Citadelė

[RayYuka]

XX.
Atėjau iš niekur.
Nežinau iš kur aš atėjau,
Bet čia dabar esu, čia kur atsiradau.
Pakėlęs savo žvilgsnį aš į dangų, juodą lyg anglis debesį matau,
Taip arti lyg krentantį į žemę nuo sunkios, didžios naštos...
Nuleidęs žvilgsnį sau po kojom
Matau išvien purvus ir menką su jais sumaišytą žolę.
Trispalvis molio, žemių, kraujo purvas man tarp rankų slysta
Slysta tarp kojų, akių, alkūnių, kelių, pirštų.
Pažvelgęs ten kur labiausiai akys krypsta,
Į peizažą tiesiai prieš mane,
Kur stovi šalta beribė tuštuma
Tarp dangaus ir žemės palikta,
Matau kaip dygsta mažos dėmės jos tolumoje
Kas jos? Ar jos tikros ar tik mano galvoje?
Nes šiame viesūlų pragare, neįmanoma yra tikra gyvybė.
Žiūriu tolyn ir ištiesiu staiga rankas, kai suprantu
Kad tai ta pati jėga kur viską griauna ir naikina pakeliui.
Tai žmonės bėga, rėkia iškeltais ginklais
Ir vėl per naują maišo žemę su purvais.
Ir į mane jie lekia lyg žvėriški nasrai,
Jie arba mane plėšys arba sutryps mano kaulus su jau kruvinais moliais...

Jei kam patiko arba nepatiko prašau pakomentuokite, ką manot.

[lialia]

Nesu skaitymo ir šiaip kūrybos mėgėja, bet man patiko. Labai gražu ^^ Erm... O daugiau bus?

[RayYuka]

Nesu skaitymo ir šiaip kūrybos mėgėja, bet man patiko. Labai gražu ^^ Erm... O daugiau bus?

Ačiū, lialia... Nesu eilių meistrė, bet labai tikrai džiaugiuosi, kad tau patiko. Nežinau ar bus daugiau. Gal...

[donatass]

wow.Na as irgi nesu skaitymo megejas.Bet vistiek sugebu atskirt kokybiska darba.Tikrai grazu .Lyg is kokios knygos paimta.Saunuole.Nekiekvienas sugeba graziai rimuoti.Patiko man

[After]

Tikrai labai grazu Tikrai vykes darbas, ir butu labai liudna jeigu nebutu daugiau Skaiciau pora kartu, antra karta idemiau ir idomu pasidare labai idomu ka tu turi omenyje 'jos' sitame sakinyje 'Matau kaip dygsta mažos dėmės jos tolumoje' aciu, ir sry jeigu akivaizdaus dalyko nesupratau, bet tikrai man buvo idomu skaityti ir patiko Aciu

[Yumenator]

Labai primena melancholišką poeziją.
Aišku, rimuojasi ne visur, bet labai emociška.

[RayYuka]

Tinsta galva?...
XXI (tęsinys XX)

Aš iškvėpiu giliai lyg paskutinį kvapą,
Nes jaučiu, kaip gerklę smaugia neregėta baimė.
Baimė- man ilgiau gyventi...
Mano kūnas sielos pamažu pasaulį šį palieka,
Atsisikiria nuo skausmo, kurį širdis suteikia.

Žvelgiu žemyn - ir nieko nejaučiu
Stebiu save iš šono
Ir kaip visu stotu konvulsijoje šoku...

Viskas baigta, viskas baigta
Lengvai aukštyn kilu,
Akis ramiai užmerkiu ir vėl atmerkiu...
(Deja) Iš po tų pačių vokų...

Sveikas, drauge -
Suskamba šaiži garso salvė,
Tai šešėlis taria virš manęs pakabęs.
Mano žvilgsnis liejąs, aiškiau neregi.
Negi vos akimirksnį trūko manoji laisvė?

Man trūksta supratimo, kiek aiškiai patiekiau eilutėse vykstantį veiksmą, tad padėkočiau, jeigu perskaitę, pakomentuotumet ir dar pasakytumėte, kaip viską supratot...

[RayYuka]

Taip toli šioj dykumoj esu...
Iki kaklo skęstu, smėlyje einu.
Karščio nėra, smiltelės lenda į akis, kutena
Man sunku tik eiti, tik kvėpuoti, TIK matyti pasaulį,
Tai ne mano našta, kurią jo pečiai neša...
Aš atsiprašau už šį akmenį dar nepajudinama vėjo,
Jo trumpiausia šešėlio ranka į saulę tiesias...
Aš atsiprašau už šiuos žodžius, kuriuos tik šalta širdis
Karštai kartoja užsimerkdama.
Karščio nėra... kas yra audra?
Aistra tiktai sapne...
Šalta neapykanta - viskas, ką nešuosi ir laikau delne,
Dykumą paverčia pūga, speigu.
Nesuprantu...
Kodėl į mane žiūri šios baimės akys?
Kodėl jos nekalba? Teisia mane, ten kur nėra tiesos...
Apgaulingi spąstai į kuriuos manęs neneša srovė~
Nepaleidžia jų sapnai, aistros geiduliai

Noriu jausti! Ir tai sako akmuo mažesnis už smiltelę.

Verkiu tik per liūtį, kuri pagaliau dykumą užlieja
Nuplauna ji vienintelę, dar neįskeltą kibirkštį.
Keliai linksta ~ visą amžinybę ėjau vietoje
Neturiu ką prisiminti, niekada nebuvo ko pamiršti~
Už nugaros pasaulio limbas.
Nesiekiu nieko, tik atrast save...
Neverkiu dėl nieko ~ ašara nieko verta
Daigus suryja druska, karti tiesa...
Tiesa - tai ne teisingumas, tai kažkieno šypsena saldi, kažkieno rauda.
Gėlos nėra,
Tik mano pirštai kruvini - ne mano sąžinė.
Tie(šie) siluetai dingo smėlynuose seniai...
Vis dar kažko tvirtai laikausi, nepaleidžiu~
Tos grotos gyvenimo siūlas, mano laisvė
Sulaiko nuo to paskutinio šuolio atgal -
Ten kur būti man lemta.
Troškimas trokšti mane svilina
Žingsnis į prisiminimus, palaidos draugus
Kodėl būtent dabar mane gesina lietus?
Atleiskit man, kas nors už visus...
Mane išduoda kiekvienas mano noras...

Kaip visada ieškau savo gramatinių ir loginių klaidų....