir pakreipusi galva bei įžūliai kikendama tęsė:
-Netgi vilkai stengiasi būti švarūs. Pagalvok, tu gi esi vyras, turėtum bent šiek tiek rūpintis savo išvaizda.
Laurencijus nesuprato ar Horo kalba rimtai, tačiau, kadangi tai išgirdo iš merginos, jis negalėjo prieštarauti. Iki šiol jis negalvojo apie tvarką bendraudamas su merginomis. Apie tai jis galvodavo tik tada kai tai būdavo naudinga verslo pokalbiuose. Galbūt jis elgtųsi kitaip, jei tektų bendrauti su prekeivėmis moterimis, tačiau, deja, iki šiol jam nebuvo tekę jų sutikti.
Taigi, nežinodamas ką atsakyti, Laurencijus tylomis nusisuko.
- Hmm, tavo barzda man patinka.
Vidutinio ilgio Laurencijaus barzda visada buvo gerai vertinama. Išgirdęs pagyrimą Laurencijus šiek tiek pasitempė ir atsisuko į merginą.
- Tačiau man labiau patiktų jei ji būtų ilgesnė.
Ilga barzda buvo pradedančiojo prekeivio požymis. Jam taip galvojant Horo abiejų rankų pirštais nuo nosies skruostu link nubrėžė linijas.
- Kaip vilko ūsai.
Galiausiai supratęs kad mergina iš jo tyčiojasi Laurencijus, suerzintas vaikiško Horo elgesio, nekreipdamas į ją dėmesio, nuėjo link durų. Jam pavymui mergina ilgai kikeno. Aišku, Laurencijus už tai merginai nejautė jokios neapykantos.
- Prie židinio bus ir kitų žmonių, neišsiduok, Horo.
- Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Iki atvykimo į Pasrojės kaimą aš jau keliavau žmogaus pavidalu. Taigi, gali manimi visiškai pasitikėti.
Jam atsisukus Horo jau buvo paslėpusi savo veidą po atsiaustu ir pasirengusi pradėti spektaklį.

Haruhi
2009-06-07, 18:56
Zemai lenkiu galva :malda:
laukiam dar:cat20:

vilkazz
2009-07-07, 22:36
Ir dar vienas skyrelis:


2 skyriaus tęsinys

Negyvenamuose tyruose tarp kaimelių išsimėčiusios bažnyčios ar nakvynės namai keliaujantiems prekeiviams buvo svarbios informacijos ieškojimo taškai. Ypač svarbios buvo bažnyčios, kurias lankydavo margiausia žmonių minia. Nakvynės namuose apsistodavo tik patyrę prekeiviai arba neturtingi keliautojai, tačiau bažnyčiose galėdavai sutikti įvairiausių žmonių nuo iš miesto atvykusio aludario iki turtingųjų klasės atstovo.
Laurencijuj su Horo atvykus į bažnyčią, čia jau buvo atvykę dvylika svečių. Keli žmonės atrodė esantys keliaujantys prekeiviai, likę svečiai buvo įvairių profesijų atstovai.
- Ei, tai jūs atvykot iš Jorentos?
- Mmm, ten gavau druskos, kurią iškeičiau į kiaunės kailius.
Dauguma žmonių sėdėjo ant grindų ir valgė savo maistą arba iš drabužių išrinkinėjo blusas, tačiau viena pora sėdėjo užsiėmę visą vietą prie židinio. Valgomoji salė nebuvo didelė, o židinys buvo gausiai prikrautas malkų, taigi, net ir esant pilnai salei, išsidrovinti drabužius čia nebuvo sunku. Tačiau neatrodė, kad prie židinio sėdinčios poros drabužiai būtų sušlapę. Jie turbūt buvo daug bažnyčiai paaukoję turtuoliai.
Laurencijus spėjimas pasitvirtino. Jis pradėjo įdėmiai klausytis poros pašnekesio, laukdamas progos įsiterpti. Pamatęs, kad moteris nutilo, turbūt išvarginta kelionės, Laurencijus nutarė suradęs savo šansą ir pagyvenęs vyras džiaugsmingai sutiko naują pašnekovą.
- Tačiau, negi nėra sudėtinga iš čia grįžti į Jorentą?
- Man padeda keliaujančio prekeivio patirtis.
- Ooo, labai įdomu, prašau tęskite...
- Jorentse pirkdamas druską nemokėjau savais pinigais. Mieste, iš kurio atvykau, kitame prekybinės firmos, iš kurios pirkau druską, padalinyje pardaviau javų už apytikriai tokią pačią sumą. Už parduotus grūdus vietoje pinigų gavau kvitą, kuriuos susimokėjau už druską. Taigi, taip įvykdžiau du verslo sandėrius visiškai nesinaudodamas pinigais.
Daugiau nei prieš šimtą metų pietų šalių prekeiviai sukūrė mainų kvitus. Laurencijui tai papasakojo jo mokytojas, kuris irgi buvo keliaujantis prekeivis. Jam tai paliko didžiulį įspūdį Ir tik po dviejų savaičių įtempto darbo jis pagaliau perprato šią sistemą. Prieš jį sėdintis pagyvenęs ponas atrodo irgi nesugebėjo iš pirmo karto jos perprasti.
Oho.... Nepaprastai įdomus pasakojimas
Pasakė jis linktelėdamas galva.
- Aš gyvenu Perentso miestelyje bei turiu ten vynuogyną. Tačiau aš niekada nenaudojau tokio atsiskaitymo būdo. Ar man būtų nepavojinga jį išbandyti?
Ši mainų sistema buvo sukurta prekeivių norėjusių palengvinti mainus su partneriais kituose regionuose. Jeigu jūs esate vynuogyno šeimininkas, jūs turite būti atsargus, kad pelno siekiantys prekeiviai nenuvertintu jūsų vynuogių taip jas nupirkdami pigiau.
- Hmm. Aš kasmet turiu dėl šito su jais ginčytis.
Nors ponas tai pasakė linksmai, iš tikrųjų jo finansininkai įraudę iš pykčio ginčydavosi su suktais prekeiviais. Dauguma vynuogynų savininkų buvo aristokratai, tačiau retas iš jų pats prižiūrėdavo vynuogynus ar tvarkydavo piniginius reikalus. Todėl grafas Erendotas, valdantis Pasrojės kaimo žemes buvo laikomas ganėtinai keistu asmeniu.
- Jūs vardu Laurencijus, tiesa? Kai kitą kartą vyksite pro Perentso apylinkes, atvykite pas mane. Man bus malonu jus priimti.
- Būtinai!
Kilmingasis ponas nepasakė savo vardo. Aristokratai buvo įpratę, kad, pasakius savo valdas, kalbantysis iškart supras su kuo jis kalba, ir prisistatymas būtų blogo tono parodymas. Beto, galėjai būti tikras, kad atvykęs į Perentsą ir pasiteiravęs apie vynuogyno šeimininką būsi nukreiptas pas šį asmenį. Kadangi keliaujantys prekeiviai, tokie kaip Laurencijus, atvykę į Perentsą tikriausiai negautų audiencijos su aukšto rango asmenimis, bažnyčia buvo tinkamiausia vieta užmegzti tokioms pažintims.
- Kadangi mano žmona šiek tiek pavargo, noriu su jumis atsisveikinti.
- Telydi jus Dievas.
Tai buvo įprasta frazė bažnyčioje. Vyras pakilo nuo kėdės ir kartu su žmona nežymiai linktelėjęs paliko svečių salą. Laurencijus atsistojo nuo kėdės, kurią, pasiūlius pašnekovui, atsinešė iš salės krašto, ir paėmęs kėdes ant kurių sėdėjo jo pašnekovas su žmona, nunešė jas į salės kraštą. Svečių kambariuose ant kėdžių sėdėdavo tik kilmingi ar turtingi žmonės bei riteriai. Dėl jų aukšto statuso visi šio statuso lankytojai badavo nemėgstami.
- Che che, jūs esate labai mandagus, pone.
Pasakė, Laurencijui palikus kėdes kambario kampe ir grįžtant prie Horo, jį užkalbinęs vyras, kuris, sprendžiant iš išvaizdos irgi buvo keliaujantis prekeivis. Tačiau sprendžiant iš jauno, barzdoto veido, jis tik nesenai tapo nepriklausomu prekeiviu.
- Aš tik paprastas keliaujantis prekeivis.
Šiurkščiai atsakė Laurencijus. Šalia jo sėdinti Horo šiek tiek pasimuistė kėdėje šiek tiek sujudindama ir apsiaustą, slepiantį jos galvą. Tačiau tik Laurencijus suprato kad ji pajudino ausis.
-Ne ne, jūs jau senai įrodėte savo patirtį, taip lengvai pradėdamas pokalbį su tuo ponu. Aš jau kuris laikas norėjau padaryti tą patį bet vis neradau tinkamos progos. Jeigu ir kiti mano kolegos bus tokie apsukrūs, mane apima liūdnos mintys.
Tai sakydamas vyras šypsojosi. Jam trūko priekinio danties, kas suteikė jam savotiško žavesio. Galbūt jis tyčia išsimušė priekinį dantį, kad nustatęs kvailoką šypsena galėtų apsimesti naujoku. Būdamas prekeiviu, jis tikrai žinojo koki įspūdį jo veidas paliks jo pašnekovams. Taigi, nuvertinti šį prekeivį būtų per daug pavojinga.
Tačiau prekeivio pasakyti žodžiai priminė Laurencijui jo paties pirmąsias dienas, taigi Laurencijus atsakė:
- Na, kai aš pats tik tapau nepriklausomu keliaujančiu prekeiviu, visi kiti prekeiviai man atrodė panašūs į monstrus. Netgi dabar didesnė jų dalis man vis dar atrodo taip pat. Netgi dabar aš uždirbu pinigų tik pragyvenimui.
- Che che, jūsų žodžiai mane nuramino. A, mano vardas Zerenas, pradedantysis keliaujantis prekeivis. Malonu su jumis susipažinti.
- Laurencijus
Seniau, pats būdamas jaunu keliaujančiu prekeiviu, Laurencijus irgi bandydavo užkalbinti patyrusius prekeivius. Visi prekeiviai į jį reaguodavo šaltai ir tai jį siutindavo. Tačiau dabar jis pats tapo pavyzdžiu pradedantiesiems ir suprato šio šiurkštaus elgesio prasmę- jaunų keliaujančių prekeivių būdavo privengiama, nes jie norėdavo informacijos, patys nieko neturėdami mainais.
- O ši panelė sėdinti gretimais keliauja kartu su jumis?
Buvo neaišku, ar dėl patirties stokos, ar tiesiog nesupratęs situacijos ir norėdamas išpešti informacijos pats negalėdamas nieko pasiūlyti, jaunasis prekeivis uždavė šį klausimą. Per tiek lauko patyrę keliaujantys prekeiviai būtų jau du ar tris kartus apsikeitę informacija.
- Tai mano žmona, Horo.
Iš pradžių Laurencijus dvejojo ar jam nepasakius išgalvoto vardo, tačiau vėliau nusprendė kad tai nebūtina ir pristatė Horo kaip savo žmoną.
Išgirdusi savo vardą Horo atsakė linktelėjimu.
- Oho, jūs jau susituokę.
- Keistuolė žmona ane, užuot pasilikusi namuose ji nori keliauti kartu.
- Tačiau jūs ją pernelyg saugote nuo pašalinių akių. Turbūt labai ją branginate.
Gudri pašnekovo kalba Laurencijui buvo įdomi. Tačiau šis vaikinas galėjo būti miesto sukčius, kadangi Laurencijaus kolegos jau senai buvo jį išmokę šitaip nepradėti pokalbio.
- Cha cha, tačiau vyrai labai nori pamatyti tai, kas paslėpta. Mus čia suvedė Dievo valia, taigi galbūt aš galėčiau bent žvilgterėti į ją?
- Kaip jam ne gėda!, galvojo Laurencijus. Nors Horo ir nebuvo jo žmona, tačiau Laurencijus negalėjo neįsižeisti.
Tačiau staiga prabilo Horo.
- Keliautojas laimingiausias prieš kelionę, šuo baisiausias kai loja, moteris gražiausia kai matoma iš nugaros. Parodyti save kitiems būtų tas pats kas sudaužyti jų svajones.
Horo iš po lietpalčio švelniai nusišypsojo, tuo tarpu Zeranas po šių žodžių tik sumišęs kikeno. Netgi Laurencijus žavėjosi gudriais merginos žodžiais.
- Che che, jo, nepėsčia žmonelė...
- Ji tik visaip stengiasi išsisukti nuo tavo pasiūlymo.
Laurencijaus tikruosius ketinimus galėjai suprasti iš pusės žodžio.
- Na, nepaneigsi, kad mus čia suvedė Dievo valia. Galbūt jūs sutiktumėte paaukoti dar šiek tiek laiko ir išgirsti mano pasakojimą?
Iškart įsivyravo tyla. Zerano šypseną vėl papuošė tuštuma trūkstamo priekinio danties vietoje, kai šis pasislinko arčiau Laurencijaus

xipzo
2009-07-08, 06:50
versk viska :) i love it!!!

Izzo
2009-07-08, 07:41
Paskui gražiai suformatavus būtų galima kaip PDF'ą padaryt :) Lyg internetinę knygą or something :)

Deadalus
2009-07-08, 08:30
Paskui gražiai suformatavus būtų galima kaip PDF'ą padaryt :) Lyg internetinę knygą or something :)

Joa butu labai gerai jei į PDF formatą padaryti:)

Crazu
2009-07-08, 14:29
Galiu pasakyti, kad esi šaunuolis ! :)

vilkazz
2009-07-08, 19:24
Wordo doc'uose formatavimas yra, taciau po kopijavimo tingisi stumdyti viską. Apie PDF'us jau galvojau, tik kol kas nenusprendžiau ar po skyrių į failą dėti ar laukti kol likusius 3/4 knygos praeisiu. Turbūt tai padarysiu baigęs 2 skyrių, jei viską suredaguosiu.

Izzo
2009-07-08, 19:40
Gali daryt dabar skyriais, o vėliau viską į vieną :)

def
2009-07-08, 21:22
didelis pliusas, kad verčiat. Bet man užteko ir prologą paskaityt ir sutingau iškart toliau skaityt xD

vilkazz
2009-09-08, 09:47
Pagaliau prisiruošiau likusią 2 skyriaus dalį sutvarkyt, taigi štai:
P.S. 1, 2 skyrių PDF'ai pirmame poste


*******

Skirtingai nei smuklės, bažnyčios suteikdavo tik kambarius, bet ne maistą. Tačiau, paaukojus, būdavo įkuriamas ugniakuras, kurį Laurencijus išnaudojo puode virdamas penkias bulves. Aišku, už papildomas malkas jam taip pat teko susimokėti.
Kadangi vanduo turėjo užvirti tik po kurio laiko, Laurencijus pradėjo lukštenti javų, kuriuose gyveno Horo, varpas ir ieškoti tinkamo odinio maišelio. Prisiminęs, kad Horo norėjo pasikabinti maišelį ant kaklo, nuėjo pasiimti odinės virvelės. Bulvės, mediena, odinis maišelis bei virvelė kartu sudėjus kainavo nemažus pinigus, taigi, kol išvirė bulvės, Laurencijus svarstė, kiek už tai reikės paprašyti vilkės. Išvirus bulvėms prekeivis grįžo į savo kambarį. Kadangi abi rankos buvo pilnos, jis negalėjo pasibelsti, tačiau Horo, turėdama vilko klausą Laurencijų pajuto iš žingsnių. Laurencijui įėjus į kambarį ji blusinėjo savo uodegą ir net neatsisuko į vaikiną.
- Mmm, kas čia taip gardžiai kvepia?
Pasakė Horo pakeldama galvą. Atrodo jos nosis buvo tokia pat jautri.
Ant bulvių buvo papjaustyta truputis ožkos sūrio. Vienam žmogui toks patiekalas būtų didelė prabanga, tačiau kadangi Laurencijus buvo ne vienas, jis nusprendė papuotauti. Merginos reakcija parodė, kad jo pastangos buvo puikiai įvertintos. Laurencijui padėjus bulves ant šalia lovos stovinčio stalo, Horo iškarto, neatsikeldama nuo lovos, ištiesė ranką. Tačiau prieš vilkei pagriebiant maistą, prekeivis jai mestelėjo rugių maišelį.
- Ei! A, čia grūdai?
- Ir odinė virvelė. Pati pasidarysi raištį kaklui.
- Hmm dėkui. Tačiau tai palauks.
Ir, Laurencijaus nuostabai, mergina numetė maišelį į šalį ir, apsilaižiusi lūpas, ištiesė ranką bulvių link. Buvo aišku kad merginai maistas yra svarbiau už viską. Horo pagriebė vieną didelę bulvę ir perlaužė ją pusiau. Garuojanti bulvė papuošė merginos veidą šypsena. Vizginanti uodegą vilkė Laurencijui atrodė panaši į šunį, tačiau nenorėdamas jos pykdyti prekeivis nusprendė to garsiai nesakyti.
- Vilkai irgi valgo bulves, ane?
- Aha, vilkai visą laiką neminta vien mėsa. Mes valgome ir medžio ūglius bei žuvį. Žmonių užaugintos daržovės yra skanesnės už medžių ūglius. Taip pat man patinka idėja mėsą ir daržoves palaikyti ugnyje.
Dažniausiai liežuvis būna jautrus karščiui, tačiau vilkams ši taisyklė atrodo negaliojo. Mergina porą kartų papūtė vis dar smarkiai garuojančią bulvę ir kaip mat ją prarijo. Laurencijus pagalvojo, kad toks maisto kiekis yra per didelis nuryti vienu ypu ir vilkė, aišku, užspringo, taigi prekeiviui teko paduoti vandenmaišį.
- Fuu, keista, žmogaus gerklė tokia siaura. Kaip jūs tai ištveriate.
- Nes vilkai viską ryja nesimėgaudami.
- Hmm štai, žiūrėk, mes neturime jų taigi negalime valgyti lėtai.
Horo pirštų galais ištempė lūpas tuo norėdama parodyti žandus.
- Be to, aš ir seniau esu užspringusi bulvėmis.
- Hmm...
- Galbūt man tiesiog nesiseka su bulvėmis.
- Galbūt tu tiesiog per godi- pagalvojo Laurencijus, tačiau patylėjo.
- Tiesa, vos nepamiršau...
Tai pasakęs Laurencijus tęsė:
- Tu sakei, kad supranti kai žmonės meluoja, ane?
Tuo metu Horo, valgydama sūrį atsisuko į Laurencijų ir tą pačią akimirką nukreipė dėmesį į šalį ir staigiai mostelėjo ranka.
- Kas yra? - Nustebęs paklausė Laurencijus. Vilkės ranka ore sustingo taip tarsi būtų kažką pagavusi.
- Čia vis dar yra blusų.
- Nes purus uodegos kailis geriausia vieta jom veistis.
Susiduriant su tokiomis prekėmis kaip vilnoniai audiniai ar ilgaplaukiai kailiai, blusos kai kuriais sezonais irgi būdavo neišvengiamos, nebent prekes apdorodavai dūmais, priminė pakeleivei Laurencijus. Po šių žodžių vilkė akimirką nustebo, bet greitai vėl pasipūtė.
- Tai tu supranti kad ši uodega yra nuostabi ir įspūdinga.
Matydamas, kad mergina elgiasi vaikiškai, Laurencijus nusprendė neatsakyti.
- Tai ar tikrai sugebi iš balso suprasti ar žmogus meluoja?
- Ką? A, šiek tiek.
Nusivaliusi pirštus, kuriais sutraiškė blusą, Horo vėl ėmėsi bulvės.
- Kaip gerai tu tai supranti?
Na, aš supratau, kad tu girdamas mano uodegą tai darei nenuoširdžiai.
Laurencijus šokiruotas užsičiaupė, tuo suteikdamas dar vieną progą vilkei skaniai pasijuokti.
- Tačiau aš nesu neklystanti. Tavo reikalas ar manimi tikėsi ar ne.
Pasakė mergina laižydama sūrį užsilikusi ant pirštų. Pasalūniška jos šypsena bei balso tonas darė ją panašią į fėją ar velniūkštį iš fantastinių pasakų.
Laurencijų tokios mintys šiek tiek išmušė iš vėžių, tačiau jis žinojo ką darys Horo jei jis tai parodys. Taigi jis susiėmė ir tęsė:
- Taigi, tu šiek tiek klauseisi to jaunuolio pasakojimo. Ką tu apie jį manai?
- Kokio jaunuolio?
- To kuris mane užkalbino salėje su židiniu.
- Aaa. Che che, tas vaikinas?
- Kas čia tokio keisto?
- Man jūs abu esate vaikiščiai.
Laurencijus instinktyviai norėjo atsikirsti, tačiau suprasdamas, kad jei jo atsakymas bus skubotas jis vėl bus vedžiojamas už nosies, jis nurijo kandų atkirtį kurį jau norėjo sakyti.
- Che, tu visgi šiek tiek labiau subrendęs už jį. O grįžtant prie vaikino istorijos, aš manau kad jis meluoja.
Tai išgirdęs Laurencijus nusiramino ir sau po nosimi sumurmėjo: - Taip ir maniau.
Pokalbio židinio kambaryje metu, jaunas keliaujantis prekeivis vardu Zerenas papasakojo apie galimybę gauti lengvą pelną.
Pelnas būtų gaunamas iš šiuo metu apyvartoje esančių sidabrinių monetų. Zerenas papasakojo, kad tam tikrų šiuo metu leidžiamų monetų sidabro nuošimtis greitu metu bus padidintas. Jei šitas pasakojimas yra teisingas tai dabartinių, prastesnės kokybės monetų, ir naujų geresnės kokybės monetų vertė bus ta pati. Tačiau, lyginant su kitomis monetomis, monetos su didesniu sidabro kiekiu bus vertingesnės nei kitos apyvartoje esančios monetos. Trumpai tariant, jeigu kas nors žinos, kurios monetos greitu metu bus pakeistos, ir įsigis didelį jų kiekį, išėjus naujoms monetoms teturės tik išsikeisti senas monetas į naujas ir gaus didžiulį pelną. Zerenas pasisiūlė Laurencijui pasakyti kurios iš daugybės pasaulyje esančių monetų bus pakeistos, jei Laurencijus paskui su juo pasidalins pelnu. Aišku, Laurencijui buvo sunku tuo patikėti, kadangi jis turbūt buvo ne pirmas kam Zerenas yra pateikęs šį pasiūlymą.
Horo tuo metu žiūrėjo į tolį, galvodama apie nugirstą pokalbį. Tada ji įsimetė į burną rankoje laikytą bulvės gabalą ir jį prarijo.
- Aš nepilnai suprantu, apie ką buvo pokalbis, taigi negaliu pasakyti kurioj vietoje Zerenas melavo.
Laurencijus jai linktelėjo ir pradėjo mąstyti. Jis nesitikėjo kad vilkė jam išaiškins visą pokalbį.
Taigi, jeigu pats monetų keitimas iš tikrųjų įvyks, tai Zerenas galėjo meluoti apie sidabrinęs monetas.
- Spekuliavimas valiuta nėra toks jau retas įvykis, tačiau....
- Tačiau tu nesupranti kodėl jis turėtų meluoti?
Vilkė nugnybė bulvės daigą. Jai valgant likusią bulvę Laurencijus atsiduso.
Horo jau vėl žaidė su juo.
- Meluojant nebūtina žinoti kur meluojama, tačiau reikia suprasti kodėl meluojama.
- Kaip tu manai kiek metų turėjo praeiti kad aš tai suprasčiau?
- Cha cha. Tu šaipeisi iš Zereno, tačiau ir pats esi dar tik vaikas.
Mergina išdidžiai nusijuokė. Tokiais momentais Laurencijus norėdavo, kad Horo nebūtų žmogum. Tai, kad jaunai atrodanti mergina kaip elementarų dalyką jam pasako tai, apie ką jis mokėsi metų metus, visą jo išdidumą sumaišė su dulkėmis.
Jam taip galvojant Horo netikėtai pasakė:
- Ką tu darytum jei manęs čia nebūtų?
- Hmm Aš bandyčiau suvokti ar Zerenas meluoja, tuo metu apsimesdamas dvejojančiu dėl jo pasiūlymo.
- Kodėl taip elgtumeis?
- Jeigu jo pasakojimas yra teisingas, tai man tiesiog teliktų jį priimti ir gauti pelną, o jeigu jis meluoja, tai jeigu aš elgčiausi atsargiai ir išvengčiau klastos, aš vis vien gaučiau pelną.
- Hmm. Taigi, aš esu šalia tavęs ir tau pasakiau kad jis meluoja. Kaip elgsiesi dabar?
- Ką?
Jis visą laiką galvojo kad Horo su juo žaidžia ir tik dabar suprato ką ji norėjo pasakyti.
- Aaaa ..
- Hmm, tada tau nereikėjo nervintis. Tu būtum priėmęs pasiūlymą ir be mano patarimo.
Laurencijus nieko neatsakė į linksmą vilkės šypseną.
- Ši paskutinė bulvė mano!
Horo ištiesė ranką ir nuo stalo paėmė paskutinę bulvę ir besišypsodama perlaužė ją pusiau.
Nelaimingas Laurencijus net nebandė perlaužti rankose laikomos bulvės.
- Aš esu išmintingoji vilkė Horo, kaip manai, kiek dešimčių kartų esu už tave vyresnė?
Horo tai pasakė norėdama paguosti Laurencijų, tačiau nuo to jis dar labiau nuliūdo. Laurencijus iš nevilties perlaužė rankose laikytą bulvę.
Kažkodėl jis prisiminė tuos laikus kai pats buvo pradedantis keliaujantis prekeivis ir mokėsi iš savo kolegų. Dabar jis jautėsi taip pat.

*******

Išaušo graži rudens diena. Tačiau bažnyčia keldavosi anksčiau nei keliaujantis prekeivis - Laurencijui atsibudus rytinės pamaldos jau buvo pasibaigusios. Taigi, neturėdamas ką daryti, jis nuėjo prie lauko šulinio nusiprausti veido. Jis gerokai nustebo kai pamatė Horo, kurią galvojo esančią tualete, po pamaldų kartu su tikinčiaisiais išeinančią iš bažnyčios. Ji ėjo nuleidusi po apsiaustu paslėptą galvą, tačiau retkarčiais draugiškai šnekteldavo su šventikais.
Mintis, kad bažnyčios tarnai, smerkiantys derliaus dievo buvimą, su ja dabar draugiškai šnekučiavosi, kitiems būtų buvusi juokinga, tačiau Laurencijų tai privertė liūdnai nusišypsoti.
Atsiskyrusi nuo tikinčiųjų mergina priėjo prie Laurencijaus ir, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, pasakė:
- Norėčiau, kad mano vyrelis turėtų daugiau drąsos.
Laurencijus, apsimesdamas negirdįs valiūkiško Horo juoko, panardino veidą šaltame vėlyvo rudens ryto vandenyje.
- Tačiau anksčiau bažnyčia nebuvo tokia stipri
Kaip kad vakar Horo purtė šlapią uodegą, dabar Laurencijus kratė galvą, aptaškydamas merginą. Horo, nekreipdama į tai dėmesio tarė:
- Bažnyčia nuo senų laikų yra tokia galinga.
Ne ne, tada, kai aš atklydau iš šiaurės, jos įtaka buvo žymiai mažesnė. Bent jau tada žmonės skelbė, kad pasaulį sukūręs vienas Dievas padedamas dvylikos angelų ir žmonija gyvena šiame pasaulyje dėka Jo malonės. Gamta nėra daiktas kurį kas nors gali sukurti. Tada aš galvojau kad bažnyčia yra naujas žmonijos pokštas.
Šie žodžiai buvo panašūs į tai ką sakydavo gamtos tyrinėtojai. Tačiau tai girdėti iš šimtmečius gyvenančios derliau deivės, save vadinančios išmintingąja vilke, buvo pakankamai juokinga. Laurencijus nusišluostė ir apsirengė tada rūpestingai įmetė auką į šalia pastatytą aukų dėžutę. Bažnyčios tarnai, prižiūrintys šulinį, tikrindavo aukų dėžutę, ir, jeigu ten nerasdavo pinigų, linkėdavo blogo tiems kurie nepaaukodavo.
Tačiau, Laurencijus į aukų dėžutę įdėjo pačią prasčiausią iš piniginėje turėtų monetų - pajuodusį, sudilusį varioką.
- Atrodo laikai pasikeitė daugiau nei galėjau įsivaizduoti.
Horo turbūt turėjo omeny savo gimtinę. Nors ir buvo po apsiaustu, buvo matyti kokia ji yra sukrėsta.
- Laurencijus paglostė jos galva ir tarė:
- O argi tu pati nepasikeitei?
- .....
Mergina tylėdama papurtė galvą. Toks vaikiškas elgesys jai buvo neįprastas.
- Taigi tavo gimtinė taip pat neturėjo pasikeisti.
Nors dar buvo jaunas, Laurencijus jau irgi buvo matęs ir šilto ir šalto. Daug keliaudamas bei sutikęs įvairių žmonių jis jautėsi pakankamai patyręs kad galėtų tai pasakyti merginai.
Visiems keliaujantiems prekeiviams gimtinė buvo svarbi, netgi tiems kurie staiga pabėgdavo iš namų. Svečiose šalyse galėdavai pasitikėti tik žmonėmis iš gimtojo miestelio.
Taip būdavo sakoma prekeiviams po daug metų sugrįžusiems į gimtinę.
Horo linktelėjo ir, šiek tiek pakėlusi galvą, tarė;
- Jeigu jau tu mane guodi, tai mano, kaip išmintingosios vilkės, vardas yra tikrai sumenkęs.
Nors mergina tai pasakė juokais, žvilgsnis kurį ji metė Laurencijui grįždama į kambarį rodė jos dėkingumą už išsakytus žodžius.
Laurencijus sugebėdavo susitvarkyti su vilke jei ji elgdavosi kaip subrendusi moteris.
Tačiau kai ji elgdavosi vaikiškai, prekeiviui nebelikdavo jokių vilčių.
Laurencijui šiemet suėjo dvidešimt penki metai ir jis jau buvo perkopęs į antrą savo gyvenimo pusę. Tokio amžiaus miestiečiai jau būdavo susituokę ir kartu su vaikais lankydavo bažnyčią. Toks merginos elgesys tik įberdavo dar daugiau druskos į prekeiviui viengungystės padarytą žaizdą.
- Ei, ką ten darai? Ateik.
Atsisukusi riktelėjo Horo.
Nors nuo jų susitikimo praėjo dar tik dvi dienos, tačiau Laurencijus jau sunkiai galėjo tuo tikėti.

*******

Laurencijus galiausiai nutarė pritarti Zereno pasiūlymui.
Tačiau Zerenas negalėjo išduoti informacijos pasitikėdamas tik žodiniu Laurencijaus pažadu. Savo ruožtu, Laurencijus negalėjo jam sumokėti užstato. Prieš sudarant oficialią sutartį Laurencijui vis vien reikėjo parduoti kailius. Taigi, prekeiviai sutarė susitikti paupio miestelyje Pašiojuje, kuriame jiedu notaro akivaizdoje sudarys sutartį.
- Ką gi, man jau metas keliauti. Kai atvyksi į Pašiojų susirask Jorendo barą. Ten tau padės su manimi susisiekti.
- Supratau, tada iki susitikimo Jorendo bare.
Zerenas maloniai nusišypsojo ir nusilenkė. tada ant peties užsimetė džiovintų vaisių maišą ir iškeliavo.
Pradedančiojo keliaujančiojo prekeivio tikslas buvo aplankyti kuo daugiau šalių ir susipažinti su jų kultūromis bei papročiais, tuo pačiu suteikiant progą tų šalių gyventojams sužinoti apie naują prekeivį. Tokioms kelionėms, kurios kartais yra ilgos, labai gera prekė yra džiovinti vaisiai ar mėsa, kurie ne tik ilgai išsilaiko ar suteikia progą pradėti pokalbį bet taip pat yra gerai perkami bažnyčiose ir smuklėse.
Tolstantis Zereno siuletas Laurencijui priminė tas dienas kai jis įsigijo savo arklį ir vežimą.
- Mes nekeliausim kartu su juo?
Staiga paklausė Horo kai Zereno šešėlis pagaliau pradingo už horizonto. Tuo metu ji jau įsitikino kad aplinkui daugiau nėra nė gyvos dvasios ir ramiai glostė savo uodegą.
Tačiau, gal dėl to kad jai reikėjo slėpti ausis po apsiaustu, ji visiškai nesirūpino savo kaštoniniais plaukais, kuriuos buvo tiesiog susirišusi kanapine virve kad nesimaišytų. Laurencijus norėjo jai pasiūlyti naudoti šukas, bet, deja, jis pats jų neturėjo. Taigi prekeivis nutarė, kad atvykus į Pašiojų, jis nupirks merginai šukas bei kepuraitę ausims paslėpti.
- Dėl vakarykščio lietaus kelias yra pažliugęs. Pėsčiomis jis nueis greičiau nei vykdamas su mumis, taigi jam nėra prasmės keliauti arklio traukiamu vežimu.
- Tiesa, prekeiviai visada galvoja tik apie laiką.
- Laikas - pinigai.
- Che che. Įdomūs žodžiai. Laikas - pinigai, ane?
- Kiek yra laiko tiek pinigų galima uždirbti, ar ne?
- Hmm negaliu ginčytis. Tačiau, mano nuomone viskas yra šiek tiek kitaip.
Tai pasakiusi Horo vėl nukreipė žvilgsnį į uodegą.
Tai buvo nuostabi uodega, kuri laisvai nuleista siekdavo merginos kelius. Kailis buvo tankus. Jį nuskutus turbūt būtum galėjęs jį brangiai parduoti.
- Tu šimtmečiais globojai kaimiečius taigi irgi turėtum suvokti laiko svarbą.
Tai pasakęs Laurencijus pagalvojo, kad jam nederėjo liesti šios temos. Mergina pasižiūrėjo į Laurencijų ir piktai šyptelėjo tarsi sakydama: - Lieki man skolingas.
- Hmp! Ką tu čia fantazuoji. Jiems visiškai nerūpi laikas, jiem egzistuoja tik gamtos laikas.
- ... Nesuprantu.
- Žiūrėk, jie keliasi su aušra, ryte dirba laukus, po popietės metu - ruošia žolę. Lyjant lietui pina virves, pučiant vėjui nerimauja dėl pasėlių, pavasarį džiaugiasi naujais daigais, vasara - augančiais pasėliais, rudenį - nuimtu derliumi, žiemą laukia ateinančio pavasario. Tiems kaimiečiams laikas neturi prasmės, jų, kaip ir mano, gyvenimas priklauso nuo gamtos ciklo.
Nors prekeivis pilnai nesuvokė Horo žodžių, tačiau jautė kad jie nėra tušti. Laurencijus pritardamas linktelėjo. Tai pastebėjusi mergina išdidžiai išpūtė krūtinę ir išdidžiai šniurkštelėjo nosim.
Ta, save pasiskelbusi išmintingąja vilke, mergina neturėjo nė kiek kuklumo būdingo atsiskyrėliams ar išminčiams.
Tuo metu, kelyje, priešais juos, pasirodė žmogus, panašus į keliaujantį prekeivį
Horo vis dar buvo apsiaustu apdengusi galvą, tačiau uodega buvo visiškai nepaslėpta.
Praeidamas prekeivis spoksojo į merginos uodegą, tačiau nieko nepasakė.
Jis jokiais būdais negalėjo suprasti kad čia Horo uodega. Laurencijus tokiu atveju tiesiog spėliotų kokia to kailio kokybė ir kiek jis vertas.
Visgi Laurencijus negalėjo tai matydamas išlikti ramus.
Mergina galbūt jau baigė tarkyti savo uodegą nes ją paleido ir paslėpė po sijonu. Tada ji pažvelgė į Laurencijų ir tarė:
- Nors esi gudrus, tačiau patirties tau trūksta.
Iš po apsiausto į jį žvelgė penkiolikmetės merginos veidas. Kartais jis atrodydavo dar jaunesnis.
Tačiau iš jos lūpų sklindantys žodžiai skambėjo nepalyginamai išmintingiau.
- Tačiau su amžiumi įgysi daugiau patirties.
- Kiek tavo nuomone šimtmečių tam prireiks?
Žinodamas, kad Horo jį vėl erzina jis nusprendė atsikirsti.
Merginos atrodė nustebusi, tada garsiai nusikvatojo.
- Cha cha cha, gudragalvis mat.
- Arba tavo galva jau tapo per sena.
- Che che che. Ar žinai kodėl vilkai kalnuose puola žmones?
Staigus pokalbio temos pakeitimas privertė Laurencijų pamesti pokalbio eigą ir jis, praradęs visas gynybas, tegalėjo atsakyti:
- Ne, nežinau.
- Taigi, suėdęs žmogaus galvą vilkas perima jo jėgas.
Išsišiepusios merginos burnoje blykstelėjo ilčių pora.Nuo šio merginos pokšto Laurencijus nejučia pašiurpo ir prarado amą. Po kelių akimirkų Laurencijus suprato pralaimėjęs.
- Tu dar neturi pakankamai patirties kad galėtu man pasipriešinti
Tai pasakiusi mergina lengvai atsiduso. Tuo tarpu Laurencijus tvirčiau sugriebė vadžiais, kad suvaldytų save ir nepasirodytu išsigandęs.
- Nejaugi tu buvai kalnuose užpultas vilkų?
Laurencijus negalėjo patikėti, išgirdęs tokį klausima iš Horo, turinčios vilko ausis uodegą ir iltis. Kalnų vilkė - jo didžiulės baimės šaltinis, šiuo metu kalbėjo, sėdėdama šalia jo.
- Buvau. Aštuonis kartus.
- Ar buvo sunku?
-Taip. Benamių šunų gauja yra sunkus priešininkas, tačiau jie nė iš tolo neprilygsta vilkams.
- Todėl kad jie trokšta įgyti žmogaus jėgų.
- Prašau, nekalbėk daugiau. Aš klydau.
- Trečią kartą, Laurencijus buvo užpultas kartu su prekeivių grupe.
Iš tos grupės, du prekeiviai niekada nebeišėjo iš kalnų. Klyksmai, aidėję tuo metu, vis dar skambėjo Laurencijaus ausyse.
Laurencijus nejučia paniuro.
- A....
Išmintingoji vilkė atrodo suprato situaciją.
- Atsiprašau....
Tyliai pasakė Horo nuleisdama pečius, ir atrodydama dar smulkesnė.
Tačiau Laurencijus neatsakė. Jam pro akis bėgo patyrimai iš tų daugybės užpuolimų, kuriuos jis buvo patyręs.
Šliukšt, šliukšt - kurį laiką tai buvo vienintelis garsas, sklindantis iš po arklio kanopų, klimpstančių į purvą, kuris drumstė tylą.
- ...Pyksti?
Gudragalvė vilkė tyčia uždavė šį klausimą, žinodama, kad net jei Laurencijus ir pyksta, jis to nepasakys.
Todėl Laurencijus tyčia atsakė:
- Pykstu.
Mergina tylėdama pažvelgė Laurencijui į akis. Laurencijui žvilgterėjus į ją Horo nutaisė tokią mielą miną, kad jis vos jai neatleido.
- Nežiūrėk taip, juk du kartus prašiau liautis.
Po kurio laiko atsisukęs atsakė prekeivis.
Tačiau, jo nuostabai, mergina, tarsi paklusnus šuniukas, pritardama linktelėjo ir kaltai nusuko akis.
Tada, dar po kelių tylos minučių Horo tarė:
-Vilkai gyvena miškuose, šunys nuo seno gyvena su žmonėm. Taigi, šunų ir vilkų jėgos iš tiesų nepalyginamai skiriasi.
Laurencijus galbūt galėjo ignoruoti merginą ir neatsakyti, bet jis pagalvojo, kad šiuo metu pokalbis ir taip yra įstrigęs. Taigi jis žvilgterėjo merginos link ir tarė:
- Nejaugi?
- Vilkai nemedžioja žmonių dėl išminties, priešingai, jie bijo žmonių. Taigi, jie nežino kaip elgtis žmogui įžengus į mišką.
Surimtėjusi ir žiūrėdama į tolį pasakė oro.
Nežinodamas ką atsakyti, prekeivis lengvai linktelėjo.
Tačiau kažkas vis vien jam nedavė ramybės:
- Tu irgi, žmones...?
Nespėjus Laurencijui baigti minties, mergina sugriebė jį už marškinių.
- Yra dalykų į kuriuos negaliu atsakyti.
- Oi...
Laurencijus pyko ant savęs kad uždavė klausimą nepagalvojęs.
- Atsiprašau, galiausiai tarė jis.
Tai išgirdusi mergina nusišypsojo.
- Dabar mes atsiskaitę.
25 metų amžiaus žmogus neturėjo jokių vilčių prilygti išmintingajai vilkei.
Po to jie daugiau neištarė nė žodžio. Tačiau nė vieno iš jų tai netrikdė ir likusi dienos dalis greitai prabėgo arkliui tempiant vežimą pažliugusiu keliu.
Palijus, keliaujantys prekeiviai visada pradėjus temti sustodavo poilsio. Tai buvo protingas sprendimas, nes netgi esant lengvam kroviniui, septyniais iš dešimties atvejų turėdavai palikti krovinį, jei ratas įstrikdavo purve.
Tam kad keliaujantis prekeivis uždirbtų daugiau, jis turėjo kuo mažiau rizikuoti, o pažliugęs kelias buvo labai pavojingas.
- Tu ir aš gyvename skirtinguose pasauliuose,
Gulėdama kailių krūvoje, po žvaigždėtu dangumi, kuris, jos nuomone rytoj bus giedras, pasakė Horo.